Sofoklis „Antigonė“

Vytauto Didžiojo Universitetas

Humanitarinių mokslų fakultetas

Sofoklio “Antigonė” analizė

Kaunas 2005

Sofoklis “Antigonė“

Sofoklis labiausiai mėgstamas ir vertinamas tragedijų autorius:

dvidešimt keturis kartus Atėnų teatro žiūri paskyrė pirmąją konkursinę

vietą. Tai daugiausia laurų pelnęs dramaturgas. Produktyviausias jo kūrybos

laikotarpis sutapo su Atėnų aukso amžiumi – taikos, demokratijos

klestėjimo, didelių kūrybinių užmojų dešimtmečiais. Išvaizdus, saiką ir

harmoniją visur išlaikąs, ginąs tradicinę gyvenimo tvarką ir moralę, jis

buvo atėniečių garbinamas, vadinamas dievų numylėtiniu.

Sofoklis parašė per 120 dramų, iš kurių šiandien žinomos tik 7.

Sofoklis nesistengė jungti dramų į vvientisą trilogiją – kiekvieną tragediją

rašė kaip savarankišką kūrinį, rūpinosi, kad ji būtų vieninga, išbaigta.

Sumažinęs choro vaidmenį ir įvedęs trečią veikėją, jis išryškino pagrindinį

dramos elementą – veiksmą.

Sofoklio dramų centre tragiškas individo likimas, todėl jo

kūriniai vadinami ir charakterių tragedijomis. Jo žmogus nėra prieštaringas

ir charakterio vientisumas, tvirtumas daro jį didingą. Kilnūs, idealizuoti

personažai puikiai išreiškia kalokagatijos turinį. Nors likimas priklauso

nuo aukštesnių jėgų valios, bet ir pats žmogus yra aktyvus, ryžtingai

siekia tikslo. Jis iki galo lieka ištikimas sau, savo principams,

pasirinktam keliui. Visa tai galima įįžvelgti jo dramoje „Antigonė“.

„Antigonė“. Šią Sofoklio tragediją naujųjų laikų žmonės praminė

tragedijų karaliene. Ji iš tiesų verta tokio vardo, nes meniškai kalba apie

didelius, reikšmingus dalykus. Įžymus graikų filosofas Aristotelis rašė,

kad Sofoklis sakęsis savo dramose vaizduojąs tokius žmones, kokie jie turi

būti. „„Antigonė“ taip pat išreiškia moralinį klasikinio graikų istorijos

laikotarpio idealą.

Tragedijos fabula. Sofoklis parašė „Antigonę“ remdamasis

vadinamuoju Tėbų mitų ciklu. Tėbų karalaičiai, Antigonės broliai Polineikas

ir Eteoklis, susiginčijo dėl valdžios. Eteoklis išvijo Polineiką ir užėmė

sostą. Surinkęs pagalbininkų armiją, Polineikas puolė miestą. Tarp savęs

kovodami Edipo sūnūs Eteoklis ir Polineikas vienas kitą nužudė. Karaliaus

valdžia atiteko jų dėdei Kreontui. Šis įsakė Eteoklį palaidoti su visomis

apeigomis, o Polineiką palikti nelaidotą. Nelaimingas vyresnysis sūnus

Polineikas turės net miręs kentėti: jam priešas naujasis valdovas jo kūną

uždraudė palaidoti – tebus jis pamestas šunims ir plėšriems paukščiams. O

nepalaidoto ir neapgarbstyto žmogaus vėlė neturės ramybės amžinai.

Žuvusiųjų sesuo Antigonė ryžtasi nepaklusti mirtimi grasinančiam Kreonto

įsakymui ir palaidoti brolį.

Lavono išniekinimą klasikinių laikų helėnai laikė barbarų

papročiu. Net atsitiktinai radusio lavoną žmogaus pareiga buvo jį

palaidoti. Aišku, nėra ko teisinti Polineiko, kariavusio prieš gimtajį

miestą, bet Kreontas galėjo uždrausti jį laidoti gimtajame polyje, atiduoti

giminėms palaidoti svetur. Taip graikai darė. Draudimas laidoti Polineiką

prieštaravo visoms normoms: religinėms (mirusysis laikomas požemių dievų

nuosavybe), dorovinėms (įžeidžiami artimųjų jausmai), higieninėms (gali

kilti epidemija). Sofoklis beveik neįrodinėja Antigonės teisumo, išryškina

amžinųjų žmonių giminės normų ir valdžios išleistų įsakymų susidūrimą.

Dramaturgas vertina narsumą saugant protėvių moralės nuostatus.

