IŠTVERMĖS UGDYMAS MOKYKLINIAME AMŽIUJE
TURINYS
Įvadas
I. Kūno kultūros ir ištvermės ugdymo ištakos Lietuvoje.
II. Ištvermės supratimas ir ją sąlygojantys veiksniai.
III. Ištvermės rūšys.
IV. Ištvermės ugdymo problema jaunesniajame amžiuje.
V. Ištvermės ugdymas atskirais amžiaus periodais:
a. jaunesniajame mokykliniame amžiuje
b. viduriniajame mokykliniame amžiuje
c. vyresniajame mokykliniame amžiuje
VI. Fizinio aktyvumo bei ištvermės ugdymo problema šiuolaikinėje
visuomenėje.
VII. Išvados.
VIII. Literatūra.
IX. Priedai.
ĮVADAS
Svarbi ir labai reikalinga sportininkui savybė yra ištvermė. Ji reikalinga beveik visose sporto šakose. Ištvermę lemia pagrindinių organizmo sistemų funkcinis lygis. Fiziniai pratimai, ugdantys ištvermę, teigiamai veikia gyvybinius organizmo procesus: stiprina raumenis, kraujotakos ir kvėpavimo sistemų pajėgumą, centrinės nervų sistemos funkciją, aktyvina energijos aapykaitos procesus raumenyse ir kt. Ištvermė įvairiose veiklos sferose skiriasi. Skirtinga ji ir įvairioje sportinėje veikloje. Vienose sporto šakose ( vidutinių ir ilgų nuotolių bėgimas, dviračių lenktynės, slidinėjimas ir kt.) ji tiesiogiai sąlygoja rezultatą, kitose (boksas, imtynės, sportiniai žaidimai ir kt.) -padeda geriau atlikti taktinius veiksmus. Bet daugeliu atveju ištvermė pradedama treniruoti per vėlai, kas padaro didelį nuostolį ne tik didžiajam sportui, bet ir nepatenkina augančios kartos fizinio išsivystymo, neduoda galimybės priversti sportininkus prie didelių treniruočių krūvių.
Didelis trūkumas ir tame, kkad bendro lavinimo mokyklų programose per mažai dėmesio skiriama fiziniams pratimams, ugdantiems vaikų, paauglių ir jaunuolių ištvermę. Gyvenimas kelia uždavinius peržiūrėti ištvermės ugdymo sistemą mokykliniame amžiuje, sukurti Efektyvius kontrolinius normatyvus. Bendrosios ištvermės ugdymas turi tapti svarbia mokyklinio amžiaus vaikų, fizinio ppasiruošimo dalimi.
Šio kursinio darbo tikslas- pasitelkiant literatūrą išsamiau susipažinti su ištvermę sąlygojančiais veiksniais jos rūšimis, ištvermės bei fizinio aktyvumo problemomis šiuolaikinėje visuomenėje ir ugdymo pratimais mokykliniame amžiuje. Taipogi pasitelkus istorinę medžiagą bandysiu pažvelgti atgal į praeitį norėdama išsiaiškinti, kodėl lietuvių tauta ilgą laiką priešų pagarbiai buvo vadinama „ištvermingąja tauta“.
I. Kūno kultūros ir ištvermės ugdymo ištakos Lietuvoje
(nuo gentinės santvarkos laikų iki XX a.)
Vikrumas, budrumas, jėga, greitis, kantrybė, ir ištvermė buvo ypač reikalingi jau gentinėje santvarkoje, kai vyko arši kova už būvį tarp žmonių ir gamtos bei tarp atskirų genčių. Iš kartos į kartą senovės baltai mokydavo savo vaikus, kaip tapti stipriems ir vikriems, kaip sumedžioti žvėrį ar atremti priešą. Mokymas dažniausiai rėmėsi atidžių vyresniųjų veiksmų stebėjimu, jų pakartojimu ir pamėgdžiojimu.Ir pirmykštėje bbendruomenėje, ir vėliau, fiziniai pratimai, žaidimai ir šokiai žmogui tarnavo taip pat ir kaip priemonė atsipalaiduoti, parodyti savo sugebėjimus, jėgą, ištvermę. Vystantis gamybiniams santykiams, senovės lietuvių bočiai pradėjo suvokti jį supančių reiškinių harmoniją. Jie pastebėjo, kad stumbro ir lokio ar kito stambaus žvėries privalumas -jo raumenų jėga. Elnią, stirną nuo pavojų „gelbsti“ gera klausa, vilką- ištvermė, kiškį – greitos kojos ir pan. Taip suvoktas mankštos reikalingumas. Žaidimai ir fiziniai pratimai tampa fizinio lavinimo priemonėmis. Lietuvių tautoje dar iki šiol išlikę ddaug žaidimų, vaizduojančių pasislėpusio žvėries ieškojimą ir žmogaus kovą su juo. Štai žaidimas „Medžiotojas“. Čia imituojama įvairių žvėrelių medžioklė. Mišką čia atstoja poromis sustoję žaidėjai, kurie yra tartum savotiška kliūtis bėgančiam žvėreliui ar jį besivejančiam. Fizinis pratimas „Vilko šovimas“ lyg ir vaizduoja ant judančios šakos sėdintį medžiotoją ir besitaikantį ietimi nudobti vilką. Žaidėjas rankoje laiko lazdelę, kuria pusiausvyrai palaikyti remiasi į žemę. Pratimą atliekantis žaidėjas privalo lazdele numušti skarelę ar kepurę. Panašiai atliekami ir fiziniai pratimai „Lokio uodegos traukimas“, „Šeško gaudymas“, „Stirnų medžioklė“, „Meškos šovimas“ ar humoristiniai žaidimai — pokštai „Tetervino mušimas“, „Kurapkų gaudymas“. Pastarajame vaizduojami į kilpas patekę paukščiai. Žaidėjai, nežinantys šio pokšto, iš tikrųjų patenka į spąstus ir norom nenorom turi būti kilpose tiek, kiek patiks medžiotojams. 1846 m. L. Jucevičius knygoje „Litwa“ aprašo kelis žaidimus, kur gyvenimo tikrovė vaizduojama simboliškai. Pavyzdžiui, žaidime „Kirvis“. Vyrai, susiėmę rankomis, sukasi ratu ir dainuoja ritmišką dainą. Viduryje rato stovinti mergina rankoje laiko kirvelį, kurį, vos baigus dainuoti, išmeta aukštyn, o vyrai šoka jį gaudyti. Kas pagauna kirvelį, turi teisę su mergina pašokti. Po to į ratą eina kita mergina. Šis žaidimas atrodo žiaurokas, nes kirvio nukritimas ant plikų rankų gali baigtis sužalojimu, tačiau senovės lietuvio buityje kirvukas buvo vienas pagrindinių ne ttik darbo, medžioklės įrankis, bet ir ginklas. Reikėjo sugebėti ne tik
