Sportininkų raumenų darbingumo tipo įvertinimas

Kursinis darbas

Sportininkų raumenų

darbingumo tipo įvertinimas

Turinys

Įvadas 3

1. Literatūros apžvalga 5

1.1. Fizinio darbingumo fenomeno samprata 5

1.2. Raumenų kompozicijos reikšmė darbingumo specifiškumui 9

1.3. Raumenų tipo darbingumo įvertinimas 15

2. Tyrimo tikslas ir uždaviniai 20

3. Tyrimų metodika ir organizacija 21

4. Tyrimų rezultatai ir aptarimas 23

5. Išvados 29

6. Praktinė rekomendacija 29

7. Literatūros sąrašas 30

Įvadas

Viena iš pagrindinių problemų pasitaikančių sportinėje praktikoje tai optimalaus organizmo darbingumo lygio pasiekimas, kuris gan stipriai sąlygoja varžybinius rezultatus.

Kiekvieno žmogaus darbingumas priklauso nuo jo organizmo fizinės būsenos, fizinio išsivystimo, parengtumo, lyties, sveikatos, aamžiaus, nuovargio dydžio, vyraujančių emocijų (5). Galima teigti, kad darbingumas tai fizinė ir psichinė galia dirbti nustatytos apimties ir trukmės darbą tam tikra sparta (5). Fizinis organizmo darbingumas tai gebėjimas atlikti reikiamo intensyvumo ir sudėtingumo fizinį (raumenų) darbą (5). Geras fizinis darbingumas priklauso nuo centrinės nervų sistemos veiklos, griaučių raumenų jėgos bei ištvermės ir vegetacinės sistemos išvystymo lygio. Prie antraeilių, tačiau taip pat svarbių veiksnių apsprendžiančių fizinį darbingumą priskiriami, antropometriniai duomenys, galingumas, tarpraumeninė koordinacija, atramos-judamojo aparato būklė (20).

Vienas iš ssvarbiausių faktorių nulemiančių organizmo darbingumą yra griaučių raumenų jėga bei ištvermė. Visų pirma šios dvi fizinės ypatybės priklauso nuo raumenų kompozicijos. Skirtingos specializacijos sportininkų griaučių raumenų kompozicija yra nevienoda, t.y. skiriasi greito (II B), lėto (I) ar tarpinio (II A) ssusitraukimo tipo raumeninių skaidulų kiekiu (3). Ištverme pasižyminčiuose raumenyse vyrauja lėto susitraukimo tipo raumeninės skaidulos, o jėga ir greičiu pasižyminčiuose raumenyse vyrauja greito susitraukimo tipo raumeninės skaidulos (3,4). Greito susitraukimo tipo raumeninės skaidulos nulemia greitą raumens susitraukimą ir atsipalaidavimą, o tuo pačiu didelę judesių atlikimo spartą, tačiau judesių atlikimo trukmė bus trumpa. Lėto susitraukimo tipo raumeninės skaidulos garantuoja ilgą darbo trukmę, tačiau judesių sparta bus maža. Galima teigti, kad nuo griaučių raumenyse vyraujančių raumeninių skaidulų tipo ir atliekamos funkcijos priklauso darbo sparta ir trukmė, o tuo pačiu ir darbingumas.

Raumenų kompozicijos nustatymas ir raumenų tipo darbingumo įvertinimas turi neginčijamai didelę reikšmę jaunųjų sportininkų atrankoje bei individualizuojant treniruočių krūvius (3,21). Todėl vis didesnį dėmesį sportininkų rengimo procese reikia skirti jų organizmo ffunkcijas nulemiantiems genetiniams faktoriams (3). Sportinėje praktikoje yra taikoma daug įvairių būdų raumenų kompozicijai nustatyti. Yra tiesioginis ir netiesioginiai raumenų kompozicijos nustatymo būdai. Tiesiogiai raumenų kompozicija nustatoma biopsijos būdu. Tai sudėtingas, invazinis, traumuojantis raumenį, raumenų kompozicijos nustatymo būdas, todėl sportinėje praktikoje nėra plačiai taikomas. Todėl yra ieškoma įvairių tyrimo metodų, kuriais galima būtų netiesiogiai spręsti apie skirtingo tipo raumeninių skaidulų santykį raumenyse. Atsižvelgiant į skirtingų tipų raumeninių skaidulų funkcinių charakteristikų (susitraukimo greičio, jėgos, išugdomo galingumo, atsparumo nuovargiui) ypatumus, galima pasinaudoti ttokiais testavimo metodais, kurie apibūdina griaučių raumenų greičio jėgos rodiklius bei vargstamumą. Tai galima padaryti atliekant įvairius fizinius pratimus: vertikalius šuolius, minant veloergometro pedalus, bėgant ir pan. (4). Nustatant raumenų darbingumo tipą, tyrimuose naudojau dinamometrijos metodą, įvertindamas maksimalios valingos jėgos ir maksimalios raumenų ištvermės rodiklius. Šių rodiklių santykio reikšmė nusako kokiam darbingumo tipui priskiriami tiriamieji (21).

Mūsų darbo tikslas: nustatyti, asmenų adaptuotų greitumo-jėgos ir ištvermės fiziniams krūviams raumenų darbingumo tipą.

1.1. Fizinio darbingumo fenomeno samprata

Darbingumas tai fizinė ir psichinė galia dirbti nustatytos apimties ir trukmės darbą tam tikra sparta, tai organizmo funkcinis pajėgumas, kurį rodo darbo, atliekamo per tam tikrą laiko tarpą, našumas (darbo kokybė ir kiekybė). Darbingumą rodo žmogaus fizinis, parengtumas, sveikata, amžius, nuovargio dydis, reikiamo poilsio trukmė. Yra išskiriamas fizinis ir protinis darbingumas. Fizinis darbingumas yra suprantamas kaip gebėjimas atlikti reikiamo intensyvumo ir sudėtingumo fizinį (raumenų) darbą (5).

Viena iš pagrindinių problemų sporte tai artimiausių būdų suradimas organizmo darbingumui padidinti, sugebėjimas išnaudoti organizmo rezervus. Sportinė veikla yra priskiriama patiems sudėtingiausiems procesams ir sportininko organizmą veikia ne tik dideli fiziniai, nerviniai, psichologiniai krūviai, bet ir eilė specifinių faktorių, susijusių su technikos atlikimo sudėtingumu (20).

Laikinas darbingumo sumažėjimas yra susijęs su pasireiškusiu nuovargiu. Nepriklausomai nuo to, koks darbas, fizinis ar protinis, bus atliekamas, pirmieji ffunkciniai pakitimai esant nuovargio fazėje atsiranda ne dirbančiuose raumenyse, bet galvos smegenų nervinėse ląstelėse. Atliekant bet kokį darbą į jį pirmiausia įtraukiama centrinė nervų sistema, kaip organas vaidinantis svarbiausią vaidmenį, ir griaučių raumenys, kaip tą darbą išpildantis organas. Darbo našumui užtikrinti reikalinga padedančioji vegetacinio komponento įtaka. Vegetacinė sistema yra atsakinga už deguonies ir energetinių medžiagų pristatymą į šiuos organus ir apykaitos produktų pašalinimą iš jų. Tokiu atveju galima teigti, kad darbingumas priklauso nuo dirbančiųjų organų t.y. centrinės nervų sistemos, griaučių raumenų ir vegetacinių funkcijų būsenos (1,20).

