Ženklų kategorijos, jų taikymas ir organizavimas

Tema: Ženklų kategorijos, jų taikymas ir organizavimas

Ženklų kategorijos

Pagrindinės sąvokos

Peirce’as su Saussure’u stengėsi paaiškinti įvairius būdus, kuriais ženklai perteikia reikšmę. Pierce’as pateikė tris ženklo kategorijas, kurių kiekviena rodo skirtingą santykį tarp ženklo ir jo objekto, arba to, į ką jis nurodo.

Ikonoje ženklas kokiu nors būdu primena objektą – jis panašiai atrodo ar skamba (pvz.:fotografija).

Indekse yra tiesioginis ryšys tarp ženklo ir jo objekto – iš tiesų jie yra susiję (pvz.:dūmai yra ugnies indeksas).

Simbolyje nėra ryšio ar panašumo tarp ženklo ir oobjekto – simbolis komunikuoja tik todėl, kad žmonės susitaria, jog jis atstovaus tam dalykui (pvz.:žodis).

Saussure’ui nerūpėjo indeksai. Iš tiesų kaip lingvistas jis domėjosi simboliais, nes žodžiai ir yra simboliai. Bet jo pasekėjai pripažino, kad fizinė ženklo forma (kurią Saussure’as vadino signifikantu) ir su juo susijusi mentaline idėja (signifikatas) gali sietis ikonišku ar sutartiniu būdu. Kai yra ikoniškas ryšys, signifikantas atrodo ar skamba kaip signifikatas, kai sutartinis – jie abu susiję tik dėl vartotojų susitarimo. Tai, ką Saussure’as vadina ikonišku ir ssutartiniu ryšiu tarp signifikanto ir signifikato, tiksliai atitinka Peirce’o ikonas ir simbolius.

Nors Saussure’as ir Peirce’as priklauso skirtingoms akademinėms lingvistikos ir filosofijos tradicijoms, tačiau jie susitarė, kad ženklas yra svarbiausia siekiant suprasti semiotiką. Jie taip pat susitarė, kad pirmiausia reikia visus įįvairiausius ženklus suskirstyti į kategorijas (pagal tai, kaip, pagal Saussure’ą signifikantas siejasi su signifikatu, ar, pagal Peirce’ą, ženklas siejasi su objektu).

Peirce’as ir ženklas

Peirce’as suskirstė ženklus į 3 tipus – ikona, indeksas ir simbolis. Jie gali būti pateikti trikampio modeliu.

Peirce’as laikė jį tinkamiausiu ir fundamentaliu ženklų prigimties modeliu.

Ikona išlaiko panašumą į savo objektą. Tai akivaizdžiausia vizualiniuose ženkluose:žemėlapis, ženklai nurodantys vyrų ir moterų tualetus, fotografijos yra ikonos. Ikona taip pat gali būti ir verbalinė:onomatopėja yra pastanga kalbą paversti ikoniška. Beethoveno “Pastoralinėje” simfonijoje yra natūralių garsų muzikinių ikonų. Kai kurie kvepalai gali būti laikomi dirbtinėmis gyvūnų seksualinio sužadinimo kvapų ikonomis. Peirce’o ženklo-objekto-interpretanto modelis yra ikona, nes bandoma konkrečia forma atkurtri abstrakčią šių elementų ryšių struktūrą.

Indeksas – tai ženklas, kai egzistuoja tiesioginis ryšys su oobjektu. Čiaudulys yra peršalimo indeksas. Jei susitartume, jog atpažinsime dėstytoją tuomet, kai jis vilkės raudona kostiumą, tai raudonas kostiumas ir bus indeksas.

Simbolis – ženklas, kurio sąsajos su jo objektu yra susitarimo konvencijos ar taisyklės dalykas. Žodžiai apskritai yra simboliai. Raudonas kryžius yra simbolis. Skaičiai yra simboliai.

Šios kategorijos nėra izoliuotos ir visai atskirtos. Vienas ženklas gali susidėti iš kelių tipų. Štai pavyzdžiui kelio ženklas “Sankryža su šalutiniu keliu”. Raudonas trikampis yra simbolis – pagal kelių eismo taisykles jis reiškia “perspėjimą”. Kryžius vviduryje yra ikonos ir simbolio derinys. Jis ikoniškas, nes jo forma iš dalies nulemta objekto pavidalo, bet jis kartu ir simbolinis, nes mes turime žinoti taisykles, kad suvoktume jį kaip “sankryžą”, o ne “bažnyčią” ar “ligoninę”. Realiame gyvenime šis ženklas yra indeksas, nes nurodo, kad artėjame prie sankryžos. Kai jis yra atspausdintas kelių eismo taisyklėse, jis nėra indeksas, nes nei fiziškai, nei erdvėje jis nėra susijęs su savo objektu.