taikliai jį mėtyti, bet prireikus ir pagauti. Ypatingą vietą senovės lietuvių fiziniam pasirengimui turėjo jojimas ant žirgų. Jau mūsų eros I-ojo tūkstantmečio kapinynuose randama išdabintų, žvangučiais papuoštų pakinktų. Anglosaksų pirklys ir keliautojas Vulfstanas 889-890 m. keliavęs per Lietuvą, aprašo žaidimus ir lenktynes žirgais net laidotuvių šermenų metu. O pagal kryžiuočių kronikininką Petrą Duisburgietį tokių lenktynių metu jodinėdavo net moterys. Prancūzų keliautojas ir diplomatas Ziliberas de Lanua (Chillebert de Lannoy) rašo, kad Trakuose matęs net 10 000 pabalnotų pulko žirgų. Apie lietuvių sugebėjimą plaukioti rašė Simonas Daukantas. Tautosakoje randama taip pat plaukimo ir nardymo aprašymų. Per upes plaukdavo pasislėpę po apverstais laiveliais, ilgą laiką galėdavo išbūti po vandeniu. Lietuvių kūno kultūra keitėsi V-IX a., kai ėmė irti pirmykštė bendruomenė ir atsirado karių luomas. Pradėjus sparčiai vystytis amatams tobulėjo ginklai – ietys, kalavijai, skydai. Ypač sustiprėjo karių fizinis rengimas IX-XII a. Darbo tematika ryškiai išsiskiria ir kūno kultūros formose. Iš praeities mus pasiekė tokie posakiai: „Kas greitesnis ant žirgelio, tam ir širdis mergužėlės“, „Pailsi tik tas, kas žaidžia ir nenuobodžiauja“, „Seniems miegoti, o jauniems žaisti“ ir kiti. Buvo ir naudingų prietarų: „Jeigu vaikas mėgsta žaisti, jis bus geras ir nepiktas žmogus“, „Jeigu nnori patikti mergelei, reikia rytais bėgioti po rasas ir nešioti javų maišą apie jaują. “ Nepaslankūs, vengiantys fizinių pratimų buvo vadinami slunkiais, pelėdomis ir kitokiais pašiepiamais vardais. Daug žaidimų ir pratimų buvo žaidžiama prieš pradedant kokį darbą ir vaizduojami to darbo etapai, kaip pavyzdžiui „Linelis“, „Aguonėlė“, „Artojas“, „Aviža“ ir kiti. Iš primityvesnių vikrumą ir sumanumą ugdančių žaidimų bei pratimų ilgainiui išsivystė nacionaliniai modernesni žaidimai. Pavyzdžiui, populiarus žaidimas „Kiaulikė“ arba „Kiaulės varymas į dvarą“ per ilgą laiką transformavosi į „Lietuvišką ripką“. Kūno kultūra mokyklose atsirado kartu su krikščionybės įvedimu ir pirmosios mokyklos prie Vilniaus kapitulos įkūrimu 1397 m. Kūno kultūrai populiarinti daug padėjo žymaus mokslininko, biologo, Vilniaus universiteto profesoriaus Andriejaus Sniadeckio (1768-1838) darbai. 1805 m. jis išleido knygą „Apie fizinį vaikų auklėjimą“, kuri buvo tokia populiari, kad buvo pakartoti net keli leidimai. Knygos autorius gerai išmanydamas dalyką, labai vykusiai aiškina kai kuriuos higienos klausimus, nurodo kaip išauginti sveikus ir tvirtus vaikus, bando pritaikyti fizinius pratimus ligoms ir luošumui gydyti, klasifikuoja gimnastikos mankštas pagal amžių ir lytį. XVII a. mokyklos Lietuvoje priklausė vienuolynams ir bažnyčiai, kurios požiūris į kūno kultūrą keitėsi. Viduramžiais bažnyčia siūlė užmiršti kūno grožį ir siekti „sielos grožio“.
Pavyzdžiu buvo rodomas išdžiūvęs ir išblyškęs vienuolis, „dvasios atletas“, puikiai išlavinęs savo
sielą „amžinajam išsigelbėjimui ir gyvenimui rojuje“. Vokiečių vyskupas M. Jumgė 1425 m. išleido potvarkį, kuriuo draudžiamos senovinės apeigos, taip pat draudžiamos žaidynės ir pasilinksminimai miškuose. Panašų įstatymą 1481 m. išleido vyskupas Ditrichas II. Tačiau vėliau pasikeitė Bažnyčios požiūris į (vaikų) kūno kultūrą. Vyskupo Motiejaus Valančiaus 1834 m. sakytų pamokslų rinkinyje yra vienas pamokslas, kuriame daug kalbama apie žaidimus ir pramogas mokyklose. Tai savotiški metodiniai nurodymai mokytojams ir šiaip parapijiečiams -jie rodo naują Bažnyčios požiūrį. M. Valančius ne kartą cituoja Šventąjį rraštą ir pažymi, kad „religija duota mūsų laimei, o ne tam, kad būtume paniurę ir liūdni, ir kartu leidžia naudotis tokiais pasilinksminimo būdais kaip žaidimai ir kitos pramogos. 1773 m. įkurta Edukacinė komisija įvedė mokyklose kūno kultūrą kaip atskirą dalyką. Tai vienas pirmųjų atvejų Europoje, kai valstybė ėmė sistemingai rūpintis jaunuomenės fiziniu lavinimu mokykloje. Kražių mokykloje — kolegijoje vaikai mankštindavosi su lazdomis (fechtuodavosi), atlikdavo karines dvikovas ir mokėsi naudotis ginklais. Lietuvai patekus į Rusijos imperijos sudėtį, caro valdžia, vadovaudamasi politiniais ssumetimais, į mokyklų mokymosi planus jau nebe įrašė kūno kultūros kaip programinio dalyko. Ji suprato, auklėjamąją kūno kultūros reikšmę ir bijojo, kad lietuvių jaunuomenė mokyklose negautų elementaraus karinio parengimo žinių (jas suteikdavo gimnastikos kursas) ir nepanaudotųjų prieš carizmo režimą. Tačiau LLietuvoje dirbę caro valdininkai ir kariškiai savo vaikų fiziniu parengimu rūpinosi atskirai. Jie kviesdavo iš užsienio įvairaus fizinio lavinimo specialistus – fechtavimo, jojimo, šaudymo, lauko teniso, plaukimo profesorius, kurie suburdavo šių sporto šakų būrelius, į kuriuos kai kada patekdavo ir pavieniai lietuviai. Tačiau ir be specialaus mokymo lietuvių tautoje nuo seno buvo prigalvodama kaip ugdyti jėgą, vikrumą.
