J. Savickis

AVANGARDIZMAS VAKARŲ LITERATŪROJE

Pirmosios modernizmo kryptys, atsiradusios dar XIX a. aštuntajame-devintajame dešimtmetyje, yra simbolizmas, impresionizmas. XIX a. pabaigoje daugelis modernis­tinio meno ir kultūros reiškinių labai susipynę, todėl šis laikotarpis dažnai įvardijamas bendru „amžiaus pabaigos“ (pranc. fin de siecle, tarti fen diu sjekl), naujojo meno (pranc. art nouveau, tarti ar nuvo; angl. modern art) apibūdinimu. Lietuvoje šiuo laikotarpiu modernizmui kai kuriais bruožais giminiškas neoromantizmas.

XX a. pradžioje daugelyje Europos šalių suklesti ypatinga mo­derniojo meno atmaina – avangardizmas. Avangardizmas, kaip rodo pavadinimas (avangarde, tarti aavangard, prancūziškai reiškia prie­šakinį kariuomenės būrį) – kovingas, ankstesnes tradicijas laužantis menas, kultūros ir visuomenės permainų vedlys. Šis menas atsirado didžiuo­siuose Vakarų Europos miestuose, re­voliucingai nusiteikusių menininkų aplinkoje kaip protestas prieš meno tradicijų sustabarėjimą, atotrūkį nuo dabarties, nuo techninės civilizacijos ir kaip pastanga meno priemonėmis paskatinti žmonių sąmonės, drauge ir visuomenės, atsinaujinimą. Avangardizmas – kolektyvinis menas, pagrįstas programomis, ben­drais menininkų grupių veiksmais. Avangardizmas ardo įsitvirti­nusias meno normas, provokuoja viešąjį skonį, stengiasi skandalin­gomis priemonėmis atkreipti suvokėjų dėmesį į savo išpažįstamas idėjas iir idealus.

Pirmoji europinio masto avangardizmo srovė buvo futu­rizmas (ital. futura – ateitis). Ji atsirado 1909 m. Italijoje, Tomazui Marinečiui (Tomaso Marinetti) paskelbus „Futu­rizmo manifestą“. Šiame manifeste (programinis kreipimasis) kviečiama sugriauti bibliotekas, užtvindyti muziejus, išlaisvinti Italiją iš „archy­varų ir gidų epidemijos“. FFuturistai šlovina laisvę, jėgą, sa­vo biologinei prigimčiai pasidavusį žmogų, o modernaus žmogaus laisvės ir galios simbolis jiems yra riaumojantis automobilis:

Mes skelbiame, kad pasaulis praturtėjo nauju grožiu: greičio grožiu. Lenktyninis automobilis su savo korpusu, papuoštu di­džiuliais vamzdžiais, primenančiais gyvates, su trūkčiojančiu kvėpavimu, riaumojantis automobilis, kuris lekia tarsi prieš kartečę(sprogstamieji sviediniai) – gražesnis negu Samotrakės Nikė( antikos pergalės deivė).

Futuristai tvirtino, kad moderniosios tikrovės neįmanoma išreikšti darniu vaizdu ir sakiniu, ir pradėjo tekste fiksuoti chaotišką tikro­vės fragmentų srautą. Futuristai skelbė siekiantys kalbą išlaisvinti iš kultūros varžtų, prasiskverbti prie kiekvieno garso pirmykštės reikšmės, suvokėją veikti ne žodžio turiniu, bet fiziniu jo skambėji­mu. Šios idėjos literatūroje buvo pradžia vadinamųjų letristinių eksperimentų – eilėraščių, kuriuose svarbiausia buvo šriftas, grafinė teksto kompozicija, pavienių raidžių garsinė reikšmė. Iš ffuturizmo vė­lesnėje literatūroje paplito automobilio, greičio įvaizdžiai, energinga, įsakmi, mitingų šūkius primenanti kalbėsena. Be Italijos, futurizmas ryškiausias buvo rusų literatūroje, per kurią pasiekė ir Lietuvą.

Antroji įtakinga avangardizmo srovė, atsiradusi beveik vienu metu su futurizmu Vokietijoje, buvo ekspresioniz­mas (vok., pranc., angl. k. expression – išraiška). Ši srovė pirmiausia pasireiškė dailėje kaip reakcija į impresionizmo pasyvumą, tenkinimąsi išorinių įspūdžių fiksavimu. Eks­presionistai siekė išsakyti žmogaus vidinę būseną, išorinę tikrovę vaizduoti per žmogaus nuotaikas, išgyvenimus. Ekspresionizmas susijęs su grėsmingomis modernaus did­miesčio, minios, industrinio gyvenimo ttempo, žmogaus vienatvės, baimės patirtimis. Literatūroje jis ypač sustip­rėjo Pirmojo pasaulinio karo metais, išreikšdamas sukrė­timo, katastrofos nuotaikas ir atsinaujinimo troškimą. Su ekspresionizmu susijusi fantastinio simbolinio pasakojimo maniera (Francas Kafka, romanai „Procesas“, „Pilis“), suskilusios sąmonės, be tvarkos plūstančių išorinio pasaulio įspūdžių fiksavimo technika (Alfredas Dioblinas, romanas „Berlynas. Aleksandro aikštė“). Ekspresionizmas smarkiai paveikė lietuvių menininkus, po Pirmojo pa­saulinio karo studijavusius Vokietijoje, su šia srove susijusi ir XX a. modernioji lietuvių dailė.

Pirmojo pasaulinio karo metais Šveicarijoje kilo kraštutinė avan­gardizmo srovė dadaizmas (dada – bereikšmis vaikų kalbos žodis). Dadaizmas visiškai ignoravo ankstesnę meno kalbą, meno ir ne meno ribas, savo kūrimuose jungė nesuderinamus tikrovės elementus. Dadaistų kūryba – iš bereikšmių gar­sų sudėliotos „pirmykštės sonatos“, „triukšmų koncertai“, atsitiktinių daiktų, laikraščių skiaučių kompozicijos, poli­tinių ir kultūrinių ritualų parodijos (dadaistas Johanas Baderis pasivadino „Vyriausiuoju Dada“, vok. Oberdada, ir pasiskelbė pasaulio prezidentu). Taip dadaistai demonst­ravo visišką Europos kultūros vertybių griūtį ir absoliučią menininko kūrybos laisvę. Dadaistinę visuomenės skonio ir moralės normų parodijavimo tradiciją tęsė įvairūs vė­lesnių dešimtmečių avangardistų sambūriai, ji gyva ir šiandieniniame eksperimentiniame mene.

Svarbūs dadaistų kūrybos bruožai buvo jų dėmesys čia ir dabar esančiai realybei, atsitiktinumui, improvizacija ir žaidimu pagrįstas kūrybos būdas. Nuo jų XX a. trečiame dešimtmetyje Paryžiuje prasi­dėjo siurrealizmas (pranc. surrėalitė, tarti siurrealitė – „viršrealybė“). SSiurrealizmas siekė atskleisti „aukštesnę“, tikresnę žmogaus būties plotmę, išlaisvindamas pasąmonės vizijas, impulsus, sapnišką vaiz­duotę. Siurrealistai buvo nepaprastai įtakingi vėlesnei XX a. litera­tūrai, tapybai, kino menui (vadinamoji „sąmonės srauto“ literatūra, Salvadoro Dali tapyba, Luiso Bunjuelio filmai ir kt.), jų įtaka atseka­ma netgi šiandieninės televizijos reklamose.

Be šių srovių, įvairiose Europos šalyse egzistavo daugybė kitų avangardizmo atmainų, tokių kaip kubizmas, vorticizmas, imagizmas, konstruktyvizmas ir t.t. Priklausomai nuo vietos sąlygų ir tradicijų jos įgydavo savitą pobūdį, jungdavo įvairių modernistinės literatūros krypčių elementus. Panašus yra ir lietuviškasis avangardizmas.

LIETUVIŲ AVANGARDIZMAS

Lietuviškasis avangardizmas atsirado veikiamas rusų bei italų futu­rizmo ir vokiečių ekspresionizmo. Jo pradininkas buvo poetas Kazys Binkis (1893-1942), studijavęs Vokietijoje ir Kaune subūręs keliolikos šalininkų grupę. Nuo 1924-1928 m. leisto žurnalo „Keturi vėjai“ pa­vadinimo jiems prigijo keturvėjininkų vardas. 1921 metais keturvėjininkai paskelbė tokį manifestą:

„KETURIŲ VĖJŲ PRANAŠO“ MANIFESTAS

Mes, jauni iškeltagalviai, nenuoramos ir vėjavaikiai einame į gyvenimą Naujojo Meno vėliava nešini.

Mes nudrėskėme nuo savo dvasios sumirkusį laiko baloj apdarą ir sviedėm jį tiems, kurie senatvėj šąla.

Amžinai naujas ir amžinai jaunas gyvenimas – mūsų nesenstamoji Beatričė. Mes atgrįžome jai savo dvasios veidrodį – te gėrisi.

Tegu jo atošvaistėj šypsosi kvatojasi mūsų Beatričė; tegu frizuojasi, tegydo prieš jį savo veido intapus.

Nustelbdami prekymečio ūžesį ir miegančių knarksmą, mes mušame į skambaus žodžio bbūgną ir šaukiame visus, kurie jau­ni dvasioj, sudaryti vieną didelę Naujojo Meno kūrėjų armiją!

Mūsų žemė įtręšta menu. Mūsų tėvai kvėpavo dainomis ir sapnavo pasakomis. Mes, jauniausi jų ainiai, šaukiame jiem „Va­lio!“ ir eidami jų keliais kuriame savo naujosios būties naująjį mitą.

Teskamba Baltijos pajūris!

Per meną dabarties veidas taps mūsų veidu.

Meno Betliejuj gims naujų žmonių karta.

Meno dinamo mašina milijonais prožektorių nušvies mūsų sutemas.

