Kalbotyra

Kalbos struktūros vienetai: mažiausias kalbos vienetas – fonema, mažiausias kalbos vienetas, skiriantis žodžius ir žodžių formas, šnekoje realizuojama garsu. Mažiausias reikšminis kalbos vienetas, susidedantis iš vienos fonemos ar fonemų grupės yra morfema. Tai tokios reikšminės žodžio dalys, kaip šaknis, priesaga, priešdėlis, galūnė, intarpas. Morfemų junginys sudaro žodžio morfeminę sandarą arba struktūrą. Neretai ta pati morfema gali turėti skirtingą fonemų sudėtį, kelis variantus. Morfemos, turinčios daiktinę reikšmę vadinamos šaknimi.Šitokie morfemų variantai lingvistinėje literatūroje kartais vadinami Pvz.: žodis kelti būtajame laike kėlė. kkel- ir kėl- yra alomorfai. Morfemos konkreti realizacija šnekoje vadinama morfa. Stambesnis už morfemą kalbos reikšminis vienetas yra leksema. Leksema – pagrindinis kalbos struktūros vienetas, turintis savarankišką reikšmę ir dažniausiai atliekantis nominatyvinę funkciją. Dar stambesnis kalbos vienetas yra sintagmema. Tai tam tikra žodžių junginio struktūrinė schema, egzistuojanti mūsų sąmonėje. Kad žodžiai išreikštų mintį juos reikia pavartoti tam tikromis formomis ir tam tikra tvarka. Sakinio struktūrinė schema, jo bendras modelis vadinamas logema.

Šaknis – morfologiškai neskaidoma žodžio dalis, bendra giminiškiems žodžiams ir nnurodanti į tai, koks daiktas požymis veiksmas ir būklė reiškiama žodžiu. Daiktinę šaknies reikšmę daugiau ar mažiau pakeičia afiksai – morfemos, turinčios derivacinę ar reliacinę reikšmę. Jie pagal užimamą vietą šaknies atžvilgiu skirstomi į prefiksus, postfiksus ir infiksus. Prefiksai arba ppriešdėliai – tai afiksai, esantys prieš šaknį. Postfiksai – afiksai, esantys po šaknies. Jų yra dvi pagrindinės rūšys: sufiksai arba priesagos ir fleksijos ir galūnės. Sufiksas – tai afiksas, esantis tarp šaknies ir galūnės arba po šaknies, jeigu tam tikra žodžio forma neturi galūnės. Fleksija – tai afiksas, esantis dažniausiai žodžio gale, galūnė (po priesagos arba po šaknies jeigu žodis neturi priesagos). Infiksai arba intarpai – tai afiksai, įsispraudę į šaknį. Jie būdingi tam tikriems veiksmažodžiams ir atlieka formų darybos funkcijas. Pagal funkciją visi afiksai skirstomi į dvi rūšis: žodžių darybos ir formų darybos. Pirmiesiems priklauso priešdėliai ir priesagos, antriesiems – infiksai ir galūnės. Žodžių darybos afiksai turi derivacinę, darybinę reikšmę ir su jais daroma naujų, išvestinių žodžių. Kalbose labiausiai ppaplitę sufiksai.

Kalbos sistemos vienetai šnekos aktuose realizuojami garsiniu būdu ir suvokiami mūsų klausos organais todėl kalbotyroje jie priskiriami prie raiškos plano. Visi išskyrus fonemą turi dar ir tam tikrą turinį – turinio planą.

Pagal raiškos plano vienetus pagrindinis turinio vienetas vadinamas semema. Tai reikšminis morfemos, žodžio ar tam tikro žodžių junginio elementas, nesusijęs su konkrečia šių vienetų forma.

Taigi kalbos sandarą ar struktūrą sudaro tokie vienetai: Fonema – garsas; Morfema – morfa; Leksema – žodis; Sintagmema – žodžių junginys; Logema –– sakinys

Sintagminiai ryšiai – tai linijiniai santykiai tarp kalbos vienetų, tekste šnekos sraute (tarp fonemų, morfemų, leksemų) grafiškai juos galima pavaizduoti horizontalia linija. Paradigminiai ryšiai – tai santykiai tarp tos pačios rūšies kalbos vienetų kaip visumos, tam tikros sistemos (pvz, tarp galūnės morfemų –as, -o, -ui sudarančių visą leksemų kaip darbas, vaikas linksniavimo grupę, paradigmą. Grafiškai juos galima pavaizduoti vertikalia linija.

Intonacija – balso tono kitimas arba melodika, su kuria tariamas skiemuo, visas žodis, sintagma ar sakinys, garsinių priemonių kompleksas, apiforminantis šnekamosios kalbos sakinį ar frazę. Konstatuojant faktą – tvirtinamoji arba konstatuojamoji, kai klausiame – klausiamoji arba interogatyvinė. Kai šaukiame – šaukiamoji arba eksklamatyvinė. Intonacija atlieka tiek sintaksines tiek stilistines funkcijas. Ją galima išreikšti jausmus. Priegaidė – skiemens intonacija. Lietuvių bendrinėje kalboje priegaidė yra dvejopa: krintančioji (tvirtapradė) arba kylančioji (tvirtagalė). Jeigu tariant skiemens balsį ar dvibalsį balso tonas staiga pakyla aukštyn ir paskui staiga krinta žemyn tada turime tvirtapradę priegaidę. Jeigu tariant skiemens balsį ar dvibalsį balso tonas laipsniškai kyla aukštyn ir pamažu nestaiga leidžiasi žemyn tuomet turim tvirtagalę priegaidę.

Kalbotyros šakos

a)Bendroji kalbotyra tiria kurios nors atskiros kalbos ar k grupės struktūrą ir raidą.

b)Specialioji kalbotyra tiria kurios nors atskiros k ar k grupės struktūrą ir raidą.

c)Diachroninė – nagrinėja kalbos reiškinių raidą ir kkitimą.

d)Sinchroninė – tam tikro laikotarpio kalbos struktūrą.

e)Fonetika – nagrinėja kalbos garsų sistemą, sudarymą, kirtį, intonaciją.

f)Fonologija – garsų funkcijas kalboje.

g)Morfologija – žodžių sandara, daryba ir kaityba.

h)Sintaksė – žodžių jungimą į sakinius, ž junginius ir sakinius, jų struktūrą, rūšis.

i)Leksikologija – tiria žodžius, leksiką (kalbos žodyną). Atšakos: etimologija – žodžių kilmę, frazeologija – tiria pastovius, sustabarėjusius žodžių junginius, kurių reikšmė nutolusi nuo žodžių, onomastika – tiria asmenvardžius, vietovardžius ir kt. asmenvardžius.

1)Kiekv.ženklas yra dvipusis.Jis turi savo materialią formą, kurią suvokiame lytėjimais ir rega.Materiali forma vadinama esponentu, žymikliu, signantu. Kiekv.ženklas turi dar ir turinį arba reikšmę.Reikšminė pusė-žyminys. Svarbus ženklo požymis jo sąlygiškumas. Tos pačios materialios formos ženklas yra vienareikšmis, tam tikroje ženklų sistemoje jis turi žymėti tą patį dalyką. Jis daugeliu atvejų yra sąlyginis, pareinantis nuo tam tikros žmonių grupės sąmoningo susitarimo. Ženklas neegzistuoja izoliuotai;jo reikšmė yra nulemta kitų tos pačios sistemos ženklų.

Sistemoje visi elementai turi būti glaudžiai susiję. Kalboje tarp elementų yra sąsajos: Logemos-sintagmenos-leksemos-morfemos-fonemos. Kalbos ženklų sistema remiasi kitos sistemos. Sistema-darni ženklų visuma,kurios atskiros dalys yra glaudžiai tarp savęs susijusios yra subadimuotos (prijungtos).

Pagrindinės sistemos yra tokios, kurių vienetai yra to paties lygmens (pvz. skaičiai [1;..])

Hierarchinės yra tokios, kurios turi daugiau negu vieną lygmenį (pvz.saulės sistema). Kalba yra hierarchinė sistema. Ji turi savo ddalis (posistemes, kurios vadinamos atskiromis sistemomis). Sistemos dalys vadinamos sistemos elementais arba vienetais.

Raiškos planui priklauso fonemų sistema.

Dviejų planų (raiškos ir turinio) yra leksinė ir sintaksinė sistema. Leksinei sistemai priklauso žodžiai.Sintaksinę sistemą sudaro junginiai ir sakiniai.

Turinio plano sistemai priklauso semenų sistema, vadinama semantine.

Fonemų sistema dar skyla į balsių ir priebalsių posistemes.

Pagal kalbos priemonių atrankos ir vartojimo būdą, išskiriami funkciniai kalbos stiliai:

a)Mokslinis – konstatuojami faktai, objektyviai išdėstoma, apstu daiktavardžių (tarptautinių terminų), vyrauja išplėstinė sakinio struktūra.

b)Publicistinis – rašoma aktualiais gyvenimo meto politiniais, visuomeniniais ar kt. Klausimais, siekiama prabilti į skaitytojo jausmus. Kalbama kartu ir terminais, bet kartu vaizdingesniais, emociniais žodžiais.

c)Beletristinis – faktai vaizdingai atkuriami, subjektyvus pasakojimas, meninių priemonių gausa.

d)Kanceliarinis – tai ofic. įstaigų ir jų dokumentų kalba.Ja rašomi administraciniai ir tarnybiniai dokumentai,įvairūs tvarkomieji ir kitokie reikalų raštai.Jai privalomi bendrieji norminės kalbos reikalavimai,dėsniai ir taisyklės.

e)Buitinis – pasižymi raiškos priemonių įvairove.Jam būdingas laisvumas.Vartojamos ir nenorminės kalbos dalys (skoliniai ir kt.). Atsižvelgiant į kalbinės raiškos pobūdį, kartais skiriami stiliai: iškilmingasis, intymusis, familiarusis, lipšnusis ir t.t. Bet jų išskyrimas neturi tvirto pagrindo.

Gramatinių reikšmių reiškimo būdai: Afiksacija – afikso pridėjimas prie žodžio.Jie pagal užimamą vietą šaknies atžvilgiu skirstomi į prefiksus, postfiksus ir infiksus(liet.k. linksnį reiškia galūnė, laipsnį – priesaga); Vidinė fleksija – šaknies garsų kaita. Pvz

angl.k. do- did; Reduplikacija – kai pakartojama ta pati morfema arba kitas žodis.Pvz. japon. yama – kalnas, yama yama – kalnai; Supletyvizmas – to paties žodžio formų sudarymas iš skirtingų šaknų ar jų kamienų.Pvz. aš – mano; Tarnybiniai žodžiai – dalelytės( tik), pagalbiniai žodžiai.Pvz.it‘s rainning; Žodžių tvarka – svarbi, kai negalima gramatinės reikšmės išreikšti galūnėmis.Liet.k. svarbi, kai vartojamas tikrinis vardas.Pvz.Ruso nemėgo Didro; Kirtis ir intonacija – gramatinę reikšmę turi tik laisvas kirtis.Pvz.ko- katės, kas- katės.

Priebalsių klasifikacija remiasi dviem pagrindais: akustiniu iir fiziologiniu.

Pagal tono ir šlamesio santykį priebalsiai skirstomi: Trankiuosius(b,d,g,z,ž,p,t,k,s,š); Balsinguosius(l,m,n,r);

Pagal užtvaros pobūdį: Sprogstamieji(b,d,g,p,t,k,m); Pučiamieji(f,s,š,z,ž)

Pagal aktyvųjį šnekos padargą: Lūpiniai(p,b,m,v,f); Liežuvio priešakiniai(t,d,n,s,z,c,č,ž..); Liežuvio viduriniai(k,g,ch.); Liežuvio užpakaliniai(k,g,ch.) Liežuvėliniai (pranc.k. r); Paburniniai(q,h)

Dabartinės taisyklės neleidžia: 1)Išardyti dviraidžių ženklų; 2)Į naują skiemenį kelti vieną priebalsį; 3)Perskirti dvigarsių

skiemenys jungiami į skiemenų grupes (stambesnius šnekos vnt.), kurie turi vieną kirtį ir skiriasi vieni nuo kitų pauzėmis. Vienų kalbininkų vadinami taktais, o kt. – fonetiniai žodžiais.

Stambesnė už taktą yra sintagma – intonaciškai neskaidoma atkarpa, turinti tam tikrą bendrą rreikšmę. Liet.k. dažniausiai skirstoma į dvi sintagmas. Pats stambiausias šnekos vnt.- fonetinė pauzė – vientisinis arba sudėtinis sakinys. Dažnai gali nesutapti su sintaksiniu skaidymu (pvz.Brazys apsisprendė. Ir nesigailės).Tai – dvi fonetinės pauzės, kurias skiria pauzė.

Pagrindiniai kalbos tipai yra: teritoriniai dialektai aarba tarmės (vienetai yra: tarmė – patarmė – pašnektė, tarmėms būdingos tam tikros fonologinės, morfologinės, sintaksinės ar leksinės ypatybės), profesiniai dialektai, socialiniai dialektai (žargonai), rašomoji kalba, bendrinė kalba ir slengas (žargonybėmis atmiešta bendrinė kalba).