Visą laiką buvo mėgiamos imtynės. Buvo įvairiausių susiėmimo būdų: imtynės laikantis už diržų apsiglėbus kryžmai, pakišant koją, atsiklaupus ir kt. Kai kuriose imtynėse nebuvo tikslo priešininką parversti ant žemės, bet tik išbandyti, kuris stipresnis. Kai kur būdavo įrengtos net specialios vietos galynėjimuisi (imtynėms) ir žaidynėms. Paprastai tai būdavo švelnia žole apaugusios kalvelės, miško vejos ar paupio aikštelės. Priemonė jėgai ir vikrumui išbandyti buvo kumščiavimasis. DDažniausiai būdavo kovojama nuogais kumščiais, tačiau kai kur bernai kumščius apsivyniodavo skaromis ar skudurais. Žiemą kūno kultūros ir lavinimo formos nebuvo tokios įvairios kaip vasarą. Labiausiai buvo mėgiami nusileidimai nuo kalnelių ir šlaitų rogutėmis, slidinėjimas, čiuožinėjimas ir karuselės bei tvenkinių ledo. Rogutės paprastai būdavo medinės, nes geležies sunku būdavo gauti, tačiau jos būdavo geros jei prie pavažų būdavo pritvirtinamos senos pasagos. Dar XX a. pirmoje pusėje Lietuvoje plačiai buvo žinomos tik medinės pačiūžos. Čiuožinėjama būdavo viena koja. Kad atsispiriamoji koja nneslystų, prie pado būdavo pritaisomi geležiniai „nageliai“. Pačiūžų apačią pakaustydavo seno pjūklo nuolauža, kibiro lanku ar viela. Kai kuriose Lietuvos vietose aptikta kaulinių, meniškai pagamintų pačiūžų. Vienur pačiūžos būdavo vadinamos sienelėmis ar šienikėmis (Jurbarkas, Prienai), kitur- ledžingomis (Šilalė, Tauragė ir kt.).
Slidės Lietuvoje buvo žinomos dar prieš Kristų. Latvijos durpynuose atrasta plačių medžioklinių slidžių liekanų. Slides naudodavo lietuviai kariai. Pasak Pretorijaus, lietuviai naudoję neilgas, apie 70 cm ilgio slides. Atsispiriama būdavo viena ilga lazda. Savotiškų slidžių dar neseniai galima buvo aptikti Rytų Aukštaitijos kaimuose. Jų ilgis atitikdavo slidininko ūgį, o plotis -plaštakos plotį. Vieta, kur statomos pėdos, būdavo išdrožiamos pagal jų formą. Fizinė jėga Lietuvoje visada buvo vienas kario šaunumo požymių. Kai kur būdavo organizuojamos savotiškos sunkumų kilnojimo varžybos. Lietuvių tauta visą laiką pasižymėjo kaip ištverminga, karinga bei sportiška tauta.
II. IŠTVERMĖS SUPRATIMAS IR JĄ SĄLYGOJANTYS VEIKSNIAI
Kas yra ištvermė?
Ištvermė — tai organizmo gebėjimas priešintis nuovargiui dėl ilgai trunkančio krūvio. Ištvermė — tai organizmo atsparumas įvairiems vidiniams ir išoriniams veiksniams: deguonies trūkumui, karščiui, skausmui, didžiuliams emociniams dirgikliams, fiziniams krūviams ir t.t. Tačiau ištvermė labiausia reikalinga fiziniame darbe. Darbo intensyvumas gali būti įvairus. Kuo mažesnis darbo intensyvumas, tuo ilgiau žmogus nepavargsta. Intensyvumui didėjant, darbo trukmė mažėja. Vadinasi, žmogaus gebėjimas ilgai dirbti priklauso nuo darbo iintensyvumo. Žmogaus darbo efektyvumas labai priklauso nuo nervų sistemos, raumenų ir juos aptarnaujančių organų funkcinės ištvermės. Sportinėj e veikloje labai reikšminga fizinio darbo ištvermė.
Ištvermė nagrinėjama įvairiais aspektais, sukurta nemaža teorijų. Viena iš jų teigia, kad nuovargis atsiranda dėl įvairių nervinių procesų kitimo centrinėje nervų sistemoje. Visų pirma nusilpsta galvos smegenų pusrutulių žievės funkcija. Tai trikdo kitų nervinių procesų bei sistemų funkcijas. Dėl kitų centrinės nervų sistemos dalių nepilnavertės funkcijos taip pat gali atsirasti nuovargis. Tai laikinas organizmo darbingumo sumažėjimas intensyviai ir ilgai dirbant. Sportininkui tai kartais gana nemalonūs pojūčiai. Trūksta deguonies: sunku kvėpuoti, raumenys vangiai atlieka judesius, apima bendras silpnumas, jaučiamas skausmas, kartais trumpam netenkama sąmonės, dėl nuovargio sutrumpėja žingsnis einant, bėgant, čiuožiant, grybšnis plaukiant, irkluojant ir t.t.
Ištvermę lemia šie veiksniai:
1.Centrinės nervų sistemos veikla. Ji reguliuoja judesius, vidaus organų bei sistemų veiklą. Darni raumenų ir vidaus organų veikla padeda ugdyti ištvermę.
2.Valios savybės. Sportininko valia pasireiškia įveikiant nuovargį. Tik valios pastangomis sportininkas gali toliau prisiversti dirbti tuo pačiu intensyvumu, nežiūrint į tai, kad jo jėgos išseko. Kai kurie sportininkai varžybose ar treniruotėse įveikdami didelį krūvį ir labai nuvargdami, mano, kad jau „išsisėmė“ iki galo. Tačiau mokslininkai įrodė, kad tokie sportininkai išnaudoja tik 65-75% savo potencinių galimybių. Taigi praktika rodo, kad žmogus tturi didelių potencinių galimybių kovoti su nuovargiu, iškentėti ir jį nugalėti.
