Žargono žodynas
Turinys
Įvadas…………………………1 psl.
Kas tas žargonas?…………………………1 psl.
Jaunimo, moksleivių žargonas………………………1 psl.
Studentų žargonas…………………………3 psl.
Karių žargonas…………………………4 psl.
Išvados…………………………5 psl.
Naudota literatūra…………………………6 psl.
.
Įvadas
,,Nesiparink“, „koroče“, „nerealiai“, „vobšče“, „provalas“, – šiuo metu tai bene labiausiai paplitę žodžiai Lietuvos jaunimo tarpe. Tendencijas aiškiai atspindi televizijų realybės šou ir jaunųjų atlikėjų dainos. Muzikos kūrinių tekstai jokios valstybinės institucijos nėra kontroliuojami, nors ausis kartais užgula ne tik kalbos sargams.
Vis dėlto kalbininkų nuomonės žargono klausimu išsiskiria. Vieni piktinasi “ ne gražia jaunimo kalba“, kiti linkę nesikišti, pabrėždami, kad kiekvienas turime teisę šnekėti taip, kkaip norime. Kiekvienos tautos gimtojoje kalboje nuolat atsiranda naujų žodžių, hibridų, naujadarų. . Iš esmės tai šnekamoji kalba, priklausanti kokiai nors veiklos sričiai, grupuotei, kurios narius jungia bendri socialiniai ar profesiniai interesai. Tai gali būti jūrininkų, karių, sportininkų, aktorių, menininkų, moksleivių, speciali, ne visiems suprantama kalba. Visa tai galima apibrėžti vienu žodžiu- žargonas.
Kas tas žargonas?
Žargonas- prancūzų kalbos žodis, reiškiantis iškraipytą kalbą. Tai labai ne taisyklinga, kartais tyčia iškraipyta, vulgari kalba. Žargoną apibrėžiame kaip iškraipytą, nuo literatūrinės kalbos nutolusią atskirų visuomenės ssluoksnių kalbą. Žargonas turi ne literatūrinių žodžių ir frazeologizmų, žodžių reikšmių. Nors žargonas neturi savo gramatinės ar fonetinės sistemos, bet jo tartis ir kirčiavimas gerokai prieštarauja literatūrinės kalbos normoms. (V. Drotvinas. Aktualūs leksikologijos terminai.- Kalbos kultūra , 1985, sąs. 49, pp.32.)
Kyla klausimas kam žmonėms reikalinga kalbėti iš kitų tautų ,,pasiskolintais“, pačių susigalvotais, daugeliui nesuprantamais žodžiais? Vieniems žargonas padeda atsikratyti nepilnavertiškumo komplekso. Kiti kalba žargonu norėdami, kad jų bendravimo nesuprastų aplinkiniai. Dauguma žargonų yra trumpesni už savo atitikmenis taisyklingoje kalboje, todėl taip yra daug lengviau ir greičiau susikalbėti. Paprastai vienas asmuo moka vieną profesinį žargoną, tačiau jei aktyviai veikia keliose dalykinėse srityse, gali mokėti ir keletą profesinių žargonų. Pavyzdžiui, profesionalus programuotojas dirbdamas šneka kompiuterininkų žargonu, vakarais muzikos klube groja roko grupėje ir vartoja profesionalių muzikantų žargoną, o savaitgaliais išvykęs žvejoti su kitais žvejais bendrauja žvejų mėgėjų žargonu. Profesiniai žargonai vienas nuo kito skiriasi visų pirma pagal įvardijamus dalykus, pagal kalbamą temą. Taigi atskirai apžvelkime įvairių grupių, karių, jaunimo žargonus.
