Užgavėnės

Ukmergės Dukstynos pagrindinė mokykla

UŽGAVĖNĖS

Darbą atliko:

Mantvydas Trainavičius

8a

Darbo vadovė:

Elvyra Augustinavičienė

Ukmergė 2004

Įvadas

Užgavėnės labai dinamiška šventė. Ją tikrai pajusti galima tik tada, kai įsijungiama į persirengėlių būrį. Įvairiose epochose, kiekviename krašte, kiekviename kaime- sava nuotaika, nors beveik visur vyksta, rodos, tie patys dalykai. Šią nuotaiką bent iš dalies galima pajusti iš Užgavėnių dalyvių atsiminimų. Per Užgavėnes esti žaidynės į miestų kaukių balius, kur persirengia daugiausia žydais, vokiečiais, čigonais ir kareiviais. Ten kiekvienas stengiasi kiek įmanydamas būti sąmojingas pagal ssavo vaidmenį. Visa govėda vaikšto nuo namų iki namų, neretai į savo pono vartus užsuka.

Vakarop, šunims didžiai loti pradėjus, važiuodavo jaunikaičių būrys su More vežime. Ją degindavo ant laužo.

Pradėjusios domėtis Užgavėnėmis, tikėjomės, kad senolių papročiai bus išsaugoti, tačiau pabendravusios su įvairiais žmonėmis, supratome, kad šiuo laikotarpiu Užgavėnių šventimas yra visiškai kitoks, nei buvo anksčiau. Norėjome pajusti, kokia yra Užgavėnių dvasia. Ieškojome senų žmonių, kurie vaikystėje šventė Užgavėnes ir galėtų mums papasakoti apie jas. Lankėmės Alantos senelių namuose, pas pavienius žžmones. Iš jų gavome informaciją.

UŽGAVĖNĖS- ŽIEMOS IŠLYDĖJIMAS

Užgavėnės- išskirtinė metų diena. Pastovios datos Užgavėnės neturi. Jos priklauso nuo kilnojamos Velykų šventės, todėl. kaip ir Velykos, kasmet yra vis kitu laiku, tarp vasario 5 ir kovo 7 dienos. Liaudiškuose Užgavėnių dienos papročiuose ssusipina tiek krikščioniškos, tiek ikikrikščioniškos lietuvių kultūros elementai.

Netgi ankstyvos Užgavėnės laikomos pavasario pradžia, ir įvairiais veiksmais stengiamasi paspartinti pavasario pradžią, arimą ir vasarojaus sėją. Kaip pasakojo Emilija Šerelienė, Užgavėnių dieną būtinai reikia išvažiuoti kuo toliau iš namų.

Dauguma mūsų kalbintų pašnekovų teigė, kad ypatingas dėmesys per Užgavėnes skiriamas sočiam pavalgymui. Tai lemia gerus metus.

Reikšmingiausia Užgavėnių dalis- persirengėlių vaikštynės po sodybas. Improvizacijos, dainos, šokiai, muzika, juokas, vaišinimas blynais. Karnavalininkai pašėloję, pasivaišinę sudegina Morę. Morės deginimas- tai žiemos negandų sunaikinimas. Pasak J. Kanapecko Morės deginimo paprotys yra atkeliavęs iš žemaitijos.

KAUKĖS

Užgavėnėms ruošiamasi kaip didelei šventei. Svarbiausia , kad Užgavėnių drabužis nebūtų kasdienis, jis turi būti kažkuo išsiskiriantis, neįprastas. Veidą paslėpdavo po kauke. Pasak A.Židonytės Užgavėnių dieną merginos persirengdavo vyrais, o vvyrai persirengdavo moterimis. Labai dažnai persirengdavo čigonėmis ir čigonais. Kiekvienam reikėjo išradingumo, kad atkreiptų dėmesį, kad už kitus būtų juokingesnis. Ne vienas kaukėmis pradėdavo rūpintis dar vasarą – jeigu nepasidarydovo kaukės, tai bent miške aptiktą šiam reikalui tinkamą medžio ar žievės gabalą pasidėdavo į saugią vietą. Mėsiedui baigiantis, vyrai sukrusdavo taisyti pernykščius apdarus ir ruošti naujus, drožti kaukes. Be medžio ir žievės, kauke dar darydavosi iš seno kailio, o vėlesniais laikais – ir iš popieriaus. Tačiau mūsų kalbinti pašnekovai teigė, jjog specialių kaukių nesidarydavo, bet veidą išsitepdavo suodžiais arba anglimis.

Visi svarbiausieji Užgavėnių tipai buvo iš kasdieninės kaimo aplinkos. Paprastai kaukės turėdavo seno, negražaus žmogaus bruožų – buvo išryškinama nosis, iškreipiamos retadantės burnos, daromos asimetriškos akys. Plaukams , barzdai, ūsams panaudodavo avikailį, ašutus, linus, pakulas. Vienos kaukės būdavo išraiškingesnės, su didelėmis kumpomis nosimis, kitos- visai be jų. Kaukes prie galvos pririšdavo virvute. Užgavėnių kaukės, kokios jos bebūtų baisios, visos šypsosi.

Tuomet, kai persirengėliai kaukių nebesidėdavo, veidą (ūsus, barzdas, skruostus) išsipaišydavo anglimi, suodžiais arba net burokų ,,rasalu”.

Vyrai vilkdavosi senais kailiniais, prieš tai juos išsivertę, audavosi išverstomis kailinėmis kelnėmis, moterys užsinerdavo ilgus sijonus. Ypač populiarūs buvo ,,žydai”, ,,čigonai”, ,,vengrai”, ,,arkliai”, ,,ožiai”, ,,gervės”, ,,velniai”, ,,raganos”, ,,giltinės”. Būtini Užgavėnių eitynių dalyviai- Lašininis su Kanapiniu ir didžiulė moters arba vyro iškamša, vadinama More, Kotre ar Gavėnu.

