Jonas Mačiulis

JONAS MAČIULIS – MAIRONIS

( 1862-11-2 – 1932-06-28 )

Poetas prasideda anksti – vaiskiuose vaikystės toliuose, kai visada nežinoma ateitis ir būsimas pašaukimas. Jo pradžia slypi kažkur ten, už sąmonės ribos, kur panašus į neaprėpiamą okeaną tyvulioja dar nesuprastas pasaulis. Tik iš tolo pasiekia jo paslaptingas alsavimas. Retkarčiais išgirsti duslius bangų dūžius į krantą, bet pavojaus nesuvoki (juk nežinai nei gyvybės, nei mirties kainos). Visa tai tarsi neagzestuoja. Bet sąmonė netrukus pabus, apibrėš savo paskirtį ir tikslus. Žiūrėk – jaukioje vaikystės oazėje vvirš mažos vaiko galvos pasakų ir regėjimų sparnais jau sklando kūrybos dvasia.

Garsųjį Lietuvos dainių išaugino Raseinių kraštas. JONAS MAČIULIS – MAIRONIS gimė1862 lapkričio 2 dieną (pagal senąjį kalendorių spalio 25 d.) Raseinių rajone, Pasandvari dvarelyje, kur laikinai gyveno jo tėvai – Ona ir Aleksandras Mačiuliai. Tikroji poeto tėviškė – netoliese esntys Bernotai. Šiame kaime prabėgo jo vaikystė, į čia buvo grįžtama aplankyti artimųjų, atgauti jėgų.

Lankų, žaliuojančių kaip jūra kalvų, atkrančių motyvais padabino Maironis savo poeziją. Prisiminkime kad šiuos, tokius ppoetiškus posmus:

Kaip puikūs slėniai sraunos Dubysos,

Miškais lyg rūtos kalnai žaliuoja;

O po tuos kalnus sesutės visos

Griaudžiai malonias dainas ringuoja.

,,Lietuva Brangi “

Netinginiavo vaikai: vos paaugę, kiek išgali jau krutė padėdami tėvams. ,,Vasarojų nupjaudavo Mačiulytės: Pranciška, Kotryna ir Marcelė – dalgiukais, apsiuavusios vvyžikėm”.(9, Nr. P 6510) Aleksandras Mačiulis savo vaikų nelepino ir neskyrė nuo kitų kaimo vaikų. Vyžomis, naginėmis apsiavę jie ėjo į Betygalos bažnyčia ( persiausdavo tik prie miestelio).

Iš atsiminimų ir iš Maironio poezijos susidaro įspūdis, kad Mačiuliuose būta stiprių šeimyninių tradicijų, kažko šviesaus, senoviško. Visus Mačiulių vaikus siejo gerumo ir grožio jausmas.

Parvykęs į tėviškę, kurioje po tėvų mirties liko gyventi visos seserys, paskui tik Kotryna su šeima ir Pranciška, Maironis atveždavęs visiems dovanų: ,,nė vieno samdinio neaplenkdavo: vyrams rūkalų ar dar ką, mergaitėms palaidinę, skarelę, piemenukui – vėl pagal amžių. <.> Kai Kaune buvusi pirmoji lietuviška paroda, tai Maironis atvažiavo su lengva mašina – nusisamdęs – ir nuvažė namiškius į tą parodą. O kurie netilpo, ant rytojaus buvo nuvežyi”.

Nors ttėvas Jonukui atrodė rūstokas, neskatinąs atvirumo, jo atminimas sūnui išliko šviesus. Tėvas buvo Bernotų širdis. Jo energija, išmanymas varinėjo šių namų karaują. Motina tik pritarė vyro veiksmams. Vaikas tai jautė. Jį patį gamta apdovanojo panašiais į tėvą būdo bruožais.