„KETURIŲ VĖJŲ“ KURIJA

Keturvėjininkai skelbėsi kovoja prieš simbolistų ir neoromantikų kūrybos sustabarėjimą, meno atotrūkį nuo jaunos valstybės naujo gyvenimo ir savo laiko. Jų kūryboje (daugiausia poezijoje) nemaža miesto, technikos įvaizdžių, įtraukiamos ir miestiškos civilizacijos detalės (minimi automobiliai, Europos didmiesčių gatvės, radijo te­lefonai .). Keturvėjininkai su humoru žvelgė į naujovių užkluptą provincialią lietuvišką kultūrą, šaipėsi iš miesčioniško skonio, skelbė revoliucingus šūkius, kviesdami atsinaujinti, „žengti drauge į gyve­nimo platumas“.

Lietuvių avangardistai nėra tokie kraštutiniai kultūros ir literatū­ros tradicijos priešininkai, kaip italų arba rusų futuristai, raginę užtvindyti bibliotekas ir sugriauti muziejus, „išmesti Puškiną, Dos­tojevskį, Tolstojų ir t.t. iš Dabarties Garlaivio“. Jie išlaiko tam tikrą ryšį su tradicija, tik ją drąsiai ir savitai interpretuoja (plg. Binkio eilėraščių rinkinio „100 pavasarių“ ir Maironio „Pavasario balsų“ pavadinimus!). Keturvėjininkai vertino primityvų liaudies meną, sodrų tautosakos, senosios literatūros žodį. Centriniais jų kūrybos įvaizdžiais tapo gyvastingas, džiaugsmingas pavasaris bei vėjas, kaip,

pavyzdžiui, K. Binkio eilėraščiuose.

Lietuvių poeziją keturvėjininkai pra­turtino šmaikščia ironija, žaidimo elementais, technikos, daugiabalsiais miesto gyvenimo vaizdiniais, minė­tais gyvybingo pavasario ir vėjo įvaiz­džiais. Greta Binkio žymiausi keturvė­jininkai yra poetai Juozas Tysliava, Juozas Žlabys-Žengė ir prozininkas Petras Tarulis.

Keturvėjininkų grupei išsisklai­džius 1929-1931 m. Kaune reiškėsi kita avangardistų grupė, susibūrusi apie žurnalą „Trečias frontas“. Nuo keturvėjininkų trečiafrontininkai sky­rėsi kairiosiomis politinėmis pažiūro­mis ir glaudesniais ryšiais su XX a. trečiojo dešimtmečio Sovietų Sąjungos revoliucinio avangardizmo srovėmis. Trečiafrontininkai siekė kurti visuome­niškai aktyvią literatūrą, palaikančią dirbantį, savo gyvenimą kkuriantį žmogų. Neatsitiktinai binkišką vėjavaikį jų kūryboje pakeitė „lietuviškas bernas“ „pūslėtom rankom“ ir „savo darbo klumpėm“ einantis „užkariauti savosios žemės, teisės ir laisvės“. Estetikoje trečiafrontininkai modernizmą mėgino derinti su realizmu. Žymiausi jų atstovai buvo poetai Kazys Boruta, prozininkas Petras Cvirka, kritikas Kostas Korsakas.

Apie 1930 metus visoje Europoje avangardizmo banga nuslūgo. Tačiau modernizmas literatūroje neišnyko: jį toliau plėtojo pavieniai didieji modernizmo rašytojai, radosi naujų sambūrių, bendrų kūrybos bruožų siejamų modernistinių meno reiškinių. Vyraujančia elitinė Vakarų literatūros kryptimi modernizmas išliko iki XX aa. antrosios pusės, kada jį palengva ėmė išstumti naujo moderniosios literatūros etapo – postmodernizmo – reiškiniai.

GARSIEJI EUROPOS MODERNISTAI. Daugelis didžių­jų Europos modernizmo rašytojų konkrečioms srovėms, grupėms nepriklausė arba priklausė tik trumpai. Tai suprantama, nes dideli talen­tai paprastai netelpa į kolektyvinių pprogramų rėmus, jie patys sau susikuria kūrybos idealus ir normas. Todėl tyrėjai greta kavinėse ir žurnaluo­se šurmuliuojančių modernizmo srovių ir pro­gramų kartais išskiria „aukštąjį“ modernizmą, kuriam priklauso didžiausių rašytojų kūryba. Iš tokių modernizmo klasikų galima paminėti vokiečių poetą Rainerį Mariją Rilkę, prancūzų prozininką Marselį Prustą (Marcei Praust), po­etus Polį Verleną, Gijomą Apolinerą (Gillaume Appolinaire), Stefaną Malarmė, austrų romanistą Francą Kafką (Franz Kafka), anglų poetus Tomą Sternsą Eliotą (Thomas Stearns Eliot), Ezrą Paundą (Ezra Pound), airių prozininką Džeimsą Džoisą (James Joyce), rusų poetus Osipą Mandelštamą, Mariną Cvetajevą, prozininką Borisą Pasternaką, italų dramaturgą Luidžį Pirandelą (Luigi Pirandello) ir kitus. Tokių rašytojų rangui priskirtinas ir lietu­vis Jurgis Savickis.

JURGIS SAVICKIS

(1890-1952)

BIOGRAFIJA. ASMENYBĖ. KŪRYBA

Jurgis Savickis gimė 1890 m. gegužės 4 d. nedideliame Pagausančio dvarelyje Žemaitijoje, netoli AAriogalos. Jo tėvai nebuvo bajoriškos kilmės (iš dvarininkų kilusi tik rašytojo senelė), tačiau save laikė aukštesnio luomo žmonėmis, puoselėjo bajoriškas tradicijas. Būsimasis rašytojas gimnaziją lankė Maskvoje, kur gyveno jo dėdė, 1911 m. įstojo į Peterburgo aukštesniuosius žemės ūkio kursus, bet po kelių mėnesių juos metė ir išvažiavo į Maskvą studijuoti dailės, tuo užsitraukdamas tėvo rūstybę. 1912-1913 m. dailės studijas tęsė Maskvoje ir Krokuvoje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui išva­žiavo į Rusiją, kur įsitraukė į lietuvių pabėgėlių globos organizacijų veiklą ir 1915 mm. buvo jų išsiųstas į Daniją rūpintis vokiečių užnuga­ryje atsidūrusiais lietuviais belaisviais. Kuriantis Lietuvos valstybei Savickis tapo jos diplomatiniu atstovu Skandinavijos šalyse ir šioje tarnyboje su pertraukomis išbuvo iki 1938 m., o vėliau, jau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, perkeltas į Ženevą atstovauti Lietuvai tuometinėje Europos valstybių organizacijoje – Tautų Sąjungoje. Nuo 1940 m. iki mirties, 1952 m. gruodžio 22 d., gyveno savo viloje, kurią buvo pavadinęs Ariogala, Pietų Prancūzijoje, ant Viduržemio jūros kranto, vertėsi daržininkyste.

Jurgis Savickis buvo aristokratiškos ir kosmopolitiškos prigim­ties žmogus, visapusiškai išsilavinęs, nuo mažens kalbėjo lenkiškai, rusiškai, prancūziškai, vėliau dar išmoko vokiečių, danų, švedų, italų kalbas. Nepaprastai lengvai ir elegantiškai bendravo su skirtin­giausių tautų, kilmės ir socialinių luomų žmonėmis. Rašytojas Jonas Aistis prisimena:

Susidariau įspūdžio, kad jis vienodai kalba su karaliais (jam teko ne su vienu jų kalbėti!) ir su savo daržo samdiniais žemrausiais italais. Kartą jis mane nusivedė svečiuosna, kur buvo net trys kunigaikštienės, ir jei ne visos trys, tai bent dvi skirtingų tautų. Savickis buvo natūralus kaip na­mie, kaip kasdien ir, rodos, nieko ypatingo nekalbėjo, bet man jos visos, lyg susitarę, kartojo vis tą patį: Koks šviesus žmogus tasai jūsų ministras! Jis apie viską taip įdomiai ir protingai kalba, kaip gali kalbėti tik aukštos kultūros tikras kraujo aaristokratas. Man atrodo, kad jo viso patrauklumo ir įdomumo paslaptis glūdi tik jo laikysenos laisvume ir jo kalbos nuošir­dume: jis nieko nevaržo ir pats nesivaržo. Bet tai pasiekti galima tik labai gerai pažįstant žmogaus prigimtį.

[.] Kartą pakvietė mudu kaimynai į krikštynas. Sutartą valandą krikštynininkų prie kaimo bažnyčios neradome, tai jis man ir sako: Tingiu du kartu į kalną lipti, tai ar nenueitum pažiūrėti, ko jie ten gaišta, o aš čia po medžiu ant suolo pasėdėsiu. Neskubėdamas užlipau į kalną: ten jau kūmai ruošėsi, bet dar galėjo visas pusvalandis praeiti, iki išsiruoš, tai nutariau leistis pakalnėn, kad ten jam vienam nepabostų laukti. Nusilei­džiu, ir J. Savickio nei ant suolo, nei šventoriuje nebuvo, bet bažnyčios viduje kažkas suolus traukia per grindis ir kalba. Įeinu, ogi Savickis su zakristijonu suolus tvarko ir kalbasi, lyg jiedu šioje parapijoje būtų drau­ge augę ir drauge visą laiką dirbę. (Iš atsiminimų knygos „Apie laiką ir žmones“, 1954.)

Mėgo sąmojį, platų mostą, kartais aštrokai pasišaipydavo iš aplin­kinių, tačiau kartu buvo dosnus, žmogiškas, demokratiškas (ilgai derėjęsis su ūkyje padėjusiu darbininku, užmokėdavo dešimteriopai; grįžęs namo į tėviškę, palikdavo ant tvoros naują kostiumą ir stebė­davo, ką darys jį radęs žmogus.).

