Už rankos nepagautas – ne nusirašinėtojas

Ar prisimenate tuos senus gerus laikus, kai neturint namų darbo ar referato tekdavo eiti pas stropiai besimokantį kaimyną arba maldauti mamos – lietuvių kalbos mokytojos, kad tą referatą parašytų?

Nusirašinėja ar darbus plagijuoja ir mokiniai, ir studentai. Pastarieji – nuolatos užimti, jiems reikia lankyti paskaitas, užsidirbti pinigų, rūpintis studijų medžiaga, be to, kiekvienas dėstytojas mano, kad būtent jo dalykas svarbiausias, ir pateikia negailestingai ilgą literatūros sąrašą. O kur dar asmeninis gyvenimas? Taigi atsiskaitomiesiems darbams ir referatams dažnai nebelieka laiko. Ne vienas mmoksleivis ar studentas pripažįsta, kad referatus teko rašyti „copy – paste“ (iškirpti – įklijuoti) būdu. Plagijavimas mokyklose bei universitetuose pastaraisiais metais labai išaugo ir tai siejama su interneto plitimu. Plagijavimą galima apibrėžti kaip svetimų žodžių ar idėjų pasisavinimą.

„TurnItIn“ – skundikas

JAV buvo sukurti ir sėkmingai mokyklose, universitetuose bei koledžuose naudojami plagijavimo detektoriai. Tai programos arba interneto įrankiai, leidžiantys atsekti nuplagijuotą tekstą.

„TurnItin“ tarnyba yra galvos skausmas didžiųjų pasaulio universitetų nesąžiningiems studentams. „TurnItIn“ – tai sistema, skirta atsekti bei užkirsti kelią pplagijavimui. Šį interneto įrankį 1996-aisiais sukūrė grupė Kalifornijos Berklio universiteto profesorių. „TurnItin.com“ portalas yra uždara sistema, kuria kol kas gali naudotis tik keli Kalifornijos bei Alabamos universitetai. Šio skundiko duomenų bazėje yra per milijoną tinklapių ir portalų, kuriuos sistema peržiūri ttikrindama darbo originalumą. Taip pat į skundiko duomenų bazę įtraukta dauguma internete skelbiamų laikraščių. „TurnItIn“ – pirmoji pasaulyje sukurta plagijavimo prevencijos sistema ir, internete paskelbtais lyginamaisiais duomenimis, turinti didžiausią duomenų bazę.

Yra ir kitos populiarios plagijavimo nustatymo programos, tokios kaip EVE2 ar „WCopyfind“. Skirtumas tas, kad šie įrankiai yra ne internetiniai, o į kompiuterį diegiamos programos. Iš esmės visos tokio tipo programos veikia tuo pačiu pagrindu. Pirmiausia į programą įkeliamas tikrinti pateiktas tekstas. Visi paminėti įrankiai tekstinius failus priima kaip „Word“, RTF ar TXT. Įkėlus rašinį paleista programa pradeda naudoti atitinkamus algoritmus, kad sukurtų vadinamuosius skaitmeninius pirštų atspaudus. Pagal juos programa peržiūri milijardus interneto tinklapiuose esančių tekstų, kol randa panašių modelių. Daugmaž po valandos vartotojui pateikiama originalumo ataskaita, kurioje nurodomi galimi nnukopijuoti teksto fragmentai. Programa taip pat pateikia nuorodų į tinklapius, kuriuose yra teksto ar jo gabaliukų atitikmenų, sąrašą.

EVE2 – tai galingas įrankis, dėstytojui ar mokytojui leidžiantis nustatyti, ar studentas savo darbą nuplagijavo iš interneto, bei parodantis, kiek procentų rašinio – ne originalūs. Kad rastų panašų tekstą kuriame nors tinklapyje, EVE2 vienu metu atlieka labai daug komplikuotų, skirtingais algoritmais paremtų paieškų. Suradusi įtartiną tinklapį, programa tiesiogiai palygina tekstą. Tai reiškia, kad skenuodama tinklą programa ieško tik gabaliukų ar frazių, atitinkančių duotą ttekstą. Radusi vieną ar kelis kriterijus atitinkančius tinklapius, EVE2 sustoja ir padaro tikslų rašinio palyginimą. Be to, programa įrašo plagijavimo įrodymus bei URL (tinklapio adresą), tokiu būdu „mokydamasi“. Kitą paiešką plagijavimo detektorius jau pradeda nuo įtartinų tinklapių.

„WCopyfind“ – tai dar vienas plagijavimo detektorius. Tai atvirojo kodo programa, kurią galima nemokamai atsisiųsti adresu http://plagiarism.phys.virginia.edu/Wsoftware.html.

