Antanas Strazdas

(1760—1833)

Važiuoja poetas.

Marškonis jo sudėvėtas.

Naginėtas važiuoja poetas.

———————————–

Važiuoja poetas,

Cenzūros užvarinėtas.

Taip apibūdino Strazdą E.Mieželaitis poetinėje publicistikoje. Legendinė Strazdo asmenybė žadino liaudies pasakotojų, poetų, dramaturgų, prozininkų, tapytojų, skulptorių vaizduotę. Apie jį parašyta nemažai mokslinių darbų. Norint susidaryti autentišką poeto vaizdą, pirmiausia reikia remtis archyviniais dokumentais.

Pagrindiniai archyviniai duomenys. Dokumentų apie poetą yra paskelbę V.Abramavičius, D.Butėnas, K.Korsakas, V.Vanagas, V.Maciūnas.

Svarbiausia archyvinės medžiagos dalis yra paties poeto rašyti raštai, publikuoti jo poezijos rinkinyje „Giesmė apie siratas“ (1974). Ypač didelės reikšmės turi „Eksplikacija Vilniaus kkonsistorijai“, „Skundas Vilniaus universitetui prieš cenzūrą“, „Skundas Vilniaus cenzūros komitetui“. Tie dokumentai paaiškina daugelį Strazdo gyvenimo, asmenybės ir kūrybos aplinkybių.

Kitę dokumentų grupę sudaro dvasinės vyresnybės susirašinėjimas poetą liečiančiais klausimais. Tai įvairūs raportai, skundai, Strazdo tardymo ir trėmimo į Pažaislio vienuolyną dokumentai. Daugumas jų yra paskelbti V.Vanago monografijoje „Antanas Strazdas“. Iš tų dokumentų gerai matyti, kad Strazdui visą gyvenimą teko vaidytis su šlėktomis ir klebonais, ginti savo liaudiškus įsitikinimus, kovoti dėl duonos kąsnio ir gyvenimą baigti dideliame skurde. Jie iškalbingai liudija kkatalikų bažnyčios, dvasinės vyresnybės didelį priešiškumą liaudies poetui. Archyviniai dokumentai padeda atkurti gana rišlią Strazdo biografiją.

Biografija. Šiandien vis labiau įsigali nuomonė, kad poetas Antanas Strazdas gimė 1760 m. kovo 9 d. Astravo km. (dabar Margėnų km. Rokiškio raj.), prie ggražaus Sartų ežero.

Apie poeto vaikystę, jaunystę neturima jokių duomenų. Mažai težinoma ir apie jo mokslo metus. Pats poetas tarnybinėje anketoje, rašytoje 1824 m., nurodė, kad yra mokęsis Kražių, Šenbergo, Ilūkstės, Daugpilio ir Polocko jėzuitų kolegijose bei Vilniaus akademijoje. Manoma, kad Vilniuje jis galėjo studijuoti 1782 – 1785 m., kada akademija jau buvo reformuota, priartinta prie gyvenimo ir pavadinta Lietuvos vyriausiąja mokykla.

1786 m. ar 1787 m. pradžioje Strazdas įstojo į Varnių kunigų seminariją, kurią baigė 1789 m. Ši mokykla Strazdui prie išsimokslinimo, įgyto jėzuitų kolegijose ir Vilniuje, nedaug bepridėjo, tik pramokė muzikos. Be to, Varniuose sustiprėjo ryšiai su Giedraičiais, ypač su Gasparu ir Juozapu, o pastarasis gana aktyviai reiškėsi lietuvių kultūriniame ir literatūriniame gyvenime.

Baigęs kunigų seminariją, Strazdas pirmuosius metus praleido Varniuose. 11790 m. jis persikėlė į Aukštaitiją. Prasidėjo labai judrus gyvenimas, kupinas konfliktų su dvarininkais ir išponėjusiais dvasininkais. Poetas nuolat kilnojosi iš vienos vietos į kitą. 1791 – 1806 m. jis kunigavo Kupiškyje, Subačiuje, Karsakiškyje, Jurgiškyje, Uoginiuose, Kupreliškyje. Vienas iš vizitatorių, charakterizuodamas Strazdą, pažymėjo, kad jis esąs sveikas ir stiprus, mokąs lietuvių, rusų, latvių kalbas, ilgiau nepabūnąs vienoje vietoje. Apie sunkią mažo rango dvasininko padėtį galima spręsti ir iš konflikto su Karsakiškio dvarponiu I.Petraševskiu, kurio bažnytėlėje Strazdas buvo 1804 m. parsisamdęs aaltarista. Šlėkta nevykdė sutarties sąlygų ir visaip skriaudė dvasininką. Iš archyvinių dokumentų žinome, kad Petraševskis, išplūdęs ir primušęs Strazdą, užgrobė kunigo namus, pardavė ir pragėrė jo mantą, išdarkė koplyčią ir išnešė liturginius daiktus. Po šio konflikto Strazdas beveik trejus metus nėjo bažnytinių pareigų ir neturėjo pastovesnės gyvenimo vietos. Dvasinės vyresnybės spaudžiamas, 1809 – 1814 m. jis vėl kunigavo Diliuose, Pandėlyje, Kupiškyje.

1814 m. poetas metė kunigauti, išsinuomojo valstiečio pirkią netoli Šimonių, Pienionių girios proskynoje, ir, kaip pats vėliau sakė, „žemės gelmėse“ ieškojo „sau peno“, o likusį laiką skyrė literatūrai. Šiuo laikotarpiu jis intensyviai reiškėsi literatūriniame gyvenime. 1814 m. išleido „Giesmes svietiškas ir šventas“. 1818 m. išvertė į lietuvių kalbą ir išleido R.Belarmino katekizmą, „su pamėgimu“ rašė „lietuviškas ir lenkiškas“ eiles. Bet dvasinė vyresnybė nedavė Strazdui ramybės. Jau 1815 m. viename raporte, pasiųstame Vilniaus diecezijai, buvo atkreiptas dėmesys, kad Kupiškio parapijoje gyvenąs toks kun. Drazdauskas, kuris dirbąs miško dykynę, pjaunąs ir pardavinėjąs lentas, slapta laikąs gaspadinę ir turįs keletą vaikų, be aprobacijos klausąs išpažinčių. Ten buvo rašoma, jog einančios kalbos, kad jis net brevijoriaus neturįs. Strazdas, verčiamas diecezijos administratoriaus, nuo 1816 m. prisilaikė prie Kamajų bažnyčios. Čia jis, pripuolamai atlikdamas pareigas savo bažnyčioje, keliaudavo po gretimas bei tolimesnes parapijas.