3.“Greičio atsargos“. Šis veiksnys itin svarbus specialiai ištvermei ugdyti. Sportininkas, trumpą nuotolį įveikęs dideliu greičiu, ilgesnį nuotolį gali įveikti truputį mažesniu greičiu. Pavyzdžiui, sportininkas, kuris 100 m nesunkiai nubėga per 10.5 sekundės, tai 400 m jis gali nubėgti per 50 sekundžių.
4.Judesių technika. Racionali ekonomiška judesių technika padeda sportininkmas taupyti energiją ir ilgiau dirbti tuo pačiu intensyvumu. Sportininkas privalo pastoviai tobulinti judesių techniką, nes tai ištvermės ugdymo rezervas.
5.Fizinio pasirengimo lygis. Sportininkui daro įtakos ir kitos jo savybės: jėga, greitumas, sąnarių paslankumas, raumenų ir raiščių elastingumas ir kt. Svarbu, kad jos būtų tobulos ir netrukdytų ištvermės savybei pasireikšti.
6.Aerobinis ir anaerobinis organizmo pajėgumas. Bet kuri žmogaus veikla susijusi su energijos eikvojimu. Raumenims dirbant, energija gaunama skylant junginio ATF (adenozitrifoforinė rūgštis) ląstelėse. ATF yra nedaug, tačiau kiekis pastovus. Išeikvotos ATF atsargos turi būti tuoj pat atstatytos, kitaip raumenys nesusitraukinėtų. ATF atstatomos dvejopomis cheminėmis reakcijomis: kvėpavimo arba aerobinėmis( dalyvaujant deguoniui) ir anaerobinėmis ( nedalyvaujant deguoniui). Aerobinius procesus sąlygoja deguonies naudojimas darbo metu. Maksimalus deguonies kiekis, kurį žmogus geba sunaudoti per 1 minutę, apibūdina jo aerobinį pajėgumą ir žymimas MDS ( maksimalus deguonies sunaudojimas), dirbant anaerobinėmis sąlygomis, organizme susikaupia nepilno skilimo produktų. Jie pašalinami ne vien
darbo , bet ir poilsio metu. Tai sukelia padidintą, lyginant su ramybės būkle, deguonies pareikalavimą. Šis padidėjęs deguonies pareikalavimas vadinamas „deguonies įsiskolinimu“. Maksimalus deguonies įsiskolinimo dydis yra anaerobinio pajėgumo rodiklis.
Aerobinį pajėgumą arba ( MDS) lemia kraujotakos ir kvėpavimo sistemų būklė ir veikia-maksimali plaučių ventiliacija, jų alveolių tūris, kapiliarizacija, maksimalus minutinis širdies tūris, kraujo pasiskirstymas dirbančiuose ir nedirbančiuose raumenyse, hemoglobino kiekis kraujyje, raumenų kaliliarizacijos tinklas.
Anaerobinis pajėgumas priklauso nuo atitinkamų fermentinių sistemų galingumo, energetinių medžiagų atsargų audiniuode, kraujo buferinės sistemos, audinių adaptacijos llygio hipoksijos sąlygomis.
Aerobinės reakcijos — pagrindinis veiksnys, sąlygojantis ištvermę. Ugdant sportininkų aerobinį pajėgumą, reikia spręsti tris uždavinius: pirma, pakelti maksimalaus deguonies sunaudojimo ( MDS) lygį; antra, ugdyti sugebėjimą ilgai tą lygą išlaikyti; trečia, pagerinti kvėpavimo sistemos darbą, pagerinant organų aprūpinimą deguonimi.
Šiems uždaviniams spręsti parenkami judesiai, įtraukiantys į darbą kuo daugiau raumenų grupių.( Slidinėjimas šiuo atžvilgiu bus tinkamesnis negu bėgimas.) Pratimai atliekami beveik kritiniu intensyvumu. Darbas- ilgos trukmės. Panaudojami šie metodai: tolyginis, pakaitinis, intervalinis. Tolygiuoju metodu ( jis ugdo bendrą ištvermę) ddažnai vadovaujamasi dirbant su pradedančiaisiais. Šis metodas tinkamas gerinti aerobiniam sportininko darbingumui, deguonies imlumui skatinti, hemoglobino ir eritrocitų gausėjimui. Tobulinti kvėpavimo ir širdies sistemų veiklą. Geriausia, kai širdis ilgą laiką dirba beveik maksimaliu sistoliniu arba artimu jam tūriu, o tai ppasiekiama esant pulso dažnumui 130 per minutę.
Pakaitinis metodas daro labai įvairiapusišką poveikį sportininko organizmui. Jis padeda gerinti intensyvaus, aerobinio darbo ištvermę.
III. IŠTVERMĖS RŪSYS
Įvairūs mokslininkai, fizinio auklėjimo specialistai ištvermę rūšiuoja įvairiai. Pavyzdžiui Zimkinas ištvermę skirsto taip:
– ištvermė ilgam ciklinio pobūdžio darbui;
– sprinterių ištvermė;
– staerių ištvermė;
– jėgos ištvermė;
tų pačių arba skirtingų pratimų ilgio kartojimo ištvermė.
Šis skirstymas daugiau pagrįstas darbo trukme, fizinio darbo pobūdžiu.
Kiti mokslininkai : N. Lisovskaja, J. Smirnovas, A. Pimanovas ir kt. ištvermę skirsto pagal sugebėjimą nugalėti nuovargį atliekant įvairios trukmės ir pobūdžio pratimus:
– ilgo darbo ištvermė – tai sugebėjimas įveikti nuovargį dirbant ilgiau kaip 8 minutes;
– jėgos ištvermė – tai sugebėjimas įveikti nuovargį jėgos darbe nugalint ilgalaikius pasipriešinimus;
– greičio ištvermė – tai sugebėjimas įveikti nuovargį atliekant maksimalaus intensyvumo ddarbą arba ilgai kartojant greitus judesius.
Ištvermė pagal raumenų kiekio įjungimą i darbą skirstoma į:
– dinaminę ir statinę
Pagal energijos gamybos pobūdį į:
– globalinę,
– regionalinę,
– lokalinę.
