Neverbalinės kalbos raiška pradinėje mokykloje

TURINYS

ĮVADAS 3

1. BENDRAVIMO IR BENDRADARBIAVIMO SAMPRATA. VERBALINIS IR NEVERBALINIS

BENDRAVIMAS 5

1.1 Verbalinė kalba mokytojo ir mokinių bendravime 9

1.2 Artistiškumas – kūno kalba 13

2. VERBALINĖS IR NEVERBALINĖS KALBOS SANTYKIS PRADINĖJE MOKYKLOJE 19

3. NEVERBALINĖS KALBOS RAIŠKOS MOKINIŲ BENDRAVIME TYRIMAS 25

2.1 Pedagogų apklausos duomenų analizė 26

2.2 4 klasės mokinių anketinės apklausos duomenų analizė 31

1.3 Mokinių stebėjimo duomenų aprašymas 36

IŠVADOS 39

NAUDOTA LITERATŪRA 41

SANTRAUKA 43

PRIEDAI 44ĮVADAS

Temos aktualumas: Lietuvių kalba – ryškiausias lietuvių tautos

nacionalumo požymis ir didžiausia vertybė. Mokykloje ja perteikiamos

dorovinės nuostatos, tautos atmintis. Ja kuriama dabarties kultūra.

Pradinėje mokykloje kalba yra prieinamiausias vaiko informacijos šaltinis

ir viena iš svarbiausių mokymosi priemonių. Kalbėdami žmonės bendrauja.

Bendravimas yra vienas iš pagrindinių žmogaus poreikių. Be bendravimo

su žmonėmis negali būti normalaus psichinio žmogaus vystymosi. Negalime

žmogaus asmenybės raidos atsieti nuo socialinės aplinkos, nuo tradicijų.

Tai turi įtakos ir harmoningai asmenybės raidai, ir jo individualių galių

raiškai.

Bendravimas su kiekvienu asmeniu yra skirtingas. „Bendravimas – turėti

bendrų reikalų, santykių“ [8, p. 78]. Mes bendraujame verbaliniu, ir

neverbaliniu būdu, taip pat kaip bendravimo forma yra naudojama rašytinė

kalba. Neverbalinis bendravimas -„nežodinių elementų (gestų, mimikų)

naudojamas bendraujant. Verbaliniai bendravimo elementai, t.y. tai ką

žmogus kalba, ir neverbaliniai elementai, t.y. kaip žmogus kalba, gali

sutapti, papildyti vienas kitą, bet gali ir prieštarauti vieni kitiems“

[29, p. 188]. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ verbalinis bendravimas

apibūdinamas, kaip „žodis, žodžiu ppareikštas“[8, p. 921].

Apie bendravimo svarbą, funkcijas bei raišką daug rašė D. Gailienė, L.

Bulotaitė, M. Sturlienė (20002), A. Gučas (1990), J. Laužikas (1997), A.

Pease (2003), J. Vabalas – Gudaitis (1983), R. Želvys (1995), V. Žemaitis

(1992) ir kt.

Šiuolaikiniame gyvenime Lietuvai integruojantis į Europos

Sąjungą vis dažniau susiduriama su kitų tautų atstovais, ir nemokant jų

kabos susikalbama kūno judesiais, ženklais – kūno kalba. Juo labiau

plečiasi ir intensyvėja žmonių bendravimas, tuo daugiau juntame ir

bendravimo kultūros stoką. Tai, matyt, galima paaiškinti ne vien tuo, kad

žmonių santykiai tampa sudėtingesni, bendravimas – intensyvesnis, bet ir

tuo, kad smarkiai kyla bendras žmogaus kultūros lygis, turtėja dvasinis

pasaulis, kad dabar jis daug reiklesnis sau ir kitiems, nepakantesnis

savanaudiškumui, šiurkštumui, bukumui, chamiškumui ir kitokiam blogiui

žmonių santykiuose.

Žmonės bendraudami ir bendradarbiaudami gali sėkmingiau tenkinti

daugelį svarbiausių savo poreikių. Visų pirma žmonės bendraudami ir

bendradarbiaudami keičiasi informacija. Antra, bendravimas ir

bendradarbiavimas suteikia mums galimybę geriau suprasti ir pažinti save

[2, p. 11]. Bendravimo ir bendradarbiavimo ugdymas prasideda dar šeimoje,

atėjus vaikui į mokyklą tobulinamas.

Mokytojo ir mokinio, auklėtojo ir auklėtinio bendravimo ir

bendradarbiavimo būdo problema labai sena. Visais laikais ir visų tautų

pažangūs pedagogai jai skyrė didelį dėmesį. Antai jau žymus graikų

filosofas Platonas, kurdamas valstybės, kaip politinės ir dorovinės

organizacijos modelį, teigė, kad tik teisingas jauno žmogus auklėjimas ir

lavinimas pažadina geruosius žmogaus prigimties bruožus, o kas jau juos

turįs, tai tokio teisingo auklėjimo ir bendravimo atitikimo prigimčiai dėka

padaro tuos bruožus dar geresnius. [30, p. 140].

Pagrindinis bendravimo ir bendradarbiavimo mokytojas yra mokykla.

Kiekvienos tautos mokykloje vaikai išmoksta, kaip tinkamai reikšti savo

emocijas, jausmus, taisyklingai kalbėti. Auklėjimo, ugdymo procese

mokytojas su mokiniais nuolat bendrauja ir bendradarbiauja žodžių ir kūno

judesių pagalba.

TYRIMO OBJEKTAS: 1 ir 4 klasių mokinių neverbalinės kalbos raiška.

DARBO TIKSLAS: Atskleisti neverbalinės kalbos svarbą mokinių

bendravime.

DARBO UŽDAVINIAI:

1. Atlikti pedagoginės psichologinės literatūros analizę.

2. Išanalizuoti verbalinės ir neverbalinės kalbos santykį pradinėje

mokyk.loje teoriniu ir praktiniu aspektu.

