Prezentacijų ruošimas: pagrindiniai principai ir klaidos

TURINYS

ĮŽANGA 3

1. PREZENTACIJŲ RENGIMO PRINCIPAI 4

1.1 Prezentacijos struktūra 4

1.2 Vaizdinės priemonės 5

1.3 Apranga pristatymo metu 5

1.4 Kalbėjimo baimė 6

1.5 Kaip priversti auditoriją klausytis 7

2. PAGRINDINĖS PREZENTACIJŲ KLAIDOS 9

2.1 Nuobodi prezentacija 10

Kaip atpažinti ar auditorija klausosi 10

3. PROJEKTŲ PRISTATYMŲ KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖJE ANALIZĖ 11

IŠVADOS 15ĮŽANGA

Tarptautinių žodžių žodyne prezentacija apibrėžiama kaip pareiškimas, pasiūlymas, pristatymas. Prezentaciją taip pat galima būtų apibūdinti kaip kelią, sujungiantį idėjas ir informaciją į vieną bendrą grupę. [8] Šiandien turime tikrai daug priežasčių, verčiančių mus atidžiau pažvelgti į prezentacijų ruošimo svarbą ir skirti kur kas daugiau dėmesio negu anksčiau. Vis dažniau ššis informacijos pateikimo būdas naudojamas tiek privačiuose tiek ir valstybiniuose segmentuose. Pagrindiniai prezentacijos uždaviniai yra informuoti, bei įtikinti. Tačiau paruošti gerą, bei efektingą prezentaciją nėra taip lengva, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Efektingas informacijos pateikimas daugeliu atveju lemia ir jos poveikio efektyvumą. Taigi, sėkminga prezentacija reikalauja ilgo ir kruopštaus pasirengimo.

Mūsų darbo tikslas: išsiaiškinti pagrindinius prezentacijų rengimo principus ir dažniausiai pasitaikančias klaidas.

Darbo uždaviniai:

• Aptarti pagrindinius prezentacijų rengimo principus;

• Išsiaiškinti dažniausiai daromas klaidas, ruošiant prezentacijas;

• Atlikto tyrimo rezultatų apibendrinimas.

Tyrimo metodai:

• Mokslinės literatūros analizė;

• Stebėjimas nnedalyvaujant.

Tyrimo objektas – savivaldybės bei du verslo pasaulio atstovai, Kauno miesto savivaldybėje pristatinėję projektus dėl sporto arenos statybų.1. PREZENTACIJŲ RENGIMO PRINCIPAI

1.1 Prezentacijos struktūra

Kiekvieną prezentaciją sudaro trys pagrindinės dalys: įžanga, dėstymas ir pabaiga. Šios dalys turi būti tarpusavyje logiškai susietos, bei kkuo aiškiau pateikiamos auditorijai. Tai gali pasirodyti savaime suprantama, bei paprasta. Tačiau paruošti gerą ir efektyvią prezentaciją yra sudėtinga. Tai ne vienos dienos darbas, kadangi geras pranešimas reikalauja ilgo ir kruopštaus pasiruošimo. Vis gi, laikantis šios sekos, didesnių problemų niekada neturėtų iškilti.

Prezentacijos pradžia. Tai pati svarbiausia prezentacijos dalis, nes ji lemia pirmą klausytojo įspūdį apie kalbėtoją ir jo kalbą. Jos metu reiktų atlikti dvi svarbias užduotis:

• sudominti auditoriją, pateikti pagrindinę pranešimo problemą ar temą;

• kalbėti užtikrintai, bei nugalėti pakylos baimę.

Prezentaciją taip pat galima būtų pradėti juokeliu, filmuku (trunkančiu ne ilgiau nei 60 s.), įdomia statistika ar keliomis karikatūromis. Tai šiek tiek turėtų padėti atsikratyti pradinio jaudulio (A.Lydeka, 1999).

Prezentacijos vidurys. Čia atsispindi prezentacijos tikslas, kuris turi didelę reikšmę pranešimo sėkmei. Yra atlikti ttyrimai, jog auditorija negali suvokti daugiau kaip trijų pagrindinių temų, todėl reikia aptarti tik tris svarbiausius dalykus. Ši prezentacijos dalis turi užimti daugiau nei 80% viso kalbėjimo laiko. Čia reikia susikoncentruoti ties pačiais svarbiausiais teiginiais, informaciją stengtis pateikti kuo glausčiau, nesigilinant į nereikšmingas smulkmenas.