Skiemuo – garsas ar garsų junginys, ištariamas vienu iškvėpimu (ekspiracijos teorija). Labiausiai paplitę skiemens teorijos: akustinė/sonorinė (teigia, kad skiemuo – balsingesnio elemento junginys su mažiau balsingu) ir fiziologinė/artikuliacinė/muskulinė (teigia, kad skiemuo – tai kalbos el., tariamas vienu raumenų įtempimo impulsu, turinčiu šias fazes: įtampos stiprėjimą, įt. viršūnę (tariant balsį) ir įt. susilpnėjimą) bei funkcinė/fonologinė (skiemuo – tai tam tikros struktūros žodžio dalis, kurios centras – balsinė fonema ar dvigarsis, o priebalsiai, įeinantys į skiemenį – periferinės skiemens dalys.Svarbiausia skiemens ypatybė – jo ilgumas ar trumpumas. Skiemuo gali bbūti atviras, kai baigiasi balsiu ir uždaras, kai baigiasi priebalsiu. Skiemenį sudaro balsis, dvigarsis arba trigarsis. Žodžio skaidymo morfemomis teorija teigia, kad skiemens ribos sutampa su morfemomis: priešdėlis, šaknis, priesaga, galūnė.

Gramatinę sandarą sudaro žodžio forma (tas žodžio pavidalas, kuriuo jis vartojamas kalboje ar šnekta) ir tomis formomis reiškiamas santykis. Gramatinės sandaros vienetai – daiktinė elemetų reikšmė (šaknys) ir santykinė/reliacinė (galūnės). Pačią gramatiką sudaro sintaksė ir morfologija. Gramatikos vienetai – morfema, žodis, žodžių junginys, sakinys (kalbos struktūros vienetai) ????

Kalbos ir šnekos sskirtumai: kalba-garsai, žodžiai, kaitymo, jungimo taisyklės. Tai visuomenės sukurtas garsinės raiškos priemonių inventorius. Tai randame žodynuose ir gramatikose. Sistema. Kalba vartojama šnekos aktuose.

Šneka-konkrečiai realizuota kalba. Šitame akte ištariamus žodžius supranta ir kt. asmenys, praktinė kalba,vartojama konkrečiu atveju.Dažniausiai dialogo forma.

Kalba: Šneka:

1)kolektyvo kūrinys

2)tradicija

3)abstrakti priemonių sistema 1)konkretus individ. reiškinys

2)neilgai trunkantis procesas

3)konkretus psichofizinis aktas.

Dabartiniame kalbos moksle šneka – tai ne tik garsai,bet ir raštu reiškiamas šnekėjimas. Šneka – bazė, kurios pagrindu formuojasi kalba.

Laisvas ir nelaisvas kirtis: žodžio ar kt.kalbos reikšminio kalbos vieneto skiemens garsinis paryškinimas kitų tos paties vieneto skiemenų atžvilgiu vadinamas kirčiu arba akcentu. Kirtis kalboje gali būti laisvas(fiksuotas) arba nelaisvas(fiksuotas).Laisvas – nesusijęs su kuriuo nors skiemens vieta. Nelaisvas – kirtis būna tik tam tikrame skiemenyje.Pasaulyje daugiau kalbų turinčių nelaisvą kirtį.

Laisvasis kirtis morfologiniu atžvilgiu: 1)pastovus(pvz.vyras,brolis); 2)nepastovus(vaikas-vaikams). Be pagrindinio kirčio gali dar turėti šalutinį.

Morfena-gramatikoje laikoma mažiausiu reikšminiu vienetu, kurio negalima skaidyti.Ji turi formalią reikšmę ir spec.reikšmę(turinį). Nulinė morfena-tai materialiai neišreikšta morfema, bet atliekanti jos funkcijas, turinti tam tikrą derivacinę ar reliacinę reikšmę. Lietuvių kalbai nulinės morfenos nėra l. būdingos,bet jų nemažai yra rusų,vokiečių ir ypač anglų kalboje. Nulinę fleksiją liet.kalboje turi veiksmažodžių būsimojo laiko trečio asmens formos(pvz.bus,eis,rašys). Šios formos neturi galūnės, bet jau pats galūnės nebuvimas signalizuoja 3 asmenį. Apie nulinę morfeną galime kalbėti tiktai tuo aatveju, kai tas pats žodis kitose formose turi ir nenulines, t.y. materialiai išreikštas morfemas(pvz.negalime kalbėti apie prieveiksmių čia, ten nulinę galūnę, turint galvoje tokias formas kaip čio-nai,ten-ai, nes prieveiksmiai yra nekaitomi žodžiai). Kiti kalbininkai teigia, kad jeigu nėra morfenos, tai kalbėti apie ją nėra reikšmės.

Artikuliaciniu aspektu balsiai skirstomi pagal kalbos padargų padėtį:

1. Burnos atvirumą ir liežuvio pakilimą: a)atvirieji(žemutinio pakitimo a,e)

b)uždarieji(aukštutinio pakitimo (i,u,ū) c)vidutinio pakilimo(o,ė)

2. Pagal liežuvio horizontalų pasislinkimą dantų atžvilgiu ir jo pakilimo vietą: a)priešakinės eilės(i, e); b)užpakalinės eilės(u,a); c)vidurin. eilės(pasitaiko tarmėse,dažniausiai aukštaičių)

3. Pagal lūpų veiklą; a)lavializuoti(lūpiniai)u, ū, o b)nelūpiniai

4. Pagal minkštojo gomurio ir liežuvėlio padėtį: a)grynieji(nenosiniai; b)nosiniai

Priebalsiai: 1)Kliūtis balso trakte; 2)Kalbos padargai nevienodai įtempiami(dažnesnis įtempimas įveikiant kliūtį) 3)Paprastai stipri iškvėpiamo oro srovė 4)Lokalizuotas garsas(ryški garso susidarymo vieta)

Atsižvelgiant į tai, kad kiekvienai sričiai būdingas vis kiek kitoks kalbos priemonių atrankos ir vartojimo būdas išskiriami tam tikri funkciniai stiliai.

Administracinis stilius:3 postiliai su atitinkamais žanrais:juridinis(įstatymai,įsakai,nuostatai);kanceliarinis(aktai,įsakymai,protokolai);diplomatinis (konvencija,nota,deklaracijos,sutartys).

Publicistinis stilius-publicistika vadiname aktualios visuomenės tematikos,faktiniais duomenimis paremti, tiesiogiai reiškiantys autoriaus požiūrį į idealus kūriniai.

Stilius Tipinė varojimt sfera Tipinis turinys Funkcijos Būdingos kalb.ypatybės Būdingos kalbos priemonės

Administracinis Oficialus bendravimas Valdiniai reikalai Pranešimo poveikio(valdymo) Oficialumas, šabloniškumas Standartiniai žodžių junginiai

buitinis Buitinis bendravimas Nesudėtingi konkretūs dalykai bendravimo Neoficialumas situaciškumas Leksinė ir sintaksinė frazeologija

meninis Grožinė kūryba Žmogaus buvimas Estetinio poveikio Individualumas, vaizdingumas įvairios

mokslinis Mokslinis bendravimas Susistemint žmogaus patirtis pranešimo Apibendrinimas, tikslumas,logiškumas, objektyvumas Terminai, Loginė sintaksė

Publicistinis Masinė informacija Visuomenės aktualijos Pranešimo poveikio Tiesioginis Socialinis vertinimas Dalykinė ir ekspresyvioji Leksika,loginė ir eekspresyvioji sintaksė

KALBA ŽENKLŲ SISTEMA KITA ŽENKLŲ SISTEMA

Gal būti įv.formų pvz.stalas;Dvipusis ženklas;Žymiklis; Neegzistuoja izoliuotai (leksema formos ar reikšmės atžvilgiu susijusi su kt.požymiais.Atskiro ž. reikšmė aiškėja iš konteksto,bet daugiareikšmio žodžio reikšmė suvokiama be konteksto); Reikšmė-nesusitarimo dalykas; augelis leksemų yra nevienareikšmės, pvz.akis turi 9 reikšmes vienos kurios formos

Žyminys

Sąlyginis ryšys (žmonių susitarinmo reikšmė)

Vienareikšmis

Kalboje Šnekoje

Raiškos plano vienetai

Fonema (vienplanis). Pvz.lis-3fonemos. Pačios fonemos nieko nereiškia, todėl priklauso tik raiškos planui.

Vienokios ar kitokios tiriamųjų požymių kombinacijos Garsas.

Raiškos ir turinio plano vienetai

Morfena

Leksema (ją sudaromorfenos)

Sintagmena

Logema Morfa (s). Šnekoje morfena realizujama morfais

Žodis

Žodžių junginys

Sakinys (teksto elementas)

Turinio plano vienetai

Semema (giminiškų žodžių reikšmės). 1 žodis gali turėti kelas sememas Reikšmė.Pvz.akis-žmogaus,žiedo,mezginio.

Žodžio forma – tai tas žodžio pavidalas kuriuo jis vartojamas kalboje bei šnekoje. Stal-, raš-, tipo elementų reikšmė dėl jos didesnio konkretumo dažnai vadinama daiktine, o –as, -o, – au tipo elementų reikšmė dėl jos didelio abstraktumo – santykine arba reliacine. –el, -prie, tokių elementų reikšmė vadinama darybine arba derivacine.

Analitinės ir sintetinės kalbos

Kalbos, kurių gramatinės reikšmės daugiau reiškiamos afiksais, vadinamos sintetinėmis (lietuvių, rusų, lenkų), o reiškiamos tarnybiniais žodžiais – analitinėmis ( anglų, prancūzų). Pažymėtina, kad pasaulyje nėra absoliučiai grynų sintetinių, nei analitinių kalbų: sintetinėse kalbose greta afiksų gramatinės reikšmės neretai dar reiškiamos ir tarnybiniais žodžiais, o analitinėse – greta tarnybinių žodžių ir tam tikrais afiksais. Todėl kalbų

skirstymas į sintetinės ir analitines yra gana sąlygiškas.

Garsai skirstomi į dvi pagrindinės grupes: balsius ir priebalsius. Balsiai – tokie garsai, kurie tariami atvira burna ir kuriuose vyrauja tonas, balsingumas. Priebalsiai – tokie garsai, kuriuos tariant šnekos padargai sudaro kliūtis užtvaras ir kuriuose vyrauja trenksmas šlamesys. Į priebalsių atskirą grupę išskiriami balsingieji l, m, n, r,j, v, kurie vadinami sonantais (pusbalsiai). Balsių klasifikacija: skirstoma akustiniu ir fiziologiniu (liežuvio, lūpų ir minkštojo gomurio bei liežuvėlio padėties) pagrindu. Priešakinės eilės: i, e, ėė. Užpakalinės eilės: a, o, u. Vidurinės eilės: tokių lietuvių bendrinėje kalboje nėra. Pagal vertikalų liežuvio judėjimą balsiai taip pat skirstomi į tris rūšis: aukštutinio pakilimo, žemutinio pakilimo ir vidutinio pakilimo.

Žodžių darybos analizė

Žodžių darybos analizė. Skiriamos dvi skirtingos žodžių vidinės sandaros analizės rūšys: morfeminė ir darybos analizė.

Morfeminė analizė skaido žodžius morfemomis(morfema – mažiausia reikšminė žodžio dalis: šaknis, intarpas, galūnė.). Morfemiškai skaidomi žodžiai, kurie turi kituose žodžiuose pasikartojančių morfemų. Jei žodį sudaro vien morfema, tai jau nieko nebepaskaidysi. Taip pat nneskaidomi tie žodžiai, kurių kamienai yra unikalūs.

Morfeminė gali būti detalesnė už darybos analizę, bet žodžių tikrosios jo sandaros neparodo. Darybinėj analizėj nustatome kaip ir iš ko žodis padarytas.

Žodžių darybos analizės svarbiausios sąvokos:

1) Paprastasis žodis – kitais žodžiais nesiremia, darybiškai nnekaitomas. Žodis, greta kurio dabar nevartojamas tos pačios šaknies dar paprastesnis žodis arba kurio reikšmės negalima paaiškinti kitu žodžiu;

2) Darybos pamatas/pamatinis žodis – žodis, kuriuo remiasi darinys;

3) Darinys – tai darybiškai skaidomas žodis, kurio reikšmė paaiškinama remiantis kitu ar kitais žodžiais;

4) Darybos formantas – tai, kuo skiriasi darinys nuo pamatinio žodžio;

5) Darybos reikšmė;

6) Darybos tipas – tai darybos ryšiu susijusių žodžių grupė;

7) Darybos kategorija – stambesnis vienetas už darybos tipą, jei būdinga tik apibendrinta darybos reikšmė. Pvz.: bridimas, siautulys – tai veiksmų pavadinimai, kurie yra vis kito darybos tipo, bet priklauso tai pačiai veiksmo kategorijai. Abstraktų arba asmenų kategorijai priklauso: bitininkas -bitė, darbininkas – darbas, siuvėjas – siuva, mokytojas – moko. Vietų kategorijai priklauso: mokykla – mokyti, rugienos – rugiai. <

Darybiškai nagrinėjant žodį, pirmiausia nustatoma, ar tai grynasis, ar derinys. Kai nustatome, kad žodis derinys, žodžio analizėje skiriame darybos pamatą ir darybos formantą, reiškiamas žodžio kamienas. Darybos pamatas:

a) Gali sutapti su šaknimi, kai jis yra paprastasis žodis, pvz.: medinis – medis, druskinė – druska;

b) Gali nesutapti su šaknimi, bei darybos pamatas yra derinys, pvz.: pasimatymas –pasimatyti – matyti.

Derinys yra sudėtingesnis už paprastąjį žodį. Kai darant naują žodį kinta ir galūnė derinys yra tokio pat sudėtingumo kaip ir pamatinis žodis. TTas elementas, kurio derinys skiriasi nuo pamatinio žodžio, vadinamas – darybos formantu. Darybos formantą gali sudaryti: priesaga, priešdėlis, galūnės. Jų kombinacijos pvz.: suolas – pasuolė, jaunas – apynaujis, pėda -įpėdinis. Derinys su pamatiniu žodžiu turi sietis forma, reikšme. Deriniai yra skiriami į:

1. Dūrinius – žodžiai, kurie remiasi dviem ar daugiau pamatinių žodžių;

2. Vedinius (derinys, kuris turi vieną pamatinį žodį ir darybos formantą). Pagal atitinkamą darybos formantą skiriamos vedinių rūšys:

1) Priešdėliniai vediniai (antgalis, bekraštis – kraštas);

2) Priesaginiai vediniai (darželis-daržas);

3) Galūnių vediniai (įpėdinis – pėda). Derinys, kuris remiasi daugiau negu dvejais ar daugiau pamatinių žodžių, vadinamas deriniu (laumžirgis, grėbliakotis).