1818 m. prasidėjo nauji ppersekiojimai, kuriems dingstį davė išleistas eilėraščių rinkinys. Knygutėje buvo išspausdintas eilėraštis „Pagrabas Palšio“, išjuokiantis reformatus. Įsižeidę reformatai parašė skundą Vilniaus diecezijai. Jie teigė, kad katalikų kunigai traukią reformatus į katalikybę ir skleidžia jų tikėjimą „šmeižiančius“ raštus, vieną iš tokių raštų prideda — tai „šmeižikišką ir kenksmingą paskvilį“ iš knygutės, išleistos A.Drazdausko vardu. Skunde sakoma, kad tos „kandžios dainos, rašytos eilėmis lietuvių kalba“, originalą galima esą rasti visur, nes kūrinėlį, prisitaikę melodiją, žmonės dainuoja. Kitame skunde buvo reikalaujama iš konsistorijos satisfakcijos. Buvo įsakyta Strazdui pasiaiškinti dėl minėto eilėraščio. Poetas teisinos, kad „Pagrabtu Palšio“ niekada nemanęs įžeisti evangelikų-reformatų tikėjimo ir teturėjęs vieninteli ketinimą — „suteikti nekalta pramogą lietuvių liaudžiai, kuri pagal tradiciją, einančią nuo pagonybės, kokį nors bažnyčios papuošalus vogti linkusį nenaudėlį, primenantį deivės Paladės šventiką Bonzą, savo papratimu pakeisdama žodžius, vadina bambizu.“ Toliau Strazdas rašė: „Prisiklausęs ne kartą iš lietuvių liaudies tos istorijos, nutariau jai sueiliuoti dainelę, pasmerkiančią minėtąjį šventvagį“. Konsistorija, nepatenkinta tokiu pasiaiškinimu, įsakė Strazdą „sulaikyti ir išegzaminuoti“. Taip atsirado garsioji jo eksplikacija — kandus ir drąsus atsakymas dvasinei vyresnybei, kuriame poetas išdėstė savo gyvenimo būdą ir principus. Jis čia sakosi darąs visa tai, ką daro visi uolūs dvasininkai, tik skirtumas tas, kad viską darąs veltui. Jis visados buvęs toli nnuo pinigų, jų neturįs, tad ir bažnyčios duonos nevalgąs, o žemėje ieškąs maisto. Likusį nuo darbų laiką skiriąs literatūrai, nes ji parodanti pasaulio laikinumą, tiesos kelią ir pasaldinanti kartybes, kurių patiriąs šioje ašarų pakalnėje. Strazdas pataria, kad klausimą, ką jis padaręs „bloga ar gera“, „šviesiausia konsistorija“ paliktų aukščiausiajam teisėjui, kuris svarstysiąs tiek prelatų, tiek ir eilinių dvasininkų darbus. Po dvejų metų persekiojimo Strazdas buvo nubaustas. Ir skaudžiausia, kad buvo apšaukta bei pasmerkta jo kūryba, įsakyta jo „Giesmes svietiškas ir šventas“ atiminėti iš žmonių ir deginti.

Vykdydamas konsistorijos įsakymą imtis bažnytinių pareigų, Strazdas kurį laiką dirbo Subačiaus parapijos Pelyšių dvaro kapelionu. Netrukus tas pareigas metė ir, nusipirkęs trobą, apsigyveno Kamajuose. Iš vietos dvarininko išsinuomojo žemės sklypą ir valstietiškai pelnėsi duoną. Spiriamas bėdos, Strazdas važinėjo po aplinkines parapijas, parsisamdydavo klebonams. Šį laikotarpį poetas taip aprašė: „.dabar pragyvenu: 1. Iš seniau sutaupytų mažų atsargų, siekiančių kelis šimtus sidabro rublių, kuriuos išdalinau įvairiems ir nepatikimiems žmonėms; daug jų dingo ir dabar dingsta, o likučius baigiu išleisti. 2. Retkarčiais gaunu išmaldą už mišias. sėju javus, pereitą rudenį pasėjau 2,5 pūro rugių. Čionykščiai parapijiečiai retkarčiais duoda po sieką javų už mišias. Iš tų pajamų leidžiu vėlyvą senatvę skurdžiai, be patogumų“. Strazdą lankę vizitatoriai taip pat rašė

apie skurdų gyvenimą. Kambariai esą prasti, be grindų, vargingai apsirengęs, ir lova visiškai prasta.

1824 m. poetas įsivėlė į bylą su šlėkta, kuris savo skunde rašė, kad, svečiuodamasis Kamajuose pas kleboną, buvęs paprašytas pasaugoti klebonijos sodą; besaugodamas pamatęs slyvas raškantį Strazdo giminaitį ar augintinį ir jį iš sodo išvaręs. Kai sužinojęs Strazdas, įpuolęs su lazda į kleboniją, partrenkęs jį ant žemės ir beširdiškai sumušęs, o rytojaus dieną dar viešai iškeikęs iš sakyklos. Šlėkta prašė nubausti Strazdą pagal Lietuvos statuto atitinkamus straipsnius. TTa byla davė gerą progą vyskupijai atsiskaityti su dvasininku, kurio ji jau seniai nekentė dėl jo priešiškų santykių su savo apylinkės dvarininkais ir aukštesniaisiais dvasininkais. Strazdas buvo įkalintas Pažaislio vienuolyne. Poetas tam brutaliam sprendiniui priešinosi. Skunde vyskupui rašė, kad 1828 m. liepos 6 d. 9 val. ryto buvo pakviestas į kleboniją, jo turtas aprašytas, įkainotas ir atiduotas klebono priežiūrai, o jis pats išvežtas į Pažaislio vienuolyną. Strazdas sakosi nesijaučiąs kaltas ir, būdamas „arčiau mirties negu gyvenimo“, šaukiąsis „dangaus keršto Dovydo žžodžiais: nukreipk pikta į mano priešininkus ir sunaikink juos“. Iš Pažaislio Strazdas rašė vyskupui, kad jo kantrybė jau baigianti išsekti. Visai nusilpusios akys, vos bematąs ir bijąs, kad greitai prireiks vedlio. Būdamas atplėštas nuo pažįstamų, draugų ir geradarių, nublokštas į ssvetimą kraštą, jis neturįs kas jam padėtų. Pramisti dar galįs, bet savo apranga darąsis panašus į adamitą. Strazdas vyskupo prašėsi, kad jam leistų grįžti į Žemaičius, ir sakėsi, kad net keliais vilktųsi elgetaudamas į savo dieceziją.

1829 m. Strazdas iš Pažaislio vienuolyno pabėgo ir grįžo į Kamajus. Tada ir prasidėjo pačios sunkiausios dienos. Dvasinė vyresnybė, suėmusi poetą, jo namus ir menką turtą pardavė iš varžytynių. Strazdas, be sveikatos, senelis, turėjo gyventi be namų, be tarnybos, nes kunigauti jam buvo uždrausta. Beliko viena — elgetauti. 1831 m. jis rašė vyskupui: „.Apėjau kelis klebonus, norėdamas, kad priimtų gyventi iš malonės, tačiau visi atsakė neturį tam lėšų. sunkiai susirgau ir dabar gydausi. Prerogatos negavimas sustiprino mano ligą, ir čia suvokiau savo padėties baisumą. prašau ssuteikti man nors trumpam laikui prerogatą ir žadėtą pensijėlę, nes atsidūriau visiškame skurde“. Strazdas ir mirė, nesulaukęs jokios paramos, 1833 m. balandžio 23 d. Palaidotas buvo anuomet naujose Kamajų parapijos kapinėse.

Asmens ir pažiūrų bruožai. Strazdas buvo tauri asmenybė. Jis visą gyvenimą praleido tarp baudžiauninkų, gyveno liaudies vargais ir lūkesčiais, nors buvo išėjęs mokslą, prasimušęs į kunigus ir galėjo gyventi daug patogiau. Poetas buvo valingas, atkakliai gynė savo pažiūras, gyvenimo būdą ir ligi pat senatvės energingiausiai grūmėsi su gyvenimo sunkumais, su ddvasinės vyresnybės persekiojimais bei lietuvių kultūros priešais. Buvo altruistas, atsidėjęs kovai dėl liaudies šviesesnės ateities.

Strazdas buvo tiesus ir atviras. Tą jo asmens ypatybę iškėlė vienas iš pirmųjų poeto biografų J.Katelė, kuris sakė, kad Strazdas „turėjo įprotį viską vadinti tikruoju vardu, todėl tai čia, tai ten kam nors pasakydamas tiesą, įsigijo daug nepalankumo ir, kaip kiekvienas savarankiškas, nesilankstąs greitai praeinančioms nuomonėms, o einąs tikru, vieną kartą pasirinktu keliu, turėjo susidurti su pavydu ir visokiausiomis kliūtimis, kurias spendė žmonių aistros. Neturėdami drąsos pasirodyti atvirai, daugelis svaidė į jį akmenis iš už kertės., apnuodijo jo gyvenimo ramybę“. Strazdas tiesos žodį išdrįso pasakyti ir ponams, ir dvasinei vyresnybei, nuo kurios priklausė jo likimas.