Prezentacijos pabaiga. Žmonės neretai daugiausiai prisimena iš to, kas buvo pasakyta pačioje pabaigoje. Todėl prezentacijos pabaigoje turėtų būti apibendrinti pagrindiniai teiginiai ir pateiktos išvados. Taip pat, baigiant pranešimą, reikia stengtis klausytojams palikti gerą įspūdį ir užtikrinti tteigiamą ir stiprią jų reakciją, sujudinti jų emocijas (V.Baršauskienė, 1999)1.2 Vaizdinės priemonės

Prezentacijos vienas iš pagrindinių tikslų yra įtikinti, pateikti prezentacijos tikslą bei norimus rezultatus. Patirtis rodo, kad geriausia priemonė įtaigai pagerinti – pranešimą ar pasakojimą papildyti vaizdinėmis priemonėmis. Remiantis tyrimo rezultatais teigiama, kad žmonės įsimena:

• 10% TO, KĄ JIE PERSKAITO,

• 20% TO, KĄ JIE IŠGIRSTA,

• 30% TO, KĄ JIE PAMATO,

• 70% TO, KĄ JIE IŠGIRSTA IR PAMATO.

Taigi, kaip matome iš šių duomenų, jei pranešėjas naudoja vaizdines priemones, pasiekiamas žymiai didesnis efektas nei tuo atveju, jei jis to nedaro. Vaizdinės priemonės pagyvina patį pristatymą bei sukelia didesnį auditorijos susidomėjimą- informacija ne tik išgirstama bet ir pamatoma. Tai sąlygoja pateikiamos informacijos paprastumą, lengvesnį jos įsisavinimą auditorijai. Tokiu būdu taip pat sutaupomas ir laikas, kadangi nebereikia daug dėmesio skirti paaiškinimams.

Tinkamai naudojant vaizdines priemones prezentaciją galima paversti į nepaprastai įspūdingą ir efektyvią. Jomis galima iliustruoti t.y supaprastinti faktus reiškinius bei idėjas, kurias yra sudėtingiau perteikti vien tik žodžiais. Vaizdinėmis priemonėmis galima pasiekti reikšmingumo ir įvairovės bei sudaryti tinkamą atmosferą. Be abejo, netinkamas šių priemonių panaudojimas duoda visiškai priešingus rezultatus, nei numatytoji vaizdinga minčių išraiška (J. Collins, 2000).

Vaizdinė priemonė gali turėti vieną iš trijų paskirčių:

• pabrėžti, paaiškinti ar nurodyti faktą ar reiškinį;

• pagyvinti, paryškinti ar sustiprinti faktą ar reiškinį;

• priminti, aapibendrinti ar peržiūrėti faktą ar reiškinį.

Visais trimis atvejais jos sutvirtina ryšį su auditorija, gerina kalbos ritmą, įneša įvairovės, supaprastina įmantrybes ir padaro visą kalbą įdomesnę (J. Collins, 2000).1.3 Apranga pristatymo metu

„Kad ir ką pasakysi, drabužis pasakys daugiau“- ši sena anglų patarlė daug pasako apie aprangos svarbą viešojoje kalboje. Gerai prezentacijai reikalingas tinkamas apsirengimas. Jis taip pat laikomas svarbiu vaizdinių priemonių elementu. Prezentacijos sėkmę didžiąja dalimi lemia apsirengimas, kalba ir mūsų elgesys. Todėl ruošiantis prezentacijai reikia įsitikinti ir būti užtikrintam, dėl tinkamos formos bei išvaizdos.

Kiekvienam pranešėjui reiktų gerai apsvarstyti kokiu tikslu jis ruošia pristatymą, bei kokiai auditorijai jis yra skiriamas. Nuo to turėtų priklausyti pranešėjo apsirengimo stilius.

Yra išskiriami penki pagrindiniai aprangos stereotipai:

• Draugiškas.

Vengti rūsčios išvaizdos.

• Naujoviškas.

Rengtis madingai.

• Tarptautinis.

Sugebantis radikaliai pasikeisti.

