Revoliucinės dainos

Pasvalio Lėvens pagrindinė mokykla

Referatas

[pic]

Darbo vadovė:

Angelė Bagdonavičienė

Darbą parengė:

Akvilė Strelčiūnaitė

8b klasė

2005m.

Įvadas

Lietuvių liaudies dainos yra gana senos, o atskiri jų motyvai

siekia tolimus laikus. Dainų senumą rodo jų turinys ir stilius, poetiniai

vaizdai, palyginimai, epitetai ir kt. Pats žodis daina irgi yra labai

senas. Jo šaknis indoeuropiečių kalbose reiškia skardenti, šaukti, šokti.

Senovėje, kai dainos ir šokio bei žaidimo tarpusavio ryšiai buvo labai

glaudūs, šis žodis galėjo turėti tokią prasmę ir lietuvių kalboje.

Lietuviškų žodžių su šaknimi dain istoriniuose šaltiniuse rrandame nuo XIII

a. Žodis daina yra žinomas visame lietuvių etnografiniame plote.

Bėgant laikui, keičiantis ekonominėms-istorinėms formacijoms,

keitėsi liaudies gyvenims, o kartu su juo ir liaudies dainų repertuaras, jų

turinys, meninė forma. Feodalizmo epochoje liaudis, paveldėjusi pirmykštės

bendruomenės dainas, savaip jas suprato, įprasmino, suteikė joms atitinkamą

poetinę – kalbinę išraišką, taip pat sukūrė daug naujų dainų. Didžiausia

dalis mūsų laikus pasiekusių dainų ir atsirado feodalizmo epochoje. Nuo XIX

a. Liaudies dainos imtos vartoti skirtingais atvejais, jas savo kūrybai

ėmė naudoti poetai, taip pat nemažai rašytinių kūrinių paplito liaudyje,

įsiliejo įį jos dainų repertuarą ir virto neatskiriama liaudies poetinės

kūrybos dalimi. Visa tai veikė tolesnį liaudies dainų vystymąsi.

Ir visdėlto, kiekvienu skirtingu atveju vartojamos skirtingos

dainos ilgainiui išsivystė į atskirus žanrus, pasižyminčius daugiau ar

mažiau skirtinga tematika, turiniu, melodijomis, vaizdais kitomis formos

ypatybėmis. Pagal ffunkciją, t. y. pagal paskirtį gyvenime, dainuojamoji

tautosaka skirstoma į dvi dalis: apeiginę ir neapeiginę. Apeiginei

dainuojamajai tautosakai priklauso kalendorinių apeigų, šeimos apeigų

dainos, taip pat raudos. Neapeigines dainas sudaro darbo, karinės-

istorinės, revoliucinės, meilės, jaunimo vaišių kitokių žanrų dainos.

Taigi, šiame referate skaitysite apie revoliucines dainas;

koks jų žanro pobudis, kilmė bei vystimosi laikotarpiai. . .

– 2 –

REVOLIUCINĖS DAINOS

Revoliucinių dainų atsiradimo ir gyvavimo laikotarpis sudaro

atskirą lietuvių liaudies poetinės kūrybos raidos etapą. Savo ištakomis

šios dainos skiriasi nuo senųjų lietuvių liaudies dainų. Senosios

tradicinės dainos – tai didžiausia valstiečių poetinė kūryba, tuo tarpu

revoliucinės dainos – XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje gimusi

vargininkų valstiečių poezija. Revoliucinės dainos Lietuvos liaudyje ėmė

plisti XIX a. pabaigoje, kai sustiprėjo darbo žmonių išsivadavimo

judėjimas, nukreiptas prieš carizmo jungą, kapitalistinį išnaudojimą iir kai

šio judėjimo priešakyje atsistojo darbininkų klasė. Nuo antifeodalinių

dainų revoliucinės skiriasi tuo, kad jos atsirado kitomis socialinėmis

sąlygomis ir kad jose atsispindi ne vien valstiečių, bet ir proletariato

revoliucinė kova.

Revoliucinės dainos yra internacionalinio pobūdžio. Dėl to įvairių

tautų revoliucinėms dainoms yra būdingi tie patys motyvai. Revoliucinės

dainos skelbė socializmo idėjas ir tuo darė didžiulį poveikį liaudies

politiniam sąmonėjimui, auklėjo žmones neapykantos išnaudotojams dvasia.

