Kūno kultūra senovės Graikijoje

TURINYS

Įvadas 2

1. Antikos sportas (Senovės Graikija) 3

2. Sporto ištakos: mitai ir legendos 4

3. Žaidynių ištakos priešistorės laikais 5

3. 1. Žaidimai Antikos sporte 5

4. Kada atsirado „Sportas visiems“? 6

5. Olimpijos žaidynių priešistorė 7

6. Olimpinės eros pradžia 8

6.1. Olimpija- senovės Graikijos žaidynių sostinė 8

Išvados 10

Naudota literatūra: 11Įvadas

„Nuolatos tobulėti!“ – tai senovės graikų devizas. Graikų buities ir kultūros bruožas- siekimas pirmauti, tobulėti visose gyvenimo ir veiklos srityse- turėjo didžiulės įtakos nuostabios antikinės Graikijos kultūros sukūrimui, žmogaus grožio puoselėjimui.

Žmogus nuo seno rūpinosi savimi, mankštino savo kūną: juk jau pirmykščiam žmogui reikėjo ttam tikrų, kad ir primityvių, gebėjimų egzistencijai: renkant šaknis, uogas, žvejojant, medžiojant. Tik daug vėliau įvairūs žaidimai, lenktynės, dvikovos kitokios varžybos sveikam žmogui ėmė teikti džiaugsmo ir pasitenkinimo.

Per tūkstantmečius (80 000- 8000m. pr. Kr.) žmogus nuėjo pilną tragiškų įvykių kelią, kol pastebėjo, kad vieni judesiai, veiksmai yra sėkmingi, kiti- ne, kol pagaliau suprato racionalių judesių, veiksmų išmokimo svarbą. Tobulėjant gamybos įrankiams (pvz., apie 12 000m. pr. Kr išradus lanką šaudyti strėlėmis), kito ekonominės gyvenimo sąlygos (gyventojai tapo sėslesni), atsirado sąlygos iir būtinybė mokyti, mokytis judesio, veiksmų, perduoti patyrimą.

Imta savarankiškai tobulinti reikalingus medžioklėje ar gelbstintis nuo pavojų bėgimą, šuoliavimą per įvairias kliūtis, įvairius bėgimo, šuolių, šokių, mėtymo judesių derinius. Savita auklėjimo forma buvo jaunų žmonių rengimas suaugusias, baigiamajam šio proceso aaktui- šventinimui į suaugusius.

Tolesniame žmonijos vystymosi etape- mezolito ir neolito laikotarpiuose (8 000- 3 000m. pr. Kr.)- svarbiausiu gyvenimo šaltiniu tapus žemdirbystei ir gyvulininkystei, neteko praktinės reikšmės grobio persekiojimas, todėl mažiau svarbus tapo bėgimas, šuoliai, mėtymai. Bet išryškėjo nauji poreikiai: jojimas, dvikovos (imtynės, fechtavimas), sunkumų kilnojimas, o taip pat ritualiniai šokiai. Atsiradus privačiai nuosavybei, padidėjo karinio jaunų žmonių rengimo svarba.

Perėjimo iš pirmykštės bendruomenės į klasikinę visuomenę epochoje atsirado estetinis legendinio didvyrio: apdovanoto antgamtinėmis fizinėmis ir dvasinėmis galiomis, idealas.

Tai egiptiečių Koziris, kiniečių Didysis Ju, graikų Heraklis, Prometėjas, Achilas, vokiečių Zygfridas, persų Rustemas. Nebuvo už juos geresnių, vikresnių medžiotojų, bėgikų, disko, akmens ar ieties metikų, jie buvo neįveikiami imtynių galiūnai, išdrįsę stoti į kovą su antgamtinėmis, blogomis, paslaptingomis jėgomis ir nnugalėję jas, atskleidę žmonijai paslaptis. Stiprūs, gražūs, taurus, išdidus, pergales iškovojantis galiūnas buvo visų idealas.

„ Nuolatos tobulėti“ – šis per amžius buvęs žmogaus poreikis, o senovės Graikijoje tapęs vyraujančia mintimis gyvenimo būdu, išliko ir tebėra aktualus ir dabar.