• Išradingas.

Leidžia sau pafantazuoti.

• Dalykiškas.1.4 Kalbėjimo baimė

Didžiausias efektyvaus viešo kalbėjimo priešas yra pakylos baimė (V. Baršauskienė, 2002).

Oratoriumi yra tampama, o ne gimstama. Tačiau norint juo tapti pirmiausia reikia išmokti įveikti pakylos baimę. Pirmasis, ir pats svarbiausias žingsnis, kurį reikia žengti, norint tai padaryti yra jos pripažinimas. Nesvarbu, jeigu jūs sugebate pasakyti gerą kalbą būreliui draugų, tai dar nereiškia, kad efektingai kalbėti galėsite ir prieš auditoriją (V. Baršauskienė, 2002).

Būtina suvokti, kad pasakyti efektingą kalbą viešai yra menas. Daugumai tai nėra paprasta padaryti be ilgo ppasiruošimo.

Blogiausia kas gali atsitikti neįveikus kalbėjimo baimės:

• Suklupimas ant pakylos;

• sustingimas;

• kalbos pamiršimas;

• drebulys;

• mikčiojimas;

• nuraudimas;

Yra daug naudingų patarimų, kurie padeda įveikti kalbėjimo baimę:

• geriausia prezentacija yra ta, kuri yra surepetuota daugelį kartų;

• kuo laisvesnis jautiesi stovėdamas prieš auditoriją, tuo natūralesnė tavo kalba;

• galvoti tik apie tai, kaip geriau išdėstyti pranešimą, tuomet neliks laiko galvoti apie baimę;

• išsirinkti auditorijoje simpatišką veidą, ir įsivaizduoti, jog kalbama tik tam vienam asmeniui;

• filmuota medžiaga- tai puikus būdas atsikratyti netinkamos kūno kalbos, nes filmuota medžiaga suteikia galimybę pasižiūrėti į save iš šalies.1.5 Kaip priversti auditoriją klausytis

Pranešėjui yra labai sunku kalbėti, kai niekas jo nesiklauso. Yra keli būdai atkreipti auditorijos dėmesį:

• prezentaciją pradėti trumpai pristatant apie ką bus kalbama;

• užmegzti akių kontaktą su auditorija;

• akcentuoti tai kas yra svarbiausia;

• akcentuojamas vietas iliustruoti pavyzdžiais;

• stengtis bendrauti su auditorija;

• leisti žmonėms pasisakyti;

• pateikti daug įdomių statistinių duomenų.

Vienas efektyviausių būdų patraukti auditorijos dėmesį yra humoras, nes:

• panaikinama įtampa tarp auditorijos ir žmogaus, kuris rengia pristatymą;

• sukuriamas tiesioginis ryšys tarp kalbančiojo ir auditorijos;

• humoro pagalba daug lengviau atkreipti žmonių dėmesį į svarbiausius dalykus;

• žmonės daug geriau prisimins gautą informaciją.

Pats geriausias būdas pralinksminti auditoriją yra papasakoti ką nors iš savo asmeninės patirties. Atsitikimai, kurie kažkada jus vertė raudonuoti, o dabar kelią juoką yra kaip tik tai, ko reikia auditorijai sudominti. Sena patarlė teigia, jog „ Humoras yra paprasčiausia tragedija atskirta

laiko bei erdvės“. Tačiau šis būdas yra rizikingas, nes auditorijai pasakojimas gali būti visai nepanašus į linksmą atsitikimą. Siekiant, kad tokių situacijų pasitaikytų kuo mažiau, visada pravartu naudoti karikatūras. Tačiau nereikia pamiršti, jog žmogus, pristatantis prezentaciją, neturi pavirsti komediantu. Humoras gali būti tik kaip pagalbinė priemonė atkreipianti žmonių dėmesį, bei padedanti įsisavinti esminius pristatomos temos dalykus.

Išskiriami pagrindiniai būdai kaip galima būtų tinkamai panaudoti humorą:

• Pranešėjui įsitikinti, kad tai juokinga jam pačiam. Jeigu turimi filmukai, karikatūros, ar žinomos istorijos pačiam pranešėjui nejuokingos, ttuomet neverta tikėtis, kad juoksis auditorija.