Įvairių autorių (11,12) atlikti tyrimai rodo, kad fizinio krūvio metu nuovargį gali sukelti ir darbingumą limituoti visiškai skirtingi mechanizmai:

• Pokyčiai, atsiradę nerviniuose centruose. (Greičiausiai pažeidžiamos labai diferencijuotos galvos smegenų didžiųjų pusrutulių žievės ląstelės).

• Pokyčiai, atsiradę raumenyse. (Ir stipriems nerviniams impulsams sklindant iš nervinių centrų, tie pokyčiai riboja raumenų gebėjimą susitraukinėti).

• Pokyčiai, atsiradę endokrininėje sistemoje. (Hipotalamo, hipofizio ir antinksčių sistemos funkcijos sumažėjimas gali tapti vienu iš svarbiausių nuovargio atsiradimo faktoriumi).

• Homeostazės sutrikimas taip pat gali sukelti nuovargį.

Kuris iš šių mechanizmų dominuoja ir limituoja darbingumą, kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo darbo pobūdžio, intensyvumo ir trukmės bei sportininko treniruotumo (1).

Centrinės nervų sistemos darbingumo sumažėjimą lemia impulsų perdavimo sutrikimas. Tuomet pasireiškia nuovargis, kuris centrinėje nervų sistemoje sukelia apsauginį slopinimą. Sutrikus santykiui tarp dirginimo iir slopinimo procesų pablogėja judesių koordinacija, sutrinka motorinio aparato funkcijos, keičiasi kvėpavimo, širdies ir kraujagyslių bei kitų sistemų veikla. Atsiradęs centrinės nervų sistemos slopinimas apsaugo nervines ląsteles nuo išsekimo (1).

Darbingumo sumažėjimą ir nuovargį gali sukelti ir tokie biocheminiai pokyčiai:

• Energetinių substratų sumažėjimas organizme,

• Tarpinių medžiagų apykaitos produktų ir įvairių metabolitų susikaupimas ląstelėse ir kraujyje,

• Aktyvios organizmo terpės (pH) pasislinkimas į rūgščiąją pusę,

• Fermentų katalizuojančių svarbiausias medžiagų apykaitos reakcijas, aktyvumo sumažėjimas,

• Vandens ir įvairių mineralinių medžiagų netekimas ir t.t.

Energetinių išteklių sumažėjimas raumenyse darbingumo sumažėjimui lemiamos reikšmės neturi. Iš biocheminių faktorių svarbiausi nuovargį sukeliantys ir darbingumą slopinantys yra fermentų aktyvumo sumažėjimas ir cheminės energijos mobilizavimo sutrikimas raumenyse, smegenyse, širdies miokarde (1).

Raumenų darbingumas priklauso nuo jų dirglumo, tonuso, klampumo, raumenų aprūnimo krauju bei trofinių procesų raumenyse, taip pat ir nuo reguliuojančių raumenų veiklą nervinių centrų darbingumo lygio (1).

Darbingumo sumažėjimas nuvargus susijęs su pokyčiais, atsiradusiais pačiame motoriniame aparate. Šiuo atvveju sumažėja griaučių raumenų dirglumas ir labilumas, raumenų susitraukimų jėga ir greitis. Ypač pasunkėja raumenų atsipalaidavimas , gali atsirasti nuovargio kontraktūra (stiprus nuvargusių raumenų susitraukimas). Daugeliu atveju darbingumo sumažėjimą sukelia deguonies trūkumas. Jo trūkumui ypač jautrios centrinės nervų sistemos ląstelės. Nepakankamas audinių aprūpinimas deguonimi ilgai dirbant gali atsirasti nuvargus kvėpavimo raumenims (1).

Darbingumo sumažėjimas gali pasireikšti trejopai:

1. Atsiranda kiekybinis darbingumo sumažėjimas: atliekamo

darbo kiekis per laiko vienetą (darbo galingumas) sumažėja. Tai galima nustatyti skiriant kontrolines užduotis: pvz., statinės ištvermės, išvedant statinių pastangų kritimo koeficietą ir t.t.

2. Nuvargus atsiranda kokybinai darbingumo pokyčiai. Jie pasireiškia ne tik darbo, sukėlusio nuovargį, kokybiniais pokyčiais, bet ir atliekant įvairias kontrolines užduotis.

3. Nuvargus atsiranda judesių koordinacijos sutrikimas. Šis kriterijus leidžia sekti nuovargio vystymąsi darbo metu, dažnai išryškina darbingumo sumažėjimą jau tada, kol dar nėra kiekybinių ir kokybinių darbo rodiklių pokyčių (1).

Tačiau net ir labai ryškūs funkciniai pokyčiai, atsiradę nuovargio metu, bbiologiniu požiūriu yra naudingi. Jie stimuliuoja atsigavimo procesus, garantuoja darbingumo padidėjimą po varginančio darbo. Kitais žodžiais tariant, nedidelis nuovargis nėra mūsų priešas. Jis yra bazė tolesniam darbingumo didėjimui.

M.Vinogradovas (15) teigia, kad negalimi dideli laimėjimai, jeigu dėl jų nekovojma; negalima pasiekti aukšto darbingumo lygio, jeigu nebus treniruočių ir funkcinių sistemų tobulėjimo nugalint nuovargį. Todėl po treniruočių atsiradęs nuovargis ir darbingumo sumažėjimas yra būtinas ir, tam tikra prasme, net naudingas (1).

Kalbant apie fizinį darbingumą plačiąja prasme, visų pirmiausia reikia pažymėti, kad jis aaplamai yra vienas iš mūsų darbingumo elementų, ir jį pakankamai sunku izoliuoti nuo intelektualinės ir psichinės veiklos. Todėl fizinio darbingumo išskyrimas į atskirą darbingumo šaką galimas tik tose veiklos srityse, kur fizinis aktyvumas yra lemiamas faktorius galutinio rezultato pasiekimui (14). AAutoriai (17,19,20), kalbėdami apie fizinį darbingumą, jam pakeisti, naudoja eilę sinonimų. Prie kurių visų pirmiausia priskiria ištvermę ir treniruotumą.

Ištvermė suprantama kaip gebėjimas nugalėti nuovargį ir dirbti nustatyto pobūdžio darbą ilgą laiko tarpą arba intensyviai dirbti nustatytą laiko tarpą (2,5). Taigi vertinant fizinį darbingumą ištvermė yra vienas iš parametrų charakterizuojantis jį. Egzistuoja koncepcija, pagal kurią “ištvermė yra pagrindinė sudedamoji fizinio darbingumo dalis, kuri atsakinga už darbo tęstinumą” (17,19).

Treniruotumas suprantamas kaip parengtumas konkrečiai fizinei veiklai (14,19), arba prisitaikymo prie sporto pratybų ir varžybų lygis (5). Terminas treniruotumas-specifinis fizinio darbingumo sinonimas, daugiausiai naudojamas sporto teoerijoje ir praktikoje (14). Autoriai (14,19) tiesiog nurodo, kad treniruotumo terminas yra analogiškas darbingumo terminui. Tokiu atveju galima kostatuoti, kad kalbant apie fizinį darbingumą egzistuoja keletas terminų dubliuojančių vvienas kitą.

1.2. Raumenų kompozicijos reikšmė darbingumo specifiškumui

Raumenų kompozicija – skirtingo tipo raumeninių skaidulų santykis raumenyse. Tai vienas iš svarbiausių raumenų susitraukimą lemiančių veiksnių (4).