Per itin trumpą laiką (paskutiniuosius kelis dešimtmečius) fiziniam darbui, pagrindiniai didžiosios žmonijos dalies egzistavimo sąlygai, užleidus vietai mažiau arba beveik visai fizinių pastangų nereikalaujančiai veiklai, atsirado nauja problema: būtinos normaliam žmogaus organizmo funkcionavimui sąlygos- judėjimo- stygius. Dėl jo ne tik įvairiausi nnepatogumai dėl fizinio silpnumo, bet ir negalavimai, ligos. Vykstant staigioms socialinėms permainoms, itin svarbus tampa doros, dvasiškai turtingos asmenybės ugdymas, gražių žmonių tarpusavio santykių puoselėjimas.

Laisva, savo ateitimi besirūpinanti tauta, visuomenė turi išugdyti sveiką, stiprų, ištvermingą, gražų, dvasiškai turtingą žmogų, turintį būtinus fizinius, ir protinius ir dorus socialinius įgūdžius, gerą sveikatą. Tam padėti gali ir turi kūno kultūra, sportas atgaivintas Lietuvos kūno kultūros ženklas.1. Antikos sportas (Senovės Graikija)

Kai kalbame apie antikos sportą, senovės žaidimus turime galvoje visų pirma senovės Graikiją, jos kultūrą, Čia randame ir sporto ištakas. Apie paplitusią kūno kultūrą, sportą Balkanų pusiasalyje liudija XIV- XV a.pr. Kr. keramikos meno kūriniai, antkapių piešiniai. Jau tada buvo žinomi ir mėgstami gimnastikos ir akrobatikos pratimai, imtynės, bėgimas, kumštynės, vežimų lenktynės.

Vėliau sporto varžybų plėtrai senovės Graikijoje didelės įtakos turėjo svarbūs graikų buities ir kultūros bruožas, vadinamas agonistika: lenktyniavimas, varžymasis, siekimas tobulėti ir pirmauti įvairiose gyvenimo srityse, darbe, mene, sporte. Taip buvo siekiama geriausio rezultato, pripažinimo, veiklos rūšies išgarsinimo, gimtojo miesto ir asmens prestižo didinimo.

Įvairios varžybos- agonai – buvo viena iš dievo garbinimo formų, jose dalyvavo daug žmonių. Tai buvo muzikų, poetų, dailininkų, skulptorių, filosofų, oratorių ir kitokie konkursai. Populiarūs buvo netgi kūdikių grožio konkursai, rengti deivės Demetros– gražių vaikų motinos– garbei.

Buvo kuriama teisingumo aatmosfera: kūno, proto, dvasios privalumai buvo aukščiau už kilmę ir turtą.

Antikos graikai nuolat tobulino kūno mankštos, fizinių ir dvasinių galių įvertinimo sistemą. Šios veiklos viršūnę buvo viešos visuomeninės žaidynės, visų pirma visos Graikijos šventė Peloponese, Olimpijoje- Olimpinės žaidynės.

Sportinė dvasia senovės Graikijoje buvo ugdoma, remiantis aukščiausiomis žmoniškomis vertybėmis: fizinis tobulumas, fizinė ir dvasios jėga ir grožis buvo pagrindinės savybės, kurios buvo branginamos ir vertinamos sporto arenose. Žmogus buvo traktuojamas kaip matomas dievybės paveikslas, nes graikų dievai turėjo žmogaus bruožus ir ypatybes.2. Sporto ištakos: mitai ir legendos

Praėjus daugeliui amžių nebeįmanoma nustatyti pačių pirmųjų varžybų datų ir pergalės džiaugsmą patyrusių sportininkų. Sporto, kaip ir kitų senovės reiškinių, pradžia apgaubta tirštu mitų ir legendų rūku, tad ir istorinę tiesą nuo prasimanymų atskirti vargu ar galima.

Varžymųsi dvasia, antžmogiškos pastangos siekiant kokio nors tikslo ar žygdarbio, atiduodant visas fizines ir protines jėgas yra vyraujantis elementas graikų mitologijoje. Olimpiniai mitologijai būdingas ryškus gėrybės sužmoginimas: dievams priskiriami fiziniai kūnai, turintys įprastas žmogaus savybes.

