Laikas Vinco Mykolaičio

Laikas Vinco Mykolaicio-Putino rinkinyje „Tarp dviejų ausrų“

Vincas Mykolaitis – Putinas – tai vienas iš lietuvių simbolistų. Jis parašė keletą romanų, iš kurių žymiausias „Altorių šešėly“, taip pat daug poemų ir beabejo eilėraščių. Pastarieji buvo išleisti peozijos rinkiniais, kurių ryškiausias „Tarp dviejų aušrų“.

Būtent šis rinkinys siejamas su simbolizmu. Poetas simbolizmą suprato kaip naują romantizmo pakopą – kaip terpę išsiskleisti asmenybei, atverti individo sielą. Putinui itin artimas romantinis pasaulėvaizdis. Jo eilių pagrindas – gamta. Ji stebima grožio požiūriu:įsižiūrima į saulėlidžius, įį dangaus skliauto erdves, į tolimus horizontus, į šviesias žvaigždėtas naktis.

Poezijos rinkinys „Tarp dviejų aušrų“ – tai rinkinys kupinas laiko supratimo. Jau vien pats pavadinimas nusako laiką – tarp dviejų aušrų (nurodo ištisą parą). Vadinasi daugelyje, o galbūt ir visuose šio rinkinio eilėraščiuose atsispindi tam tikras paros ar metų laikas.

Pirmasis šio rinkinio eilėraštis lygiai tokiu pačiu pavadinimu kaip ir visas kūrinys. Šio eilėraščio laikas – ištisa para:

„Tarp dviejų aušrų pasaulis kaip pasaka“.

Ypač pabrėžiamas rytas ir vakaras:

„Rytuose jjau nuspėji besiartinančią šviesą,

Bet vakarų atošvaistos atgyja tavy.“

Šis eilėraštis dvelkia liūdesiu. Jo lyrinis subjektas yra visiškai vienišas, nes jį palieka prisiminimai, belieka tik šešėliai.

Pirmasis šio rinkinio skyrius „Iš saulėtų vaišių“ taip pat nurodo, kad eilėraščiuose bus apibūdinamas llaikas. Laikas, kuris atspindės šviesą ir saulę. Šį rinkinį sudaro keturiolika eilėraščių. Eilėraščiuose „Romansas“ ir „Pavasario saulėj“ atsispindi šiltasis metų laikas – pavasaris.

„Su pirmuoju pavasario saulės šypsniu.“

„Pavasario saulė-viešnia nuotaikinga.“

„Romanse“ taip pat atsispindi ir para, t.y. laikas tarp dviejų aušrų:

„Tarpu dviejų aušrų nesutemo naktis.“

Taip pat kalbama apie pirmąjį saulės šypsnį, nesutemusią naktį, tebešviečiantį vakarą..Nors kūrinyje ir minimas toks saulėtas ir gražus pavasaris, bet nuotaika vis vien niūri:

„Nors pas mane dabar tik naktis, tik naktis.“

Na , o „Pavasario saulėj“ nuotaika kur kas linksmesnė. Kalbama apie nušviestas dienas, žydinčią meilę, jaunystę, kvapnią šilumą ir t.t. Čia atsispindi plačios erdvės, apsvaigimas, džiaugsmas ir laimės kruopelytė:

„Platumas ir laisvė erdvių spinduliuotų,

Kaip bitę,žieduose tave paskandys,-

Ir gersi apsvaigęs meilingąjį džiaugsmą

Pavasario saulės laimingas svetys.“

Sekantys du eilėraščiai „Vidurnaktį“ ir „Rudenio naktį“ susieti tuo pačiu laiku – naktimi. “Vidurnaktyje“ atsispindi gražiausias nakties metas ir visiška tyla:

„Yra viena tik valanda

Vidur nakties,

Kada padangių žvaigždynams

Tyliai meldies.“

Šiame eilėraštyje sklinda pakili nuotaika ne taip kaip „Rudenio naktį“. Ten nuotaika niuri ir visame eilėraštyje gausu liūdesio.