Griaučių raumenys susideda iš raumeninių skaidulų. Grupė vienu nervu įnervuojamų raumeninių skaidulų sudaro motorinį vienetą. Manoma, kad to paties motorinio vieneto raumeninės skaidulos faktiškai nesiskiria pagal struktūrą ir funkciją. Raumeninių skaidulų pagrindinė funkcija yra susitraukimas. Jo dėka yra atliekami ir galingi šuoliai, ir ilgalaikis maratonininko darbas (3). Atliekant vieno tipo judesius (ilgas bėgimas ar ėjimas), reikalingas mmažai vargstantis, o kitus (šuoliai, metimai, trumpų nuotolių bėgimas) – trumpalaikis, greitas ir stiprus raumeninių skaidulų susitraukimas (3). Raumeninės skaidulos, ilgalaikės evoliucijos metu treniruojamos greitais ir stipriais susitraukimais, tapo greitai sisitraukiančiomis, turinčiomis didelį genetinį bagažą raumenų susitraukimo greičio jėgai ugdyti, o treniruojamos ilgai trunkančiais, bet nedidelio intensyvumo krūviais – lėtai susitraukiančiomis. Be to, yra ir tarpinio pagal susitraukimo greitį ir nuovargio tempus tipo raumeninių skaidulų (3).

Dabartiniu metu judesių fiziologijoje raumeninės skaidulos bei motorinai vienetai dažniausiai yra klasifikuojami pagal šiuos fiziologinius kriterijus:

1. Susitraukimo greitį (galingumą),

2. Atsparumo nuovargiui laipsnį.

Yra skiriami šie raumeninių skaidulų tipai: I tipas lėtai sustraukiančios ir atsparios nuovargiui; II A tipas greitai susitraukiančios ir santykinai atsparios nuovargiui (šio tipo raumeninės skaidulos dar vadinamos tarpinėmis); II B tipas greitai susitraukiančios ir neatsparios nuovargiui (3,4,23).

Kadangi tarp raumeninių skaidulų funkcijos ir struktūros yra labai glaudūs ryšiai, tai skirtingo tipo raumeninės skaidulos bei motoriniai vienetai skiriasi ir pagal daugybę struktūrinių bei biocheminių požymių, todėl ne visai tikslinga būtų klasifikuoti jas į tam tikrus tipus vien tik pagal vieną arba du požymius (3).

Sportinėje praktikoje ar šiaip natūralioje žmogaus veikloje yra žymiai didesnė judesių įvairovė negu trumpalaikiai “sprogstami” ir mažo intensyvumo ilgai trunkantys judesiai. Gamta tobulino ne tik pagal struktūrą ir funkciją raumenines skaidulas ir motorinius vienetus, bbet tobulino ir visas organizmo struktūras, kurios turi tam tikrą reikšmę judesių atlikimui. Todėl žmogus sugeba gana efektyviai atlikti judesius ne tik greitai ar stipriai, bet, pvz., greitai, stipriai ir tiksliai (3).

Tose raumenų grupėse, kurios evoliucijos metu buvo stipriai apkrautos, daugiau susiformavo lėto tipo raumeninės skaidulos (tai daugiausia pozą palaikantys raumenys). Todėl to paties žmogaus įvairių raumenų grupių kompozicija nevienoda (3).

Judesių realizavimui didelę reikšmę turi raumenų struktūra. Efektyviam judesio atlikimui, be abejo, didelę reikšmę turi ne vien raumeninės skaidulos, bet ir viso nervų-raumenų aparato struktūra. Ypač didelis vaidmuo nervų-raumenų aparatui tenka, kai atliekami trumpalaikiai sprogstamojo pobūdžio judesiai. Pvz., galima turėti labai gerai išvystytą širdies kraujagyslių sistemą, bet tai dar jokiu būdu negarantuoja greito ir stipraus raumenų susitraukimo trumpą laiko tarpą (3).

Be abejo, visos organizmo sistemos turi vienokią ar kitokią reikšmę sportininkų treniruotumui pagerinti, bet priklausomai nuo atliekamo darbo specifikos vienos iš jų yra labiau lemiančios nei kitos.

Jeigu neieškosime sistemų, nulemiančių organizmo darbingumą, esant konkretiems krūviams, tai kad ir koks bebūtų kompleksinis organizmo funkcijų tyrimas, jis bus tik kompleksinis, bet ne sisteminis-kompleksinis. Deja labai dažnai sportinėje praktikoje pasitaiko, kad, nustatant sportininko organizmo darbingumą, naudojamasi ne jo treniruotumą atspindinčiais kriterijais. Pvz., sprinterių treniruotumas vertinamas pagal maksimalų deguonies sunaudojimą (3).

Pastaruoju metu pateikiama nemažai mmokslinių įrodymų, kad prie dirbančio raumens funkcijos prisitaiko kitos organizmo sistemos. Tai ypač padidina nervų-raumenų aparato funkcijos bei struktūros vaidmenį, siekiant aukštų sportinių rezultatų (3).

Ar gali sportininkas, kurio raumenyse vyrauja lėto susitraukimo tipo raumeninės skaidulos, pasiekti aukštų rezultatų, pvz., sprinto rungtyje ? Pirmiausiai reiktų prisiminti, kad sportinis rezultatas priklauso nuo daugelio faktorių, nuo daugelio organizmo sistemų išvystimo lygio. Jeigu kuri nors organizmo grandis, lemianti, aukštus sportinius rezultatus, yra silpna, ji gali būti kompensuojama kitomis. Tačiau tam kompensavimui yra tam tikros ribos. Bandant išsiaiškinti, nuo ko priklauso tokio elementaraus judesio, kaip vertikalaus šuolio iš vietos, rezultatas, pamatome, kad jį nulemia daugybė įvairių faktorių, kurių indėlis kiekvienam sportininkui gali skirtis. Sporte galima sutikti asmenų, kurių raumenyse vyrauja lėto tipo raumeninės skaidulos, bet jų vertikalaus šuolio iš vietos aukštis yra didelis. Žinant, kad vertikalaus šuolio aukštis priklauso nuo raumenų suisitraukimo galingumo, t.y. nuo gebėjimo greitai ir stipriai atsispirti tai skamba kiek keistai. Raumenų susitraukimo jėga bei greitis priklauso ne tik nuo jų struktūros, bet ir nuo motoneuronų aktyvacijos iš centrinės nervų sistemos laipsnio bei vidinės ir tarpraumeninės koordinacijos.

Pirma, jeigu atlikdami vertikalų šuolį sugebėtume laipsniškai įtraukti į darbą vis greitesnes raumenų grupes, tai šuolio aukštis žymiai padidėtų.

Antra, jei lėto tipo šuolininko raumenų sausgyslėse esantys

Goldžio receptoriai mažiau slopins jų motorinių vienetų aktyvumą, tai jo raumuo galės susitraukti galingiau negu greito tipo sportininko.

Trečia, šoklumui nemažą reikšmę turi raumenų tvirtinimosi prie kaulų biomechanika. Jeigu pvz., lėto tipo sportininko raumenys perduos savo susitraukimo jėgą bei greitį per geresnį greičio svertą, tai ir lėto tipo raumeninės skaidulos didelės jėgos sąskaita šuolis bus atliekamas gana greitai ir galingai.