Revoliucinių dainų kilmė taip pat kitokia, negu senųjų liaudies

dainų. Senosios dainos yra kilusios tradicijos būdu betarpiškai iš

liaudies, o daugumą revoliucinių dainų sudaro autorinės kilmės dainos,

neretai atėjusios į Lietuvą iš kitų kraštų, arba tai yra senųjų dainų

perdirbimai. Tik palyginti nedidelę revoliucinių dainų dalį sukūrė pačios

liadies dainininkai.

Revoliucinės kovos uždaviniams buvo naudojamos ir senosios

lietuvių liaudies dainos, jas perkuriant, pritaikant naujoms sąlygoms,

gyvenamojo momento uždaviniams, revoliucijos tikslams. Kaip senosios dainos

buvo perkuriamos į revoliucines, matyti, pavyzdžiui, iš tradicinės liaudies

dainos ,,Sėjau rūtą‘‘ perdirbimo: šios dainos posmas, pakeičiant trečiąją

jo eilutę ,,augo mano jaunos dienos‘‘, buvo dainuojamos šitaip:

Augo rūta, augo mėta,

Augo lelijėlė,

Augo laisvės pageidimas

Kaip žalia rūtelė.

Panašiai pakeičiant visą tekstą, šioje dainoje sukuriamas

mergaitės revoliucionierės paveikslas, skirtingas nuo senųjų dainų mergelės

paveikslo.

Revoliucinėmis dainomis virto ir kai kurie lietuvių poetų

eilėraščiai, atspindėję liaudies masinius siekimus, revoliucines nuotaikas.

Pažangūs poetai ir patys stengėsi rašyti revoliucinių dainų. Antai poetas

J. Krikščiūnas-Jovaras, sekdamas ,,Marseljete“ ir papildydamas jos atskirus

motyvus lietuvių liaudies

– 3 –

gyvenimo vaizdais, parašė ,,Jaunųjų darbininkų dainą“. Liaudies taip pat

buvo dainuojami J. Krikščiūno-Jovaro eilėraščiai, skirti ,,dūminei

pirkiai“, ,,vargstantiems mažturčiams“ ir pan. Ir kai kurių kitų lietuvių

poetų revoliucinio turinio eilėraščiai XX a. pradžioje bei vėliau taip pat

virto liaudies dainuojamomis revoliucinėmis dainomis. Tad rašytinė poezija

buvo vienas iš revoliucinių dainų šaltinių. Revoliucimės poezijos įtaka

sprendė ne vien revoliucinių dainų turinį, bet iš dalies ir jų poetinę

formą, meninius vaizdus bei įvaizdžius, kurie žymiai skiriasi nuo senųjų

liaudies dainų meninės išraiškos. Revoliucinės dainos buvo kuriamos

revoliucinės poezijos tradicijų įtakoje.

Revoliucines dainas kūrė ir kai kurie li etuvių kompozitoriai.

Kompozitorius Mikas Petrauskas yra sukomponaves melodiją ne vienai

revoliucinei dainai. Jis sudarė ir išleido lietuvių revoliucinių dainų

rinkinį ,,Trimitas“ (1910). Revoliucinės bei socialinės tematikos dainas M.

Petrauskas kūrė ir vėliau. Jis parašė muziką J. Janonio eilėraščiams

,,Kalvis“, ,,Kumečio daina“ ir kt.

,,Marseljetė“ buvo sukurta XVIII a. pabaigoje, prancūzų

buržuazinės revoliucijos metu – ją 1792 m. parašė Ružė de Lilis. Į XIX a.

pabaigą ,,Marseljetė“ paplito Rusijos darbininkų ir revoliucinės

inteligentijos tarpe ,,Darbininkų marseljetės“ vardu. ,,Darbininkų

marseljetė“ – tai Ružė de Lilio dainos perdirbimas, kuriame yra daug naujų

motyvų. Jos autorius – rusų revoliucionierius P. Lavrovas. Pirmą kartą

,,Darbininkų marseljetė“ buvo paskelbta 1875 m.

Pirmasis ,,Darbininkų marseljetės“ vertimas į lietuvių kalbą

pasirodė 1904 m. laikraštyje ,,Darbininkų balsas“ ir rinkinėlyje

,,Revoliucijos dainos“. Tai buvo J. Baltrušaičio-Mėmelės, pasinaudojant P.