„O spinduliuojanti erdvė

Tokia skaidri,

Kad rodos pats visas žvaigždes

Širdy turi.“

Labai gražiai laikas atsispindi eilėraštyje „Ant gęstančio laužo“. Tarsi su gilia mintimi apibūdinamas vakaras:

„Su ggęstančia saule apleidome iškilmių kalvą .

Sugėrėme kaitrą ir spindulius sielų gelmėn.“

Šis eilėraštis kupinas nostalgiškų prisiminimų, kurie taip traukia sugrįžti ten kur prabėgo buvusios dienos. Tokia pati ir nuotaika – kupina nostalogijos,noro būti kažkuo kitu,o ne šešėliu:

„Sukniubo šešėliai,lyg raudos ant mylimo kapo-

Ir mes tiktai klaidūs šešėliai savųjų dienų.“

Didžiausią įspūdį iš viso šio rinkinio man sukėlė eilėrštis „Fantazijos“. Tai liūdesio, galbūt ir skausmo, o gal net baimės persmelgtas kūrinys. Jame daug brūkšnelių, daugtaškių.Daug kur neužbaigta mintis, paslėptas skausmas ir baimė. Visas eilėraščio veiksmas vyksta naktį.. O ji apibūdinta taip paslaptingai, taip tobulai:

„Stačiai iš vakaro raustančios saulės

Ritasi šniokšdamos bangos.“

„Didelės akys ir mėlyni toliai

Sukeitė spindulius savo gelmėse,

Visą pasaulį nakty paskandino.“

O štai eilutės, kuriuose naktis užslėpta:

„Šiurpuliu nusmelkė šaltas atodūsis.

Juoda anapus,lyg tvylančios žiotys-.“

Taigi, visas pirmasis skyrius kupinas kažko nepaprasto. Daugelyje eilėraščių atsispindi tarsi paties autorio nostalgiški prisiminimai. Kiekviename eilėraštyje kruopščiai aprašytas laikas – ir nesvarbu ar paros, ar metų. Be galo daug įvairių simbolių, metaforų, palyginimų, spalvų, jausmų, išgyvenimų ir net mistikos.Gaila, bet šiame skyriuje daug liūdesio, kurio skaitant ir gilinantis į eilėraščius neįmanoma nepastebėti.

Antrasis skyrius „Žemės aidėjimai“ tarsi nusako,kad eilėraščiai bus linksmi, o aprašomas laikas pavasaris, o gal ruduo.?! Tai būtent tie mmetų laikai, kai žmonės dirba laukuose, kai visa gamta atgyja, o po to vėl po mažu slenka į miegą. Bet ar iš tiesų šiame skyriuje rašoma apie tai?

Pakili nuotaika ir pavasariškos žemės atbudimas atsispindi jau pirmajame šio skyriaus eilėraštyje „Pavasario žemė“. Tai eilėraštis kupinas pakilimo, džiaugsmo ir motinško švelnumo. Žemė prilyginama motinai, jos krūtims, kurios peni gyvybę:

„Pavasario žemė, kaip motinos krūtis,

Silpnutei gyvybei nesigaili peno.“

Jau vien iš pavadinimo aišku, kad eilėraščio laikas apima pavasarį. Pavasarį, kurį Putinas apibūdina aistringai ir audringai tarsi meilužę:

„Pavasario žemė aistri kaip meilužė,

Audringais sapnais mūs dienas pranašauja.“

Šiam eilėraščiui būtų galima prilyginti ir kitą Putino eilėraštį apie žemę, kuris taip ir vadinasi – „Žemė“. Jame taip pat atsispindi pavasaris gausus pakilios nuotaikos bei naujos gyvybės pradžia.Tik šiame eilėraštyje dar minima ir šilta pavasario naktis:

„Tu šiltą pavasario naktį manim apsvaigai.“

Šiuose eilutėse galima įžvelgti aistros ir erotiškumo. O pačiame eilėraštyje žemė jau lyginama nebe su motina ar meiluže, bet apibūdinama kaip nuodėminga, graži ir galinga.Taigi ne tik tuose eilutėse, bet ir visame eilėraštyje galima įžvelgti erotiškumo.

