Dainuojamoji tautosaka

Turinys

Įvadas…………………………3

Apeiginės dainos:

Darbo dainos…………………………4

Kalendorinių apeigų dainos…………………..5

Šeimos dainos…………………………6

Raudos…………………………7

Neapeiginės dainos:

Karinės ir istorinės dainos………………………..8

Jaunimo ir meilės dainos…………………………9

Šokių,ratelių,žaidimų dainos………………………10

Vaišių dainos…………………………11

Išvados…………………………12

Literatūros sąrašas…………………………13

Įvadas

Tautosaka skirstoma į dvi pagrindines dalis, rūšis: pasakojamąją ir dainuojamąją. Pasakojamosios tautosakos žanrai – pasaka, sakmė, padavimas, anekdotas. Dainuojamosios – daina, sutartinė, rauda.

Į liaudies kūrybą ne visada buvo žiūrima kaip į vertybę, kažkada ji laikyta „niekais“, atgyvena. Susidomėjimas tautosaka Europoje padidėjo XVIII amžiuje. Ją imta užrašinėti, publikuoti. Dėmesys lietuvių liaudies dainoms radosi pradėjus tyrinėti lietuvių kalbą. Mažosios Lietuvos evangelikų kunigas Pilypas Ruigys 11747 m. parašė lietuvių kalbos žodyną, į kurį įdėjo tris dainas – kalbos senumui ir skambumui pailiustruoti.

Tautosakos kūriniai, ypač dainos, būdavo atliekamos tam tikru metu, tam tikroje situacijoje, susijusios su gamtos ciklu ir su žmogaus darbų tikslu bei asmeninio gyvenimo įvykiais. Dėl to dainos skirstomos į tokias temines grupes kaip darbo dainos, vestuvių dainos, kalendorinių apeigų.Mažesnes grupes sudaro jaunimo, vaikų, meilės dainos ir kitos. Norint suvokti liaudies dainos turinį, meninį savitumą, būtina žinoti apie jos atsiradimo ir atlikimo aplinkybes.

Darbo dainos

Darbo dainų kilmė ir gyvavimas neatskiriamai susiję su fiziniu darbu. Remiantis funkciniu ryšiu, šios dainos skirstomos į poskyrius, atitinkančius liaudies tradicijoje plačiai žinomas jų rūšis, būtent: arimo, šienapjūtės, rugiapjūtės, avižapjūtės, grikių kanapių darbų, ganymo, malimo, verpimo, audimo, sskalbimo, medžioklės, žvejų dainos. Savita kai kurių darbo dainų funkcinė priklausomybė. Pavyzdžiui, rugiapjūtės dainos buvo dainuojamos tam tikru dienos ar darbo metu: rytą, vidurdienį, vakare, per pabaigtuves. Yra dainų grupių, kurių specifiką nusako dainų atlikimo būdas: tai šienapjūtės valiavimai, piemenų šūksniai, raliavimai ir pan. Piemenų šūksnių skyrimas darbo dainoms yra sąlygiškas, remiasi tik funkciniu pagrindu. Šūksniai, kaip trumpi kūrinėliai, turintys poetinį ir muzikinį ritmą (kai kuriuose pastebima ir melodijos pradmenų), yra trumpųjų pasakymų sudedamoji dalis.