Labai paplitę terminai- BENDROJI ir SPECIALIOJI ištvermė. Bendroji ištvermė — tai sportininko sugebėjimas ilgesnį laiką atlikti įvairaus charakterio fizinius pratimus neaukštu intensyvumu, įtraukiant visų grupių raumenis. Bendrosios ištvermės išvystimą sąlygoja šie veiksniai:
1. Organizmo aerobiniai sugebėjimai.
2. Judesių ekonomiškumo laipsnis.
Aerobinės organizmo galimybės yra biologinis bendrosios ištvermės pagrindas. Pagrindinės aerobinių sugebėjimų rodiklis- MDS (1/ min.) . Kiek sportininkas gali deguonies sunaudoti pper laiko vienetą, kiek daugiau energijos jis gali pagaminti, ko pasekoje ir didesnį darbą atlikti. (žr.priedą Nr.l)
Pradiniame bendrosios ištvermės ugdymo etape pratimų intensyvumas turi būti 50 % nuo maksimalaus intensyvumo. Kitaip krūvio metu bus deguonies įsiskolinimas, ko pasekoje organizme gali vykti neigiami poveikiai. Terminas „ bendroji ištvermė“ dažnai naudojamas sportinėje metodinėje literatūroje, bet deja ne visada jis atitinką esmę. Dauguma atvejų terminas „bendroji ištvermė“ yra sinonimas terminui „ aerobinė ištvermė“.
Specialioji ištvermė — tai sportininko sugebėjimas atlikti specifinį krūvį, sąlygojantį jo specializacijos laipsnį t.y. ištvermė tam tikrai sporto rūšiai. Kiekviena sporto šaka turi savo ištvermės turinį. Pavyzdžiui, gimnastikoje atliekamos tam tikros varžybinės kombinacijos, nedarant techninių klaidų. Lengvojoje atletikoje speciali ištvermė pasireiškia tempo laikymu distancijoje, kas nulemia sportininko rezultatą.
Mokslininkai, fizinio darbo specialistai ištvermę rūšiuoja įvairiai. Mokslu pagrįstą ištvermės rūšių klasifikaciją sudarė profesorius J. Skernevičius. Jis nurodo, kad skirstant ištvermę atskiromis grupėmis, reikia remtis fiziologiniais reiškiniais, energijos gamybos būdais, nes ištvermė — tai organizmo veikla, jo pajėgumas kuo ilgiau aprūpinti dirbančius raumenis energetinėmis medžiagomis, nervų sistemos gebėjimas valdyti raumenyse vykstančius sudėtingus fizinius, cheminius procesus. J. Skernevičius pagal energijos gamybą fizinio darbo ištvermę suskirsto į septynias grupes:
1. Anaerobinio- alaktatinio darbo ištvermė. Tai sugebėjimas atlikti labai intensyvų darbą, nemažinant intensyvumo. ATF resintezė organizme vyksta iš kkreatinfosfato. Kiti energetiniai šaltiniai reikšmės neturi. Darbo trukmė- 4-6 s. Ši energijos gamyba labai veiksminga trumpųjų nuotolių bėgikams, šuolininkams, sunkumų kilnotojams ir kitiems sportininkams, kuriems reikia per labai trumpą laiką atlikti didelio galingumo darbą.
2. Anaerobinės – alaktinės ir glikolinės energijos gamybos ištvermė. Maksimalaus intensyvumo darbas 10-40 s skiriamas prie mišrios energijos (gautos iš kreatinfosfato ir glikogeno) gamybos. Šio darbo ištvermė yra specifinė. Ji pasireiškia, pavyzdžiui, bėgant 200-400 metrų.
3. Anaerobinės glikolizės energijos gamybos ištvermė. Maksimalaus intensyvumo darbe, kuris trunka 40-120 s, daugiausia energijos gaunama anaerobinės glikolizės būdu (iš glikogeno be deguonies). Šio proceso metu susidaro daug pieno rūgšties. Dėl ko tokio darbo ištvermei labai svarbus šarminių junginių organizme sukauptas kiekis. Ši ištvermė būdinga 400,800 metrų bėgikams; 100,200 metrų plaukikams.
4. Anaerobinės-aerobinės energijos gamybos ištvermė. Jeigu darbas trunka 2-8 min., energija teikiama anaerobiniu ir aerobiniu (mišriu) būdu. Maksimaliai išnaudojama anaerobinė glikolizė ir didelė energijos dalis gaunama su deguonimi. Tačiau vis gausiau susikaupiančios rūgštys organizme neleidžia ilgai tokiu intensyvumu dirbti. Reikalingos išvystytos buferinės sistemos – didelės atsargos šarmų. Šio darbo ištvermė būdinga 800 metrų, 1,5 kilometro ir 3 kilometrų bėgikams; 200,400 metrų plaukikams; 1000-2000 metrų akademinio irklavimo sportininkams ir kt. Sportininkas, kuriam būdingesnės anaerobinės reakcijos, geriau startuoja trumpesniuose nuotoliuose, o sportininkas, kurio didesnis MDS &– ilgesniuose. (žr.priedą Nr.2).
5.Maksimalaus deguonies naudojimo darbo ištvermė. Darbas, trunkantis nuo 8 iki 30 min., daugiausia yra palaikomas energija, gaunama su deguonimi iš angliavandenių. Šiame darbe ištvermės pagrindas – gausus deguonies naudojimas (kiek galint ilgiau) , nežymiai padidėjus glikolizinėms reakcijoms. Ši ištvermė būdinga 5,10 km bėgimo, 800 m, 1500 m plaukimo ,5, 10, 15 km slidinėjimo atstovams.
6. Ilgo darbo ištvermė. Ilgiau kaip 30 min. trunkančiam darbui energija gaunama su deguonimi iš angliavandenių ir riebalų. Darbui ilgėjant, vis daugiau vartojama riebalų energijos gamybai, o angliavandenių resursai senka. Tokio darbo ištvermę lemia kraujotakos ir kvėpavimo sistemų veikla, dirbančių raumenų sugebėjimas ilgai susitraukinėti, energetinių atsargų kiekis organizme ir centrinės nervų sistemos pajėgumas koordinuoti visas funkcijas. Šios ištvermės reikia ilgų nuotolių bėgikams, maratonininkams, 20, 30, 50 km ėjikams, 30, 50, 70 km slidininkams ir kitiems.
7. Kintamo intensyvumo, kartotinio darbo ištvermė. Čia intensyvus fizinis krūvis derinamas su pertraukėlėmis. Didžiausias vaidmuo tenka organizmo sugebėjimui greitai ir visiškai atstatyti prarastą energiją. Labai trumpo darbo kartojimas būdingas šuolininkų varžybose. Tokiuose pratimuose išnaudojama ATF ir KF , todėl šio darbo ištvermę lemia greitas šių šaltinių atstatymas. Ilgesnio darbo kartojimas būdingas sportiniuose žaidimuose. Čia išnaudojama KF ir didelė dalis raumenyse esančio glikogeno anaerobinės glikolizės būdu. Ilsintis atstatoma KF ir glikogenas
raumenyse, naikinama pieno rūgštis.
