Jono Jablonskio sukurti naujadarai

Turinys

Turinys …………………..1 pusl.

Jonas Jablonskis………………2 pusl.

Gyvenimas kaip upė…………….3 pusl.

Tarp vilties ir nevilties……………4 pusl.

Lietuvišką spaudą atgavus………….5 pusl.

Jablonskio asmenybė……………6 pusl.

Jablonskio darbai……………..7 pusl.

Pagrindinės gyvenimo datos…………9 pusl.

Jablonskio taisymų teoriniai pagrindai……10 pusl.

Fonetikos ir skirybos taisymai………..11 pusl.

Leksikos klaidų taisymai………….12 pusl.

Skoliniai………………….12 pusl.

Hibridiniai žodžiai…………….13 pusl.

Tarmybės………………….13 pusl.

Žodžių reikšmė……………….14 pusl

Jonas Jablonskis

Jono Jablonskio paveikslas mums artimas ir gerai pažįstamas: jį esame matę įvairiose knygose, kartais jis kabo klasėse ar lietuvių kalbos kabinetuse. Žvilgtelėję į jį, mintyse iš karto pasakome: „Tai žymiausias lietuvių kalbos kalbininkas !“

Portretai J. Jablonskį dažniausiai mums rodo seną, sėdintį kkrėsle su atlošu, ant galvos užsidėjus kepuraitę, įsisupusį į tamsų chalatą. Iš barzdoto veido žvelgia akys – rimtai, atidžiai, netgi rūstokai.

Ar to neper maža?

„ savo gyvenimu ir darbu Jablonskis, – rašė K. Korsakas, – paliko mūsų mokslo darbuotojams, ypačiai filologams, ryškų pavizdį, kaip reikia pasišvesti savąjai specelybiai, su kokiu atsidėjimu, valingumu ir ryžtingumu reikia dirbti mokslo darbą“.

Apie Jablonskį parašyta nemaža straipsnisų, atsiminimų ir net knygų. Ipač daug dėmesio Jablonskiui skiriama tarybiniais metais. Visų pirma čia minėtina Jono Palionio sudaryi JJ. Jablonskio „ Rinktiniai raštai“. Jų pirmajame tome išspausdinti kalbininko didieji darbai – gramatikos, o antrajame – svarbieji kalbos straipsniai. Jablinskio darbai neužmiršti – jie tebėra gyva mūsų kultūros dalis.

Jablonskio atminimą pagerbiame ir kitais būdais: Lietuvos TSR vyriausybės nutarimu jo vvardu pavadintos Kapsuko ir Kauno vidurinės mokyklos.

Gyvenimas kaip upė

Gilinantis į žymaus žmogaus – visų pripažinto rašytojo, mokslininko ar visuomenės veikėjo – biografija, mums dažnai kieti patirti, kaip jis pasidarė toks garsus, kaip pasiekė tokias mokslo ir meno aukštumas. Gal jam, kaip sakoma, kelias buvo rožėmis klotas, jei taip toli nuėjo, palikęs kažkur užpakalyje daugumą savo amžininkų ir mokslo draugų?

Jono Jablonskio gyvenimas ne ką skyrėsi nuo kitų lietuvių inteligentų, gimusių xix a. šeštajame – septintajame dešimtmetyje, gyvenimo nei išskirtų gabumų, nei rožėmis kloto kelio.

Jonas Jabjonskis gimė 1860 m. gruodžio 30 d. Kubilėlių kaime, netoli Kudirkos Naujamisčio. Jo tėvai Juozas ir Agnieška.

1872 m. Jonukas mokėsi mokėsi Marijampolės gimnazijoje. Čia buvo ir linksmiau: daugiau draugų, laisvai galėjo maudytis upėje ar plačiose lankose laidyti iilgauodegius aitvarus.

Jonukas augo didelėje šeimoje. Tėvas buvo vędęs antrą kartą: už joniuką buvo jaunesni trys pirmosios sntuokos vaikai – brolis ir dvi seserys. Joniukas turėjo dar du brolius ir jaunėlę sesutę.