Vietoje padavimų apie pabaisas atsirado mitai apie didvyrius (Heraklį, Tesėją- Poseidono sūnų ir kitus)., kurie kaunasi su tomis pabaisomis ir nugali jas. Dzeusas senovės graikų poetas Heziodo ir Pindavo kūriniuose virsta pasaulinį teisingumą įkūnijančiu įvaizdžiu.

Kartu su mitologija formavosi ir graikų religija, kultūra ir aapeigų sistema. Varžybos gi senovės Graikijoje visada sudarė kulto dalį: visos varžybos, tarp jų ir sporto, buvo rengiamos mirusio didvyrio garbei ar dievo garbei. Pvz., religinėse kaimiečių šventėse jaunuoliai lenktyniaudavo nešdami vynuogių kekes, vynuogių arba lauro šakas.

Senovės graikų mituose ir sporto varžybos: pvz., Apolonas garbinamas kaip nepaprastas disko metikas.

Gana išsamių žinių apie senovės graikų sporto varžybas randame Homero poemose, parašytose gerokai prieš atsirandant antikos Olimpijos ir kitoms žaidynėms. Homero kūriniuose pavaizduotų sporto varžybų programa artima Olimpijos žaidynių programai.

Homero aprašytose varžybose atletas galėjo išreikšti savo individualybę, parodyti kovotojo ir moralinės savybes, įrodyti savo pranašumą prieš varžovus. Narsą, vyriškumą, drąsą, fizinę jėgą ir pergalės troškimą sportinėje kovoje visada lydi šaunumas, didžiadvasiškumas, taurumas, orumas ir kilnumas: kai fechtavimo varžybose iškilo grėsmė vienam atletui būti sužeistam- žiūrovai sustabdė kovą, vadeliotojas, laimėjęs lenktynes, bet važiavęs itin rizikingai, atidavė savo laimėtojo dovaną varžovui ir t.t.

Buvo tikima, kad kiekviena sporto varžybų rūšis- sporto šaka turi savo įkūrėją- dievą arba mitologinį didvyrį. Ta žmonių sportinė kova buvo pakylėta iki dievų lygio pasiūlant jiems idealo pavyzdį, dėl kurio verta atiduoti visas jėgas.

Taip suformuota varžybinė dvasia, vyravusi graikų mitologijoje, paskui buvo perkelta į graikų sportą.3. Žaidynių ištakos priešistorės laikais

Atletika, graikų kultūrą simbolizuojanti vertybė, atsirado Graikijoje dar priešistorės laikotarpyje,

daug dešimtmečių prieš oficialią Olimpijos žaidynių pradžią: sporto žaidynės, kilnūs idealai gyvavo anksčiau nei 776m.pr. Kr.

Žmogaus kūną tobulinančių pratimų piešiniai ant akmens luitų, uolų siekia III tūkstantmetį pr. Kr. Juose vaizduojamos pirmosios rungtynių kovos, pratimai su kamuoliais, svarsčių kilnojimo akimirkos. Iš tokių fizinių pratimų ilgainiui išsirutuliojo varžybos, paskui- žaidynės.

Atletika- menas lavinti žmogaus fizines galias fiziniais pratimais. Tai viena seniausių ir pagrindinių sporto šakų, kurią sudarė ėjimas, bėgimas, šuoliai, metimai, daugiakovės.

Iš kur „atletas“?.. Pirmasis Elidis- vietovės Peloponeso vakaruose, kurioje įįsikūrusi ir Olimpija,- valdovas buvo Atlijus. Iš čia kildinamas žodis „atletas“- sporto, muzikos ir kitų varžybų dalyvis, nugalėtojas.3. 1. Žaidimai Antikos sporte

Kūnui tobulinti be gimnastikos pratimų, buvo naudojami kamuolio žaidimai (sferistika). Gimnazionuose, arba gimnazijose ir palestrose buvo žaidžiama tam pritaikytose patalpose (sferisterijose). Šiuos žaidimus žaidė ir moterys. Ant senovės vazų, kituose meno kūriniuose rasta nemažai žaidimų su kamuoliu vaizdų, deja, neišliko žaidimų taisyklių.