IV. Ištvermės ugdymo problema mokykliniame amžiuje
Anksčiau buvo gan plačiai diskutuojama dėl jaunesnio ir vidutinio mokyklinio amžiaus vaikų ištvermės ugdymo tikslingumo ir metodikos. Buvo atliktas ne vienas eksperimentas, patvirtinantis, kad galima sėkmingai ugdyti bendrąją jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikų ištvermę tolygiu lengvu bėgimu, judriaisiais žaidimais, kai kuriais gimnastikos pratimais, čiuožimu, slidinėjimu ir kitomis fizinio auklėjimo priemonėmis. Tyrimų rezultatai parodė, kad įvairiapusiškas fizinis krūvis, laipsniškas jo didinimas ne tik padėjo ugdyti bendrąją ištvermę ir kitas fizines savybes, bet ir stiprinti mmokinių sveikatą.
Iki 1930 metų jaunimo ištvermės ugdymo klausimai mūsų šalyje beveik nebuvo nagrinėjami. 1931 – 1945 metais jau atkreiptas dėmesys į vyresnio amžiaus moksleivių ištvermės ugdymą treniruočių metu. Su didžiuliu atsargumu buvo rekomenduojami labai maži krūviai. Jie negalėjo turėti reikiamo poveikio , tačiau nuo 1961 metų pasaulinėje arenoje pasirodo daug jaunų sportininkų, rodančių puikius sportinius rezultatus ištvermės sporto šakose. Pavyzdžiui ČebeČi (Kenija) , būdama 13 metų, pirmą kartą gyvenime basomis ir su suknele 800 metrų nubėgo per 2.16,8 s . 11500 m-4,40 s . Po pusės metų treniruočių – 800 m -2.02,6 s ; 1500 m -4.18,6 s .
Koreliacinė analizė rodo, kad moksleivių ištvermei neturi reikšmės jo kūno ilgis. Tačiau pastebėta, kad ištvermė priklauso nuo svorio ir krūtinės apimties . IIštvermės ryšys su greičiu bei greičio jėga mažėja, mažėjant darbo intensyvumui. Visų rūšių moksleivių ištvermei neturi įtakos jėga.
Mokyklinio amžiaus ištvermės rodikliai turi savo ypatumus. Jie pasireiškia absoliučių ištvermės rodiklių augimu. Galima pastebėti ištvermės prieauglio dėsningumus. Berniukams du ištvermės „šuolio“ periodai : 13-14 ir 16-17 metų, o mergaitėms vienas: 12-13 metų. Toliau kvėpavimo ir kraujotakos sistemų funkcinio pajėgumo prieauglis mažėja. Kaip tik šiuose intensyvaus aerobinio pajėgumo prieaugio perioduose turi būti sudaroma bazė siekti tolesnių sportinių rezultatų ištvermės sporto šakose. A.Guminskis nustatė, kad mergaičių MDS smarkiai didėja iki 13 metų, o toliau stabilizuojasi. Berniukai vystosi netolygiai: spartesnis MDS didėjimas pastebimas 11 – 13 ir 15 – 17 metais, o tarp 13 – 15 metų beveik visai nekinta. A.Sucharovas, G.Fetisovas (1977) nustatė, kad ištvermei ugdyti mergaitėms tinkamiausias amžius 15-16, o berniukams 15-17 metų.
Dauguma autorių teigia, kad pagrindinė priemonė, padedanti ugdyti ištvermę yra ilgai trunkantys, neintensyvus cikliniai pratimai. Tyrimai parodė, kad taikant tolygaus ir pakaitinio bėgimo metodus ir juos derinant su judriais bei sportiniais žaidimais, didinama ne tik bendroji ištvermė , bet ir greitumas bei jėga. Daugelio mokslininkų tyrimų duomenys rodo, kad, ugdant ištvermę, vaikai tampa sveikesni, tobulėja kardiorespiratorinės sistemos funkcija fizinio darbo metu ir ramybės būsenoje, didėja fizinis darbingumas. Tačiau netinkamai naudojant ffizinio auklėjimo priemones, forsuojant krūvius, kenkiama vaiko organizmui. Todėl bendrosios ištvermės ugdymo problemos sprendimo sėkmę lemia racionalių fizinio auklėjimo priemonių parinkimas, metodų ir krūvių, atitinkančių moksleivių amžių, naudojimas. Reikia žinoti ir tai, kad vaikų biologinis amžius ne visada sutampa su metrikiniu. Reikia atsižvelgti į biologinį vaikų vystymąsi ir lytinį brendimą.
V. Ištvermės ugdymas įvairiais amžiaus periodais
Mokyklinis amžius skirstomas į 3 grupes : jaunesnysis mokyklinis amžius, vidurinis ir vyresnysis mokyklinis amžius. Jaunesnysis mokyklinis amžius laikomas nuo 7 iki 10 metų. Šio amžiaus vaikų organizmo funkcijos vystosi intensyviai ir tolygiai. Greitai auga apatinės galūnės, todėl keičiasi kūno proporcijos. Kauluose daug kremzlinio audinio, sąnariai ir raiščiai paslankūs, tai sąlygoja gerą šio amžiaus vaikų lankstumą. Raumenų svoris sudaro 27 – 28 % kūno svorio, kraujo indai platūs, kraujagyslės elastingos. Kraujo apytaka vyksta greitai ir aprūpinimas krauju geras. Vaikus galima pripratinti prie ilgesnio darbo, pavyzdžiui bėgimo. Nerekomenduojami pratimai su dideliu pasipriešinimu . Reikėtų daugiau dėmesio skirti pratimams su vienodu giliu kvėpavimu, nes tokio amžiaus vaikų kvėpavimo aparatas tik baigiasi formuotis, todėl, tarpšonkauliniai raumenys silpni, kvėpavimas negilus, paviršutiniškas ir dažnas.
Eksperimentais nustatyta, kad vaikų ištvermės ugdymui tikslingas kartotinis bėgimas maksimaliu greičiu. Antrokams siūloma bėgioti 5 kart po 10 metrų, trečiokams 5 kart po 15 metrų, ketvirtokams – 5 kkart po 20 metrų ( kasmet pailginant atkarpas 5 metrais). Ilsėtis tarp atkarpų po 1 – 2 min.