Savickis gyvai domėjosi Europos kultūra, šalių, kuriose jam teko lankytis, gyvenimu, daug keliavo &– automobiliu apvažiavo visą Va­karų ir Pietų Europą, lėktuvu skrido į Afriką. Savo kelionių aprašy­muose Savickis svajoja apie Jungtines Europos valstijas, tikisi, kad ateis laikas, kai Europoje nebeliks sienų, muitinių, draudimų vartoti bet kurias kalbas ir tarmes. Tačiau drauge jis išlaikė savo lietuvišką tapatybę. Sąmoningu lietuviu Savickis tapo dar ankstyvoje jaunys­tėje, kada kartu su draugu, būsimu inžinieriumi Narutavičiumi, pėsčiomis keliavo po Žemaitiją rinkdami tarmių žodžius, liaudies meną, lankydavosi lietuvių inteligentijos centre – rašytojos Gabrie­lės Petkevičaitės-Bitės dvare Puziniškyje. Apsisprendęs namuose kalbėti tik lietuviškai, lietuvių tautai sugrąžino ne tik prie lenkiškos kultūros linkstančius savo namus, bet ir visą apylinkę. Gyvendamas užsienyje Savickis labai rūpinosi lietuvių kultūros populiarinimu, Skandinavijoje surengė lietuvių meno parodų, išleido knygų apie Lietuvą, stengėsi, kad studijuoti į užsienį atvyktų daugiau lietuvių jaunimo. Savo raštuose į Lietuvą Savickis žvelgia išsilavinusio euro­piečio akimis, o į Europą – lietuvio, nuolat lygindamas gimtosios ir svečių šalių gyvenseną, gamtą, žmonių papročius. Iš to kyla daug taiklių apibendrinimų ir nemaža sąmojaus.

Arabai užvis imponuoja man savo rase, savo pozomis, savo būdu kalbėti ir ilsėtis. Ilsėtis! Kai aš pirmą dieną, nusi­minęs nieko „nauja“ čia nerasiąs, įkyraus priemiesčio žole užžėlusiomis gatvėmis beeidamas, saulei šildant, pamačiau vie­ną arabą, savo gūnia užsitiesusį šaligat­vį, sakysim, kokiame mūsų Aleksote, prie naujo tilto,

begulintį ir į dangų žiūrintį, man staiga gera dūšioje pasidarė. Jis tyso­jo pačioje gatvėje. Niekas jam „nekliudė“, ir jis, matyti, niekam nekliudė, nors žmo­nių čia ėjo ir važiavo daugybė.

<.> Ir Kaune, ir Tunise tie patys tele­fono stulpai. Mūsų kultūrinio renesanso ramsčiai. Dažniausiai pastatyti ten, kur jiems visai nereikėtų stovėti. Kaip eglės vidurgatvy. O kai pažiūri išilgai, iš akies, perdėm į visus stulpus – tai kaip giria.

<.> Pavyzdžiui, jei vienas stulpas Kaune, kurį aš ypač dažnai turėjau pro­gos matyti, išaugęs meksfalto ggatvėje, gat­vės pačiame vidurkly, prieš palocių tokiu įsidėmėtinu parašu: „Justitia est fundamentum regnorum“( teisingumas yra valstybių pamatas), destis – prieš mūsų Teisingumo ministeriją, būtų kada nupieluotas, tai būtų padaryta iš tiesų didelės žalos. Ir mūsų originalumui. Ir mūsų renesansui. (Iš kelionių aprašymų knygos „Truputis Afrikos“, 1934.)

Tad Savickį galime laikyti tikru šiandienos lietuvio – europiečio, laisvo ir atviro pasaulio gyventojo, pirmtaku.

Pirmus apsakymus Savickis pradėjo spausdinti dar XX a. pra­džioje, o žymiausias savo knygas išleido trečiame dešimtmetyje. Tai novelių rinkiniai „Šventadienio sonetai“ ((1922) ir „Ties aukštu sostu“ (1928). Trečiąjį novelių rinkinį „Raudoni batukai“ paskelbė tik 1951 m., jau gyvendamas Prancūzijoje. Šiuose rinkiniuose pub­likuota apie 30 novelių; keletas jų apimtimi artimos nedidelėms apysakoms. 1952 m. Londone išleistas vienintelis Savickio romanas „Šventoji Lietuva“, o 11956 m., jau po rašytojo mirties, paskelbtas jo karo metų dienoraštis „Žemė dega“. Be šių knygų, Savickis dar yra išleidęs kelionių aprašymų knygas „Atostogos“ (1928), „Truputis Afrikos“ (1934), „Kelionės“ (1938), leidinių apie Lietuvą danų, švedų kalbomis. Dar vienas kitas neįtrauktas į knygas Savickio kūrinys liko periodikoje arba rankraščiuose. Visus juos galima rasti 1990-1999 m. Vilniuje išleistuose rašytojo Raštuose.

Kostas Korsakas taip yra rašęs: „.skaitydamas Savickio raštus, aš negaliu jų autoriaus kitaip įsivaizduoti, kaip su fraku! Su fraku ir būtinai salone. Kur daug elegantiškų manierų, etiketo, išviršinės estetikos ir mandagaus švelnumo formų, nors lėkšta mintimi, negiliu turiniu. Iš to miestiško salono išauga visa Savickio kūryba“.

Maždaug toks J. Savickio „įvaizdis“ ilgainiui tapo vienintelis ir neginčijamas, todėl ne veltui Alfonsas Nyka-Niliūnas ironiškai šią situaciją rreziumavo taip: „Savickis lietuvių literatūroje visą gyvenimą pasiliks savotiškas prašalaitis, dai­liai susišukavęs ir išsikvėpinęs ponas įtariai stebinčių kaimiečių tarpe“. Iš tiesų buvo panašu, kad taip ir atsitiks: vis dar autoritetingas Adomas Jakštas pirmąjį J. Savickio novelių rinkinį „Šventadienio sonetai“ sukritikavo, pavadinęs autorių „modernistu ir dekadentu“; lygiai taip pat rašytojas neįtiko nei Petrui Juodeliui ir pjūvininkams, nei K. Korsakui bei trečiafrontininkams. Situaciją neką sušvel­nino geri Balio Sruogos vertinimai. Kaip teigia A. Nyka-Niliūnas, nors antrąjį rinkinį kritika ir sutiko palankiau, bet „.išlaikydama ttam tikrą distanciją, pa­brėždama jo nemūsiškumą ir svetimumą mums, kaimiečių vaikams“.

KŪRYBOS BRUOŽAI

<.> Savickio intelektualinis lopšys, galima sakyti – tėvynė, yra Europa, arba toji epocha, kurioje Stravinskio muzikos, Picasso tapybos, Renė Clairo filmų ir poezijos revoliucijų fone pražydo ir išsigimė bur­žuazinė kultūra <.> – rašė Alfonsas Nyka-Niliūnas, įvardydamas Savickio estetinių pažiūrų ištakas. Jaunystėje Sa­vickis rengėsi būti ne rašytoju, o dailininku, dai­le ir vėliau aistringai žavėjosi, retkarčiais tapė. Vilniuje, rašytojo sūnaus Augustino Savicko galerijoje, galima pama­tyti ir vienintelį išlikusį Jurgio Savickio natiurmortą. Jo literatūrinių autoritetų reikia ieškoti XX a. pradžios rusų, lenkų, danų, prancūzų ir kitų tautų rašytojų modernistų kūryboje. Tačiau visas įtakas yra neatpažįstamai perlydęs stiprus rašytojo talentas.

Jurgis Savickis priklauso tai pačiai lietuvių literatūros atnaujintojų kartai, kaip ir Vincas Mykolaitis-Putinas, Kazys Binkis, Balys Sruo­ga, Ignas Šeinius; tam pačiam lietuvių kultūros laikotarpiui, kaip ir Vincas Krėvė, Vaižgantas, Šatrijos Ragana. Tačiau jo ir šių rašytojų kūrybos likimas skiriasi. Pirmoji Jurgio Savickio knyga „Šventadie­nio sonetai“ (1922) išėjo tais pačiais metais kaip ir Vinco Krėvės „Šiaudinėj pastogėj“, Šatrijos Raganos „Sename dvare“, Vaižganto „Dėdės ir dėdienės“, Putino, Sruogos poezijos rinkiniai, taip pat ir lietuvių avangardistų manifestinis leidinys „Keturių vėjų pranašas“. Visa ši kūryba greit buvo pripažinta, tapo klasikine, o Savickio no­veles pasitiko geriausiu atveju atsargios, o kkartais ir gana piktos recenzijos. Antai žymus katalikiškos pasaulėžiūros kritikas Adomas Jakštas-Dambrauskas rašė:

Dėl ko „Sonetai“? Dėl ko „Šventadienio“? <.> Kur kas labiau pritiktų šie autoriaus rašiniai pavadinti „Dekadento sapaliojimai“.

Tokie vertinimai rodė, kad tuometiniam Lietuvos skaitytojui Savickio kūriniai buvo visiškai neįprasti, palyginti su tradicine neoromantine arba realistine literatūra, ir pagal šį poveikį artima avangardizmui. O keliais dešimtmečiais vėliau Savickio proza, jau tradicinės lietuvių li­teratūros nenaudai, buvo lyginama su „milžinišku medžiu neaiškios ir gana skurdžios augmenijos plotuose“, „lengva naujosios architek­tūros linija liūdnoje miestelio aikštėje su mediniu šuliniu vidury ir lūšnomis aplink“ (Alfonsas Nyka-Niliūnas).

Nuo tradicinės lietuvių prozos Savickio novelės skiriasi jau tema­tika – jose neretai rašoma apie tolimų šalių miestus, uostus, kurortus, o jeigu prabylama apie lietuvišką sodžių, tai kalbantysis dažniausiai esti jam svetimas – miestietis, menininkas ar aristokratas. Labiausiai nuo tradicijos Savickio proza skiriasi trimis bruožais: pasakojimo sandara, žmogaus būties samprata ir stiliumi.