Lavrono dainos tekstu, sukurtas lietuviškas jo variantas. Daina pritaikyta

Lietuvos sąlygomis. ,,Darbininkų marseljetėje“ minimi geografiniai vardai

pakeisti lietuviškais (pavyzdžiui, Dnepras – Nemunu ir pan.). Dar daugiau

pritaikytas Lietuvos gyvenimui, atspindįs 1905-1907 metų revoliucinį

pakilimą, buvo V. Mickevičiaus-Kupsuko atliktas ,,Darbininkų marseljetės“

perdirbimas, išspausdintas 1908 m. Šis perdirbimas pavadintas ,,Lietuvių

marseljete“ ir turi net tris naujus posmus, kurių nėra rusiškame tekste. Be

jau minėtųjų, buvo ir daugiau ,,Marseljetės“ vertimų į lietuvių kalbą. Jie

visi paplito Lietuvos liaudyje ir yra žinomi iki mūsų dienų daugeliu

skirtingų variantų.

,,Marseljetė Lietuvoje buvo dainuojama ne tik lietuviškai.

Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir kitų miestų darbininkai jau XIX a. pabaigoje

kartu su kitomis revoliucinėmis dainomis dainavo ,,Darbininkų marseljetę“

ir rusiškai. Kitų tautų revoliucinės dainos ypač plito Vilniuje, kur gyveno

įvairių tautybių žmonės.

Per vertimus į rusų kalbą Lietuvą pasiekė ir ,,Internacionalas“,

sukurtas prancūzų poeto komunaro E. Potjė ir paskelbtas 1887 m. Rusijoje

,,Internacionalas“ paplito XX a. pradžioje. Iš rusų kalbos į lietuvių 1905

m. ,,Internacionalą“ pirmą kartą išvertė J. Baltrušaitis-Mėmelė. Vėliau

pasirodė ir daugiau ,, Internacionalo“ vertimų. Jis Lietuvoje greitai

išpopuliarėjo, buvo imtas plačiai dainuoti demonstracijose ir kituose

revoliuciniuose darbo žmonių susibūrimuose.

– 4 –

Lietuvių revoliucinių dainų vystimuisi didžiulį poveikį darė rusų

revoliucinės dainos, kurias kūrė revoliucionieriai ir profesionalai : G.

Kržižanovskis, L. Radinas, M. Michailovas, ir kt. Į lietuvių revoliucinių

dainų repertuarą įėjo populiari revoliucinė rusų daina ,,Žuvusiems

draugams“, sukurta, sekant V. Archangelskio eilėraščiu ,,Laidotuvių maršas“

(1900). Ši daina yra įdėta jau pirmajame lietuvių revoliucinių dainų

rinkinėlyje ,,Pirmyn“ (1902). Ji buvo dainuojama 1905-1907 m. revoliucijos

laikotarpiu ir vėliau – reakcijos siautėjimo metais, taip pat 1917-1919 m.

kovų dėl Tarybų valdžios Lietuvoje metu ir buržuarijos valdymo laikais.

Šią dainą mini V. Mickevičius-Kupsukas, aprašydamas revoliucionierių teismą

ir kalinčius revoliucionierius. Prie šios dainos variantų, užrašytų

buržuazijos valdymo laikotarpiu, dainininkai nurodo, jog ji buvo dainuojama

fašistų nukankintiens draugams atminti. Keliais variantais

ši daina

užrašyta ir pokario metais. Jos variantai paprastai prasideda žodžiais:

,,Daug žuvo mūs brolių už laisvę kovoj“, ,,Kovoj jūs pražuvot, mielieji

draugai“ ir pan.

Lietuvoje taip pat išpopuliarėjo ir kitų rusų poetų dainos. L.

Radino daina „Drąsiai, draugai, koja kojon“ (1897) lietuviškai buvo imta

dainuoti nuo 1905 m. Ji stiprino liaudies dvasią tiek kovose prieš carizmą,

tiek ir prieš lietuviškąją buržuaziją. Liaudyje ši daina sklido „Ženkim,

draugai, gi mes drąsiai“, „Ženkim, draugai, mes į kovą“ ir kitais

variantais. M. Michailovo daina ,,Drąsiai, draugai!“ (1861) į lietuvių

revoliucinę ppoeziją ir į liaudies dainas įėjo nuo XIX a. pabaigos. Dar

buvo dainuojama F. Škuliovo eilėrščio ,,Mes – kalviai“ (1912) ir kitos

dainos. Ypač populiari buvo ,,Kalinio daina“ iš M. Gorkio pjesės ,,Dugne“.

Ši daina turi daugelį lietuviškų perdirbimų bei variantų, kurie kartais yra

žymiai ilgesni už originalą.