• Prieš pasakojant juokelius auditorijai, pirmiausia papasakoti mažai grupelei žmonių. Jeigu jie nesijuokė, tai dar nereiškia, kad pasakojimas buvo blogas. Norint gauti teigiamų rezultatų pasakoti reikia su intonacija, aiškiai ir suprantamai, kad žmonės galėtų įsivaizduoti pasakojamąją situaciją.

• Įsitikinti, kad juokeliai siejasi su pristatoma tema. Negalima pasakoti juokelių, vien tik tam, kad auditorija juoktųsi. Humoras privalo būti tik kaip pagalbinė priemonė, padedanti geriau akcentuoti teiginius.

• Pradėti prezentaciją galima tik labai trumpu pajuokavimu. Negalima prezentacijos pradėti ilga nuotaikinga iistorija, kadangi žmonės nėra nusiteikę gaišti savo laiko, klausydamiesi ilgų anekdotų.

• Niekada nepradėti pasakojimo tokiais žodžiais: „Leiskite jums papasakoti linksmą istoriją“. Reikia leisti žmonėms patiems nuspręsti, ar istorija buvo linksma. Baigiant pasakoti visuomet derėtų nusišypsoti, o jei niekas nesijuoks, kalbą rreiktų pakreipti taip, lyg būtumėte norėję papasakoti kažką rimto [7].

Nėra tokio žmogaus, kuris sakydamas kalbą negalėtų pajuokauti. Tinkamu laiku papasakotos linksmos istorijos prezentaciją padaro įdomią, bei padeda auditorijai geriau suprasti pristatomą temą. Visiškai nesvarbu kokia yra prezentacijos tema, svarbiausia kaip ji yra pristatoma.2. PAGRINDINĖS PREZENTACIJŲ KLAIDOS

Galima būtų išskirti dešimt pagrindinių klaidų, kurios dažniausiai pasitaiko rengiant prezentacijas bei jų metu:

• Netinkamas skaitinės informacijos pateikimas. Kuo daugiau pranešėjo kalboje skaičių, tuo ji nuobodesnė. Klausytojams neįdomūs tokie „sausi“ duomenys. Be tinkamo jų interpretavimo pranešėjas gali greitai prarasti auditorijos susidomėjimą. Taip pat visus specifinius dydžius rekomenduotina lyginti su žinomais ar lengvai įsivaizduojamais dydžiais. (Lenkauskienė R., 2004)

• Pernelyg didelis darbo apimties glaustumas. Tarsi popieriaus ar rašalo taupymas. Pristatoma kalba per trumpa, paminimi ne visi esminiai ddalykai.

• Nesaikingas raktinių žodžių naudojimas. Reikia stengtis kalbėti pilnais sakiniais ir kuo mažiau naudoti raktinių ar tarptautinių žodžių, nes pranešėjas gali būti nesuprastas.

• Netinkamas šriftas. Galvojama tik apie priekyje sėdinčius žmones, dažniausiai gale sėdintys asmenys praktiškai nieko neįskaito. Tekstas vaizdinėse priemonėse turi būti išspausdintas pakankamo dydžio raidėmis (V. Baršauskienė, 2002);

• Netinkamas spalvų pasirinkimas. Pagrindines mintis reiktų išskirti ir žymėti ryškesnėmis spalvomis. Tačiau kartais naudojama ir per daug spalvų. Viso pristatymo metu patartina naudoti tas pačias spalvas.

• Vaizdinių elementų trūkumas. Prezentacija tampa neįdomi. VVien žodžių bei sausų faktų auditorijai sudominti neužtenka. Reikia pasitelkti bent minimalias vaizdines priemones.

• Akių kontakto su auditorija nebuvimas. Akimis mes išreiškiame pagarbą žmonėms. Dauguma kalbėtojų vengia akių kontakto, kadangi nepasitiki savimi.

