Knyga žmonijos istorijoje

KNYGA ŽMONIJOS ISTORIJOJE (konspektas)

1. Raštas – grafiška kalbos fiksacija, tam tikrais sutartiniais ženklais. Raštas padeda bendrauti su nesančiu klausytoju. 2 rašto funkcijos: bendravimo ir įsiminimo. Raštas suteikia kalbai atsparumo ir stabilumo.

Pirmieji raštai: Daiktraštis – daikto perdavimas gali reikšti karą, mirtį ir pan.;

Mazgaraštis – įvairiaspalvės virvutes su mazgais, pranešimas;

lazdoraštis, vaizdaraštis arba piktograma – tam tikro tūrinio pranešimas, iš kurio išsiplėtojo dabartinis raštas. Piktogramos virto – logogramomis.

Hieroglifai – egiptiečių raštas akmenyje, vėliau papirusas.

Dantyraštis – šumerų raštas ant molio llentelių.

Kiniečių hieroglifai – piktogramos, vėliau schematizuojamos (vietoj avino, galva su ragais). Tai įtakojo ir japonų, amanitų ir kitų azijos tautų raštą.

Pirmaisiais mūsų eros am. Sukurtas Majų raštas (270 ženklų be balsių), rašoma ant fikuso medžio žievės ir ant jaguaro odos. Raštas žuvos kartu su majų ir actekų kultūromis.

1905 m. išaiškinta finikiečių alfabeto kilmė iš egiptiečių heroglifų. 22 raidės – tai nebe logografinis, o fonetinis raštas, tapęs tarptautiniu komerciniu raštu. Jį perėmė graikai ir papyldė 7 balsėmis. VII aa. pr. m.e. jį perėmė etruskai, o iš jų romėnai, taip atsirado lotynų alfabetas. Vakaruose išplito lotynų raštas, o rytuose graikų, kuris davė pradžią arabų, armėnų, žydų ir kit.

I-mos knygos Šumere, Egipte, Kinijoje, Indijoje (Hamurabio teisynas juodo bazalto stulpuose; uuoloje iškirstas Dariaus įsakymas). Papirusas – švendrės tryjų m. aukščio. Jo negalima lankstyti, knugos tik rytinio f. iki 100 m., vidut. iki 12 m. Naudojamas žmonijos daugiau kaip 4000 m., paskutinis parašytas 1022 m. – popiežiaus bulė, rašoma juodu ir raudonu rašalu. Šumerų arba babilonų knygos ant molinių lentelių (Gilgamešo epas, pirmas pasaulinis meninis kūrinys. Gilgamešas (dievas-žmogus) – Uruko, prie Eufrato valdovas. Veikėjai pusdieviai, dievai ir žmonės. Keliami gyvenimo ir mirties klausimai. Jo rūmai – amžina švenčiū ir orgijų vieta. Dievai prašomi žmonių nubaudžia Gilgamešą atsiusdami jo gauruotą varžovą – Enkidu, kuris sužmogėja patyręs meilę. Jie susivienija prieš demoną, dievai nori juos išskirti, Eukidu pasiaukoja, bet Gilgamešas sužino nemirtingumo paslaptį, tačiau pabaiga tragiška). Didžiausia Mezopotamijos knygų saugykla – Asirų valdovo AAšurbanipalo biblioteka Ninevijoje.

2. Senovės Indijos knygos

II t. pr. m.e. viduryje indai sudarė Vedas – tai religinės giesmės, maldos, legendos, papročiai. Rigveda – pirmoji pagal reikšmę knyga (1028 himnai arijų dievams). Ramajana (pasakojimas apie karalaitį Ramą, jo žmoną ir beždžionę) bei Machabcharata (200 eilučių apie mūšį tarp giminių) – tai senovės enciklopedija. Avesta – šventoji senųjų iraniečių knyga, eina po Rigvedos (autorius parnašas Zaratištra) – 2 mil. Eilėraščių ant 12 t. karvių odų. VII a. pabaigoje arabai naikino viską, kas prieštaravo Koranui, ttai padarė galą Zoroastzmui.