Strazdas buvo švietėjiškų pažiūrų. Jis priešinosi baudžiavinei priespaudai, žadino socialinį ir nacionalinį sąmoningumą. Švietėjų skelbtą įgimtos žmonių lygybės idėją propagavo savo gyvenimo būdu ir poezija. Poetas gerai suprato literatūros ir kultūros vaidmenį liaudies gyvenime, todėl atkakliausiai stengėsi bibliotekoms įgyti naudingų knygų. Savo poetine kūryba ir literatūrine veikla stengėsi patenkinti lietuvių valstiečių kultūrinius bei dvasinius poreikius. Poetas gyvenimo būdu ir buitimi buvo artimas liaudžiai, o išsilavinimu, apsiskaitymu priklausė prie mokyčiausių savo epochos žmonių.

Strazdo liaudiška pasaulėjauta atsispindi ir jo kūryboje. Valstietiška kilmė, valstietiškas gyvenimo būdas, atsidėjimas liaudžiai kreipė Strazdą į valstietišką tikrovės suvokimą. Kontaktai ssu platesniu kultūriniu gyvenimu ir lenkų literatūra skatino jį laikytis klasicistinės estetikos normų. Laikydamasis švietėjiškų, fiziokratinių pažiūrų, poetas sukūrė laisvo žmogaus darbą ir verslą aukštinančius kūrinius.

Liaudies pasakojimai. Apie Strazdą yra išlikusi daugybė įvairiausių pasakojimų. Apie jokį kitą lietuvių rašytoją jų tiek ir tokių nėra. Pasakojimai sklido dar poetui gyvam esant, tebesklinda jie ir mūsų dienomis. O apie didelę pagarbą poetui byloja ir tokie faktai, jog Strazdo gimtuosiuose Margėnuose ir dabar senesni žmonės įrodinėja savo giminystę su juo.

Kelias dešimtis liaudies pasakojimų, užrašytų M.Remerio, L.Didžiulienės ir kitų rinkėjų, yra paskelbęs J.Basanavičius knygutėje „Iš kun. Antano Strazdo gyvenimo ir raštų“. Ta medžiaga naudojosi daugelis vėlesnių autorių, rašiusių apie Strazdą. Šie pasakojimai reikšmingi tuo, kad juos užrašę žmonės dar buvo netoli nuo Strazdo laikų.

Žmonės pasakoja apie Strazdo santykius su dvaru, dvasininkija, baudžiauninkais, apibūdina jo asmenybę. Vaizduodami Strazdo santykius su dvarininkais ir dvasininkija, žmonės iškelia poeto principingumą, jo neapykantą liaudies skriaudėjams. Štai pasakojama, kad Kamajų dvaro administratorius buvęs žiaurus žmogus ir labai skriaudęs baudžiauninkus. Tironui mirus, jo sūnus paprašęs Strazdą pasakyti gedulo kalbą. Strazdas prabilęs: „Brangūs klausytojai, regite prieš save numirėlį. Kas gi iš jūsų jo nepažino, kas jį užmirš? Jūs jį minėsite taip, kaip jis užsipelnė. Jo vardas tarp jūsų bus niekinamas, nes jis vvisą savo gyvenimą jus skriaudė, lupo, vargino“. Sūnus, išgirdęs tokius žodžius, prašęs kalbą nutraukti, o Strazdas dar pridūręs: „Na tai kvit su sviestu“. Mat jis buvęs velioniui skolingas už sviestą, kurį iš jo pirkdavęs.

Pasakojama, kad kartą vyskupas lankęs bažnyčias tame krašte, kur Strazdas dirbo mažoje bažnytėlėje. Jis aplenkęs Strazdo bažnytėlę ir nuvažiavęs į dvarą pasižiūrėti gražių arklių. Per pietus, kalbant apie tuos arklius, Strazdas pasakęs: „Jei dievas mane būtų sutvėręs arkliu, tai, be abejo, vyskupas būtų ir mane aplankęs, o kadangi žmogus esu, tai nutarė manęs nelankyti“. Sakoma, jog Strazdas mėgdavęs krėsti pokštus poniškiems kunigams, ignoravusiems poetą dėl liaudiško gyvenimo būdo ir tiesaus charakterio. Buvę taip. Per atlaidus klebonas paprašęs Strazdą pasakyti pamokslą, o kunigai nuėję į kleboniją valgyti. pietų ir dalytis suaukotą pinigų. Strazdas supratęs klastą, liepęs žmonėms skubėti į namus gelbėti savo turto nuo plėšikų. Bažnyčia tuoj ištuštėjusi. Strazdas nuėjės į kleboniją ir radęs kunigus, skaičiuojančius pinigus. Pasisiūlęs juos padalyti. Susižėręs visus į skverną ir pasakęs: „Aš viską atlikau, galite dabar valgyti pietus“, ir išvažiavęs.

Žmonėms Strazdas buvęs labai geras, nesišalinęs vargdienių, mokęs juos skaityti, dainas dainuoti ir paskutiniu skatiku su jais dalydavęsis. Tekdavę jam kartais ir nevalgiusiam pabūti. Jis nesigėdinęs ir lopytą rudinę vilkėti. Per krikštynas, vestuves žmonės

dainavę jo „Strazdą“ ir kitas dainas, o poetą minėję kaip linksmą ir geros širdies žmogų.

Apie Strazdo pedagoginę išmonę yra pasakojamas toks atsitikimas. Strazdas mokė vaikus ir buvo išsivedęs juos į mišką, Visi linksmai žaisdami, pamatę kylantį didžiulį juodą debesį. Poetas pradėjęs vaikus raginti namo, bet tie buvę pavargę. Tuomet jis išpjovęs visiems po lazdelę ir pasakęs: „Vaikai, matau,. jūs esate pavargę ir nebespėsime prieš lietų pareiti namo, tad sėskime ant žirgelių ir jokime raiti“. Mokytojas pirmas, vaikai iš paskos, keldami ddulkių debesį, parjoję namo su pirmaisiais lietaus lašais.

Kamajų apylinkės gyventojos Čepaitės, kurių senelis dar kartu su Strazdu dainas dainuodavęs, pasakojo ir minėjo konkrečias vietas, kur poetas čia pat lauke sutuokdavęs jaunuolius, jei tėvai dėl turto ar kitų priežasčių neleisdavę jiems tuoktis. Jos taip pat pasakojo, kad Strazdas ir tiesų kelią į Kamajus pravedęs. Kunigas, gailėdamasis žmonių, važiuojančių aplinkiniu ir ilgu keliu, atlaidų dieną atjojęs ant arklelio į kryžkelę ir ėmęs stabdyti keliaujančius. Kai susidarė didelė vilkstinė, poetas patraukė tiesiai per ddvaro laukus, o atlaidininkai iš paskos. Visiems pravažiavus ir buvo sumintas tiesus kelias.

Visuose žmonių pasakojimuose Strazdas minimas kaip liaudies draugas ir užtarėjas, teisingas, sąmojingas žmogus, nekentęs ponų ir poniškų kunigų.

