Gamta ir žmogus

Šiuolaikinis miestas – tai ne tik gyvenamieji ir pramonės rajonai, sudėtingos transporto ir inžinerinės komunikacijos, bet ir aplinka, kurioje žmogus gyvena, dirba, mokosi ir poilsiauja, bendrauja su kitais žmonėmis. Taigi mieste reikia sudaryti tinkamas sąlygas šiai žmonių veiklai ir suformuoti humanišką aplinką šiuolaikinės bendruomenės poreikiams tenkinti. Miesto gyventojai ir ūkio subjektai yra suinteresuoti, kad aplinka, kurioje jie gyvena ir dirba, nesikeistų arba jos kokybė neblogėtų.

Daugybė straipsnių supriešina tamsų ir užterštą miesto pasaulį su žaliomis ir maloniomis gamtos oazėmis. “Gamta” yra žžalia ir pilna gyvybės. Gamta – tai medžiai, gyvūnai, gėlės – visa tai asocijuojasi su kaimu. Žmonės yra ateiviai šiame laimingame pasaulyje. Gamta suvokiama kaip tiksli priešingybė žmogaus pasauliui. Daugelis ragina griauti pramonę ir gelbėti gamtą , nepasiduoti, saugoti ją nepaliestą. Tačiau šiuo požiūriu būti “gamtos pusėje”, reiškia būti prieš civilizuotą žmonijos pasaulį.

Kol mes apibrėšime “gamtos” sąvoką kaip kaimišką idilę, tai miestas bus suvokiamas, kaip didelis gamtos priešas. Tokio požiūrio pažangumas yra labai abejotinas. Jį pagimdė žmogaus atitolimas nuo gamtos. Į mus supančią aplinką reikia žvelgti kur kas plačiau. Negalima įsivaizduoti gamtos tik kaip medžių, bičių ir drugelių pasaulio. Jame turi dalyvauti ir žmogus. Gamta turi supti žmogų visur, kur jis gyvena, dirba, žaidžia. Ji neturi būti kažkas atskira. Reikia, kkad ji būtų lyg didelis, platus raizginys, kurio dalis yra ir žmogus. Taip pat, gamta turi tapti ir miesto gyvenimo dalimi. Kol į miestus bus žiūrima tik kaip į didžiausius gamtos priešus, tol ir patys miestiečiai bus suvokiami kaip nejautrūs gamtai.

Augmenijos trūkumas miestuose yra rimta problema, tačiau tai, kad miestiečiai neišmano apie medžius, gėles ir dirvožemį, dar nereiškia, kad jie patys yra nutolę nuo gamtosauginių problemų ir, kad jiems nerūpi gamta plačiąja prasme.

Į Lietuvą atvykę užsienio turistai, pirmiausia dėmesį atkreipia į mūsų gamtą, ypač vertina tai, kad galima laisvai vaikščioti po miškus, prieiti prie ežerų, grožėtis kraštovaizdžiais. Štai ko labiausiai reikia turistams ir kaimo turizmo vystymui. XVIII a. antroje pusėje turizmu buvo vadinamos kelionės – lankomi miestai, patiriama nnaujų įspūdžių, plečiamos žinios apie kitus kraštus, grožimasi nuostabia gamta ir meno vertybėmis. Nuo neatmenamų laikų žmogus siekia keisti aplinką, pažinti kitas šalis, patirti naujų įspūdžių, praturtėti dvasiškai. Pastaruoju metu šimtai milijonų žmonių susipažinti, pailsėti, mokytis, bei kitais tikslais kasmet vyksta į svečias šalis, keliauja po savo kraštą. Turizmas tapo XX a. pabaigos „karštlige“, savotišku fenomenu. Turizmą skatina gamtos ir kultūrų įvairovė: kalnai, ledynai, smėlėti paplūdimiai, miškai ir ežerai, egzotiška augalija ir gyvūnija, architektūra, tradicijos, papročiai ir šventės. Sparčiai plečiantis mmiestams, daugėjant juose gyventojų, vis daugiau žmonių išvyksta iš miesto pailsėti savaitgaliais ar atostoauti savo arba svečiame krašte. Turizmas – paslauga ir eksportas, nes turistai į kitas šalis pinigų. Pagal veiklą yra populiariausias ir masiškiausias rekreacinis turizmas. Tai aktyvus arba pasyvus poilsis ir gydymasis. Rekreacinio turizmo vietų yra visose valstybėse. Tačiau vėsesnio klimato sričių gyventojai, stokojantys saulės ir šilumos, mieliau renkasi sailėtus paplūdimius ir šiltą jūrą. Jie tai randa Riminyje (Rimini, Italija), Benidorme (Benidorm, Ispanija), Majamyje (Miami, JAV), Akapulke (Acapulco, Meksika), Kopakabanoje (Copacabana, Brazilija) ir kitur. Tai net tik didžiausi pasaulio kurortai, bet ir tikri turizmo megapoliai. Daug turistų lankosi kalnuose: slidinėja, keliauja pėsčiomis, kopia į viršukalnes, mėgaujasi grynu kalnų oru. Labiausiai mėgstama keliauti lėktuvais ir automobiliais. Automobiliais masiškai vykstama poilsiauti į Viduržemio kurortus, Šiaurės Europą, Alpes. Europoje populiari turizmo priemonė – „namas ant ratų“. Prabangūs turistiniai laivai plaukioja jūromis ir vandenynais. Šalia tradicinių kruizų (kelionių jūromis ir upėmis) po Viduržemio ir Karibų jūras, Norvegijos pakrantes, rengiami ir egzotiški kruizai i Špicbergą, Aliaską, Grendlandiją, netgi aplink Antarktidą. Kasmet daug safario mėgėjų lankosi Afrikos savanose. Labiausiai turistų lankomos valstybės: Prancūzija, JAV, Ispanija.