3. Nustatyti mokinių neverbalinės kalbos raišką ir jos įtaką

bendravimui.

HIPOTEZĖ: Neverbalinė kalba bendravimą padaro išraiškingesnį.

TYRIMO METODAI: mokslinės literatūros analizė; stebėjimas;

anketavimas; interviu; tyrimo rezultatų statistinė ir grafinė analizė.

DARBO STRUKTŪRA IR APIMTIS: Darbą sudaro santrauka, įvadas, trys

skyriai, išvados, naudotos literatūros sąrašas ir priedai. 1. BENDRAVIMO IR BENDRADARBIAVIMO SAMPRATA. VERBALINIS IR NEVERBALINIS

BENDRAVIMAS

Norime ar nenorime, mokame ar nemokame, mes nuo pat ryto iki vakaro su

kuo nors bendraujame ir bendradarbiaujame. Vaikai bendrauja ir

bendradarbiauja su tėvais, studentai su dėstytojais, įstaigų darbuotojai su

savo vadovais, bendradarbiais, klientais. Netgi tada, kai šalia nėra nei

vieno žmogaus, jaučiame aplinkinių įtaką. „Pedagogikos terminų“ žodyne

bendravimas yra aiškinamas kaip „keitimasis informacija, patirtimi, jos

turtinimas naudojantis žodiniais ir nežodiniais ženklais.“ [15, p. 227].

Anot D. Gailienę, L. Bulotaitę, M. Sturlienę, bendravimas yra

daugialypis reiškinys. Bendravimu vadiname ir daugelį metų trunkančią

draugystę, ir susirašinėjimą elektroniniu paštu, ir aktoriaus pasirodymą

publikai. Todėl skiriamos įvairios bendravimo rūšys, sudėtinės dalys ir

aspektai. [11, p. 127].

Bendravimo formos yra žodinės, rašytinės ir nežodinės. Žodinis

bendravimas – dialogas ir monologas. Rašytinis – gebėjimas išreikšti ir

perduoti raštu mintis bei jausmus. Nežodinis bendravimas – emocijos,

įgyvenimai, žvilgsnis, gestai, mimika ir kt. Tai – bendravimas be žodžių.

Anot V. Žemaičio (1992), „šie neverbalinio bendravimo būdai sudaro savitą

komunikacinę ženklų sistemą, kuri papildo verbalinę komunikaciją, o kartais

net ją pakeičia“. [33, p .5].

Galima skirti bendravimą su savimi (jis dar vadinamas

intrapersonaliniu) ir bendravimą su kitais (tarpusavio, tarpasmeninis,

interpersonalinis). Puikios intrapersonalinio bendravimo iliustracijos –

posakiai „mane baigia užgraužti sąžinė“, „pasižiūrėk į save iš šalies“ ir

pan. Tarpasmeninis bendravimas – toks, į kuri įsitraukia ne mažiau kaip du

žmonės. [2, p. 34].

[pic]

1 lentelė Svarbiausi tarpasmeninio bendravimo aspektai [2, p. 34].

Vos tik atsiranda koks nors ryšys tarp dviejų ar daugiau žmonių,

prasideda komunikacijos procesai. Bendravimas susideda iš jų lyg statinys

iš plytų. Komunikacija – tai keitimasis informacija, naudojant kokią nors

ženklų sistemą. Bendraudami žmonės dalijasi žiniomis, nuomonėmis, praneša

vieni kitiems apie savo jausmus. Šiai informacijai perduoti naudojami

įvairūs būdai: kalba (žodinis bendravimas), mimika, gestai, kai kada netgi

aprangos detalės ar aksesuarai (nežodinis bendravimas). Ar keitimasis

informacija vyksta sėkmingai, priklauso nuo to, kaip informacijos siuntėjas

ir gavėjas supranta tų pačių ženklų – žodžių, gestų ir kt. – prasmę. [10,

p. 310]. Mokykloje nuolat komunikuoja pedagogas su savo auklėtiniais. Kaip

pedagogas sugeba perteikti mokomąją medžiagą priklauso, kaip mokinys ją

perims, supras ir gebės įsisavinti.

Kitas svarbus bendravimo aspektas – tarpusavio sąveika. Tai

bendraujančių poveikis vienas kitam. Bendraudami žmonės daro vieni kitiems

tam tikrą įtaką: keičia jausmus, požiūrius ir elgesį. Dažnai, turėdami

įvairių tikslų, tarpusavyje bendrauja visai nepažįstami žmonės. [2, p.35].

Mokykloje tarpusavyje nuolat bendrauja mokytojas ir mokinys. Mokytojas

yra tarsi patarėjas, pagalbininkas. Pedagogas auklėtiniams turi didžiulę

įtaką. Vaikai stebi mokytojo kalbėseną, judesius, mimiką, veido išraišką ir

patys bando pamėgdžioti.

Pasak J. Vabalą – Gudaitį tarpusavio sąveiką turi sudaryti ne mažiau

kaip du nariai, be to jie turi vienas kitą veikti arba paeiliui arba net

vienu metu. [32, p.104]

Bendravimą galima apibūdinti, kaip:

2 lentelė Bendravimo apibūdinimas.

Turint galvoje svarbiausius čia paminėtus bendravimo aspektus, galima

sakyti, jog sąvoka bendravimas apima dviejų ar daugiau žmonių tarpusavio

suvokimą keitimąsi informacija, sąveiką ir santykius.

Poreikis bendrauti – vienas pirmųjų vaiko socialinių poreikių. Jis

pasireiškia jau pirmojo gyvenimo mėnesio pabaigoje ir išlieka beveik visą

gyvenimą. Nuo šio poreikio tenkinimo, kaip parodė rusų p.sichologų L.