Savickio prozoje nėra klasikinei realistinei prozai būdingo visažinio pasakotojo, kuris aiškiai įvertintų vaizduojamus įvy­kius, sukurtų vienaprasmę tikrovės interpretaciją. Savickio pasakoto­jas yra labai arti personažo, jo ir veikėjo požiūris bei mintys neretai susipina; pasakojimo perspektyva ( nutolęs taškas, iš kurio kas nors stebima, vaizduojama) dažnai ir netikėtai kaitaliojasi.

Savickio kūrybai būdingas skeptiškas ( kritiškas, abejojantis, nepatiklus), kartais net pesimisti­nis požiūris į žmogaus pprigimtį ir jo būtį. Rašytojo personažai – vi­duje susidvejinę, veikiami nenuspėjamų instinktų, aistrų, jų likimas įnoringas, linkęs žaisti su žmogumi, apvilti jo lūkesčius. Žmogaus būtis Savickio kūryboje atsiskleidžia kaip nepažini, grėsminga. Tai būdinga to meto ir kiek vėlesnei Europos „aukštojo modernizmo“ literatūrai (Franco Kafkos, Albero Kamiu kūriniai). Antra vertus, Sa­vickio proza tikrai nėra niūri. Lemties grimasas, prigimties išdaigas joje atsveria šilti žmogiški ryšiai (tėvų ir vaikų, vienas kitą suradusių mylimųjų), aukštieji grožio, meno, kultūros idealai. Rašytojo pasau­lėvaizdis artimas stoicizmui ( antikos filosofijos srovė, pagrįsta savitvardos, pusiausvyros nepastovios lemties akivaizdoje principus) ir maždaug po dvidešimties metų Europoje susiformavusiam egzistencializmui (apie šią filosofijos ir literatūros kryptį bus kalbama kitoje vadovėlio dalyje).

Savickio kūrinių meninį žavesį lemia ir jo stiliaus meistriškumas: hu­moras, ironija, žaidimas su skaitytojo atmintyje susiklosčiusiais kokių nors situacijų, personažų vaizdiniais, nuorodos į kitus literatū­ros kūrinius, kultūros įvaizdžiai, simboliniai elementai. Ankstyvosio­se novelėse Savickis mėgsta specialiai nustebinti patiklų skaitytoją, sutrikdyti jį netikėtai iškreiptu vaizdu, tolimais palyginimų šuoliais, užšifruotomis užuominomis. Visa tai rašytojo meninei kalbai suteikia nevienaprasmiškumo, padeda išvengti monotonijos.

Savickio proza yra labai koncentruota: jo tekstai palyginti trumpi, tačiau nepaprastai talpūs, čia nerasime nė vieno blankaus, be papildomo prasminio krūvio pasakyto žodžio. Skaityti Savickį reikia atidžiai, sekant vaizdų ir vertinimų kaitą, neprašokant užuo­minų, gėrintis

vaizdo ir žodžio originalumu, netikėtais siužeto po­sūkiais. Tai tam tikrų įgūdžių ir pasirengimo reikalaująs skaitymas, tačiau už pastangas jis su kaupu atlygina estetiniu bei intelektiniu džiaugsmu.

„Vagis“

Novelės tema lietuvių literatūroje nėra nauja – apie kaimietį, susidūrusį su arkliavagiu, dar prieš Savickį rašė Jonas Biliūnas. Tačiau nesunku pastebėti keistų, stebinančių Savickio požiūrio į šią temą bruožų: vagis čia gretinamas su kunigu, o paskui su Kristumi, kai­miečių elgesys nepamatuotai žiaurus. Dviprasmiškas ne tik vagies, bet ir svarbiausio novelės veikėjo – vaiko – paveikslas: vviena vertus, jis pasielgia kilniai – išlaisvina suimtą ir kankinamą žmogų; tačiau, antra vertus, jis juk išlaisvina nusikaltėlį, apvogusį jo tėvus. Vaiko poelgis nėra aiškiai motyvuotas – greičiausiai jis impulsyvus. Toliau šiuo žmogumi vaikas nebesirūpina.

Labiausiai trikdo tai, kad pasakojamoji istorija niekur nėra aiš­kiai vertinama, skaitytojas pats turi susidaryti nuomonę, ką reiškia greitai, tiesiog kaleidoskopiškai vienas kitą keičiantys vaizdai. Jau pirmojoje novelės pastraipoje pinasi keletas „balsų“, keletas požiū­rių: „Kaip gerai turėti savo namas.“ yra nuomonė, pasakotojo priskiriama žmogui, „kuris kaip šuva iišguitas po pasaulį bastos“, tačiau priskiriama netvirtai („taip gali manyti žmogus.“); tai kartu ir paties pasakotojo, ir kaimiečių, trobos savininkų, mintis. Sakinyje „Pilna troba žmonių, pančius vejančių“ jaučiama ironija – tais iš pažiūros niekuo dėtais pančiais bus prie trobos skersinio ppririštas vagis, panašus į Kristų, tad savotiškai pakartotas Išganytojo nukry­žiavimas. Kūrinio vaizdų ir veiksmo daugiaprasmiškumas susitelkia frazėje: „Tėtė, sako, geras, bet kam jis taip baisiai muša vagį!“ (pa­galvokite, kieno nuomonės, požiūriai čia susiduria!) Panaši ir bai­giamoji novelės dalis: žodžiai „Jo užgimusioje šią valandą sieloje.“ iškilmingi, netgi patetiški (pakilūs, jausmingi), bet ar jie ne per daug pakilūs, turint omenyje nevienareikšmį ankstesnį personažo elgesį? Ar čia taip pat nėra ironiškos gaidos?..

Taigi nedidelis Savickio kūrinys yra atviras įvairiausioms interpreta­cijoms. Jame galima matyti ir psichologinę sceną iš vaiko brendi­mo istorijos (vaikas nepaiso šeimos, kaimo bendruomenės autoriteto, ima savarankiškai mąstyti ir spręsti), ir etinę parabolę ( kūrinys, turintis perkeltinę reikšmę) – sugautas nusikaltėlis juk vis tiek yra žmogus, savyje turintis dievišką kibirkštį (vagies sugretinimas su KKristumi); taip pat ir filosofinę užuominą apie žmogaus prigimties ir būties dviprasmiškumą (kokių „žmonių“ tarpan tapo „įrašytas“ vaikas – tų, kurie pančius veja?..). Tiek galimų interpretacijų – labai daug tokios nedidelės apimties kūriniui. Be to, meistriški, ekspresionistiškai deformuoti novelės meniniai vaizdai gali kelti estetinį pasigėrėjimą ir tada, kai skaitytojas nėra nusiteikęs gilintis į sudėtingesnę kūrinio problematiką.

„Vagyje“ atskleidžiama žmogaus brendimo, žmogiškų vertybių išbandymo, būties nevienareikšmiškumo problematika dažna ir kitose Savickio novelėse. Tik reikia nepamiršti, kad daugelis šio rašytojo kūrinių parašyti savotišku „„saloniniu“ stiliumi – į rimtus dalykus žvelgiant lengvai, su šypsena. Todėl Savickio noveles ne­sunku skaityti ir kaip pramoginius tekstus, gėrintis jų puikia kalba, sąmoju, taikliomis detalėmis. Atidus skaitytojas pastebės šį tekstų daugiasluoksniškumą.

TEKSTO ANALIZĖ (PAGAL KNYGĄ „LITERATŪROS TEKSTO INTERPRETACIJA“, 2000, P.106-111)

Tema, tipas, kompozicija, veikėjai, siužetas, bendriausi stiliaus bruožai, spėjama problematika

Iš pažiūros prieš mūsų akis nesudėtingas buitinis vaizdelis: vagystė kai­me, vagies sugavimas ir kaimiečių kerštas, stebimas vaiko, kuris, matyt, nai­vaus žmoniškumo paakintas vagį paleidžia. Vagystė kaip ją patiriančių žmo­nių moralinio išbandymo situacija – tema, aprašyta ir kitų lietuvių rašytojų (J. Biliūno, J. Grušo, A. Vienuolio). Juntame, kad čia viskas galbūt ir nėra taip paprasta: pasakotojas vengia vienaprasmio įvykių įvertinimo (klasiki­niame realistiniame pasakojime būtent pasakotojo vertinimas padeda su­vokti teksto prasmę: prisiminkime Žemaitę, Biliūną); siužetas tarsi niekur neveda: vaikas vagi paleidžia, bet šis vėl pagaunamas, ir dabar jau vaikas juo nebesidomi (intelektualus skaitytojas sakytų, kad tokia siužeto pabaiga šiek tiek paradoksali – netikėta, prieštaraujanti įprastiniam mąstymui). Yra keistų palyginimų, priverčiančių skaitytoją šyptelėti arba pašiurpti (vagis kaip ku­nigas „su kaliošais“ arba Kristus altoriuje). Nepaisant tokių, matyt, kažką rimto reiškiančių detalių, kūrinėlis labai trumpas: vos kiek daugiau kaip du puslapiai; veiksmas greitas, beveik nėra aplinkos aprašymų, būdingų klasi­kinei realistinei prozai; nepasakytume ir kad daug ddėmesio tektų veikėjų „psichologinei analizei“ (psichologinės prozos požymis). Pasakojama vos ne konspektu, punktyru – svarbiausių įvykių užuominomis. Lakoniškumas, simboliškumas, prasminė koncentracija, atotrūkis nuo tradicinių meninio vaizdavimo būdų, šokiravimo elementai – tai modernistinės literatūros bruožai.

Išoriškai tekstelis susideda iš trijų dalių, atskirtų tarpeliais. Pirmoji – sa­votiškas įvadas, kuriame pasakojama, „kaip kitados buvo“, antroji – vienos „nepaprastos dienos“ įvykiai, trečioji – tarsi apibendrinimas: ką įvykiai davė vaiko sielai ir kaip jie baigėsi (ar, iš tiesų, kaip niekaip nesibaigė).