Žodžių darybos būdai. Jie išryškėja iš darinio struktūros dėmenų, bei jo santykio, pvz.: darinių mokytojas, skaitytojas, darybos reikšmė išryškėja iš darybos pamatų mokyt ir skait, kurie reiškia tam tikrą veiksmą ir darybos formantą, kuris rodo darinio pasakyto asmens priklausymą veikėjų kategorijai. Šis derinys suvokiamas kaip veikėjas. Darybinė reikšmė susidaro iš pamatinio kamieno ir darybos formanto reikšmių. Pvz.: beržynas, eglynas.

Darybos tipas – tai darybos ryšiu susijusių žodžių grupė, kuriai būdingi šie požymiai:

1) Darybos pamatas turi priklausyti vienai kalbos daliai;

2) Tas pats darybos formantas;

3) Ta pati darybos reikšmė. Pvz.: derinių uogauti (uoga), riešutauti (riešutas), grybauti (grybas) pamatinis žodis yra daiktavardis. Bendras šių derinių darybos formantas ppriesaga – auti. Ta pati darybos reikšmė rinkti kas pasakyta pamatiniu žodžiu.

Žodžių darybos būdai:

1. Prefiksacija – toks žodžių darybos būdas, kai darybos formantu eina priešdėlis (bėgti – išbėgti, nubėgti.). Lietuvių kalboje veiksmažodžiams būdinga grynoji prefiksacija, o daiktavardžiams ir būdvardžiams priešdėlių pridėjimas pakeičia ir galūnę;

2. Sufiksacija – žodžių darybos formantu eina priesaga. Pvz.: cover – cover-age (aprėpimas), cover-ing (priedanga). Lietuvių kalboje gryna priesaga retai eina žodžių darybos formantu. Dažniausiai pakinta ir galūnė;

3. Fleksinė derivacija – darybos formanto funkcijas eina galūnė. Pvz.: apklaus-a (apklaus-ti), jung-as (jung-ti);

4. Kompozicija – kai į vieną žodį sujungiami du ar daugiau žodžių. Pvz.: geras+širdis=geraširdis. Tokiu būdu sudaryti žodžiai vadinami sudurtiniais žodžiais arba dūriniais. Ji būdingiausia vokiečių kalbai, Lietuvoje išpopuliarėjo tik naujesniaisiais laikais.

Mišrieji darybos būdai:

1. Prefiksacija – sufiksacija. Žodžiai sudaromi ir su priešdėliu, ir su priesaga drauge, formantas yra sudėtinis. Pabėgėti, pa-eiti.

2. Kompozicija – sufiksacija. Žodžiai sudaromi su priesaga ir tam tikra sandūros forma. (žmog-ėd-ra).

Dar gali būti skiriami:

1. Konversija – žodis pereina į kitą kategoriją ir įgyja naują funkciją bei reikšmę, kartais ir naujų kaitybos formų. Lietuvių kalbai nelabai būdingas. Anglų, iš dalies vokiečių ir prancūzų (toms kalboms, kurios turi silpnai išplėtotą afiksaciją.

2. Retrogradinė/atgalinė. Žodis sudaromas trumpinant tariamus vedinius, numetant jų tariamus afiksus.

Darybos būdų atžvilgiu žodžių daryba skirstoma į derivaciją ((vedybą) ir kompoziciją (darybą). Derivaciją sudaro prefiksacija, sufiksacija, paradigmacija (fleksinė derivacija). Kompozicija vadinami deriniais arba kompozitais. Darinio reikšmė gali sutapti su jį sudarančiais dėmenų reikšmę (kirvakotis, žvakigalis) arba nesutapti kai derinys leksikuliuotas.

Kalbos dalių klasifikacija

Žodžių klasifikacija kalbos dalimis yra viena iš komplikuočiausių gramatikos problemų, kelianti daug visokių ginčų ir nesutarimų ir tebelaukianti tolesnių tyrinėjimų.

Tradicinė(mokyklinė) žodžių klasifikacija daugiausia kritikuojama dėl to, kad ji remiasi nevieningu skirstymo pagrindu. Daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis, veiksmažodis, prieveiksmis joje išskiriamas pagal toms klasėms būdingas formas ir reikšmės ypatybes, jungtukas, prielinksnis, dalelytė – pagal sintaksines funkcijas, o jaustukas, ištiktukas – pagal ekspresinius bei emocinius požymius.

Visas kalbos dalis įprasta grupuoti į dvi rūšis (tipus):

1. Savarankiškosios ( įvardijamosios, nurodomosios, raiškiosios)

2. Nesavarankiškosios

Prie savarankiškųjų priskiriamos: įvardijamosios(daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, veiksmažodis, prieveiksmis), nurodomosios (įvardis), raiškiosios (jaustukas, ištiktukas), t.y. turinčios savarankišką reikšmę.

Prie nesavarankiškųjų tarnybinių: jungtukas, prielinksnis, dalelytė, artikelis, t.y. neturinčios tokios reikšmės.

Visos kalbos dalys, pagal jų atliekamas funkcijas grupuojamos į:

1. Nominatyvines (prie šių priskiriamos tos vad. savarankiškosios)

2. Nenominatyvinės (visos likusios): a)tarnybinės (prielinksnis, jungtukas, dalelytė)

b) emocinės- ekspresinės (jaustukas, ištiktukas)

Naujesniuose kalbotyros vadovėliuose kalbos dalys grupuojamos net keliais pagrindais:

• reikšmės atžvilgiu autosimantines (pilnareikšmės) ir sinsemantines (nepilnareikšmes, pagalbines)

• formos atžvilgiu – į kaitomąsias, nekaitomąsias ir amorfiškas (jaustukas)

• sintaksės atžvilgiu – į autosintagmines (einančias

sakinio dalimis), sinsintagmines (neinančias sakinio dalimis)

Linksnio, giminės, skaičiaus kategorija.

1)Linksnio kategorija

Ši kategorija realiai motyvuota. Linksnis – tai tokia vardažodžio forma, kuri išreiškia vardažodžio santykius su kitais žodžiais sakinyje. Linksnių gali būti įvairių; jų skaičius atskirose kalbose taip pat gerokai įvairuoja – nuo dviejų iki keliasdešimt.

Lietuvių kalboje yra šeši linksniai (be šauksmininko, kuris iš tradicijos laikomas septintuoju linksniu, nors ir nereiškia žodžių santykių).

Iš visų linksnių savarankiškiausias yra vardininkas; juo pavadinami įvairūs daiktai bei reiškiniai.

Linksnio kategorija reiškiama aarba tam tikromis galūnėmis, arba galūnėmis drauge su jas atstojančiomis priemonėmis (prielinksniais, kirčiu, intonacija ir kt.). Tačiau apie šios kategorijos buvimą tam tikroje kalboje galima šnekėti tiktai tuomet, jeigu ta kalba turi kaitybos galūnių (todėl negalima išskirti linksnio kategorijos kinų kalboje, kurioje žodžiai nekaitomi).

Neretai pasitaiko, kad atskirų linksnių formos kalbose sutampa (sinkretizmas).

Tose kalbose, kurios neturi linksnio kategorijos arba kuriose ši kategorija apnykusi, jos funkcijas paprastai atlieka prielinksniai. Tačiau linksnių ir prielinksnių funkcijos nėra identiškos. Tose kalbose, kurios neturi ddaug linksnių, kiekvienas linksnis paprastai turi ne vieną gramatinę reikšmę, atlieka ne vieną sintaksinę funkciją (J. Jablonskis išskyrė net 13 lietuvių kalbos įnagininko reikšmių).

Linksnio gramatinė kategorija kiekvienoje kalboje sudaro specifinę sistemą, be to, daugelio kalbų raidoje pastebimas tam tikrų llinksninių konstrukcijų nykimas ir prielinksninių konstrukcijų įsigalėjimas jų vietoje.

2) Giminės kategorija

Nors ši kategorija yra universalesnė, bet ji randama ne visose kalbose. Ji būdinga daugeliui indoeuropiečių kalbų, be to, semitų, dravidų kalboms.

Gramatinę giminės kategoriją dažniausiai turi daiktavardžiai, bet kai kuriose kalbose ji pasitaiko ir veiksmažodyje(pvz. rusų)

Senovės graikų, lotynų, sanskrito, prūsų, vokiečių, rusų kalbose yra trys dalinės giminės kategorijos: vyriškoji, moteriškoji, niekatroji. Pvz.: romanų kalbos teturi dvi: niekatroji sutapo su vyriškąja. Kai kuriose kalbose iš gramatinės tradicijos išskiriama dar bendroji giminė. Jai priskiriami tokie daiktavardžiai, kaip lietuvių akiplėša, kerėpla ir t.t. Tačiau jie gali turėti tiek vyriškosios, tiek moteriškosios giminės reikšmę, atskiros kategorijos nesudaro.

Gramatinė giminės kategorija paprastai turi vienokius ar kitokius formos rodiklius, ją galima atskirti iiš formos. Pvz., liet.kalbos daiktavardžiai, besibaigiantys vienaskaitos naudininke galūne –(i)ui, yra vyriškosios giminės, o galūnėmis –(i)ai, -ei,- moteriškosios giminės.

Giminės kategorija gali būti reiškiama: afiksais (galūnėmis ir priesagomis), supletyviškai, tarnybiniais žodžiais, mišriuoju būdu.

Supletyvišką giminės kategorijos raišką kalbose turi atskiri giminystės terminai ir tam tikrų gyvulių, paukščių pavadinimai (pvz.tėvas- motina)

Giminės raiška tarnybiniais žodžiais, ypač artikeliais, būdinga vokiečių, prancūzų kalboms (pvz.vok. der Band- tomas, ir das Band- ryšys).

Mišrusis būdas- kai giminės rodikliu eina tarnybinis žodis (dažniausiai artikelis) drauge ssu supletyvine šaknimi arba tarnybinis žodis su afiksu. Artikeliu ir supletyvine šaknimi reiškiama giminės kategorija jau minėtose vokiečių, prancūzų kalbose (der Vater- die Mutter), o artikeliu ir afiksu- tokiuose tų kalbų žodžiuose, kaip le danseur ,,šokėjas“- la danseuse ,,šokėja“.

3)Skaičiaus kategorija

Ji remiasi vieno daikto priešprieša dviem, keliems, arba daugeliui daiktų. Gramatinė skaičiaus kategorija randama įvairiose kalbose, be to, ji būdinga ne tik vardažodžiams, bet ir veiksmažodžiams (pvz. valgau ir valgome).

Daugelyje dabartinių indoeuropiečių kalbų yra dvi dalinės skaičiaus kategorijos: vienaskaita ir daugiskaita. Tačiau kai kurioms būdinga dar ir dviskaita (pvz. žemaičių, vakarų aukštaičių tarmės, slovėnų, sorbų, islandų ir kt. kalbos). Kai kuriose Australijos vietinių gyv., taip pat Amerikos indėnų kalbose yra dar dalinės triskaitos, keturskaitos kategorijos.

Iš dalinių skaičiaus kategorijų anksčiau atsirado dviskaita (triskaita, keturskaita), o vėliau- daugiskaita.

Atskirose kalbose gramatinė skaičiaus kategorija reiškiama įvairiais būdais: galūnėmis, vidine fleksija, tarnybiniais žodžiais, supletyvizmu, reduplikacija ir kt. Indoeuropiečių kalboms būdingas skaičiaus kategorijos reiškimas galūnėmis (pvz.vns. vaikas- dgs. vaikai). Vidinė fleksija ir tarnybiniai žodžiai, ypač artikelis (pvz. anglų vienaskaitos man – daugiskaita.men). Supletyviškai (iš daiktavardžių tiktai ,,žmogaus“ sąvokos pavadinimai kartais turi vienaskaitos ir daugiskaitos formas) (pvz.: ček.človek – lide). Reduplikaciniu būdu skaičiaus kategorija reiškiama kai kurių Afrikos tautelių, Amerikos indėnų, Okeanijos, japonų kalbose ((pvz.hausų kalboje beždžionė vns. biri- dgs. biri biri)

Paprastai daugiskaitos formos sudaromos iš vienaskaitos formų, tačiau kalbose pasitaiko ir atvirkštinių variantų.

Gramatinė skaičiaus kategorija visada būna glaudžiai susijusi su žodžio reikšme. Pvz., liet.k. žodžiai grožis, kantrybė, lygybė, meilė, šiluma ir pan. Neturi daugiskaitos, nes jų abstrakti reikšmė neleidžia jos sudaryti:nerodo vieno daikto priešpriešos daugeliui.Panaši situacija yra ir su kai kurių medžiagų, valgių pavadinimais (auksas, duona), kuopiniai daiktavardžiai (jaunimas), tikriniai vardai (Lietuva).

Yra žodžių, kurie turi tik daugiskaitą. Kai žodžiu reiškiamas daiktas susideda iš dviejų ar daugiau dalių, tada toks daiktas suvokiamas kaip tam tikra kiekybinė sankaupa (pvz. kelnės, akiniai, dažai).

Pasitaiko, kai žodžio vienaskaita turi vieną reikšmę, daugiskaita- kitą (pvz. vns. ratas ,,tekinį“, dgs. ratai- ,,vežimą“).