Vygotskio, A. Leontjevo, A. Lurimjos, D. Elkonino ir jų pasekėjų tyrimai,

priklauso vaiko psichinis

vystymasis. Kontakto su artimais žmonėmis, t. y.

tėvais, mokytojais pobūdis, jų bendravimo su vaiku kultūra bei prigimtinių

poreikių tenkinimo esmės suvokimas – pagrindinės padedančios asmenybei

vystytis sąlygos [34, 216- 217].

Atėjus vaikui į mokyklą bendravimo poreikis nepakinta, tačiau

prasiplečia. Vaikai jau bendrauja ne tik su tėvais, broliais, seserimis,

bet ir su pedagogais, bendraamžiais. Mokykloje atsiranda poreikis

bendradarbiauti. „Dabartiniame Lietuvių kalbos žodyne“ žodis

„bendradarbiauti“ apibūdinamas, kaip kartu su kitais dirbti. [8, p. 91].

Pasak J. Vabalą – Gudaitį, pedagogas mokiniu turi rūpintis taip, kaip

rūpinasi juo mama. Skirtis turi ttik sąmoningumas: „motina intuityviai ir

bemaž nesąmoningai užmezga stiprius santykius su savo kūdikiu, pedagogas

tuos santykius nustato sąmoningai, nors ir jam šiame darbe daugiausiai

padeda įgimti tėviškumo instinktai bei jautrumas vaikų bejėgiškumui.“ [32,

p. 108]. Pagal tai auklėtojų ir auklėtinių bendravimas yra daugiau

dalykinis, nors yra ir kitokio bendravimo išraiškų: mokytojas paguodžia

užsigavusį auklėtinį, paglosto, apkabina, meiliai šypsosi ir pan..

Mokytojo ir mokinių bendravime ir bendradarbiavime, anot J. Vabalo –

Gudaičio, pirmiausia svarbu – auklėtojo psichofizinės ypatybės, labiausiai

tos, kurios padidina jo kaip sąveikos nario reikšmę. Antrąją pedagogikos

dalį ssudaro auklėtinio psichofizinės funkcijos, dalyvaujančios bendravimo

sąveikoje, ir jų klasifikacija pagal reikšmę konstrukcinei sąveikai. Pačią

svarbiausią pedagogikos dalį sudaro sąveikos abipusiški vyksmai ir

nustatymas sąlygų bei priemonių, kurios stiprina arba silpnina konstrukcinę

sąveiką. Pasak J. Vabalą – Gudaitį tarpusavio sąveikai priskiriami garsai,

o ypač žodžiai iir optiniai įspūdžiai veikia vaiko sielą. [32, p. 109-110].

Pedagogo ir mokinių bendravime ir bendradarbiavime labai svarbu ne

tik, kas pasakoma, t.y. žodžiai, bet ir tai kaip pasakoma. Negali būti

pilnavertis bendravimas, kai mokymo procese bendraujama tik žodžiais.

Vaikams mokantis svarbu ne tik išgirsti, bet ir pamatyti kaip yra pasakoma.

Vaikas taip geriau įsimena medžiagą, nes prisimena su kokia veido išraiška

mokytojas pasakojo,kokie buvo jo gestai, kokias emocijas perteikė.

Mokykloje tinkamą bendravimą ir bendradarbiavimą sąlygoja teigiami

tarpasmeniniai ir kolektyviniai santykiai, o tinkamas bendravimas ir

bendradarbiavimas – teigiamus santykius, kuriuos reguliuoja pedagoginė

etika, taktas, mokinio taisyklės, asmeninis patrauklumas, sąmoningas ir

nesąmoningas požiūris vienų į kitus, prieštaravimų sprendimas. Mokytojo

bendravimo kultūra ne tik sėkmingo ugdymo sąlyga, bet ir viso pedagoginio

proceso šerdis.

Bendravimo ir bendradarbiavimo, jo kultūros išmanymas žmogui toks

reikšmingas ir būtinas, kad bbe jo negalima įsivaizduoti ir paties žmogaus.

Bendravimo procese sukuriama individo socialinė esmė, susiformuoja visi jo

žmogiškieji bruožai – pažiūros ir įsitikinimai, jausmai ir emocijos,

vertinimai ir idealai, charakterio savybės ir elgesio įpročiai. Be

bendravimo neįmanoma žmonių gamybinė, kultūrinė bei visuomeninė veikla.

[32, p.113].

Pagaliau mokėjimas išlaikyti tinkamą bendravimo ir bendradarbiavimo

kultūros lygį – didelė savaiminė vertybė. Kiekvienam labai svarbu patirti

kito žmogaus artumą, jo palankumą, būti suprastam, dalintis mintimis ir

išgyvenimais.

Pasak J. Vabalą – Gudaitį (1983), auklėtojas klasėje turi sukurti

tokią bendravimo atmosferą, kurios narys jis pats bbūtų, jei pedagogas pats

nėra tos sąveikos narys, anot J. Vabalo – Gudaičio , tai nepavydėtinas

tokio mokytojo likimas. Jei mokytojas, kad ir ne visai sąmoningai sukuria

mokinių s.ąveiką, ir pats yra veiklus jos narys, tai tame bendravimo

sūkuryje jis turės energijos, smalsumo, nes vaikai „užkrės“ jį savo

įkarščiu bei troškimais vis naujų žinių. Toks mokytojas nuolat stiprins

bendravimą su savo mokiniais. [32, p.109-111].