Sūnus,kaip ir tėvas, bus veiklos žmogus: kartą sumanęs ką, tvirtai sieks tikslo. Mėgs konkrečią veiklą, plačius užmojus. Net aukštus mokslus išėjęs, net poetas būdamas, mėgs fizinį darbą, širdyje taip ir liks valstietis. Ir valandėlę laisvo laiko turėdamas, tuoj puls ką sodinti. Mėgs sstaliaus darbus, varstotą, drožlių kvapą. Parvažiavęs į tėviškę, nesigėdys eti ganyti, pakeis piemanį, duos šiam poilsio. Nuėjęs į laukus, pradalgę išvarys.

Kaip ir tėvas, bus praktiškas, bet kartu ir svajotojas. Pasiturintys namai teikė sovo atžalai saugią užuovėją, išugdė pasitikėjimą jėgomis. Tačiau tėvų gyvenimo būdas neleido pakilti į kvailą, tuščią puikybę, pasinerti į lėbavimą, švaistyti pinigus. Maironis gerbs darbu įsigyta pinigą, jo lengvai neišleis, skolins tik matydamas, kad tikrai reikia. Ir kitus mokys gyventi taip, kaip leidžia uždarbis – pagal kišenę. Nors padės net septyniems sesers vaikams, jų nelepins, sakys, kad duodąs patį didžiausią turtą – mokslą.

Atėjo ir jau pamažu riedėjo į pabaigą 1873 metų vasara, o kartu su ja baigėsi Maironio vaikystė. Dar gausiai žydėjo pievų žolynai, linksmai giedojo paukšteliai. Bet širdį maudė būsimo išsiskyrimo nerimas: netrukus reikės vykti į Kauną, gimnazijon. Jaudinosi visi, o mama, sesutė ir ašarą slapčiomis nubraugdavo.

Pakitusi aplinka paliečia ir žmogaus dvasią. Dešimt Kauno gimnazijoje praleistų metų skyrėsi nuo Maironio vaikystės kaip naktis ir diena.

Skubiai įsikūrus, reikėjo laikyti stojamuosius egzaminus. Už gležnų vaiko pečių tebuvo mokslo trupiniai. Juk valdinėje mokykloje jis mokėsi tik apie pusę metų (ar visus metus), truputį jį pamokė tėvų samdytas mokytojas, na ir auklė Ona Palkevičiūtė, kurios slaptos lituviškos pamokos giliai įstrigo aatmintyje. To meto sąlygomis lietuvio valstiečio vaikui prasimušti į mokslą buvo laibai garbinga ir sunku. Gimnazijoje Maironis, kaip ir kiti lietuvių vaikai, atsidūrė ant pavojingos ribos. Lašas po lašo, ir galėjo ateit toks laikas, kai pasidarytų gėda lietuviškos kilmės, kai, Maironio satyrų žodžiais tariant, suviliotų šilta pastogė, aukso nauda. Šitokiomis istorinėmis aplinkybėmis pats gyvenimas poetui iškėlė alternatyvą: eiti pasroviui ar ieškoti kitų kelių.

Širdies gilumoje jis siekė ne dvasinės ramybės, ne patogaus būvio, o tikros dvasinės į tampos, didelės perspektyvos, arba, kaip sakoma poezijoje – verpetų, karionės. Romantiškos, kilnios Maironio svajonės galbūt pirmiausia sutapo su mintimis apie kunigystę. Jaunam žmogui čia vaidenosi paišventimas kitų labui, būdas pabėgti nuo varginančios kasdienybės, to šurmulio, kuriam atseit yra pasmerkta žmogaus būtis. Be to, Maironį stipriai patraukė literatūra. Literatūros žavesį jis pajuto tik aukštesnėse gimnazijos klasėse. Tada sulaukė pagyrimo už brandžius rašinius, daug skaitė ir lenkištai eiliavo.

Mokslas gimnazijoje artėjo į pabaigą, kai kunigystei iškilo dar viena nenumatyta kliūtis – J. Mačiulis pamilo tėviškėje kaimyno dvarininko dukterį Teklę Navickaitę. Šio pirmojo jausmo jis niekada nepamirš. Meilę poetas idealizuos ir jos ilgėsis visą gyvenimą. Ji vilios, poeto kunigo dalia jai suteiks paslaptingumo, ves į skaudžius išgyvenimus.

Gimnaziją J. Mačiulis baigė 1883 m.