II t. pr.m.e. susiformavo Indijoje induizmas, tai vedizmo (tikėjimas ir apeigos)ir brahmanizmo (mokymas apiesielos persikėlimą) evoliucija. Sielos persikėlimas į kitą kūną priklauso nuo karmos (dorybių ir nuodėmių visuma). Išsigelbėjimas atena kai suvokiama, jog esi dievybės dalis, pasiekiama nirvana. Visi induizmo dievai – vieno dievo – Bahmos – skirtingi pavidalai.

VI a.pr.m.e. atsiranda budizmas, pradininkas – Gautama (princas), pramintas Buda – praregėjusiu. Jo pamokslas – „Keturios kilnios tiesos“, jo pasiekėjai sukūrė pirmą vienuolių bendruomenę. Budizmo kanonas – Tipitaka (3 pintinės) – tai I a.pr.m.e. parašytas veikalas (taisyklės visiemsgyvenimo atvejams). Didžiasias šedevras – Dchamapada (dorybės kelias) – kaip Evangelija.

551-479 m. gyveno kinų filosofas – Konfucijus. Dangus – aukščiausa lemema jėga, auka dievams – aukščiausia pgarba jiems. Ji labai domino žmogus ir jo vieta pasaulyje. Jis pamokslavo žodžiu, po mirties mokiniai susistemino jo pasakymus – Šventa knyga (iįmintis, humanizmas, ištikimybė, pagarba, vyriškumas).

IV-III a.pr.m.e. išplito filosifinis mokslas Daosizmas – tai budizmo ir konfucianizmo derinys. Pradininkas Lao-czy parašė tik vieną knygą iš 5 t. žodžių – Dao de czin (apie DAO kelią ir gerąją jėgą DE).

Klajoklių semitų gentis (Abraomui liepė dievas eiti į nurodytą žemę, jo anūkas Jokubas susigrūmė su dievo angelu ir dėl to pramintas Izraeliu – kovojusiu ssu dievu. Jo palikuonis vadino izraeliečiais, kurie įsikūrė tarp Viduržemio j. ir Jordano upės. Kilus badui žmonės patraukė į Egiptą faraonai pavertė žydus vergais. XII a.pr.m.e. žydai pabėgo iš Egipto, Mozės vedami. Dievas jam davė dvi akmens plokštes su 10 įsakymų). Plokštes žydai vežiojosi Sandoros skrynioje. XII a.pr.m.e. puolė žydus finikiečiai. Su jais kovėsi karalius Saulius, finikiečių kraštą imta vadinti – Palestina. Karalius Dovydas užėmė kananiečių miestą – Jeruzalę, padarė ją sostine ir perkėlė Sandoros skrynią. Po karaliaus Saliamono mirties karalystė suskilo į dvi: Izraelį (sostinė – Samarija) ir Judėją (sostinė – Jeruzalė).

586 m.pr.m.e. Judėja mirė, Jeruzalę užėmė Nabuchodonosaras II, Sandoros skrynia pražuvo. Vėliau karalius Kyras leido žydams gryžti ir statyti Jehovos šventyklą. Valdant Erodui (37-4 m.pr.m.e.) Jehovos šventykla Jeruzalėje tapo turtinga ir prabangi.

IV a.pr.m.e. Palestiną užvaldė graikai ir makedoniečiai, I a.pr.m.e. romėnai. Jaruzalė ir šventikla sugriaustos.

3. Biblija.

Žydai tikėjo į vieną dievą, jie surašė knygų knygą – Bibliją. Tai du tukstantmečių kultūros simbolis, ją sudaro Senasis (39 knygos, 3 tomai: „Penkios knygos“ (Tora – Įstatymas); „Pranašai“ ir „Raštai“) ir Naujasis testamentai (pasakojimas apie Jezaus gyvenimą – 4 Evangelijos: Mato, Morkaus, Luko, ir Jono). Žydų religija – Judaizmas tvirtina, kad pasaulio centras – Izraelis, jo centre – Jeruzalė,jos centre ššventykla, jos centre Sandoros knyga, o priešais skrynią – kertinis pasaulio akmuo. Žydų tauta yra Dievo išrinktoji, kuri išaugo iš Dievo išrinktojo – Abraomo, kuris buvo ne žydas, o aramėjas.