L. Jovaiša (1993) teigia, kad bendravimu ir bendradarbiavimu pradedamas

ir baigiamas pedagoginis aktas pamokos metu ir tiek kitokių pedagoginių

susitikimų metu. Bendravimo ir bendradarbiavimo dėka organizuojama,

atliekama ir kontroliuojama veikla vadovaujantis konkrečiais mokymo ar

auklėjimo uždaviniais. Bendravimas ne tik sėkmingo ugdymo sąlyga, bet ir

viso pedagoginio proceso šerdis. [15, p. 27]

Galima teigti, kad bendravimas ir bendradarbiavimas reikalingas

kiekvienam žmogui, nes poreikis bendrauti jau pasireiškia pirmosiomis

kūdikio gyvenimo dienomis ir tęsiasi visą gyvenimą. Be bendravimo ir

bendradarbiavimo neįmanoma apsieiti mokykloje. Mokymo procese pedagogas

bendrauja ir bendradarbiauja su vaikais, o ir vaikai bendrauja ir

bendradarbiauja tarpusavyje. Pagrindinė bendravimo išraiška yra žodinis

bendravimas, tačiau neįmanoma apsieiti ir be nežodinio bendravimo, kuris

papildo žodinę išraišką.

1.1 VERBALINĖ KALBA MOKYTOJO IR MOKINIŲ BENDRAVIME

Kasdieniniame gyvenime minėdami bendravimą, turime galvoje visų pirma

bendravimą žodžiais. Jis mums geriausiai žinoma. Bendravimas perteikiant

informaciją žodžiu vadinamas kalbėjimu. Pasaulyje yra daugiau kaip trys

tūkstančiai kalbų. Todėl norint visaverčio bendravimo būtina mokėti kalbą,

kuria kalba pašnekovas.

Pasak B. Rosenberg Marchall (2000), kalba, žodžiai turi didžiulę

reikšmę visiems žmonėms. Kalbėdami mes labai priartėjame prie bendravimo

(kalbėjimo ir klausymo), skatinančio nuoširdžiai duoti, tiesiančio tiltus

ne tik į mus pačius, bet ir į kitus. [31 , p. 12]. Kalba pagrindinė mokymo

ir auklėjimo, bendravimo priemonė, kuria žodžiais keičiasi informacija,

pažintine, praktine, emocine patirtimi. Mokymo procese kalba plečiama ir

gilinama. [15, p. 92].

J. Pikūnas ir A. Palijauskienė (2001) teigia, kad mokytojų ir mokinių

tiesioginis bendravimas vyksta sistemoje „subjektas – subjektas”. Galimas

ir tarpinis vyksmas, kai įsiterpia mokomosios priemonės, knygos, tada

bendravimas tampa sistema „subjektas – objektas”. Tiesioginis bendravimas

kalba visada prasideda nuo kontakto ir santykių užmezgimo, susitikus ugdymo

proceso dalyviams: mokytojui ir mokiniui. Čia mokytojas vadovauja

bendravimui, kreipia jį kultūros vertybių įgijimo linkme. Keitimosi

patirtimi turinį sudaro ne tik žinios, bet ir mokėjimai, įgūdžiai, pažiūros

ir kitos objektyvios vertybės. Todėl verbalinis bendravimas yra vienas

esminių ugdymo komponentų. [25, p.64]

Anot R. Želvio (1995), kalbėjimas gali būti ne tik išorinis, bet ir

vidinis. Vadinasi, kalba skirta ne vien bendrauti su kitais žmonėmis:

galima kalbėti ir su pačiu savimi. [33, p. 65]. Šiame darbe bus aptariamas

bendravimas tarp mokytojų, mokinių ir bendravimas tarp mokinių.

Verbalinis bendravimas gali būti monologinis ir dialoginis Monologinis

kalbėjimas yra tada, kai šneka vienas žmogus, o kiti, būdami klausytojais,

tik priima žodinę informaciją. Dialoginio kalbėjimo metu bendravimo

partneriai vienas kitam pperdavinėja pokalbio giją— ir patys kalba, ir kitų

klausosi. Dialogas sudėtingesnis už monologą: pašnekovams reikia labiau

taikytis vieniems prie kitų. Šis prisitaikymas yra įvairialypis —

pašnekovams tenka suderinti savo pokalbį taip, kad abu nenutiltų arba

nepradėtų šnekėti vienu metu. [33, p. 67-68].

Mokėjimas naudotis verbaliniais įgūdžiais – svarbiausias elementas

mokytojo darbe, kurį atspindi penkios mokytojo funkcijos, susijusios su

mokytojo ir mokinių verbaliniu bendravimu:

[pic]

3 lentelė Mokytojo ir. mokinių verbalinio bendravimo funkcijos

3 lentelėje pateikta mokytojo ir mokinių verbalinio bendravimo schema

kurią būtų galima paaiškinti taip: visų pirma mokytojai turi kalbėti

aiškiai, suprantamai, kad būtų išgirsti ar kad jų žodžiai turėtų poveikį.

Taip pat mokytojas turi suprasti, ką mokiniai jam nori pasakyti; mokytojų

vertinimo sistema – galima rasti daugybę pavyzdžių, kai mokinių kalbos

mokymasis nukentėjo dėl netinkamos ugdymo programos, nes buvo iki galo

neišsiaiškintos mokinių galimybės mokytis kalbos; mokytojų kompetencija

turi padėti vaikams suvokti, kad kalbos mokėjimas leidžia būti raštingu

visuomenės nariu; ir mokytojų dalyvavimas socializacijoje – turi padėti

mokiniams tapti pilnaverčiais visuomenės nariais.

R. Želvio (1995) teigimu pokalbio sėkmė labai priklauso nuo pašnekovų

asmeninių savybių: charakterių, pasaulėžiūros, temperamento ypatybių. Vieni

žmonės mėgsta lėtą, neskubią šneką su ilgomis pauzėmis, kiti greitai beria

žodžius, vos suspėję užbaigti sakinį, tuoj pradeda kitą ir nekreipia

dėmesio į pertraukimus. Jei šnekasi du skirtingo temperamento žmonės, jiems

gali būti sunku suderinti tokius nevienodus pokalbio stilius.