Taigi, šiame skyriuje, ne taip kaip pirmajame, atrandame mažiau laiko užuomazgų, bet daugiau pakylėtų jausmų : džiaugsmo, dalelės laimės, naujos gyvybės atsiradimo ir pan. Šiame skyriuje ddaug dėmesio skirta žemei, paukščiams, laisvės pojūčiui, džiaugsmui. O štai pirmajame viso ko pagrindas buvo laikas ir liūdesys.

Tarsi atskirą skyrių išskirkime eilėraštį „Viršūnės ir gelmės“. Tai eilėraštis sudarytas iš septynių dalių. O jo pavadinimas nurodo, kad jame rasime priešingybių, kraštutinumų ir maksimalizmo. Bet nepamirškime ir laiko.

Eilėraščio įvade užtinkame tik mažytę laiko užuominą, jog galbūt dalis veiksmo vyksta vidurnaktį:

„Vidurnakčio gūdis

Nei mirtinas takas keleivio nebaido.“

Daugiau laiko užuominų nėra. Tačiau atrandame daugybę priešingybių:

„Bedugnių ir kalnų ir viso pasaulio kūrėjas.“

Na, o antroje dalyje „Viršūnė“ aptinkame kur kas daugiau laiko užuomazgų.Čia minimas ir rytas, ir naktis. Tačiau šie laiko aprašymai taip pat atitinka ir priešingybių temą šiame eilėraštyje. Juk naktis ir rytas – tai tamsa ir šviesa. Du visiškai priešingi dalykai.

„Nuo sutemų meto per naktį ieškota,.“

„Kol auštantis rytas krūtinę suvilgys

Gaiviąja rasa ir malda.“

Sekančiuose dalyse lygiai taip pat kaip ir dvejuose pirmuose dalyse vyrauja priešingybės: tiek ir apibūdinant daiktus ar veiksmus , tiek ir laiko prasme.

Šiame eilėraštyje – poeto lyrikoje – gamtos erdvė panoraminė: tarsi būtų žiūrima iš paukščio skrydžio, nuo kalnų ar stovint „ant lygaus lauko“ , iš kur matomi tolimi horizontai, kur dangus susiliečia su žeme.Tai priešingybių visuma.

Trečiasis šio rinkinio skyrius

vadinasi „Iš temstančio krašto“. Perskaičius vien tik pavadinimą galima susidaryti įspūdį, kad šio skyriaus eilėraščių laikas – tai naktis arba vakaras. Pavadinimas toks meniškas, kūrybingas, jog prieš akis galime susidaryti paveikslą: tamsią spalvą, į kurią įsiskverbia šiek tiek šviesesnių, ryškesnių spalvų akcentas – tai tarsi saulėlydis tamsų vakarą nušvietęs gęstančios saulės žara.

Geriausiai viso skyriaus pavadinimą pabrėžia eilėraštis „ Ant temstančio tako “. Šio eilėraščio pavadinimas taip pat kaip ir viso skyriaus apibūdina tamsųjį paros metą – temstantį vakarą.

Šis eilėraštis iš tiesų atitinka savo pavadinimą. Temstantis vakaras ir jo tamsos užlietas takas tarsi nusako liūdną nuotaiką. Juk tamsa ir liūdesys du geri draugai. Būtent liūdesio, skaudžių prisiminimų ir tamsos persmelgtas šis eilėraštis.Tik laužų šviesos karts nuo karto atgaivina tamsą.

„ Ant temstančio kelio palikom vieni.“

(liūdesys) „ Mes amžiais urvuos, lyg apakę vergai iškalėjom.“

(skaudūs prisiminimai)

„ Ir štai prisikėlė naktis pavydi.“

(tamsa)

„ Sukursime laužus, kaip gaisro ugnynus.