4. Koranas.

Arabijos gyventojai buvo sėslieji ir klajokliai. Svarbiausi – beduinai, jiems vadovavo Šeichai ir Emirai, kurie kariavo tarpusavyje. Beduinai gyveno iš to, kad užpuldinėjo arba lydėjo karavanus. Beduinų poezija – žvaiždžių garbinimas. Gamtos elementus laikė stebuklu, garbino meteoritą Mekoje pridengtas Kaabos – didžiausios šventovės. Mekoje gimė Muchamedas (569 m.). jis vedė našlę prekybininkę, daug keliavo, susitikdavo ir žydų ir krikščionių, susipažino su jų religijomis. Jis viską apsvarstė, pradęjo rodytis reginiai ir angelas Džabrailas atnešė jam dievo valią, parašyta sidabriniame audinyje. Jis ėmė skelbti savo tiesą apie vieną galingą dievą – Alachą ir jo pranašą Muchamedą. Tačiau jo gentis nepripažino ir jam teko bėgti 622 m. į Jasribo miestą, kuriame juo patikėjo, kuris tapo – Medina – miestas iš miestų. Visi musulmonai nuoto įvykio skaičiuoja savo eros metus. Jis pranešė apie naują apsireiškimą, o kalavijas turėjo tapti tikėjimo platinimo įrankiu, rojaus ir pragaro raktu. Beduinai buvo geri kariai, ikvėpti naujo tikėjimo nukariavo Tarpupį,Siriją, Palestiną. Muchamedas mirė 632 m., pasiekėjai manė, kad jis tiesog pakilo į dangų ar į Sinajaus kalną. Kitos kartos

plėtojo Muchamedo mokymą – islamą (paklusnumas), kuris su laiku buvo pagrąžintas, suvokiamas,kaip Mozės įstatymų tesinys. Musulmonai tiki, kad pirmasis musulmonas – Abraomas, tikras Alacho tarnas. Svarbiausias tikėjimo šaltinis – Koranas, užrašytas pagal Muchamedo žodžius, knyga kalba Alacho vardu apie Alachą ir jo pranašą, angelus ir geras dvasias (sukurtas iš liepsnos) ir Azazilą – velnią. Svarbiausi angelai: Adomas, Nojus, Ibrahimas (Abraomas), Musa (Mozė), Isa (Jėzus) ir Muchamedas. Tikėjimas paviršutiniškas.

5. Antikos knygos.

Arabams užkariavus Egiptą (VIII a.) nustota vežti papirusą į Europą. Ant papirusi iir pergamento buvo rašomanusmailinta švendrės lazdele – kalamu, vėliau paukščio, VI a. plunksna, žinomos ir metalinės plunksnos iš bronžos, sidabro, aukso. Senovės Romoje raštininko amatu vetėsi vergai, (tūkstančiai pavergtų graikų).

Ptolemėjus parašė knygą „Aleksandro istorija“, Atėniečių filosofas Demetrijus pasiųlė jam įkurti Mūzų šventyklą ir joje sukaupti visus vertingus rankraščius.ir pakviesti mokslininkus jų studijuoti ir dauginti. 307 m.pr.m.e. Muziejonas buvo atidarytas. Jame prisikaupė rankraščių iš viso Helenų pasaulio. Didžiausia šlovė valdant Ptolomėjui III (200 000 rankraščiu). Vėliau jų prisikaupė apie 700 0000 (Cezario laikais). Poetas Kalimachas sukūrė apie 120 tomų Aleksandrijos bibliotekos katalogą, taip atsirado pirmoji pasaulyje literatūros enciklopedija. Per Cezario antpuolio 48 m.pr.m.e. Mezįjonas buvo padektas, sudegė Serapio dalis. Dalis rankraščių išgelbėta, Kleopatra paprašė Antonijaus atstatyti. Muzėjonas vegetavi iki 263 mm.pr.m.e. sugriauta biblioteka.

Helenistinė Pergamo biblioteka taip pat buvo garsi, steigėjas Eumenas II (197-159). Jo laikais 200 000 ritinių. Kalifas Omaras užkariavęs Aleksandriją naikino viską, nes tai nebuvo Koranas.