,,Žydai”. Žydas buvo nuolatinis kaimiečio ryšininkas su miestu, smulkių, bet moterims būtinų prekių tiekėjas mainais į įvairias atliekas. Kitoks žydo gyvenimo būdas (ir šventės dienos nesutampa, ir meldžiasi kitaip, ir savaip šneka, ir žemės nedirba), nors žemdirbiui buvo gerai žinomas, bet sunkiai suvokiamas. Po Užgavėnių jo ,,kromelyje” atsiranda dar ir silkių. ,,Žydo”, vadinamo dar ,,kupčium”, kaukė būna išskobta iš medžio, barzda ir ūsai- kailio arba lino, išryškinti dantys, lūpos ir skruostai ppadažyti raudonai, antakiai juodi arba geltoni, tos pačios spalvos ir plaukai, ūsai ir barzda. Jis vilki sudriskusius drabužius, išvirkščius kailinius, iš šiaudų ar skarmalų pasidaro kuprą, susijuosia virvėmis arba šiaudų ryšiais, susegtais metriniais pagaliais. Rankoje ,,žydas” laiko iš šiaudų nupintą bizūną arba botagą- grėbliakotį su pririštu virvagaliu. Kiti prie diržo dar ir prekes susikabinę: žvėrių kailių, negyvų paukščių, dėžučių. Greta ir piniginė kadaruoja- kojinė su puodų šukėmis, dažnai dar pelenais apibertomis. Visuomet tarp ,,žydų” būna ir viena ,,žydė”. Jos kaukė- kaip ir ,,žydo”, tik be barzdos ir ūsų.

,,Čigonai” vilki spalvotais suplyšusiais drabužiais, vyrai- su bizūnais, moterys- su vaiku (lėle) ant rankų. Jie dažniausiai būna be kaukių, tik veidus išsiteplioja suodžiais. Šie Užgavėnių veikėjai ypač buvo populiarūs Aukštaitijoje, Žemaitijoje rečiau sutinkami (Šilalė, Žagarė).

,,Ožys” irgi daromas įvairiai. Griaučiai (rėmas) sudedami iš dviejų lanksčių pusiau sulenktų lazdelių, galva drožiama iš kelmo ar medžio gabalo. Aprišta skudurais galva dar išdervuojama, kad niekas ,,ožio” netampytų už ragų. Rėmas apdengiamas balta drobule, uodegos vietoje rišamas pantis. Padubysio apyl. rėmui panaudodavo važlankį, jo galus sujungę virve. Į rėmo vidų, susilenkęs devyniasdešimt laipsnių kampu, įlenda žmogus, taip, kad virvė būtų ant peties, o važlankis- galais į viršų.

,,Raganos” vilki senus drabužius, išsidažo suodžiais arba anglimis veidus. Staugia uuž langų, užeina į vidų.

,,Giltinė”- aukšta, ant drabužių užsiskleidusi didelę baltą drobulę. Akys apvedžiotos anglimi. Kupiškėnai ant dantų dar uždėdavo iš bulvės išpjaustytus retus dirbtinius dantis- jos burna tapdavo panaši į kaukolę. Giltinėms prie ausų būdavo prikabinti žvanguliai, jos nešėsi per petį persimetusios medinį dalgį, rankoje turėjo medžio pagalį- pustą.

,,Velnias” persirengėlių grupėje dažniausiai būna vienas. Jis nedidelis, juodai apsitaisęs, raguota kauke, kartais ir kuprotas, riesta stipriai uodega (ji daroma iš vielos). Kaukė paprastai daroma panašiai kaip ir ,,žydo” tik pritaisomi ragai. Būdavo velnių ir be kaukių- tuomet veidą išsipaišydavo anglimi arba suodžiais, užsidėdavo raguotas kartonines kepures (Luokė).

MORĖ

Užgavėnių persirengėliams einant per kaimą, dėmesio centre Morė. Be Morės, žinomi dar kiti pavadinimai: Kotrė, Magdė.

Aukštaitijoje ji nežinoma- aukštaičiai vežiojasi vyrišką Morės pakaitalą. Mūsų pašnekovų teigimu Morės nedegindavo, o skandindavo. Dažniausiai aukštaitijoje Užgavėnės buvo švenčiamos be Morės. Iš pasakojimų nusprendėme, kad ir be Morės Užgavėnės buvo linksmos.

Ant senos, be apkausto rogių pavažos vieno stipino arba specialiai šiam reikalui jos viduryje įtvirtindavo kuolo užmaunamas jau darbui netinkamas vežimo ratas. Vietoj pavažos kartais naudodavo ir apystorę kartį- drūtgalyje įtverdavo stipiną, o prie plongalio pritaisydavo kartį arkliui įkinkyti. Prie glusčio rato stebulės įkypai tvirtindavo dvi statmenas karteles ir jas viršuje surišdavo. Skersai jų pririšdavo dar trečią kartelę-

tai Morės rankos. Karteles apvyniodavo šiaudais, ant jų užnerdavo sijoną, apvilkdavo sena liemenėle ar švarku, parišdavo prijuostę, ant galvos- skaelę mazgu už nugaros. Morei iškimšdavo dideles krūtis-,,tai pažymėjimas moters pasileidimo, kaip žmonės sako”.

Morės palyda- ,,žydai”. Jie patys kartais Morę ir traukdavo, tačiau dažniausiai tai būdavo 15-17 metų paauglių užsiėmimas. Jeigu ,,žydai” važiuodavo susėdę į roges, prie jų galo prosokabindavo ir Morės vežimą. Paprastai užgavėnininkų susidarydavo keletas rogių.