Tarp vilties ir nevilties

Universiteto baigimas buvo labai svarbi Jablonskio gyvenimo gairė: prasidėjo savarankiškas gyvenimas.

Lietuvoje iš pirmųjų žinksnių Jablonskio laukė nusivilimai. Tai laikais niekas nesirūpino jaunųjų specialistų įdarbinimu – kiekvienas turėjo susirasti vietą pats.

Galima įsivaizduoti Jablonskio nusivylimą ir susirūpinimą: turėdamas universiteto diplomą, negali užsidirbti duonos kasnio, reikia prašyti ne per tturtingiausių tėvų malonės.

Mintaujos inteligentai lietuviai, vadovaujami Jablonskio, labai rėmė mėnesinį laikraštį „Varpas“. Jį nuo 1889 m. pradėjo leisti V. Kudirka. Jablonskio bendradarbiavimas „Varpe“ daugiausia reiškėsi kalbos straipsniais. Visi norėjo, kad jų kalba būtų taisiklinga, bet ne visi sugebėjo gražiai lietuviškai rašyti.

1894 m. vasarą, jablomskio dukrelės Onos krykštynomis prisidengus, jo namuose vyko metinis „varpininkų“ suvažiavimas, spręndęs visas svarbiausias „Varpo“ leidimo problemas.

Jonui Jablionskiui pavedė redaguoti žodyną nou E raidės. Vienerius metus redaguoti žodyną sutrugdė 1900 m. vasarą rašyta Jablonskio „Lietuviškos kalbos gramatika“, išėjusi 1901m. petro Kriaušaičio slapyvardžiu.

Lietuvišką spaudą atgavus

Lietuvišką spauda lotyniškomis raidėmis buvo draudžiama Rusijoje ketuesdešimt metų – nuo 1864 m. iki 1904 m. Caro valdžios prievartai lietuvių liaudis nepakluso: knygos buvo spausdinamos užsienije ir kontrabanda gabenamos į Lietuvą. Juo toliau, jou labiau toji kova smarkėjo. Ją rėmė ir pažangus rusų bei kitų rusijos tautų žmonės.

XIXa. pabaigoje ir XXa. pradžioje sustiprėjo revoliucinė Rusijos darbo žmonių kova su nepakenčiamu carizmu. Brendo revoliucija, kėlusi Caro valdžiai ir visiems išnaudotojams didžiausią siaubą. Tad jie, bandydami silpninti darbo žmonių ir pavergtųjų tautų frontą pirš carizmą, ryžosi gražinti lietuviams spaudą – 1904 m. gegužės 7d. Caras patvirtino Ministrų Tarybos nutarimą panaikinantį draudimą naudoti lietuvišką abėcėlę.

Lietuvių kalbai dėstyti labai trųko vadovėlių – tad Jablonskis, ggyvendamas voronėže 1916 m. išspausdinta Peterburge lietuvių kalbos skaitinių „Vargo mokyklai“ dvi dalis 1917 m. – knygutę „Aritmetika. Mokslo pradžia ir terminai“. 1918 m. – „Mūsų žodinėlį“. Čia pradėjo rašyti lietuvių kalbos gramatika, kurią baigė gryžęs, Vilniuje 1919 m. Be to, Jablonskis rašė daug straipsnių laikrščiams.

Ir tai dar neviskas: kasmet išeidavo jo darbų dar atskirais leidiniais – originalių knygų, vertinimų. Tarp jų svarbūs lietuvių kalbos mokslui veikalai: „Lietuvių kalbos gramatika“ (1922 m.), „Lietuvių kalbos vadovėlis (1925 m.), bei „Linksniai ir prielinksniai“ (1928 m.).

Iš šio epizodo išryškėja ir labai patrauklus Jablonskio asmenybės bruožas – jo demokratiškumas, paprastumas.

Jablonskio asmenybė

Jablonksio pareigos jausmas, sakytume, ėjo iš nepaprastai karštos meilės savo kraštui, savo liaudžiai. Ir savo dirbamą kalbos darbą jis laikė didžiausią pareiga lietuvių tautai, tėvynei. Jai jis aukojo savo gerovę, rarijerą ir ateitį.