Ikona-indeksas-simbolis

Saussure’as ir ženklas

Saussure’o ženklo analizėje “signifikacija”, signifikato ir realybės, arba Pierce’o ženklo ir objekto, santykis, nustumiamas į antrą vietą. Pirmiausia jį domino signifikanto ir signifikato ir vieno ženklo su kitais santykis. Saussure’o terminas “signifikatas” turi pranašumų su Pierce’o “interpretantu”, bet Saussure’as niekada nevartoja termino “efektas”, norėdamas susieti signifikantą su signifikatu – jo dėmesys nesiekia vartotojų srities.

Saussure’o susidomėjimas signifikanto ir signifikato santykiu paskatino europietiškos tradicijos semiotikos plėtotę. Pats Saussure’as susitelkė ties lingvistinės teorijos formavimu ir tik prabėgomis užsiminė apie galimą tyrimų sritį,kurią jis vadino semiologija. Realizuoti šį ženklų mokslą buvo palikta jo sekėjams.

Ženklo motyvacija

Jo sekėjai, išplėtoję Saussure’o idėjas, buvo Pierre’as Guiraud(1975) ir Roland’as Barthes’as(1968,1973). Norint suprasti jų analizę, reikia susipažinti su nauja terminija. Pagrindiniai terminai, vartojami sąveikos tarp signifikanto ir signifikato studijose yra sutartinis, ikoninis, motyvacija ir priklausomybė.

Sutartiniai ženklai tiksliai atitinka PPierce’o vadinamuosiuos simbolius. Ir Pierce’as ir Saussure’as manė, kad tai labiausiai išsivysčiusi ir svarbiausia ženklų kategorija.

Ikoninis ženklas yra toks, kur signifikanto forma yra bent kiek nulemta signifikato.

Terminai motyvacija ir priklausomybė vartojami nusakyti, kiek signifikatas lemia signifikantą, ir jie beveik visada atstoja vienas kitą. Smarkiai motyvuotas ženklas yra labia ikoniškas: nuotrauka labiau motyvuota nei kelio ženklas. Sutartinis ženklas visai nemotyvuotas. Arba galime vartoti terminą priklausomybė, norėdami parodyti signifikato paveikį signifikantui. Kuo labiau motyvuotas ženklas, tuo labiau jo signifikantas priklauso nuo signifikato.

Vyro nuotrauka yra labiau motyvuota, nes tai, kaip nuotrauka(signifikantas) atrodo, priklauso nuo to, kaip atrodo pats žmogus. (Fotografo įtaka – kadravimas, fokusas, apšvietimas, kampas ir t.t., yra galutinio ženklo sutartinis elementas) Tapytas portretas yra ar gali būti mažiau ikoniškas arba labiau sutartinis – jis mažiau motyvuotas. Karikatūra – dar mažiau motyvuota, nes karikatūristas gali perteikti subjekto išvaizdą kaip jam patinka, jis mažiau priklausomas. Jei norėtume surasti dar mažiau motyvuotą, labiau sutartinį “vyro” ženklą, kuris vis dar turi ikoninių elementų, tai tiktų vaikiškas kelių brūkšniukų piešinys ar žodis VYRAS arba simbolis ♂.

Konvencija

Konvencija, arba paprotys, kaip sako Pierce’as, komunikacijos ir signifikacijos procesuose atlieka įvairius svarbius vaidmenis. Pačiu formaliausiu lygiu ji gali paaiškinti taisykes, pagal kurias veikia sutartinis ženklas. Yra formalus susitarimas, ženklas KKATĖ nurodo keturkojį kačių šeimos gyvūną, o ne aprangos dalį. Yra formali konvencija, susiejanti tam tikra tvarka išdėstytus tris ženklus su šia gramatine forma: KATĖ MEDŽIOJA ŽIURKES. Mes sutinkam, kad pirmas žodis vejasi trečiajį. Sutartinis dalykas yra ir tai, kad daugiskaitą parodo galūnė.

Kartais sunku nustatyti, koks yra ikoniškuo ir konvencijos santykis ženkle, t.y. kiek motyvuotas ar priklausomas ženklas yra iš tiesų. Stambiu planu rodomas kieno nors veidas televizijoje konvencionaliai reiškia, kad tas asmuo patiria kokias nors stiprias emocijas. Pagal susitarimą mes žinome, kad tai nereiškia, kad mes staiga prie jo prikišom veidą. Bet tas stambus planas turi ir ikoninį elementą, nes reprezentuoja ar išreiškia mūsų dėmesio sutelktumą į tą asmenį tuo momentu.

Konvencija būtina bet kokiam ženklui suprasti, koks ikoninis ar indeksinis jis bebūtų. Mes turim sužinoti, kaip suprasti nuotrauką ar net natūralaus dydžio vaškinę figūrą. Konvencija yra ženklų socialinė dimensija, tai yra susitarimas tarp ženklų vartotojų, kaip tinkamai vartoti ženklus ar reaguoti į juos. Be Be konvencijos, ženklai visiškai nekomunikuoja. Taigi skirtumą tarp sutartinių ir ikoninių ženklų labiau tiktų suvokti ne kaip atskiras kategorijas, o kaip skalę.