Važiuodavo kaimo keliukais ar gatve dažniausiai prieš pietus, neužsukdami pas žmones. Užkeltas ant pavažos vvežimo ratas nuolat tai viename tai kitame šone grybšteldavo sniegą ir sukosi, o kartu tartum gyva sukosi ir Morė su botagu bei spragilu švaistydama čia vieną, čia kitą pusę. Kuo greičiau rogės lekia, tuo labiau Morė įsismagina. Taip Morę veža per kaimą. Svarbu išsaugoti ir parasinešti namo bent šiokį tokį panašumą į visomis išgalėmis pagamintą nepamirštamo įspūdžio keistuolę Morę. Daugiausia, žinoma, Morės savybes mėgina vaikai, kolei neparagauja atmintino josm botago čaižo ar spragilo bumbtelėjimo. Vaikams rūpi, ar Morė gyva, ar nnegyva, kaip ji padaryta, kad tokia stora atrodo. Ar ji Kanapinskio, ar Lašinskio giminės? Kur ji važiuoja, ar tik ji neišveš mėsėdžio?

Praeiviai ir vaikai Morę išjuokdavo, mušdavo pagaliais, sniegais. Nors Morė buvo gaminama savo šalininkų, tačiau antros pusės šalininkai Morę nnuteisdavo, pakardavo ant aukštos karties pritaisyto rato ir sudegindavo. Ratas palikdavo nesudegintas, jis saulėtomis dienomis pagal šešėlį parodydavo laiką.

Alantos apyl.(Molėtų raj.), drauge sudegindavo ir kitą iškamšą- tinginio simbolį.

UBAGAI IR VENGRAI

Per Užgavėnes eidavo ir atskiros ,,ubagų” grupelės. K. Čerbulėnas juos pavadino Užgavėnių elgetomis- ,,lalaunininkais”. Dažniausiai tai moterimis persirengę vyrai, rečiau moterys- vyrais. Apsitaiso jie įvairiais skarmalais, vietoj skarų apsigobia senomis lovatiesėmis arba gūniomis pašarui nešti. Už nugarų prisikemša šiaudų- tai kupros, juosiasi irgi šiaudų ryšiais. Veidus išsipaišo anglimis, išsisuodina pelenais. Su ,,ubagais” eidavo ir jų ,,vaikai”. Dar kitus ,,vaikus”, pasidarydavo iš skudurų, nešdavosi ant rankų. Vaikštinėdavo grupelėmis po 3-5, juokingas giesmes giedodami, tų namų šeimininkus šlovindami, kiekvieną šeimos narį apdainuodami, įvairiais būdais išmaldos, nors ,,mažiausio duonos kumpelio prašydami”.

Aš užgimiau siratėle

Ir ppaaugau ubagėle.

Einu per svietą vargdama.

Visus šunis lodydama.

Kojas naginėmis aunu

Kartais ir batus įgaunu.

Kai niekas niekur nemato,

Turiu gerą aš sveikatą.

Kai tiktai ką sutinku,

Tuojau raišti aš įninku.

Taip dainuodavo ubagės.

Įėję į vidų ,,ubagai” prašo išmaldos. Liepus poterius kalbėti, atsišneka. Sakosi esą pavargę ir išalkę, ,,nenorį gerti it valgyti, bet tik į terbelę įsidėti”.

Riebiai ir be saiko valgant, galima ir susirgti. Tad sotiečius kitų persirengėlių pėdomis lanko ir ,,gydytojai”. Jie iki trečiojo mūsų amžiaus dešimtmečio būdavo ne vietiniai, o ,,vengrai”, kaip ir tie, tikrieji, anksčiau ppo kaimus nešiodavę vaistus žmonėms ir gyvuliams. ,,Vengrai “ vilkėdavo panašiai kaip anie vaistytojai- juodais švarkais, mėlynomis arba juodomis kelnėmis, batuoti, aukštomis skrybėlėmis, dar ir veidus tamsiau pasigrimavę. Vienoje rankoje nešdavosi kirvio galvą, o maišelyje ir ant peties užkabintoje dėžutėje- buteliukus su įvairių spalvų skysčiais- paprastai ,,rasalais”. Turėdavo jie ir universalaus vaisto įvairioms ligoms gydyti- muilo, ir vaistų nuo persivalgymo, ,,lipučkų” , kurias mergaitės galėdavo patinkamą jaunikį pasitrakti. ,,Vengrai’ paprastai kalbėdavo lenkų – vokiečių kalbų kratiniu.

LAŠININIO IR KANAPINIO MŪŠIS

Užgavėnių popietę tai vieni,tai kiti įsimaišę į kitų persirengėlių būrelius, slankioja Lašininis su Kanapiniu (dar vadinami ,,poniškai”- Lašinskis ir Kanapinskis). Vienas jų atstovauja riebiajam mėsiedui, kitas_ gavėnios pasninkui. Vakarėjant tarp jų prasideda nesutarimai. Galutinis kivirčo rezultatas- pasninko įteisinimas. Užgavėnių vakare ,,alkanųjų kova su sočiaisiais” XIXa. – XXa.pradžioje buvo paplitusi visur Lietuvoje.

Lašininis simbolizuoja mėsiedą, sotumą, persivalgymą. Tokia ir jo išvaizda. Jis būdavo storas, su lašinių gabalu burnoje, kartais su kiaulės galvos kauke. Kanapinis – liesas, apdriskęs, skrybėlę apsijuosęs kanapių pluoštu, su kanapine virve rankoje arba ant galvos užsidėjęs kanapių pėdą ar vainiką, su kanapiniu botagu besukantis apie galvą, nuspurusiais ūsais. Rankoje turėdavo didelę lazdą Lašininiui iš kaimo vyti.