Jaunimo, moksleivių žžargonas
Kalba-mūsų sielos veidrodis, tokius žodžius dažnai girdime per literatūros pamokas. Tačiau jaunimui galėtumėme padaryti išimtį. Dauguma jaunuolių, kaip susitarę kalba tik jiems būdinga kalba. Ši kalba, net literatūrinio pavadinimo neturi – tai jaunimo sugalvota, gatvės kalba. Jaunimas šiuos išgalvotus žodžius dažnai naudoja vietoje keiksmažodžių, nes juos draudžia mokytojai ir kiti intelektualus asmenys. O naudoti padrikų, nieko nereiškiančių garsų niekas uždrausti negali. Šių laikų barbarizmai dažnai sudaromi prie rusiško žodžio pridėjus lietuvišką galūnę, arba po kokio nors įvykio lietuviškas žodis įgauna kkitokia prasmę (pvz. ištarus žodį gaidys, retas pagalvoja apie nekaltą ir mielą naminį paukštį), ne retai šie žodžiai ir visiškai nieko nereiškia. Jaunimo naujadarai, lyg savotiška mada. Juos naudodami paaugliai jaučiasi labiau verti dėmesio, taip išreiškia savo nepriklausomybės ir išskirtinumo troškimą. Tai beje ir geras būdas erzinti mokytojus, bei tėvus, kurie dažnai šių žodžiu reikšmės nesupranta ir ne visada gali teisingai atsakyti į paauglio repliką.
Savaime suprantama, jog jaunimo barbarizmų nerasime knygoje.. Nors pasistengus iš jų galetumėm sudaryti ir visą žodyną. Svarbiausia tai, jog gatvės kalba neapsiriboja vien gatve. Jos pilna visur kur renkasi jauni žmonės: mokyloje, diskotekoje, kino teatre. Kartais net ir labai norėdami negalime susilaikyti jos nevartoję. Labiausiai tai atsiskleidžia pamoku ir egzaminų metu, kai moksleiviai norėdamai kalbeti literatūriškai tam turi labai susikaupti, nes kitaip gali išsprūsti vienas kitas nepageidautinas žodis, už kurį mokytojai baudžia mažindami pažymius.
Paprasčiausias skolinių kelias į lietuvių kalbą – tai tiesioginis perkėlimas iš vienos analogiškos sistemos į kitą, tai yra pasiskolinimas iš rusų žargono į lietuvių žargoną. Tokie žodžiai kartais visai nekeičia prasmės, pavyzdžiui: ablomas „nesėkmė“ čiuvyha „panelė“ prikolas „kažkas juokingo, keisto, įdomaus“ čiotka „puiku“ .Šie skoliniai iš rusų kalbos sudaromi prie rusiško žodžio padedant galūnę. Tokie skoliniai gali būti integruojami į kalbą ttrimis būdais: paprasto skolinimo būdu be formos pasikeitimo (kaip pateikti pavyzdžiai, be to, jie gali būti verčiami, tai yra jų forma gali būti grynai lietuviška, pavyzdžiui: šeštas „tarnas, žmogus, įvykdantis kitų liepimus“, primesti „įsivaizduoti“, užrišti „liautis, mesti“. Dažniau verčiami posakiai-frazeologizmai, pavyzdžiui: stogas važiuoja „eiti iš proto, ne protingai elgtis“, išplauti pinigus „pateisinti ne padorias pajamas“, nereikia lia-lia „neverta pasakoti nesąmones. Bet dažniausiai tokie posakiai yra išverčiami ne iki galo, tampa hibridais, pavyzdžiui: ant prikolo „šiaip sau“, prie babkių „turtingas“, prasukti dielas „įvykdyti ką nors“. Užfiksuoti įdomūs atvejai, kai tokie hibridai sujungia du žodžius į vieną, kuris gali būti sudėtas ne tik iš kitos kalbos žodžių, bet ir iš savo, pavyzdžiui: peržostkai „per daug smarkiai“, dafiga „daug“. Iš aukščiau aprašytų skolinių prisitaikymo būdų daugiau pavyzdžių priklauso skoliniams, kurie neišverčiami, o įeina į kalbą turėdami tą pačią formą, kaip ir kalboje-šaltinyje. Jaunimo tarpe labai paplitęs žodis tusovkė, ir lietuvių, ir rusų kalbose reiškiantis „vakarėlis, balius, žmonių susirinkimas“.
Skiriasi įvairių miestų žargonai, įvairių socialinių grupių žargonai, nekalbant jau apie individualias kiekvieno kalbos atstovo savybes. Kadangi jaunimo žargonas yra atvira kalbinė sistema, ji leidžia plisti tokiai įvairovei. Bet vis dėlto kiekvienas vienos kalbos žodis turi daugmaž apribotą (nors ir platų) semantinį lauką, nes kitaip ttos kalbos atstovai paprasčiausiai negalėtų suprasti vienas kito. Be to jaunimo žargonas yra pats nepastoviausias. Pats populiariausias posakis ,,mokykloje bėgti iš pamokų“ dabar jau turi be galo daug atitikmenų: ,,vagarinti“, ,,muilinti“, ,,valinti iš pamokų“.