Žaidimas- unikali, savanoriška, turinti tiesioginį ryšį su kultūra, aplinka ekonominėmis laikmečio sąlygomis, įvairaus amžiaus, rasės, lyties žmonių vveikla, kintanti (keičiama) remiantis patirtimi.

Žaidimas aporaksis buvo žaidžiamas su odiniu arba medžiaginiu obuolio dydžio kamuoliu. Žaidimo esmė- mušti kamuolį į žemę kuo stipriau, kad jis kuo aukščiau atšoktų, ir gaudyti jį. Nugalėdavo tas, kuris daugiau kartų pagaudavo atšokusį kamuolį.

Homeras „Odisėjoje“ aaprašo žaidimą vadintą urančia: vienas žaidėjas meta kamuolį aukštyn, o kitas bando pagauti arba pasiųsti kitam, kol kamuolys nenukritęs ant žemės. Pralaimėjęs žaidėjas buvo laikomas „asilas“ ir turėjo nešti nugalėtoją ant pečių.

Žaidimas episkyros, panašus į mūsų dienų rankinį, buvo žaidžiamas aikštėje, padalytoje pusiau vidurio linija iš mažų akmenukų (skyros). Žaidimo pradžioje dviejų komandų žaidėjai, sustoja savo aikštelėse, stengiasi laimėti aikštės viduryje padeda kamuolį (epikoinos) ir, perdavinėdami vienas kitam rankomis pasiųsti jį už varžovo gynybos linijos.

Kitas komandinis žaidimas buvo phaininda. Vienos komandos žaidėjai perdavinėjo tarpusavyje kamuolį, o kitos- stengėsi jį perimti. Keturkampėje aikštėje (kraštinė- 150 žingsnių) buvo žaidžiamas žaidimas harpaston: žaidėjai rankomis ir kojomis varydavo kamuolį kiekvienas į taikinį. Panašus į žolės riedulį žaidimas su lenktomis lazdomis- riedmušomis buvo vadinamas kkeredison.4. Kada atsirado „Sportas visiems“?

Baigiantis VIIa. Pr. Kr. Graikijoje atleto idealas įgijo gana konkrečia išraišką. Sekant Olimpo dievais ir herojais, kurie varžėsi tarpusavyje ir kovojo su graikų mitų milžinais, kentaurais, atletai treniravosi gimnazionuose, stadionuose ir religiniuose centruose.

Sportas visiems- populiari mūsų dienomis sąvoka- fizinių pratimų, varžybų, jėgų ir darbingumo atgavimo priemonių naudojimas vaikų, moksleivių, studentų, darbininkų, tarnautojų, pagyvenusių žmonių visapusiško ugdymo sveikatos stiprinimo ir palaikymo, ligų profilaktikos tikslais.

Mankštinosi, treniravosi ne tik tie atletai, kurie išsiskyrę savo gebėjimais, galimybėmis arba priklausė socialiniam eelitui. Mankštinimasis, treniravimasis buvo privalomas visiems miestelėnams nuo vaikystės iki brandos amžiaus. Tai patvirtina įvairių metų Olimpijos žaidynių nugalėtojai: 48- ųjų žaidynių (596 m.pr. Kr.) vieno stadijaus bėgimo laimėtojas Polimestoras buvo ožkų pieno, 65- ųjų žaidynių (520 m. pr. Kr.) kumštynių varžybas laimėjo ūkininkas Glaukas, 80- osiose žaidynėse (460 m. pr. Kr.) imtynių varžybose nugalėjo kerdžius Amersinas.

Gera senovės graikų fizinį parengtumą ir dvasios tvirtybę liudija ir Graikijos karių šaunumas: garsųjį Maratono mūšį (490 m. pr. Kr.) su persais laimėjo keli tūkstančiai Atėnų miestelėnų, o ne aristokratų sūnūs.

Du tūkstančiai spartiečių pilna kario amunicija pėsčiomis nužygiavo apie 260 km. nuo Spartos ir Atėnų ir per tris dienas, kad suskubtų pagelbėti Maratono mūšyje.