Didžiausią dalį vis dėlto sudaro dainos, kurių nespraudžiame į papročių nužymėtus rėmus. Pavyzdžiui, arimo dainos nesusijusios su žemdirbio praktika: jos visiškai atitrūkusios nuo siauros praktinės bei maginės paskirties. Čia arimo tema dažnai lieka tik fonas žmonių tarpusavio santykiams vaizduoti. Dirbant specifinius moterų darbus, pavyzdžiui, verpiant, aaudžiant, ir dainuojant tų darbų dainas, dėmesys krypsta į rankų darbą ir matomus jo rezultatus: apdainuojamos plonos drobės, margi raštai ir pan. Netgi tokį sunkų darbą kaip malimas lydėjo daina – trumpa, neįmantri, improvizuota (tvirtai suaugusi su darbo ritmu) ar ilga, lyriška, apdainuojanti sunkią malėjos dalią. Šiandien nudailintas ir grakštus darbo dainų tekstas pirmiausia mus žavi savo melodija ir paprastumu. Tačiau iš to klodo vis išnyra dainų, verčiančių ieškoti mitologinio jų šifro: ar tai būtų skalbimo dainos, kuriose vaizduojami gamtos sstebuklai – vasarą užšalę ežerai, ar linų darbus palydinčios dainos, liaudies vadinamos lino kančia (beje, tie patys tekstai, vadinami pasakomis apie lino kančią, kai kada būdavo ne dainuojami, o sakomi), ar archajiškieji dialogo formos audimo dainų variantai (kai mergelei užduodama suverpti linus be ratelio, suausti drobes be nyčio, be skieto, o berneliui – išarti dirvą be žagrės, nupjauti šienelį be dalgės ir t. t.). Vienos archajiškiausių, o kartu ir gražiausių darbo dainų yra rugiapjūtės dainos, melodija ir poetika pratęsiančios kalendorinių apeigų dainų tradiciją, savo šakotine kompozicija įtvirtinančios gilų žmogaus ryšį su gamta, atveriantį plačią dirvą rovimo, linų ir vaizduotei.

Kalendorinių apeigų dainos

Jos buvo atliekamos per tam tikras metų šventes arba šventiniais laikotarpiais (per adventą, tarpušventį). Kaip sudėtinė švenčių apeigų dalis jos glaudžiai siejosi su papročiais ir dažnai turėjo tam tikrą paskirtį, pavyzdžiui, atliekant Velykų sūpuoklines dainas, „prašoma“ aukštų linų; nuo Jurginių prasidėjusio rugių, o vėliau ir kitų javų lankymo metu dainuojamos dainos skatino javų augimą, saugojo juos nuo nelaimių. Išskirtini du stambūs kalendorinių apeigų dainų, kaip ir pačių apeigų, ciklai: žiemos ciklas (advento bei Kalėdų dainos, Užgavėnių ir gavėnios dainos); pavasario–vasaros ciklas (Jurginių dainos, Velykų dainos – lalautojų, sūpuoklinės, Sekminių dainos – paruginės bei piemenų sambarių, Joninių dainos).

Savitą kkalendorinių apeigų ir poezijos dalį sudaro gavėnios (baladžių pobūdžio dainos apie tragiškus įvykius, nelaimes, mirtį) bei advento ir Kalėdų dainos, nesusietos su konkrečiomis apeigomis. Dauguma advento ir Kalėdų dainų turi savitus priedainius (aleliuma rūta, leliumoj, lėliu Kalėda ir pan.), dažna jų paralelinė sandara – gretinami gamtos ir žmogaus gyvenimo motyvai. Čia aptiksime retų fantastiškų motyvų, kurių šaknys eina gilyn, į universalų mitinį pasaulėvaizdį. Vieni tyrinėtojai pateikia kosmogoninę šių dainų interpretaciją (dainose užfiksuotas visatos kūrimasis), kiti laikosi nuomonės, kad pirmiausia jos teigia vestuvių aliuziją ar šifruoja jas seksualinės simbolikos lygmenyje. Neatskiriama advento ir Kalėdų tautosakos dalis – žaidimų dainos, ir šiandien mus žavinčios santūriu apeigiškumu, slypinčiu, atrodytų, tokiame paprastame šokių judesyje. Pavasario–vasaros ciklo repertuaras nuosekliai išlaikęs pradinę apeiginę bei maginę paskirtį ir glaudžiai susijęs su papročiais ir apeigomis, turėjusiais pirmiausia užtikrinti sėkmę ūkyje. Tačiau ir šio laikotarpio dainos neišleidžia iš akių asmeninio žmogaus gyvenimo temų, kurios ypač aktualizuojamos žiemos švenčių ciklo dainose. Po vasaros solsticijos kalendorinių apeigų dainas keičia su pačiais darbo procesais susijusi tautosaka.