• Per ilga prezentacija. Prezentacijos turi tam tikrą trukmę. Jos neturi būti labai trumpos, bet neturi būti ir labai ilgos. Kai per daug išsiplėčiama – garantuojama nesėkmė. Auditorija pradeda jausti diskomfortą, jiems tampa nebeįdomu ir pradeda po truputį skirstytis. Todėl patartina kalbėti glausčiau, o jeigu neįmanoma – praleisti apibendrinimą ir pabaigą. (Lenkauskienė R., 2004)

• Netinkama pranešėjo išvaizda. Netvarkinga apranga, neverbalinės komunikacijos stoka, nusiteikimas prieš klausytojus lemia neigiamą auditorijos reakciją į prezentaciją, pasireiškiančią nuoboduliu ir pan. (Ž. Pečiulis, 2004)

• Nesiruošimas prezentacijai. Žinoma yra žmonių sugebančių viską daryti eksprontu, tuo tarpu ir prezentacijas, bet daugumai tai yra problema. Prezentacijos tobulumas atsispindi jos pasiruošime. Kuo daugiau laiko skiriama pasiruošimui, tuo prezentacija bus efektyvesnė. Infomacija, kurią mes pateikiam žmonėm, privalo būti argumentuota bei pagrįsta patikimais duomenimis.2.1 Nuobodi prezentacija

Prezentacija, kurios metu yra skaitoma, kalbama labai tyliai, nepalaikomas ryšys su auditorija, tampa nuobodi ir visiškai neįdomi. Vieni žmonės ima snūduriuoti, kiti šnabždėtis, treti užsiima pašaline veikla.

Išskiriami dvylika ženklų, iš kurių lengvai galima suprasti, jog auditorija nebesiklauso:

• žmonės žiūri žemyn;

• liečia ar trina veidą, rankas, plaukus;

• dairosi aplinkui;

• nenustygsta savo vietose, ddarosi nervingi, pradeda sukiotis;

• žiovauja;

• staigiais judesiais varto užrašus;

• paišo ar brauko užrašus;

• garsiai ir demonstratyviai dūsauja;

• atsilošia savo kėdėse ir sukryžiuoja rankas;

• atidžiai tyrinėja aplinką ir daiktus esančius aplink juos;

• šnibždasi;

• trepsena kojomis.Kaip atpažinti ar auditorija klausosi

Jei auditorija sudomino tai ką pranešėjas pristato tai – jie:

• dėmesingai klausosi pranešėjo kalbos;

• šypsosi;

• užduoda klausimus;

• bando sužinoti daugiau.3. PROJEKTŲ PRISTATYMŲ KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖJE ANALIZĖ

Miestų planavimas yra sudėtinga visuomenės veiklos sritis. Joje dalyvauja įvairių sričių specialistai: architektai, inžinieriai, ekonomistai, gamtininkai, savo nuomonę pareiškia visuomenė, o planus priima ir tvirtina politikai. Miestų planais domisi ne tik žemės savininkai ir naudotojai, bet labiausiai investuotojai, kurie nori žemės įsigyti. Daug verslininkų siekia pasilengvinti savo verslo sąlygas, todėl stengiasi pritraukti politikus į savo puse. Politikai padidina galimybes iš esmės daryti įtaką miestų planavimui, po to vieniems arba su partneriais užvaldyti vertingiausius miesto žemės sklypus.

Ypatinga padėtis susiklostė dėl Sporto rūmų statybų Kaune Nemuno saloje. Įvyko daugybė šio sumanymo aptarimų, pasitarimų, kuriuose nepriklausomi architektai, kraštovaizdžio architektai, ekonomistai, gamtininkai išsakė savo nuomonę.

Paskutiniu metu kilusi diskusija dėl Kauno sporto rūmų pastatymo vietos, ir jų reikalingumo paskatino mus sudalyvauti savivaldybėje vykusioje diskusijoje, kurioje buvo pristatomi trys pagrindiniai projektai. Dalyvaudami projektų pristatyme mes siekėme sužinoti projektų pristatymo eigą, , kaip elgiasi susirinkę savivaldybės darbuotojai, verslininkai bei kiti svečiai. Taip pat norėjome sužinoti kokias kklaidas daro kalbantieji prieš susirinkusią auditoriją, mat kaip vėliau paaiškėjo kai kurie dalyviai atėjo visiškai nepasiruošę ir kalbėjo spontaniškai, nenuosekliai dėstė savo mintis, kas paskatino neramumus auditorijoje.