Visus Graikijos laikotarpio knygų rinkinius pranoko Platono ir Aristotelio bibliotekos. Apie Platono fondus likimas nežinomas. Aristotelio biblioteka po jo mirties ėjo iš rankų į rankas, galop atiteko Romai.

Herodotas sukūrė „Istorija“ (9 skyriai, 9 mūzų vardais, graikų-persų karai). Aristotelio „Metafizika“ (traktatų rinkinys). Roma pasisavino daugelį graikų knygų. 39 m.pr.m.e. atidaryta pirmoji biblioteka Romoje. Imperatorius Augustas Apolono šventyklos portike įrengė biblioteką, tačiau 64 m. per Romos gaisrą biblioteka sunaikinta.

Imperatoriaus Konstantino laikais Roma turėjo 28 bibliotekas. Kornelijus Tacitas parašė 16 garsių „Analų“, tačiau net pusės nebėra. Kajus Plinijus Sekundas Vyresnysis „Gamtos istorija“ – aantikos kultūros viršūnė.

Rašytas žodis naudotas ideologinėje kovoje, sukėlė žodžio persekiojimą. Epikūras parašė apie 300 veikalų, tačiau jie sunaikinti iš neapykantos bedieviui filosofui. Imperatorius Augustas persekiojo knygas, kuriose pranašaujamas imperijos žlugimas. Domicianas pasmerkė mirti istorika, kuris rašį jam nepalankias knygas. Krikščionybei įsigalėjus, prasidėjo karas prieš eretikų raštus. Iš 3000 graikų komedijų išliko tik 44.

Imperatorius Markas Aurelijus – vienintelis filosofas soste. Jo kurinys „Vienas su savimi“.

Knygų prekybos pradžia – Peloponeso karo metais (431-404). Knygų pirklys – bobliopola, o knigynas –– boblioteka.

Pirmas didelio formato knygų leidėjas Titas Pomponijus Atikas (109-32), tai vienas turtingiausiu respublokos epochos žemvaldžių. Jis tuo susidomėjo įtakojamas Cicerono. Jis pirmasis antikos laikotarpyje išleido iliustruotą knygą, tai mokslininko ir rašytojo Marko Tarencijaus Varono (116-27) „Portretai“ – amie 700 įžymių romėnų ir graikų biografijų.

Autorių teisės nebuvo saugomos, autorius neturėjo jokios amterialinės naudos, jis buvo dėkingas leidėjui. Auroriai tūrėdavo susirasti turtingus globįjus, vienas tokių Romos turtuolis Mecenas (I a.pr.m.e.). Rėmėjai įamžinami dedikacijose, autoriai pelnėsi parduodami savo darbus bibliofilams. Ypač pajėgios Ateksandrijos leidyklos.

6. Knyga viduramžiais.

Knygų kutūros centrai ankstyvaisiais vid. – vienuolynai, knygų nurašinėjimas. Kasiodoras – nurašinėjimo pradininkas savo veikale „Pamokymai“ gynė nurašinėtojus, kaip mokslo puoselėtojus. Skriptoriumai – nurašinėjimo dirbtuvės ir bibliotekos, tapo būtinos vienuolynų dalys. Tčiau vėliau ši kultūra žlugo (1291 m. Murbacho vienuolyne niekas nebemokėjo rašyti). Nuo pergamentų buvo nuplaunamas ar nurtinamas tekstas ir rašomos naujos menkavertės knygelės. Tačiau Karolio Didžiojo laikais (742-814 m.) buvo kviečiami didžiausi to meto autoritetai – mokslininkų ratelis pavadintas akademija, dėstė prie dvaro įkurtoje mokykloje, redagavo ir taisė raštus, rašė vadovėlius ir mokslinius traktatus.Vienuolynų kriptoriumose buvo nurašinėjamos antikinės knygos. Karoliui mirus vėl įsigalėjo katalikybė: pasauliečiams draudžoama lankyti vienuolynų ir bažnyčių mokyklas, vienuoliams nurašinėti antikines knygas. Miestuose pradėtos kurti naujos mokyklos, mokėsi juose feodalų vvaikai. Iš mokyklų pradęjo formuotis universitetai. Pirmasis Vak. Europoje – Bolonijos un. Italijoje (1119 m.). Paryžiaus 1200 m., XII a. Oksfordo, 1400 m. veikė jau 55 un. XIII a. Bolonijos ir Sorbonos un. skelbė knygų leidimo ir platinimo nuostatus. XIV – XV a. knygų leidybą perėmė amatininkai ir pirkliai. XV a. Florencijoje ir Paryžiūje pirmieji knigynai – knyga tapo preke.