Raštai ir jų leidimai. 1814 m. Vilniuje Strazdas be cenzūros žinios iišleido nedidelę knygelę „Giesmės svietiškos ir šventos“. Joje buvo išspausdinti 9 pasaulietiški kūriniai: „Giesmė apie siratas“, „Gegužėlė“, „Kiškis“, „Rudenėlis“, „Priečastis mergos“, „Strazdas“, „Pasterka, arba piemenų giesmė“, „Pagrabas Palšio“, „Selianka aušra“. Be to, čia buvo įdėtos dvi religinės giesmės: „Giesmė apie vardą Marijos“ ir „Giesmė prieš mišią“. 1824 m. poetas buvo parengęs ir antrąjį rinkinį. Apie jį žinome iš Strazdo skundo Vilniaus universitetui, kur rašoma: „Šių metų gegužės mėnesio pirmomis dienomis padaviau į Vilniaus cenzūros komitetą tris veikalus: ,,Giesmę Rygos miestui pagerbti“, pastoralines arijas, dedikuotas Žemaičių vyskupui kunigaikščiui Juozapui Giedraičiui, ir lietuviškus tekstus, arba moralinių giesmių rinkinį.“ Strazdo poezijos antrojo rinkinio pagrindą sudarė 1814 m. „Giesmių svietiškų ir šventų“ leidimas. Spėjama, kad, be vienuolikos 1814 m. išspausdintų dainų bei giesmių ir eeiliuotos dedikacijos vyskupui J.Giedraičiui, „Giesmės Rygos miestui pagerbti“, galėjo būti pridėta viena kita ir nauja daina. Bylos su cenzūra dokumentai rodo, kad į rinkinį buvo įtraukta „Giesmė apie 1812 m. revoliuciją“. Bet šį rinkinį išleisti sutrukdė cenzūra, ir ligi šiol jis nesurastas. Iš rinkinio kūrinių tais pat metais atskirai buvo lenkiškai išleista tiktai „Giesmė Rygos miestui pagerbti“ („Kant na pochwalę miasta Rygi“). Eilėraščio „Ei, dieve dievulaitis“ nuorašas buvo rastas pokario metais. Tad šiandien žinoma 10 pasaulietiškų kūrinių bei 2 religinės ggiesmės lietuvių kalba ir l lenkiškas kūrinys.

1884 m. J.Miglovara Tilžėje išleido antrąjį „Giesmių svietiškų ir šventų“ leidimą. Buvo pakeista rašyba ir šiek tiek tekstas, žymiai papildyta daina „Kiškis“. 1911 m. J.Basanavičius leidinyje „Iš kun. Antano Strazdo gyvenimo ir raštų“ išspausdino 26 Strazdui priskirtas dainas, užrašytas L.Didžiulienės ir nežinomo asmens. Tekstus suvienodino bei rytiečių kamajiškių tarmę atstatė J.Šlapelis ir K.Būga. L.Gira 1914 m. išleistame leidinyje „Strazdelio dainos“ išspausdino autentiškus, anksčiau Strazdui priskirtus eilėraščius ir pridėjo dar tris naujus kūrinius. Tais pačiais metais Čikagoje išėjo „A.Strazdo raštai“. Nepriklausomoje Lietuvoje 1938 m. buvo išleistas A.Strazdo poezijos rinkinys „Pasaulinės ir dvasinės giesmės“, paruoštos J.Petrulio ir K.Korsako-Radžvilo. Rinkinyje paskelbtas 51 kūrinys, įdėtas įvadinis straipsnis ir paaiškinimai. Tais pačiais metais šis leidinys su mažais pakeitimais buvo pakartotinai išleistas mokyklos reikalams pavadinimu „Parinktieji raštai mokyklai“.

Okupacijos metais išėjo keletas Strazdo poezijos leidimų: „Raštai“ (1952 ir 1957), „Poezija“ (1963), autentiškų kūrinių rinkinys „Giesmė apie siratas“ (1974) bei rinkiniai mokykloms ir vaikams.

Ilgą laiką publikuojant Strazdo kūrinius buvo vienodai traktuojami ir autentiški, ir poetui priskirti eilėraščiai. Vienuose rinkiniuose kūrinių buvo daugiau, kituose mažiau. Literatūros mokslas taip pat vienodai vertino ir autentiškus, ir priskirtus eilėraščius.

Dėl kūrybos autentiškumo. K.Korsakas jau 1938 m. pasigedo „strazdiškumo“ poetui priskiriamuose kūriniuose. Ypač didelės diskusijos dėl „„Varno“ autentiškumo. Strazdo kūrybos autentiškumo problemą išsamiau ėmėsi spręsti V.Vanagas. Remdamasis šiuolaikiniu tekstologijos suvokimu, jis motyvuotai įrodė, kad Strazdui priskiriamų kūrinių atribucijos mažai patikimos arba daug kur visai nepatikimos. V.Vanagas visus Strazdui priskiriamus kūrinius moksliškai atmetė, ir autentiškos poeto kūrybos liko tik 11 pasaulietiškų eilėraščių bei dvi religinės giesmės. 9 pasaulietiški kūriniai ir giesmės buvo išspausdintos paties poeto išleistame eilėraščių rinkinyje „Giesmės svietiškos ir šventos“. Dar du kūriniai — „Ei, dieve dievulaitis“ ir „Giesmė Rygos miestui pagerbti“ yra gerai dokumentuoti, ir jų autorystė nekelia abejonių. Taip išspręstas autentiškumo klausimas ir padėtas tikras pagrindas poeto kūrybos estetiniam vertinimui bei publikavimui.

Literatūrinė mokykla ir ryšys su tautosaka. Strazdas mokėsi iš lenkų klasicistinės, sentimentaliosios ir miestelėnų, vadinamosios „sovizžalinės“, poezijos. Ypač glaudūs ryšiai poetą siejo su XVIII a. lenkų poetais I.Krasickiu, F.Karpinskiu, F.Kniazninu ir kt. Su ta literatūra jis susipažino jėzuitų kolegijose bei Lietuvos vyriausiojoje mokykloje, kur iškalbos paskaitose buvo remiamasi ir lenkų literatūros pavyzdžiais. Be to, Strazdas visą gyvenimą daug skaitė. Jis net senatvėje rašė, kad atliekamą laiką skiriąs literatūrai. Poetas mėgo klasicistų žanrus, ypač idilę. Šiam žanrui priklauso „Strazdas“, „Aušra“, „Rudenėlis“, „Piemenų giesmė“. „Giesmė apie siratas“, „Ei, dieve dievulaitis“ yra elegijos. Eilėraščiai „Pagrabas Palšio“, „Priečastis mergos“, „Kiškis“ savo humoru artimi lenkų miestelėnų poezijai. SStrazdas, kaip ir klasicistai, didelį dėmesį skyrė gamtai, peizažą stilizavo, dekoratyvino, per jį reiškė didaktizmą, vartojo klasicistų mėgstamus įvaizdžius. Pvz., grožio simbolis rožė yra keliuose Strazdo eilėraščiuose: „.žydi padabniai ant rožę“ („Gegužėlė“), „Visi lieknai rožėm pražydo“ („Strazdas“), „Žydi rožėms liekneliai“ („Aušra“), „Pagrajykit linksmai, gražiai prie tam krūmui, prie tai rožei“ („Piemenų giesmė“).

Strazdo poezija susijusi su klasicistine literatūra ir polinkiu į retoriką bei alegorizavimą. Labai gerai valdoma jo lenkiško eilėraščio technika rodo, kad Strazdas su ta literatūra buvo gerai susipažinęs.

Veikė Strazdą ir to meto lietuvių literatūra, ypač religinė raštija. Tai, matyt, padėjo atsirasti jo religinėms giesmėms.