Galima tikėtis, kad tekste bus liečiamos giluminė psichologija (netikė­tas vaiko poelgis); minėti vagies sugretinimai rodo, kad kūrinėlyje gali būti ir abstrakti intelektualinė-filosofinė plotmė.

Erdvė, laikas, veikėjų sistema, siužeto slinktis, kompozicijos logikos išsiaiškinimas; personažų paveikslai, jų santykiai; literatūrinės, kultūrinės nuorodos, stiliaus įprasminimas; pasakotojo laikysena

Apčiuopę, koks maždaug tekstas yra, kokiems literatūros kontekstams jis priklauso, galime savo spėjimus patikrinti, papildyti, įsiskaitydami atidžiau. Pamėginkime žingsnis po žingsnio pereiti visą kūrinį, išsiaiškinti, ką reiš­kia kiekvienas teksto poslinkis.

Visada naudinga iš pradžių įsižiūrėti į bendriausią veiksmo arba vyksmo situaciją – erdvę, laiką, veikėjų santykius, o paskui analizuoti ir interpretuoti smulkesnius elementus. Praktiškai visų šių aspektų nagrinėjimą bus sunku vieną nuo kito atskirti – tiesiog įdėmiai skaitome ir sekame viską iš karto.

Jau pirmas novelės sakinys, paskui pirma pastraipa ir visa pirmoji kom­pozicinė dalis duoda labai rreikšmingas erdvės ir (netiesiogiai) laiko nuoro­das. Pagrindinė novelės veiksmo erdvė yra „namas“, arba namai, kuriuos tu­rėti „gerai“, kuriuose žmones gaubia smagi šiluma. Yra ir kita, ne tokia jauki erdvė – „pasaulis“, kuriame žmogus „kaip šuva išguitas <.> bastos“, -pasaulis, pažymėtas neigiamais tremties, persekiojimo ženklais. Lai­kas -universalus, visa apimantis „dabar“: „kaip smagu [yra] turėti savo na­mas.“; „taip [visada] gali manyti žmogus.“. Toje pačioje pastraipoje ma­tome ir veikėjų priešpriešą: žmonės vakaroja šiltoje troboje, ir žmogus, kuris vienišas, atstumtas po pasaulį bastos.

Jau antrojoje pastraipoje namų erdvės vertybiniai ženklai šiek tiek suprobleminami: „gryčia“ yra „užrūkyta ir dūmų prileista“. (Ar pastebite dar vieną vertybiškai dviprasmį šios erdvės bruožą?) Kita vertus, veikėjų aspektu žmonių opozicija sukonkretinama iki plėšikų, kurie vagia arklius – tai tie patys vagys, kurie antrojoje novelės kompozicinėje dalyje pavogs „tėtei tiesiog iš kūtės arklį“ ir iš kurių vienas „nuteistas žmogus“ taps vaiko stebėjimo ir veiksmo paskata. Vientisas esamasis laikas skyla: į „senos gadynės“, pasakos laikus ir „dabar“, kada apie senovines plėšikų piktadarystes pasakojama ir kada jos iš naujo patiriamos (netrukus vagys vėl pavogs iš žmonių arklį). Kad tekstą bent apytikriai suprastume, šias stovyklas, laikus pastebėti būtina. Įžvalgesnis skaitytojas dar įžvelgs, jog aptariamoje pastraipoje atsiranda ir dar vienas kolektyvinis veikėjas – kunigai. Įdomu, kad

toliau vaikas vieną iš plėšikų savo svajonėse matys būtent kaip kunigą. Ši įžvalga vestų prie sub­tilesnės, gilesnės aptariamo teksto interpretacijos.

Trečioje pastraipoje įžengia svarbiausias novelės veikėjas – vaikas. Svar­bu, kad jo užsiėmimas skiriasi nuo kitų: žmonės „pančius veja“, vaikas – dro­žinėja lentelę ir nori „iš jos smuiką padaryti“. Tai muzikos, meninio pašau­kimo ženklas. Gal todėl vaiko mintys, o vėliau ir veiksmai skiriasi nuo suaugusiųjų? Abstrakčiau mąstant, vaikas novelėje yra tarsi tarp dviejų prie­šiškų, smurtiškų pasaulių: 1) plėšikų, vagiančių žmonių arklius, kankinančių kku­nigus, ir 2) žmonių, kurie, pagavę vieną iš plėšikų, elgiasi lygiai taip pat: jį kan­kina, spardo blauzdas (plėšikai kunigams „padus svilindavo“).

Antroji kūrinėlio kompozicinė dalis prasideda keletu konstatuojamųjų pastraipų. Atidesnio įsižiūrėjimo reikalauja tos vietos, kur toliau kalbama apie vaiką:

Vaikas tyliai stovėjo ties piktadariu, lyg jį kas būtų tvirtai laikęs. Jis nega­lėjo atspėti, kur bus jį matęs. Rarotų vaizdas minė jam šį piktadarį: žalias vei­das, suplėšyti marškiniai, pasvirusi galva. Dideliame altoriuje prikaltas ant kryžiaus Kristus turėjo tokio pat panašumo.

Kas tai „piktadarys“!

Vaiko svajonės iišsipildė: prieš jį tikrai plėšikas. Tiktai koks skirtingas nuo įsivaizduoto („aukštas, malonus, gražiais juodais rūbais pasirėdęs.“)! Bet visgi nekasdieniškas: primenantis ankstyvųjų Advento pamaldų Kristų. Sub­tilus rašytojo žaidimas: būdamas panašus į Kristų, vagis tikrai siejasi su vaiko svajonėse matytu kunigu! „ &<.> žalias veidas, suplėšyti marškiniai, pasvi­rusi galva.“ – tapybiškos detalės, primenančios ekspresionistinę dailę (ko­kius moderniuosius dailininkus, paveikslus šis vaizdas jums primintų?). Nuo šios vietos novelėje nusidriekia ir psichologinio vyksmo punktyras: vaiko sąmo­nės kaita nuo minčių „chaoso“ iki moralinio apsisprendimo atitinkamo veiksmo. „Kas tai ‘piktadarys’!“ – puikus rašytojo stiliaus taupumo pavyzdys: užtenka vienintelių kabučių, kad būtų atskleistas vaikiškos „piktadario“ są­vokos susidvejinimas. Tolesnė novelės slinktis pagrįsta šių dviejų motyvų sam­pyna: 1) vagies ir Kristaus paralelė ir 2) bundanti vaiko sąmonė. Jų iš tiesų ne­įprastos jungties (rašytojo modernisto tekstas!) interpretacijos gilumas priklausys nuo skaitytojo pasirengimo, laiko, kurį jų apmąstymui galima skirti, tačiau juos pastebėti – bet kuriuo atveju reikalinga.

Šiaudą iš lovos ištraukęs, pasuoliu atsargiai prišliaužęs, jis badė vagiui šiaudu į nosį.

Eilutė gerai atskleidžia vvaiko sutrikimą realybės, kuri neatitinka svajonių, akivaizdoje. Subtilesnė asociacija: instinktyvus vaiko judesys pakartoja Kris­taus kankintojų veiksmą prie kryžiaus (ištroškusiam Kristui vienas kareivių ant ieties pasmeigta kempine padavė acto), taigi vaikas nesąmoningai pri­tampa prie vagį (Kristų) kankinsiančių žmonių. Surištasis vaikui atrodo kartu visagalis ir bejėgis („- Tu esi galingas, tu gali vienu žvilgsniu trenkti mane žemėn, bet tu nieko negali man padaryti, – taip klojosi vaiko galvoj minčių chaosas“.)- ir taip iš tiesų yra: kiek toliau vagis vienu „piktos ugnies“ ku­pinu žžvilgsniu iš trobos išveja šeimininką.

Žmonių elgesio su surištuoju nemoralumą gal ryškiausiai atskleidžia ūki­ninko – vaiko tėvo elgesys:

Būdamas tikras ūkininkas, žinodamas, kad su plėšiku reikia elgtis, kaip įstatymai liepia, šeimininkas paklausė tikro veidmainio balsu:

– Gal, sveteli, pusryčių nori?.. Kiaulienos?

<.>

Vagies galva atšokinėjo į pasienį, o blauzdos buvo mušamos batų su pa­sagaitėmis.

Tai bene aiškiausias pasakotojo sarkazmo pasireiškimas (sarkazmas – pikta pašaipa, kurioje neslepiamas kalbančiojo noras pažeminti).

Vaikas, užlindęs į palovio tolimiausią kampą, žiūrėjo nubudusiomis aki­mis į šitą baisią komediją.

– Tėtė, sako, geras, bet kam taip baisiai muša vagį! – skaudžiai susping­sėjo vaiko smilkiniuose.

Tai novelės vidinio, psichologinio veiksmo kulminacija: vaiko sąmonė nu­bunda (pasakotojo požiūrį į aprašomą situaciją gerai atskleidžia užuomina: „šitą baisią komediją“), jis pradeda savaip spręsti: žodis „sako“ atstovauja ko­lektyviniam (žmonių) požiūriui, o po to einantis „bet“ – jau savarankišką sprendimą darančiam individui. Turbūt dėl to toliau taip pakiliai kalbama apie „šią valandą užgimusią“ vaiko sielą; nenuostabu, jog jis „šią dieną ta­po įrašytas žmonių tarpan“. Vaikas suaugo. Tai viena šio vakaro „misterijos“ prasmė.