Prestižas irgi kainuoja

Keli JAV universitetai ir mokyklos, besirūpinantys savo prestižu, įvedė minėtus plagijavimo nustatymo įrankius. Lietuvoje šių programų nėra ir kol kas niekas nesiruošia jų kurti. Kaip „Naujajai komunikacijai“ teigė Švietimo ministerijos Informacijos ir ryšių su visuomene sektoriaus vyriausioji specialistė Elona Bagdanavičienė, plagijavimo problema yra, bet tai tik moksleivių ir studentų moralės reikalas. Pasak E. Bagdanavičienės, tie jaunuoliai, kurie mokosi sau, o ne dėl gerų pažymių – darbų iš interneto nesisiunčia. Ji taip pat pripažino, kad tokios plagijavimo nustatymo sistemos iš tiesų yra teigiamas dalykas. „Tačiau viskas nėra taip paprasta, kaip atrodo. Pirmiausia reikia inicijuoti projektą, kurį būtina suderinti su ministerija ir vyriausybe, nustatyti, ar galima skirti finansavimą. Galiausiai būtina skelbti konkursą ir surasti žmones, kurie atliktų darbą“, – sakė E. Bagdanavičienė.

Nusprendėme pasidomėti, ko reikėtų, kad būtų sukurtas lietuviškas plagijavimo detektorius, ir kiek tai iš tikrųjų kainuotų. Pasak vienoje iš Lietuvoje pirmaujančių programavimo įmonių dirbančio Justo, kurti ttokią programą kaip, pavyzdžiui, EVE2 – tikrai ilgas ir sudėtingas procesas. „Pirmas ir pats svarbiausias dalykas – suburti gerą, profesionalią komandą. Manau, joje turėtų būti ne mažiau kaip 6-7 žmonės, tarkim, 2 analitikai, 3 programuotojai, projektų vadovas ir lietuvių kalbos specialistas“, – sakė Justas. Pagrindinis ir turbūt sunkiausias darbas tektų analitikams, nes jie turėtų sugalvoti visą algoritmų sistemą, pagal kurią programa tekstuose ieškotų panašumų. Prieš pradedant darbą privalu susitarti su įvairių serverių administratoriais. Tokioms programoms kaip EVE2 atskiros duomenų bazės nekuriamos. Norėdamos patikrinti darbo originalumą, jos jungiasi prie jau esančių, todėl administratoriai programos kūrėjams be jokių papildomų sąlygų turėtų leisti prisijungti prie serveryje esančių duomenų bazių. Tai reiškia, kad norint, jog programa lygintų darbus su esančiais, pavyzdžiui, „Tingiu.lt“, „Speros.lt“ bei „Delfi.lt“ duomenų bazėse, šių portalų serverių administratoriai turėtų leisti nuolat jungtis prie visų serveriuose esančių duomenų. Pasak programuotojo, keblumų gali kilti dėl to, kad serveriai dažnai turi skirtingas duomenų bazes, parašytas skirtinga programavimo kalba. Tokiu atveju reikia sukurti programą, kuri gebėtų dirbti su įvairių programavimo kalbų duomenų bazėmis. Mūsų kalbinto programuotojo nuomone, visas darbas užtruktų apie pusmetį. Du trečdalius laiko dirbtų analitikai bei projektų vadovas ir tik turint visą darbo aprašymą bei veikimo principus, vadeles perimtų programuotojai. Toks projektas kainuotų nnuo 150 iki 180 tūkst. litų, neskaičiuojant programos įdiegimo mokyklose ar universitetuose išlaidų.

Aš sąžiningas – savo darbus iš interneto siunčiuosi pats

Lietuvoje labai išpopuliarėjo interneto portalai, iš kurių galima atsisiųsti referatus, kursinius ar „šperas“. Tokių tinklapių populiarumą rodo ir tai, jog, pavyzdžiui, „Speros.lt“ yra per 5 tūkst. įvairių darbų. Šiame tinklapyje skelbiama statistika taip pat gana įspūdinga – beveik 500 tūkst. paieškų.

Kiti portalai, tokie kaip „Tingiu.lt“, „Mokslo.centras.lt“ ar „Mokslai.com“ gali pasigirti panašia statistika. Tačiau čia paminėtos tik pačios populiariausios Lietuvoje rašinių bazės. Be jau išvardytų, lietuviškame internete yra dar keletas panašaus pobūdžio tinklapių.