Aiškiai suvokęs, kad nuo ššiol aukščiausia jo gyvenimo idėja taps tėvynė, Maironis skubiai paduoda pareiškimą ir 1884 m. Sausio mėnesį iš universiteto išstoja. Kurį laiką jis gyvena Ukrainoje, dirba namų mokytoju. Vasaros pabaigoje grįžta į Lietuvą ir vyksta į Kauną, kur priimamas į kunigų seminariją. Kunigo profesija duos jam teisę gyventiir darbuotis tarp tautiečių. Abejonių vartai užsivėrė. Iš tolo švietė A. Baranausko, M. Valančiaus, K. Donelaičio pavyzdžiai. Širdyje Maironis jau buvo poetas. Netrukus eilėraščių posmai taps jo veiklos arena.

Savo pirmosios eilėraščių knygos Maironis sulaukė 1895 metais. Pirmasis Maironio eilėraštis vadinosi ,,Lietuvos vargas” ir buvo išspausdintas 1885 m. 7 – 8 ,,Aušros” numeryje. Poetas pasirašė jį savo pirmuoju – Zvalionio – slapyvardžiu. Pasak Vaižganto, ,,pirmojo poetiškojo Mačiulio vardo – Zvalionies beveik niekas nežino”. Kiti Maironio pseudonimai – St. Garnys, S. M-lis. Maironiu poetas pasirašė 1891 metais. Pseudonimas siejamas su Maironiškių kaimu, kuriame gyveno poeto dėdė arba su kitu – Maironių kaimu, buvvusiu netoli tėviškės.

Kauno kunigų seminariją Maironis baigė 1888 metais. Kaip gabiam studentui, jam buvo leista tęsti mokslus Peterburgo imperatoriškoje Romos katlikų dvasinėje akademijoje.

Pirmoji Maironio poezijos knyga – ,,Pavasario balsai” pasirodė tik 1895 m. Poetas pastebėjo ano meto tikrovės prieštaringumą, sukeltą besivystančįų kapitalistinių santykių, suvokė akivaidžią istorinę tiesą, jog šalia pasiturinčių gyvena ir beturčiai. Poetas

visada kėlė ir sprendė opius visuomeninius klausimus.

Jau patys pirmieji Maironio eilėraščiai išreiškė nacionalinio judėjimo šūkius, kvietė kovoti už jo idealus, žadino tėvynės meilę.

Pirmąją ,,Pavasario balsų” knygą sudarė vos 45 eilėraščiai, bet jais Maironis sugebėjo aprėpti jaunam rašytojui nepaprastai plačią vidinių išgyvenimų skalę. Nors mažytės apimties, knyga tapo istoriniu įvykiu.

Vos porą metų padirbėjus tėvynėje, 1894 m. Maironiui susidarė proga išvažiuoti į Peterburgo dvasinę akademiją. Ten prabėgo net penkiolika jo gyvenimo metų.

Tebeesant toli nuo tėvynės, išėjo antrasis ,,Pavasario balsų” leidimas, kuriame spausdinama ttrylika anksčiau į knygą neįėjusių eilėraščių, skelbtų tik periodikoje. Tarp jų buvo tokie lietuvių lyrikos šedevrai kaip ,,Vilnius”, ,,Trakų pilis”, ,,Eina garsas”, ,,Milžinų kapai”, ,,Kur bėga Šešupė”, ,,Vakaras ant ežero Keturių kantonų”. Jais poetas išaukštino Lietuvą: jos istoriją, gamtos grožį. Tėvynės meilė Maironio dėka įgavo lietuvių lyrikoje iki šiol negirdėto masto.

1909 m. buvo išspausdinta poema ,,Raseinių Magdė” ir toje pačioje knygelėje (pavadinus labai savotiškai – smulkmenomis) dar šešiolika anksčiau nepublikuotų eilėraščių (,,Poeta”, ,,Poezija”, ,,Apsaugok viešpatie!”, ,,Šatrijos kalnas”, ,,Džiovininkė”, ,,Liūdesys”, ,,Ar aaš kaltas” ir kt.)