Tolesnėje viduriniosios teksto atkarpos dalyje rasime išorinio siužeto kul­minaciją (vaikas paleidžia vagį), pajusime ir humoro (vaiko su „vyrišku bud­rumu“ užduotas klausimas), ir jausmingumo (vaiko ašaros, vagies lūkuriavi­mas) gaidas, tačiau prasminiu požiūriu ji nebėra tokia prisodrinta, kaip aptartoji. Atidesniam jūsų įsiskaitymui, apmąstymui telieka kklausimai: ko­dėl ir vagis, ir vaikas yra „kankintiniai“? Ar baigiamosios novelės kompo­zicinės atkarpos pakilumas nuoširdus, o gal tai – pakilumo parodija? Kaip suprasti „tokį ilgesį, tarytum tas vakaras niekuomet nesiliautų“? Kokias prasmes novelės įvykiams suteikia žodis „misterija“? Ir turbūt svarbiausia: kaip suderinti tokį intuityvų vaiko poelgio kilnumą ir paskutinės pastraipos abejingumą tolesniam išgelbėto žmogaus likimui?..

Interpretacija

pastebėtų teksto bruožų aptarimas siejant su literatūros, kultūros kontekstais, parašymo epochos ir mūsų laikų idėjomis

Sukauptos pastabos leidžia tiksliau apibūdinti teksto temas, problema­tiką, vertybinę poziciją, aptarti jo visuminę prasmę bei vertę – o tai ir yra teksto interpretacijos tikslai.

Kaip matome, šiame išoriškai tradiciškame kūrinėlyje (kaimas, prirūkusios gryčios, arkliavagiai.) glūdi visuotinės, nesenstančios temos – žmogaus dvasinio brendimo kelias, moralinis žmogaus jautrumas, iš pažiūros teisė­tų smurtinių veiksmų moralinis prieštaringumas. Psichologiniame novelės plane vaizduojamas žmogaus (vaiko) išsivadavimas iš bendruomeninių ir šeimyninių autoritetų. Moraliniame plane, gretinant vagį ir Kristų, primenama, kad ir piktadaryje glūdi dieviškoji kibirkštis. Tradiciškas žmonių el­gesys, žemišku mastu visiškai teisingas (ginti savo nuosavybę yra teisėta), at­skleidžiamas kaip turintis ir blogio elementą (novelės pradžioje žmonės jau veja pančius, kuriais netrukus suriš vagį – kartu ir Kristų!). Žmogaus prigim­tis novelėje apima ne tik kilniaširdiškumą, bet ir instinktyvaus žiaurumo pradą (žmonės kankina vagį, vaikas šiaudu bado jam nosį). Atsiskleidžian­ti pasaulio žmogaus bbūties samprata yra fatalistinė (fatalistinis – priklausąs nuo likimo, nepavaldus žmogui) – vaiko kilniadvasiškas veiksmas nieko ne­pakeičia, vagis vis vien sugaunamas ir vėl kankinamas. Nesakoma, kas ge­ra, kas bloga, – neidealizuojamas nei vagis (piktadarys), nei žmonės, nei vai­kas (o tokio moralinio vertinimo būtų neišvengęs romantinis arba sentimentalistinis kūrinys – prisiminkime Šilerio „Vilių Telį“ arba Krėvės piemenukus). Net neaišku, ar kilnusis vaiko poelgis idealizuojamas, ar (ir) ironizuojamas (paskutiniųjų teksto pastraipų dviprasmiškos intonacijos). Galima sakyti, kad rašytojas labiausiai siekia parodyti mūsų vertybių, įsiti­kinimų reliatyvumą, ribotumą.

Gilesnė simbolinė teksto plotmė (žmonių ir plėšikų stovyklos, kunigai, Kristus) aiškiai rodo, kad šis kūrinėlis nėra realistinis – realistinė tik viena, paviršinėje plotmė. Turime aiškų intelektualios, koncentruotos modernistinės prozos pavyzdį. Savickio rašymo būdo ir pasaulėžvalgos modernizmas bus ypač akivaizdus, šią novelę palyginus su klasikiniu Jono Biliūno apsakymu „Vagis“ (pirmą kartą išspausdintu 1906 m., taigi vos keliolika metų anksčiau negu nagrinėjamas Savickio tekstas, publikuotas 1922 m.). Klasikinės temos panaudojimas, jos šokiruojantis „perrašymas“ (vagis – Kristus; vaikas – kil­nus ir tuoj pat bejausmis) – būdingas trečiojo dešimtmečio modernistinės bei avangardistinės literatūros bruožas. Trečiojo dešimtmečio meninius ieš­kojimus primena ir ekspresyvūs Savickio teksto vaizdai, iki kraštutinumo pabrėžta ir suprobleminta gėrio – blogio priešprieša („Tėtė, sako, geras, bet kam taip baisiai muša vagį.“).

Ar tokie Savickio kūrinių bruožai nėra arti­mi ir išsilavinusiam, skeptiškam, bet viduje turbūt ne mažiau išsiilgusiam tiesos ir gėrio mūsų dienų žmonių?..

TRUMPESNĖ ANALIZĖ (MODERNIZMAS. I DALIS, 2003, P. 93-94)

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad novelėje pasakojama gana tradicinė buitiška istorija (apie arkliavagį, kaimiečio kerštą jau yra rašęs Biliūnas). Tačiau tekste vengiama vienaprasmio vertinimo, vaizduojami netikėti poelgiai (vai­kas išlaisvina vagį), sugretinimai (vagis panašus į Kristų). Nuo realistinės literatūros tekstas skiriasi ir neįprastu la­koniškumu. Įsižiūrėjus galima pastebėti, kad vagies suga­vimo siužetas tik ppakartoja pirmoje, tarpeliu atskirtoje teksto dalyje papasakotą istoriją apie „senos gadynės“ plėšikus; skirtumas tik tas, kad pagrindiniame kūrinio siužete kankinamas jau ne kunigas, bet vagis, – tačiau šis vaiko vaizduotėje yra lyg kunigas. Taip tarp pirmos ir ant­ros teksto dalies susidaro simboliniai ryšiai, tekstas ati­tolsta nuo realybės, tampa savotišku mitu – „žmonių“ ir „plėšikų“ santykių modeliu.

Svarbiausias kūrinio veikėjas, vaikas, atsiduria tarp dviejų stovyklų: žmonių, kurie „užrūkytoj“ troboj „pan­čius veja“ (vėliau jais bus surištas vagis), ir plėšikų, nepri­tampančių šiltame namų pasaulyje ((pirmoje kūrinio pa­straipoje minimas „žmogus, kuris kaip šuva išguitas po pasaulį bastos“), primenančių kažką aukštesnio („lyg ku­nigas“). Šią vaiko būseną žymi ir simbolinė nuoroda – jis drožinėja smuiką. Vaikas novelėje nėra idealizuojamas: jis išlaisvina vagį, kuris, šiaip ar taip, padarė nnusikaltimą; ir išlaisvina tik vienkartinio impulso pagautas: vėliau vėl sučiupta, per sniegą velkama auka jis jau nebesidomi. Nesigilinama ir į vagies vidaus pasaulį. Tik pabrėžiama priešprieša tarp vaiko ir suaugusiųjų, vienu koncentruotu sakiniu išsakoma vaiko vidinio virsmo, išsivadavimo iš bendruomenės autoriteto situacija: „Tėtė, sako, geras, bet kam taip baisiai muša vagį!“

Novelėje ryški pastanga priblokšti skaitytoją netikėtais sugretinimais, deformuotu, ekspresionistinę tapybą pri­menančiu vaizdu („.jis, kupron susimetęs ir nenorma­lus.“). Gausu ir humoro, ironijos, sarkazmo (vagis „lyg kunigas su blizgančiais kaliošais“, vaiko „žygio“ dvipras­mybė, veidmainiškai ūkininko siūlomos „vaišės“). Prob­lematikos požiūriu kūrinyje pirmiausia atsiskleidžia vai­ko brendimo istorija, o giliau glūdi filosofiniai klausimai apie žmogaus ir visuomenės prigimtį, būties daugiaprasmiškumą (kankinamas vagis kartu yra ir žmogus, ir Kris­tus; saugiuose namuose vejami pančiai laisvei; svajonių karžygys kkartu yra ir piktadarys; išlaisvintojas – kartu ir kilnus, ir savanaudis.). Toks teksto daugiaplaniškumas, stilistinė ir prasminė koncentracija – esminiai modernis­tinės literatūros bruožai.

GALIMI KLAUSIMAI NAGRINĖJANT APSAKYMĄ

Tema, tipas.

Kuo novelė novatoriška lyginant su tos pa­čios tematikos klasikų kūriniais (pasakotojo vaid­-

mens, pasakojimo būdo, siužeto, išraiškos prie­monių, žmogaus sampratos, psichologiškumo, problemų, vertybių požiūriais)? Kokių modernios prozos požymių pastebite?

Aptarkite kompoziciją.

Kodėl kūrinio laiką galima vadinti universaliu?

Kokios novelės erdvės? Kuo tradiciškas, kuo savitas požiūris į jas?

Kaip sugrupuoti veikėjai erdvės požiūriu? Kokios jų opozicijos? Kuris veikėjas svarbiausias,

kodėl?

Kokios pproblemos sprendžiamos? Kurios iš jų būdingos ekspresionistų kūriniams?

Koks – išorinis ar vidinis – veiksmas svar­besnis? Nurodykite svarbiausius įvykius ir išgy­-

venimus.

Kaip kinta vaiko sąmonė stebint vagį? Ko­kie modernaus kūrinio bruožai atskleidžiami šio­-

je scenoje (tapybiškumas, asociatyvumas, netikė­tumas, paradoksalumas, detalių svarba, naujas po­

žiūris į vaiko charakterį)? Kaip?

Įvertinkite žmonių elgesį su vagimi. Kokia pasakotojo pozicija? Kuo ji būdinga ekspresionis­-

tams? Kokia žmogaus prigimtis atskleista? Koks požiūris į tradicinį elgesį?

Kokį pasaulio vaizdą perteikia minėta sce­na? Kokių problemų, būdingų moderniai prozai,

įžvelgiate?