Šeimos dainos

Taip pavadintos apibrėžtos funkcijos neturinčios dainos apie šeimos narių ir artimųjų santykius, neįėjusios į vestuvių ir krikštynų dainų grupes. Šios dainos, kaip ir meilės, karinės-istorinės ir dar kai kurios kitos, išskirtos tematikos pagrindu. JJose kalbama apie gyvenimą tėvų namuose tarp brolių ir seserų, rengimąsi vesti, nuotakos rinkimąsi, vyro ir žmonos santykius bei sunkią marčios dalią. Šeimos dainų grupei taip pat priklauso mirties, našlystės ir našlaičių tematikos dainos. Tokia tematika šeimos dainas susieja su vestuvių, darbo, meilės, moralistinėmis dainomis, daugelis našlaičių dainų motyvų artimai siejasi su laidotuvių raudomis. Tik visos šios grupės kartu atspindi bendrąją šeimos gyvenimo tematiką liaudies dainose. Kaip gan vientisa šeimos dainų grupelė išsiskiria dainos apie ištekėjusios sesers ir jos brolių santykius (ši tematika populiari tik rytų Lietuvoje).

Šeimos dainos nevienalytės chronologiškai. Greta tradicinių, klasikinių čia galime aptikti ir naujesnių, imituojančių individualią poeziją. Tuo pačiu pastebimas ir formų, poetinės kalbos margumas.

Pavyzdys:

1. – Oi beržel beržel,

Berželi mana,

Ar gerai ca tau augcie? (3×2)

2. – Vis gerai būtų,

Vis gerai būtų,

Kad taliau no kelalio. (2×2)

3. Piemenai gana,

Šakelas lauža, –

Mani žalių vytena. (2×2)

4. – O sasiul sasiul,

Sasiula mana,

Ar gerai ca tau būcie? (2×2)

Raudos

Raudama per laidotuves, vestuves, išleidžiant į karą ar karo tarnybą (rekrūtus), t. y. esminiais žmogaus gyvenimo lūžio momentais, taip pat buityje (kai ištinka nelaimė – gaisras, sausra, nederlius, gyvulių kritimas, liga – arba skundžiantis sunkiu likimu). Raudų intonacijos ir poetiniai įvaizdžiai pastebimi kalendorinėse, javapjūtės bei šienapjūtės, šeimos (našlaičių), karo dainose, pasakų dainuojamuosiuose intarpuose.

Savitą grupę sudaro vestuvių raudų parodijos, atliekamos vestuvių persirengėliams imituojant nuotakos verkavimus. Paprastai rauda moterys, vyrai – labai retai.

Laidotuvių raudos yra pačios gausiausios. Kadaise jos buvo svarbi laidojimo apeigų dalis. Apraudama visa laidotuvių seka: mirties ženklai, mirtis, prausimas, guldymas „ant lentos”, giminių atvykimas, „namelių statymas” (karsto ruošimas), perkėlimas į karstą prieš lydint į kapines, atsisveikinimas su namais, lydėjimas, laidojimas. Išlikę raudų motyvai, kuriais kreipiamasi į mirusįjį ir prašoma nunešti žinią seniau mirusiems giminaičiams, jų prašoma tinkamai priimti ateinantį. Apeiginė laidotuvių rraudų funkcija – padėti velioniui persikelti į kitą pasaulį (buvo manoma, kad, neapraudojus mirusiojojam bus „užrakinta žemė” – velionis vaidensis, neturės ramybės). Raudama ne tik per laidotuves, bet ir minint mirusiuosius devintą ir keturiasdešimtą dieną po laidotuvių bei Vėlinių metu. Su laidotuvių raudomis artimai susijęs ir išvykstančiųjų į karą (t. y. iš sėslaus, ramaus, uždaro kaimo bendruomenės gyvenimo į nežinią ir galbūt žūtį) apraudojimas.