Tespindi naktis mūsų giesmes užgniaužus.“

(šviesos intarpas į tamsą)

Tai eeilės apie buvusią tremtį, apie troškimą žemės savos, apie kovą už savąją tėvynę ir priešų nugalėjimą.Tokia tema rašomas eilėraštis ir negali būti linksmas, juk jame daug skausmo ir senų žaizdų,o ir laikas (vakaras ir naktis) parinktas tinkamas. Kaip jau ir mminėjau, kad liūdesys ir skausmas neatskiriamas nuo tamsių spalvų – temstančio vakaro, juodos nakties.

Sekantis eilėraštis „Merkiasi saulė“ taip pat apibūdina vakarą.Visą dieną švietusi saulė gesina savo spindulius ir šaukiasi vakaro tamsos – būtent taip galima apibūdinti šį pavadinimą.

„ Merkiasi saulė vos tik patekėjus –

Ir kraupūs šešėliai atgal iš bedugnių užslinko.“

Šiame eilėraštyje vakaras prilyginamas žmogaus akims:

„Merkiasi saulė. O gal tai ne saulė,

Tik mūsų aptemusios akys krauju patekėjo? “

Šiose eilėse taip kaip ir visuose šio skyriaus eilėraščiuose vyrauja liūdesys ir praėjusių dienų skausmas.

Šiame skyriuje yra ir prologas – „Prologas į Gedimino sapną“. Jis parašytas Tautos Teatro atidengimui. Galbūt todėl jo tema „Tautos sapnų kūrėja“. Visas šio prologo veiksmas vyksta sapne, sapnų kūrėjos karalystej, todėl ppagrindinis šio eilėraščio laikas – naktis. Būtent naktį kunigaikštis miegojo ir susapnavo pranašingą sapną, kurį sukūrė sapnų kūrėja.

„ Tamsi naktis – manoji karalystė –

ir aš viena pasauly viešpatauju.“

„Tai ką gi tau, o mano kunigaikšti,

Padovanoti šią slaptingą naktį? “

Šios eilės šiek tiek skiriasi nuo kitų šio skyriaus eilių, kadangi jose galime rasti ir pakilėjimo jausmą, ir geresnę nuotaiką, ir kur kas didesnę ateities viltį.., nors netrūksta ir liūdnų jausmų.Juk vis dėl to tai tik sapnas.

Taigi ggalima padaryti vienareikšmę išvadą apie šį skyrių. Tai eilėraščiai skirti tamsumai ir liūdesiui. Absoliučiai visuose šio skyriaus eilėraščiuose minimas vakaras arba naktis (taigi visi jie savo laiku ir spalvomis yra tamsūs ir niūrūs) , o jausmai – visi jie liūdni, skaudūs, slogūs ir tamsūs kaip ir ta naktis..

Sekantis skyrius vėlgi apibūdina tamsumą, bet šį kart joje mirgsi žiburiukai.“Sutemų žiburiuose“ – taip vadinasi šis skyrius. Gal dabar atrasime ne liūdesį, o džiaugsmą, ne skausmą,o viltį?! Pavadinime nusakoma tarsi vilties dalelytė – tai žiburiai.Bet ar taip yra iš tikrųjų?!

Vienas įdomesnių šio skyriaus eilėraščių – tai „Plaštakei“ . Jame surandame ir laiko užuomazgų, ir giedresnių jausmų,ir net vilties dalelę ateičiai. Šiose eilėse minimi du paros laikai: diena ir naktis,bet užsimenama ir apie ypatingą nakties metą – vidurnaktį :

„ Kol žydi saulėje visi žiedai.“

(diena)

„ Ir jau miglotam sūtemų pavėsy

Varpai tylias nakties maldas sugros.“

(naktis)

„ Tada tu atplazdėk ties mano langu

Pasveikinti mane vidurnakčio aidais.“

(vidurnaktis) Taip pat galima spėt, jog šiame eilėraštyje minimas ir metų laikas. Štai eilutės, kuriuose tarsi užslėpta vasara:

„Plazdėk visur, kaip margas saulės svečias,

Kur kvepia skaidrios gėlės ir medus.“

Šiuose eilutėse minimos gėlės ir medus – tai vasaros atributai. Kai ppradeda žydėti augalija, jau buna šilta ir smagu,o aplink dūzgia bitutės, kurios iš gėlių nektaro neša medų.