Nemažai įtakos lietuvių revoliucinių dainų repertuarui darė lenkų

revoliucinės dainos. Į lietuvių kalbą jos buvo verčiamos tiek iš originalo,

tiek ir išrusiškų vertimų, kurie dažniausiai būdavo atlikti G.

Kržižanovskio.

Viena populiariausių Lietuvoje revoliucinių dainų buvo

„Varšuvienė“ (,,Kelkim aukštyn mūsų vėliavą ddrąsiai“). Ją 1883 m. parašė

lenkų poetas V. Svencickis. Iš rusiško G. Kržižanovskio vertimo (1897)

,,Varšuvienę“ J. Baltrušaitis-Mėmelė išvertė į lietuvių kalbą, ir ji

greitai paplito plačiuose liaudies sluosksniuose. Lietuvą pasiekė ir kita

žinoma lenkų revoliucinė daina ,,Tironai, jūs siuskit, kankinkite mus“. Ši

daina į llietuvių kalbą buvo verčiamair iš rusų, ir iš lenkų kalbų. Nuo XX

a. pradžios Lietuvoje plito garsi B. Červenskio daina ,,Raudonoji vėliava“.

Lietuvos liaudis taip pat buvo pamėgusi populiarią lenkų darbininkų dainą

,,Kas auksą žemėj randa“. Ši daina, J. Baltrušaičio-Mėmelės 1904 m.

išversta į lietuvių kalbą, keliais skirtingais variantais yra užrašyta

įvairiose Lietuvos vietose tiek ikitarybiniais, tiek ir tarybiniais

laikais. Iš lenkų revoliucinio judėjimo į Lietuvą yra atėję ir daugiau

kovingų dainų – pavyzdžiui, ,,Maž ką valgę ir tegėrę“, ,,Šaukia sesutė savo

brolelį“, ,,Broliai, sukruskim, ginklą į ranką“ ir kt.

Rusų ir lenkų revoliucinės poezijos poveikis lietuvių

revoliucinėms dai-

– 5 –

noms iki Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos buvo ypač stiprus.

Šių tautų revoliucinė poezija skatino lietuvių pažangiuosius poetus kurti

revoliucines dainas, padėjo įsitvirtinti revoliucinės dainos tradicijai

Lietuvoje. Lietuvių revoliucinės dainos perėmė iš rusų ir lenkų

revoliucinės poezijos populiarius motyvus, atitikusius Lietuvos gyvenimo

sąlygas. Revoliucinės dainos Lietuvos sa1ygoms buvo pritaikomos kūrybiškai,

suteikiant joms nacionalinį koloritą. Tai akivaizdžiai matyti iš tokių rusų

revoliucinių dainų perdirbinių, kaip ,,Darbininkų marseljetė“, ,,Ženkim,

draugai, gi mes drąsiai“, ,,Saulė teka, saulė leidžias“ ir kitų, kur

laisvas vertimas bei perdirbimas persipina su originaliais, naujai

prirašytais posmais.

Tiek laisvai perkurtas bei išverstas, tiek ir originalias lietuvių

revoliucines dainas liaudis mėgo ir plačiai dainavo jau nuo XIX a.

pabaigos. Jos lydėjo visas darbo žmonių kovas. 1905 – 1907 m. revoliucijos

laikotarpiu revoliucinės ddainos buvo dainuojamos kovojant prieš carizmą,

1917 – 1919 m. – prieš burzuaziją ir užsienio interventus. Buržuazijos

diktatūros metais revoliucinės dainos buvo dainuojamos revoliucionierių

susirinkimuose, liaudies demonstracijose, jos stiprino politinių kalinių

dvasią kalėjimuose. Revoliucinės dainos atitiko Lietuvos darbo žmonių

nuotaikas, reiškė jų valią bei siekimus.

Lietuvių revoliucinės dainos dainuotos ne tik Lietuvoje, bet ir

kitur, kur tik būdavo daugiau lietuvių ir kur vyko pažangus revoliucinis

judėjimas. Pavyzdžiui, jos buvo dainuojamos Rygoje, kur gyveno nemaža

lietuvių. Šios dainos buvo labai populiarios ir pirmojo pasaulinio karo

metu į Rusijos gilumą pasitraukusių lietuvių tarpe. Revoliucines dainas

plačiai dainavo JAV ir Škotijoje gyvenę lietuviai.