Studentų žargonas
Studentų kalboje , iš bendrų slengo ir žargono ypatybių, galima nurodyti trumpinimą, prastinimą, deformaciją, svetimų darybos priemonių (priesagų, priešdėlių) vartojimą. Pvz., studentai, norėdami pabrėžti savo dabartinę mokymosi įstaigą, sako: – Mokausi univerkoj (universitete), arba: – Šiuo metu studijuoju konservoj (konservatorijoje).
Studentų tarpe galima išgirsti ir tokių pasakymų: iš stipkės (stipendijos) išskaičiavo mokestį už bendrabutį; kelintoj audėj (auditorijoj) mums dabar paskaita?; greit matiekos (matematikos) egzas (egzaminas); čia mūsų grupės specas (specialistas).
Kadangi studentai dažniausiai jauni, “skubantys” žmonės, tai į vieną santrumpą sutraukia kelių žodžių pavadinimus. Pvz.,
– Greičiau sakyk ko nori, nes nespėsiu į muzikalkę (muzikos mokyklą).
– Išsiprašiau iš paskaitų, nes važiuosiu į Vilniaus pedą (Vilniaus pedagoginį institutą) pas sistrą (seserį).
Kaip matome, kūrybingųjų studentų kalboje matematika virsta matieka, kontrolinis darbas – kontra, biblioteka – bible ir t.t. Pvz., toks studentų dialogas:
– Iš kur trauki?
– Ai, biblėj sėdėjau. Dabar nešu kaulus namo, ryt matiekos kontras. Reikia pasiruošt.
– Užeitum kada. Magos (magnetofono) paklausytume, gerų plaskių (plokštelių) turiu. Bratkis (brolis) iš kažkur gavo.
Pasak studentų, žargonas gyvina kalbą, teikia jai vaizdingumo. Be to, taip kalbėdami studentai atkreipia draugų dėmesį.
Dauguma
žargonų – svetimybės, kiti – skirtingos kilmės dėmenų, pvz., ne lietuviškų priesagų, priešdėlių dariniai, hibridai, tarptautinių žodžių ar šiaip svetimžodžių perdirbiniai, arba jie esti ne lietuviškos kilmės žodžiai, turintys lietuviškus priešdėlius ar priesagas. Žargonybės dažnai būna ne kas kita, kaip fonetiškai bei morfologiškai asimiliuotos svetimybės: fainas, fainai (plg. vok. fein), fūgyti (plg. lot. fugere), kontras (plg. angl. country). Kitos žargonybės: chebra, šaika, švancas, šmikis, įsikliopinti, prisiblatinti, apsipazorinti, bratkis, motka, galiorka, univerka, fuksas.
Žodžiai, kurie tam tikroje socialinėje grupėje ar profesijoje tturi savitą, “įslaptintą” reikšmę – vadinami a r g o (arba “semantinės” žargonybės). Į jį galima žiūrėti kaip į savotišką tam tikros uždaros asmenų grupės socialinį dialektą, kur žodžiai bei posakiai turi tik jų vartotojui tesuprantamą reikšmę. Čia žodis – tai savotiškas “kodas”. Ypač dažnai “įslaptinama” metaforiškai.
Studentų kalboje: kirvis – dėstytojas, senjoras – vyresniojo kurso studentas. Pvz. , Dažnai kirviai (dėstytojai) daro daug daugiau nuolaidų senjorams (vyresniojo kurso studentams), nei fuksams (pirmo kurso studentams).
Studentų tarpe dar vartojamos žargonybės: admirolas – aadministratorius, susimauti – neišlaikyti egzamino, grūsti – varinėti, laikant egzaminą plaukioti – menkai orientuotis, prastai atsakinėti, užlaužti – prispirti ir t.t.
Karių žargonas
Iš PP eilinis pranešė:
– Nori išvykti ožys.