Ketvirta, atliekant šuolius didelę reikšmę turi raumenų elastinių komponentų bei tempimo reflekso panaudojimas, kurie šuolio aukštį gali padidinti apie 10-30 procentų. Yra žžinoma, kad lėto tipo raumeninės skaidulos pasižymi geresniu elastingumu, atliekant vertikalius šuolius. Tai taip pat gali turėti nemažai reikšmės tam kad ir lėtesnis raumuo gali išvystyti palyginti nemažą susitraukimo galingumą. Be abejo, yra žymiai daugiau faktorių, kurie turi įtakos šuolių rezultatui (3).

Pirmiausia nemažą reikšmę (o kai kas mano, kad ir esminę) sportiniams rezultatams turi centrinės nervų sistemos psichofiziologinės charakteristikos, po to vegetacinės sistemos funkcinė būklė, tarpraumeninė koordinacija, raumenų elastinio komponento panaudojimas. Sunku nustatyti, kuris iš tų požymių konkrečiai sporto šakai iir konkrečiam sportininkui yra svarbiausias. Nėra taip, kad ir pats “lėčiausias” sportininkas visai neturėtų neblogai išreikštų funkcinių bei struktūrinių greitumo požymių. O pagrindinė problema ir yra, kaip juos atrasti ir ištreniruoti (3).

Iš šito pavyzdžio matyti, kad sportinis rezultatas priklauso nuo ddaugelio faktorių, todėl jokiu būdu vien griaučių raumenų kompozicija (kaip ir dauguma kitų organizmo funkcinių požymių) negali garantuoti aukštų rezultatų. Tačiau kuo, pvz., daugiau raumenyse vyrauja greito tipo raumeninių skaidulų, tuo sportininkas turi didesnes galimybes išugdyti aukšto lygio greičio jėgos savybę.

Šiuo metu kai kurie autoriai teigia, kad raumeninių skaidulų tipas ir kiekis yra genetiškai nulemtas ir maždaug vienodas visame organizme (6,8). Tačiau galima rasti literatūros straipsnių, kuriuose, autorių nuomonės ir tyrimų rezultatai parodo, kad taip nėra (13,23,24). Taigi teiginį, kad raumeninių skaidulų tipas yra genetiškai nulemtas ir maždaug vienodas visame organizme, negalima laikyti visiškai teisingu.

Ar kinta raumenų kompozicija ? Skandinavų mokslininkai (9), tirdami mono ir dizigotinius dvynius nustatė, kad greitosios raumeninės skaidulos yra genetiškai sąlygotos 92.8 proc. (jie raumenų kkompoziciją įvertino pagal fermento miozino ATF-azės aktyvumą). Jų tyrimų duomenimis, raumenų kompozicija dėl treniruočių krūvio faktiškai nekinta. Tačiau jų tyrimo objektas buvo vyresnio amžiaus žmonės, tie, kurių raumenų kompozicija jau pilnai susiformavusi ir kada fiziniai krūviai turi žymiai mažesnį poveikį raumenų funkcijai bei struktūrai. Juk nekintančių organizmo struktūrų bei funkcijų nėra, tik vienos iš jų, matyt, kinta daugiau, o kitos mažiau. O tai labiausiai nulemia amžius.

Iš prigimties greitam ir lėtam raumeniui yra labiau būdingi lėto raumens funkciniai požymiai. Dėl natūralaus aaugimo bei vystymosi ypač padidėja greito tipo raumeninių skaidulų susitraukimo greitis (funkcija ir struktūra), bet sumažėja lėto tipo raumeninių skaidulų susitraukimo greitis. Taigi greitas raumuo tampa dar greitesnis, o lėtas-lėtesnis. Vadinasi, dėl amžiaus kinta raumenų kompozicija, tačiau greitų ir lėtų raumeninių skaidulų kitimas yra skirtingas ir sąlygotas genotipo.

Mokslinių tyrimų rezultatai (10) liudija, kad dėl amžiaus mišriame pagal raumenų kompoziją raumenyje didėja tarpinio tipo raumeninių skaidulų procentinis kiekis sąskaita greitų, neatsparių nuovargiui raumeninių skaidulų (II B). Dėl didelės apimties fizinių krūvių šis procesas pagreitėja (o ypač tai pasireiškia jaunesniems gyvuliukams). Iš to galima daryti išvadą, kad, kuo jaunesnis organizmas, tuo lengviau kinta griaučių raumenų kompozicija (3).

Daugumos mokslininkų tyrimų rezultatais nustatyta, kad didelės apimties ir intensyvumo treniruočių krūvių (ištvermę ugdančios treniruotės) dėka įmanomas greito tipo raumeninių skaidulų perėjimas į tarpinį, o iš tarpinio į lėto tipo raumenines skaidulas (3,23). Tačiau manoma, kad atvirkščias kelias yra žymiai sunkesnis. Yra įrodyta, kad greičio jėgos treniruotė neturi įtakos raumeninių skaidulų sudėčiai, o ištvermės treniruotė iššaukia sunkiai grįžtamus adaptacinius II B tipo raumeninių skaidulų pakitimus, pilnai išnykstančius tik per 8 savaites po treniruotės (13,24). Mokslininkai laikosi nuomonės, kad sportinėmis treniruotėmis negalima padidinti greito tipo raumeninių skaidulų procentinio kiekio raumenyse (13,24). Greito tipo raumeninių skaidulų procentinis kiekis ggali padidėti tik tuo atveju, kada po ilgų ištvermės krūvių yra ugdoma greičio jėga. Tada greito tipo raumeninių skaidulų kiekis po truputį grįš į pradinį lygį, koks buvo prieš ilgalaikius ištvermės krūvius. Vadinasi, greitų raumeninių skaidulų kiekis iš tikrųjų nepadidės, o grįš į savo genotipo užkoduotą normą.

Taigi galima daryti išvadą, kad griaučių raumenų kompozicija kinta priklausomai nuo treniruočių krūvių specifikos. Tačiau net ir labai dideli treniruočių krūviai negali taip pakeisti, pvz., gero sprinterio raumenų kompozicjos, kad ji būtų panaši į ilgų nuotolių bėgikų (3).

1.3. Raumenų tipo darbingumo įvertinimas

Visus žmones pagal raumenyse vyraujančias raumenines skaidulas, greitas, ir lėtas, galima suskirstyti į dvi grupes: 1.”stajerius”, sugebančius ilgai dirbti mažo intensyvumo darbą ir 2.”sprinterius”, kurie sugeba atlikti didelio intensyvumo, bet trumpalaikį darbą. Tačiau ir tarp šių dviejų pagrindinių grupių yra žmonių, kurių negalima visiškai priskirti nei prie stajerių, nei prie sprinterių. Tai žmonės, kuriuos sąlyginai galima priskirti tarpiniam tipui, nes jų raumenyse vyrauja II A tipo raumeninės skaidulos {(tarpinės) greitos santykinai atsparios nuovargiui)} (21).

Autoriai (22) apžvalginiame straipsnyje pateikia įvairių mokslininkų tyrimų duomenis apie glaudų I tipo ir II tipo raumeninių skaidulų koreliacinį ryšį. Jie padarė išvadas, kad darbingumas tarp įvairių sporto šakų (tiek ištvermės, tiek greičio jėgos) atstovų priklauso nuo kiekvieno žmogaus iindividualaus raumeninių skaidulų santykio raumenyse (21).