Tragedijoje nematome Antigonės apsisprendimo. Prologe ji ateina į

orchestrą jau ryžtingai nusiteikusi nunešti aukų požemių dievams, keletu

saujų smėlio užberti išniekintam brolio lavonui, nors žino, kad už tokį

beprotišką narsumą gresia mirties bausmė. Antigonė kalbina seserį Ismenę

mirusiojo palaidoti: „Tu ryšies veikti ir kęsti su manim, sakyk? /<.>/

Padėsi mirusį šiam rankai tu paimti“. Tačiau baili mergaitė atsisako:

„Žmonių nepaisant valios, aš per daug silpna“. Ismenei ir Kreontui

Antigonės poelgis atrodo paikas. Pati Antigonė jį vertina kaip beprotišką,

bet ne kvailą. Kai sučiuptą Antigonę sargybinis atveda pas Kreontą, ji

tokia pat narsi bei ryžtinga kaip ir epizode su Ismene. Jaunutės juodarubės

mergaitės nesugniuždo auksu tviskančio karaliaus didybė. „Tai kaip drįsai

įstatymui tu nusižengt?“ – klausia Kreontas. Antigonė nelaiko Kreonto

įsakymo įstatymu. Ji tvirtai sako:

Ne Dzeusas tą įstatymą paskelbė man

Ne Teisingumas, kurs su požemių dievais

Gyvena, duodamas įstatymus žmonėms.

Įsakymo gi tavo nelaukiau aš taip

Galingu, jog nemirtingas, menkas būdamas,

Pranoktų nerašytą amžiną dievų

Įstatymą, kuris ne šiandien ir ne vakar

Mums duotas ir kurio pradžios nežino niekas.

Jausdamasi vykdanti šventą dievų skirtą priedermę, Antigonė

nebijo žmogaus rūstybės. Ji įsitikinusi, kad Hado nuostatai vienodi ir

Eteokliui, ir Polineikui, kad mirusio priešo nebereikia laikyti priešu. Jos

kilni širdis myli abu brolius. Į Kreonto repliką, kad jis negali pamilti

net ir mirusio priešo („Ir po mirties man priešas bičiuliu netaps“),

Antigonė atsako: „Gimiau ne kad nekęsti, o mylėt padėčiau“. Mylinčia

širdimi ji suvokia amžinuosius žmonių giminės dėsnius ir jais vadovaujasi.

Narsusis Antigonės poelgis ppatraukė Ismenę, ir ši pasiryžta mirti kartu su

seserim. Ji teigia Kreontui, kad padėjo seseriai palaidoti brolį: „Padėjau

pilti aš, jei sako taip sesuo, / Ir atpildą už kaltę kęsiu draug su ja“.

Tačiau Antigonė griežtai, net šiurkštokai atmeta šį pavėluotą aukojimąsi:

„O ne! To žingsnio žengt Teisybė tau neleis. / Tu nenorėjai, tad nepriėmiau

tavęs /<.>/ Nemirsi su manim, kur rankos nepridėjai, / To nesisavink,

bus gana kad mirsiu aš“. Tiesa, jei išsprūsta prisipažinimas, kad jos

rūstybė kilo iš širdgėlos: „Juoku tuo aš juokiuos iš širdgėlos didžios“.

Antigonė pyksta, kad Ismenė pabūgo priešintis valdžios norams, todėl dar

vienišesnė tada pasijuto Antigonė, juk Ismenė taryt išsiskyrė iš šeimos

lizdelio. Dėl tokio Ismenės poelgio ir kilo Antigonės širdyje net užgauli

seseriai ironija, išdidumas. Juk ji viena turėjo vykti laidot brolio, viena

turėjo vykdyt širdies ir dievų liepiamą pareigą. Kas jai Kreonto draudimas!

Nubaus ją mirtimi – ji su džiaugsmu numirs; tada ji bus viename kape su

mylimuoju broliu; tenai ją linksmai priims tėvas, motutė ir mieli broliai.

Nenorėdamas miesto suteršti žmogaus krauju, Kreontas sugalvoja

užmūryti gyvą Antigonę oloje. Ji graudžiai verkdama ir vaitodama

atsisveikina su jaunyste, su gyvenimu. Nebeliko nei rūstybės, nei išdidumo.

Antigonė eina numirti, bet mirties momentas pažadina jai gyvybės instinktą.