Revoliucinėms dainoms Lietuvoje plisti daug padėjo socialistinė

spauda bei revoliucinių dainų rinkinėliai. Nemaža tokių rinkinėlių buvo

išleista XX a. pradžioje: ,,Pirmyn. Darbininkų eilės ir dainos“ (Liepoja,

1902), ,,Revoliucijos dainos“ (Ryga, 1904; Londonas, 1905; Čikaga, 1908;

Vilnius, 1918), ,,Revoliucinės dainos“ (Ryga, 1905), ,,Kovotojų giesmės“

(Filadelfija, 1907), ,,Kibirkštys“ (Petrapilis, 1908) ir kt.

Lietuvių revoliucinės dainos nuėjo savitą vystymosi kelią. Jų

raida glaudžiai siejosi su revoliucinių įvykių Lietuvoje eiga.

Pirmas ryškus revoliucinių dainų vystimosi Lietuvoje laikotarpis

buvo 1905 – 1907 revoliucijos metai. Kaip tik tuo laiku ypač paplito

revoliucinės dainos. Vėliau revoliuciniai motyvai pasireiškė ir pirmojo

pasaulinio karo metu bei kovų dėl Tarybų valdžios laikotarpyje, kuris truko

1917 – 1919 metais. Dar veliau revoliucinės dainos pasireiškė ir

buržuazijos valdymo metais, tai buvo kažkur apie 11920 – 1935 metus.

Revoliucinės dainos pasižymi nauja specifine menine išraiška,

kurią sudarė jų idėjinistematinis turinys ir kuri atitiko liaudies

išsivadavimo dvasią, jos kovingąsias nuotaikas. Revoliucinėse dainose

žymiai mažiau lyrizmo, negu senosio-

– 6 –

se liaudies dainose. Jose nesutinkama įprastų poetinių įvaizdžių, o iškyla

nauji poetiniai įvaizdžiai ir sąvokos: darbo ranka geležinė, suvargusi

liaudis, rytų aušra, laisvės vėliava, liepsna leninizmo ir kt.

Revoliucinėse dainose yra daug naujų žodžių, atspindžinčių klasių kovą,

politinį revoliucinį darbo žmonių judėjimą: engėjus, skriaudėjus,

kraugerys, despotas, retežiai, kovotojas ir pan. Dauguma tų žodžių, sąvokų

ir įvaizdžių į lietuvių revoliucinių dainų žodyną bei poetiką pateko iš

vertimų ir perdirbinių. Ši naujoji poetika atitiko revoliucinių dainų

paskirtį – kelti liaudies mases į kovą, žadinti jų klasinį bei politinį

sąmoningumą.

Daugelis revoliucinių dainų buvo dainuojamos

demonstracijose, liaudies susibūrimuose, tad jų ritmas dažniausiai atitinka

maršo ritmą, žygiavimo taktą.

Revoliucinių dainų yra užrašyta žymiai mažiau, negu kitų

žanrų tautosakos kūrinių. Tai iš dalies paaiškina tuo, kad buržuazijos

valdymo metais šios dainos nebuvo intensyviau renkamos – priešingai, jos

buvo persekiojamos ir nelaikomos lietuvių tautosaka.

Revoliucinės dainos, skelbė liaudies protestą

kapitalistiniams išnaudotojams, palaikė revoliucines žmonių nuotaikas,

šaukė į kovą dėl socialistinės santvarkos įtvirtinimo mūsų krašte. Ir tai

suvaidino didelį vaidmenį lietuvių liaudies išsivadavimo kovoje.

– 7 –

Revoliucinių dainų rinkiniai ir dar šis tas

– 8 –

– 9 –

Išvados

Anksčiau lietuviai rrevoliucines dainas dainuodavo, kad pagyvintų

tautos pilietiškumą vykstant karui ar kovoms dėl Tarybų valdžios. Beto, jos

tarsi skelbdavo protestą kapitalistams. O dabar, kai Lietuva jau yra

nepriklausoma šalis, revolucinės dainos mažai kur bedainuojamos. Daugiau

yra paplitusios patriotinės dainos, dainuojamos apie Lietuvą, tautiškumą ir

pan.

– 10 –

Naudota literatūra

1. Skaitinių vadovėlis 8 klasei

2. Internetas

3. Knyga ,,Lietuvių tautosakos apybraiža“

– 11 –

Turinys

Įvadas

……………………..

…………… 2

Revoliucinės dainos

……………………..

……… 3

Revoliucinių dainų rinkiniai ir dar šis tas

…………………. 8

Išvados

……………………..

………….. 10

Naudota literatūra

……………………..

……… 11

– 12 –