Tačiau

dažniausiai sugebama prisiderinti vienas prie kito, ypač jei tenka

bendrauti ilgiau. [33, p. 69].

Paprastai, girdėdami ir suvokdami žodžius, mes kuriame vieningą

vaizdą, dažniausiai net neįsisąmonindami minėtų trijų komponentų

egzistavimo. [2, p. 87].

Labai svarbu mokytojo ir mokinių pokalbyje, kad būtų grįžtamasis

ryšys. Tai pastebima pokalbio metu, kai pašnekovas pritaria arba nepritaria

neverbaline kalba. Grįžtamasis ryšys būna efektyvus tik tada, kai mokama

klausytis.

Mokykloje šitoks ryšys yra pastebimas tada, kai mokytojas klausia

mokinių, o mokiniai jam atsako pritaria ar nepritaria mokytojo nuomonei.

Mokytis kalbos galima kalbant, bendraujant, t. y. būnant socialiai

aktyviam. Per pamoką kalbėjimą galima išprovokuoti nagrinėjant tekstą ar

lyginant keletą skirtingų tekstų, sudarius tam tikras situacijas.

Mokymo procese labai svarbu, kad mokiniai įdėmiai klausytų mokytojo,

nes nuo efektyvaus klausymosi priklauso mokomosios medžiagos įsiminimas.

Jau „bendrosiose programose ir išsilavinimo standartuose“ kalbama, kad

kalbinis bendravimas tai moksleivio gebėjimas bendrauti su bendraamžiais ir

savo aplinkos žmonėmis sakytine ir rašytine kalba. Gebėjimas klausytis ir

suprasti kitų žmonių kalbą, gebėjimas pačiam kalbėti, reikšti savo mintis

ir jausmus. [3, p.113]

Labai svarbu, kad mokiniai gebėtų išklausyti mokytojo pasakojimų. Nuo

to kkaip mokiniai klausosi mokytojo priklauso tai kiek išgirsta, ir kiek

informacijos geba įsiminti.

Nemokėjimas klausyti – viena pagrindinių neefektyvaus bendravimo

priežasčių. Būtent tai veda į nesusipratimus, klaidas ir problemas, kurios

gali būti ne tik pavojingos, bet ir lemtingos. M. Burcley-Allen (1997)

teigimu, daugiausiai laiko bbendravimo procese užima klausymasis. [2, p.89].

Dažniausiai nesiklausome dėl vidinių priežasčių, kurios yra gana

paprastos: [2, p.90].

• mums neįdomu,

• mes mąstome apie savo svarbesnes problemas

• mes pavargę

• mes susijaudinę

Kad klausymas būtų efektyvus būtinos kelios sąlygos: [2, p. 96].

4 lentelė Bwwnell efektyvaus klausymosi modelis (pagal J. Greenberg ir R.

A. Baran, 2000)

Geras klausytojas tiesiog tampa savotišku veidrodžiu: atspindi tai, ką

jaučia ar kalba pašnekovas ir niekada „neužkimba“ ant pašnekovo „kabliuko“,

t. y. nesupyksta, neįsižeidžia, nedaro skubotų išvadų. Nereflektyviai

klausydamiesi, mes nesikišame į pašnekovo kalbą, tik dėmesingai tylime arba

įsiterpiame trumpomis replikomis. [2, p.97].

Piaget J. (2002) klausydamasis, kaip vaikai kalba, pastebėjo, kad

jaunesniojo mokyklinio amžia.us vaikai dažnai nesugeba išklausyti kito

kalbančiojo. Jis nustatė, kad beveik pusė 6- 7 metų amžiaus vaiko sakomų

sakinių yra eegocentriški. Egocentrinė kalba reiškia kalbėjimą kito asmens

akivaizdoje, bet neperduodant kitam ir nesikeičiant tarpusavyje informacija

ar idėjomis. Vaikai, būdami kartu, dažnai kalba, tačiau kalba jie

dažniausiai reiškia tik savo mintis, nereaguodami į tai, ką sako kiti

vaikai. [24, p. 166 – 167]

Piaget pažymėjo, kad augančio vaiko socializuota kalba irgi tobulėja,

t. y. vaikas kartais stengiasi bendrauti su kitais savo bendraamžiais,

mėgina aktyviai keistis mintimis ir suprasti tai, ką sako kitas. Vaikas

pradeda aiškinti, ką norėjo pasakyti ir vengia vartoti žodžius ar vardus,

kurių klausytojas gali nežinoti. Nuo eegocentrinės kalbos prie socializuotos

pereinama pamažu, ne staiga. Piaget pastebėjo, kad kartais ir vyresni

vaikai vartoja egocentrinę kalbą. [24, p. 178]

Remiantis turima pedagogine patirtimi, galima sakyti, kad mokiniai

dažnai nesiklauso pedagogo pasakojimų, aiškinimų. Tai galima pastebėti

mokinių žvilgsnyje, veido išraiškoje. Tada, kai mokiniai įdėmiai klausosi

pamokos eigos, galima pastebėti kintančią reakciją: veido išraiškos, kūno

padėties kaita.

Mokytojo asmenybė, jo bendravimo kultūros lygis – atlieka lemiamą

vaidmenį verbalinio bendravimo proceso su mokiniais metu. Nuo mokytojo

parinkto lingvistinio bendravimo metodo atitikties vaikų amžiui,

išsivystymo lygiui priklausys, kaip bus įsisavinti ir išlavinti kalbėjimo

įgūdžiai, sugebėjimas formuluoti aiškias mintis bei paties verbalinio

proceso esmės suvokimas ir vertinimas.