Lašininis su Kanapiniu paprastai stūmdosi, grūmoja vienas kitam, kol galiausiai Kanapinis nugali. Jų grumtynės vykdavo įvairiose vvietose – kaimo gatvėse, kiemuose, patalpose,- kad tik matytų žmonės. Aplink Lašininį su Kanapiniu susidaro du būriai. Vieni lydi Lašininį, kiti pargabena Kanapinį. Kovotojai – įvairūs ,,gyvuliai”, ,,žvėrys”, ,,paukščiai”, keisti raiteliai- ,,lašininskiečiai”, stori, riebūs, o ,,kanapinskiečiai”- išdžiūvę, liesi, vieni kaulai. ,,Kovotojai” būna tikrai nuostabūs, labai sumanūs- juokingi pasikalbėjimai, lakios dainos, keisti ginklai, pati kova, sako, – reik juoktis šonus susiėmus. Dėl to rimtai ruošiamasi, ir ne tik pastarosiomis dienomis,- pašnibždesiai apie tai eina nuo Kalėdų. Ruošą baigia pirmadienį. Nuslepia net nuo namiškių, kad staiga pasirodžiusios eisenos būtų juo įspūdingesnės. Kovos pabaigoje paprastai nelaukiama pasirodo Morė. Morė stebi kovos eigą, vis sukaliodamasi aplink iš pradžių dideliu ratu. Paskui ratą mažindama, kolei, persimetusi prie ,,kanapinskiškių” nulemia liesiųjų pergalę.

Lašininis, paprastai net neatsiglėbesčiavęs ir neatsibučiavęs, po kautynių pabėga. Nugalėtojas Kanapinis džiaugdavosi, kad gavėnia atėjo, ką dabar žmonės nuolat jį prisimins ir mylės, nes sausą maistą teks gardinti kanapių pienu. Išsitraukęs iš kišenės buteliuką įmantraus – kartaus ir sūraus- gėrimo, imdavo visus vaišinti, o išvažiuodamas palikdavo, kad visai gavėniai užtektų, eidamas per žmones siūlydavo kanapių pieno, čiulkio ir silkės.

VALGIAI

Užgavėnės – paskutinė žiemos mėsiedo diena, per kurią daug valgoma, ypač mėsiškai. Iš pat ankstyvo ryto moterys kepa, verda. Sunkesnių darbų jau nedirbama. Net buvo ssakoma, jeigu sunkiai per Užgavėnes dirbsi, tai ,, per visus metus nebus poilsio, nepabaigsi darbų”(Molėtų raj. Alantos apyl.Runionių k.). Užgavėnės buvo ir kai kurių darbų užbaigimo riba. Visi iki Užgavėnių skubėdavo išsikulti javus- sakydavo, jeigu patingėsi, pelės sukapos. Ypač daug nelaimių Užgavėnių dieną galinčios prišaukti verpiančios moterys: rūdys arba kirmys mėsa (kumpiai, lašiniai), rūdimis apsitrauks linai, siūlai ir drobulės, pelės audeklus kapos, kirmėlės kopūstus ės, avys kvaituliu suksis, gyvulių žaizdose atsiras kirminų, jaučiai ariant seilėsis. Nepatartina per Užgavėnes ir siūti, nes vasarą gali avims galvos suktis, lopyti baltinius- tada pirštai tvinks, ėriukai bus margi. Negalima ir malti, nes vėjas plėšys stogus. Nešukuok ir neplauk per Užgavėnes galvos- tai ji bus švari, gerai augs kasos, vištos nekapstys ,,rasodos” ir darželyje gėlių.

Visi ruošdavosi šventei- priešpiet gamindavo valgius, taisėsi drabužius, o popiet jau ir pati šventė prasidėdavo. Anksčiau net kai kurių dvarų žmones nuo pietų iš darbo paleisdavo. Kalbėdavo, ypač Žemaitijoje, kai kur ir Aukštaitijoje (Dusetų, Kupiškio, Salako, Švenčionių, Treveriaus apyl.), kad tą dieną reikia valgyti 12 kartų. Būta manančių, kad per Užgavėnes valgyti reikia 9 kartus (Aukštaitija, Akmenės, Dauglaukio, Girkalnio, Igliškėnų, Mažeikių,Padubysio,Papilės, Raseinių, Šiluvos apyl.) ar 7 kartus, nes septynias savaites teks pasninkauti.

Šiame šimtmetyje visoje Lietuvoje tradiciniai Užgavėnių valgiai- įvairiausi blynai

(sklindžiai). Žemaitijoje ir Mažojoje Lietuvoje šia proga iš įvairiausių kruopų, žirnių ir daržovių buvo verdamas šiupinys. Jis pateikiamas giliame dubenyje, kurio viduje būna kiaulės ausis arba uodega. Laimingiausias tas valgytojas, kam atitenka šios šiupinio dalys. Užgeriama per Užgavėnes gira, alumi.

Žmonės sako: ,,Kas per Užgavėnes sotus, tas sotus ir visus metus”. Todėl niekas neatsisakydavo nuo Užgavėnių vaišių. Šeimininkė ta proga padengdavo stalą ir žiūrėdavo, kad visą dieną ir vakare ant stalo būtų valgių. Iš nevaišingos šeimininkės Užgavėnių karnavalininkai vogdavo virtuvės rrakandus, puodus, kuriuos slėpdavo, užkeldavo ant stogo ar net uždėdavo ant kamino. Todėl visos šeimininkės, nenorėdamos būti šykščiomis vadinamos, vaišindavo kaip sugeba linksmus Užgavėnių karnavalininkus.

Kiti tomis dienomis valgydavo 6, 8, 12 (Švenčionys) arba 3, 6, 12 kartų.

Šiurpinys. Tai pats senoviškiausias Užgavėnių patiekalas. Jis buvo verdamas iš žirnių, pupelių, kruopų, bulvių, įdedant kiaulės galvą, kojas, uodegą, rečiau- lašinių.

Ypatinga reikšmė šiurpinyje buvo teikiama kiaulės uodegai. Sakydavo, kad tas, kuris valgydamas ją ras, pirmas ir ves(Šilalės raj. Nevočių k.). Kitur uodegą atiduodavo ppiemeniui, kad geriau kiaules ganytų (Šilalės raj. Balsių k.). Žemaičių Kalvarijos apyl. Uodegą iš šiurpinio suvalgydavo šeimininkas, ,,kad rugių ir kviečių varpos būtų tokio ilgumo kaip paršo uodega”.