Daiktavardis, veiksmažodis, būdvardis, skaitvardis.

1) Daiktavardis

Svarbiausia, universaliausia, seniausia. Dar nežinome nė vienos kalbos, kurioje nebūtų daiktavardžio, t.y. kuri neturėtų žodžių įvairiems daiktams ir reiškiniams vadinti. Daugelyje dabartinių kalbų daiktavardžiais žymimi ne tik konkretūs daiktai bei reiškiniai (akmuo, saulė, karvė.), bet ir abstraktūs dalykai, tarp jų net ,,daiktiškai“ suvokiami veiksmai (gėrimas, nešimas), būsenos (miegas, kančia), ypatybės (gerumas, gražumas) ir kt.

Nors visų kalbų daiktavardį jungia bendra gramatinė daiktiškumo reikšmė ir nominatyvinė funkcija, tačiau atskirose kalbose jis turi nemažai skirtybių. Lietuvių (kaip rusų, lenkų, vokiečių ir daugelyje kt. indoeuropiečių kkalbų) daiktavardžiui būdingi tam tikri kaitybos afiksai (galūnės), ne vienu atveju jau ir formos atžvilgiu skiriantys jį nuo kt. kalbos dalių. Tuo tarpu anglų kalbos daiktavardis šiuo atžvilgiu dažnai nesiskiria nuo veiksmažodžio (pvz., love ,,meilė“, ir ,,mylėti“). Lietuvių kalbos daiktavardžiui būdingos giminės, skaičiaus, linksnio kategorijos (tokias kategorijas turi rusų, lenkų, vokiečių kalbos daiktavardžiai). Giminės kategorijos neturi anglų kalbos daiktavardis, o linksnio- prancūzų. Nė vienos iš trijų kategorijų neturi kinų kalbos daiktavardis.

Pagal reikšmę daiktavardžiai dažniausiai skirstomi į:

• Bendrinius (namas, gėlė, šuo)

• Tikrinius (Jonas, Ona, Vilnius)

• Konkrečiuosius (stalas, siena, katė)

• Abstrakčiuosius (meilė, viltis, protas)

• Vienetinius (arklys, saulė, beržas)

• Kuopinius (šeimyna, visuomenė, studentija)

• Gyvastinius (lapė, kregždė, voras)

• Negyvastinius (medis, pienas, geležis)

Kaitymo atžvilgiu daiktavardžiai skirstomi į:

• Linksniuojamuosius (liet.vaikas, vok. Kind)

• Nelinksniuojamuosius (liet.fojė, vok. Socializmas)

Skaičiaus kategorijos atžvilgiu į:

• Vienaskaitinius (liet.auksas, angl.gold)

• Daugiskaitinius (liet. Kelnės, angl.trousers)

2) Veiksmažodis

Labai svarbi, universali ir sena kalbos dalis.

Veiksmažodžių kategorijos:

• Laiko kategorija rodo veiksmažodžiu reiškiamo veiksmo santykį su kalbamuoju momentu (pvz., nešu reiškia, kad veiksmas vyksta kalbamuoju momentu, nešiau- kad veiksmas vyko anksčiau, prieš kalbamąjį momentą, o nešiu- kad veiksmas vyks vėliau, po kalbamojo momento)

• Gramatinė asmens kategorija rodo veiksmažodžiu reiškiamo veiksmo santykį su kalbančiuoju asmeniu.

• Nuosakos kategorija- veiksmo santykį su tikrove.

• Rūšies kategorija- veiksmo santykį su veiksmo subjektu ir objektu.

• Veiksmo kategorija- veiksmo pobūdį (veiksmo tęsimąsi, baigtumą, vienalaikiškumą).

Suprantama, kad atskirų kalbų veiksmažodis taip pat turi nemažą

įvairių skirtumų(pvz. liet.k veiksmažodžio laikų sistemoje yra būtasis dažninis laikas, kurio nėra nei anglų, vokiečių, prancūzų kalbose.Antra vertus pastarosiose yra kalbai nebūdingų prefektinių laikų, reiškiančių veiksmą vykusi anksčiau nei kitas laikas ar kalbamasis momentas.

Tose kalbose, kuriose sintaksiniai santykiai reiškiami įvairiais kaitybos afiksai, veiksmažodis paprastai turi dar tranzytivumo / intranzytivumo kategoriją.Jį rodo santykis su objektu.Jeigu tam tikras veiksmas tiesiogiai nukreiptas į objektą, tad jį žymintis veiksmažodis yra tranzytivus, o jei tiesiogiai nenukreiptas į objektą – intranzytivus.

Gramatinės reikšmės atžvilgiu veiksmažodžiai skirstomi į:

• Darybinius ((austi, rašyti, siūti)

• Nedarybinius /būsenos(gerti, jausti, sirgti)

• Kartinius(gerti, rėkti, šaukti)

• Kartotinius /iteratyvinius (braidyti, rėkauti, šūkaiti)

• Savaiminius (augti, dygti, kilti)

• Priežastinius/akuzatyvinius (auginti, daiginti, kildinti)

Reikšmės ir funkcijos atžvilgiu dar išskiriami:

• Faziniai, reiškiantys veiksmo pradžią, eigą ar galą(pradėti, tęsti, baigti)

• Modaliniai, reiškiantys kalbančiojo santykį su veiksmu (norėti, privalėti, galėti)

• Kopuliatyviniai/ jungiamieji, einantys tarinio jungtimi(būti, tapti)

Daugelyje kalbų atskirą rūšį sudaro vad. sangrąžiniai / refleksyviniai veiksmažodžiai, reiškiantys į patį veikėją nukreiptą veiksmą (praustis, pasirašyti, susižavėti).Lietuvių kalboje sangrąžiniai veiksmažodžiai turi įvardinės kilmės formos rodiklį – dalelytę – si

3) Būdvardis

Kalbos dalis apimantis kkokybės bei ypatybės reikšmę turinčius žodžius , būdvardis yra kilęs iš daiktavardžio .Dabartinėse kalbose būdvardžio ir daiktavardžio skirtumai gali būti tiek morfologine tiek sintaksinio pobūdžio (pvz. būdv. Šaltas savo forma skiriasi nuo daiktav. Šaltis)

Dėl genetinės būdvardžio sąsajos su daiktavardžiu abi ššios kalbos dalys turi ir bendrų gramatinių kategorijų.Yra nemaža kalbų, kurių būdvardžiui kaip ir daiktavardžiui, būdingos linksnio, skaičiaus, giminės kategorijos.Bet be šių, būdvardžiui būdinga dar specifinė laipsnio kategorija,.Ji gali būti reiškiama įvairiai, dažniausiai arba tam tikrais afiksais ( pvz. stambus – stambesnis – stambiausias).Rečiau laipsnio kategorija reiškiama pakeičiant nelyginamojo laipsnio būdvardį kt. šaknų žodžiais ( pvz. angl. Good – beter – best) arba pakartojant tuos pačius būdvardžius (pvz. maža maža trobelė).

Reikšmės atžvilgiu būdvardžiai dažniausiai skirstomi į :

• Kokybinius (baltas, gražus)

• Santykinius ( medinis, tėviškas)

Naujesniuose lietuvių kalbos gramatiniuose darbuose būdvardžiai skirstomi į :

• Kintamosios ypatybės , kuriais reiškiama nepastovi, galinti kiekybiškai kisti daikto ypatybė( baltas – baltesnis)

• Nekintamosios ypatybės – pastovi , nekintanti daikto ypatybė ( medinis, vilnonis)

Kai kurioms baltų kalboms būdingi yra dar įįvardžiuotiniai būdvardžiai, kuriais įskiriamas tam tikrą ypatybę turintis daiktas iš kitų tos pačios rūšies daiktų ( geroji Onelė)

4) Skaitvardis

Kalbos dalis, apimanti kiekybės reikšmę turinčius žodžius.Kalbų tyrinėjimai rodo, kad skaitvardis atsirado iš daiktavardžio.Seniausi skaitvardžiai yra nuo 1 ligi 10: jie paprastai pasižymi dideliu pastovumu ir neskolinami iš kitų kalbų.

Atskirose kalbose skaitvardis, kaip ir kitos kalbos dalys, turi savo specifiką, priklausančią nuo tomis kalbomis kalbančių žmonių priimtos skaičiavimo sistemos.Indoeuropiečių kalbose skaitvardis remiasi dešimtaine, arba decimine sistema (pvz. vienuolika – vienas, liekantis ppo dešimties).

Tačiau kai kurių indoeuropiečių kalbų skaitvardžiuose esama ir kitokių skaičiavimo sistemų ( devintainės, dvyliktinės, dvidešimtainės ir kt.)

Morfologiniu atžvilgiu daugelio kalbų skaitvardis yra labai įvairus, heterogoniškas .Pirmojo dešimtuko ( nuo 1 – 10 ) skaitvardžiai kiekvienas paprastai turi savo atskirą šaknį, o tolimesnieji (po 10 ) dažniausiai yra tų pirminių visokios kombinacijos.B e to, atskiros skaitvardžių grupės neretai skiriasi kaityba ir gramatinėmis kategorijomis.

Dėl to heterogeniškumo pastaraisiais dešimtmečiais skaitvardžiui priskiriami žodžiai išskaidomi po įvairias kitas kalbos dalis ir nepripažįstama jiems savarankiškos kalbos dalies statuso .

Pagal reikšmę skaitvardžiai paprastai skirstomi:

• Kiekinius (vienas, du, dešimt)

1. kuopiniai( trejetas, penketas)

2. dauginiai (treji, penki)

3. trupmeniniai (viena penktoji)

• Kelintinius (pirmas, antras, dešimtas)

Darybos atžvilgiu visi skaitvardžiai skirstomi į :

• Paprastuosius ( du penki, trečias)

• Sudurtinius (vienuolika, dvidešimt)

• Samplaikinius ( dvidešimt penki, penkiasdešimt šeštas).

Sintaksinis ryšys ir jo rūšys.

Šnekos procese ne bet kokie žodžiai ir ne bet kaip jungiami į stambesnius vienetus – žodžių junginius bei sakinius. Žodžių junglumas (valentingumas) – galėjimas jungtis su kitu žodžiu, priklauso tiek nuo žodžio konkrečios reikšmės, tiek nuo formos.

Žodžio galėjimas jungtis su kitu žodžiu ar žodžiais, nulemtas tų žodžių reikšmės, vadinamas leksiniu valentingumu, o tų žodžių formos – gramatiniu (sintaksiniu)valentingumu.

RYŠIŲ RŪŠYS:

• Žodžių derinimas (kongruencija) – tai vieno žodžio gramatinio kategorijų pritaikymas prie kito žodžio kategorijų. Ypač būdinga daiktavardžių ir būdvardžių bei ttam tikrų įvardžių sudarytiems junginiams. Pvz.: geras studentas.

Derinimas gali būti :

1. Pilnasis – vienas žodis pritaikomas prie kito žodžio visomis gramatinėmis kategorijomis (geras studentas).

2. Nepilnasis – kai pritaikomas tiktai kai kuriomis gramatinėmis kategorijomis (drąsūs vyrai ir moterys).

Koordinacija – veiksmažodžio (tarinio) formų pritaikymas prie daiktavardžio (veiksnio). Pvz.: Aš rašau. Jis yra gražus.

Žodžių derinimas labiausiai paplitęs kalbose, turinčiose turtingą fleksiją.

• Žodžių valdymas (rekcija) – tai vieno žodžio gramatinių kategorijų bei formų priklausymas nuo kito žodžio gramatinių ar semantinių ypatybių (pvz.: rašyti laišką, pilnas vandens). Daiktavardžius gali valdyti patys daiktavardžiai (darbas mokykloje), veiksmažodžiai (rašyti laišką), būdvardžiai (pilnas vandens), prieveiksmiai (daug studentų). Dažniausiai daiktavardžius valdo veiksmažodžiai, todėl skiriamas:

1. Veiksmažodinis valdymas;

2. Vardažodinis valdymas.

Be šių dar skiriami:

Linksnisnis valdymas – kai valdoma tik tai kuri nors linksnio forma (pagelbėti draugui).

Prielinksnisnis valdymas – kai valdomas linksnis su prielinksniu (grįžti iš miško).

Apibrėžtasis valdymas – kai valdomųjų (linksnių ir prielinksnių) formų kiekis yra griežtai ribotas (liet. k. atstovauti valdo tiktai naudininką (atstovauti fakultetą)).

Neapibrėžtasis valdymas – kai valdomųjų (linksnių ar prielinksnių) formų kiekis nėra griežtai apibrėžtas, kai valdantysis žodis valdyti įvairias žodžių formas(nešti naštą, nešti maišu, nešti iš miško, nešti į mišką, nešti už miško).

Stiprusis valdymas – kai valdantysis žodis būtinai reikalauja tam tikros žodžio formos, semantiškai ir gramatiškai su juo susijusios (objektyviniais santykiais ssusijusiame žodžių junginyje, sudarytame iš tranzityvinio veiksmažodžio ir daiktavardžio galininko :skaityti knygą, rašyti laišką).

Silpnasis valdymas – kai valdantysis žodis būtinai nereikalauja valdomojo žodžio (šis gali būti išleistas). Pvz.: Skaityti knygą skaitykloje.

Pastaba: nėra labai griežtos ribos tarp silpnojo ir stipriojo valdymo ir kad tokių valdymo rūšių išskyrimas gana problematiškas.

• Žodžių šliejimas — žodžių ryšių rūšis, kuri remiasi tik žodžių reikšmių sąsaja ir nelydima formos kitimo (gerai mokosi, gulėdamas skaito). Dažniausiai šliejasi nekaitomieji žodžiai ar atskiros kaitomųjų žodžių formos (prieveiksmiai, bendratys, padalyviai, pusdalyviai ir t.t.).