Sofoklis atskleidžia kitą, labai žmogišką jos ypatybę. Sužinome, kad

rūsčioji Antigonė sielos gilumoje nepaprastai švelni mergaitė. Ji mylėjo

saulę, šaltinius, medžius, savo tėvus, brolius. Jai pagailo gyvenimo,

pagailo, kad turi mirti nepažinus nei meilės, nei motinos jausmų, nei

kūdikius auginti laimės. Antigonė verkia, kad mirs neapraudota, jai

nelengva žengti į Hadą, bet neatsižada įsitikinimų, nesigaili dėl tokio

poelgio:

„Be raudų ir be vestuvinės giesmės

Lydi vargšę į paskutinę kelionę,

Ir saulės skaisčiojo žibinto nelaimingai

Nebevalia regėti

Mano dalios neapraudos nė

Ašara nepalydi“

Tragedijos charakteriai. Nors pati tragedija pavadinta Antigonės

vardu, nors šis charakteris yra gražiausias ir ryškiausias, bet tragedijos

veiksme aktyviausiai dalyvauja Kreontas, tas dievų neklausąs valdovas.

Kreontas – tai žmogus, kuris vieną rytą pabudo su karūna ant galvos. Žmogus

valdyti nelaukęs ir nepasirengęs. Jis, kaip kiekvienas netikėtai iškilęs į

valdovus, nori tuojau išmėginti kaip jam karališkas rūbas pritinka ir kokį

įspūdį jis daro kitų akyse: ar jo visi bijo ir klauso. Kad patirtų ar jo

visi klausys, leidžia įstatymus, nepaisydamas ar jie teisingi, ar

nesipriešina svarbiems dievų įstatymams. Jis negali pakęsti, kad atsiranda

žmogus, kuris drįsta jo įsakymus kritikuoti, nurodinėti jų neteisingumą ir

jų neklausyti. Dievai jam taip protą aptemdė, kad jis laikosi savo įsakymo

tik dėl to, kad jis yra jo išleistas. Tada Antigonė jam įrodo, jog dievų

nerašytas įsakymas yra aukštesnis už žmogaus įsakymą, Kreontas, jau

neturėdamas ką atsakyti, kaip tikras užsispyrėlis tik atkerta:

„Nešdinkis. Manęs, kolei aš gyvas, nevaldys moteriškė“. Kreontas yra

Antigonės

priešininkas. Jis, kaip ir dera tragedijos herojui,

maksimalistas, ryžtingai, nieko nepaisydamas siekiąs savo tikslo. Taigi

tragedijoje susiduria dvi didelės ir stiprios asmenybės. Kreontas nėra

savimi besirūpinąs egoistas ar kokių nors asmeniškų ambicijų gynėjas. Jis

įsitikinęs, jog jo išleisti įsakymai tarnauja visuomenės gerovei, kurią jis

laiko aukščiausiu savo veiklos tikslu. Tačiau fanatiškai saugodamas

valstybės tvarką, Kreontas tampa tironu. Jam visur vaidenasi maištas. Jis

įtarinėja romiąją Ismenę bei Polineiko lavoną saugantį sargybinį ir

nedrąsūs choro nutylėjimai ir protingi sūnaus žodžiai jam kvepia maištu.

Kodėl jam nepaklausius ir teisingo sūnaus patarimo! BBet ne! Toks jau tironų

būdas. Net dievų valią aiškinantis pranašas Teimesijas jam atrodo esąs

papirktas. Sūnus Haimonas primena: „Kur vienas šalį valdo – ne valstybė

ten“. Kreontas jau nesugeba klausyti išmintingų patarimų, išdidžiai

atrėžia: „Ar nevaldovams turi priklausyti šalis?“. Kreontui rūpi paveikti

sūnaus valią, įtikinti savo sprendimo teisingumu bei nauda. Svarbu, kad

Haimonas būtų ištikimas tėvo sąjungininkas: „Jei savus auginsiu aš /

Nepaklusnius, juoba tokie augs svetimi“. Kaip apgalvotai Kreontas pereina

nuo tėvo prie valdovo priedermių. Visiškas paklusnumas valdovo, kaip ir

tėvo, valiai jam yra didžiausia dorybė:

„Ką mmiestas pastatys, to reikia ir klausyti,

Lig smulkmenų ar bus teisingas jis, ar ne.