Kiunkė (Viekšniuose – šutienė) – mėsos ir bulvių troškinys, kartais patiekiamas kaip ššiurpinio pakaitalas.

Blynai. Dažniau kepdavo miltinius blynus. Kartais į jų tešlą įplakdavo ir kiaušinių. Kiek rečiau valgydavo tarkuotų bulvių blynus, paprastai keptus kaip ir miltiniai, ne krosnyje. Blynai pamažu pakeitė šiurpinį. Jais būtinai vaišindavo svečius. Valgydavo vakare.

Rūgštūs blynai (,,ponpočkos”). Kepdavo iš mielinės apie parą raugintos tešlos. Jie ypač populiarūs Žemaitijoje.

Spurgos (,,pampuškos” – Pakruojo apyl., ,,kropeliai” – Šakių raj. Žvirgždaičiai) – raugintos arba neraugintos gerųjų miltų tešlos bandelės, virtos taukuose.

Šaltiena – tradicinis Užgavėnių valgis. Ją verda iš kiaulės ausų, kojų, galvos, šiam reikalui paliktų nuo Kalėdinių skerstuvių.

Kopūstai – labai riebus patiekalas, verdamas su dešra arba mėsa Užgavėnėms visoje Lietuvoje. Valgomi per pusryčius ir pavakarius.

Lakštiniai arba kruopos – paskutinis mėsiedo valgis, pieniškas. Valgomas prieš vidurnaktį, ,,kai mėsa jau nebelenda”.

Grūdai (rugių, kviečių), virti taukuose iir nusausinti. Juos valgė dar ir po karo (Mosėdžio, Skuodo apyl.).

INTERVIU SU SENELIAIS IŠ ALANTOS SENELIŲ NAMŲ

Kalbamės su Vladislava Vaitiekas, gimusia 1930m., kilusia iš Stirnių.

Aneta: Ar Jūs švęsdavote Užgavėnes?

Vladislava: Taip švęsdavome (juokiasi).

Aneta: Ir kaip jas švęsdavote?

V: Truputuką išgerdavom, pabaliavodavom, padainuodavom.

Aneta: O su kaukėm būdavote, ar paprastai susirinkdavote? Ir ar vaikščiodavote pas žmones?

V: Paprastai būdavome be kaukių. Vaikščiodavome per kaimynus.

Rimantė: Ko prašydavote ar pinigų, ar saldainių, ar maisto?

V: Ai ne, pinigų tai tikrai neprašydavome. Mes tik pašokdavom su muzika, pagrodavom,žodžiu, palinksmindavom žžmones.

Rimantė: O kaip apie valgius? Ar gamindavote šiupinius, ar kepdavote blynus, gal dar ką nors tokio gamindavote?

V: Taip gamindavome. Kepdavome ir blynus, ir žuvis.

Aneta: O ar nesilaikydavote tokio papročio, kad tarkim per Užgavėnes turit suvalgyti dvylika patiekalų?

V: Taip tiek ir valgydavome.

Aneta: O šiaip Jum Užgavėnės likęs kaip gražus prisiminimas?

V: Gražus.

Aneta: O gal žinot kokių nors Užgavėnių dainų?

V: (juokiasi). Tai kad jau ne ką ir teprisimenu.

Rimantė: Dėkojame už pokalbį!

Kalbamės su Adele Židonyte, gimusia 1924 m., kilusia iš Kurklių kaimo.

Aneta: Ar švęsdavote Užgavėnes?

Adelė: Būdavo berniukai mergiotėm persinilkdavo, mergiotės- berniokais. Važinėdavo su rogėmis. Per ažugavos geriau ir pavalgydavom.

Rimantė: O Jus pati kokiomis kaukėmis persirengdavote?

A: Aš vyru persirengdavau.

Rimantė: Kai užeidavote į svečius ar pavaišindavo Jus kuo nors?

A:Vaišindavo. Padarydavo avižinį alų, jo ir vaišindavo. Ir dar miežinį alų gamindavom patys,tai kai pas mus kas užeidavo, tai pavaišindavom. Dar ir į Alantą alų veždavom. Alus būdavo stiprus, geresnis nei parduotuvėse.

Aneta: Tai Užgavėnės Jums yra gražus prisiminimas?

A:Gražus prisiminimas visą laiką.

Aneta: O ar būdavo kaukės žydelių ar čigonių?

A:Tai čigonėm būdavo apsitaisę. Su skarelėm. Prašydavo pavaražyt žmonės.

Rimantė: O ar būdavo medinių kaukių?

A: Ne, medinių kaukių nesidarydavom. Mes išsipaišydavom arba pasisiūdavom.

Aneta: Ar tikėdavote, kad per Užgavėnės reikia išversti kailinius?

A:Mes išsinerst, taip neišsiversdavom, bet girdėdavom šitą kalbą.

Aneta: KKaip Jums ar patinka, kad dar ir dabar vaikai vaikšto persirengę?

A:Patinka. aš kai Aluntoje gyvenau,tai pas mane eidavo.

Aneta: Ačiū už pokalbį!

Iš režisieriaus Juozo Kanapecko prisiminimų:

– Iš vaikystės apie Užgavėnes aš jau nedaug ką prisimenu, kadangi tų, gyvų, tradicijų jau nebuvo mano laikais, kada aš jau buvau vaikas, juolab, kad tai buvo pokario metai, 1955 metai. Jie buvo ganėtinai sunkūs ekonomiškai. Bet dar buvo tam tikros tradicijos: ateina, pagąsdina persirengėliai, kažkas ateina baladojasi. Buvo dar madoj, su tėvu pasikinkydavau arklį. Jį papuošdavom. Uždėdavom žvangulius ir važiuodavom. Važiuodavom per kelis kaimus ir važiuojant būtinai reikėdavo išgriūt iš rogių, kažkodėl. O specialiai ušvažiuodavo taip, kur kokia pakriaušė ar kažkas, reiškia reikia švęst. Kiek džiaugsmo ir kiek malonumo, ir kiek visko. O taip daugiau tokių tradicijų lyg ir nebuvo. O Užgavėnės reiškia, kad prasidės Gavėnia. Kada buvo laikomąsi pasninko. Per Užgavėnes kepdavom blynų, daug mėsos patiekalų, riebius valgius darydavom. Užgavėnės buvo daugiau švenčiamos šeimos rate, nors prisimenu, kad eidavo per kaimą dar kažkokie pagąsdinimai, bet jau nebuvo kažkokios ryškios tradicijos. Paaugliai berniokai persirengdavo moteriškėm, o šiaip kokių kaukių tai nebuvo. Nors mano motinos tėvų laikais girdėjau, kad būdavo, bet man augant tokių ryškių tradicijų nebeliko.