Pirmasis pristatytas projektas buvo Sporto rūmų statybos Kauno Nemuno saloje. Pranešėjas buvo Kauno miesto savivaldybės atstovas. Pradžioje pranešėjas priminė visiems jog susirinkome aptarti Sporto rūmų statybų Kauno mieste vietos pasirinkimo. Paminėjo kokios problemos kyla renkantis atitinkamas vietoves bei norėdamas sudominti susirinkusią auditoriją užsiminė apie krepšinį, artėjantį Europos krepšinio čempionatą kuris vyks Lietuvoje, mūsų miesto komandą Žalgirį, bei priminė šiai komandai duotus pažadus pastatyti naujus sporto rūmus. Pranešėjas atkreipė dėmesį i sporto rūmų svarbą ne tik sportui, bet ir juose susirinksiantiems žiūrovams, jų patogumui ir patirtoms teigiamoms emocijoms.

Pats pristatymas-pranešimas vyko sklandžiai, jautėsi kad pranešėjas ilgai ir kruopščiai tam ruošėsi. Pranešėjas vilkėjo juodą kostiumą, kaip ir turėtų būti aukšto lygio pristatyme. Taip pat jis turėjo nemažai vaizdinės medžiagos apie būsimas statybas, bei pateikė nemažai ekspertų išvadų, įvairių ekonominių skaičiavimu. Kaip mes su kolega pastebėjome, visi skaičiai ir visos ekspertų išvados buvo aiškiai suprantamos ir priimtinos auditorijai. Tai nebuvo tuščiai mėtomi argumentai ir skaičiai, kurie dažnai sugadina pristatymą ar pranešimą, viskas buvo iš anksto suplanuota ir stengtasi neapkrauti auditorijos gilinantis į smulkmenas. Pranešėjas darė trumpas pauzes

pakeisdamas skaidres kuriose rodė projektuojamų sporto rūmų vaizdus, ekonominius skaičiavimus, ekspertų išvadas. Manome kad šiam pranešėjui puikiai pavyko pritraukti ir ilgą laiką išlaikyti auditorijos dėmesį, nepaisant kad jo kalba buvo ilga (apie 35 min.). Tačiau atsižvelgiant į susirinkusią auditoriją (savivaldybės darbuotojai, verslininkai, ekonomistai ir kt.) viskas buvo atlikta tiksliai ir itin kruopščiai. Manome kad šis pristatymas nebūtų tikęs “lauko” auditorijai, nes reikalavo ypač įtemto ir nenutrūkstamo dėmesio.

Pranešimo pabaigoje atstovas trumpai pateikė pagrindinius argumentus kodėl Sporto rūmai turi būti statomi Nemuno ssaloje trumpai apžvelgdamas kas buvo išdėstyta jo pranešime. Taip pat jis išdalino dalyviams trumpas atmintines apie projektą.

Kitas pranešėjas (atstovavo UAB „KTC&BN“ direktoriui Rolandui Asauskui) pateikė pasiūlymą sporto rūmus statyti prie Ateities plento, buvusios „Lietuvos kuro“ bazės teritorijoje. Pranešėjas žodžiu dėstė privalumus akcentuodamas, kad: Šis sklypas Taikos prospektu ir Elektrėnų gatve gerai susietas su kitais miesto rajonais, o Ateities plentas jungia jį su greitkeliu Klaipėda-Kaunas-Vilnius ir Mari.jampolės plentu. Iš bet kurios Lietuvos vietos į čia bus patogu greitai atvažiuoti, o ir aautomobiliams pasistatyti vietos bus pakankamai. Skirtingai nuo pirmojo pranešėjo šis neturėjo vaizdinės medžiagos ir visą sunkiai įsivaizduojamą susisiekimo schemą bandė nupasakoti žodžiais, dėl ko auditorijoje kilo diskusijos. Pirmasis pranešėjas parode detalų susisiekimo planą ir jį trumpai apibūdino taip išlaikydamas auditorijos ddėmesį.

Antrasis pranešėjas, mūsų manymu, darė klaidą įsiveldamas į ilgas diskusijas su pavieniais asmenimis, o tuo tarpu likusi auditorijos dalis pradėjo šnibždėtis tarpusavyje, todėl jam vis sunkiau sekėsi pritraukti dėmesį į save, o tuo pačiu ir į projektą. Pagrindinį argumentą jis įvardino šios arenos kainą, kuri turėtu būti 1,5-2 kartus mažesnė nei arenos Nemuno saloje statybos. Tačiau matėsi kad ne visiems susirinkusiems salėje šis argumentas padarė tokią reakciją kokios tikėjosi pranešėjas. Argumentas nesukėlė lauktos auditorijos reakcijos galbūt todėl, kad šį svarbų dalyką pranešėjas pasakė kalbos pabaigoje, mūsų manymų pagrindinius argumentus reikia pasakyti pradžioje, jiems skiriant daugiau dėmesio.