Vestuvių nuotaka rauda (arba verkauja, rypuoja, kunigauja, žodeliauja) kviesdama į vestuves, atsisveikindama su tėvais, giminėmis ir rūtų ddarželiu, išvažiuodama iš namų, važiuodama į jungtuves. Verkaudama nuotaka atsisveikina su pakelės medžiais, akmenimis, tiltu ir t. t. Nuotakos verkavimas suprantamas kaip ypatingos pagarbos forma, apeiginis kvietimo ar atsisveikinimo būdas. Iškeliaujanti nuotaka verkauja net prieš lopšyje gulintį kūdikį. Mergaitės raudų iimprovizacijos meno nuo vaikystės mokydavosi girdėdamos raudant, piemenaudamos (pvz., buvo tradicija per Sekmines išsirinkti iš savo tarpo „nuotaką“, „jaunikį“ ir „atšokti“ vestuves su visomis apeigomis bei raudomis), o artėjant vestuvėms – pas patyrusias raudotojas.

Kiekviena rauda gimsta spontaniškai ir nuskamba vieną vienintelį kartą, pasirenkant vis kitus motyvus arba juos sudėliojant vis kita tvarka, perteikiant vis kitais žodžiais, apsiribojant tik keletu iš galimos motyvų visumos arba daugybę motyvų veriant vieną po kito, tarsi karoliukus į vėrinį. Tokia improvizacine struktūra raudos smarkiai skiriasi nuo dainų, sudarydamos atskirą dainuojamosios tautosakos žanrą. Vestuvių raudos yra kiek stabilesnės negu kitų grupių.

Karinės ir istorinės dainos

Jose apdainuojamos kovos su priešais, kareivio dalia, karo tarnyba. Tai visuomenės gyvenimo dainos, kuriose kartais atpažįstami istoriniai įvykiai ir tam tikro llaikotarpio realijos. Karinėse-istorinėse dainose dažniausiai vaizduojamas tam tikrų visuomenės sluoksnių (karių, sukilėlių, rekrūtų, tremtinių, emigrantų, partizanų, kalinių) gyvenimas. Kartais jose apdainuojami patriotiniai žygdarbiai (pavyzdžiui, apie Darių ir Girėną).

Didžiausią karinių-istorinių dainų grupę sudaro karo dainos. Senosiose karo dainose tikslių istorijos atspindžių, periodiškos įvykių sekos nerasime dėl stipraus lietuvių liaudies dainų lyrinio prado. Karį globoja Saulė ir Mėnuo, po mirties jis virsta rožės žiedu, raudonuogiu putinu, ąžuolu, o Saulė gedėdama devynias dienas neužteka. Net ir šiek tiek konkretesnės istorinės realijos sumišusios ssu mitinio mąstymo reliktais. Kai kurios karinės dainos, apdainuojančios kario žūtį, kaip ir laidotuvių raudos, galėjo turėti apeiginę paskirtį.

Tik XVIII-XIX a. dainose randame daugiau vietų pavadinimų ir istorinių vardų, jose jau minimi karai, poetizuotas ir apibendrintas vaizdavimas pakeičiamas natūralistiniu įvykių atpasakojimu. Naujoviškose karinėse dainose (neįskaitant lietuviškosios kariuomenės laikotarpio), tarnavimas svetimos šalies kariuomenėje (caro ar kaizerio) laikomas didžiausia nelaime. Naujoviškos karo dainos skiriasi ir stilistiškai – jose nebeišlaikomas formos ir turinio vientisumas, daug emocionalaus verksmingumo ir fantasmagoriškų vaizdų. Pačiose vėlyviausiose (1918–1940 m.) karo dainose, taip pat emigracijos, rezistencijos, tremties, dainose yra nemažai dainomis tapusios individualios literatūrinės kūrybos pavyzdžių.