1.2 ARTISTIŠKUMAS – KŪNO KALBA

Neverbalinė kalba mūsų bendravime yra ne mažiau reikšmingesnė už

verbalinę: ji padeda geriau išreikšti norimas mintis. Anot L. Jovaišos

„bežodė komunikacija yra keitimasis daiktine, veiksmine informacija;

gestais mimika, pantomimika, jausmų išraiška ir t.t. Ugdymo procese šis

informacijos srautas labai reikšmingas asmenybei pažinti norint tinkamai su

ja bendrauti. Tačiau šią informaciją reikia mokėti teisingai šifruoti , kad

būtų išvengiama klaidų.“ [15, p.28].

Žodine kalba žmogus naudojasi norėdamas nuslėpti savo mintis. Tačiau

tai, ką jis nori nuslėpti kalbėdamas, pasako nežodine (neverbaline) arba

kūno kalba, nes kiekvieną pasakymą lydi nežodiniai signalai. Jie tiesiogiai

atspindi žmogaus fiziologines reakcijas, todėl yra greitesni už kalbą. Mes

kalbame balsu, tačiau bendraujame visu kūnu. [2, p. 105].

Nežodinis (neverbalinis) bendravimas &– tai pats paprasčiausias būdas

perduoti pasitenkinimą, nepasitenkinimą, skausmą, simpatiją ar antipatiją

kitam žmogui. Dar kūdikystėje, prieš išmokdami kalbėti, vaikai puikiai

perduoda savo jausmus, emocijas neverbaline kalba (garsas, judesys,

žvilgsnis, šypsena). Anot A. Bierach (2000), „Žmogui kalba duota tam, kad

jis galėtų nuslėpti savo mintis“. Tačiau tai, ką jis nori nuslėpti

kalbėdamas, dažniausiai išduoda kūnu. [4, p. 12].

Kartais kūno kalba išduoda daugiau nei kalbantysis nori pasakyti. Jei

atidžiai įsižiūrėtume į pašnekovo atliekamus gestus ar judesius, galėtume

atskleisti netgi jo vidinę būseną ir tai, kaip jis pokalbio metu jaučiasi

emociškai. Tačiau E. Jensen (1999) teigia, kad iš kūno kalbos negalima

apibendrinamai spręsti apie žmogų. Pavyzdžiui, vien iš to, kad žmogus sėdi

sukryžiavęs kojas, negalima spręsti, kad jis yra užsidaręs ir „atsitvėręs“.

Gali būti, kad žmogus paprasčiausiai ilsisi užsikėlęs koją ant kojos. [14,

p. 116].

Norint suprasti žmogaus mintis, reikia gerai žinoti neverbalinio

bendravimo komponentus, tai yra mimiką, gestus, kūno laikyseną, veido

išraišką, kūno suėdjimą, fizinį patrauklumą, apsirengimo stilių. Sudėjus

visus šiuos komponentus matoma bendra žmogaus išvaizda, kuri .siunčia

vienokius ar kitokius signalus į aplinką.

5 lentelė Neverbalinio bendravimo elementai

Visi čia paminėti neverbalinio bendravimo komponentai naudojami

mokykloje mokytojo ir mokinių bendravime. Stebėdamas mokinių tarpusavio

bendravimą, iš kūno kalbos, mokytojas gali pasakyti ką mokinys masto,

kokias emocijas išgyvena.

Aiškiausiai emocijos matomos veido išraiškoje. Gebėjimas veidu

išreikšti stiprias emocijas pagyvina veidą, leidžia jam bbe žodžių išreikšti

mintį. Gražūs jausmai sutaurina veidą; nedraugiški ir paniurę veidai darosi

dar mažiau patrauklūs. Tiesa ir tai, kad veido išraiška greitai kinta, nes

kūno kalboje atsispindi emocijos, kurias žmogus jaučia konkrečios

situacijos metu. Jeigu gerai pažinsite veido išraišką, tai jos kitimas leis

suprasti, kaip keičiasi pašnekovo nuotaika bendravimo procese. Žmogaus

veide galima perskaityti džiaugsmą, nuostabą, baimę, liūdesį, pyktį,

bjaurėjimąsi, panieką. Kartais veide gali atsispindėti daugiau nei viena

emocija, tai yra mišrios emocijos, pasireiškiančios skirtingose veido

dalyse. Maloniai nustebinto žmogaus veidas gali išreikšti džiaugsmo ir

nustebimo emocijas atvira šypsena ir pakeltais antakiais. Vertinant veido

išraišką, pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į bruožų visumą. Emocijų

išraiškoje dalyvauja visos veido dalys: kakta, antakiai, akys, akių vokai;

burna, lūpos bei raumenys, formuojantys raukšles nuo nosies iki lūpų

kampučių, nors kai kurios emocijos yra labiau susiję su tam tikromis veido

dalimis. [2, p. 106-108]. Mokymosi procese mokytojas stebėdamas mokinio

veido išraišką supranta, ar dėsto medžiaga įdomi, aiški, suprantamai.

Tokiu būdu pedagogas gali keisti situaciją, pateikti klausimus, kad

mokiniai išreikštų savo mintis, ir pareikštų, ką jau žino šiuo klausimu.

Tada mokymosi procesas tampa daug efektyvesnis.

Bendravimo procese mokytojas su mokiniu nuolat bendrauja žvilgsniu.

Psichologinėje literatūroje žvilgsnis yra įvardijamas kaip trumpalaikis ir

ilgalaikis. Su nepažįstamais žmonėmis pasikeičiame labai trumpais

žvilgsniais. Tačiau net ir trumpas akių kontaktas yra aiškus ketinimas

užmegzti su žmogumi ryšį. [2, p. 111].

Žvilgsnis parodo, kada žmogus

vengia tam tikros pokalbio temos arba

bendravimo. Pokalbio metu pašnekovai vienas kitam į akis gali ir nežiūrėti,

bet visuomet pasižiūrima į kitą asmenį, kai baigiama sakyti sava mintis.

Tai parodo verbalinės ir neverbalinės kalbos tarpusavio ryšį. [1, p. 51].