Arabų valdomas Samarkandas VIII – IX a. popieriaus gamybos centras. IX a. arabų miestuose aukštesnės mokyklos, ypač garsios Ispanijos arabų bibliotekos.

863 m. Bizantijos imperatorius nusiuntė į Moraviją du mokytus vienuolius (Kirilą ir Metodijus) skleisti krikščionybės. Kirilas sukūrė 38 raidžių slavišką abėcėlę, vėliau ji išplėsta iki 43, 24 pasiskolintos iš graikų. Kirilas išvertė iš graikų kalbos į slavų evangeliją ir kitas relig. Knygas, kurios paplito Moravijoje ir slavuose.

Seniausi slavų raštai parašyti 2 raidynais: 43 kirilica ir 40 glagolica. Seniausias kirilicos rašto tipas – ustavas, kuriuobuvo rašomos bažnytinės knygos. Susiformavus Maskvos valstybei, atsirado greitraštis. Privtus dokumentai, laiškai rašomi tošyje. 1049 m. įsigali naujasis testamentas – palaima, nes senasis – įstatymas nebetinka. XII a. sukurtas „Praėjusių lakų pasakojimas“, tai svarbus Rusijos istorijos šaltinis; „Sėkmė apie Igorio žygį“, pasakojimas apie kunigaikščio nelaisvę pas polovcus – tai rusų literatūros pradžia. Rusų literatūros dalis: „„žodžiai“, „laiškai“, „pamokymai“ (Vladimiro Monomacho „Pamokymai vaikams“). XI – XII a. sukurtas teisyno savadas „Rusų tiesa“. Iki XV a. rašomoji medžiaga pergamentas, popierius – „bumaga“ pateko į Rusiją iš Azijos.

Lietuvos valdovams rašto prireikė XIII a. diplomatiniam ir prekybiniam susirašinėjimams (vokiečių ir lotynų, rusų kirilica k.). XIV a. kirilica tapo oficialia raštvedybos kalba. Kunigikščio dokumentų archyvas – Lietuvos Metrika. Rusu kalba paraštyti: Metraščiai, Statutai, Kazymiero teisynas. Pirmasis dok lenkų k. 1523 m. Kėdainiuose. Knygos lietuvoje plito lėtai, nes trūko rašomosios medžiagos. Perrašinėjamos Naugarduke XIV a. Pirmieji popieriaus malūnai Vilniuje įkurtitik 1524 m. iki tol popierius vežamas išItalijos, Vokietijos ir kit.

7. Knygų spausdinimas.

XIV a. kinai išrado daugiaspalvę spaudą. 1340 m. raudonais ir juodais dažais išspausdinti budistų „Sutros komentarai“ – tai seniausia pasaulyje knyga, išspausdinta dviem k.

Johanas Gutenbergas su dar keliais miestiečiais 1437-38 m. ekspluotavo spausdinimo presą ir spaudmenų kasą, Svarbiausia, kad Gutenbergas išrado spaudmenų liejimo technologiją. Tipografinius dažus gamino iš suodžių ir sėmenų apiejaus. Išlikęs jo spausdintas „Sibilės knygos“ fragmentas. 1455 m. išspausdino knygų meno šedevrą – „42 eilučių biblija“. Iki 1500 m. pasaulyje buvo spausdinama 200-300 miestuose iki 1700 spaustuvių.

Knygų spausdintojai susilaukę ir visuomenės pasipriešinimo, tai žmonės praradę darbus dėl spausdinimo mažinų ir kaikurie kolekcininkai. XV a. pabaigoje pradęjo daugėti

knygų savomis kalbomis, spaustuvių tinklas plėtėsi. 1466 m. Srasburge Johanas Mentelinas išspausdino vokiečių kalba „Bibliją“. Strasburgas tapo XV – XVI a. spaudos centru. Kiti spaudos miestai: Bambergas, Kelnas.