Jablonskio širdies gerumą rodo jo noras padėti žmonėms. Padėti ir kasdienio gyvenimo smulkmenomis. Jausdami šią Jablonsio ypatybę, į jį ne kartą yra kreipęsi pažystami ir nepažystami, ir Jablonskis laikė savo šventą pareigą padėti, jai tik prašančio tikslas buvo pagrystas.

Vasario 25d. visas Kaunas palydėjo didžiausią lietuvių bendrinės kalbos ugdytoją į paskutinę kelionę.

Jablonskio darbai

Per savo gyvenim1 jis išspausdino apie 460 straipsnių straipsnelių, išleido šešis gramatikos vadovėlius, dvi chrestomatijos „Vargo mokyklai“ dalis (keli leidiniai), daug vverstų knygelių. Vis dėl to tie skaičiai ne ką mums sako apie Jablonskio darbų reikšmę. Kad geriau ją suvoktume, turime išsiaiškinti vieną kitą lietuvių bendrinės kalbos dalyką.

Kalbos norminimo principai. Didžiausias Jablonskio nuopelnas lietuvių bendriniai kalbai yra kaip tik tai, kad jis iš pat pradžių suformavo aiškius ir pagrystus jos norminimo principus. Paskui jis keturiasdešimt metų tvirtai jų laikėsi ir atkakliai juos gynė. Ir šiandien jo suformuoti principai nėra praradę reikšmės.

Norminant bendrinę kalbą, vienų šaltinių nustatymo neužtenka, nes ir čia reikia atrankos, besiremenčios tam tikrais kriterijais.

Palyginti gaug lietuviškų terminų Jablonskis sudarė matematikai. Terminologijos specialistai spėja, kad vien aritmetikoje dabar vartojame apie 30 jo sukurtų ar įdigtų terminų. Pavizdžiui Jablonskiui priklauso aritmetikos veiksmų pavadinimai – sudėtis, atimtis, daugyba, dayba, skaicių pavadinimai – dėmuo, daugiklis, galiklis, sandauga, atėminys, trupmenos narių pavadinimai – skaitiklis, vardiklis. Jis pirmasis ėmė vartoti būdvardžius apytikris, lyginis, nelyginis (skaičius), veiksmažodžius apibrėžti (duoti apibrėžimą), kisti, skaičiuoti, spręsti (uuždavinį) ir t.t. Jablonskio žodis nulėmė, kad bus imta sakyti dauginti iš to.

Žinoma, daugiausia Jablonskio terminų vartojama kalbos moksle: pradedame mokykloje linksniuti – mokomės jo sudarytų linksnių pavadinimų: vardininkas, kilmininkas, . šauksmininkas. Jablonskis sugalvojo terminus kablelis, kabutės, šauktukas, klaustukas. Nagrinėjame sakinį, vėl Jablonskio terminai: sudetinis sakinys, tarinys, veiksnys, pažiminys, papildinys, antrinės sakinio

dalys.

Buvo nustatyta taisyklė, kad lietuvių kalba, skirtingai nuo rusų, lenkų ar vokiečių kalbų, vietoj vardininko vartoja kilmininką nrapibrėžtam daiktų kiekiui ar daikto daliai reikšti. Tokia reikšme vartojamas ir vienaskaitos kilmininkas, pvz.:

Dabar jau yra viltis (= vilties), kad ligonis išgis; vandenilis (= vandenilio) yra visokių kūnų sudėtyje; . dalyk taip, kad ir tau būtų iš to nauda

(= naudos).

Kitų kalbų (rusų, vokiečių, lenkų) gramatikoje veikiamasis dalyvis apibūdinamas kaip veiksmažodžio forma, reiškianti ypatybę, kylančią iš to paties veikėjo veiksmo: kas dirba, ttas yra – dirbąs, -anti, kas dirbo – dirbęs, -usi. Neveikiamasis dalyvis pasakąs ypatybę, kurią daiktas gauna iš kito veikėjo: kažkas myli sūnų – kažkieno mtlimas sūnus, kažkas gyrė mokinį – išgiriamas mokinys.