Šio pranešėjo esminės klaidos buvo tokios: jis nesistengė prisitaikyti prie auditorijos, kartais užmiršdavo jog kalba prieš auditoriją ir įsiveldavo į asmenines diskusijas su pašaliniais, taip ppalikdamas auditoriją nuošalyje. Kalbėtojas mūsų manymu buvo naujokas, nors jo balsas ir nedrebėjo prieš auditorija, jis turėjo ką pasakyti, tačiau jam nesisekė patraukti auditorijos į savo pusę ar ją sudominti. Daug įtakos jo nesėkmei turėjo ir vaizdines medžiagos nebuvimas.

Trečiasis pranešėjas buvo verslininkas, bendrovės „Baltic Shopping Centers“ valdybos pirmininkas Augustinas Rakauskas, kuris siūlė statyti areną šalia būsimojo „Mega“ centro, už greitkelio Klaipėda-Vilnius, netoli Sargėnų. Mūsų manymu šis pranešimas buvo daugiau kreipimasis į miesto savivaldybės narius nei į visą auditoriją. Kalbantysis siūlė ssusivienyti ir statyti sporto rūmus kartu, verslininkams ir savivaldybei. Jis nepristatė jokio projekto, o tik išdėstė mintis, kodėl jo idėja yra geresnė negu sporto rūmų Nemuno saloje projektas.

Mūsų manymu paskutinis kalbėtojas atėjo visai nepasiruošęs ir nežinodamas apie ką bus kalbama. Jis neturėjo jokios medžiagos, jokių skaičiavimų taip pat ekspertų vertinimų. Jis atėjo tik su vizija kurią trumpai išdėstė ir motyvavo tik tuo, kad arena bus statoma šalia kylančio pramogų centro “Mega” ir kad tai bus didele žmonių traukos vieta. Jautėsi kad jis nesidomėjo auditorija kurioje jau buvo susidariusios kelios grupelės kuriose vyko įnirtingi ginčai.

Lyginant visus pranešimus galima juos suskirstyti į dvi grupes: į pirmąją grupę patektų pirmasis pranešimas, o į antrąją du paskesni. Pirmasis pranešimas buvo kruopščiai parengtas ir jame sunku pastebėti kokiu nors trūkumų, kalbantysis vadovavosi šiais principais:

• Žinojo auditorijos lūkesčius;

• Kalbėjo trumpais ir aiškiais sakiniais;

• Nepiktnaudžiavo profesiniu žargonu ir mažai žinomais žodžiais;

• Pakeisdamas skaidres darė mažas pauzes;

• Kiekvieną skaidrę paaiškindavo ir akcentuodavo jos būtinumą;

• Kalbos pabaigoje viską apibendrino ir trumpai išdėstė pagrindinius akcentus.

Likusieji du kalbėtojai nebuvo šios srities profesionalai, galbūt todėl jiems ir nepavyko prikaustyti auditorijos dėmesio, kaip tai pavyko pirmajam pranešėjui. Jie darė šias esmines klaidas:

• Nesidomėjo auditorija;

• Vėlėsi į asmenines diskusijas, pamiršdami, kad kalba visai auditorijai, o ne atskiroms jos grupėms;

• Kalbėjo apie tai, kkas nebuvo aktualiausia susirinkusiai auditorijai;

• Neturėjo pakankamai pavyzdžių, vaizdinių priemonių;

• Svarbiausius dalykus paminėjo pranešimo pabaigoje, nepakankamai juos akcentavo.