Iš mokytojos, režisierės Liucijos Kanapeckienės prisiminimų:

-Man Užgavėnės yra vaikystė, prisiminimai iiš vaikystės. Iš metų tolumos atsimenu ir dabar suvokiu, tai yra pagoniškų tradicijų tąsa, be jokios abejonės. Tai buvo bendruomenės šventė. Kiek prisimenu tėvai buvo labai giliai religingi, dar dabar kaime tebestovi pastatytas kryžius (dėl labai konkrečių įvykių), tai buvo kaimo švenčių ir nelaimių susibūrimo vieta. Užgavėnių prasmės nelabai suvokėm, suvokdavom tik tiek, kad tai yra šventė. Skaniau pavalgom, susirenka kiti kaimo vaikai,ateina kaimynai. Mano tėvų sodyba buvo visų įvykių centre.Tėvai labai bendraudavo, priimdavo visus, tai buvo tarsi traukos laukas. Vaikams persirenginėjimas buvo didžiulė atrakcija, gąsdindavom vieni kitus, paaugusius. Svarbiausia, kad suaugę užsiimdavo su mumis, vaidindavo, kad jie mūsų labai išsigąsta. Aš daugiausia žaisdavau su berniukais. Lėlių nesu turėjusi, o žaisdavome mes įsirengę medžiuose namus. Žaisdavom medžiuose visus metus, o per Užgavėnes jie, tarsi, atgydavo: šokinėdavom iš medžių, uždegdavom mažus lauželius, mėtydavom pagalius žemėn.Užgavėnės buvo tik pramoga, bet jautėme, kad ateina ramybės metas. Bet religiniu požiūriu jaunimui tai nebuvo labai svarbu.

ŽMONĖS, PADĖJĘ ATLIKTI DARBĄ:

Vitalija Ražickienė ir Emilija Šerelienė iš kurių gavau apklausą iš senolių

Naudota literatūra :

1.Juozas Kudirka ,,Užgavėnės”

2.Pranė Dundulienė „Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai”

3. Lietuvos liaudies kultūros šventės „Lietuvių kalendorinės šventės”

PRIEDAI

LIETUVIŲ UŽGAVĖNIŲ APEIGINIŲ VALGIŲ RECEPTAI

Miežinių kruopų blynai

2-3stiklinės miežinių kruopų košės, 1 stiklinė kvietinių miltų, 1-2 kiaušiniai, 1 stiklinė pieno, druskos, riebalų

kepimui.

Į virtą ir atvėsintą miežinių kruopų košę įplakami kiaušiniai, suberiami miltai, pasūdoma. Jei košė esti per tiršta, įpilama pieno. Blynai kepami gerai įkaitintuose riebaluose. Į stalą patiekiami su grietine.

Grikiniai blynai

1 stiklinė grikinių miltų, 1 stiklinė kvietinių miltų, 20g mielių, 2-3 stiklinės pieno ar vandens, 2 tryniai, 50g sviesto, cukraus, druskos, riebalų kepimui.

Į kvietinius miltus įpilama stiklinė pašildyto pieno ar vandens, sudedamos su cukrumi ištrintos mielės ir viskas gerai išmaišoma. Paviršius užbarstomas miltais, dubenėlis uždengiamas drobele ir paliekama šiltoje vietoje pakilti. IIškilusi tešla išplakama, į ją suberiami grikiniai miltai, druska, ištrinti tryniai, supilamas likęs šiltas pienas, lydytas sviestas ir, gerai išmaišius, dar kartą kildinama. Tešlai iškilus, blynai kepami gerai įkaitintuose riebaluose. Grikiniai blynai į stalą patiekiami su obuolių, slyvų ar kitų vaisių koše, uogienėmis.

Žirniniai blyneliai

3 stiklinės žirnių miltų, 3 stiklinės vandens, druskos, taukų kepimui.

Iš miltų ir pasūdyto vandens užmaišyta tešla labai gerai išsukama. Blyneliai kepami gerai įkaitintuose riebaluose.

Iškepę blyneliai valgomi su riebiu padažu arba karštu taukų ir varškės mišiniu (prieš valgant pparuošti taukai su grietine atskiesta varške palaikomi orkaitėje).

Mieliniai blynai

2 stiklinės kvietinių miltų, 20g. Mielių, 2 kiaušiniai, 2-3 stiklinės pieno, 1 arbatinis šaukštelis cukraus, druskos, riebalų kepimui.

Trečdalis recepte nurodytų miltų užplikoma stikline verdančio pieno, išmaišoma, viršus apsijojamas miltais ir paliekama pusvalandžiui, kkad pašaltų. Mielės išleidžiamos su cukrumi, tryniai ištrinami su druska ir sudedami į plikytą tešlą. Supilamas likęs šiltas pienas ir gaunama grietinės tirtumo tešla. Uždengus drobe, paliekama šiltoje vietoje, kad pakiltų. Į pakilusią tešlą atsargiai įmaišomi iki standžių putų išplakti baltymai, suberiami likusieji miltai. Blynai kepami gerai įkaitintuose riebaluose. Valgoma su grietine, cukrumi ar uogiene.