Ženklų organizavimas

Saussure’as nustatė 2 ženklų organizavimo įkodus būdus.

Pirmasis yra per paradigmas. Paradigma – tai ženklų rinkinys, iš kurio vienas pasirenkamas vartojimui. Kelių

ženklų formų rinkinys – kvadratai, apskritimai, trikampiai – sudaro paradigmą, kaip ir rinkinys simbolių, kurie juose pateikiami.

Antrasis būdas yra sintagminis. Sintagma – pranešimas, sudarytas iš pasirinktų ženklų. Kelio ženklas yra sintagma – pasirinktos formos ir pasirinkto simbolio kombinacija. Kalboje žodyną galima laikyti paradigma, o sakinį – sintagma. Taigi visi pranešimai yra susiję su pasirinkimu ( iš paradigmos) ir kombinacija (sudarant sintagmą).

Pagrindiniai du ženklo santykio su kitais ženklais tipai apibrėžiami paradigmos ir sintagmos terminais. Būtent čia jis skiriasi nuo Pierce’o.

Paradigmos

Paradigma &– tai aibė, iš kurios išsirenkama, ir tik vienas elementas iš šios aibės gali būti pasirinktas. Paprastas pavyzdys yra raidės iš abėcėlės. Jos sudaro rašytinės kalbos paradigmą ir iliustruoja dvi pagrindines paradigmos charakteristikas:

1. Visi paradigmos nariai turi turėti kažką bendro – turi būti bendra savybė, lemianti jų priklausymą tai paradigmai. Mes turim žinoti, kad M yra raidė, taigi ji yra abėcėlės paradigmos narys. Mes taip pat turim zhinoti, kad nei skaičius 3, nei sudėties ženklas (+) nepriklauso tai paradigmai.

2. Kiekvienas paradigmos vienetas tturi būti aiškiai atskiriamas nuo visų kitų toje paradigmoje. Turi būti įmanoma nusakyti paradigmos ženklų skirtumus ir ju signifikantų bei signifikatų reikšmes. Priemonės, kurios padeda atskirti vieną signifikantą nuo kito, yra vadinamos skiriamaisiais ženklo bruožais.

Kiekvieną kartą komunikuodami turime pasirinkti iiš paradigmos. Žodžiai yra paradigma – žodynas yra paradigma. Pagal kategorijas žodžiai gali būti pasiskirstę į kitas specifiškesnes paradigmas: gramatines (daiktavardžiai, veiksmažodžiai), vartojimo paradigmas(kūdikių kalba, teismų kalba), garso paradigmas(žodžiai kurierimuojasi-dieną, sieną, vieną ir t.t.).

Kiti paradigmų pavyzdžiai – galvos apdangalai: skrybėlė, kepurė, beretė ir t.t., kėdžių svetainėje stilius, laukujų durų spalva ir pan. Čia visur yra paradigminis pasirinkimas – mūsų pasirinkto vieneto reišmė labai priklauso nuo nepasirinktų reikšmių. “Kur yra pasirinkimas, ten yra reikšmė, o to, kas pasirinkta, reikšmė priklauso nuo nepasirinktų reikšmių”.

Sintagmos

Kai jau elementas išrinktas iš paradigmos, paprastai jis derinamas su kitais elementais. Šis derinys vadinamas sintagma. Taigi užrašytas žodis yra vizualinė sintagma, sudaryta iš abėcėlės raidžių paradigmatinių pasirinkimų. Sakinys yra žodžių sintagma. Mūsų rūbai yra sintagma, sudaryta iš kelnių, mmarškinių, megztinių, kojinų, kepurių ir t.t. Kambarių apstatymas taip pat yra sintagma iš kėdžių, minkštasuolų, apmušalų ir t.t. Patiekamas galimas visų patiekalų pasirinkimas irgi yra sintagma.

Svarbus sintagmų aspektas yra taisyklės ar konvencija, kuriomis remiantis sudaromos elementų kombinacijos. Kalboje tai vadiname gramatika arba sintakse, muzikoje – melodija, aprangoje – geru skoniu ar mados pajautimu. Tačiau čia taip pat yra ir formalesnių taisyklių. Pvz.: juoda pateliškė, balti marškiniai ir juodas švarkas reiškia pobūvio svečią, o ta pati peteliškė su fraku ir sstačia balta apykakle reiškia padavėją. Taigi sintagmoje pasirinktas ženklas gali būti priklausomas nuo jo ryšio su kitais ženklais, jo reikšmė iš dalies yra nulemta jo ryšio su kitais sintagmos ženklais.