Jaunimo ir meilės dainos

Tai dvi teminiu ir meniniu požiūriu labai artimos grupės. Funkcinės priklausomybės šios dainų grupės neturi – nėra susijusios su apeigomis ar kokia nors apibrėžta situacija, atliekamos įvairiomis progomis. Tai kaimo jaunuomenės gyvenimą atspindinti poezija. Šių grupių dainos nevienodo senumo. Pasitaiko gana archajiškų, netgi mitinius vaizdus išlaikiusių meniškai vertingų tekstų. Vis dėlto, dauguma jų yra vėlesnės negu apeiginės dainos, mažiau nusistovėjusios, laisviau plėtojamos, nors ryškių siužetų ir neturi. Ištisi posmai ar motyvai keliauja iš vienos motyvinės grupės, iš vieno tipo į kitą, susipina su kitų žanrų dainų motyvais.

Jaunimo dainose kalbama apie jaunuolių santykius, nerūpestingą ir džiaugsmingą gyvenimą tėvų nnamuose, mergelės rūpinimąsi rūtų darželiu, bernelio – žirgeliu, konkrečiai nevaizduojant meilės ir vedybų. Mergelė šios grupės dainose apdainuojama kur kas dažniau, o berneliui skiriama mažiau dėmesio.

Meilės dainose apdainuojamas meilės ilgesys, susitikimai, vilionės, taip pat ir besimylinčiųjų apkalbos, priekaištai, išsiskyrimas, mirtis. Meilės daina apskritai yra naujas, tarpinis reiškinys tarp senosios liaudies lyrikos ir literatūrinės kūrybos. Lietuvių liaudies meilės dainose nerasime atvirai reiškiamų jausmų, meilės scenų. Tuo jos skiriasi nuo naujoviškų, XX a. pradžioje ėmusių iš miesto atkeliauti meilės dainų – romansų

Šokių,ratelių,žaidimų dainos

Šiam žanrui būdingas teksto, melodijos ir judesio sinkretiškumas. Šių dainų tekstai nevienodai glaudžiai susijęs su choreografiniu judesiu: vienų jų turinys daugiau ar mažiau nuosekliai vaizduojamas veiksmu, kitų šokių bei žaidimų judesiai neiliustruoja teksto, tačiau patys judesiai visuomet yra suderinti su dainos ritmu. Dainos, dainuojamos šokant ir žaidžiant, dažniausiai yra greitesnio tempo nei kitos dainos. Paprastai tai vieno ar kelių posmų tekstai, kurie šokant daug sykių kartojami. Tarp šių dainų pasitaiko lyrinių, humoristinių ir talalinių tipo kūrinių. Jų tematika įvairi: apdainuojami jaunimo santykiai (meilė, rinkimasis), buitis, ūkinė veikla (augalo sėjos, augimo, pjovimo imitacija), gamta (darželis, gėlės, gyvūnijos ir augmenijos pasaulis). Dalis dainų teminiu bei funkciniu požiūriu artimai susijusios su kitais dainų (kalendorinių apeigų, darbo, vestuvių, karinių-istorinių) žanrais, o kkartais net įsiterpia į šių žanrų dainas. Šokių, žaidimų ir ratelių paskirtis nevienoda. Antai rateliai, ypač išpopuliarėję XX a., yra grynai pramogos dalykas. Juos eidavo vakarėliuose, pasilinksminimuose. Tuo tarpu kai kurie šokiai ir žaidimai kadaise turėjo apeiginę, kultinę paskirtį ir tik ilgainiui įgijo pasilinksminimo funkciją.