Sporto visiems principas pradėtas įgyvendinti senovės Graikijoje jau prieš 3 000 metų! Tuomet visi žmonės mankštinosi, didino savo fizines galias ne tik Olimpijos ar kitoms žaidynėms: jaunų žmonių fizinis lavinimas buvo visuomenės, viso miesto labui.

Senovės graikų filosofas Aristotelis (384- 322m. pr. Kr.) rašė :

„Fizinis auklėjimas yra mokslas, tiriantis ir nustatantis, koks fizinis lavinimas, treniravimas yra tinkamas daugumai žmonių, nes svarbiausias fizinio lavinimo objektas yra didžioji dauguma, o ne tik tie, kuriuos gamta apdovanojo ypatingomis savybėmis“.5. Olimpijos žaidynių priešistorė

Praėjo beveik 3 000 metų, kai rašytiniuose šaltiniuose pirmą kkartą buvo paminėtos sporto varžybos: Homero „Ilijadoje“- apie Achilo surengtas varžybas, vėliau „Odisėjoje“- apie mitinio fajakų karaliaus Alkinojo surengtas varžybas Odisėjo garbei.

Graikai nebuvo pirmieji, pradėję individualias ar komandines sporto varžybas. Jas pradėjo daug ankščiau egiptiečiai, šumerai ir kitos senovės tautos. Tik graikai suteikė toms varžyboms kitą prasmę, reikšmę ir turinį, uždėjo savo kultūros anspaudą, lygiai kaip kitų dalykų, kurie juos pasiekdavo iš Rytų.

Kur Olimpijos žaidynių ištakos?

Vietovėje Pelaponeso pusiasalio šiaurvakariuose tarp Alfejo ir Kladijaus upių, vadinamoje Altis, nuo atmenamų laikų buvo aukuras deivei Rėjei (Džiauso motinai), kur vyko įvairios apeigos, atletų, raitelių ir vadeliotojų varžybos.

Šventės dieną jauni žmonės atsistodavo per vieną stadiją nuo aukuro ir bėgdavo iki jo. Pirmasis atbėgdamas iki aukuro gaudavo deglą iš žynio rankų ir uždegdavo aukų laužą.

„Tai ir yra pati Olimpijos žaidynių istorijos pradžia“- teigia autoritetingas graikų istorikas K.Paleologas.

Pamažu nuo deivės Rėjos garbinimo pereita prie Dzeuso kulto. Pirmosios senovės Graikijos žaidynės minimos 1030-1010m.pr.Kr. Dažnai minima iš Ifio ir Elidės (vietovė Peloponeso vakaruose, kur įsikūrusi Olimpija), Likurgo iš Spartos ir Kleosteno iš Pisos dieviškos taikos sutartis, sudaryta 108 m anksčiau, negu buvo surengtos pirmosios Olimpijos žaidynės: susitarusios šalys paskelbė Olimpiją šventa vieta, atnaujino sporto šventes, sporto varžybų mėnesį paskelbė visuotine taika.

IX a.pr.Kr. vvietines- vieno Graikijos miesto- varžybas pakeitė jungtinės kelių miestų atletų varžybos. Manoma, kad Šventoji giraitė Olimpijoje- Altis buvo svarbus sporto varžybų centras dar gerokai iki Olimpijos žaidynių pradžios.

Žaidynės- iškilmingos kompleksinės (kelių sporto šakų) sporto varžybos, rengiamos kas keleri metai vienoje arba skirtingose vietose.

Jeigu Olimpija pirmiausiai buvo kulto vieta, kurioje aukojamos aukos dievams, tai tikėtina, kad sporto varžybos čia pradėtos ankstyvuoju graikų aristokratijos atsiradimo laikotarpiu. Gausu šaltinių, liudijančių sporto žaidynių atgaivinimą. Vadinasi, juos vyko senų senovėje, paskui daigelį amžių buvo pamirštos.

Ieškodami Olimpijos žaidynių šaknų, vėl susiduriame su legendomis, siejančiomis Olimpijos žaidynių pradžią su senovės graikų dievais, mitiniais didvyriais arba religinėmis šventėmis.6. Olimpinės eros pradžia

Tiksliai pasakyti, kada buvo pradėtos rengti sporto žaidynės, kada jos tapo visos Graikijos švente,- sunku.