MIŠKAI

Vienas didžiausių stebuklų yra gamta. Vaižgantui gamta – Pasaulio kūrėjo šventykla. Gėlei pati gamta yra dievybė, anot jo, nėra nnieko nei virš jos, nei už jos. Stebuklingas ir gamtos budimo metas. Sunku įsivaizduoti su kokia energija skverbiasi iš žemės augalijos daigai, sprogsta medžių ir krūmų pumpurai, skamba giesmės paukščių ansamblių.

Prasidėjusį gamtos budimo metą galima vadinti kvapų, spalvų, garsų, estetinio žavesio ar gėrio ir grožio laiku. Ypač tokį gėrį ir grožį galima justi miške, todėl ir jo lankytojų apstu, ypač pavasarį ir vasarą. Aukštaitija – vienas gražiausių šalies regionų, kur derlingas lygumas, vešlias pievas juosia miškai, tarp jų mėlynuoja ežerai.

Lankantis miške reikia laikytis ir tam tikrų taisyklių. miške ne viskas leidžiama. Lankymasis miške – tai buvimas jame, nesusijęs su vykdoma miškų ūkine veikla, medžiokle. Lankymąsi miške reglamentuoja patvirtintos lankymosi miške taisyklės. Negalima lankytis miškuose, kuriuose tai apribota, Draudžiama lankytis miško sklypuose, kuriuose vyksta medienos ruošos darbai arba panaudotos (naudojamos) cheminės ar biologinės miško apsaugos priemonės, į mišką draudžiama eiti miško gaisrams kilti palankiu laikotarpiu, gyvūnų veisimosi metu ir t.t. miške taip pat draudžiama: kurti laužą, kirsti ar kitaip žaloti augančius medžius, krūmus, ardyti miško paklotę, gaudyti ir naikinti laukinius gyvūnus, rinkti paukščių kiaušinius, ardyti gyvūnų būstus, plauti miške autotransporto priemones, šiukšlinti miške, trukdyti kitų lankytojų poilsį.

.Miškas – pačiame gražume. Pasigėrėkime juo, jo nauju šventišku pavasariniu apdaru, bet neskriauskime miško, žžaliojo mūsų bičiulio.

Lietuva senovėje garsėjo didžiuliais ir nepereinamais miškais (15-16 amžiais), dominuojant pušynams, eglynams, uosynams ir ąžuolynams (pastarieji sudarė apie 20 % viso miškų ploto). Tačiau laikui bėgant miškai mažėjo ir retėjo. Didžiuliai kiekiai pušies ir ąžuolo buvo eksportuojami į Angliją, Vokietiją, Belgiją, Olandiją (17-18 a.), o dar vėliau (19 a.) – į Rusiją (ąžuolo mediena) geležinkelių statybai. Nepriklausomoje Lietuvoje, biudžeto lopymui, buvo iškirsta dar per 260 tūkst. ha gražiausių pušynų ir ąžuolynų. Nemažai gražaus miško iškirsta ir išvežta į Vokietiją II-ojo Pasaulinio karo metu. Iš buvusios senovės Lietuvos (15-16 a.) 60 % miškingumo 1937 m. beliko 16,7 %. Nors šiuo metu miškingumas viršijo 30 % ribą, tačiau manoma, kad jį galima padidinti net iki 40-45 %. Dabar, kuomet masiškai kertami aplinkiniai miškai, o medžiotojai kaip įmanydami, stengiasi išnaikinti paskutinius Labanoro girios vilkus, Girutiškio rezervatas tapo bene vienintele paukščių ir žvėrių priebėga. Tačiau ir aplink rezervatą, tai iš vienos, tai iš kitos pusės girdimi benzopjūklai ir griūvančių medžių traškesys – bejėgis gamtos šauksmas. Taip, nėra ko stebėtis, bet yra ko gailėtis. “Gailestingumas žmogaus savybė. Žvėrys jos neturi. Žvėrys nedaro to, dėl ko jiems paskui reikėtų gailėtis.”, – rašė Jonas Tauginas. Kodėl kiekvieną brandaus amžiaus sulaukusį medį turime nukirsti? Kodėl negalime turėti