12. Kokia vidinio veiksmo kulminacija? O išorinio? Idealizuojamas ar ironizuojamas vaiko poelgis?

Kaip sprendžiami individo, asmenybės, ki­tokio žmogaus problema? Kodėl vaikas ir vagis

pavadinti kankiniais?

Ką reiškia „būti įrašytam žmonių tarpan“? Kaip tai paaiškina netikėtą vaiko poelgį novelės

pabaigoje (abejingumą vagies likimui)?

Koks požiūris į žmogaus įsitikinimus ir ver­tybes atskleidžiamas?

Kokia žmogaus būties samprata? Kodėl at­sisakoma reikšti požiūrį, moralizuoti?

„AD ASTRA“

Pavadinimas. Išvertus iš lotynų kalbos „ad astra“ reiškia „į žvaigždes“, „į garbę“ arba „aukš­tyn“, ir tai jau suponuoja keletą spėjimų: teksto adre­satas – išsilavinęs žmogus; šiuo pavadinimu kuriama ryški metaforiška stilistika, būdinga ekspresionistams, ir lauktume bent jau asociatyvaus ryšio su rinkinio pa­vadinimu.

Laikas. Pirmieji apsakymo sakiniai lyg ir patvirtina prie­laidas. Ypatingas laikas (šventadienio rytas) pakiliai nuteikia ūkininką Dalbą (rengėsi eiti bažnyčion, jau­tėsi pajaunėjęs) ir paskatina naujiems darbams: refor­muoti gyvenimą, pakeisti pirmykščių tvarką. Tai skam­ba llabai ryžtingai. Geros nuotaikos motyvas šventa­dienio rytą atrodo lyg ir per menkas tokiems didin­giems Dalbos užmojams.

Erdvė. Veiksmo erdvė nusakoma dviem plotmėmis: Dal­bos atsimenama (girios, upės, krantas, sodžius, vyšny­nai) ir dabartinė (.. .tik kelios trobelės. Jų tarpe ir jo gry­čia, naujoviškai ant molynės statyta. Sodžiaus senos tro­bos buvo nukeltos, o kaminai sugriauti. Išrauti vyšny­nai, kaminai išarti, platūs keliai). Ankstesnės ir da­bartinės erdvės opozicija akivaizdi, tačiau nostalgija senajai harmoningai aplinkai neišreiškiama, atvirkš­čiai, padejuojama dėl sveikatos, kurią reikėjo padėti kaminams išarti, vyšnioms išrauti. Pakartoti priešdė­liniai veiksmažodžiai (priešdėlis „iš-„) pabrėžia baig­tinio veiksmo rezultatą, naikinimo veiksmą. Pirmasis teksto tiesioginės kalbos sakinys (Aš padarysiu savaip ir nepasiduosiu) palydimas dar vienu „iš-“ – ištarė.

Ūki­ninkas Dalba sudaro ryžtingą veiksmo programą. Pro­gramiškumą ryškina aštrūs, lakoniški tiesioginės kal­bos sakiniai, kurių pagrindą sudaro būsimojo laiko veiksmažodžiai: padarysiu, nepasiduosiu, imsiu, užtver­siu ir dar įspūdį sustiprinantys žodžiai – tegu pamėgi­na. Tai savo instinktų provokavimo ir drąsinimo bū­das. Impulsas šitiems instinktams prasiveržti yra ne­pasitenkinimas dėl žmonių išklampoto, pabrinkusio Dalbos kelio (Aliaskos vaizdas).

Pasakotojas. Jis – ironizuojantis vertin­tojas, intelektualas. Ironiškas, net sarkastiš­kas Dalbos vertinimas sustiprinamas speci­finiais palyginimais, liudijančiais, kad pirmenybė tei­kiama neįprastai išraiškai: lyg pionierius (jis pirmas keis pirmykštę tvarką), kaip bankininkas. Pastarasis paly­ginimas yra perėjimas prie Dalbos plano tolesnio rea­lizavimo. Šį epizodą užbaigia vaikišką uužsispyrimą pri­menantis ir pažadų bumą tęsiantis: Imsiu ir nužudysiu.

Kaip vystomas veiksmas. Antrasis apsakymo fragmentas vėl pradedamas šventadienio ryto motyvu. Tik jis nebe toks pakylėtas kaip apsakymo pradžios. Išorinį sakralumą (bažny­čios paminėjimas) nuvainikuoja Dalbos pusryčių de­talės – riebūs blynai su varške. Bažnyčion vis dar rengiamasi, tačiau naikinimo plano neatsisakoma.

Detalizuojamas apsakymo veiksmo laikas -žiema. Idiliškas žiemos vaizdelis (.ką tik iš­kritusio sniego ir lengvučio kaip pūkas) – tik dekoracija, kontrastinga seno sukvaišusio šuns vaizdui. Net jo didumas Dalbai atrodo trūkumas (Kaip veršis), o grįžus prie gamto­vaizdžio – idilės jau nebėra. Dominuoja niū­rios, nykios spalvos ir vaizdai (stabarai, šarkos). Giedros (gamtinės ir dvasinės) nebeatkuria nei to­limos saulės nusišypsojimas. Gamta neveikia žmogaus. Peizažo dekoratyvumą patvirtina ir palyginimai, liu­dijantys modernesniojo pasaulio buvimą: pragriežto ra­šalo piešinys, paišiuko bruožai, oranžo spalva.

Sąlygiškai trečiasis apsakymo epizodas tik patvir­tina Jurgio Savickio, kaip ekspresionisto, statusą. Tai šunų susitikimas ir pasikalbėjimas. Šokiruojantis siu­žeto posūkis yra ekspresionistinio įvykių montažo įro­dymas. Šunų visuomenė primena žmonių gyvenimo (ar išgyvenimo sumaterialėjusiame pasaulyje) dėsnius: ne­nuoširdžiai užjausti, gailėtis, ciningai pasityčioti ir pa­likti vienų vieną.

Labai dažnai J.Savickio teksto pastraipą sudaro vienas sakinys, kartais trumpas. Toks kapotas lakoniškas kalbėjimo būdas patvirtina pasakotoją esant konstatuotoją – dažniausiai ironišką, šaltoką, bet kartais ne­nuslepiantį žmogiškos šilumos troškulio. Pastarąjį tei­ginį įrodo šunų susitikimo vaizdo

priešpaskutinis sakinys: Pasielgta buvo šuniškai. Žaidžiama tiesiogine ir perkeltine žodžio šuniškai reikšme: šunys ir turi elgtis šuniškai, o žmonės? Taip pat šuniškai.

Šuns naikinimo istorija pertraukiama papildomu semantiniu komentaru – panoramišku erdvės vaizdu: Aukštai ant kalno, lygiai nutiestu vieškeliu. žmonės pėsti ir važiuoti vyksta bažnyčion. Tačiau Dalbai da­bar reikia ne aukštyn („ad astra“), o žemyn, kur aketė žlugtui skalbti.

Egzekucija piešiama labai detaliai, stiprėja sar­kastiškas požiūris į sugalvotą reformą, tad ko­dėl kalbama apie Dalbos jaučiamą sunkumą? Galima spėlioti, ar tai žmogiškumo blyksnis, aar ūkininko pareiga pabaigti pradėtą darbą, ar jau įsisiautėjusio instinkto žudyti įrodymas. Net mažiausią Dal­bos dvasingumo iliuziją sutriuškina tipiškas J.Savickio prozos epizodas, patvirtinantis nuostatą, kad gyveni­mas – rūsti komedija, cirkas. Kviesdamas gyslotos ran­kos mostu (teatrališkas gestas) šunį į aketę, ūkininkas kalba saldučiu cukriniu balsu. Opoziciški epitetai (gys­lotos ir saldučiu) pabrėžia netikrumą, farsą. Scenoje (erdvė ant ledo) turi „dirbti“ ne tik balsas, kūnas, bet ir veidas -kaukė. Dabar reikalinga linksmo žmogaus kaukė – Dalba ją ir užsideda. Kitas gestas – nudavęs, kkad nori paglostyti šunį, – dar aktoriaus Dalbos, o nu­stvėrė – jau ūkininko Dalbos. Mizanscena baigta, bet rūsti gyvenimo komedija tęsiasi. Vieno sakinio pastrai­pos – tarsi kino filmo juostos atskiri kadrai, žymintys vis labiau įsišėlstantį, valios nebekontroliuojamą ins­tinktą. Dalbos darbą ssutrukdo žiūrovai – vaikėzai, pienburniai, primenantys tikrąją šventadienio prievolę – bažnyčią. Tačiau jų atsikračius absurdą primenanti sce­na tęsiasi, tik pasikeitus vaidmenimis: šuo išsigelbsti, o Dalba skęsta. Ypač efektingas komentaras, kai, at­rodo, pačiu netinkamiausiu momentu prisimenama so­cialinė skęstančiojo padėtis: Ir dviejų valakų ūkinin­kas pradėjo skęsti.

Modeliuojama nauja situacija, veikėjui suteikiama ne fizinio, bet dvasinio pasirinkimo ir apsisprendimo erdvė. Kai Dalbos nebeišgirsta žmonės (nieko jiems nebegailėtų), vėl prisimenama bažnyčia, kurios vizija dabar tokia ypatinga, šviesių angelų pil­na. Netikėtas būsenos ir kalbėjimo ad­resato pasikeitimas: malda virsta. Ciucka. Pirmąkart ištartas Ciucka Dal­bą išgelbsti (šuo ištraukia šeimininką), antrą kartą pasakoma Ciucka iš dėkingu­mo (jis pabučiuotų šunį). Tariamoji nuosaka žymi tariamą jausmą. Troškimas pasidaryti geresniam yra tik deklaratyvi poza, visiškai nuvainikuo­ta sau paskiriama aukščiausia atgai­la: Papasninkausiu! Tris ddienas nevalgysiu. Kaip šiltas vėjelis kutenantis graudus kunigo pamokslas, stačiokiški vėjavaikių pusbernių klausimai nenustelbia altruistinio noro, nes tai kontrakte surašyta. Kuo daugiau deklaruojama, tuo mažiau pasi­tikėjimo kelia Dalbos žmogiškumo prisikėlimas.