Po ilgų svetur pragyventų metų Maironiui pagaliau pasitaikė palanki proga grįžti į tėvynę: mirus Kauno kunigų seminarijos rektoriui, jis kviečiamas užimti šio vietą.

Auklėtiniai gerbė už tai, kad ,,nesismulkindavo, nesigilindavo į jokias mažas gyvenimo aplinkybes”. Maironis yra tvirta iir originali asmenybė dar dėl to, kad negaili savęs. Verkšlenančių jis nemėgo.

Asmeniniame gyvenime Maironis buvo budrus: slėpė jį nuo pašalinių akių, nemėgo, kad mokiniai žinotų ko nereikia.

1913 m. išėjo naujas ,,Pavasario balsų” leidimas, tačiau papildomai įdėtų kūrinių jame visai mažai (,,Ant Drūkšės ežero”, ,,J. St.”, ,,Rudens dienos”)

1920 metų ,,Pasario balsų”leidimas buvo paskutinis. Juo Maironis paludijo talento braddumą ir pajėgumą, įrašė į lietuvių lyrikos aukso fondą ne vieną šedevrą. Tik kūrinių dvasia buvo jau kitokia negu jaunystėje.

Maironis buvo estetas ir mėgo tai, kas gražu. Subtilus lyrikas, bet jis visada buvo ir aštrus politikas. Visiškai kitoks jis buvo laisvalaikiu. Dėl to Maironis palikdavo nevienodą įspūdį; nelygu kur ir kokiomis aplinkybėmis jį matydavo. Buvusi mokytoja, dailininkė tapytoja J. Šalkauskienė atsiminimuose pateikė tokį 1923 mmetų Maironio portretą: ,,Ramus, santūriai ir vos pastebimas tarpais nusišypsantis veidas. Skaidrus akių žvilgsnis, bet koks paslaptingas, iš po patriarchališkų pensė rimtai žvelgiantis. Visa tai darė didingo asmens įspūdį. Poeto povyza dvelkė klasiška rimtimi ir niekuo nedrumsčiama pusiausvyra”. Maironis buvo prieštaringų nuotaikų žmogus, linkęs netgi į kraštutinumus. Tik juos geležine valia suverždavo tiesiog į klasikinę rimtį ir pusiausvyrą. Bet viduje vis tiek virė aistros.

Maironis mirė 1932 metais ankstyvą birželio 28 dienos rytą.

Tėvynės vaizdas Maironio lyrikoje individualus, nepanašus į jokio kito rrašytojo. Maironis kūrybinės indvidualybės dėka iškilo virš kitų ir sugebėjo vesti paskui save tautą. Nevilties iškamuotai lietuvio širdžiai jis tiko kaip žiedui gaivinanti ryto rasa. Džiaugtasi ir verkta skaitant jo posmus. Nacionalinio judėjimo epocha buvo dramatiškas laikas. Bet dramatiškos aplinkybės būna poezijai ypač dosnios. Jos žadina kūrybines galias, sutaikia joms aiškią kryptį, padeda išvengti smulkių temų ir idinidualizmo. Anais laikais ruvo ir daugiau, poetų, kurie rašė patriotinėmis temomis, bet jie nebuvo tokie geri kaip Maironis.

Maironis turėjo dėkingą auditoriją – plačią, lietuviško žodžio be galo alkstančią. Jo žodis buvo paprastas ir skambus. Toks, kokio laukė, kokį suprato skaitytojas, ieškojęs poezijoje dvasinės atramos, pozityvios veiklos programos ir kažko artimo, primrnančio liaudies dainą.

,,TAIP NIEKAS TAVĘS NEMYLĖS”

Pirmuoju Maironio lyrikos šedevru – raktas į jo kūrybos pasaulį (visumą ir raidą) gali būti eilėraštis ,,Taip niekas tavęs nemylės”. Šis kūrinys mena tą sudėtingą metą, kai poetui reikėjo rinktis gyvenimo ir kūrybos kelią, kai kūrybinė invidualybė tik brendo. Būtent jį, o ne kurį kitą Maironis ,,Pavasario balsuose” visada spausdino patį pirmąjį, iškeldamas kaip kūrybos credo. Galima spėti, kad poeto širdžiai jis buvęs ypač brangus.