savo sengirės, kur siela ir kūnas surastų atgaivą, kur paukštis laisviau ištiestų sparnus, kur miško uoga linksmiau savo šonus parausvintų? Net iš pačių girininkų tenka išgirsti: “tuoj neturėsime ką kirsti”. Dažniausiai nustatytą tvarką pažeidžia privačių miškų savininkai. Jie nepaiso miško specialistų nurodymų ir kerta perspektyvius medžius, o prastus palieka. Taip elgtis juos skatina vienintelis tikslas – noras pasipelnyti. Privačiuose miškuose pokši kirviai, dūzgia pjūklai, gadinami keliai, o apie jų taisymą privačių miškų savininkai net negalvoja. Ne geriau vyksta ir miškų aatsodinimas. Privatūs miškai tikrai bus nusiaubti, todėl kalbant apie miškus, reikia kalbėti apie privačius ir valstybinius, nes ūkininkavimas juose skiriasi kaip diena nuo nakties.

Lietuva yra miškuose

Jeigu kas nors galvoja, kad visi pavojai Lietuvos miškams – jau praeityje, tas gali labai stipriai apsirikti. Toks “apsirikimas” visai būtų nedovanotinas tiems, kurie mišką mato ne tik grybaudami ar parketo pavidalu, bet būna jame kasdien, rūpinasi ne tik jo kirtimu, bet ir sodinimu, apsauga. Visų pirma, kalbu apie miškininkus, valstybinių parkų darbuotojus, aplinkosaugininkus. Pavojus mmiškui neišnyks jau vien dėl to, kad “priešas” slypi kiekviename iš mūsų, norinčių geriau gyventi, daugiau turėti ir vartoti. Nereikėtų užmiršti ir situacijos, kurioje atsidūrusi Lietuva, kai iš pažiūros padorūs žmonės nesigėdija nusigvelbti sau kąsnelį bendro turto ir dėl to nnejaučia jokio sąžinės graužimo.

Norint išsaugoti nors dalį nesuniokotų Lietuvos miškų, kai dvasinės vertybės yra nustumtos į antrą planą, o bendro turto grobimas, sukčiavimas, įstatymų nepaisymas tapo norma, reikia begalinio visų miško bičiulių susitelkimo, pasiaukojimo ir moralinės tvirtybės. Istorija mūsų tautai pateikė dar vieną išbandymą, galimybę atsitiesti, įveikti plikbajorišką pasipūtimą ir baudžiauninkišką nuolankumą, pasielgti kaip valstybiškai mąstantiems piliečiams. Ir tai susiję su miškais. Ne be reikalo tiek dėmesio skyrė miškui S.Daukantas, A.Baranauskas, dauguma mūsų poetų ir rašytojų. Žmonės net į deivės Medinės lūpas įdėjo žodžius: “Lietuva yra miškuose, iškirskite miškus, ir nebebus Lietuvos“.

TARŠA

Žmonija egzistuoja aplinkoje, su kuria tiesiogiai ir netiesiogiai santykiauja. Sparčiai plintant žmogaus ūkinei veiklai, buvo nepaprastai nuniokota gamta, labai padidėjo aplinkos užterštumo mastai, dėl to sutriko ekologinės sistemos „„žmogus – gyvoji gamta“ pusiausvyra. Žmogus veikė gamtą jau nuo seniausių laikų, kai pradėjo naudoti primityviausius darbo įrankius. Tačiau tas poveikis buvo pastebimas tik labai ribotoje teritorijoje – ten kur žmogus gyveno. Vystantis žmonių gamybinei veiklai, intensyvėjant žemės ūkiui ir pramonei, stiprėjant mokslo ir technikos pažangai, gilėjo prieštaravimai tarp žmonių veiklos ir gamtos.

Nors ekonomikos augimas užtikrina turtingesnio gyvenimo perspektyvą, tačiau jis turi savo kainą. Šią kainą sudaro: gamtiniai ištekliai, kurie sunaudojami gamyboje ir atliekos, kurios lieka po gamybos proceso iir vartojimo. Pastaraisiais metais nerimą kelia senkantys gamtiniai ištekliai ir didėjantis aplinkos užterštumas, besikaupiantys teršalai ir atliekos. Atliekų susidarymas ir tvarkymas – viena svarbiausių aplinkosaugos problemų.