Reikia pažymėti, kad vienu iš objektyvių faktorių, sumažinančių darbo našumą galima laikyti judėjimo aktyvumo nepakankamumą ir žemą statinės ištvermės lygį (16). Būdama vienu iš pagrindinių darbingumo rodiklių, statinė organizmo ištvermė labiausiai priklauso nuo efektyvios fiziologinių sistemų sąveikos. Būtent nuo centrinės nervų sistemos, kraujotakos ir kvėpavimo funkcinės būsenos (16). Tose raumenų grupėse, kurios evoliucijos metu labiausiai buvo apkrautos, susiformavo lėto tipo raumeninės skaidulos. Taigi didžiausia statine ištverme moteriškos lyties atstovių tarpe nuo 8-65 metų pasižymi nugaros raumenys, liemens ir kojų tiesėjai, mažesne – riešo lenkiamieji raumenys ir pačia mažiausia pilvo preso raumenys. Didžiausiais statinės ištvermės prieaugio tempais nuo 8 metų iki savo galimybių piko pasižymi pilvo raumenys (+109.5%), toliau riešo lenkiamieji raumenys (+36.0%), kojų tiesiamieji raumenys (+29.3%) ir mažiausiu statinės ištvermės prieaugiu pasižymi nugaros raumenys (+27.7%). Įvairios raumenų grupės didžiausią statinės ištvermės lygį pasiekia labai skirtingais ontogenezės etapais: pvz., riešo lenkiamieji raumenys (60-65 metų), nugaros raumenys (40-45 metų), pilvo raumenys (18-20 ir 30-35 metų), kojų tiesiamieji raumenys (13-14 metų)(22).

Fizinį organizmo darbingumą, prie statinės ištvermės krūvių, objektyviausiai charakterizuoja jėgos impulso rodikliai, o ne statinė ištvermė. Didžiausiais statinės išvermės rodikliais, matuojamais 1/2 ir 1/3 nuo maksimalios jėgos, pasižymi pagyvenusio amžiaus moterys (16). Be to, moterų nuo 16 metų

ir iki 20-30 metų pastebimas žymus greitų ir lėtų RS suplonėjimas, ypatingai greitų, kas matomai turi didžiausią įtaką judėjimo aktyvo sumažėjimui. Pagyvenusių moterų raumenų jėga labai sumažėja. Tuo atveju, (sumažėjus jėgai) dirbant statinį darbą pagyvenusio amžiaus moterų statinės ištvermės rodikliai labai pakyla. Tai labiausiai susiję su greitų raumeninių skaidulų transformacija į lėtąsias. Kuo raumenyse didesnis lėtų raumeninių skaidulų procentinis kiekis, tuo jie ištvermingesni ir turi didesnes galimybes sėkmingiau atlikti statinės ištvermės reikalaujantį darbą (16). Taigi lėto raumeninio tipo sportininkai (stajeriai) tturi didesnius statinės ištvermės rezervus, nei greito raumeninio tipo sportininkai (sprinteriai).

Statinė ištvermė tai vienas iš rodiklių, kuriuo vadovaudamiesi galime daryti individualią sportininkų atranką. Sportinėje praktikoje yra taikoma daug įvairių būdų raumenų kompozicijai nustatyti. Yra skiriami tiesioginis ir netiesioginiai raumenų kompozicijos nustatymo būdai. Tiesiogiai raumenų kompozicija nustatoma biopsijos būdu, paimant raumeninio audinio gabalėlį (bioptatą), o histocheminiais tyrimų metodais nustatomas įvairių fermentų aktyvumas raumeninėse skaidulose, juos dažant (3,4). Tai sudėtingas, invazinis, traumuojantis raumenį, raumenų kompozicijos nustatymo būdas, todėl sportinėje praktikoje nėra plačiai ttaikomas. Tuo labiau, kad jaunesnio amžiaus sportininkams jis išvis nepriimtinas. Todėl yra ieškoma įvairių tyrimo metodų, kuriais galima būtų netiesiogiai spręsti apie skirtingo tipo raumeninių skaidulų santykį raumenyse. Pirmiausiai labai svarbu pasirinkti tinkamus kriterijus, požymius, kurie atspindėtų norimą pažinti raumenų ffunkciją bei struktūrą. Suprantama, kad tie patys raumenų kompozicijos nustatymo kriterijai negali būti taikomi skirtingo amžiaus bei specializacijos sportininkams bei netreniruotiems asmenims. Atsižvelgiant į skirtingų tipų raumeninių skaidulų funkcinių charakteristikų (susitraukimo greičio, jėgos, išugdomo galingumo, atsparumo nuovargiui) ypatumus, galima pasinaudoti tokiais testavimo metodais, kurie apibūdina griaučių raumenų greičio jėgos rodiklius bei vargstamumą. Tai galima padaryti atliekant įvairius fizinius pratimus: vertikalius šuolius, minant veloergometro pedalus, bėgant ir pan. Nustatant greičio jėgos rodiklius, būtina registruoti atliekamų fizinių pratimų vienkartinio arba trumpalaikių (5-15 s) cikliškai besikartojančių judesių parametrus: judesio atlikimo greitį, jėgos išugdymo greitį (jėgos gradientą), maksimalią jėgą, pasiekiamą galingumą ir panašiai. Šie pratimai turi būti atliekami maksimaliu intensyvumu, maksimaliomis valios pastangomis. Įvertinant raumenų atsparumą nuovargiui, tiriamasis privalo atlikti parinktą fizinį pratimą maksimaliu iintensyvumu (galingumu) ilgesnį laiko tarpą (1 min. ir daugiau). Šiuo atveju nustatoma, kaip kito (mažėjo) raumenų susitraukimo funkciją apibūdinantys rodikliai. Pagal šį principą Skandinavijos mokslininkai (7) pasiūlė metodiką, pagal kurią nustatoma kojų tiesiamųjų raumenų kompozicija, atlikus 60 sek. vertikalius šuolius maksimaliomis pastangomis. Nustatomas atlikto darbo vidutinis galingumas per pirmąsias ir paskutiniąsias 15 šuoliavimo sek. Vidutinis galingumas per pirmąsias 15 sek. apibūdina kojų raumenų greičio jėgos ypatybę, o skirtumas tarp šio rodiklio ir vidutinio galingumo darbo pabaigoje – vargstamumą (arba atsparumą nnuovargiui). Galima teigti, kad kuo didesnis pradinis darbo galingumas ir vargstamumas, tuo daugiau raumenyse yra greito susitraukimo tipo raumeninių skaidulų (4). Pagal tai galima spręsti , kad tokio tipo sportininkas labiau tinka greičio jėgos savybių turinčiai sporto šakai ar rungčiai.