Kelionės namo vaizdas kuriamas dar lakoniškesniais sakiniais, nes viskas kartojama, viskas jau žino­ma: vėl ketinimai reformuoti ateitį, šiltos trobos pasi­ilgimas (ryškiausios detalės: karšti kopūstai, tirpinta įsnauja, gal kunigo vizitas), bet ir vėl. aketė. Jos įvar­dyti neskubama. Pirmiausia Dalba pagalvoja: brudas (iš karto po kunigas). Toliau: Prieš jį buvo juoda duo­bė. Dalbos bbūsena keičiasi akimirksniu. Įsikaltas su­manymas neleidžia nurimti, kontrakto būti geresniam -kaip nebūta, nes darbą reikia atlikti iki galo. Juo la­biau kad šuo – čia pat. Skandinimo vaizdas šokiruoja natūralistinėmis detalėmis (užsisrėbęs, šlapia uodega, naujai turėto veršio uodega). Viskas vyksta labai grei­tai. Darbas atliktas. Veiksmas baigtas.

Kuriamas kitas. Tai tylos fragmentas – nuo žodžių Buvo tylu iki neprataręs nė žodžio – mažiausiai persmelk­tas ironijos. Tai patvirtina mintį, kad ekspresionistų kūryboje po šalta intelektualaus ironizuotojo kauke slepiasi humanizmo trokštanti siela, kuri tiki, kad sumaterialėjęs pasaulis dar visiškai nesu­niokojo žmogaus dvasios. Leidžia­ma susikurti iliuziją, kad moralinio sprendimo galimybė dar egzistuoja. Epizodas prisodrintas ženklų, kad Dalbos siela nerami, nėra sielos pusiau­svyros: neužsirūko, skuba, paslap­tingi žmonių balsai tamsoje, nebū­dingas tylus parėjimas namo.

Įėjimas trobon – tai riba, palie­kanti nemalonų incidentą praeity (tik viena nemaloni detalė – sudras­kyta kailinių rankovė, tačiau greitai randamas sprendimas). Ne vieną kartą tekste pabrėžiama, kad sku­bėta namon, šilton trobon. Tokia ji ir pasitinka Dalbą: garuojantis puo­das, prieangio tamsą ir šešėlius tuoj pakeičia šviesa, jaukumas, šiluma. Ir kunigas.

Nuo apsakymo pradžios šventadienio motyvas paraleliškas naikinimo dienos motyvui: rengimasis bažny­čion, ėjimas ten su šunimi, vaikų re­plikos, kunigo pamokslo klausyma­sis, vaikų džiaugimasis kunigėlio do­vanomis, galiausiai – pats kunigas namuose. Tačiau jo charakteristika taip pat ironiška: familiarus pasi­sveikinimas ssu šeimininku, laikro­džio retežėlis, aukso kryželiukas.

Priešpaskutinis apsakymo saki­nys išsklaido bet kokias iliuzijas dėl ūkininko sąžinės graužaties. Pokalbis apie plačią politiką- štai kas svarbiausia! Dieną apvainikuoja ant aukštai iškeltos lėkštės garuojantis skilandis. „Ad astra“ – aukštyn. Dvasios aukštumą ir taurumą, į ką orientavo pavadinimas, keičia soti vakarienė. Diena praėjo keičiant pirmykščią tvarką, bet beprasmiš­kai. Nebuvo čia nei užuojautos, nei gailestingumo. Tik rūsti gyvenimo komedija.

Jurgio Savickio apsakymas „Ad astra“ asocijuojasi su Biliūno kūriniu „Brisiaus galas“. Nebėra tradicinio žmogaus ir gyvulio ryšio. Šuo žmogui tampa tik padaru, ku­riuo reikia atsikratyti. Kai Dalba rankos mostu kviečia šunį į aketę ar kartoja Ciucka, ataidi J.Biliūno ap­sakymo šeimininko Sa, Brisiau, sa. Tačiau Dalbos poelgis, atliktas šal­tai ir racionaliai, rodo dar didesnį nužmogėjimą. Sąsajų rastume ir su šiuolaikinių rašytojų kūryba: žmo­gaus degradavimas Juozo Apučio apsakyme „Šūvis po Marazyno ąžuolu“ dar akivaizdesnis. (Nušau­ti gyvulį vidury baltos dienos, ma­tant vaikams – taip suprantamas vy­riškumas.)

GALIMI KLAUSIMAI

Kokio klasikinio kūrinio siužetas perprasmintas novelėje? Kaip? Kokie svarbiausi vaizdavimo principai atskleidžia modernios prozos estetiką?

Interpretuokime pavadinimą. Kaip jis susi­jęs su tekstu? Kodėl toks?

Kokia kūrinio problematika? Kuo ji tradici­nė, kuo – moderni?

Apibūdinkite Dalbą. Paveikslo tradiciškumas ir modernumas.

Koks ir kaip atskleistas pasakotojo požiūris į ūkininką?

Kaip novelėje susiduria sena ir nauja? Ko­kia veikėjo pozicija?

Kuo svarbus vveiksmo laikas? Kaip siejamas šventumas ir kasdieniškumas?

Kokias laikų sukeltas problemas pasakoto­jas akcentuoja?

9. Kokį meninio vaizdavimo principą pasitelkus sprendžiama novelėje susvetimėjimo ir vienišumo problema? Koks požiūris į pasaulį reiškiamas?

Kuo paradoksalus Dalbos sprendimas žu­dyti? Kodėl jis nesmerkiamas?

Kokį žmogų vaizduoja ekspresionistai? Pa­lyginkite jį su J.Biliūno apsakymų „Kliudžiau“, „Brisiaus galas“ veikėjais.

Įrodykite, kad Dalbos požiūris į gyvybės ver­tę perteikiamas ironiškai. Kur dar kūrinyje taiko­mas ironijos principas?

Koks žmogus Dalba – geras ar blogas? Ko­dėl? Kuo modernus požiūris į žmogų novelėje?

„KOVA“

GALIMI KLAUSIMAI

Novelės tema. Kuo netradicinis jos trakta­vimas?

Apibūdinkite vaiko kovą: dramatiška, tra­giška, prasminga, beprasmė. Kaip ją galima su­

vokti platesne prasme?

Kokios novelės problemos? Kuo modernus jų sprendimas?

Kaip kuriamas pagrindinio veikėjo paveiks­las? Kaip derinamos literatūrinės ir teatro priemo­nės? Kurios padeda pasiekti lakoniškumo? Kaip?

Kokia vaiko dialogo su žyduku paskirtis? Kodėl jie vadinami draugais? Kokį vaikų gyveni­mą pokalbis atskleidžia?

Kas parodijuojama šiame dialoge?

Kokia peizažo paskirtis, kurios jo detalės – svarbiausios? Kaip gamtovaizdis apibūdina vai­ko charakterį, vertybes, jų kaitą?

Kodėl berniukas vadinamas „nebepataiso­mu fantastu“? Kaip taikomas ironijos principas?

Kuo netradicinis pagrindinio veikėjo mąs­tymas, elgesys, vertinimas?

Ar berniukui yra suvokiami tėvų, kitų su­augusiųjų elgesio motyvai? Kodėl? Koks moder­nistų charakterių kūrimo principas atskleidžiamas?

.Ar suaugusieji supranta savo elgesio prie­žastis ir pasekmes? Kodėl? Kodėl jie nėra laimin­gi? Kokioje kūrinio scenoje tai matyti, kuo ji

iro­niška?

12.Kas būdinga žmonių santykiams, bendra­vimui?

13.Kokių socialinių sluoksnių žmonėms bū­dingas čia pavaizduotas gyvenimo būdas? Kuo tai

netikėta lyginant su tradicine proza?

14.Kokia marionečių šokio scenos prasmė? Kaip ji apibūdina novelės vaizduojamąjį pasaulį, vertybes?

15.Laimi ar pralaimi kovą vaikas? Argumen­tuokite. Ką jis pasiekia savo kova, kuo ji pras-minga?

16.Kuo absurdiškas novelės veiksmas ir jos pasaulis? Kokį vaidmenų neatitikimą pastebite

kūrinyje?

APIBENDRINIMAS

Jurgis Savickis – ryžtingiausias XX a. pradžios lietuvių prozos atnau­jintojas. Jis labiausiai nutolsta nuo įprastinio kaimiško to meto lietuvių literatūros pasaulėvaizdžio ir nuo realistinės bei romantinės literatūros ttradicijų. Naujojoje lietuvių literatūroje Savickio dėka atsiranda miesto, aristokratiškos kultūros temos, jis sukuria rafinuotą, elegantišką, ne­tikėtomis intonacijų bei prasmių sandūromis žaižaruojantį stilių. Sa­vickio prozoje nauja tai, kad atsisakoma patikimo, visažinio pasakotojo, tekstas tampa daugiareikšmis, gausu kultūrinių asociacijų, užuominų bei poteksčių. Galima sakyti, kad su Savickiu į lietuvių literatūrą įžen­gia moderniosios civilizacijos žmogus – ironiškas, skeptiškas, paveik­tas veržlaus, kintančio gyvenimo, tačiau kartu gyvai jaučiantis grožio, kultūros, tvirtų etinių žmogaus gyvenimo pamatų vertę, besiilgintis pastoviųjų žmogiškų vertybių. Tokia modernistinių ir klasiškųjų pradų ddermė Savickio kūrybą skiria nuo nutrūktgalviško avangardizmo, sieja su kitų didžiųjų Europos modernistų raštais ir teikia pagrindo šį rašy­toją laikyti vienu didžiųjų XX a. lietuvių literatūros kūrėjų.