Nėra didesnio blogio už anarchiją,

Miestus žlugdo ji.“

Tėbų gyventojai nepritaria valdovo elgesiui ir žavisi Antigonės

žygdarbiu. Haimono tikslas – atverti tėvui akis ir parodyti tokius dalykus,

kurių ttas nemato ar nenori matyti. Tiesa negali buti vieno nuosavybė, todėl

Haimonas ragina tėvą būti išmintingą – įsiklausyti į kitų nuomonę. Tačiau

jų abiejų požiūriai ir siūlomi sprendimai skirtingi. Jų pokalbis išskiria

tevą ir sūnų. Viskas virsta tarsi dvikova. Kreontas jaučiasi esąs

vienvaldis, ir jį žeidžia menkiausias nepaklusnumas: „Nurodinės man žmonės,

ką turiu daryti?“. Kitaip tariant, jis gina autokratinį valdymą, tironišką

valdovo elgesį. Sūnus prieštarauja: „Vien tyrlaukiuos galėtum vienas

viešpataut“. Šios replikos išreiškia Sofoklio amžininkų požiūrį: valstybė

nestipri, jei valdovas daro ką nori. Kreonto pokalbis su sūnumi – tik viena

iš dramos scenų. Panašiai Sofoklis komponuoja ir kitas (esu Antigonė

Teiresijumi) – veikėjams leidžiama ir išsipasakoti, argumentuoti sprendimus

ir karštai, aistringai grumtis žodžių dvikovoje. Dialogas yra pagrindinė

draminio veiksmo forma, jo svarbiausia paskirtis – veiksminė, dinaminė, jis

stumia veiksmą į priekį. Pokalbyje atsiskleidžia veikėjų charakteriai,

išryškėja jų ginamos vertybės.

Kreonto aklumas trečio epeisodijaus scenoje atrodo iš ties

beprotiškas, ir sukrėsti valdovą gali tik toks pat beprotiškas žingsnis

(Haimonas: „Ji mirs ir mirdama dar pražudys kai ką“). Tik kada jam pačiam

Teiresijas nelaimes išpranašauja („Ir atiduosim mirusį už mirusius / Tu

vieną vaiką, savo kūno atžalą, / Dėl to, kad šviesai ir tamsybėms kaltas

tu, / Nes gyvą sielą nuožmiai uždarei kapan“), jis nuleidžia rankas ir

pabūgęs klausia: „Sakykite, kas man daryti. Aš klausysiu“. Per savo

apakimą anksčiau nelaimės nematė, o prašosi patariamas. Tragedijos

pabaigoje karalius bando taisyti savo klaidas: skuba palaidoti Polineiką ir

išvaduoti iš olos Antigonę. Deja, skamba tragiškasis „Per vėlu“. Netekęs

sūnaus ir žmonos, sugniuždytas nelaimių Kreontas suvokia buvęs ir esąs nei

protingas nei galingas: „Menkas aš buvau ir virtau nieku“. Pasibaisėjimas

kyla, kai pamatai prie ko prieina žmogus, peržengęs dievų įstatymus. Dėl to

pabaigoj choras ir graudena: „Nepridera peržengti dievo noro. Užgaulios

puikuolių kalbos, priversdamos juos kentėti, moko, nors ir vėlai, doros“.

Kad tik juos priverstų kentėti! Bet dėl jų nekaltai žuva ir kilnieji –

Antigonė, Haimonas.

Kiti tragedijos personažai paryškina pagrindinių veikėjų bruožus.

Šalia silpnos ir bailios Ismenės ypač išryškėja Antigonės drąsa ir

stiprybė. Antigonė yra vienas iš gražiausių pasaulio literatūroj moters

paveikslų. Jos išdidžiam veide blykčioja stipri valia, gilus protas, dar

gilesnis jausmas ir skausmo jūrės. Ji jaunutė, bet jau suspėjo surinkti

gyvenimo laimės ir panikos vainikus. Juk ji Edipo duktė, pasmerktojo aklojo

tėvo palydovė. Šeimos gėdai išskyrė juos iš visuomenės, kaip

raupsuotuosius. Kas tokiam belieka? Arba nusilenkti prieš visus, arba

pakilti aukščiau visų. Ismenė pirmasis, Antigonė antrasis tipas. Gyvenimo

panieka Antigonę išmokė nieko daugiau iš gyvenimo nesitikėti, kas ją galėtu

padaryti laimingesne ar nelaimingesne. Su skaisčiuoju gyvenimu ir jos

džiaugsmu, Antigonės ryšiai nutraukti. Iš visuomenės gyvenimo išstumta ji,

kaip paukštis, prisiriša prie savo mažučio lizdelio – prie šeimos; jame

palieka savo širdį. Mylėdama vadžiojo tėvą. Tėvas mirė. Mylėjo brolius.

Broliai žuvę. Net dar baisiau: Polineikas bus nelaimingas ir miręs. O

Antigonė myli jį dar labiau nei vyrą kad mylėtų, labiau nei vaikus. Jei jie

numirs, dar gali turėti kitą vyrą ar sūnų, o numirė brolis jau nebus jai

kito. Myli Antigonė savo brolį labiau nei savo gyvybę, nes gyvųjų tarpe jai

nieko jau nebeliko. Tiesa, ji turi sužadėtinį, bet kas jai sužadėtinis: jos

širdyje dar nematomom erotizmo, ten glūdi tik gryna širdies meilė.