Ugdymo procese žvelgiant į mokinio akis puikiai galima matyti, kuris

mokinys neišmokęs, kuris viską žino ir pan. Taip mokytojas gali numatyti,

kurį mokinį galima paklausti.

Kitas neverbalinio bendravimo būdas yra balsas: jo tonas, greitis,

aukštis, pauzių skaičius, trukmė, stiprumas ir pašaliniai garsai, t.y.

paralingvistiniai signalai, kurie sustiprina arba paneigia žodinį

pranešimą. Taigi keičiant intonaciją, galima suteikti tiema patiems

žodžiams visai kitą prasmę. Kai vokaliniai požymiai (balso tonas, stiprumas

ir pan.) prieštarauja žodžiams, jie nebetenka reikšmės, o interpretuojami

tik balso duomenys. Itin meiliai sakant neigiamą informaciją apie žmogų,

dėmesys kreipiamas į balso intonaciją, o ne į turinį. [1, 56].

Nematydami žmogaus, tik iš balso galime nusakyti jo amžių, užimamas

pareigas, intraversiją, socialumą, dominavimą, nustatyti emocijas (baimę,

nervingumą meilę, liūdesį, pasitenkinimą). Įdomu tai, kad net iš vieno

atskirai pasakyto žodžio, galima pasakyti kalbančiojo statusą. [1, p. 56].

Mokytojo balsas tturi didžiulę poveikio jėgą mokiniams, nes mokiniai

išgirdę mokytojo balsą nurimsta, susikaupia darbui. Pagal balso skambesį

vaikai supranta mokytojo nusiteikimą, jo požiūrį į mokinius ir į dalyką,

apie kurį jis kalba.

Pasak K. Pukelio (1998), mokyto.jams būtina žinoti visas komunikacines

priemones, kurios gali būti naudingos perteikiant mokslo žinias,

organizuojant pažintinę veiklą ir mokant moksleivius dirbti savarankiškai.

Psichologai išskiria šiuos pedagogo profesijos komponentus susijusius su

neverbalinė kalba, padedančius pasirengti veiklai: [30, p. 114]

1. Atsisakymas monotoniškumo aiškinant mokymo medžiagą, nesuvaržytas

elgesys per pamoką,

2. Neverbalinių komunikacinių priemonių ir pauzių pasitelkimas (žvilgsnis,

mimika, gestai)

3. Mokinių dėmesio sukaupimas atsižvelgiant į išorinius jo elgesio

požymius.

Šie komponentai labai svarbūs profesinei pedagogo veiklai.

Kalbėdami žmonės daro daugybę kūno, ypač rankų judesių. Gestai yra

viso žmogaus kūno judėjimo dalis. Judėjimas yra gyvybės pagrindas, todėl

yra pirmesnis už kalbą. Judesys gali išreikšti jausmus, patirtį,

išgyvenimus, nes tai, kas vyksta kūne, yra emocijų šaltinis. Kūno judesiai

yra artimi psichikai: keičiantis judesiams, vyksta transformacijos

psichikoje. Dažniausiai gestikuliuojama kalbos pauzių metu ir tai skatina

manyti, kad gestai, išreikšdami bendrą kūno nusiteikimą, pasirodo pirmiau

nei mintis išreiškiama žžodžiais. [2, p. 112].

Pasak J. Laužiko, judesys, motorinis aktyvumas dažnai sudaro

neatskiriamą veiklos dalį. Rami laikysena pasakojant, kalbant, stebint ar

veikiant rodo domėjimosi ar dėmesio stoką. Ir priešingai dėmesys ir

domėjimasis pasireiškia mimika ir motorika. „visuomeniškai išsilavinęs

žmogus“ rodo tam tikrą motorinį aktualumą, kuris priklauso nuo situacijos.

[18, p.177].

Psichologų pastebėta, kad kalbėtojai, norintys įtikinti klausytojus,

naudoja daug daugiau nežodinio bendravimo elementų, jų tarpe daugiau gestų

rankomis, galvos linktelėjimų, veido išraiškos aktyvumo. [2, p. 113].

Mokykloje mokiniai labai dažnai gestikuliuoja, kai nežino tikslaus

atsakymo. Taip pat mokiniams yyra sunku išreikšti savo mintis tada, kai jie

mokosi mokykloje, kurioje kalbama ne gimtąja kalba. Tada yra labai skurdus

vaiko žodynas ir nežinodamas kaip išreikšti savo mintis, mokinys daugiau

gestikuliuoja. Pedagogai turi žinoti kokia yra gimtoji auklėtinių kalba.

Bendraujant žodžiais, taip pat pasireiškia ir poza kaip neverbalinio

bendravimo išraiška. Yra trys pagrindinės žmonėms būdingos pozos:

stovėjimas; sėdėjimas, tupėjimas ir klūpėjimas; gulėjimas. [2, p.113].

Poza papildo informacijos kanalus pranešimais apie tai, kaip kiti

jaučiasi. [1, p. 53]. Mokymo procese ir vaikų tarpusavio bendravime poza

turi didelę reikšmę. Vaikai dažnai bijodami būti pakviesti prie lentos

daugiau susigūžia, įsitempia, nesugeba atsipalaiduoti. Mokiniai, norintys,

kad juos pakviestų atsakinėti – būna pasitempę, išsitiesę, atsipalaidavę ir

savo sėdėjimo poza parodo, jog viską žino.

Kalbant apie kūno sudėjimą, svarbūs yra trys požymiai: ūgis, svoris ir

forma. Dažniausiai yra skiriami trys kūno formos tipai: endomorfa – stori,

apvalūs ir minkšti; ektomorfai – aukšti, ploni ir gležni; mezomorfai –

raumeningi, kaulėti ir atletiški [2, p. l16].