1901 m. gramatika XIXa. Amžiaus pabaigoje. Ėmus eiti Rytprūsijoje ir Jungtinėse Amerikos valstijose lietuviškiems laikraščiams, pradėjus daugiau spausdinti knygų, mūsų inteligentija ypač pasigedo lietuviškos gramatikos. Mokantys vokiškai dar pažiūrėdavo A. šleicnerio 1856 m. gramatika ar į F. Kuršaičio darbus – gramatika (1876m.) ir žodynus ( 1870 – 1874, 11883). Tai buvo mokslo veikalai, ir dėl įvairių priežasčiuų jie praktikos reikalams nelabai tiko.

Taigi nuo 1901 m. gramatikos turime tokias ir tiek raidžių, kokias vartojame ir dabar.

Pagrindinės gyvenimo datos

1860 m. 30 Kubilėlių kaime ( Šakių raj.) gimė Jonas Jablonskis

1869 m. ppradėjo lankyti kudirkos Naujamiesčio pradžios mokyklą.

1872 – 1881 m. mokėsi Marijampolės gimnazijoje.

1881 – 1885 m. studijavo maskvos universitete.

1888 m. gavo kandidato laipsnį.

1889 – 1896 m. Mintaujos berniukų gimnazijos mokytojas.

1896 – 1901 m. dirbo Revelio (Talino) gimnazijoje.

1901 m. išėjo Jablonskio parengta „Lietuviškos kalbos gramatika“

1902 m. ištremtai į Paskovą.

1903 m. apsigyveno Šiauliuose.

1904 – 1906 m. gyveno Vilniuje.

1906 – 1908 m. dėstė lietuvių kalbą Panevežio mokytojų seminarijoje.

1911m. išėjo Rygiškių Jono „Lietuvių kalbos sintaksė“.

1912 – 1914 m. dėstė Gardino berniukų gimnazijoje.

1914 – 1915 m. gyveno Veliže.

1915 – 1918 m. dirbo Voroneže.

1918 – 1919 m. gyveno Vilniuje.

1919 m. prsikėlė į Kauną.

1922 m. išėjo Rygiškių Jono „Lietuvių kalbos gramatika“.

1928 m. išspausdintas didelis Jablonskio veikalas – Rygiškių Jono „Linksniai ir prielinksniai“.

1930 m. II. 23 kaune, KKaro ligononėje, mirė Jonas Jablonskis.

Jablonskio taisymų teoriniai pagrindai

Jablonskis niekur nėra išdėstęs savo taisymų, t.y. kalbos norminimo, teorinių pagrindų. Tik vienu kitu atvėju jo užsiminkta apie bendrinės kalbos šaltinius, reikalą išlaikyti vienos tarmės sistemą ir t.t. Užtat visomenė buvo susidariusi nuomonę, kad jis nė neturėjęs norminimo teorijos, kad jo vadovautasi tiesiog kalbos jausmu ir papraščiausia analogija. Todėl Jablonskį kai kas ir buvo linkęs laikyti kalbos praktiku, ne mokslininku.

Taigi, imdamiesi nagrinėti Jablonskio taisymų teorinius pagrindus, prieš akis neturime apibrėžtos, baigtos, moksliškai pagrystos kkalbos reiškinių kodifikavimo kriterių sistemos.

Trečiasis bendrinės kalbos normų šaltinis dažnai esti literatūra – grožinė, mokslinė, religinė. Antai XIIIa. pabaigoje atgijusi Čekų tauta bendrinę kalbą grindė ne savo meto liaudės šnekamąja ar tautosakos kalba, bet 1579 – 1594 m. Kralicės Biblija. Pagrindinės rusų bendrinės (literatūrinės) kalbos normų šaltinis buvo ne gyvoji liaudies kalba, bet jos pagrindinių rašytojų ištobulinta grožinės ir mokslinės literatūros kalba.

