Bendraamziu kalba

Jūsų bendraamžių kalba

Bendraamžiai kalba žargonu. Manau, tai neišvengiama, nes kiekviena karta turi ne tik savo drabužių madą, mėgstamas popgrupes, bet ir savitą žodyną.

Šiuo metu labiausiai paplitę du žodžiai – “karoče” ir “nerealiai”. “Karoče” – tai rusiškas žodis, reiškiantis “trumpiau”. Kadangi tai svetimybė, šio žodžio reikėtų vengti. Be to, jis naudojamas pernelyg dažnai, beveik po kiekvieno sakinio, todėl gali imti erzinti aplinkinius. Kalbėkime trumpai ir aiškiai, bet to trumpumo nekomentuokime rusiškai.

Žodis “nerealiai” nėra blogas. Jis lietuviškas ir skamba gražiai. TTačiau nepiktnaudžiaujakime ir juo, vartokime tik ten, kur reikia. Mūsų bendraamžiai šį žodį dažniausiai naudoja įspūdžiui sustiprinti. Tačiau kas gali būti nerealus? Sapnas, vizijos, svajonės. Tuo tarpu daina bus graži (visiškai realu), atostogos puikios (o kas čia nerealaus?).

Tokių ir panašių žargonų daug. Štai keletas jų.

PRIKOLNAS, ČIOTKAS – juokingas, „fainas“.

MAROZAS, DAIGAS – nemielas širdžiai žmogus.

MIORTVAS – miręs, pavargęs, prastai (ne dėl apsirengimo) atrodantis.

ŠESTAKAS – „šeštas“, padaro viską, ko paprašai.

KISLOTNA – dažniausiai vartojama apibūdinti tam tikro bbūdo ir drabužių stiliaus jaunimą: mėgstantį auskarus neįprastose vietose, plačias kelnes, džemperius su gobtuvais ir t.t.

KRŪTAS – kietas, neįveikiamas, jėga.

LIEVAS – prastas, nekokybiškas, nestilingas daiktas. (Lievakas – falsifikatas, žinomo firmos ženklo plagiatas), nevykėlis, nenusisekėlis žmogus, taip pat žr. llochas.

LOCHAS – nusišnekantis, antrarūšis, nevykėlis.

ŽABA – negraži mergina.

NAVAROTNAS – labai geras, itin geras.

PYCHAS – žolė (marihuana).

KALIOSAI – tam tikra tablečių pavidalo narkotikų rūšis.

DILERIS – narkotikų prekeivis.

HALIONIKAI – haliucinacijos: neegzistuojantys, bet labai realiai atrodantys vaizdiniai, neretai apimantys žmogų, pavartojusį kvaišalų.

PŪSTI – rūkyti žolę.

LIOCHKAI – laisvai, lengvai, be problemų.

ČIORNAI – „juodai“, baisiai, blogai.

PARKĖS – sunkios, kankinančios mintys.

BEZPRIDIELAS – nesusipratimas, nesąmonė, sumaištis.

ABLOMAS – netikėta nesėkmė.

NACHALIAVU – nemokamai, už dyką.

PAGAUT KAMPĄ – suprasti kažką.

PAGAUT KABLĮ, UŽSIKABLIUOTI – įsijausti, nuo nedidelio kiekio alkoholio užsimanyti didesnio.

PARIŠO – sugavo, išaiškino (tėvai, mokytojai, policija ir t.t.).

RŪKYT TURI? – ironiškai gali reikšti „ar tu kietas?“

VALINK IŠ ČIA – „eik iš ččia“, „dink“, pvz.: „Ką nori, lochas, valink iš čia“.

VEŽA – svaigina, teikia nerealų malonumą, pvz.: „Šita žolė neveža“ arba „Veža mane toks muzonas“.

CHAVČIKAS – maistas.

BŪZAS – naujesnis žodis, nuo šnek. angl. „booze“ – svaigintis, girtauti; linksminimosi ir atsipalaidavimo laikas, pvz.: „Vakar buvo labai geras būzas“.

SOSKĖ – pigus ir šlykštus alus plastikiniuose buteliuose, dažniausiai perkamas kioskeliuose.

INETAS – internetas

KLIŠA – klasės auklėtoja, pvz.: „Vakar dėl mano darbelių kliša tėvams paskambino“.

LIOTAS – litas (valstybinė valiuta).

ČIRIKAS –– 10 Lt.

SPROGO – kažkur dingo

NESVAIK – nenusišnekėk

TŪSAS, TŪSOVKĖ – vakarėlis.