Vaišių dainos

Savitos dainos, kurių pagrindinė tema – vaišių, vaišinimo ar vaišinimosi apdainavimas. Atskirą funkcinę-teminę grupę sudaro dainos, kuriomis prašoma valgių ir gėrimų, siūloma vaišintis, išprašomi ilgai užsibuvę svečiai. Tai sąlygiškai išskirtas lietuvių liaudies dainų žanras, nes jam priskiriamos dainos lydėjo darbų pabaigtuves, buvo dainuojamos per kalendorines bei šeimos šventes (vestuves, krikštynas) ar kaimynų suėjimuose. Vaišių dainos gana skirtingos prigimties. Dainos apie apynį ir alaus gaminimą (operaciniai tekstai) ar alaus gėrimą bei istoriniuose šaltiniuose užfiksuoti glaudūs jų ryšiai su apeigomis leistų svarstyti, kad čia susiduriame su archajiško pasaulėvaizdžio atspindžiais. Alus, nuo seno vartotas tik šventinių ar ypatingos svarbos įvykių metu, – pagrindinis vaišių dainose minimas gėrimas, išraiškingiausiai ir apdainuojamas, paprastai pabrėžiant ne jo stiprumą, o gražumą, išreiškiantį apskritai vaišių puikumą. Iš kitų gėrimų vaišių dainose minimi vynas, midus (alutis midutis) neprilygsta alaus apdainavimui, o apie degtinę apskritai retai kada atsiliepiama palankiai. Pastarosios būtų sietinos su vėlesniais laikais, kai apeiginių tekstų prasmė traukėsi užmarštin, kai vaišių

dainos pradėjo skambėti ne tik šeimos ar kaimynų suėjimuose, bet ir karčemose.

Šiandien mus linksma nuotaika, sveiku gyvenimo džiaugsmo supratimu žavinčios vaišių dainos, kurių ne viena formulė paženklinta magine apeigine semantika, dar laukia savo tyrinėtojo.

Pavyzdys:

1. Alus ant stala

Gražiai pūrava,

Alus ant stala

Gražiai pūrava,

Iš miežia grūda,

Apinia spurga,

Iš miežia grūda,

Apynia spurga.

2. Alutį gėriau,

Gražiai dainavau,

Alutį gėriau,

Gražiai dainavau, –

O kas išrašė

Veidelį mana,

O kas išrašė

Veidelį mana?

Išvados

¯ Dainuojamoji tautosaka neturi savyje jokių meninio apdorojimo pėdsakų. Jos visos „yra užrašytos iš lūpų valstiečių, kuriuos dažnai sunku būdavo įprašyti jas ppadainuoti“ (L. Rėza).

¯ Dainuojamoji tautosaka pagal teksto ir melodijos ypatumus skirstoma į: dainas, raudas, giesmes.

¯ Pagal ryšius su apeigomis išskiriamos apeiginės ir neapeiginės dainos.

¯ Apeiginėmis laikomos ryškią funkcinę paskirtį turėjusios darbo, kalendorinių apeigų, šeimos dainos.

¯ Neapeiginių dainų ratui priskiriamos karinės ir istorinės dainos, jaunimo ir meilės. Šiome rate išryškėja ir šokių, ratelių, žaidimų dainos, kurioms būdingas savitas atlikimo stilius-polifoninis daugiabalsumas, choreografinis judesys.

` 12

Literatūra

1. J. Čiurlionytė. Lietuvių liaudies dainų melodikos bruožai. V., 1969, p. 79–104; D. Sauka. Lietuvių tautosaka. V., 1982, p. 117–39;

2. Lietuvių liaudies dainynas, t. 3. Karinės-istorinės dainos, kn. 1. Parengė P. Jokimaitienė, ml. parengė Z. Puteikienė. V., 1985;

3. Lietuvių liaudies dainynas, t. 10. Jaunimo dainos. Meilės dainos. Parengė N. Laurinkienė, ml. parengė Ž. Ramoškaitė. V., 1995

4. Lietuvių tautosaka, t. 22. Dainos. Medžiagą paruošė V. Barauskienė, B. Kazlauskienė, B. Uginčius. V., 1962, p. 515–570;

5. L. Sauka. Lietuvių liaudies žaidimų ir šokių tautosaka. – Lietuvių tautosaka, t. 5. Smulkioji tautosaka. Žaidimai ir šokiai. Medžiagą paruošė K. Grigas. V., 1968, p. 923–943;

6. S. Skrodenis. Lietuvių kalendorinių apeigų tautosaka. Disertacija filol. m. kand. laipsniui įgyti. V., 1967;