Strazdo poezijos ryšiai su tautosaka pasireiškia įvairiai. Tautosakiškas yra poeto meninis mąstymas, jo lyrizmas objektyvizuotas, artimas liaudies dainų lyrizmui. Tautosakinį koloritą Strazdo kūrybai suteikia liaudies dainoms būdingų įvaizdžių personifikacija. Panaši yra Strazdo eilėraščių ir liaudies dainų kompozicija, grindžiama vaizdų kontrastu ir jų transformacija, struktūrine simetrija bei proporcija. Strazdo eilėraščiai, kaip ir liaudies dainos, yra siužetiški. Poetas į savo kūrinius įkomponuoja liaudies dainų posmus, vartoja liaudies dainų poetines priemones. Bendrų bruožų turi ir eiliavimas.

Poezijos tematiniai ir idėjiniai motyvai. Strazdo kūryboje vyrauja kaimo, valstiečių gyvenimo ir gamtos tematika. „Gegužėlėje“ išvardijami didžiausi valstiečio rūpesčiai ir bėdos — baudžiavos priespauda, nesuartos dirvos, duonos trūkumas, skurdus apdaras, skatiko stoka būtiniausiems dalykams,

tarpusavio vaidai. „Giesmėje apie siratas“ kalbama apie samdinio našlaitėlio sunkią dalią pas „gaspadorių“. Valstiečio darbo ir jo prasmės tema skamba idilėje „Strazdas“. „Aušroje“ iškyla šviesūs vasaros rytmečio kaimo gamtos paveikslai. „Rudenėlyje“ tautosakiniu stiliumi poetas žaismingai atkuria kaimo jaunimo svajones, „Piemenų giesmėje“ — piemenėlių žaidimus ir jų rūpesčius. „Priečastyje mergos“ pasakojama apie nelaimės ištiktos merginos liūdną dalią, „Kiškyje“ — apie linksmą medžioklę.

Tik trijuose Strazdo kūriniuose vaizduojamas ne valstiečio gyvenimas. „Ei, dieve dievulaitis“ apdainuojamas inteligento likimas feodalinėje visuomenėje. Tautosakiniu stiliumi, gausiais deminutyvais eeilėraštyje perteikiama švelni, idiliška jaunuolio nuotaika, jo entuziazmas. Lyrinis herojus ėjęs iš Žemaičių „su didžiu kraičiu“, „didžiu razumėliu“, „jauniausiu viekeliu“, „šviesiausiom akelėm“, „greičiausiom kojelėm“, ėjęs „kaip bitelė siausdamas“, kaip paukštelis čiulbėdamas. Liaudiškomis metaforomis ir palyginimais reiškiamas jaunuolio kilnus tikslas — šviesti liaudį, atsidėti jos labui. Bet idealistinių nusiteikimų šviesuolis susiduria su feodalinės visuomenės egoizmu:

Lietuvoj pikti žmonės

Netur prie sau malonės,

Netur mielaširdystės,

O labiausiai žmonystės.

„Pagrabe Palšio“ smerkiamas dvasininkijos nesąžiningumas ir egoizmas. „Giesmėje Rygos miestui pagerbti“ šlovinama klestinti Ryga.

Strazdas savo poezijoje išreiškė ppažangias idėjas — skelbė žmonių lygybę, socialinę laisvę, poetizavo darbą, veiklumą, smerkė savanaudiškumą. Tos idėjos perteikiamos meniniu vaizdu. Štai „Gegužėlėje“ antifeodalinė įgimtos žmonių lygybės idėja reiškiama tautosakinio pobūdžio laisvės alegorija. Gegužėlė, priminusi baudžiavos vargus, gieda, kad esanti „valnia paukštelė“, neturinti „„ant savęs pono“, esanti linksma, soti, einanti žeme, skrendanti vėju. Poetas laisvo paukščio giesme smerkia žmonių kivirčus, ragina gyventi protingai ir žmoniškai. Liaudiška, paprasta alegorija buvo gerai suprantama baudžiauninkams, kėlė jų laisvės troškimą. Eilėraštis dėl to virto liaudies daina.

„Giesmėje apie siratas“ socialinė skriauda smerkiama kontrastiniais vaizdais. Eilėraštyje vaizduojami du gyvenimai ir du likimai — samdinio ir „gaspadoriaus“ sūnaus. Samdinio dalia sunki:

Blogas jam tankiai pašaras,

Didžiausi pietūs — ašaros;

Po galva kumštelis —

Visas bankietėlis.

Jis visiškas beteisis, net ir sergantis varomas prie darbo, o rimčiau susirgęs išvejamas iš namų. Nusiraminimą jis tegali rasti ant tėvo ir motinos kapo, „balsu gegužėlės“ apraudodamas sunkią savo nedalią ir nevalią. ,,Gaspadoriaus“ sūnaus gyvenimas visai kitoks: jo neslegia rūpesčiai, jodinėja sau smagus, ilsisi pūkiniuose pataluose, lepinamas tėvo iir motinos.

„Gaspadoriaus“ elgesys su samdiniu ir savo sūnumi taip pat labai skirtingas. Samdiniui jis šiurkštus, negailestingas, o sergančiam siratai jis sako:

Eik, šelma, iš vietos,

Nedrybsok!

Sūnui jis nepaprastai meilus ir motiną ragina sūnumi rūpintis:

„Klok patalėlį pūkinį,

Sūnelį guldykit,

Duris uždarykit —

Tesilsi“.

Kontrastai akivaizdžiausiai rodo socialinę skriaudą. Eilėraščio visuomeninį skambėjimą dar labiau sustiprina autobiografinis motyvas, pasigirdęs paties poeto balsas:

Ei, dienos mano klapatų,

Kur pasidėsiu be turtų?

Kur ašiai nujosiu,

Vis bėdas atrasiu

Dėl savęs.

Kaip platūs apibendrinimai skamba posmai, aforistiškai nusakantys benamio likimą:

Kartus tam labai yyr svietas,

Kurs pevnos netur čia vietos.

Reikia jam plaukyti

Vėjelius vaikyti

Po svietą.

Eilėraštyje „Strazdas“ poetas aukština darbą, kuo nuoširdžiausiai ragina valstietį dirbti:

Klausyk, mielas artojau,

Klausyk, taisyk stiprią žagrelę.

Sujunk žalamargelius,

Versk, ark aukštus kalnelius.

—————————————

Kviečius, miežius, žirnius sėk

Ir linelių neužmiršk.

Darbas laikomas žmogaus gerovės ir moralinio pasitenkinimo šaltiniu:

O kad kluonuos sukrausi,

Šimtą patiekų gausi.

Čia tau linksmybės, čia tau ir džiaugsmai.

Papenėsi vaikelius,

Pakviesi kaimynėlius.

Eilėraštyje akcentuojami šviesūs, džiaugsmingi gamtos gyvenimo reiškiniai:

Jau saulelė kaitresnė,

Ir pievelė linksmesnė,

Ir berželis sprogti pradėjo.

———————————-

Žiedai iš žemės pinas,

Pilnas paukščių karklynas

Siaudžia, griaudžia, lizdus pindami.

Poetas čia prilygina save giedančiam paukšteliui ir gražiai nusako savo kūrybos prasmę:

Reiškiu, giedu, linksminu,

Smūtną žmogų raminu,

Tiešydams gražioms giesmelėms.

——————————————

Sparniukėliais klėsdamas,

Brudną žiemą bardamas,

Pranašauju pavasarėlį.

——————————

Viršum medžių sėdėdams,

Aplink save gruzdėdams,

Siaudžiu, griaudžiu, svietą linksminu.

Tai platus, pilietiškas poeto pareigos supratimas, didelis pasiryžimas skaidrinti liaudies nuotaiką, žadinti jos optimizmą.