Jaunesniajame mokykliniame amžiuje pagrinde reikia ugdyti bendrąją ištvermę. Tam padeda judrieji ir sportiniai žaidimai, ilgalaikis ėjimas ir bėgimas, mažo intensyvumo slidinėjimas, važiavimas pačiūžomis, dviračiu, plaukimas ir kt. Šie pratimai ugdo ne tik ištvermę, bet ir greitumą, greičio -jėgos , lankstumo, vikrumo savybes.
Krūviai ištvermei turi griežtai atitikti amžiaus ypatumus ir teikti įvairiapusišką įtaką vaikų organizmui. Labai svarbu šiame amžiuje ugdyti vaikų valios savybes įvairių žaidimų pagalba. Vidurinis mokyklinis amžius arba paauglystė tai laikotarpis nuo 11 iki 14 metų. Tai intensyvaus vaikų organizmo funkcinio vystymosi amžius. Padidėja krūtinės apimtis, vystosi viršutinių ir apatinių galūnių raumenys . Širdis dirba ekonomiškiau, pulsas 78 – 80 t/min., padidėja plaučių gyvybinis tūris. Šie rodikliai sąlygoja nemažą fizinių krūvių atlikimą. Tačiau jeigu širdis netreniruota, tai ilgai trunkantis darbas tiek ištvermei, tiek jėgai gali atnešti neigiamų pasekmių. Be to paauglių anaerobinis darbingumas, palyginus su suaugusiu, yra žemame lygyje. Brandos laikotarpiu vaikų organizmas jautrus deguonies įsiskolinimui, todėl per didelės anaerobinio darbo formos turi neigiamos įtakos nervų sistemos funkcijoms ir priveda prie fizinio darbingumo sumažėjimo .
Ugdant 10-12 metų vaikų ištvermę, apie 50 % laiko reikia skirti bėgimui su ėjimu, kad pulsas padažnėtų 150 &– 170 t/min. J.Zacharovas siūlo dešimtmečių- keturiolikmečių ištvermės ugdymui tolygų bėgimą 50 % greičiu. Tokį bėgimą derinti su greičio pratimais. V.Gorškovas nustatė šio amžiaus vaikams leistinas normas : treniruočių pradžioje bėgti tolygiu greičiu iki 1 km, po mėnesio jau galima pailginti nuotolį iki 2 km. (2-3 m/s greičiu, po 5 mėn. – iki 3,5 m/s greičiu), po metų — iki 4 km 13,5 greičiu.
I lentelė pateikia leistiną treniruočių krūvį jauniems lengvaatlečiams (jauniems vidutinių nuotolių bėgikams):
Užsiiminėjimas
(metai) Amžius Mėnesinis
kilometražas (km) Metinis
kilometražas (km)
Pirmi 11-12 45 320
Antri 13-14 60 430
Treti 15-16 90 660
Prie efektingų ištvermę ugdančių priemonių priskiriama neintensyvus bėgimas ir krosai su skirtingo laipsnio intensyvumu, judrieji ir sportiniai žaidimai, važinėjimasis slidėmis, pačiūžomis, dviračiu, plaukimas. Pagrindiniai metodai ištvermei ugdyti yra : tolygūs , įvairūs pakaitinio metodo variantai, žaidybinis metodas. Labai svarbu, kad šie metodai būtų taikomi kartu, tai geriau padės įgyvendinti užsibrėžtą tikslą.
Vyresnis mokyklinis amžius apima 15-17 metus. Vaikų vystymasis sulėtėja. Baigia formuotis raumenų ir kaulų sistema. Raumenys sudaro 40-41 % kūno svorio. Pulsas dažnai pasiekia suaugusio žmogaus rodiklius ir siekia apie 72 t/min. Šis periodas – tai jėgos ir ištvermės ugdymo periodas, todėl pagrindinis uždavinys yra šių savybių ugdymas. Turi būti ugdoma ne tik bendroji , bet ir specialioji ištvermė. Bendrosios ištvermės priemonės sąlyginai skirstomos į 2 grupes: specialios (bėgimo) ir nespecialios ( įvairūs
žaidimai). Specialios grupės priemonės tarnauja gera baze specialiosios ištvermės ugdymui. Pagrindinės priemonės, ugdančios bendrąją ištvermę yra: krosas, ilgų nuotolių bėgimas, sportiniai žaidimai, slidinėjimas, irklavimas, plaukimas. Pagrindinis ištvermės ugdymo metodas yra tolyginis. Jo metu atliekami skirtingo intensyvumo pratimai. Dažnai naudojamas kombinuotas metodas (žr. Priedą Nr.3).
Atliekant krūvius berniukams per savaitę leistina nubėgti 55 km, per mėnesį 190 km. Per metus – 1200 km. Mergaitėms per savaitę – 37 km, per mėnesį – 130 km, ir per metus – 1000 km.
Krūvius apsprendžia ššie komponentai:
1. Pratimų intensyvumas.
2. Pratimų trukmė.
3. Poilsio pauzės.
4. Poilsio charakteris.
5. Pratimų kartojimo skaičius.
VI. FIZINIO AKTYVUMO IR IŠTVERMES PROBLEMA ŠIUOLAIKINĖJE
VISUOMENĖJE
Fizinis aktyvumas yra labai svarbus gerinant ir stiprinant žmogaus sveikatą, didinant ištvermę bei mažinant riziką susirgti lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis. Judėjimo aktyvumo ir jo įtakos fizinei būklei masiniai tyrimai rodo, kad ikimokyklinio ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų optimali judėjimo norma kasdien yra 3-4 val. Šios normos laikosi tik 9 – 16 proc. vaikų.
Tarptautinės moksleivių gyvensenos ypatumų tyrimo programos, kurioje dalyvavo 24 Europos šalys, duomenimis, tarp 11 – 115 m. Lietuvos mergaičių nepakankamai fiziškai aktyvios sudarė 55 proc. (po pamokų sportuoja tik kartą per savaitę ar rečiau), o tarp berniukų – 29,2 proc.Tiriant atsitiktinai parinktus 20 – 64 m. Lietuvos gyventojus buvo nustatyta, jog apie 40 proc. vyrų iir moterų visiškai neužsiima aktyvia fizine veikla. Technologinis progresas sudaro sąlygas mus „atleisti“ nuo bet kokio fizinio darbo. Daugumoje profesijų vyrauja protinis darbas, stresinės situacijos, o fiziniam aktyvumui vietos nebelieka. Dėl per mažo fizinio aktyvumo galime susirgti daugeliu „civilizacijos“ ligų. Nesant pakankamai fiziniam aktyvumui, vaikų ištvermingumas taipogi neišvengiamai nėra didinamas.