Eilėraštis labai emocionalus. Į tėvynę kreipiamasi kaip į gyvą asmenį. Kūrinys ilgas – net devynių posmų, kompozicija laiva, strofos logiškai beveik nesiejamos. Visa ttai rodo grynai jausmų pagrįstą vidinį išgyvenimą, kuris neturi aiškios eigos, o yra tarsi lyrinis išsipasakojimas.

Eilėraščio lyrinis siužetas primena Maironio poemas ,,Tarp skausmų į garbę”, vėliau – ,,Jaunosios Lietuvos” situaciją. Kūrinys galėjo būti parašytas tik tada, kai poetas jau buvo įveikęs apsisprendimo kryžkelę ir paskyręs tėvynei pirmąją auką. Pasiaukojimo motyvas kūrinyje labai ryškus. Iš jo ir kyla toks stiprus jausmingumas – ta ,,retorika” (sušukimai, klausimai ir nutylėjimai), tas jaudinimas iki ašarų, tie gausūs poetizmai (metaforos, metonimijos).

Šiuo kūriniu jaunas poetas pademonstravo patriotinius jausmus, aiškiai išreiškė būsimos kūrybos kryptį, parodė didelį talentą. Ir šiandieną eilėraštis ,,Taip niekas tavęs nemylės” gyvai prabyla į mūsų patriotinius jaumus. Kūrinys įeina į patriotinės lietuvių lyrikos aukso fondą. Geriau už kitus ano meto poetus Maironis įrodė, kad meilė tėvynei yra ne pasyvi būsena, o įpareigojantis veikti jausmas. Jos atgarsiai ryškiai atsispindėjo ir kituose kūriniuose, išsišakodami į pasiaukojimo ir heroizmo motyvus. Maironis idealizavo herojiškas kovas ir drąsius poelgius, apgaubė juos paslaptimi ir šlove, išryškindamas, kad tėvynės meilė stipresnė netgi už patį stipriausią žmogui – gyvybės instinktą.

Ši koncepcija išryškėjo kituose pirmojo ,,Pavasario balsų” leidimo kūriniuose.

,,MILŽINŲ KAIPAI”

Šis eilėraštis įauga į mūsų sąmonę iš mažų dienų. Žavi jo nuotaika, paslaptimi apgaubtas siužetas. Jis nukelia mus į tuos senus laikus, kkai lietuvoje vyko kovos su kryžiuočiais.

Eilėraštis ,,Milžinų kapai” ilgas. Kaip ir eilėraštį ,,Taip tavęs niekas nemylėjo”, jį sudaro devyni posmai.Bet šių kūrinių kompoziciniai principai labai skiriasi. Pirmajam būdingas fragmentiškumas, nerišli kompozicija, o antrajame posmų ryšys akivaizdus. Vienas posmas natūraliai perauga į kitą, susietą pasakojamos istorijos. Kūrinio kompozicija atrodo dar vieningesnė dėl to, kad jo siužetas paremtas įvykiais. Pasakojama istorija prasideda, plėtojasi ir turi ryškią pabaigą, tarsi kokį epilogą. Šis eilėraštis siužetinės lyrikos pavyzdys.

Pirmajeme posme daug detalių (l y g ū s laukai, t a m s ū s miškai, lietuviai b a r z d o č i a i, kalavijus a š t r i u s , j u o d b ė r į žirgą). Jos padeda ryškiai įsivaizduoti kūrinio situaciją. Viską tarsi matome nuotraukoje ar kino juostoje. Greičiau kino juostoje, nes vaizdas dinamiškas, daug veiksmo (dūmoja, galanda, balnoja). Netgi veiksmažodis snaudžia, paprastai reiškiantis ramų būvį, čia nėra pasyvus. Miškai ne šiaip sau snaudžia – jie kupini neramios gyvybės, šiurpių į vykių. Jie, kaip ir lygūs laukai, sukuria senosios Lietuvos koloritą, tarsi atleisdami kupiną šiurpių įvykių tikrovę.