Žodžių junginiu sudarantys žodžiai sintaksės atžvilgiu nelygiaverčiai. Vienas žodis yra savarankiškesnis, pagrindinis, o kitas – nuo jo priklausomas.

Žodžių derinimas, valdymas ir šliejimas ir kai kurios kitos žodžių ryšių rūšys (ne indoeuropiečių kalbų) sudaro bendresnį prijungiamųjų arba hipotaksinių ryšių tipą. Priešingybė -sujungiamųjų arba parataksinių ryšių tipas, kuriam būdingas sintaksiškai lygiaverčių žodžių siejimas (brolis ir sesuo, ne brolis, bet sesuo).

Sakinys. Sakinių klasifikacija.

Pagrindinis sintaksės vienetas – sakinys.

Sakinys yra pagrindinis komunikacinis šnekos vienetas, išreiškiantis mintis, jausmus, valią, nuotaikas ir kt.žmogaus sąmonės reiškinius.

Sakiniai gali būti klasifikuojama įvairiais pagrindais. Tačiau labiausiai paplitusi yra sakinių klasifikacija pagal jų struktūrą, sintaksinius santykius, taip pat pagal jų intonaciją ir modalumą.

Pagal intonaciją ir modalumą:

• Tvirtinamieji arba konstatuojamieji (kuriais tvirtinama, teigiama, neigiama. Būdinga:kylančioji intonacija.pvz.aš nenoriu miego).

Atskirą grupę sudaro sąlyginiai (kondicionaliniai)

sakiniai, kuriais reiškiamas kalbančiojo pageidavimas (galėtų ir negrįžti namo).

• Klausiamieji arba interrogatyviniai (Būdinga klausiamoji intonacija. Kur eisi?)

• Skatinamieji arba stimuliuojamieji (kuriais reiškiamas kalbančiojo noras ar valia ką nors padaryti ir kuriems būdinga kintančioji intonacija). Skirstomi į:

1. Liepiamieji (imperatyviniai). Pvz.: Baik šnekėti!

2. Geidžiamieji (dezideratyviniai). Pvz.Te visada šviečia saulė!

• Šaukiamieji arba eksklamatyviniai (reiškiamos emocijos, kalbančiojo reakcija į tam tikrą reiškinį ar faktą ir kuriems būdinga krintančioji reakcija. Pvz.: Valio mūsų šauniems studentams!)

Pagal struktūrą:

1. Vientisiniai (1 predikatinis centras):

• Vienanariai (1 pagrindinė sakinio dalis. Pvz.: aušta):

asmeniniai (palauksim)

nominatyviniai (žiema)

infinityviniai (nerūkyk!)

vokatyviniai (vok.feuer!)

 Dvinariai (turi vveiksnį ir tarinį.pvz.mes palauksime.)

 Benariai (neturi pagrindinių sakinio dalių. Pvz.: Taip. Kažin? Ne.)

2. Sudėtiniai (2 ar daugiau predikatinių centrų):

• Jungtukiniai

• Prijungiamieji (hipotaksiniai) sudaro sintaksiškai nelygiaverčiai dėmenys: 1 savarankiškas. O kiti – nesavarankiški.

• Sujungiamieji (parataksiniai) sudaro 2 ir daugiau lygiaverčių dėmenų. Skirstomi į:

a) Sudedamojo sujungimo (kopuliatyviniai) dėmenų turiniui būdingas veiksmų vienalytiškumas, seka, gretinimas. Saulė nusileido, ir pakilo rūkas.

b) Priešpriešinio sujungimo (adversatyviniai) dėmenų turiniui būdingas veiksmų priešingumas. Noriu miego, bet miegas neima.

c) Skiriamojo sujungimo (disjunktyviniai) dėmenų turiniui būdingas veiksmų alternatyviškumas, t.y. vienas veiksmas pašalina kito veiksmo ggalimybę. Arba lis, arba bus giedra.

d) Paremiamojo sujungimo (konsekutyviniai) dėmenų turiniui būdingas priežastingumas, vieno dėmens turinys aiškina kito dėmens turinį. Pvz.: Nekask kitam duobės-pats įkrisi/

• Sujungiamieji – prijungiamieji (mišraus tipo). Sujungiamuoju (parataksiniu) ir prijungiamuoju (hipotaksiniu) ryšiu susieti dėmenys. Paprastai tokie sakiniai tturi ne mažiau kaip 3 dėmenis. Pvz.: Mes girdėjome kaip šniokščia Nemunas, bet nežinojome, kad varo ledus.

• Bejungtukiai

Sakinio dalių samprata tradicinėje ir dabartinėje lingvistikoje

Sakinio dalys yra sakinio sandaros vienetai. Sakinio dalys skirstomos pagal prasmę, funkciją, gramatinę reikšmę.

Dabartinėje kalbotyroje sakinio dalys skiriamos pagal žodžių formų sintaksinius ryšius. Sakinio sandaros pamatu laikomas tarinys.

Veiksnys – gramatiškai savarankiška sakinio dalis, žyminti sakinio subjektą.

Tarinys – gramatiškai iš dalies savarankiška sakinio dalis, žyminti subjekto veiksmą ar būseną.

Papildinys – gramatiškai nesavarankiška sakinio dalis, žyminti kokį nors objektą.

Pažyminys – gramatiškai nesavarankiška sakinio dalis, žyminti kokį nors objekto ar subjekto požymį.

Aplinkybė – gramatiškai nesavarankiška sakinio dalis, žyminti subjekto veiksmo, būsenos ar proceso požymį.

Sakinio dalis, turinti dvilypius prijungiamuosius ryšius, su tariniu ir drauge su papildiniu ar veiksniu, vadiname tarininiu pažyminiu. Pvz.: BBroliai grįžo linksmi.

Sintaksiniai žodžių junginiai yra tiesioginiai (betarpiški) ir netiesioginiai (tarpiški).

Maži-vaikai-skynė-gėles gražioje pievoje.

Maži-vaikai-SKYNĖ-pievoje-gražioje

Laisvas narys -gėles Laisvas narys

maži vaikai ir pievoje gražioje netiesioginiai ryšiai

pabrauki žodžiai susiję tiesioginiu ryšiu su veiksmažodžiu.

Ar tikslinga išskirti sakinio dalis ir ar jos būtinai turi būti tokios, o ne kitokios?

Vis daugiau žmonių tvirtina, kad sakinio dalių toks skyrimas esąs jau atgyvenęs, pasenęs dalykas. Iš tikrųjų sakinio dalis imta skirtu labai seniai, dar antikiniais laikais.Tačiau kol kas, dar nėra sukurta tobulesnė sakinio sintaksinių vienetų klasifikacija.

Tradicinė sakinių dalių sskyrimo klasifikacija yra pagrįsta.todėl, kad:

• Sintaksė dar toliau tęsia morfologijos abstrachavimo procesą: ji abstrachuoja bendrus morfologinių kategorijų žodžių klasių požymius.Tai yra naujas, aukštesnis abstrakcijos laipsnis.

• Sintaksei svarbu nustatyti, kokį vaidmenį, kokios funkcijas tam tikrai morfologinei kategorijai priklausantis žodis atlieka sakinyje ar sintaksiniame žodžių junginyje.

• Sintaksei svarbu nustatyti, kokie yra santykiai tarp tos kategorijos žodžių ir ar tuos santykius reiškiantys žodžiai yra savarankiški ar nesavarankiški.

• Suprantamas tradicinis sakinio dalių skirstymas į pagrindines ir antrines.Yra ryškus kokybinis skirtumas tarp to vaidmens, kurį atlieka sakinyje pagrindinės ir antrinės sakinio dalys, reikšdamos įvairius tikrovės dalykus.

Pagrindinės sakinio dalys

Jos reikalingos minčiai perteikti, ką nors pranešti kitam ar kitiems, jos sudaro sakinio struktūros branduolį. Be jų (ypač tarinio) nebūna nė sakinio tikra šio žodžio prasme. Lietuvių kalboje veiksnys su tariniu derinamas gimine, skaičiumi ir asmeniu. Tarinys gramatiškai priklausomas nuo veiksnio, bet sakinyje atlieka pagrindinį organizuojamąjį vaidmenį. Tai tokia sakinio dalis, kuri išlaiko svarbiausius sakinio požymius. Kalbose tarinys reiškiamas ir kitomis savarankiškomis kalbos dalimis (daiktavardžiu, būdvardžiu, skaitvardžiu, įvardžiu, prieveiksmiu, jaustuku, ištiktuku).

Antrinės sakinio dalys

Be antrinių sakinio dalių sakinys galimas, nors komunikacijos poreikiai dažnai reikalauja išplėsti pagrindines sakinio dalis antrinėmis.

Iš antrinių sakinio dalių reikšmingiausias – papildinys.

Pažyminys yra antrinė sakinio dalis, kuri determinuoja (apsprendžia) veiksnį ar papildinį, o aplinkybės – antrinės sakinio dalys, kkurios nusako tariniu reiškiamo veiksnio, būsenos ar proceso vietą, laiką, priežastį, tikslą, būdą, sąlygą.

Antrinės sakinio dalys yra fakultatyvaus pobūdžio, tai yra jos nėra būtini sakinio struktūros elementai.

Tiek pagrindinėmis, tiek antrinėmis sakinio dalimis gali eiti ne tik atskiras žodis, bet ir žodžių junginys (Jis yra jaunas.Yra jaunas-sudėtinis tarinys).

Visos sakinio dalys yra tarp savęs susijusios tam tikrais sintaksiniais ryšiais, kurie vienose kalbose reiškiami įvairiomis galūnėmis, o kitose – tarybiniais žodeliais, žodžių tvarka ir kt.priemonėmis. Sintaksės mokslas išskiria keletą tokių santykių rūšių:

• Predikatinius – tarp veiksnio ir tarinio, t.y. tarp gramatiškai nepriklausomo ir iš dalies priklausomo žodžio (vaikas skaito).

• Atributinius – tarp pažymimojo ir pažyminio žodžio t.y. gramatiškai priklausomų sakinio dalių, kurių vienas žymi objektą, kitas-požymį (raudona vėliava).

• Objektinius – tarp tarinio ir papildinio, t.y. gramatiškai iš dalies priklausomo žodžio ir priklausomo, žyminčio tam tikrą objektą (skaitau knygą).

• Cirkumstancinius (aplinkybinius) – tarp tarinio ir aplinkybių. t.y. gramatiškai iš dalies priklausomų ir priklausomų žodžių, kurie žymi tuo iš dalies priklausomu žodžiu reiškiamo veiksmo, būsenos ar proceso aplinkybes bei ypatybes (gražiai rašo).

Leksikologija – kalbos mokslo šaka, tirianti kalbos žodyną, arba leksiką. Leksikologija kaip mokslo šaka susiformavo 19 a. pabaigoje. Pagal kilmę leksiką sudaro savieji (indigenūs) žodžiai ir skoliniai, pagal darybą — dariniai ir paprastieji žodžiai, raidos atžvilgiu – neologizmai iir archaizmai, stiliaus atžvilgiu – neutralioji ir stilistiškai žymėta (konotuota) leksika, pagal žodžių reikšmes ir jų santykius skiriami leksiniai sinonimai ir antonimai, homonimai ir paronimai.

Leksikologijos kryptys:

Bendroji. Ji nagrinėja visoms kalboms bendras problemas (žodžių reikšmės, istorijos, kilmės, vartojimo).

Dalinė nagrinėja tik kuriai nors atskirai kalbai būdingas problemas.

Leksikologija gali būti sinchroninė, arba aprašomoji (nagrinėja vieno laikotarpio leksiką), ir diachroninė, arba istorinė, nagrinėja kelių epochų leksiką.

Lyginamoji leksikologija lygina dviejų ar kelių kalbų žodynų panašumą ir skirtumus.

Leksikologijos pagrindinis objektas — žodis. Iš tradicijos leksikologija nagrinėja ir frazeologizmus, kurie yra vientisos reikšmės (reikšmės atžvilgiu neskaidomas vienetas) žodžių junginiai.

Svarbiausi žodžio kaip leksikologijos objekto požymiai:

1) garsinė raiška (žodis turi tam tikrą nekintamą garsinę struktūrą. Nekintamą todėl, kad negalima į žodį įterpti kitų garsų nepakeitus jo reikšmės);

2) reikšmė (kiekvienas žodis ką nors reiškia, t.y. jo garsinė raiška yra susijusi su tam tikru tikrovės daiktu, reiškiniu, ypatybe, veiksmu, būsena, sąvoka);

3) gramatinė raiška (t.y. priklausymas kuriai gramatinei žodžių klase).

4) žodžių junginio sudaromasis elementas.

Žodžio pagrindinės funkcijos:

1) nominacinė, arba įvardijamoji (įvardija daiktą, veiksmą, ypatybę —daiktavardžiai, būdvardžiai, veiksmažodžiai);

2) nurodomoji (jie neįvardija, o nurodo — įvardžiai);

3) ekspresinė, arba emocinė (nominaciniai žodžiai vypsoti, erzelynė, liežuvauti ir jaustukai, ištiktukai, dalelytės – ajajai, ui, pešt, pliumpt, nagi, net, juk).

Tikrasis leksikologijos objektas – nominatyvinę funkciją atliekantys

žodžiai.