Tinkamas fizinis aktyvumas ramina nervų sistemą, padeda įveikti stresus, depresiją. Gerėja miegas, greičiau užmiegame ir miegame visą naktį, todėl didėja darbingumas. Įvairi fizinė veikla padeda puikiai praleisti laisvalaikį su šeima ir draugais. Dažnai sakome, jog esame per daug užsiėmę, kad skirtume laiko mankštai. Žmogus, norintis būti sveikas iki pat senatvės, turi aukoti dalį savo laiko. Mankštindamiesi 2-3 kartus per savaitę po 30 min., Jūs galite 15 proc. pagerinti savo fizinį pajėgumą iir sustiprinti sveikatą. Tokiu būdu galime 10-15 metų sumažinti savo biologinį amžių. Pradėti mankštintis niekada nevėlu. Kiekvienas gali pasirinkti tinkamą mankštos rūšį, kuri stiprins fizinę jėgą, didins lankstumą ir ištvermę. Tai ypač svarbu mokyklinio amžiaus vaikams, nes pradėjus sportuoti ir susidomėjus sveika gyvensena galima pakelti savo ištvermingumo lygi, ne tik fizini bet ir emocini.
Ši lentelė gali padėti pasirinkti tinkamiausią sporto šaką:
Fizinis aktyvumas Ištvermė Lankstumas Jėga
Badmintonas ** ** **
Bėgimas ristele **** ** **
Dviratis **** ** ***
Futbolas *** *** ***
Golfas * ** *
Greitas ėjimas ** * *
Joga * **** *
Lipimas laiptais *** * **
Plaukymas **** **** ****
Sunkumų kilnojimas * * **
Šokinėjimas **** * **
Tenisas ** *** **
Reikšmės: **** – puikiai vystosi;
*** – labia gerai;
** – gerai;
* – mažai nnaudos.
Lentelė fizinio aktyvumo lygiui įvertinti
Aktyvumo rūšys Trukmė Vertė
Bėgimas 30 min. *****
Darbas sode 1 val. **
Važiavimas dviračiu 30 min. ***
Ėjimas 30 min. **
Plaukimas 30 min. *****
Čiuožimas, slidinėjimas 1 val. ****
Tenisas ir kiti sportiniai žaidimai 1 val. ***
Jūsų fizinio aktyvumo lygio per savaitę įvertinimas:
Daugiau nei 25 * – nuostabi savaitė;
25 – 20 * – labai gerai;
15 – 19 * – gerai;
10 – 14 * – labiau pasistenkite kitą savaitę;
5 – 9 * – per mažai mankštinotės;
mažiau nei 5 * – Jums reikia labiau pasistengti
Visa tai gali padėti bet kokio amžiaus žmonėms, tuo pačiu ir įvairaus mokyklinio amžiaus vaikams, juk jei daugelis iš jų suprastu kad ugdyti ištvermę pačių paprasčiausių fiziniu pratimu dėka yra skatintinas ir net būtinas dalykas, bet kokiu atveju tai daug geriau nei visa diena spoksoti į televizorių ar žaisti kompiuterinius žaidimus.
IŠVADOS
Ištvermė bei fizinis aktyvumas – dvi gan svarbios sąvokos kiekvieno iš mūsų gyvenime. Ištvermingu vadinamas ne tik žmogus, galintis atlaikyti fizinius krūvius, bet ir gebantis pasipriešinti gyvenimo sunkumams. Tačiau siekiant giliau pažinti fizinės ištvermės ypatumus, reikia žinoti kiekvieno žmogaus galimybes, o čia be mokslo pagalbos neįmanoma apseiti. Norint išsiugdyti /išsiugdyti ištvermę, reikia kruopščiai išanalizuoti, kurios funkcijos ar organai pirmiausia atsisako reikiamai tarnauti ; ko trūksta organizmui, kad būtų galima intensyviau tęsti darbą. Jei nepakankamos aerobinės galimybės, reikia gerinti kkvėpavimo ir kraujo apytakos sistemas; jei mažas anaerobinis – laktatinis galingumas – tobulinti buferines sistemas, skatinti atsparumą hipoksijai, sugebėjimą dirbti labai trūkstant deguonies, [vairūs fiziniai pratimai reikalauja nevienodo raumenų darbo, nevienodų kraujotakos ir kitų sistemų funkcijų, todėl atskirose sporto šakose ištvermę sąlygoja skirtingi morfologiniai, fiziologiniai , biocheminiai ypatumai. Į visus šiuos procesus reikia atkreipti daug didesnį dėmesį dirbant su vaikais. Reikia turėti omenyje, kad skirtingais amžiaus tarpsniais vaikų organizme vyksta įvairūs pakitimai : jaunesnysis mokyklinis amžius (7-10 metų), periodas , kai organizmo funkcijos vystosi gan sparčiai, todėl ištvermei ugdyti rekomenduojamas kartotinis bėgimas maksimaliu greičiu; ir pagrinde reikia ugdyti bendrą ištvermę. 10-12 metų vaikams efektinga priemonė – neintensyvus bėgimas ir krosai, judrieji sportiniai žaidimai. Vyresnio mokyklinio amžiaus (15 – 17 metų) bendros ištvermės priemonės sąlyginai skirstomos į dvi grupes : specialios (bėgimo) ir nespecialios (įvairūs žaidimai). Tačiau vaikų ištvermę tinkamiausia ugdyti „šuolio“ periodais t.y. berniukams 12-13 metų.
LITERATŪRA:
1. Kuklys V. Fizinių savybių ugdymo metodika. – Vilnius, 1982.
2. Skemevičius J. Ištvermės ugdymas. – Vilnius, 1982.
3. Булин Ф.,Kypaшина И. Teopитические подгатовка cnopтсмeнов. – Mocквa, 1981
4. 3ациорский B. M. Физические качества cnopтсмeна – Mocквa, 1970.
5. ФИЛИН B. П. OCHOВЫ юношеского cnopтa. – Mocквa, 1980.
Inforamcijos šaltiniai:
1. http://www.vdu.1t//sportas/sportas01.htm/
2. http://www.info.ktu.lt/sveikagyvensena/fiz_ak/s_ypat.htm.
3. http://www.sam.lt/sveikata/tinkamasfaktvvumas.htm
4. http://www.vpu.lt/
5. http://www.kka.1t/0103/mks z010303.htm