Pirmasis knygas su spalvotomis iliustracijomis pradęjo leisti Giunteris Caineris. Per vokiečių miestus pirmiausiai spauda pateko į Italiją, Pranzūzijoje vėliau. Londone pradęjo spausdinti 1480 m. Jonas Lietuvis. Pnašiu laiku paplito ir kirose Europos šalyse. 1493 m. masiškai išpltatintas Kolumbo laiškas apie naujojo pasaulio atradimą. 1522 m. išėjo Martyno Liuterio verstas vokiškai “Naujasis testamentas”. 11503 m. spaustuvė Konstantinopolyje. 1505 m. – Krokuvoje. Skorina 1517 m. įkūrė spaustuve Prahoje, jo išspausdintas „Apaštalas“ – tai pirmasis leidimas bažnytine slavų kalba. Maskvos bažnytininkai neigiamai sutiko spaudą, vadino eretiška. Prie spaudos platinimo daug prisidėjo vienuoliai švietėjai Artemijus ir Maksimas Graikas.

Nauąjį pasaulį didysis spaudos išradimas paiekė dar XVI a. pirmoje pusėje, pirmiausiai Meksikoje, JAV spauda pasirodė praėjus beveik 200 m. nuo spaudos išradimo ir daugiau kaip 100 m. nuo spaustuvių įkurimo Lotynų Amerikoje.

Vilniaus spaudos pradininkas – Pranciškus SSkorina. Pirmasis protestantiškos spaudos židinys atsirado Karaliaučiūje, tam padarė įtaka 1544 m. įkurtas un. 1545 m. buvo išspausdintas Mažvydo katekizmas.

8. Navigaciniai žemėlapiai (portolanai) ir laikraščiai.

Pirmeiji kūrėjai žinojo apie Ptolomėjo žemęlapius. Pirmasis spausdintas žemėlapis 1472 m. Augsburge, tai viduramžiškas Izidoriaus iir Sevilijos VII a. nubraižytas pasaulio ž. 1459 m. Fra Mauro žemėlapije piramą kartą pasirodė Cipagu sala (Japonija), kelias į Indija apiplaukiant Afriką. 1492 m. pirmas Behaimo pagamintas gayblys.

1508 m. išspausdintas kartografo Johano Ruišo žemėlapis, kuriame pirmą kartą nurodyti rytiniai Pietų Amerikos konturai ir visa Afrika, o atrasta š. Amerika priskirta Azijai.

XVI a. kartografijos centrai iš Italijos perikėlė į Niderlandus ir Flandriją. Tuo pačiu metu atsirado plakatas ir afiša.

Reformacijos laikais spauda buvo plačiai naudojama agitacinei propogandai ir politiniams plakatams. Liuteris buvopradininkas tokios propogandos.

XV a. Venecijoje susidarė naujienų cechas, atidarytas naujienų biuras, kuriame galima buvo nusipirkti naujienų lapus už vieną Venecijos sidabro monetą – gazetta. Žinių laiškus gabendavo raiti kurjeliai, išlaikomi valdovų, Hanzos sąjungos, universitetų, vienuolynų, pirklių, miesto ssavivaldybių. Vėliau pirkliai organizavo kurjerių tarnubą – ordinarijai. Pašto tarnybos sutvarkimas leido atsirasti spausdintiems laiškams. Vyriausybės pradėjo drausti „gazattas“, XVII a. pabaigoje pradėjo eiti laikraščiai, Vokietijoje greit paplito. Taip prasideda laikraščių istorija. Pirmųjų laikraščių turinys: korespondencijos, rašytos sausu stiliumi. Tuometiniaia laikraščiai priminė knygas. XVII a. pabaigoje jie pradėjo atstovauti tam tikroms politinėms kriptims.

Pirmasis lenkų laikraštis 1619 m. Gdanske, 1661 m. lenkų kalba.

Šalia laikraščių pradėjo eiti ir opramoginiai žurnalai, pirmasis Frankfurte leidžiamas nuo 1654 m. „Sąmoningasis Merkurijus“. 1690 m. LLondone „Atėnų Merkurijus“.