Haimonas, Antigonės sužadėtinis, nė puse žoždio neužsimena apie savo

jausmus. Mirdamas prie mirusios Antigonės, Haimonas ne žodžiais, o poelgiu

parodo didelę meilę sužadėtinei.

Mirė Antigonė – kaip tevų nusikaltimų auka, kaip neteisingo

karaliaus įsakymo auka. Bet šita mirtis Antigonei garbinga, lygiai kaip

kiekvienam yra garbė nukentėti dėl teisybės priešinantis nedorybei.

Ismenė, antroji Edipo duktė, tyli, lėta, bailios širdies

mergaitė. „Juk mudvi moterišktės ir ne mudviem tęsti kovą su vyrais; juk

yra valdžia ir mes turime klausyti jos paliepimų“. Tai moteris iš

tradicijos papratusi būti valdoma; ji nepaiso nei kas ja valdo, nei kaip.

Iniciatyvos gyvneti sava širdimi ir protu nėra. Bet Ismenė ne visada tokia,

ne veltui ji karaliaus duktė. Sesers pasiryžimas ir jos nelaimė įkvepia ir

jai noro ir drąsos pasiaukoti, nors ir niekam nereikalingas jos

pasiaukojimas. Ji sutinka nukentėti sykiu su Antigone, nes koks jai

gyvenimas be sesers. Pavojaus valandą ji net mėgina griebtis iniciatyvos

seserei gelbėti: „Ir tu žudysi savo sūnaus sužadėtinę?“ apeliuoja ji į

Kreonto tėviškuosius jausmus.

Žmogaus proto ir išminties ribas tragedijoje aptaria choras.

Pirmojoje atėjusio į orchestrą choro giesmėje apmastomos žmogaus galimybės

ir vieta pasaulyje. Choras dainuoja:

„Daug nuostabių daiktų pasauly,

Bet nuostabiausias jų – žmogus“

Žmogus nuostabiausias todėl, kad yra protingas ir išradingas:

leidosi plaukioti jūromis, prisijaukino gyvulius, sumanė įdirbti žemę,

sukurė valstybę, sugalvojo, kaip apsiginti nuo šalčio ir lietaus. Ši choro

giesmės dalis pritaria V a. p. m. e. sparčiai plitusiam filosofo Protagoro

teiginiui „Žmogus – visų daiktų matas“, tvirtinančiam, kad žmogus savo

protu išsiskirdamas iš kitų gyvūnų gali viską įvertinti ir spręsti. Tačiau

būtinai reikia pabrėžti, kad Sofoklis neapsiriboja žmogaus pašlovinimu.

Ypač svarbi šios choro giesmės pabaiga, kurioje poetas teigia, kad žmogaus

protas bei išradingumas gali nuvesti ir į blogą: laimė, sėkmė lydi tik

krašto papročius gerbiantį bei dievų priesakų besilaikantį žmogų. Tragedija

baigiasi choro giesme, įspėjančia: „Žmogus te nedrįsta dievams

prieštarauti“. Ne žmogus, o dievai, davė gyvenimo dėsnius, yra visų daiktų

matas, – tarsi teigia visa Sofoklio tragedija. Gražus ir geras žmogus,

kuris laikosi amžinų, dievų duotų papročių ir įstatymų, kuris nepraranda

kultūrinės atminties.

Apibendrinant dramos analizę, norėčiau paminėti, kad pagrindiniai

dramos veikėjai patiria katastrofą. Bet vienas sąmoningai eina į ją, o kitą

ji ištinka nelauktai. Kreonto gyvenimą kilęs konfliktas apverčia aukštyn

kojom: pasitikintis savimi

valdovas lieka vienišas, pralaimėjęs, pražudęs

artimuosius. Antigonė nuo pat pirmųjų scenų yra pasiryžusi iki galo ginti

meilės bei ištikimybės artimiesiems principus. Ji tikina, kad pasaulyje

niekas nebeteiks laimės, jos laukia mylimi žmonės Hado šalyje. Sofoklio

Antigonė – vienas gražiausių moters charakterių kultūros istorijoje.

Daugelį amžių skaitytojus ar žiūrovus žavi jos dvasios stiprybė, meilė ir

ištikimybė savo šeimai, pasiaukojimas. Jos paveikslo interpretacijose

dažniausiai akcentuojama pagarba ir pareiga artimiesiems, kraujo ryšiai,

dėlei kurių aukojamas gyvenimas.