Senovės Olimpijos žaidynių pradžia laikoma 776 m.pr.Kr

. Senovės Graikijoje nebuvo kalendoriaus. Reikėjo rasti kokį nors atskaitos tašką, nuo kurio būtų skaičiuojamas istorinis laikotarpis. IIIa. Pr. Kr. Atėnų istorikas Timėjas pasiūlė skaičiuoti metus olimpiadomis- ketverių metų olimpiniais laikotarpiais. O metų skaičiavimo metų atskaitos tašku tapo pirmųjų Olimpijos žaidynių surengimo metai.

Taip istoriografijoje atsirado olimpinė era. Be žaidynių Olimpijoje, senovės Graikija buvo rengiama daug kitų žaidynių, kurios, nors ir nusileido savo svarba Olimpijos, buvo reikšmingos to meto graikų gyvenime- tai Nemėjos, Pitijos, Istmos ir

kitos žaidynės.6.1. Olimpija- senovės Graikijos žaidynių sostinė

Olimpijos žaidynių pavadinimas kilo nuo gyvenvietės, kurioje jos buvo rengiamos, pavadinimo. Ši gyvenvietė- Olimpija- buvo šiaurės vakarinėje Peloponeso pusiasalio dalyje. Iš pietų ją skalavo Alfėjaus, iš vakarų- Kladijaus upės vandenys, o iš šiaurės dengė Kronos kalnas. Ir tik į rytus plytėjo derlinga lyguma, kurią pavasario potvynių metu užliedavo Alfėjaus vandenys.

Ėmus rengti visos Graikijos žaidynes, Olimpija tapo istoriniu ir kultūriniu senovės Graikijos centru. Buvo pastatytas stadionas, hipodromas, gimnazija, svečių namai, daug paminklų, šventykla. Visa ttai sudarė geras sąlygas rengti didžiules sporto varžybas- Olimpijos žaidynes.

Palesta- sporto įrenginys, pastatas (66x66metrai), kuriame buvo įvairios patalpos fiziniams pratimams, žaidimams su kamuoliu, higieninių procedūrų kambariai, pirtys.

Olimpijos stadionas- jo arena buvo 213x29m dydžio ir jame tilpo apie 50 000 žiūrovų.

Žirgų lenktynėms buvo įrengtas hipodromas (730x66m).

Įžymus vokiečių archeologas K. Kurcijus (1814- 1896), atkasinėjęs kelis šimtmečius po žeme buvusius Olimpijos griuvėsius, rašė: ‘‘.dargi jei Dievas turi ir kitų paplitusių žemėje priesakų, skelbiančių didesnę taiką negu Olimpijos paliaubos, ir ttuomet Olimpija liks mums šventąja žeme.

Mums būtina perkelti į mūsų pasaulį žėrintį tyromis ugnimis senovės kultūros kilnumą, pasiaukojantį patriotizmą, pasiryžimą, aukotis meno vardan ir rungtyniavimo džiaugsmą, pranašesnį už visas gyvenimo jėgas.‘‘Išvados

Metrai, sekundės, taškai, įvarčiai. Džiaugsmai, nusivylimai, ašaros, medaliai. Sportininkai, ttreneriai, teisėjai, sirgaliai. Visa tai- sportas, jo aukštumos ir kasdieninis triūsas ‘‘Olimpinės žaidynės- didžiausios viso pasaulio sportinės varžybos. Tai ir savotiška gyvenimo mokykla: garbingai kovojant siekti pergalės, tai puiki galimybė pristatyti šalį, jos kultūrą, kartu pažinti kitus žmones, kitas tautas.

Žinoma, ne kiekvienam patekti į tą didžiulę sporto šventę. Bet kelias į Olimpines žaidynes kiekvienam savas, prasideda mokykloje, kūno kultūros pamokoje, mokyklos sporto šventėje, kur kiekvienas gali parodyti savo sugebėjimus.Naudota literatūra:

1. Stonkus S. Vis tobulėti. Vilnius., 1997. P. 5-16.

2. Stonkus S. Olimpija. Kaunas., 2002. P. 5-21.

3. Хавин Б. Всë об олимпийских играх., Москва., 1979. P.10-25.