Tik po įvykusios diskusijos mes sužinojome, kad Sporto rūmų projektas Nemuno saloje yra patvirtintas savivaldybės ir galutinai paruoštas vykdyti, laukiama tik kol bus surinktos reikalingos lėšos. Gali būti kad tai įtakojo pirmojo kalbėtojo pasiruošimą., o kitų kalbėtojų laisvą požiūrį į vykusį projektų pristatymą. Tačiau mūsų manymu negalima atsistoti prieš auditoriją ir neturėti ką pasakyti, bet kokiu atveju einantis kalbėti turi būti pasiruošęs ir žinoti ką tikisi išgirsti auditorija.

Šiame projektų pristatyme mes pastebėjome, kad ir išsilavinusi auditorija pradeda kalbėtis tarpusavyje, nesiklauso kalbančiojo kai šis kalba neargumentuotai, kai išsako savo nepagrįstas vizijas. Mes taip pat supratome kokią svarbą pranešime turi vaizdinės medžiagos pateikimas, laiku padarytos pauzes ir trumpi paaiškinimai. Taip pat supratome kaip svarbu priminti auditorijai ko mes čia susirinkome, nes juk būna atvejų kai vėluojant pranešėjui auditorijoje susidaro kelios tarpusavyje diskutuojančios grupelės kurios nesidomi pranešėju ir blaško kitų dėmesį. Atliktas tyrimas mums buvo naudingas ir turės teigiamos įtakos mūsų darbų pristatymuose bei viešųjų kalbų rengime.IŠVADOS

Kiekviena gerai paruošta prezentacija yra griežtai struktūruota t.y. turi tris logiškai susijusias dalis- pradžią, vidurį ir pabaigą. Ruošiant pristatymą laikantis šios sekos didelių problemų niekada neturėtų iškilti.

Oratoriumi yra tampama, o ne gimstama. TTačiau norint juo tapti pirmiausia reikia išmokti įveikti pakylos baimę. Pirmasis, ir pats svarbiausias žingsnis, kurį reikia žengti, norint įveikti viešojo kalbėjimo baimę yra jos pripažinimas.

Pranešėjui derėtų prisiminti, kad yra labai svarbu kalboje panaudoti vaizdines priemones, tačiau pati svarbiausia vaizdinė priemonė yra jis pats. Kad ir kokia būtų nuostabi parašyta kalba ir vaizdinės priemonės, būtent pranešėjo kalbos kultūra, asmenybė bei entuziazmas daro didžiausią įspūdį.

Šiais laikais kai prezentacija tampa populiariausiu informacijos perdavimo būdu, kiekvienas save gerbiantis tiek verslo, tiek ir viešojo gyvenimo atstovas turėtų mokėti parengti efektingą prezentaciją, kadangi nuo to gali priklausyti įmonės, o tam tikrais atvejais net ir valstybės įvaizdis bei sėkmė.

Stebėdami Kauno savivaldybėje vykusius projektų pristatymus pastebėjome, kad vaizdinės medžiagos pateikimas pranešime turi labai didelę svarbą. Laiku padarytos pauzės ir trumpi paaiškinimai suteikia pranešimui paprastumo ir aiškumo, kuris yra vertinamas. Taip pat pastebėjome kad net ir į aukščiausio lygio prezentacijas žmonės kartais ateina nepilnai pasiruošę, vedini asmeniškumų, nekreipdami dėmesio

į tai kas aktualu visai auditorijai.

Literatūros sąrašas:

1. Baršauskienė V. Dalykinė komunikacija. Kaunas, 2002. ISBN 9955-09-112-6

2. Baršauskienė V. Žmogiškieji santykiai/ V. Baršauskienė, B. Janulevičiūtė. Kaunas, 1999. ISBN 9986-13-715-2

3. Collins J. Kaip įtaigiai kalbėti ir veikti auditoriją. Vilnius: Knygų spektras, 2000. ISBN 9955-439-01-7.

4. Lenkauskienė R. Research methods, academic writing and presentation techniques/ R. Lenkauskienė, V. Liubinienė. Kaunas, 2004. ISBN 9955-09-679-9

5. Lydeka A. Protokolo pagrindai. Vilnius: Eugrimas, 1999. ISBN 9986-752-59-0.

6. Pečiulis Ž. Efektyvi komunikacija. Vilnius: Versus aureus, 2004. ISBN 9955-601-33-7.

7. http://www.presentationhelper.co.uk

8. http://www.libraryvideo.com/guides/b7585.pdf

9. http://www.research.ucla.edu/era/present/