Kada Jablonskiui kilo atrankos problema? Visų pirma tada, kai jis susidurdavo su svetimu, lietuvių kalbai nebūdingu reiškiniu. Šiuo atvėju atrankos superaktyvumas ne visoms kalbos stilius vienodas: gramatikai absoliutus, fonetikoje palyginti griežtas, bet ne absoliutus (buovo įsileisti garsai ch, f, h), o leksikoje atranka paliečia gana nedidelę atėjusių žodžių grupę. Dauguma senųjų skolinių, atėjusių įkalbą kartu su daiktais, taip pat tarptautinių žodžių Jablonskis nė memanė keisti išgalvotais naujadarais. Visų pirma Jablonskis keisdavo tuos svetimuosius žodžius, kuriems pačioje bendrinėje kalboje būta atitikmenų.

Fonetikos ir rašybos taisymai

Fonetika yra labai glaudžiai susijusi su rašyba. Tai iaiške M. Vasiliauskui yra pažymėjęs ir Jablonskis: „žodžių rašymas eina lygia greta su tariniu. Mūsų žodžiai ne visur vienaip tariami, pavyždžiui, sakome yra vietomis motyva, ūpelis, liptas ( =liptas).“ Tad ne visada lengva nuspręsti, ar čia „grynai“fonetikos, ar rašybos taisymas. Šiame darbe visus tuos dalykus norimeapžvelgti viename skyriuje.

Kur kas ddaugiau taisymų pasitaiko žodžių šaknyse. Šių bendrinės kalbos normos pažeidimų priežastys gana įvairios – tarmės įtaka, žargoninės kalbos atspindys, tiesiog rašybos nemokėjimas ra net paprasčiausia korektūros klaida 1911 m. j. Balčikoniui rašytuose laikraščiouse Jablonskis keitė žodžius popierius, papirosas, papierosas popiris (poperis), papirasas, bet įsigalėjo formos popierius ir papirasas: dabar mūsų kalboje abiejų žodžių šaknys nesiejamos. Tuo pačiu pataisė ir žodį žakietas = žaketas. Vietij magnita Jablonskis teikė vartoti moneta, kur išlaikytas graikų kalbos e.

Svetimų garsų ch, f, h įvedimas i lietuvių kalba buvo savotiška revoliucija lietuvių fonetikoje, bet Jablonskis, realiai vertindamas visus motyvus, kurie llenkė daryti šį žingsnį, ją sankcionavo. Beje, is kitose kalbose turime pavzdžių, kai įvedamas joms mebūdingos foremos.

Jablonskio nuomone, bendriniai kalbai geriau tiktų variantas triukšmas, todėl jou pakeitė žodį triukšmas. Tačiau tokiam keitimui niekas nepritarė, ir vėliau jo pats atsisakė.

Leksikos klaidų taisymai

Leksikos terminu (iš grikų kalbos žodžio lexikos – „žodžinis“) vadiname žodžių visuma: visi kurios nors kalbos žodžiai sudaro leksika. Kalbos norminimui didelią svarbą turi tas faktas, kad leksika nėra vienalytė. Žodžių esti savų ir gautų iš kitų kalbų (skolinių), liaudies liaudies sukurtų ir įvairių kalbos vartotojų pasidarytų (naujadarų), yra vartojamų visuotinai ir tik tam tikroje teritorijoje (dialektizmų) ar tam tikrame žmonių sluoksnyje (profesionalizmų, žzrgonizmų). Šių lleksikos skirtybių reguliavimas ir sudaro bendrinės kalbos norminimo esmę. Pagal tas skirtybes klasifikuosime ir Jablonskio leksikos taisytus dalykus

Skoliniai

Lietuvių kalbos skoliniai skirstomi į tris grupes:

1) tikruosius skolinius.