Eilėraštis „Aušra“ — savotiškas himnas gamtos grožiui. Poetas sukūrė nuotaikingą vasaros rytmečio vaizdelį, nuspalvintą lyrinės nuotaikos, pasigėrėjimo. Gerai išreikštas šviesos, šilumos, gyvybės džiaugsmas. Auštančia diena džiaugiasi paukščiai, žvėreliai ir net pieva. Eilėraštyje viskas susilieja į džiaugsmingą vienovę. Gamtos vaizdai čia skamba kaip muzikos akordai. Tam tikras eilučių išdėstymas, sintaksinių ir dinaminių paralelizmų deriniai, įvairūs žodžių pakartojimai, vaizdingieji veiksmažodžiai, net kai kurių balsių ir priebalsių išskyrimas daro nepakartojamą įspūdį:

Pasvydo, pasvydo,

Aušra žvaigždė pasvydo, pasvydo,

Ir gaidelis pragydo, pragydo,

Vieversys, vieversys,

Vieversėlis ssiausdamas

Šoka, vėju plakdamas, plakdamas,

Padangėm,

Siaudžia, griaudžia padangėm.

Vištos karkia palangėm.

Eilėraščio peizažas primena liaudies tapybą. Džiaugsmingu gamtos vaizdu poetas nori praskaidrinti valstiečio buitį, o pabaigoje su šiokia tokia viltimi atsidūsta:

Pražuvo,

Pikti čėsai pražuvo,

Vis jau kitaip, neg buvo.

Lenkiškai parašytoje odėje „Giesmė Rygos miestui pagerbti“ keliama prekybos, tautų prekybinio bendradarbiavimo, draugystės idėja. Ryga vadinama visos Europos uostu. Poetas ragina visų kraštų žmones keliauti į šį miestą, nes čia jų laukiąs džiaugsmas, laisvė. Konkrečiai parodoma, kaip prekyba, tautų bendradarbiavimas kelia Rygos gerovę. ,,Anglai, danai ir ispanai kupinus laivus gabena“, galingoji Dauguva „su žinia džiaugsminga“ neša „Rusų derlių, Rygai šlovę“. Tarp kitų tautų ir Lietuva čia turi savo vietą:

Lietuva, naši, derlinga,

Tiekia derlių stebuklingą

Ir ratuota iškeliauna,

Nes mainais daug prekių gauna.

(A. Žukausko vertimas)

Poetas prašo jūrų dievą Neptūną plaukiančius laivus palytėti savo skeptru, o vėjų dievą Eolą maldauja, kad jis savo dumplėmis ištemptų bures ir žvitriai varytų burlaivius į Rygą. Poetizuodamas prekybą ir verslą, Strazdas „Giesmėje Rygos miestui pagerbti“ iškėlė perspektyvų visuomeninį pavyzdį, propagavo fiziokratų antifeodalines mintis.

Skelbdamas įgimtą žmonių lygybę, deklaruodamas socialinę laisvę, aukštindamas darbą kaip natūraliausią ir būtiniausią žmogaus poreikį, poetas išreiškė pažangiausias savo epochos idėjas, kovojo dėl liaudies šviesesnės ateities.

Kūrybos metodas. Dėl jo buvo įvairių nuomonių. Kurį laiką Strazdo kūryba buvo vadinama realistine. Atskyrus neautentiškus SStrazdo kūrinius, poetas pradėtas labiau sieti su klasicizmu, bet konstatuojami ir realistiniai jo kūrybos bruožai: tikroviškumas, poetikos paprastumas, jos artimumas liaudies dainoms. Strazdo kūryba sudėtinga, ir ją apibūdinti nėra lengva. Joje jungiasi šviečiamojo klasicizmo racionalumas, sentimentalizmo jausmingumas, liaudies dainų nuoširdumas ir paprastumas. Visa tai į vieną visumą sulydo gaivališka poeto asmenybė, tapte sutapusi su liaudimi ir gamta.

Stilius ir poetinė kalba. Ryškiausia Strazdo poezijos stiliaus ypatybė yra jo lyrizmas, artimas liaudies dainų lyrizmui. Emocijos reiškiamos mažybiniais bei maloniniais daiktų vardais. Jų daugiausia ten, kur vaizduojama skriaudžiamojo dalia ar žavimasi gamta. Pvz., „Giesmėje apie siratas“, kur tiek daug užuojautos vargšui našlaitėliui, kalbama beveik vien deminutyvais:

Eisiu jau aš ant kapelio

Budinti savo tėvelio;

Šauksiu motinėlės

Balsu gegužėlės,—

Ar neužgirs?

Ana, ant mano tėvelį

Užžėlę žolės takelį;

Kapą motinėlės

Užvertė šiekštetės,—

Nedaeisiu.

Bet Strazdo poezijos lyrizmas, kaip ir liaudies dainų lyrizmas, yra savotiškai objektyvus. Tą stiliaus ypatybę iškelia beveik visi poeto kūrybos vertintojai. K.Korsakas pažymi, kad Strazdas yra „vienas objektyviausių mūsų poetų. Jo kūryboje niekur nedominuoja jo paties asmuo, individualūs motyvai ar asmeninė tematika“. Strazdo asmuo kūryboje pasireiškia netiesiogiai. Jo eilėraščiai reiškią ne paties poeto, o „tik poezijos kūriniuose įkūnytų personažų jausmus ir išgyvenimus“. Tie žodžiai tinka beveik visai Strazdo kūrybai.

Bet ypač tai būdinga „Strazdui“, „Gegužėlei“, kur poetas, persikūnijęs į paukščius, reiškia savo visuomenines pažiūras, nusako kūrybos tikslą ir prasmę, atkuria atbundančią gamtą ir skatina žmogų į darbą. Strazdo objektyvumas visur pratekėjęs poeto krauju, „visur jaučiama kūrėjo asmenybė, gyvas jo jausmas ir širdies šiluma“. Poetas jautrus bedalio likimui („Giesmė apie siratas“), be galo subtiliai jaučia gamtą. Štai kiek jai meilės, kiek pasigėrėjimo auštančia diena „Aušroje“:

Kas gi ten?

Kas gi tenai už miško

Žiba, tvaska, ištiško?

Saulelė,

Saulelė ten tekėjo,

Aukso žiedais mirgėjo.

Sujudo, sušneko, <

Juda šneka paukšteliai,

Žydi rožėms liekneliai.

Tikrovė Strazdo poezijoje suvokiama taip, kaip ir liaudies dainose,— paprastai, natūraliai, ji atkuriama konkrečiai, daiktiškai.

Strazdo poetinė kalba aiški, sklandi, įtaigi. Jos pagrindą sudaro liaudies šnekamoji bei poetinė kalba ir frazeologija. Poetinių puošmenų nedaug. Ryškus, emocingas vaizdas sukuriamas tiksliu žodžiu bei fraze. Poeto kalboje reikšmingą vaidmenį atlieka veiksmažodis. Jis ypač kūrybiškai vartojamas „Aušroje“. Vaizdingai nusakomas aušrinės patekėjimas („pasvydo“), vieversio skrydis ir jo giesmė („vieversėlis siausdams, šoka vėju plakdams. siaudžia, griaudžia padangėm“). Veiksmažodžiai išradingai vartojami perkeltine prasme: ggėreliai su ožkeliais šoka, štukeles rodo, paukšteliai šneka, kiškelis „kerpa gudriom auselėm“. Saulės tekėjimas reiškiamas laipsniškais sinonimais: „žiba, tvaska, ištiško“. Poetas gerai jaučia įvykio ir eigos veikslus: „sujudo, sušneko, juda, šneka paukšteliai“.

Strazdo poetinėje kalboje gana gausu epitetų. Jie artimi liaudies ddainų epitetams, o kai kurie — iš liaudies šnekamosios kalbos, tradiciniai. Bet pasitaiko ir originaliai vartojamų epitetų. Apdainuodamas našlaitėlio gyvenimą, poetas sako, kad „kartus tam labai yr svietas, kurs pevnos netur čia vietos“. Būdvardis „kartus“ vartojamas neįprasta, platesne reikšme. Pavasario vėjo gaivumas apibūdinamas asociatyviu epitetu „saldus“: „pučia saldus vėjelis“.