Žodį kaip ženklą sudaro žyminys (turinys) ir žymiklis (raiška arba forma). Žyminį, t.y. žodžio turinį sudaro gramatinė, darybinė ir leksinė reikšmės. Gramatinė reikšmė išreiškiama galūnėmis, formų darybos afiksais. Gramatinė reikšmė pati abstrakčiausia, bendriausia žodžio turinio dalis, pvz.: beržas — daiktavardis, vyriškoji giminė, vardininko linksnis, vienaskaita. Darybinė reikšmė ryškėja iš žodžio darybos struktūros, pvz.: beržynas „vieta, kurioje auga tai, kas pasakyta pamatiniu žodžiu“. Na, o beržas apibūdintas kaip „lapuotis balsvu kamienu, smulkiais lapais“ bus žodžio leksinė reikšmė. Leksinė reikšmė — tai žžodžio turinys, pagal kurį skiriamas vienas tuo žodžiu vadinamas daiktas ar dalykas nuo kito. Taigi leksinė reikšmė nuo darybos ir gramatinės reikšmės skiriasi savo individualumu, plg. griuvėsis ir džiūvėsis. Šių žodžių tiek darybos (priesagos –ėsis veiksmo rezultato reikšmės dariniai), tiek gramatinė reikšmės (daiktavardis) vienodos. Skiriasi tik leksinė reikšmė griuvėsis „sugriuvusio trobesio bei sugriuvusių pastatų (daiktų) liekanos“, džiūvėsis „sudžiūvusi duonos ar pyrago riekė, sausainis“. Leksinė reikšmė — tai žmogaus sąmonėje apibendrintai atspindimos kurio nors dalyko esminės ypatybės. Dažniausiai žodyje visos trys rreikšmės neatribojamos ir suvokiamos kartu.

Kaip susidaro žodžio reikšmė . Išskiriami du aspektai: denotatinis ir signifikatinis. Denotatas — tai tikrovės daiktas, dalykas, pavadinamas žodžiu. Signifikatas — žmonių sąmonėje susidariusi sąvoka apie kokį nors dalyką (apibendrintas dalyko atspindys žmonių sąmonėje).

Leksinė reikšmė yyra santykis tarp žodžio (garsų grupės) ir reiškiamos sąvokos. Svarbiausia žodžio leksinės reikšmės savybė — apibendrinamasis pobūdis. Nes ir pati sąvoka, kurią išreiškia reikšmė yra apibendrinta esminių požymių visuma.

Leksinė reikšmė dar vadinama semema. Žodis gali būti tiriamas dviem aspektais: raiškos ir turinio aspektu. Kai žodis tiriamas kaip raiškos vienetas, žodis vadinamas leksema, o kaip turinio — semema. Sememą gali sudaryti viena sema arba kelios. Sema — mažiausias reikšmės vienetas, neturintis materialios raiškos. Semos skiriamos į bendrąsias, arba archisemas, ir skiriamąsias, arba diferencines. Bendrosios yra bendros tam tikrai žodžių grupei, ją vienija, apjungia. Pušis, beržas turi bendrą semą „medis“. Skiriamosios semos — tai specifinės žodžio semos, skiriančios vieno žodžio reikšmę nuo kitos, pvz.: beržas „lapuotis“, pušis „spygliuotis“. Beržą iš kitų llapuočių tarpo išskiria skiriamoji sema „baltakamienis“.

Skiriami du Leksinės reikšmės tipai: signifikacinė ir konotacinė reikšmė.

Žodžio ir sąvokos santykiai rodo, kad žodžio reikšmė pirmiausia yra signifikatinė (lingvistikoje dar vartojami terminai designatinė arba konceptinė reikšmė). Ją sudaro semos, fiksuojančios žodžio ryšį su sąvoka. Signifikatine reikšme suprantamas žodžio santykis su sąvoka. Beržas „medis“, „lapuotis“, „baltakamienis“. Ne visi žodžiai turi signifikatinę reikšmę. Jos neturi tarnybiniai žodžiai, tikriniai vardai. Tuomet kalbama tik apie denotatinę reikšmę.

Konotacinę reikšmę turintys žodžiai išreiškia požiūrį į tikrovę, jos vertinimą. Šią rreikšmę sudaro emocinė sema ir stilistinis atspalvis. Žodžiai, turintys emocinę semą, yra stilistiškai žymėti, neturintys — stilistiškai neutralūs, plg.: krizenti, kikenti ir juoktis.

Kai žodis turi vieną reikšmę, kalbama apie vienareikšmį arba monosemantinį žodį (astma, laikraštis). Kai žodis turi daugiau nei vieną reikšmę, jis vadinamas daugiareikšmiu arba polisemantiniu (akis, ožys). Daugiareikšmio žodžio reikšmės nevienodos. Dažniausiai skiriamos pagrindinės ir antrinės (šalutinės), tiesioginės ir perkeltinės reikšmės.

Pagrindinė žodžio reikšmė — tai tokia reikšmė, kuri pirmiausia ateina į galvą išgirdus žodį (akis — regėjimo organas, mazgotė — skuduras indams, baldams šluostyti). Pagrindinei žodžių reikšmei suvokti nebūtinas kontekstas. Todėl jos vadinamos laisvosiomis reikšmėmis.

Šalutinė reikšmė priklauso nuo konteksto. Šalutinių reikšmių žodis gali turėti daug, pvz.: akis — žiedo akis, mezginio akis, bulvės akis, kortų lošimas (21) „akis“.

Tiesiogine reikšme vartojami žodžiai daiktus įvardija, bet jų nevertina. Jie yra emociškai nežymėti. Žodis gali turėti daugiau tiesioginių reikšmių (ožys „ožkų patinas“, „pastovas malkoms pjauti“ reikšmės). Šie žodžiai turi tik signifikatinę reikšmę.

Perkeltinėje reikšmėje dominuoja emocinė arba vaizdinė semos, išreiškiančios vertinimą, galinčios kurti vaizdinį (pilkas gyvenimas, elgiasi kaip gyvulys). Tokie žodžiai atlieka nominacinę ir emocinę–ekspresinę funkciją. Perkeltinės reikšmės būna žodyninės, arba sisteminės, ir autorinės, individualiosios, arba tropai. Pirmosios žodynuose žymimos prk. Jas žino ir vartoja visi žmonės. Individualią reikšmę sukuria neįprastas žodžių jjunglumas (mėlynas dangaus dūmas, mėlynas balsas). Tropus tyrinėja stilistika.

Lietuvių kalbos žodynas kilmės atžvilgiu skirstomas į savąjį ir skolintinį. Savoji leksika yra dvejopa: veldiniai ir tikroji lietuviškoji leksika.

VELDINIAI yra:

1) iš indoeuropiečių prokalbės paveldėti žodžiai, pavadinantys kasdienės buities daiktus, veiksmus: arti, lot. arare, lat. art., sen sl. orati; motina, lat. mate, lot. mater, angl. mother, rus. matj; vilkas, lat. vilks, pr. wilkis, lot. lupus, rus. volk.

2) baltų ir slavų bendrybės, pvz., galva, lat. galva, pr. galwo, rus. golova; ranka, lat. roka, pr. renken, rus ryka, žemė, lat. zeme, pr. semme, rus. zemlia.

3) baltų kalbų bendrybės, pvz., labas, lat. labs, pr. labs; šuo, lat. suns, pr. sunis. Veldiniai bendri lietuviams ir latviams: kalnas — kalns, plg. pr. garbis; lietus — lietus, plg. pr. aglo; pienas — piens, pr. dadan.

Lietuvių ir prūsų bendrybės: antis — antis, plg. lat. pile; stogas — stogis, plg. lat. jumts.

Tikrieji lietuviški žodžiai (audra, didis, drebulė, druska, kėdė, saulė, kūdikis, kregždė, pirkia, plaukas, putinas, šaukštas, vaikas, valanda, žagrė) atsirado lietuvių kalbai atsiskyrus nuo kitų baltų kalbų (I m.e tūkst.vidurys).

SKOLINIAI pagal kilmę skirstomi į slavizmus, germanizmus (iš vokiečių ir anglų kalbų atėję žodžiai), lotynizmus ir kt.

Skoliniai patenka į savąją kalbą keliais būdais. Pagal skolinimosi būdą skolintinė leksika skirstoma į ttikruosius skolinius, svetimybes, tarptautinius žodžius, hibridus, vertinius ir semantinius vertinius, arba semantizmus.

Tikrieji skoliniai yra visiškai asimiliavęsi skolinti žodžiai. Jie savo fonetine raiška ir morfologine sandara primena savuosius žodžius. Jie vieninteliai daiktų pavadinimai, t.y. neturi kitų atitikmenų bendrinėje kalboje (baravykas, barščiai, burokas, butelis — slavizmai, kunigas, kambarys, gandras — germanizmai).

Svetimybės nuo tikrųjų skolinių skiriasi tuo, kad turi gerų atitikmenų savojoje kalboje. Svetimybės bendrinėje kalboje nevartotinos: slavizmai baba (=močiutė, senelė), bliūdas (=dubuo), germanizmai bantas (=kaspinas), šnapsas (=degtinė).

Tarptautiniai žodžiai iš vienos kalbos yra patekę į kelias ar daugiau kalbų. Vieni tarptautiniai žodžiai neturi atitikmenų savojoje kalboje (cigaras), kiti turi (infinityvas — bendratis, lingvistika — kalbotyra). Kai kurie tarptautiniai žodžiai, pakliuvę į kitas kalbas, keičiasi ir semantiškai, pvz.: konservas ir konservatorius, chalatas ir galantiškas ar galanterija yra tos pačios kilmės žodžiai. Chalatas kilęs iš arabų kalbos, kur jis reiškė „garbės apdaras, garbės drabužiai“, iš jo atsirado vedinių ispanų, italų kalbose, kur galante „elegantiškas, madingai apsirengęs“. Šiandien mūsų galantiškas „ypač mandagus, labai meilus“. Chrizantema reiškia „aukso gėlę“).

Hibridai atsiranda vienos kalbos žodžio dalį siejant su kitos kalbos žodžio dalimis. Dažniausiai prie lietuviško ar tarptautinio žodžio pridedama slaviška priesaga, priešdėlis: kaimynka (=kaimynė), smėliavas (=smėlinis), danešti (=prinešti). Bendrinėje kalboje nevartotini.

Vertiniai sudaryti pagal kitos kalbos darybos modelį. Tai

pamorfemiui iš kitos kalbos išversti žodžiai. Vieni jų reikalingi, praplečia lietuvių kalbos žodyną (dangoraižis, ataskaita, savikaina), kiti — nevykę vertiniai, arba vertalai (išguldyti (=išdėstyti), išsireiškimas (=pasakymas, posakis)). Terminas vertiniai taikomas ir plačiau. Jis apima tokius atvejus, kur sunku kalbėti apie tikslų komponentų vertimą ar kopijavimą. Lionginas Pažūsis tyrinėjo Amerikos lietuvių kalbą, smarkiai paveiktą anglų kalbos, pvz. antrarankis plg. second hand „pagalbinis darbininkas, pagalbininkas“, sveturgimis plg. foreign-born „svetur gimęs“, pušies obuolys plg. pineapple „ananasas“.

Semantiniai vertiniai, arba semantizmai, — tai savos kalbos žžodžiai skolinta reikšme. Veikiamas svetimos kalbos lietuviškasis žodis imamas sieti su gimtajai kalbai nebūdinga reikšme (skaitau plg. sčitaju „manau“, sekančiai plg. sledujusčim „šitaip“).

Leksikografija ir žodynų tipai

Kad būtų galima mokytis kurios nors kalbos ar tyrinėti žodžius bei žodžių junginius, jau nuo seno sudarinėjami įvairūs jų rinkiniai – žodynai, arba leksikonai. Žodynų sudarymo teorija ir praktika vadinama leksikografija.

Leksikografijos teorijai rūpi nustatyti žodynų sudarymo principus ir metodus, kuriais turi remtis įvairių tipų žodynų rašytojai. Tam reikalui ji privalo nuolatos sekti leksikologijos, kaip ssvarbiausios savo bazės, pažangą, be to, neatitrūkti nuo fonetikos bei fonologijos, gramatikos, stilistikos ir kitų lingvistinių disciplinų raidos. Ypač svarbios leksikografijos teorijai žodžių ar žodžių junginių atrankos, jų reikšmių aiškinimo, žodyninio straipsnio sandaros problemos: nuo vienokio ar kitokio jų sprendimo ddaugiausia ir priklauso žodyno vertė.

Leksikografijos praktika apima patį žodynų sudarymo darbą: leksinės bei frazeologinės medžiagos rinkimą, jos sisteminimą (alfabetinės kartotekos pavidalu), žodyno teksto rašymą, redagavimą, koregavimą, spausdinimą ir taip toliau.

Žodynų gali būti labai įvairių. Visų pirma pagal pobūdį išskiriami enciklopediniai ir lingvistiniai žodynai. Enciklopediniuose žodynuose stengiamasi aprėpti daugelį mokslo, technikos, kultūros sričių ir paaiškinti reikalingesnes tų sričių sąvokas, pateikti duomenų apie svarbesnius gamtos ir visuomenės gyvenimo reiškinius, žymesnius žmones. Tačiau atskirų žodžių ar žodžių junginių reikšmės juose neaiškinamos. Dėl to enciklopediniai žodynai, arba enciklopedijos lieka už lingvistinio tyrinėjimo ribų.

Lingvistiniai žodynai – tokie, kuriuose aiškinami jau patys žodžiai, o ne sąvokos. Juose nurodomos leksinės žodžių reikšmės, duodama gramatinė, akcentologinė, kartais ir etimologinė, stilistinė žodžių charakteristika.

Tokie žodynai pirmiausia kklasifikuojami į du tipus: bendruosius ir specialiuosius. Bendrieji – tokie, kuriuose fiksuojami įvairių profesijų žmonėms reikalingi ir plačiau vartojami žodžiai bei žodžių junginiai. Specialieji – tai kurios nors atskiros mokslo ar technikos šakos žodžius, daugiausia terminus, fiksuojantys žodynai. Dar vadinami terminologiniais.