Paliepsniai

2 stiklinės kvietinių miltų, 1 kiaušinis, 3 stiklinės vandens, druskos, lašinių keptuvei patepti.

Kiaušinis ištrinamas su druska, įpilama 1 stiklinė vandens, gerai išmaišoma ir įsijojami miltai. Išsukus supilamas likęs kol gaunasi skysta vienalytė masė. Įkaitinta keptuvė patepama lašinukais ir per visą keptuvės dydį kepami blynai.

Kepama duonkepėje krosnyje. Keptuvė statoma ant trikojo virš žarijų. Taip blynai kepa iš viršaus ir apačios, todėl jų nereikia varyti. Iškepę paliepsniai sudedami vvienas ant kito į didesnę lėkštę, o kad nesuliptų, perliejami lydytu sviestu. Į stalą patiekiami su padažu.

Padažui: 100g. Lašinių, 1 šaukštas miltų, 2 stiklinės pieno, 2 šaukštai grietinės, druskos.

Padažui skirti lašinukai smulkiai supjaustomi ir pakepinami. Suberiami miltai ir maišant pakepinami. Supylus šiltą pieną, padažas užvirinamas , o sudėjus grietinę pasūdomas ir daugiau nebevirinamas, tik pakaitinamas.vanduo ir vėl maišoma,

Lietiniai su varške

1 stiklinė miltų, 2 stiklinės pieno ar vandens, 1 kiaušinis, 0,5 šaukšto cukraus, druskos, sviesto, lašinių keptuvei patepti.

Į ištrintą su ddruska ir cukrumi kiaušinį maišant supilama 0,5 stiklinės pieno ar vandens. Įsijojami miltai ir viskas gerai išmaišoma. Intensyviai sukant, supilamas likęs skystis, įkaitinta keptuvė patepama lašinukais ir įpilama tešlos, kuri, vartant keptuvę, paskleidžiama tolygiai. Lietiniai kepami apverčiant iš abiejų pusių. Iškepę dedami į lėkštę ar dubenį vienas ant kito. Kad nesuliptų, perliejami sviestu.

Įdarui: 400g. varškės, 1 šaukštas cukraus, 1 kiaušinis, 0,5 stiklinės grietinės ar sviesto, vanilės, druskos.

Varškė ištrinama per sietelį ar permalama. Pridėjus druskos, cukraus, vanilės, įmušamas kiaušinis ir viskas gerai išmaišoma. Ant kiekvieno lietinio dedama po 1 šaukštą įdaro ir, užlenkiant kraštus, formuojami voko pavidalo blyneliai. Įdaryti lietiniai sudedami į keptuvėje įkaitintą sviestą ir iš abiejų pusių apkepami. Prieš kepant lietinius galima pamirkyti kiaušinio plakinyje, pavolioti džiūvesėliuose ir tada apkepti svieste.

Į stalą duodama su grietine ar cukrumi. Galima valgyti ir su sviesto bei grietinės padažu: į keptuvėje išleistą sviestą supilama grietinė, kuri maišant pakaitinama, tačiau neužvirinama.

Į stalą padažas patiekiamas padažinėje.

Sklindžiai su sūriu

2 kiaušiniai, 1-2 stiklinės pieno, 2-2,5 stiklinės miltų, 250g. lietuviško sūrio, 2 šaukštai sviesto, druskos, taukų kepimui.

Tryniai ištrinami su druska, maišant supilamas pienas ir įsijojami miltai. Į gerai išmaišytą tešlą atsargiai įmaišomi standžių putų išplakti baltymai. Tešla turi būti grietinės tirštumo. Sūris supjaustomas plonais kvadratėliais. Į įkaitintus riebalus įdedama po šaukštą tešlos, ant jos uždedamas sūrio gabaliukas. Sklindžiai apkepami vienodai iš abiejų pusių. Patiekiant į stalą, sklindžiai užpilami tirpintu sviestu.

Sklindžiai su obuoliais

1 stiklinė pieno, 1 stiklinė vandens, 1 arbatinis šaukštelis cukraus, 2 stiklinės miltų, 1 kiaušinis, 2 rūgštūs obuoliai, 2 šaukštai miltinio cukraus, druskos, riebalų kepimui.

Trynys ištrinamas su cukrumi ir druska, supilama pusė recepte nurodyto skysčio, įsijojami miltai. Gerai išmaišoma. Supylus likusį skystį, maišoma ik,i vienalytės masės. Baltymas išplakamas iki standumo ir atsargiai sumaišomas su nuluptais, nedidelėmis skiltelėmis supjaustytais obuoliais, po to taip pat atsargiai įmaišomas į tešlą. Kepama įkaitintuose riebaluose. Iškepus pabarstoma miltiniu cukrumi.

Morkų sklindžiai

10 morkų, 0,5-1 stiklinė miltų, 1-2 kiaušinai, 1 šaukštas cukraus, druskos, sviesto ar margarino kepimui.

Morkos sutarkuojamos smulkia tarka, įsijojami miltai, įplakamas kiaušinis, sudedami cukrus, druska ir viskas gerai išmaišoma. Galima pridėti 2 šaukštus per sietelį pertrintos varškės. Gerai įkaitintame svieste ar margarine iš paruoštos masės kepami nedideli sklindžiai.

Duodant į stalą, sklindžiai užpilami sviestu. Grietinė patiekiama atskirame indelyje. Sklindžiai gali būti ir be padažo, tik pabarstyti cukrumi.

Užgavėnių spurgelės

400g. miltų, 30g. mielių, 0,5 stiklinės cukraus, 1 stiklinė pieno, 2 tryniai, 1 kiaušinis, 1 šaukštas sviesto, tarkuota citrinos žievelė, malti migdolai, druskos, 2 šaukštai degtinės, pusė butelio aliejaus ir 1 pakelis kiaulės taukų virimui.