Gražios ir vaizdingos Strazdo metaforos. „Giesmėje apie siratas“ benamio našlaičio klajonės vadinamos „plaukymu“, „vėjelių vaikymu“, jo maistas — „blogu pašaru“, pietūs — „ašaromis“. Apie sergantį „siratą“ sakoma, kad jis esąs ,,ligų suspaustas“, „širdelė jam plyšta“. Visai kitokio pobūdžio metaforomis apibūdinamas dvasininkas Palšis eilėraštyje „Pagrabas Palšio“. Jo vaikščiojimas po bažnyčias vadinamas „lakiojimu“, vogimas — „šventųjų pešimu“, mirtis — bambizo pražuvimu. Čia aiškiai jaučiamas poeto neigiamas vertinimas.

Vartoja Strazdas ir poetiškas prozopopėjas: „žiedai iš žemės ppinas“, „visa žemė linksmai pradžiugo“, „praversmėliai prakiuro“, „juda, šneka paukšteliai“. Jomis reiškiamas gamtos veržlumas, gyvybingumas, poeto gėrėjimasis gamta.

Savitos Strazdo hiperbolės. Našlaičio skausmas toks didelis, kad „širdelė jam plyšta“, gegužėlės skrydis prilygsta vėjui, ji esanti „viso svieto“ ponia, „Rudenėlio“ nuotaka tokia guvi, kad „vienu šuoliu varstą mynė.“ Hiperbolizuojamos paukščių giesmės, jie „siaudžia, griaudžia“.

Liaudiškos Strazdo alegorijos. Eilėraštyje „Strazdas“ poetas alegorizuoja save ir savo kūrybą:

Reiškiu, giedu, linksminu,

Smūtną žmogų raminu,

Tiešydamas gražioms giesmelėms.

——————————————-

Sparniukėliais klėsdamas,

Brudną žiemą bardamas,

Pranašauju pavasarėlį.

———————————

Viršum medžių sėdėdams,

Aplink save ggruzdėdams,

Siaudžiu, griaudžiu, svietą linksminu.

„Gegužėlėje“ suvokiama poetiška laisvės alegorija.

Strazdo poezijos sakinys dažnai apima visą posmą, o kartais peršoka ir į kitą. Poetas mėgsta sudėtinius sujungiamuosius ir prijungiamuosius sakinius. Štai būdingesnis Strazdo sakinys:

Jau saulelė kaitresnė,

Ir pievelė linksmesnė,

Ir berželis sprogti pradėjo.

Sudedamojo sujungimo sakinys jungia, koordinuoja į vieną visumą įvairius pavasario gamtos reiškinius, perteikia pavasariui būdingą veržlumą.

Taigi Strazdo poetinė kalba glaudžiai susijusi su tautosaka, su liaudies šnekamąja kalba, bet ji turi ir individualių, savitų bruožų. Tai poeto asmenybės bruožai.

Eilėdara. Strazdo poezijos eilėdarą yra tiksliai apibūdinęs J.Girdzijauskas: „Visi A.Strazdo kūriniai yra sueiliuoti strofomis, pasižymi izosilabizmu, natūralių moteriškųjų kadencijų bei rimų persvara. Šiomis ypatybėmis jie yra artimi silabinei eilėdarai. Kita vertus, izosilabizmo principas retkarčiais pažeidžiamas, sudarinėjami forsuoti rimai (atrodo, ne vien moteriški), pasitaiko natūralių vyriškų, daktilinių rimų ir pan.“ Strazdo kūrinių ritmika įvairi ir kintanti, posmuojama įvairios struktūros posmais. Dvieiliais posmais su refrenu parašyti „Rudenėlis“, „Priečastis mergos“, „Pasterka, arba piemenų giesmė“; trieiliais — „Strazdas“ ir „Aušra“; ketureiliais — „Gegužėlė“, „Ei, dieve dievulaitis“; penkiaeiliais — „Giesmė apie siratas“, „Kiškis“, „Pagrabas Palšio“.

Strazdo poezijoje yra įvairaus ilgumo ir įvairios struktūros eilučių. Jų ilgumas įvairuoja nuo 3 ligi 14 skiemenų. Eilučių struktūra taip pat labai skirtinga. „Giesmėje apie siratas“ penkiaeiliame posme turime tokį silabinį dėsningumą: 5+3, 6, 6, 3; „„Gegužėlėje“— 5+3 arba 4+4; ;,Strazde“— 7, 7, 9; „Aušroje“— 3, 4+3, 4+3; „Priečastyje mergos“— 4+4+6. Skirtingo ilgumo eilutės bei skirtingi silabiniai variantai padeda išvengti monotonijos, leidžia keisti intonaciją. Cezūros išsidėsto natūraliai, nevaržo frazės.

Posmuose atskiras eilutes sujungia ir kartu jas išryškina dinaminiai paralelizmai. „Strazdo“ arba „Aušros“ kai kurios gretimos eilutės skamba visiškai panašiai:

Lekia lygiom pievelėm,

Kerpa gudriom auselėm.

Panašius dinaminius paralelizmus daugeliu atvejų lemia sintaksiniai paralelizmai. Jie kinta priklausomai nuo temos bei nuotaikos ir sustiprina emocinį eilėraščio poveikį.

Strazdo poezijos rimas natūralus, lengvai randamas rimuojamas žodis:

Einu žeme, skrendu vėju,

Ponia esmu viso svieto,

Linksma, soti, nors nesėju;

Kur nulekiu, ten man vieta.

Vyrauja moteriškieji, bet pasitaiko ir vyriškųjų bei daktilinių rimų (vienok — nubalnok; pašaras — ašaros). Pirmojo „Giesmių svietiškų ir šventų“ leidimo rimai, atsižvelgiant į jų tarmišką fonetiką bei morfologiją, yra gana tikslūs. Tačiau transkribuojant rimus į bendrinę kalbą, daugelis jų neteko garsinio atitikmens. Visi Strazdo kūriniai surimuoti gretutiniu rimu, išskyrus „Gegužėlę“, kur rimavimas kryžminis. Strazdo eiliuota kalba skamba laisvai, natūraliai. Įvairia kalbine intonacija poetas sugebėjo išreikšti nuotaikų kaitą: susižavėjimą, liūdesį, humorą, ironija. Geriausiuose jo eilėraščiuose yra tikra turinio ir formos vienovė.

Kūrybos originalumas, jos idėjinė ir meninė reikšmė. Strazdas yra originalus ir savitas poetas. Jis epigoniškai nesekė nei rašytine literatūra, nei ttautosaka. Strazdo poezija, lyginant su klasicistine, yra gyvenimiškesnė, tikroviškesnė ir nuoširdesnė bei emocingesnė. Ji skiriasi ir nuo lietuvių liaudies dainų. Remdamasis folkloru, poetas jam suteikė naują, gilesnę idėjinę reikšmę. Vartodamas liaudies dainų poetines priemones, poetas jas nuspalvino savo kūrybinės individualybės spalvomis.

Strazdo poezija, išleista ir paskleista liaudyje, turėjo didelę idėjinę ir estetinę reikšmę. Ji stiprino liaudies socialinį atsparumą baudžiavinei priespaudai, kėlė laisvės troškimą, skiepijo darbo meilę ir optimizmą. Strazdo eilėraščiai ugdė baudžiauninkų estetinius jausmus, turėjo teigiamos reikšmės folkloro raidai.