2) tarptautinius žodžius ( internacionalinius)

3)svetimybės (barbarizmas)

Nemazai pakeista matematikos, fizikos, chemijos terminų 1915 – 1918 m. Varoneže. Čia Jablonskis laikėsi tokios terminų kūrimo sitemos: jous kurdavo kurios mokslo srities (matematikos, fifikos) specialistai, o jis spręsdavo apie jų taisiklingumą. Taigi terminų teikimo iniacetyva eidavo iš specialistų: jie nulemdavo, kuris terminas keistinas ar paliktinas. Beje, iš tų naujųjų terminų tik vienas kitas teisingai pakeitė tarptaitinius žodžius. Didelė jų dalis – tai nuo seniau vartotų lietuviškų netaisiklingų terminų pakaitalai.

Svetimais, nesuprantamais žmonėms žodžiais turime rašyti naudojantis tik ten, kur be jų apsieiti negalime.

Hibridiniai žodžiai

Kiti kalbininkai hibridais vadina žodžius, kuriems prie lietuviškų šaknų pridedamas koks kitos kalbos dalies elementas: išvestiniame žodyje priešdėlis, priesaga, o sudortiniame žodyje yra viena svetima šaknis. Tokia nuomonė, rodosi nacionalinė, todėl jos laikomasi ir šioje knygoje.

Jablonskis yra sudaręs žodžius baltgudis = gudas, dvarponis = dvarininkas. Taciau jam netiko ir žodis baltarusiškas =gudų. Bendrinėje kalboje kaip tik įsigalėjo šis vertinys.

Tarmybės

Lietuvių bendrinė kalba formavosi vakarų aukštaičių tarmės pagrindu: kitų tarmių atstovai palyginti lengvai priėmė ne tik tos tarmės fonetiką, morfologijam bet ir leksika. Jablonskis, redagudamas žemaitės

ir kitų rašytojų prozą, tarminei leksikai buvo labai pakantus ir jos be atodairos nebendrino.

Bendriniai kalbai neteiktina žemaitybė Jablonskis laikė ir žodį medega, kurį keitė apie Širvintas vartotų žodžių medžega.

Žodžių reikšmė

Jablonskisdaug žodžių yra neteikęs vartoti bendrinėje kalboje tik tam tikrą reikšmę. Kova su tokiais žodžiais, su jų netaisiklingąją reikšme buvo kur kas sudėtingesnė, negu barbarizmų taisymas. Nemaža jų, kad ir ne kartą jo taisyti, is dėlto įsigalėjo. Tai nulėmė ne vieną aplinkybė – ne tik kitų kalbų įtaka, bet ir įvairios aanalogijos, reikšmės intonacijos ir pan.

Dėl reikšmės taisomus žodžius lengvina atskirti nuo žodžoų, kurie taisomi dėl darybos negerovių, tada, kai jie neišvestiniai. Ptie šios grupės čia pridedami ir tie priešdėliai Jablonskio taisyti veiksmažodžiai, kurie gali būti vartojami netaisyklingąja reikšme ir be priešdėlių. Šiame skyriuje apžvelgiami tik sąvokas reiškenčių žodžių reikšmės taisymai. Vienas kitas pasitaikantis skaitvardis, įvardis ir tarybiniai žodžiai pateikiaimi morfologijos ar sintaksės skyriuose.

1. Daiktavardžiai

Daug Jablonskio taisymų netaisiklingos reikšmės daiktavardžių buvo vartojami tarmėsetarmėseateję į bendrinę kalbą, jie imti vartoti neautentiška reikšme. PPaviždžiui, XIXa. Pabaigos spaudoje žodis prekė buvo taisyklingai vartojamas kainuos reikšmę.

1.Budvardžiai ir Prieveiksmiai

Šiame skyriuje apžvelgiami neišvestiniai būdvardžiai, taisyti dėl netaisiklingos reikšmės. Išvestinių priesaginių būdvardžių taisymai priskiriami prie darybos taisymų. Kartu su būdvardžiais čia pateikiami ir iš jų padaryti prieveiksmiai.

3.Veiksmažodžiai <

Vienas ryškiausias netaisyklingos veiksmažodžių reikšmės šaltinis yra kitų kalbų įtaka. Pirmiausia čia ir apžvelgiami šio tipo veiksmažodžių reikšmės taisymai.