Pagal kalbų apimtį bendrieji žodynai gali būti vienakalbiai, dvikalbiai, trikalbiai, daugiakalbiai. Iš jų populiariausi ir praktikos tikslams reikalingiausi yra dvikalbiai.

Iš vienakalbių reikšmingesni ir naujesniais laikais populiarūs aiškinamieji žodynai – išskirti ir paaiškinti kurios nors kalbos žodžių ir frazeologizmų rreikšmes tam tikromis pažymomis, arba kvalifikatoriais, nurodyti jų priklausymą gramatinei klasei, vienokiam ar kitokiam leksikos sluoksniui, jų stilistinę konotaciją.

Aiškinamojo pobūdžio, bet jau specialaus tipo yra etimologiniai, istoriniai, dialektologiniai, frazeologiniai, tarptautinių žodžių žodynai.

Etimologiniai žodynai aiškina kurios nors vienos kalbos ar giminiškų kalbų grupės žodžių kilmę, etimologiją.

Istoriniai žodynai, kurių pagrindinis tikslas – remiantis įvairių epochų rašto paminklais, nušviesti atskirų žodžių istoriją, jų reikšmių raidą.

Dialektologiniai žodynai – tokie, kuriuose fiksuojami ir aiškinami atskirų tarmių ar šnektų žodžiai, jų gali būti dvejopų: diferencinių ir nediferencinių. Diferenciniai apima tik tuos žodžius, kurie skiriasi nuo bendrinės kalbos leksikos, o nediferenciniai – visokius tam tikroje tarmėje ar šnektoje vartojamus.Leksikografija ir žodynų tipai Kad būtų galima mokytis kurios nors kalbos ar tyrinėti žodžius bei žodžių junginius, jau nuo seno sudarinėjami įvairūs jų rinkiniai – žodynai, arba leksikonai. Žodynų sudarymo teorija ir praktika vadinama leksikografija.

Kalbos tyrinėjimo metodai

Kalba, kaip ir bet kuris kitas gamtos ar visuomenės reiškinys, gali būti tiriama įvairiais būdais, arba metodais. Tai priklauso nuo tyrinėjimo tikslo, aspekto, taip pat nuo to, koks kalbos lygmuo imamas tyrinėti. Atsižvelgiant į kalbos tyrimo aspektą, visus lingvistinius metodus galima skirstyti į dvi rūšis: diachroninius ir sinchroninius.

Diachroniniai metodai – jiems būdingas istorinis kalbos faktų tyrimas bei iinterpretavimas, t.y. atsižvelgimas į jų kitimą, evoliuciją.

Filologinis metodas – remiasi ta pačia kalba rašytų skirtingų epochų tekstų lyginimu. Lyginant vienodas funkcijas atliekančius kalbos reiškinius ankstesniuose ir vėlesniuose tekstuose, nustatoma tų reiškinių raida. Šis metodas dar kartais vadinamas istoriniu, bet toks pavadinimas per daug bendras, apimantis ir kitus diachroninio pobūdžio metodus.

Lyginamasis istorinis metodas – jau pats jo pavadinimas, yra toks, kai lyginami giminiškų kalbų faktai, nustatomi reguliarūs fonemų atitikmenys ir tuo būdu stengiamasi atkruti tų kalbų praeitį, siekiančią tolimus priešrašytinius laikus. Šis metodas atsirado XIX a. pirmaisiais dešimtmečiais drauge su lyginamosios istorinės kalbotyros gimimu. Lyginamasis istorinis metodas, įgalinęs moksliškai klasifikuoti pasaulio kalbas, prasiskverbti į giminiškų kalbų raidos seniausius etapus ligi pat jų prokalbės, nenustojo savo reikšmės ir mūsų dienomis. Juo remdamiesi, dabartiniai lingvistai taip pat sėkmingai tyrinėja atskirų kalbų ir giminiškų kalbų grupių istorinės gramatikos, istorinės leksikologijos ir kitas problemas.

Vidinės rekonstrukcijos metodas – toks metodas, kai atstatomi senesnių epochų kalbos reiškiniai, remiantis tos pačios kalbos duomenimis ir ypač žiūrint tų reiškinių vidinių, sisteminių ryšių. Istorinės gramatikos darbuose vidinės rekonstrukcijos metodas neretai derinamas su lyginamuoju istoriniu, ir tai dažniausiai duoda neblogų rezultatų.

Sinchroniniai metodai – jiems būdinga tai, kad jie neatsižvelgia į kalbos reiškinių kitimą, bet tuos reiškinius tyrinėja ttokius, kokie jie egzistuoja tam tikru laikotarpiu.

Gretinamasis, arba konfrontacinis, metodas – toks, kai tiriamos bei aiškinamos dviejų ar net kelių kalbų struktūros bendrybės ir skirtybės. Gali būti gretinama atskirų (tiek giminiškų, tiek negiminiškų) kalbų fonologinė sistema, morfologija, sintaksė, leksika, atskiros gramatinės kategorijos ir kita. Gretinamuoju metodu paremti tyrinėjimai turi ir teorinę, ir praktinę reikšmę. Teoriniu atžvilgiu jie reikšmingi tuo, kad leidžia geriau pažinti gretinamųjų kalbų struktūros ypatybes, atskleisti kartais labai subtilius, sunkiai įžvelgiamus tų kalbų skirtumus. Praktikai tokie tyrinėjimai reikšmingi tuo, kad palengvina sąmoningai mokytis kurios nors iš gretinamųjų kalbų, taip pat versti iš vienos kalbos į kitą.

Distribucinis metodas – toks, kuris remiasi aplinkos, padėčių, kuriose gali būti vienoks ar kitoks kalbos elementas, analize. Pavyzdžiui, tyrinėjant kurios nors fonemos kokybę, žiūrima, prieš kokias ir po kokių fonemų ji gali atsirasti. Šio metodo taikytojai, nustatinėdami kokio nors kalbos elemento distribuciją, neretai naudojasi dar pakaitos, arba substitucijos, eksperimentu: tiriamąjį elementą pakeičia tam tikrame kontekste kitu tos pačios rūšies elementu. Šis metodas dabar gana plačiai taikomas fonologijos, morfologijos, sintaksės, leksikos tyrinėjimuose.

Tiesioginių dėmenų metodas – toks, kai stambesnis kalbos vienetas skaidomas į turinio ir formos atžvilgiu tiesiogiai susijusius smulkesnius vienetus. Tiesioginių dėmenų metodas dažniausiai taikomas sintaksėje, žodžių daryboje, tačiau jis yra

mažiau universalus negu, sakysim, distribucinis metodas. Jis kartais padeda objektyviau nustatyti sintaksinius santykius, bet neišryškina skirtybių tarp sintaksiškai ekvivalentiškų, bet prasmės atžvilgiu nevienodų konstrukcijų, negali atstoti tikros žodžio darybos analizės. Todėl jis paprastai papildomas kitais metodais.

Transformacinis metodas – toks, kai tiriamasis kalbos reiškinys pakeičiamas reikšmės atžvilgiu kitu ekvivalentišku jo variantu. Šis metodas daugiausiai taikomas sintaksėje – sintaksiniams santykiams tiksliau nustatyti, ypač tais atvejais, kai tie santykiai gali būti keleriopi. Transformacinis metodas, plačiau pradėtas taikyti nuo šeštojo mūsų amžiaus dešimtmečio, iir dabar dar yra gana populiarus, neretai panaudojamas greta kitų metodų. Tačiau jis taip pat nėra universalus.

Opozicijų metodas – toks, kai tiriamasis kalbos faktas aiškinamas, nustatomos jo ypatybės, iš jo supriešinimo su kitais to paties lygmens faktais. Opozicijų metodas pirmiausia buvo pritaikytas fonologijoje, bet vėliau jis imtas taikyti morfologijoje, sintaksėje ir net leksikologijoje.

Statistinis metodas – susijęs su matematika. Tai toks metodas, kai kalbos reiškiniai nagrinėjami matematinės statistikos priemonėmis (apskaičiuojamas jų dažnumas, aiškinama tam tikrų kalbos reiškinių vartojimo tikimybė ir kkita). Mūsų laikais šis metodas pasidarė vienas iš universaliausių pagalbinių metodų ir taikomas bemaž visose kalbos mokslo srityse.

Kartografinis metodas – kalbos reiškinių paplitimo vaizdavimas tam tikrais, sąlygiškais ženklais žemėlapiuose, taikomas paprastai dialektologijos tyrinėjimuose. Mūsų laikais daug kur sudarinėjami ir dialektologiniai aatlasai, tokių žemėlapių rinkiniai.

Instrumentinis metodas – tai kalbos reiškinių tyrinėjimas įvairiais prietaisais, instrumentais. Daugiausia šis metodas vartojamas fonetikoje, analizuojant garsų artikuliacines ir akustines ypatybes. Tam reikalui dabar vartojami tokie aparatai, kaip magnetofonas, oscilografas, rentgenoskopas ir kiti.

Leksikologija

Leksikologija – kalbotyros šaka, tirianti žodžius, leksiką. Ji susiskaido dar į keletą atšakų: etimologiją, frazeologiją, onomastiką.

Etimologija – leksikologijos atšaka, tyrinėjanti žodžių kilmę.

Frazeologija – leksikologijos atšaka, tyrinėjanti pastovius žodžių junginius, arba frazeologizmus.

Onomastika – leksikologijos atšaka, tyrinėjanti tikrinius žodžius.

Žodžio leksinė reikšmė

Žodžio elementai gali turėti daiktinę, kiti – gramatinę, vėl kiti – darybinę reikšmę. Tačiau visas žodis kaip tam tikras šnekos vienetas, kaip tam tikras garsų kompleksas taip pat turi savo atskirą, savarankišką reikšmę, kuri vadinama leksine reikšme ir kurią tiria leksikologija.

Žodžio leksinė rreikšmė – tai ta minėtoji žodžio idealioji pusė, žodžio turinys, kuris išlieka visose žodžio formose ir kuriuo vienas žodis skiriasi nuo visų kitų žodžių.

Vieni tyrinėtojai leksinę žodžio reikšmę linkę sutapatinti su sąvoka, kiti ją laiko savotišku daiktų bei reiškinių atspindžiu žmogaus sąmonėje, treti ją traktuoja kaip tam tikrą „suprastintą sąvoką“, kaip tam tikrą sąvokos turinio dalį. Žodžio leksinė reikšmė – žodį sudarančio garsų komplekso santykis su tuo kompleksu reiškiamu daiktu, reiškiniu, sąvoka.

Žodžio semantinio turinio svarbiausią komponentą sudaro designatinė, aarba signifikacinė, reikšmė, t.y. toji reikšmė, kuri iškyla aikštėn iš žodį sudarančio garsų komplekso santykio su sąvoka ir yra apibendrintas kokio nors daikto ar reiškinio (denotato) atspindys žmogaus sąmonėje. Pavyzdžiui, akies designatinė reikšmė bus regėjimo organas.

Tačiau designatinę reikšmę neretai papildo įvairūs emociniai-ekspresiniai komponentai, ir tuo būdu žodžio leksinė reikšmė įgyja sudėtingesnę struktūrą. Tie emociniai-ekspresiniai atspalviai, sudarantys papildomąjį žodžio leksinės reikšmės komponentą, dažnai vadinami konotacija. Skiriama dvejopa žodžių konotacija: pastovioji, arba sisteminė, ir nepastovioji, arba situacinę, kontekstinė. Yra ir tokių žodžių, kurių semantinį turinį tesudaro vien tik emocinis-ekspresinis komponentas. Tai įvairūs jaustukai, ištiktukai, neturintys nei designatinės, nei denotatinės reikšmės.

Mažiausias žodžio leksinės reikšmės elementas yra sema. Tai toks neskaidomas elementas, kuris atriboja vieno žodžio reikšmę nuo kito. Semos gali būti bendrosios ir dalinės. Bendrosios – tokios, kuriose

leksinių reikšmių. Žodžio daugiareikšmiškumas vadinamas polisemija. Priešingas polisemijai reiškinys – monosemija. Dažniausiai monosemiški būna terminai, t.y. specialias kurios nors mokslo srities sąvokas reiškiantys žodžiai.

Žodžio leksinių reikšmių rūšys

Ne visos daugiareikšmio žodžio leksinės reikšmės yra vienodos. Jos skiriasi pagal tai, koks yra tų reikšmių ryšys su daiktais bei reiškiniais (denotatais), sąvokomis (designatais) ir kitais žodžiais tam tikrame kontekste ar situacijoje.

Pagrindinė reikšmė, mažiausiai priklausoma nuo konteksto ar situacijos. Antrinės, šalutinės išryškėja tik iš konteksto.

Daugelio nneišvestinių žodžių pagrindinė reikšmė yra seniausia ir nemotyvuota, t.y. jos negalima paaiškinti, išvesti iš kitų to paties žodžio reikšmių. Žodynuose pagrindinė reikšmė paprastai pateikiama pirmoje vietoje.

Šalutinėms reikšmėms, kaip pagrindinės reikšmės priešybei, būdingi tokie antipodiniai požymiai: jos visuomet priklauso nuo konteksto ar situacijos, jos vienaip ar kitaip yra motyvuotos pagrindinės reikšmės ir jas lengviau ar sunkiau galima paaiškinti išvesti iš kitų to paties žodžio reikšmių.

Šalutinės reikšmės gali būti tiesioginės ir netiesioginės, arba perkeltinės. Tiesioginės būna betarpiškai susijusios su kokio nors denotato atspindžiu žmogaus sąmonėje, p netiesioginių sąsaja su denotatu būna tarmiška, atsirandanti kaip žodžio garsinio komplekso perkėlimo kitam denotatui rezultatas.