„Giesmės svietiškos ir šventos“, išleistos didelėmis poeto pastangomis, įkvėpė ir kitus poetus pilietiškiau žiūrėti į savo kūrybą, sustiprino pasaulietinės lietuvių poezijos pozicijas. Lietuvių literatūros mokslas jau yra gerai nusakęs Strazdo poezijos savitumą ir jos visuomeninę bei literatūrinę reikšmę.

Strazdo tyrinėjimų apžvalga. Pirmasis poeto biografas ir kūrybos vertintojas L.Jucevičius dar tada, kai Strazdas buvo gyvas, jį laikė vienu žymiausių rašytojų, pabrėžė poeto dvasinį sudėtingumą, bei tragizmą. „Buvo tai įžymus, įkvėptas lietuvių poetas,— rašė L.Jucevičius,— o kaip žmogus su jausmu ir talentu — visą savo gyvenimą kuo nelaimingiausias“. Straipsnyje akcentuojamas Strazdo liaudiškumas, pažymima, kad jis buvo didelis paprastų žmonių draugas, jiems kūrė lietuviškas dainas.

Poetas V.Ažukalnis-Zagurskis savo poezijos knygos prakalboje iškėlė Strazdo kūrybos ryšius su gyvenimu, jos prieinamumą liaudžiai. Jis pažymi, kad tiktai vienas Strazdas

„rašė suprastinai dėl mūsų — tai tikras brolis mūsų, vaikas tos žemės. dainos svietiškos, paimtos iš gyvenimo kiemiškų žmonių, bus amžinu paminklu dėl sūnų Lietuvos!“

K.Aleknavičius savo elementoriuje 1846 m. pažymėjo, kad šventos atminties kunigas Drazdauskas „davė jaunimui artojų gražias zabovas“, o poezijos knygoje „Pasakos, pritikimai, veselios ir giesmės“ iškėlė Strazdo poezijos populiarumą: .„Girdžiu, tarie pas susiedu, kad Drazdawsko giesmes giedu“.

1877 m. J.Katelė paskelbė lenkų spaudoje straipsnį „Kunigas Antanas Strazdas“, kuriame vertino poetą krikščioniškojo pozityvizmo akimis. Rašydamas apie Strazdo kūrybos liaudiškumą bbei išraiškos grožį, asmenybės charakteristikoje straipsnio autorius pažymėjo, jog Strazdas bažnyčioje žavėjo puikia iškalba, savo įkvėpimu. Tuo tarpu už bažnyčios, prastu, sunešiotu apsiaustu, ausine briedkailio kepure, paprastomis vežėčiomis, o dažniau pėsčias, bėgo iš kaimo į kaimą, atliko savo pareigas, visada ir visur dalydamasis su žmonėmis džiaugsmu ir skausmu.

Kalbėdamas apie poeziją, J.Katelė sako: „.Strazdas palietė visus jausmų niuansus, visus sielos tonus ir tai atliko visada meistriškai. [.] Kaimo pirkia ir jos aplinka, kasdieniniai valstiečio darbai, jo šeimyna, gyvuliai, paukščiai, aušra ir ssaulės laida, paukštelių čiulbėjimas, gamta — viskas jo poezijoje gyvena, kalba, gieda, viskas yra daina. Viena jo eilutė, vienas taiklus posakis daug daugiau pasako, negu kitų prirašyti ištisi puslapiai“.

J.Katelė pažymėjo, kad poetas yra populiarus, vis labiau mylimas „naujų kartų“, kad jjo dainas moka atmintinai net „nuošaliausiuose kaimuose“. Pakilus J.Katelės straipsnis turėjo poveikio ir vėlesniems Strazdo vertintojams. Kai kurie autoriai tik kartojo J.Katelės mintis. Pirmasis kritiškiau Strazdą vertino J.Šliūpas, kuris pažymėjo, kad poetas buvo gaivališko nepasitenkinimo baudžiava reiškėjas, bet jis nekurstęs žmonių „laisvės ir apšvietos“ troškimo. Prieštaringoms pažiūroms į poetą padėjo įsigalėti ir J.Basanavičiaus paskelbti žmonių pasakojimai bei tariamos Strazdo dainos.

Greta polinkio atplėšti poetą nuo epochos, sumenkinti jo poezijos idėjinę reikšmę pastebima tendencija Strazdą laikyti liaudies poezijos epigonu, kurio kūryboje nebuvę jokio socialinio turinio.

Gana gausioje ir prieštaringoje XX a. pirmosios pusės literatūros kritikoje išskirtinas K. Korsako-Radžvilo straipsnis „A.Strazdo kūryba“, kuriame pateikiama liaudies dainiaus kūybos idėjinė ir estetinė charakteristika, keliami poetinės mokykos klausimai. Strazdas čia laikomas nacionaliniu poetu ir ypač akcentuojamas jo kkūrybos liaudiškumas. „A.Strazdo kūryba,— sakoma straipsnyje,— mūsų liaudžiai buvo ir tebėra juo artimesnė, kad jos motyvai yra glaudžiai susiję su liaudies gyvenimo kasdieniais konkrečiausiais reikalais, su liaudies sielvartais ir džiaugsmais, su jos vargais ir nedaliomis.“

Sovietinės okupacijos metais buvo paskelbta nemaža archyvinių dokumentų, parašyta daug mokslinio pobūdžio darbų, kuriuose kalbama apie Strazdo poezijos idėjinį reikšmingumą, liaudiškumą, glaudžius ryšius su tautosaka bei su lenkų klasicistine literatūra. Ypač akcentuojamas jo stiliaus daiktiškumas, konkretumas, kalbos sodrumas ir artimumas šnekamajai kalbai. Iš tyrinėjimų savo apimtimi iir reikšmingumu išsiskiria V.Vanago monografija „Antanas Strazdas“ ir J.Girdzijausko pateikta poeto eilėdaros analizė.

V.Vanagas, remdamasis gausia archyvine medžiaga, knygoje „Antanas Strazdas“ pirmą kartą taip motyvuotai aptarė Strazdą kaip žmogų ir poetą, pateikė išsamią ir rišlią jo biografiją, nusakė poeto būdo ir pasaulėžiūros bruožus, nušvietė ryšius su literatais, gyvenusiais ir dirbusiais XIX a. antrajame – trečiajame dešimtmetyje Vilniuje. Monografijoje įtikinamai išspręsta Strazdo kūrinių autorystės problema, pažymimas Strazdo poezijos antifeodalinis kryptingumas, jos ryšiai su tautosaka, su lenkų klasicistine literatūra bei apskritai klasicizmo estetika. Knygoje akivaizdžiai parodytas Strazdo talento savitumas.

J.Girdzijauskas knygoje „Lietuvių eilėdara“ (1966) išanalizavo Strazdo poezijos eilėdarą ir pažymėjo tokius poezijos bruožus kaip eiliuotos kalbos aiškumas, sklandumas, įtaigumas. Tyrinėtojas nurodė, kad Strazdo eilėdara iš XIX a. pirmosios pusės lietuvių eilėdaros išsiskiria savo sudėtingumu ir dar kelia nemaža problemų. Knygoje teigiama, kad Strazdo eilėdarai, be abejo, didelės reikšmės turėjo lietuvių eilėdaros tradicija, liaudies dainų ir melodijų ypatybės, taip pat poeto individualumas bei jo ryšiai su lenkų poezija. Strazdo poezijoje eiliuota lietuvių kalba po ilgus šimtmečius trukusio religinės raštijos viešpatavimo suskambo gaiviai, natūraliai, įtaigiai ir perteikė realaus pasaulio garsus bei spalvas, nubrėžė realių daiktų kontūrus, išreiškė liaudies žmogaus emocijas.

Strazdo palikimo tyrinėjimai padeda geriau suprasti liaudies poeto gyvenimą ir kūrybą, to meto. istorines sąlygas bei literatūrinę aaplinką.