Visose Europos šalyse atliekų kiekiai nuolat didėja. Ypač išaugo pakavimo medžiagų iš popieriaus, kartono, stiklo, metalo, plastmasių naudojimas. Iš įvairių medžiagų derinių pagaminti sluoksniuoti gaminiai, tokie kaip tetrapakai, sukelia ne tik rūšiavimo, bet ir perdirbimo problemų. Geriausia atliekas surinkti ir perdirbti.

Geriausias būdas tvarkyti atliekas yra antrinių žaliavų surinkimas ir perdirbimas. Tai sumažina atliekų kiekį ir duoda didelę sąvartynų ploto ekonomiją. Svarbiausia tai, kad antrinių žaliavų perdirbimas padeda taupyti šalies gamtinius ir energetinius išteklius, mažinti nutekamųjų vandenų ir atmosferos užterštumą.

Atmosferos tarša veikia aplinką įvairiais būdais. Orą teršiančios medžiagos mažina matomumą; veikia augalus – pažeidžia lapus, spyglius ir vaisius, lėtina augimą, silpnina augalų atsparumą ligoms; neigiamai veikia dirvožemį ir vandenis ir, žinoma, žmonių sveikatą.

Oro tarša žmogų veikia įvairiai: gali sukelti vėžį, apsigimimus, akių ligas, kvėpavimo organų sutrikimus, padidėja jautrumas virusiniams susirgimams, dažniau sergama širdies ligomis. Užterštas miesto oras yra rimta sveikatos problema.

Oro tarša gadina dirvožemį ir vandenis. Kai juose susikaupia daug teršalų jie tampa toksiški. Kai kurie teršalai išplauna iš dirvos maistines medžiagas, miestuose ardo pastatus ir metalo konstrukcijas.

Kaime gyventi ekologiškai sveikiau. Kaime yra žymiai ššvaresnė aplinka nei dideliame mieste. Juk pagalvokime – didžiąją dalį į orą išmetamų teršalų sudaro automobilių išmetamosios dujos. O juk dažnas miesto gyventojas važinėjasi automobiliu, bet retas kaimietis turi šią transporto priemonę. Tiesa, kai kurie jų turi kombainus ar traktorius, tačiau jie sudaro tik mažąją dalį aplinkos teršėjų, o ir naudojamasi jais ne visus metus, o nuo pavasario iki rudens. Be to, kaimuose nėra tokių didelių gamyklų, pramonės įmonių, kurios teršia ne tik orą, bet ir vandenį. Kita vertus, kaimuose beveik neužteršta ir dėl to, kad ten yra daug medžių, kurie, kaip žinia, valo orą – jie yra tarsi mūsų Žemės plaučiai. Tiesa, ir miestuose yra parkų, tačiau jie daugiau yra tik šunų išsituštinimo vieta. Beje, ir tokių parkų yra tiek mažai, kad jie vargu ar išvalo bent kelių mikrorajonų orą. Mieste toks didelis užterštumas, kad jame esantys keli medžiai kažin ar gelbėja, o ir tie patys keli likę medeliai be gailesčio iškertami prireikus ploto naujoms statyboms.

Reikėtų dar paminėti, kad dėl viso šio užterštumo kyla įvairiausių ligų. Medikų duomenimis, 17 – 22% žmonių sveikata priklauso nuo užterštumo, tad kokia gali būti sveikata žmonių, gyvenančių mieste? Dėl užterštumo, smogo kyla daug įvairiausių ligų: pablogėja žmonių savijauta, paūmėja širdies ir kraujagyslių bei pplaučių ligos, susiformuoja gripo epidemijos. Užterštu oru kvėpuojančių žmonių amžius sutrumpėja 5 – 10 metų. Taigi todėl, kad kaime švaresnė aplinka, galima teigti, jog žmonės rečiau serga, jiems nereikia tiek daug vaistų. Be to, kaimiečių geresnė sveikata ir dėl to, jog dauguma jų dirba fizinį darbą, tokiu būdu stiprindami savo sveikatą. Na, o miestiečiai daugiausia dirba protinį, sėdimą darbą, mažai juda. Tad akivaizdu, kad kaime aplinka yra žymiai švaresnė ir todėl žmonės ten rečiau serga, o mieste aplinka užteršta. Ją teršia begalės atutomobilių, gamyklų. Kaimiečiai gali geriau pasijusti, atsigauti gamtos prieglobstyje. Kaimas yra puiki rekreacinė vieta. Žmogus – gamtos kūdikis, todėl čia geriausiai atgauna savo jėgas. Dažnai dėl šių priežasčių miesto gyventojai važiuoja į kaimą, stengiasi ten praleisti kiek galima daugiau laiko, atsigauti nuo miesto ūžesio, atgauti ramybę, sveikatą gamtos apsuptyje. Daugelis turėdami laisvą minutę veržiasi į kaimą atsipalaiduoti. Būtent todėl išpopuliarėjo kaimo turizmas.