Europos mokslinių žurnalų „tėvu“ laikomas „Mokslininkų žurnalas“ Paryžiuje, jis susilaukė plataus susidomėjimo.

9. Knyga ideologijų kovoje.

1516 m. Anglijos karaliaus Henriko VIII lordas-kancleris Tomas Moras paskelbė knygą „Utopija“, tai pasakojimas apie salą – Utopiją, kurioje žmonės gyvena pagal teisingus istatymus be privačios nuosavybės ir kitaip gerai ir harmoningai. T.Moro traktatas davė pavadinimą visai socialinės-politinės minties srovei.

1620 m. Frensis Bekonas „Naujasis Organonas“, nes Aristotelis išleido „Organoną“. Bekonas aškino, kad mokslininkai eina klystkeliu, didžiausia priežastis – Stabai,nusistatę prieš kiekvienč, kuris bando kūrybiškai apmastyti ir ieško tikros tiesos. Vienintelis teisingas kelias – bitės, čia susijungia empiriškas ir teorinis pradas.

Žymus prancūzų švietimo atstovas – Bjeras Beilis (1674-1706 m.) sukūrė „Istorinį ir kritinį žodyną“ Roterdame iš antikinės ir naujosios istorijos straipsnių. Tai buvo skaudus smūgis Biblijos autoritetui, nes buvo aprašyti nusikaltimai katalikybės, tai buvo akstinas Didro enciklopedijai.

1776 m. liepos mėn. 4 d. Paskelbta Nepriklausomybės deklaracija, kuri skelbė Š. Amerikos atsiskyrimą nuo Anglijos. Deklaracija skelbė, kad visi žmonės turi teisę gyventi, būti laisvi, lygus ir siekti laimės, buvo pripažinta tautos teisė sukilti prieš valstybę, tačiau vergija nebuvo pasmerkta.

1789 m. rugpjūčio 26 d. Priimta Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija,kuri įtvirtino asmens laisvę, sąžinės laisvę, žodžio ir spaudos laisvę, tačiau susirinkimų ir sąjungų llaisvės čia neminimos.

1723 m. Škotijoje gimė Adamas Smitas, kuris ėmėsi aiškinti turtingumo, neturto, teisingumo, beteisškumo problemas. Jis parašė knygą „Tautų turtas“, kurioje teigiama, kad ekonomikos dėsniai veikia objektyviai kaip gamtos d.; darbo pasidalinimas didina gamybines jėgas, vertė gaunama tik darbo dėka; prekės kaina susideda iš natūralaus darbo užmokesčio, pelno ir rentos; rinkos kaina gali būti mažesnė ar didesnė už jos vertę.

Imanuelis Kantas (1724-1804 m.) parašė „Grynojo proto kritika“, tai svarbiausias jo veikalas, kuriame bandoma atsakyti į klausimus – kodėl ir kaip. Yra tik du mokslininko verti dalykai – žvaigždėtas dangus ir dorovinis įstatymas mūsų viduje.

1848 m. K.Marksas ir F.Engelsas parašė „Komunistų partijos manifestas“, tai komunistų sąjungos programa. Visa visuomenės istorija, išskyrus pirmykštę, klasių kovos istorija; politinė valdžia proletariatui. K.Markso „Kapitalas“ lyginamas su Naujuoju testamentu. Visas gyvenimo sritis lemia materialiniai faktoriai.

Čarlzas Darvinas iškėlė mintį ištirti dabar dabar gyvenančių rūšių kilmę. Išvada: gyvojoje gamtoje veikia variklis, kuris veikia kaip dirbtinė atranka ir išsaugoja tik tas formas, kurios pergyvene kitas.

Frydrichas Nyčė parašė knygą “Taip kalbėjo Zaratustra”, tei senovės Irano pranašas. Nyčė sušiuolaikino pranašą, kuris giedą himną antžmogiui – žemės prasmė, trokštamas idealas, jam nesvarbios kasdienybės smulkmenos, o tao sukėlė neapykanta eilinių žmonių antžmogiui – tai žalčio neapykantas sakalui. SSliaužioti gimęs negali skraidyti. 1887 m. parašė svarbiausią gyvenimo veikalą – 372 pastabų discipliną, suskyrstyta į keturis skyrius: Europos nihilizmas; aukščiausiųjų vertybių kritika; naujo vertinimo principas. Valia – centrinė Nyčės filosofinių kategorijų, tai viso gyvenimiškojo srauto šerdis, jos svarbiausias pasireiškimas – valia valdžiai. Viskas yra gerai, kas stiprina valdžios supratimą ir viskas blogai, kas silpnina valią ir valdžios troškimą. Hitleris pakėlė Nyčę į didžio filosofo rangą.