– Kaip tu čia kalbi, – pyktelėjo vitaminas ir paaiškino, kkad žargonui tarnyboje ne vieta, mintyse paniurnėjęs, jog vienos bėdos su tais bambalais. Tuo tarpu prie PP priartėjo inkilas.
– Tamsta, leiskite kreiptis, – išpyškino po minutėlės išdygęs lazeris, budėtojo padėjėjas.
– Prašau, – sumurmėjo vitaminas.
– Tamsta, ar galiu eiti į pramogų centrą, nes man šį rytą padarė kamazą ir dabar labai skauda šoną.
– Eik, tik greitai, – susiraukė vitaminas ir pamanė: atsirado dar viena šlanga.
– Na, va, dar vienas pliusas bus, – šyptelėjo kolega eilinis, patruliavimą pradėdamas nuo vzliotkės.
Tikriausiai su kariuomene nesusijęs asmuo sunkiai suprastų apie ka dialoge kalbėjosi kariai. Pateiksiu karių kalboje naudojamų žargonų atitikmenis:
Ožys – UAZ mašina, šitaip vadinama todėl, kad vos kruta
Vitaminas – naujai iškeptas leitenantas
Bambalas, lazeris – naujokas
Inkilas – sena kkarinė mašina
Pramogų centras – medicinos punktas
Kamazas – kario išvertimas iš lovos
Šlanga – apsimetęs sergąs karys
Pliusas – ligonis, prisisegęs kortelę su raudonu kryžiumi
Vzliotkė – tako, kelio pradžia dalinio teritorijoje
Karių žargoną sudaro su tarnyba kariuomenėje susijusi specifinė leksika. Kiekvienas karys daugiau ar mažiau pažįstamas su tuo žargonu, nors valdžia gana skeptiškai žiūri į „lafalinimą ant tumbos“ ar „kerzačius“ ant kojų. Vis dėlto raginimai vengti žargono – bergždi, juk dažniausiai kariai juo šneka nevalingai. pvz.: gišas „ginkluotės ir šaudybos pratybos“, duchas „jaunas kkareivis“, komančius „komendantinės kuopos šauktinis kareivis“, žuvis „tyčiojimosi iš jaunų kareivių būdas: pridėtas prie sprando susprogdinamas oro pripūstas vokas“.
Išvados
Gero stiliaus pirmas reikalavimas – kalbos taisiklingumas.
Kur kalba netaisyklinga, ten ji negyva, o kur negyva, ten nesklandi, tad kaip gali būti geras stilius.
J. Balčikonis
Taigi, viskas priklauso nuo žmogaus proto, širdies, auklėjimo. Jau seniai kalbininkai yra sakę, kad kalba rodo tautos, žmogaus kultūrą, visą gyvenimą, yra tarsi asmens dokumentas, kuris sakyte sako, kaip tu augai, kas tavo draugai, tėvai, mokytojai ir giminės – juk iš jų mokeisi ir mokaisi kalbėti, bendrauti, reikšti savo mintis, elgtis. Na, jei dabar plečiasi ne kultūra, atsiranda daug blogio, tai mūsų tautos bėda ir nelaimė. Ją nugalėti turi jauni, kupini jaunatviškos jėgos, fantazijos, noro mokytis ir siekti kultūros, gėrio. Juk jaunimas – tautos ateitis, jos laimė ir viltis.
NAUDOTA LITERATŪRA
Gaivenis K., Keinys S. Kalbotyros terminų žodynas.-K: Šviesa, 1990;
Jakaitienė E. Lietuvių kalbos leksikologija.-V: Mokslas, 1980;
Piročkinas A. Administracinės kalbos kultūra.-V: Mintis, 1990;
Pudaitienė V., Vitkauskas V. Vakarų kalbų naujieji skoliniai.-V: Enciklopedija, 1998;
Nauckūnaitė Z. Iškalbos mokymas. – K. Šviesa, 1998;
Pupkis A. Kalbos kultūros pagrindai.-V: Mokslas, 1980;
Vitkauskas V. Kad mūsų žodis neverktų.-K: Šviesa, 1990.
http://www.ipc.lt/liet/zodynai-zarg.php
http://www.flf.vu.lt/lkk/Apie%20zargona.htm