Dar vienas įspūdingas Putino eilėraštis – tai „Vergas“. Jame surandame ir laiko užuomazgų, ir daugybę simbolių, ir priešingybių.Šis eilėraštis parašytas pirmuoju asmeniu. Lyrinis subjektas save apibūdina kaip nepažįstamą, užklydusį pakeleivį, kuriam atverti visi vartai, bet jis negali išeiti į plačią erdvę. Čia užtinkame ir hiperbolizmo: /“temsta akys nuo žydrumo“/, ir maksimalizmo (t.y. priešingybių) :

„Negaliu apimt dangaus šviesių žvaigždynų,

Nei pasiekti tolumoj baltų viršūnių,

Nei srauniai, prie žemės puolęs, kaip upelis,

Išsilieti į putojančias marias.“

Lyrinio subjekto mylimiausias paros laikas – vakaras:

„Tiktai vakaro sulaukęs, kaip šešėlis,

Aš einu prie savo bokšto siauro lango..“

Iš šių eilučių galime suprasti, kad tai žmogus nemėgstantis dienos, o gal tik šviesos. O gal jis kažko bijo?! Ir kartais prarasdamas laiko suvokimą savo vidinę įtampą išaukiština iki kritinio taško.:

„Ir sakau: štai vėl praėjo jau diena –

O tik lašas į bedugnę nuriedėjo.

Mano mintys, kaip žėruojančios žarijos,

O aplinkui tik glūdnybė ir drėgmė.“

Taigi šis skyrius iš kitų išsiskiria tuo, kad jame esntys eilėraščiai – tai ne vien liūdesiu ir skausmu persmelgtos eilės (kaip, kad „Vergas“), bet ir gyvesni, šiek tiek linksmesni ir judresni posmai (kaip, kad „Plaštakei“).

Putino rinkinys „Tarp dviejų aušrų“ baigiasi pesimizmo himnais, kurie nors ir prasideda labai gražiai ir optimistiškai, tačiau greit pereina i pesimizmo liūną.Šiuose himnuose taip pat atsispindi laiko ir priešingybių suvokimas kaip ir visuose Putino eilėraščiuose.

Išvados

„Tarp dviejų aušrų“ – tai simbolistinė Putino lyrika. Būtent šio autoriaus simbolistinė lyrika išsitenka tarp dviejų pasaulėjautos polių: 1) pasaulio harmonijos, žmogaus vienybės su pasauliu pojūčio; 2) disharmonijos, disonanso, konflikto, maišto.

Putino eilių pagrindas – gamta. Tai plačios erdvės, kurias kuria pats autorius, tačiau atsižvelgia ir į relybę. Tokiose, kokios yra Putino sukurtos erdvės, nepaprastai stipriai pajuntama būties visuma, žmogaus būties ir kosminio ritmo sąsaja.

Žmogaus ryšys su pasaulio sąranga ypač pajuntamas nakties regėjimuose. Naktį tarsi sustiprėja intuicija, galia įžvelgti pasaulio paslaptis. Naktį lyrinis subjektas patiria ir savo vienišumą, atskirumą.

P.S.

Perskaičius išvadas ir įsigilinus į nakties regėjimus bei lyrinio subjekto potraukį nakčiai , pamatysime , kad naktis – tai gražiausias paros metas. Ir gal tuomet suprasime kodėl būtent naktį arba vakarą akcentuoja savo kūriniuose Putinas. Kodėl jam toks svarbus vienišumo ir atskirumo jausmas….