Taigi reikšmių daug, o mados ateina ir išeina, tad nedarkykime savo unikalios lietuvių kalbos.

Kalba – didžiausias žmogaus turtas

Kalba yra tautos kūno žadas. Taip apie ją sakė Vydūnas. “Kalba yra visų didysis tautos, jos pačios pasistatytas paminklas”, – sakė Jonas Jablonskis. O kazimieras Būga kalbą įvardina kaip didžiausią žmogaus turtą: “Žmonių kalba yra įvairių įvairiausių žinių aruodas. Ji atstoja geriausių senovės dokumentų rinkinį. Kalba – tai mūsų archyvas. Kalboje,. It stebuklingame veidrodyje, atsisšviečia tautų gyvenimas, jų kultūra.”Profesoriui Juozui Balčikoniui ji – klėtis, į kurią tauta sudeda savo dvasios lobius, čia tautos pats tikrasis, savitasis veidas.

Ar teisūs šie didieji Lietuvos žmonės, taip gražiai apibūdinę kalbą. Taip. juk neturėdami kalbos negalėtume vienas su kitu bendrauti. O ryšys tarp žmonių – svarbiausias. Kalba tampa ta gija, padedančia užmegzti ir išlaikyti žmogiškuosius santykius. Kalba suteikia informacijos, ja kalbos dėka galime keistis – priimti ir perduoti. Gražia leituviška kalba užrašytos senosios pasakos, dainos. Jei ne kalba, neturėtumėm šio lobio. Kalba yra tasai lieptas, kuriuo susisiekia dvasia su dvasia, protas su protu, žmogus su žmogumi, nors jie gyventų ir toli vienas nuo kito.

Žmogus nejučia kalba ir tada, kai būna vienas. Jis ggalvoja. Galvoja žodžiais. Tai tylos kalba. Vidine kalba žmogus kalbasi pats su savimi. Mintyse kalbasi su tais, kurių pasiilgo. Kalba netgi su medžiais, paukščiais. Vidinė kalba yra natūrali žmogaus nuolatinė būsena. Taigi, kalbame nuolat.

Kalbą vartojame visi, kasdien, todėl jos lyg ir nepastebime, lyg ji turėtų būti savaime suprantamas dalykas. Tačiau ji reikalinga kaip kasdieninė duona, todėl turėtume ja rūpintis.

Paukštį atpažinsite iš plunksnų, žmogų – iš kalbos

Šie žodžiai visiškai teisingi. Pirmąjį įspūdį apie žmogų susidarome iš to, kaip jis atrodo, tačiau giliau imame pažinti, kai jis ima kalbėti.

Pagal kalbą pirmiausia galime pasakyti, kokia žmogaus tautybė. Ir ne tik. Galime pasakyti netgi iš kokio miesto ar krašto jis yra. Leutuviškos tarmės vis dar gyvos. Vienaip kalba žemaičiai, kitaip – aukštaičiai, dar kitaip dzūkai ir suvalkiečiai.

Kalba išduoda ir žmogaus vidinį pasaulį. Dvasiškai turtingas žmogus kalba tik tai, ką reikia pasakyti, nepliurpia niekų. Jo žodžiuose randame daug prasmės. Išsilavinęs žmogus taip pat kalba kitaip nei bemokslis. Toks žmogus kalba taisyklingai, ramiai.

Kalbėdamas žmogus išsako tai, kas jam svarbu, aktualu. Taigi, kalba – geriausias būdas pažinti žmogų.

Tikras savo Tėvynės patriotas puoselėja savo kalbą, jam ne tas pats, kaip jis kalba. Bet būna ir išsilavinusių, tačiau menkos dvasios žmonių. Juos taip ppat atpažinsime iš kalbos. Jie kalba netaisyklingai, o pataisyti atsako: “Yra svarbesnių dalykų nei kalba. Aš – ne kalbininkas” ir pan. Tai didelė negarbė pačiam žmogui.

Ar puoselėjame savo gimtąją kalbą?

Tikras savo Tėvynės patriotas puoselėja savo kalbą, jam ne tas pats, kaip jis kalba. Bet būna ir išsilavinusių, tačiau menkos dvasios žmonių. Juos taip pat atpažinsime iš kalbos. Jie kalba netaisyklingai, o pataisyti atsako: “Yra svarbesnių dalykų nei kalba. Aš – ne kalbininkas” ir pan. Tai didelė negarbė pačiam žmogui.