Statinė ištermė yra vienas iš rodiklių, kurį galima naudoti darant individulią sportininkų atranką. Taigi, kai kurie mokslininkai (21) savo tyrimuose, nustatinėjant raumenų kompoziciją netiesioginiu būdu, naudoja šį rodiklį. Rusų mokslininko (21) atlikti išsamūs tyrimai parodo, kad šis rodiklis yra pakankamai informatyvus sportininkų individualiai atrankai. Jis ištyrė daugiau kaip 3000 žmonių tarp kurių buvo ir vaikai. Vertinant maksimalią raumenų ištvermę buvo naudojamas riešo statinės ištvermės rodiklis, nustatomas dinamometru ir lygus 3/4 maksimalios raumenų jėgos. Pagal maksimalios raumenų jėgos ir maksimalios raumenų ištvermės parodytus dinamometro rodiklius, galima nustatyti, kokia savybe (ištverme ar jėga) pasižymi kiekvienas žmogus. Taigi, žmones pasižyminčius didesne raumenų jėga ir mažesne statine ištverme jis priskyrė “sprinterio” tipui, o žmones pasižyminčius didesne statine ištverme ir mažesne jėga “stajerio” tipui. Nustatyti kuri savybė labiau išreikšta pas vieną ar kitą žmogų jis naudojo maksimalios raumenų jėgos ir maksimalios raumenų ištvermės santykį. Jei šio santykio reikšmė didesnė už 2, tai pas tokį žmogų dominuoja jėgos savybė ir jis priskiriamas “sprinterio” tipui. Jei šio ssantykio reikšmė mažesnė už 1, tai pas tokį žmogų dominuoja ištvermė ir jis priskiriamas “stajerio” tipui. Kadangi tarp koeficientų 1 ir 2 yra labai didelė tarpinė riba ir kiekvienas tyrimuose dalyvavęs žmogus charakterizuoja save konkrečiu kiekybiniu koeficientu, todėl jie išskirti į dar dvi grupes: 1. žmonės artimesni stajerio tipui (koeficientas nuo 1-1.5) ir 2. žmonės artimesni sprinterio tipui (koeficientas nuo1.5-2). Rezultatai parodė, kad iš visų tyrimuose dalyvavusių vyrų, net 64.86% artimesni sprinterio tipui arba sprinterinio tipo, o 35.14% artimesni stajeriams arba stajerio tipo. Mokslininko tyrimų rezultatai sutapo su kitų mokslininkų (23) rezultatais ir išvadomis, kad pas vyrus labiau dominuoja greičio-jėgos savybės. Analogiški moterų tyrimų rezultatai parodo (koeficientų vidurkis 1.43 ± 0.11), kad jos pasižymi didesne ištverme.

Taigi, raumenų kompozicijos nustatymas ir raumenų tipo darbingumo įvertinimas turi neginčijamai didelę reikšmę jaunųjų sportininkų atrankoje bei individualizuojant treniruočių krūvius (3,21). Todėl vis didesnį dėmesį sportininkų rengimo procese reikia skirti jų organizmo funkcijas nulemiantiems genetiniams faktoriams (3). Juk norint tapti labai aukšto meistriškumo sportininku, būtina ne tik kruopščiai ir daug treniruotis, bet ir turėti tam tikras genetines prielaidas. Adekvatūs organizmo genotipui fiziniai treniruočių krūviai žymiai daugiau padidina sportininkų treniruotumą negu neadekvatūs. Jie iki galo gali išnaudoti organizmo adaptacinį rezervą.

Koks bebūtų talentingas pradedantysis sportininkas, tačiau jjo talentas pilnai atsiskleis tik konkrečiai jo organizmui adekvačioje veikloje (3).

2. Tyrimo tikslas ir uždaviniai

Darbo tikslas: nustatyti, asmenų adaptuotų greitumo-jėgos ir ištvermės fiziniams krūviams raumenų darbingumo tipą.

Uždaviniai:

1. Įvertinti, asmenų adaptuotų greitumo-jėgos ir ištvermės fiziniams krūviams pėdos lenkėjų maksimalią jėgą.

2. Įvertinti, asmenų adaptuotų greitumo-jėgos ir ištvermės fiziniams krūviams raumenų ištvermę.

3. Nustatyti maksimalios valingos jėgos ir maksimalios raumenų ištvermės santykio koeficientą.

3. Tyrimų metodika ir organizacija

Tyrimuose naudojome dinamometrijos metodą. Dinamometrija tai absoliučios raumenų jėgos matavimas dinamometru. Šiuo metodu įvertinama žmogaus fizinė jėga, fizinis išsivystimas (5). Tiriant matavome abiejų kojų maksimalią valingą jėgą ir maksimalią raumenų ištvermę.

Tyrimuose dalyvavo po šešis greičio jėgos ir ir ištvermės atstovus. Sėdimoje padėtyje buvo nustatoma maksimali valinga jėga (MVJ) ir maksimali raumenų ištvermė (MRI). Kojos pėdos lenkėjų raumenų ištvermė buvo nustatoma atliekant 75% maksimalios valingos jėgos statinį darbą. Maksimalios valingos jėgos ir maksimalios raumenų ištvermės santykio (MVJ/MRI) koeficientas rodo vyraujančią ištvermės arba jėgos savybę.

MVJ ir MRI nustatymui buvo naudojamas dinamometrinis įrenginys, kuriame sumontuotas etaloninis nešiojamas dinamometras, skirtas tikrinti prietaisų ir įrenginių jėgoms. Nustatant pėdos lenkėjų MVJ ir MRI, tiriamieji rankomis laikėsi už dinamometrinio įrenginio. MVJ dydis buvo registruojamas 2 kartus ir imama didesnė reikšmė. MRI buvo nustatoma pėda spaudžiant darbinę plokštę 75% maksimalios valingos jėgos. Tiriamiesiems 90 kampu buvo fiksuojami dirbančios

kojos kelio ir 70 čiurnos sąnariai. Tiriamieji turėjo kaip galima ilgiau spausdami plokštę išlaikyti duotąjį jėgos dydį. Darbo pabaigoje, kai tiriamasis negalėjo daugiau spausti plokštės, paprašėme atlikti trumpą (1s) papildomą spaudimą į darbinę plokštę, kad darbas kiek galima ilgiau būtų atliekamas anksčiau duotuoju lygiu. Paprastai vieno bandymo metu, po 2-3 tokių papildomų spaudimų (18) į darbinę plokštumą, tiriamieji negalėjo daugiau laikyti vienodai nuspaudę darbinę plokštę viename lygyje.

Įvertinti, kuri savybė dominuoja pas vieną ar kitą sportininką naudojome rusų mokslininko (21) ppateiktą metodiką. Jei MVJ/MRI santykio reikšmė didesnė už 2, tai pas tokį sportininką dominuoja greitumo-jėgos savybė, o jei ši reikšmė mažesnė už 1 tai pas tokį sportininką aiškiai išreikšta ištvermės savybė. Kadangi tarp koeficientų 1 ir 2 yra labai didelė tarpinė riba ir kiekvienas tyrimuose dalyvavęs žmogus charakterizuoja save konkrečiu kiekybiniu koeficientu, todėl jie išskirti į dar dvi grupes: 1. žmonės artimesni stajerio tipui (koeficientas nuo 1-1.5) ir 2. žmonės artimesni sprinterio tipui (koeficientas nuo1.5-2).

4. Tyrimų rezultatai ir aptarimas

Maksimalios valingos jjėgos (MVJ) dešinės kojos rodikliai (106,5±4,6) greitumo-jėgos atstovų yra didesni už ištvermės sportininkų grupės vidurkį (94,2±3,9). Maksimalios raumenų ištvermės (MRI) rodiklių vidurkis (61,2±2,8 s) greitumo-jėgos atstovų yra mažesnis už ištvermės sportininkų vidurkį [(76,8±6,2 s) 1, 2 lentelė].