Iš pašildyto pieno, 11/3 receptūroje nurodytų miltų užmaišoma tešla. Į ją sudedamos su nedideliu cukraus kiekiu ištrintos mielės. Pridengus drobele, tešla kildinama. Kol ji kyla, tryniai karšto vandens vonelėje išplakami su druska. Pakilusi tešla gerai išplakama, sudedami tryniai, įpilama degtinė, įsijojami likę miltai ir viskas gerai išminkoma. Baigiant minkyti, supilamas tirpytas sviestas, malti migdolai, tarkuota citrinos žievelė. Minkoma ilgai, kol tešla nebeblizga. Kad nedžiūtų, tešlos paviršius patepamas sviestu. Dar kartą pakildinama.

Iš pakilusios tešlos formuojamos graikiško riešuto dydžio spurgos. Jos sudedamos ant sviestu patepto pergamentinio popieriaus, kad dar kartą pakiltų.

Verdama įkaitintuose riebaluose. Verdant spurgų nereikia vartyti. Jos išverda per 7 minutes. Iš riebalų išgriebiamos skylėtu graibštu ant rėčio, kad nuvarvėtų riebalai. Dar šiltos apibarstomos miltiniu cukrumi, cinamonu.

Spurgos su varške

0,5 kg. varškės, 8 šaukštai miltų, 4 aukštai cukraus, 2 tryniai, 2-3 kiaušiniai, 1 nubrauktas arbatinis šaukštelis sodos, tarkuota citrinos žievelė, druskos, 250g. kiaulienos taukų ir 250g. aliejaus virimui.

Visi kiaušiniai išsukami su cukrumi. Patrinta per sietelį varškė sumaišoma su kiaušiniais. Į gautą tyrę įsijojami miltai, sumaišyti su soda, druska ir citrinos žievele. Tešla išminkoma arba gerai išmaišoma mediniu šaukštu ir padaromos graikiško riešuto dydžio spurgos.

Spurgos verdamos įkaitintuose riebaluose, apvartant, kol gražiai pagelsta. Išgriebtos ant sietelio, dar šiltos spurgos apibarstomos miltiniu cukrumi.

Vafliai (širdelės)

250g. miltų, 2 kiaušiniai, 50g.

sviesto, 1 stiklinė pieno, vanilinio cukraus, druskos.

Sviestas gerai ištrinamas, įdedami tryniai, suberiama druska ir viskas gerai išsukama. Sukant pamažu įpilamas pienas, suberiami miltai ir vanilinis cukrus. Tada į tešlą atsargiai įmaišomi baltymai.

Vaflinė gerai įkaitinama ir patepama riebalais. Įpylus tešlos, uždaroma ir kepama, kol vafliai pasidaro sausi. Patiekiant į stalą, vafliai apibarstomi cukrumi arba valgomi su saldžiarūgšte uogiene. Tai labai puošnus Užgavėnių valgis.

Šiupinys

0,5kg. neriebios kiaulienos, 0,5 stiklinės miežinių kruopų (grucės), 0,5 stiklinės žirnių ir pupelių, 0,5 kg. bulvių, 2-3 svogūnai, 2-3l. VVandens, šaukštas aliejaus, pipirų, lauro lapų, kalendros grūdelių, druskos.

Į puodą sudedamos kruopos, mirkyti žirniai bei pupelės, aliejuje kepinti svogūnai, užpilama vandeniu ir užvirinama. Tada sudedama mėsa, prieskoniai, pasūdoma. Verdama ant nestiprios ugnies, kol mėsa suminkštėja. Išvirusi mėsa išgriebiama, sudedamos tarkuotos, kiek nuspaustos bulvės ir, maišant mediniu šaukštu, užverdama tarkė.

Išviręs šiupinys supilamas į molinį dubenį. Viduryje dubens padaroma duobutė, į kurią sudedami kubeliais pjaustyti kiaulienos gabalėliai.

Šventinis šiupinys

0,5kg. kiaulės snukio, kiaulės koja,uodega, 2-3 l. Vandens, 12 stiklinė miežinių kruopų, 1 stiklinė žirnių, ddruskos.

Kiaulės snukis nuvalomas, nuplaunamas ir sukapojamas, koja perkertama pusiau. Snukis, koja ir uodega išverdami pasūdytame vandenyje. Išvirusi mėsa išgriebiama iš puodo, supjaustoma mažesniais gabalais, kaulai išimami. Į puodą, kur virė mėsa, sudedamos kruopos ir mirkyti žirniai. Verdama, kol kruopos bei žžirniai sutirštėja ir išgaruoja vanduo.

Patiekiama pusdubenyje taip: viduryje kruopų ir žirnių košė, aplink ją mėsos gabaliukai, o centre košės- kiaulės uodega.

Rezultatai ir išvados

Pabendravusios su senyvo amžiaus žmonėmis sužinojau, kaip Užgavėnės buvo švenčiamos prieš daugelį metų. Mane nustebino tai, jog žmonės mažai ką prisimena apie šią šventę. Darau prielaidą, kad maždaug prieš šešiasdešimt-penkiasdešimt metų Užgavėnėms nebuvo skiriamas didelis dėmesys.

Dabar Užgavėnės visoje Lietuvoje yra švenčiamos panašiai. Aukštaičiai perėmė kai kurias žemaičių tradicijas, o žemaičiai- aukštaičių. Anksčiau Užgavėnių šventimas buvo populiaresnis žemaitijoje, o šiuo metu visoje Lietuvoje.

Užgavėnių papročiai bus išsaugoti, jeigu dabartinis jaunimas to norės ir senolių papročius perims patys, o vėliau perduos ateinančioms kartoms.

Turinys

1.Titulinis…………………1 puslapis

2.Įvadas………………….2 puslapis

3.Užgavėnių papročiai…………..3-8puslapiai

4.Apklausa…………………8-10 puslapiai

5.Naudota literatūra……………11 puslapis

6.Priedai…………………..12-17 puslapiai

7.Turinys………………….18 puslapis