Bendraamžiai kalba žargonu. Šiuo metu labiausiai paplitę du žodžiai – “karoče” ir “nerealiai”. “Karoče” – tai rusiškas žodis, reiškiantis “trumpiau”. Kadangi tai svetimybė, šio žodžio reikėtų vengti. Be to, jis naudojamas pernelyg dažnai, beveik po kiekvieno sakinio, todėl gali imti erzinti aplinkinius. Kalbėkime trumpai ir aiškiai, bet to trumpumo nekomentuokime rusiškai.

Žodis “nerealiai” nėra blogas. Jis lietuviškas ir skamba gražiai. Tačiau nepiktnaudžiaujakime ir juo, vartokime tik ten, kur reikia. Mūsų bendraamžiai šį žodį dažniausiai naudoja įspūdžiui sustiprinti. Tačiau kas gali būti nerealus? Sapnas, vizijos, svajonės. Tuo tarpu daina bus graži (visiškai realu), atostogos puikios (o kas čia nerealaus?).

Tokių ir panašių žargonų daug. Ir daugelis mūsų nesigėdija taip darkyti gimtąją kalbą, kalbėti žargonais, svetimybėmis, barbarizmais. Tai jau pilietinės pareigos

jausmo nusilpimas.

Būdama savita sistema,kalba prašyte prašosi, kad būtų paisoma to savitumo dėsnių, iš kurių nustatatomos vartojimo normos, išvedamos taisyklės. Kad puoselėtume savo brangiausių turtą, netrypkime, negriaukime taisyklių – leksikos, semantikos, sintaksės normų. Neįsileiskime į kalbą svetimo raugo – įvairaus vertalo, darkalo, teršalo.

Svetimų kalbų įtaka gimtajai kalbai

Svetimų kalbų įtaka, be jokios abejonės, turėjo reikšmės formuojantis ir vystantis lietuvių kalbai. Tai neišvengiama, nes vienos tautos išsivysto kitų įtakoje, jos bendrauja. Taigi, nenuostabu, kad ir kalba turi svetimos kilmės žodžių.

Iš kkitų kalbų atėję žodžiai vadinami skoliniais. Jų turi kiekviena kalba. Skolinių atsiranda dėl kalbų santykių. Šie žodžiai prigyja kalboje ir tampa neatskiriama žodyno dalimi.

Mykolas Lietuvis dar 1615 metais pastebėjo, kad lietuvių kalboje daug žodžių, kurie panašūs į lietuviškus. Pavyzdžiui, ugnis – ignis, vanduo – unda, saulė – sol, jaunas – juvenis, senis – senio.

Pirmosios lietuvių gramatikos autorius D. Kleinas, pastebėjo, kad daug lietuviškų žodžių kilę iš senovės graikų ir romėnų kalbų. Jo nuomone, antikinės kilmės žodžiai yra: Dievas, nnaktis, stogas, einu, duodu, pildysiu.

XVII – XVIII a. pasigirsta balsų, akcentuojančių baltų kalbų panašumą į slavų kalbas. Tuomet buvo padaryta išvada, kad prūsų ir lietuvių kalbos kažkada sudariusios vieną kalbą, kad prūsų ir slavų kalbos kilusios iš vieno ir tto paties šaltinio – skitų kalbos.

Be to, formuojantis baltų kalboms, didelės reikšmės turėjo žydų, finikiečių, kimerų, gotų, armėnų, indų, trakų, keltų kalbos.

Kalbai neteiktini skoliniai vadinami barbarizmais. Tarybiniais laikais lietuvių kalbai didžiulę neigiamą įtaką darė rusicizmų plitimas. Į kalbą įsiskverbė ne tik svetimi žodžiai, bet ir sakinio struktūra. Ne taip seniai per didelį vargą apsivalėme nuo rusicizmų, bet dabar plūstelėjo kitos svetimybės. Pastatų sienos, langai, durys puošiami svetimkalbiai, neva patentuotais ženklais. Į kalbą braunasi svetimybės, dažniausiai amerikonizmai. Štai jaunimas riedlentę ėmė vadinti “skitu”, bendraamžius – “tyneidžeriais”, o apsipirkimą – “šopingu”. Natūralu, kad kitos kalbos daro įtaką, tačiau nedera vartoti svetimybių, jeigu yra gražių lietuviškų žodžių.

Atlaikyti užsienio kalbų protrūkį mus įpareigoja Konstitucija, Kalbos įstatymas.