,, OI NEVERK, MATUŠĖLE!”

Tėvynės tema labai poetiškai perteikta viename lyriškiausių Maironio eilėraščių ,,Oi neverk matušėle!”. Juo poetas kreipiasi į motiną,

išleidžiančią tėvynės ginti savo vienintelį sūnų. Kūrinys tarsi pakartoja gerai žinomą motyvą. Be galo artimas liaudies dainai jis savo nuotaika, tuo vidiniu skambėjimu, kuris slypi už žodžių ir gali būti suvokiamas tik jausmu. Eilėraštis nukelia mus iš realios tikrovės į kitą – nerealią, bet stipriai išgyvenamą ir jaudinančią, gražią ir tyrą.

Oi neverk, matušėle, kad jaunas sūnus

Eis ginti brangiosios tėvynės!

Kad pavirtęs, kaip ąžuolas girių puikus,

Lauks teismo dienos paskutinės!

Posmo kalba poetiška, švelni, jautri. Poetui taip pavyko sukurti lyrinę nuotaiką, kad skaitydamas jaudinies iir matai viską kaip gyva. Kūrinio meninis laikas ir erdvė – ne realūs, o sąlygiški – tarytum iš tautosakos siužetų, iš Maironio laikų detalių, iš mūsų patirties. Visa be galo poetiška ir primena mitą.

MAIRONIO (JONO MAČIULIO) GYVENIMO IR VEIKLOS DATOS

1862 m. lapkričio 2 (spalio 21) d. – gimė Pasandravyje, Raseinių apskrityje.

1872 – 1873 m. – mokėsi Betygalos pradžios mokykloje.

1873 – 1883 m. – mokėsi Kauno gimnazijoje.

1883 – 1884 m. – mokėsi Kijevo Imperatoriškame šv. Vladimiro universitete.

1884 m. – pirmoji publikacija laikraštyje ,,,Novoje vremia”

1884 – 1888 m. – mokėsi Kauno Žemaičių kunigų seminarijoje

1885 m. – ,,Aušroje” paskelbė pirmąjį eilėraštį

1888 – 1892 m. – mokėsi Peterburgo Imperatoriškoje Romos katalikų dvasinėje akademijoje

1891 m. – pirmą kartą pasirašė Maironio slapyvardžiu

1891 m. – įšventintas į kunigus

1891 mm. – išėjo pirmoji knyga ,,Lietuvos istorija”

1892 m. – suteiktas teologijos magistro laipsnis

1892 – 1894 m. – profesoriavo Kauno Žemaičių kunigų seminarijoje

1894 – 1909 m. – profesoriavo Peterburgo dvasinėje akademijoje

1895 m. – išėjo ,,Pavasario balsų” pirmasis leidimas

1903 m. – suteiktas teologijos daktaro laipsnis

1909 – 1932 m. – Kauno Žemaičių kunigų seminarijos rektorius

1915 – 1916m. – laikinai gyveno Panevėžio apskrityje

1916 m. – Lietuvos delegatas Lozanos kongrese

1917 m. – Lietuvos delegatas Berno konferencijoje

1922 m. – Lietuvos Universiteto Teologijos fakulteto dekanas

1922 m. – išrinktas Lietuvos Universiteto garbės profesoriumi

1922 – 1924 m. – Lietuvos Universitete dėstė lietuvių literatūros kursą

1922 – 1932 m. – Lietuvos Universiteto Moralinės teologijos katedros vedėjas

1931 m. – popiežius suteikė Protonotaro titulą

1932 m. – Vytauto Didžiojo Universitetas suteikė literatūros garbės daktaro llaipsnį

1932 m. birželio 28 d. – mirė, palaidotas Kaune

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Irena Slavinskaitė ,,Maironis” – Leidykla ,,Šviesa”, 1987 m.

2. Romas Adomavičius ,,Maironio raštų bibliografija” – Laidykla ,,Sietynas”, 1990 m.

3. Antanas Vaičiulaitis ,,Knygos ir Žmonės” – Leidykla ,,Vaga”, 1992 m.