1 lentelė

Asmenų adaptuotų ggreitumo-jėgos fiziniams krūviams dešinės kojos maksimalios valingos jėgos, maksimalios raumenų ištvermės ir jų santykio rodikliai

Eil. nr. Tiriamieji sporto šaka Rungtis MVJ (kG) 75% nuo MVJ MRI (s) MVJ/MRI

koeficientas

1 R.K. lengvoji atl. 10-kovė 111.11 83.33 60.5 1.84

2 D.D. lengvoji atl. 10-kovė 122.22 91.67 51.3 2.38

3 R.S lengvoji atl. 10-kovė 103.70 77.78 58.0 1.79

4 L.V. lengvoji atl. 100 – 200 m 98.15 73.61 69.0 1.42

5 A.V. lengvoji atl. Tolis, trišuolis 113.33 85.00 58.8 1.93

6 R.T. lengvoji atl. 200 – 400 m 90.74 68.06 69.4 1.31

106.54 79.91 61.17 1.78

S 11.32 8.49 6.97 0.38

4.62 3.47 2.84 0.16

Atskirų sportininkų pasirinkusių greitumo-jėgos fizinius krūvius dešinės kojos maksimalios valingos jėgos rodikliai žymiai skiriasi. Jie svyruoja nuo 122,22 kG (D.D.) iki 90,74 kG (R.T.). Šių sportininkų maksimalios raumenų ištvermės rodikliai taip pat labai skiriasi. Tik šis rodiklis didesnis to sportitinko, kurio MVJ rodiklis yra mažesnis. Šių sportininkų MVJ/MRI santykio reikšmės 2,38 (D.D.) ir 1,31 (R.T.) parodo, kad tik vienas iš jų (D.D.) tinkamai pasirinkęs fizinius treniruočių krūvius. Galima daryti išvadą, kad sportininkas (R.T.), kurio santykio rodiklis – 1,31, labiau tinka ištvermės, o ne greitumo-jėgos savybių reikalaujantiems ffiziniams krūviams. Asmenų pasirinkusių greitumo-jėgos krūvius dešinės kojos MVJ/MRI santykio rodikliai parodo, kad tik vienas iš jų turi pakankamai aiškiai išreikštą greitumo-jėgos savybę (sprinterio tipas). Kiti trys sportininkai tik artimesni sprinterio tipui. Du asmenys labiau tinka ištvermės savybių reikalaujantiems fiziniams krūviams.

2 lentelė

Asmenų adaptuotų ištvermės fiziniams krūviams dešinės kojos maksimalios valingos jėgos, maksimalios raumenų ištvermės ir jų santykio rodikliai

Eil nr. Tiriamieji sporto šaka Rungtis MVJ (kG) 75% nuo MVJ MRI (s) MVJ/MRI

koeficientas

1 N.J. lengvoji atl. 400 – 800 m 90.74 68.06 84.0 1.08

2 G.B. lengvoji atl. 1500 – 5000 m 77.78 58.33 66.2 1.17

3 M.K. lengvoji atl. 1500 – 5000 m 101.11 75.83 77.0 1.31

4 M.P. lengvoji atl. 1500 –– 5000 m 91.11 68.33 92.3 0.99

5 P.K. lengvoji atl. Ėjimas 102.22 76.67 52.0 1.97

6 L.B. lengvoji atl. Ėjimas 102.22 76.67 89.1 1.15

94.20 70.65 76.77 1.28

S 9.67 7.25 15.30 0.35

3.95 2.96 6.25 0.14

Sportininkų adaptuotų skirtingo kryptingumo fiziniams krūviams MVJ ir MRI rodiklių vidurkiai žymiai skiriasi. Sportininkų pasirinkusių ištvermės fizinius krūvius dešinės kojos MVJ ir MRI rodikliai grupėje ženkliai skiriasi. Pvz. ėjikų P.K. ir L.B. MVJ yra vienoda (102,22 kG), o MRI labai skiriasi P.K. (52,0 s) L.B. (89,1 s). Iš to galima daryti išvadą, kad sportininko P.K. MRI nėra didelė. Sportininkų G.B ir L.B. MVJ ir MRI rodikliai labai skiriasi, tačiau MVJ/MRI santykio reikšmės labai panašios.

Asmenų grupės pasirinkusios ištvermės fizinius krūvius dešinės kojos MVJ/MRI santykio rodikliai parodo, kad tik vienas iš jų turi aiškiai išreikštą ištvermės savybę (stajerio tipas). Kiti keturi tik artimesni stajerio tipui. Vieno sportininko P.K. MVJ/MRI santykio rodiklis (1,97) parodo, kad jis pasirinkęs ne to kryptingumo fizinius krūvius.

1 pav. Asmenų adaptuotų greitumo-jėgos (Sprinteriai) ir ištvermės (Stajeriai) fiziniams krūviams dešinės ir kairės kojos maksimalios valingos jėgos rodikliai.

2 pav. Asmenų adaptuotų greitumo-jėgos (Sprinteriai) ir ištvermės (Stajeriai) fiziniams krūviams dešinės ir kairės kojos makimalios raumenų ištvermės rodikliai.

3 lentelė

Asmenų adaptuotų greitumo-jėgos fiziniams krūviams kairės kojos maksimalios valingos jėgos, maksimalios raumenų ištvermės ir jų santykio rodikliai

Eil. nr. Tiriamieji sporto šaka Rungtis MVJ (kG) 75% nuo MVJ MRI (s) MVJ/MRI

koeficientas

1 R.K. lengvoji atl. 10-kovė 107.41 80.56 58.6 1.83

2 D.D. lengvoji atl. 10-kovė 117.78 88.33 52.4 2.25

3 R.S lengvoji atl. 10-kovė 99.26 74.44 56.9 1.74

4 L.V. lengvoji atl. 100 – 200 m 94.81 71.11 66.3 1.43

5 A.V. lengvoji atl. Tolis, trišuolis 118.52 88.89 50.4 2.35

6 R.T. lengvoji atl. 200 – 400 m 90.74 68.06 72.0 1.26

104.75 78.56 59.43 1.81

S 11.76 8.82 8.29 0.43

4.80 3.60 3.38 0.18

Asmenų pasirinkusių greitumo-jėgos ffizinius krūvius dešinės ir kairės kojos MVJ ir MRI rodiklių vidurkiai skiriasi nežymiai. Dešinės kojos MVJ rodiklis (106,54 kG) tik (1,79 kG) didesnis už kairės kojos (104,75 kG). MRI rodiklių vidurkis taip pat didesnis dešinės kojos. Jis (61,17 s) tik (1,74 s) didesnis už kairės kojos (59,43 s) rodiklių vidurkį. Atskirų greitumo-jėgos atstovų MVJ rodiklių skirtumas yra labai didelis. Jis svyruoja nuo 118,52 kG (A.V.) iki (90,74 kG R.T.), o tai sudaro (27,78 kG.). Lyginant šių sportininkų MRI rodiklius matyti, kad skirtumas yra taip pat didelis, tačiau didesnis rodiklis yra to sportininko, kurio MVJ rodiklis mažesnis. Visos asmenų grupės pasirinkusios greitumo-jėgos fizinius krūvius kairės kojos MVJ ir MRI santykio rodikliai parodo, kad du sportininkai (A.V) ir (D.D.) turi aiškiai išreikštą greičio-jėgos savybę (atitinkamai 2,35 ir 2,25 koeficientai) ir atitinka sprinterio tipą. Kiti du (R.K.) ir (R.S.) tik artimesni sprinterio tipui (atitinkamai 1,83 ir 1,74 koeficientai), o sportininkai (L.V.) ir (R.T.) artimesni stajerio tipui (atitinkamai 1,43 ir 1,26 koeficientai). Galima daryti išvadą, kad šie du sportininkai pasirinkę ne to kryptingumo fizinius krūvius.