„Aišku, rašydama darbus naudojuosi internetu. Ne visada siunčiuosi jau paruoštus darbus, dažnai tenka paprasčiausiai naudotis „Google“ paieškos sistema. Bet, reikia pripažinti, per visus studijų metus buvo nemažai atvejų, kai naudojausi „Speros.lt“ ir parsisiunčiau jau parašytų referatų. Kodėl būtent šiuo? Turbūt todėl, kad tai pirmasis toks tinklapis, apie kurį sužinojau. Be to, jame visada rasdavau man reikamų arba nors labai panašių darbų“, – pasakojo istorijos studentė Agnė. Į klausimą, ar teko siųstis referatus iš interneto, daugelis studentų bei vyresniųjų klasių moksleivių atsako teigiamai. Vieni randa, ko ieškoję, kiti, parsisiuntę rašinius, turi padirbėti ir patys. Pedagoginio universiteto pirmo kurso studentė Ramona taip pat teigia porą kartų pasinaudojusi „Speros.lt“ ir „Mokslo.centras.lt“,

tačiau abu kartus tik apie 70 proc. darbo atitiko temą. Likusią dalį vis dėlto reikėjo parašyti pačiai. Ketvirtakursis Marijus pasakojo bandęs ieškoti referato, bet jo neparsisiuntė: „Mane gąsdina visos tos registracijos, būtinybė pateikti savo asmens duomenis, elektroninio pašto adresą“.

Moksleiviai su šypsena pripažįsta irgi nusirašinėjantys iš interneto. Dažniausiai parsisiunčiami lietuvių literatūros, geografijos ir istorijos rašiniai. 9-12 klasių moksleiviai pasakojo turintys daugiausia darbų, tad norėdami vakarais pabendrauti su draugais, ilgiau pažaisti krepšinį ar šiaip pasilinksminti, neturį kitos išeities, kaip tik siųstis gatavus ddarbus. NK paklausus, ar mokytojai nesučiumpa sukčiaujant, mokiniai linksmai atsako, jog atsisiuntus darbus iš interneto ir juos vos truputį pakeitus – tai beveik neįmanoma. Kaip sakoma, už rankos nepagautas – ne vagis.

Martyno Mažvydo vidurinės mokyklos direktorius Eugenijus Manelis tvirtino, kad yra truputį kitaip nei sako mokiniai. Jis teigė, jog mokykla – ne universitetas ir esą mokytojai pažįsta savo mokinius bei žino jų galimybes. Todėl dažnai nesunku atpažinti, kuris darbas parašytas savarankiškai, kuris – ne, bet negali įrodyti, kad mokinys sukčiauja. „„Be to, aš nesu didelis referatų rašymo šalininkas – yra ir daug kitokių mokymo būdų. Sutinku, kad mokinius reikia išmokyti rašyti, bet tik tam, kad vaikai suvoktų, kas tai yra, vėliau mokėtų rašinius suplanuoti, dirbti su rašytiniais šaltiniais, apipavidalinti darbus ppagal dabartines lietuvių kalbos taisykles“. Pasak E. Manelio, laiku atiduoti atsiskaitomąjį darbą – ne pats svarbiausias dalykas. Daug svarbiau išmokyti vaikus dirbti su keliais rašytiniais šaltiniais, ieškoti medžiagos ir atitinkamai cituoti. Mokytojas gali net liepti ieškoti medžiagos internete.

Mokyklos direktorius pripažįsta, kad moksleivių nesąžiningumas – tikrai didelė problema. Yra tokių mokinių, kurie nuolatos tingi dirbti ir didžiąją dalį darbų, kuriuos turėtų atlikti namie, siunčiasi iš interneto. Įrodyti tokių tinginių sukčiavimą mokytojas gali tik eidamas mokinio keliu. Reikėtų lankytis visuose tinklapiuose, kuriuos galėjo peržiūrėti mokinys, ir atsisiųsti tuos pačius darbus. Tam mokytojas iš savo kišenės turėtų sumokėti po litą ar du (priklausomai nuo tinklapio – aut. past.) už kiekvieną rašinį. Be to, toks nuolat iš interneto nusirašinėjančių moksleivių gaudymas už rankos – ttai didžiulės laiko sąnaudos. Pasak mokyklos direktoriaus, mokytojai gali atsidurti dvilypėje situacijoje. Suabejoję mokinio sąžiningumu, gali netyčia nepatikėti ir sąžiningu mokiniu, o neabejodamas iš viso, gali likti apgauto kvailio vietoje. „Mokytojus nuo tokių, sakyčiau, moralinių dilemų ir laiko švaistymo išgelbėtų tokios programos, kurios leistų patikrinti mokinio darbo originalumą“, – sakė E. Manelis.