Vladimiras Uljanovas 1902 m. parašė knygą „Ką daryti?“.

Albertas Einšteinas 1905 m. paskelbė straipsnį „Apie judančių kūnų dinamiką“, tobulindamas jo teiginius sukūrė Reliatyvumo teoriją, pagal ją netenka prasmės absoliutinis laikas.

Po I-mo pasaulinio vokiečių kariškiai pasipiktine savo valdžia kūrėsi į sąjungas „Laisvieji šauliai“, organizavo „pilietiškumo kursus“. Jie nepripažino jokies valdžios tik savo vadus, vienas jų – Ernstas Remas. Tuos kursus 1919 m. baigė ir Adolfas Hitleris. Vėliau buvo įkurtos nacionalistinės organizacijos, į vieną jų šstojo Hitleris ir ėmė jai vadovauti, įkūrė vokiečių darbininkų nacionalsocialistinę partiją. Dar vienas garsus nacionalsocialistas – Hermanas Geringas. Armija palaikė nacionalsocialistus. Jų propoganda skelbė, kad negali būti jokios oapozicinės spaudos, partijų ir pan. Skelbiami rasistiniai šūkiai. Landsbergo kalėjime Hitleris studijavo ir parašė knygą „Main Kampf“, joje Rozenbergas ir Hesas suformulavo ideologinius, rasinius, geopolitinius ir užsienio politikos tikslus. Knyga išleista 1925

m. joje paslėptas noras Vokietiją padaryti Europos ir pasaulio valdove. Svarbiausias – rasinis klausimas. Reikia atskirti nuo tautos fiziškai, genetiškai ir protiškai netinkančius ir plėtoti germaniškus bruožus (Arijų rasė). Minčių Hitleris sėmėsi iš Nyčės veikalų. Vėliau „Main Kampf“ įpareigotas studijuoti Trečiojo Reicho valdininkus.

10. Šiuolaikinės bibliotekos.

Didžiausios Prancūzijos revoliucijos metu paskelbtas bobliotekų pereinamumo principas. Tuo metu iškilo daug stambių bibliotekų: 1753 m. – Britų muziejaus biblioteka, 1800 m. – JAV Kongreso biblioteka. Kai kurios karaliu bibliotekos tapo valstybinėmis.

1862 m. Maskvoje įsteigta bbiblioteka – Rumencevo muziejaus skyrius. Iki 1924 m. ji buvo antra pagal dydį Rusijoje. Jai suteiktas V.Lenino vardas, po metų ji perorganizuota į TSRS valstybės biblioteką.

1795 m. Peterburge įkurta biblioteka, 1814 m. tapo viešąja, iki 1917 m. svarbiausia Rusijoje, joje saugomi: „Laisvosios rusų spaudos kolekcija („Kolokol“, „Iskra“, „Proletarij“); 7000 asmeninė Voltero biblioteka. 1714 m. įkurta Rusijos mokslų Akademijos biblioteka, joje: Petro I, jo brolių ir seserų rankraščiai.

Vilniaus un. biblioteka įstegta 1570 m., branduolys: Žigimanto Augusto humanitarinė biblioteka. 1832 mm. ji uždaryta kartu su un. 1867 m. atkurta kaip viešoji biblioteka.

Žymus Lietuvos bobliotekininkas – Levas Vladimirovas, 1948 m. tapo Vilniaus un. bibliotekos direktoriumi. Jo dėka buvo grą-intos knygos, caro valdžios išblaškytos po Rusijos imperijos bibliotekas. 1964-1970 m. tapo Jungtinių TTautų bibliotekos direktoriumi ir iįrųpino, kad Vilniaus u. Biblioteka įtraukta į JT depozitarus ir gautų visus leidinius.