Pagal tai, ar susijusios su paprastomis, ar su specialiomis sąvokomis, leksinės reikšmės skirstomos į terminologines ir neterminologines. Neretai to paties žodžio leksinių reikšmių sistemoje gali būti ir terminologinių, ir neterminologinių reikšmių. Tarptautiniams žodžiams paprastai būdingos tik terminologinės reikšmės. Jos pasižymi tuo, kad jomis reiškiamos tam tikros sąvokos, nenuspalvintos kokių nors emocijų ar valios apraiškų. Tuo tarpu neterminologinės reikšmės dažnai jau turi vienokių ar kitokių emocinių-ekspresinių atspalvių, vienokią ar kitokią konotaciją.

Pagal tai, ar kuri nors reikšmė yra savarankiška, ar nesavarankiška, susijusi su kito žodžio ar žodžių reikšmėmis, išskiriamos laisvosios ir nelaisvosios. Laisvosios nepriklausomos nuo kitų žodžių reikšmės, konteksto ar ssituacijos, yra pagrindinės, o nelaisvosios, arba sietinės, – šalutinės reikšmės.

Ypač ryškus sietinių reikšmių nesavarankiškumas frazeologiniuose žodžių junginiuose. Juose atskiri žodžiai kartais visiškai netenka savo leksinių reikšmių, kurios ištirpsta bendroje frazeologizmo reikšmėje. Turint galvoje kalbos ir šnekos lygmenis, galima dar skirti sistemines (seniau vadintos uzualinėmis) ir nesistemines (okazines). Sisteminės yra prigijusios tam tikros kalbos leksinėje sistemoje, visų tos kalbos vartotojų priimtos, o nesisteminės – individualios, neįprastos, visuotinai nepriimtos, suvokiamos tik iš konkretaus šnekos akto, situacijos.

Leksika kilmės atžvilgiu

Nevienodi yra kalbos žodžiai kilmės atžvilgiu. Vieni jų – savi, kiti – svetimi, pasiskolinti iš kitų kalbų. Taip išsiskiria du pagrindiniai leksikos sluoksniai: savoji ir skolintinė leksika. Savieji žodžiai

Savieji, t.y. pačių kurios nors kalbos atstovų susikurtieji, žodžiai genetiškai taip pat nėra vienodi. Juose šiuo atžvilgiu visų pirma galima išskirti du stambesnius sluoksnius: 1) veldinius – iš senų senovės paveldėti žodžiai, ir 2) darinius – iš veldinių vėliau sudaryti žodžiai.

Iš veldinių seniausią pasluoksnį sudaro tie žodžiai, kurie paveldėti iš kokios nors giminiškų kalbų šeimos (indoeuropiečių, ugrų-finų ir t.t.). jie turi bendrą šaknį su atitinkamais kitų indoeuropiečių kalbų žodžiais ir siekia tolimus priešistorinius laikus.

Kitą, kiek jaunesnį veldinių pasluoksnį sudaro žodžiai, paveldėti iš kokios nors giminiškų kalbų šakos (baltų, germanų ir kt.) prokalbės. Kartais

šio pasluoksnio žodžiai gali turėti bendrą šaknį ir dviejų ar net kelių šakų kalbose.

Pagaliau galima išskirti dar vieną veldinių pasluoksnį – žodžius, paveldėtus iš kokios nors giriškų kalbų grupės ( rytinių baltų, šiaurės germanų ar kt.) prokalbės.

Dariniais, kaip jau buvo minėta, laikomi iš veldinių sudaryti žodžiai. Kai kurie iš jų taip pat gali būti labai seni, siekiantys tam tikros giriškų kalbų šakos ar grupės prokalbės laikus.

Senųjų darinių priešybė yra naujieji dariniai, t.y. visi kiti, kurie atsiradę vėlesniais laikais, jjau atskirų kalbų plėtojimosi epochoje. Savaime suprantama, kad naujieji dariniai sudaro didžiausią darinių sluoksnį, o apskritai darniai – didžiausią savosios leksikos dalį.

Skoliniai

Tai žodžiai, pasiskolinti iš kitų kalbų. Skolinių kiekį kurios nors kalbos leksikoje lemia konkrečios istorinės ta kalba kalbančios tautos gyvenimo sąlygos. Ypač didelę reikšmę čia turi tai, su kokiomis tautomis ji palaiko glaudžius ekonominius, politinius ir kultūrinius santykius.

Skolinių ypač pagausėja dvikalbystės, arba bilingvizmo, atveju, t.y. kai platesni tam tikros visuomenės sluoksniai ar net visa tauta šalia savo ggimtosios kalbos ima vartoti ir kitą, svetimą kalbą.

Žodžiai gali būti paskolinami tiesiogiai iš kitos kalbos ir per kitas kalbas tarpininkes. Tokius skolinius, kurie tiesiogiai paskolinti iš kurios nors kitos kalbos, galima vadinti tiesioginiais, o per kalbas tarpininkes – netiesioginiais. <

Paprastai žodis iš kitos kalbos pasiskolinamas ne su visomis jo reikšmėmis (dažniausiai tikrai viena kuria nors reikšme).

Kartais pasiskolintas žodis įgyja kitokią reikšmę negu ta, kurią jis turėjo kalboje skolintojoje. Patekęs į kitą kalbą ir joje pradėtas plačiau vartoti, skolinys dažniausiai pritaikomas ir prie kalbos fonologinė, morfologinės sistemos. Pakeičiamos ar išmetamos skolininkei kalbai nebūdingos fonemos, pridedamos tam tikros galūnės ir kt.

Skolinių, kaip ir kitų leksikos sluoksnių, gali būti įvairių rūšių. Be anksčiau minėtų tiesioginių ir netiesioginių, skoliniai paprastai skirstomi dar pagal tai, iš kokios kalbos ar giminiškų kalbų grupės jie yra paskolinti. Šiuo atžvilgiu skiriami, pavyzdžiui, anglizmai, rusizmai, galizmai, germanizmai ir t.t. tai pati bendriausia genetinė skolinių klasifikacija.

Tačiau skoliniai gali būti skirstomi ir įvairiais kitais pagrindais: pagal jų atsiradimo bbūdą, pagal pritaikymo, arba adaptacijos, laipsnį kalboje skolininkėje, pagal jų paplitimą kalbose, pagal jų vartosenos tikslingumą, pagal jais žymimų denotatų bei designatų pobūdį.

Pagal skolinių atsiradimo būdą jie skirstomi į liaudinius ir knyginius. Pirmieji yra tokie, kurie patenka į kalbą nerašytinio įvairių tautų atstovų bendravimo keliu. Tai daugiausia visokie buitinio gyvenimo daiktus, reiškinius bei sąvokas žymintys skoliniai. Antrieji – per įvairius raštus, literatūrą patekę skoliniai.

Pagal skolinių pritaikymo, arba adaptacijos, laipsnį jie gali būti taip pat skirstomi į dvi rūšis: adaptuotuosius iir neadaptuotuosius. Kuo senesnis skolinys ir kuo plačiau vartojamas, tuo jis būna labiau pritaikytas prie kalbos fonologinė, morfologinės ir semantinės sistemos. Todėl seni skoliniai tvirtai įauga į kalbos leksinę sistemą ir pasidaro savo žodžiai.

Naujieji ypač mažiau paplitę skoliniai paprastai ilgesnį ar trumpesnį laiką įvairuoja formos atžvilgiu, kol ilgainiui nusistoja tam tikras variantas.

Pagal skolinių paplitimą kalbose jie gali būti skirstomi į paprastuosius, arba neinternacionalinius, netarptautinius, ir internacionalinius, tarptautinius. Paprastieji yra tokie, kurie paplitę tik vienoje kurioje nors kalboje, o internacion

yra prigiję ir adaptavęsi kurios nors kalbos leksikoje arba kurie naujai įvesti nesant savų žodžių tam tikriems daiktams ar sąvokoms pavadinti. Prie neteiktinųjų priskiriami tie, kurie atsiradę kalboje šalia savų žodžių kaip nereikalingos grotybės ir kurie dėl struktūros ar reikšmės neįprastumo jaučiami kaip tam tikri svetimkūniai.

Leksikos gryninimas yra vadinamas purizmu. Purizmas gali būti kraštutinis ir nuosaikusis. Kraštutinis purizmas, kurio atstovai stengiasi bet kokius skolinius keisti savais žodžiais yra žalingas kalbos raidai: jis gali izoliuoti kalbą nuo labai reikšmingo tarptautinės leksikos fondo. Tuo tarpu nuosaikusis purizmas, kurio šalininkai rūpinasi tik pakeisti nereikalingus skolinius, visuotinai pripažįstamas reiškinys.

Vertiniai

Artimi skoliniam yra ir leksiniai vertiniai, arba kalkės. Vertiniai yra savotiški hibridai, t.y. verčiant pamorfemiui kitos kalbos žodžius, nusižiūrima į tų žodžių struktūrą ir rreikšmę, bet panaudojamos savos kalbos darybos taisyklės, priemonės.

Vertinių ypač pasigaunama tada, kai prireikia sukurti naują žodį kokiai nors iš svetur atėjusiai sąvokai žymėti, bet nenorima vartoti skolinio ar nepavyksta sudaryti gero naujadaro vien tik savomis kalbos priemonėmis.

Vertiniai skirstomi pagal vertimo adekvatiškumą (tolygumo laipsnį). Šiuo atžvilgiu išskiriami adekvatieji ir neadekvatieji vertiniai. Adekvatieji yra tokie, kurie tiek savo darybine struktūra, tiek reikšme atitinka verčiamąjį žodį. Tuo tarpu neadekvatieji – tokie, kurių darybinė struktūra ir/ar reikšmė tik iš dalies yra ekvivalentiškos.

Vertiniai, kurie sudaromi kūrybiškai, atsižvelgiant į gimtosios kalbos žodžių darybos ir žodžių jungimo dėsnius ir kuriems nėra tinkamų savų atitikmenų, praplečia kalbinės raiškos išgales, praturtina kalbos leksiką. Tuo tarpu tie, kurie sudaromi nekūrybiškai, stengiantis vergiškai, mechaniškai perteikti svetimos kalbos žodžio morfeminę sandarą ar sintaksinės konstrukcijos struktūrą, be to, kuriems yra gerų savų atitikmenų, tampa kalbos balastas.

Leksika raidos atžvilgiu

Leksikos raidoje nuolatos vyksta trys būdingiausi procesai: a) naujų žodžių atsiradimas, b) pasenusių žodžių nykimas ir c) žodžių leksinių reikšmių kitimas

Neologizmai

Neologizmai – tai tam tikru metu pasirodę nauji, galutinai kalboje dar neprigiję žodžiai, darantys šviežumo, neįprastumo įspūdį.

Neologizmų gali būti dviejų rūšių: neologizmai skoliniai ir neologizmai dariniai, arba naujadarai. Pirmieji – tai naujai paskolinti iš kitų kalbų žodžiai, o antrieji – naujai ssudaryti žodžiai. Kadangi pastarieji gali būti sudaryti įvairiais būdais, tad jie susiskaido dar į smulkesnius porūšius: verstinius ir neverstinius, semantinius, mišriuosius naujadarus.

Verstiniai naujadarai – tai naujai iš kitų kalbų išversti žodžiai, nauji vertiniai.

Neverstiniai naujadarai – savomis žodžių darybos priemonėmis susidaryti nauji žodžiai.

Semantiniai naujadarai – tai žodžiai, įgiję naujų reikšmių. Mišrieji naujadarai – tokie, kurie sudaryti iš skolintinių ir savų elementų. Juos galima vadinti ir hibridiniais naujadarais.

Individualūs, atskirų rašytojų, mokslininkų ar apskritai kultūros veikėjų susidaryti neologizmai, kurie neįsitvirtina kalbos sistemoje, neretai vadinamo okazionalizmais, o kurie įsitvirtina – sisteminiais (kartais lingvistiniais).

Daug visokių neologizmų atsiranda mūsų laikais, mokslo ir technikos nepaprasto progreso amžiuje.

Archaizmai ir istorizmai

Pasenusių žodžių nykimo rezultatas – archaizmai ir istorizmai.

Archaizmai, arba senžodžiai, tai žodžiai pasitraukę iš aktyvios vartosenos, išstumti kitų tą patį denotatą žyminčių žodžių. Ne visų archaizmais laikomų žodžių nykimo laipsnis yra vienodas. Vieni jų yra visiškai išnykę ir niekam nežinomi. Kiti dar gali būti išlikę atskirose tarmėse ar šnektose, bet težinomi dažniausiai tiktai tų tarmių ar šnektų senosios kartos atstovams. Pagaliau treti gali būti išnykę kaip savarankiški žodžiai, kaip atskiros leksemos, bet išlikę kitų plačiau vartojamų žodžių ar sustabarėjusių žodžių junginių sudėtyje.

Paprastai skiriamos dvi leksinių archaizmų rūšys: a) darybiniai, arba struktūriniai ir b)

semantiniai, arba reikšmės, archaizmai. Pirmieji – tokie, kurių tik forma, morfeminė struktūra yra pasenusi, o antrieji – tokie, kurių pasenusios atskiros reikšmės.

Istorizmai – tai žodžiai, pasitraukę iš aktyvios vartosenos drauge su jais žymimais denotatais. Istorizmų atsiradimo priežastys yra nekalbinės ir gana aiškios. Tai visuomenės gyvenimo kitimai ir su jais susijęs tam tikrų daiktų, reiškinių, sąvokų nykimas. Istorizmai paprastai tik įvardija praeities realijas ar sąvokas, t.y. atlieka nominatyvinę funkciją, o archaizmai, ypač grožinėje literatūroje, suteikia kalbai iškilmingumo, poetiškumo, t.y. tarnauja mmeniniams-stilistiniams tikslams.