4 lentelė

Asmenų adaptuotų ištvermės fiziniams krūviams kairės kojos maksimalios valingos jėgos, maksimalios raumenų ištvermės ir jų santykio rodikliai

Eil. nr. Tiriamieji Sporto šaka Rungtis MVJ (kG) 75% nuo MVJ MRI (s) MVJ/MRI

koeficientas

1 N.J. lengvoji atl. 400 – 800 mm 96.30 72.22 65.1 1.48

2 G.B. lengvoji atl. 1500 – 5000 m 74.07 55.56 65.3 1.13

3 M.K. lengvoji atl. 1500 – 5000 m 102.22 76.67 103.0 0.99

4 M.P. lengvoji atl. 1500 – 5000 m 82.22 61.67 80.1 1.03

5 P.K. lengvoji atl. Ėjimas 102.96 77.22 54.0 1.91

6 L.B. lengvoji atl. Ėjimas 107.41 80.56 71.2 1.51

94.20 70.65 73.12 1.34

S 13.18 9.88 16.95 0.36

5.38 4.04 6.92 0.14

Asmenų grupės pasirinkusios ištvermės fizinius krūvius dešinės (94,20 kG) ir kairės kojos (94,20 kG) MVJ rodiklių vidurkiai nesiskiria. Skiriasi tik MRI rodikliai. Dešinės kojos MRI rodiklių vidurkis (76,77 s) didesnis (3,65 s) už kairės kojos (73,12 s). Sportininko M.K. kairės ir dešinės kojos MRI rodikliai labai skiriasi. Kairės kojos rodiklis (103,0 s) net (26,0 s) didesnis už dešinės (77,0 s), o MVJ rodikliai labai panašūs. Iš to galima daryti išvadą, kad sportininko kojų maksimalios raumenų ištvermės išugdymo lygis nevienodas. Visos asmenų grupės pasirinkusios greitumo-jėgos krūvius kairės kojos MVJ/MRI rodiklių santykis parodo, kad tik vienas sportininkas (M.K.) turi aiškiai išreikštą ištvermės savybę ir atitinka stajerio tipą (koeficientas 0,99). Kiti trys (N.J.) (G.B.) ir (M.P.) tik artimesni stajerio tipui (atitinkamai 1,48 1,13 ir 1,03 koeficientai), o sportininkai (P.K.) ir (L.B.) artimesni sprinterio tipui (atitinkamai 1,91 ir 1,51 koeficientai). Iš to galima daryti išvadą, kad šie du sportininkai, o ypač P.K. treniruojasi ne to kryptingumo fiziniais krūviais.

Greitumo-jėgos atstovų MVJ dešinės ir kairės kojos yra didesnė už ištvermės atstovų rodiklius, tačiau MRI yra didesnė pas ištvermės atstovus. MVJ/MRI santykio reikšmė grupėse

daugumoje atvejų atitiko sportininkų pasirinkto fizinio krūvio kryptingumą. Todėl renkantis fizinės veiklos kryptis pagal fizinių ypatybių pasireiškimą yra tikslinga įvertinti raumenų darbingumo tipą.

3 pav. Asmenų adaptuotų greitumo-jėgos (sprinteriai) ir ištvermės (stajeriai) fiziniams krūviams dešinės ir kairės kojos MVJ/MRI santykio rodikliai.

5. Išvados

1. Greitumo-jėgos atstovai pasižymi didesne maksimalia valinga jėga negu ištvermės sportininkai.

2. Ištvermės atstovai pasižymi didesne maksimalia raumenų ištverme, o greitumo-jėgos – mažesne.

3. Greitumo-jėgos ir ištvermės atstovų MVJ/MRI santykio rodikliai daugumoje atvejų atitiko pasirinktų fizinių krūvių kryptingumą, išskyrus atskirus atvejus.

6. Praktinė rekomendacija

1. Renkantis fizinės vveiklos kryptis pagal fizinių ypatybių pasireiškimą yra tikslinga įvertinti raumenų darbingumo tipą.

7. Literatūros sąrašas

1. Gailiūnienė A. Sporto fiziologija. Nuovargis, persitreniravimas persitempimas ir atsistatymas. – Vilnius, 1985, psl. 48.

2. Skernevičius J. Ištvermės ugdymas. – V., 1982, psl. 155.

3. Skurvydas A., Mamkus G. Sportininkų perspektyvumo įvertinimas, remiantis raumenų kompozicija. – Vilnius, 1990, psl. 90.

4. Stasiulis A. Sporto fiziologijos laboratoriniai darbai. –Kaunas LKKI, 1996,psl. 43.

5. Stonkus S. Sporto terminų žodynas. – Kaunas, 1996.

6. Bloomstrand E., Ekblom B., Newsholm A.J. Physiol. (Gr. Brit.).– 1980, nr 381, p. 111–118.

7. Bosco C., Komi PP., Tihanyi J., Fekete G., Apor P. Mechanical power test and fiber composition of human leg extensor muscles. – Eur. J. Appl. Physiol. – 1983, p. 129–135.

8. Kanson E., Sjodin B., Tesch P. Acta physiol. scand. – 1978, vol. 104, p 2235–237.

9. Komi p., Viitasalo J., Thorstenson A.,Sjodin B., Karlson J. Skeletal muscle fibres and muscle enzyme acti vities in monozygous and dizygous twins of both sexes. Acta physiol scand. – 1977, vol. 100, p. 385–392.

10. Kovanen V.,Suominen H. Effects of age elite life time physiol. training on fibre composition of slow and fast skeletal muscle in rats. Pflug. Arch. – 1987, vol. 408, p. 543–551.

11. Kozlowski S., Nazar K. Wysilkowa aktywacja ukladu adrenergicznego I jej skutki metabolicze. Acta physiol. pol. – 1972,suppl. 4.

12. Misiuro W. Zmuženie o fizjologicznych podstawach racjonalizacji pracy. – Lodz, 1947.

13. Афанасьев Ю. И., Кузнецов С. Л., Кутузова Т.Г. и др. Теория и практика физической культуры. – 1986, но 12.

14. Борилкевич В.Е. К вопросу о понятии феномена „физическая работоспособность“. Теория и практика физической ккультуры. –1993, но 9–10, стр. 18–19.

15. Виноградов М.И. Физиология трудовых процесов. – Москва Медицина, 1966, стр. 367.

16. Городниченко Э. Г. Оценка работоспособности двигательного аппарата человека по показателям статической выносливости и импульса силы. Теория и практика физической культуры. – 1996, но 8, стр. 46–47.

17. Звездин В.В., Коноплев В.В., Кузовенков В.В. и др. Специальная выносливость спортсмена. – Москва, 1972.

18. Коц Я.М., Кузнецов С.П. Переферическое утомлениепри локальной статической работы разной интенсивности. Физиология человека. – 1980, Т. 6, но 1, стр. 71–79.

19. Материалы Всесоюзного Симпозиюма. „Биологические и педагогические аспекты ввыносливости. Теория и практика физической культуры. – 1972, но 8.

20. Развадовский В.С., Андреева С.К., Мазиров И.В. и др. Пути повышения спортивной работоспособности. – Москва, 1982.

21. Шедрин А.С. Тип мышечной работоспособности и оценка адаптивных реакций человека. Теория и практика физической культуры. – 1994, но 11, стр. 46–47.

22. Шенкман Б.С., Немировская Т.Л. и др. Теория и практика физической культуры. – 1994, но 1–2.

23. Язвиков В.В., Петрухин В.Г. Состав мышечных волокон смешаных скелетных мышц как фактор конституции человека. Теория и практика физической культуры. – 1991, но 1, стр. 38-40.

24. Язвиков В.В. Теория и практика физической культуры. – 1988, но 2.