Anot W. H. Sheldon, C. V. Dupertuis ir E. McDermott, kiekvieno

individo kūno sudėjimas gali būti apibrėžtas pagal minėtus tipus. Buvo

nustatyta, kad mezomorfai yra agresyvesni ir dažniau linkę nusikalsti;

ektomorfai yra inteligentiški ir neramūs; endomorfai yra atsipalaidavę,

laimingi ir tingūs. Asmenys, linkę į depresiją, dažniausiai yra stori,

šizofrenikai – ploni (tai įtakoja jaunesnis amžius), tačiau ryšys tarp

asmenybės ir kūno sudėjimo, ttyrinėtojų nuomone, yra silpnas. Kūno sudėjimas

yra svarbus bendros žmogaus išvaizdos elementas nes, kūno išvaizda yra

svarbi sąlyga, priimant į darbą; ji taip pat yra prielaida formuotis tam

tikram požiūriui į kitus panašaus kūno sudėjimo žmones, netgi priskiriant

jiems tam tikrus asmenybės br.uožus. [2, p.117-118].

Kalbėdamiesi su žmogumi mes emocijas dažnai išreiškiame ne tik

gestais, mimika, žvilgsniu, bet ir prisilietimu. Prisilietimas pati

primityviausia socialinio bendravimo forma. Prisilietimas, kaip nežodinio

bendravimo elementas, išreiškia šilumą ir dominavimą. Bet koks

prisilietimas yra asmeninės erdvės pažeidimas, nors kartais ir malonus, jo

socialinės normos yra gana griežtos. Prisilietimas socialiai yra priimtinas

tik prie tam tikrų kūno dalių: rankų, plaštakų ir pečių, bet ne prie kokių

nors intymių zonų. [2, p. l19-120].

Kalbant apie prisilietimus mokykloje galima pasakyti, kad ne

kiekvienam mokiniui patinka mokytojo prisilietimas. Vieni mokiniai labai

nori, kad juos liestų mokytojas – glostytų, apkabintų ir pan. Tačiau

kitiems mokiniams mokytojo prisilietimai yra atgrasūs, nemalonūs. Tokias

mokinių emocijas galima pamatyti, kai mokytojas prisiliečia (glosto,

apkabina ir pan.,) prie mokinio. Todėl, galima sakyti, kad mokytojas visų

pirma turi pažinti savo mokinius, išsiaiškinti jų baimes ir nerimą ir tik

tada, kai žino kuriam mokiniui patinka prisilietimai, juos liesti t. y.

Pažeisti asmeninę erdvę (glostyti galvą, pečius, patapšnoti per petį ir

pan.).

Asmeninė erdvė — tai tam tikra nematoma siena aplink mus, kurią

nuolatos, sąmoningai ar nesąmoningai, stengiamės išlaikyti. Ši erdvė

padidėja arba sumažėja priklausomai nuo to, kur ir su kuo mes esame. [33,

p. 27 – 28]. Mokytojas prieš klasę turi stovėti taip, kad vyktų nuolatinis

bendravimas tarp jo ir mokinių. Ir kad nebūtų pažeista asmeninė erdvė tų

mokinių, kuriems nepatinka mokytojo prisilietimai.

Bendraujant su žmonėmis laikomasi tam tikros asmeninės erdvės. Yra

nustatyti 4 nuotoliai, kuriuos naudojame kasdieniame gyvenime: intymus

nuotolis, asmeninis nuotolis, socialinis nuotolis, viešasis nuotolis.[1,

p.58].

Kai mūsų erdvė pažeidžiama, mes atsakome vadinamuoju užtvaros elgesiu.

Pažeidus kieno nors erdvę pirmiausia žmogus žengs atgal, galbūt net

nesuprasdamas, kas atsitiko. Tada ką nors tarp savęs ir pašnekovo pastatys

ar padės knygą, rankinuką ir pan. [1, p. 59]. Mokykloje tai pastebima per

rašto darbus. Mokiniai nenorėdami, kad suolo draugas matytų tai, kas yra

rašoma užsidengia ranka, knyga, pieštukine.

Pagal tai kokius daiktus turi ir kaip yra apsirengęs žmogus galima

pasakyti jo charakterio savybes ir numatyti koks bus pokalbis. Todėl

bendravimui taip pat labai svarbi apranga ir turimi daiktai. Drabužiai

nusako žmogaus socialinę padėtį, grupinę priklausomybę, agresyvumo laipsnį,

lytinę orientaciją ir kt. Ypač daug ir labai aiškios informacijos apie

bendravimo pobūdį mums suteikia uniforma. Be abejo, apranga kartais

apgauna. Ne vienas esame girdėję arba skaitę pasakojimus apie skurdžiai

apsitaisiusius milijonierius arba elgetomis persirengusius princus. [33, p.

53 – 54]. Pagal tai, kaip mokinys yra apsirengęs (kokia jo uniforma) galima

pasakyti, kokios

mokyklos mokinys jis yra.

Paslėptus veiksmus dažniausiai sunku pamatyti, bet jie perduoda

daugiau informacijos negu atviri, juos sunku kontroliuoti. Jie perduoda

tikslią informaciją, pavyzdžiui, veido raudonavimas, rankų drebėjimas,

rankų prakaitavimas. Dažnai veido išraiška pasako, ar žmogus yra malonus,

ar nemalonus, ar aktyvus, ar pasyvus, kontroliuojantis save, ar karštuolis.

[11, p. 131]. Pedagoginio darbo patirtimi, galima teigti, kad vaikai

jaudindamiesi atsakinėjimo metu pradeda mikčioti, raudonuoti, dreba rankos.

A. Pease (2003) žodžiais tariant: „dažniausiai mes girdime tik

pranešimą ar informaciją, kuriuos nesunku užrašyti popieriaus lape, ir

praleidžiame svarbiausius dalykus, nes pamirštame atkreipti dėmesį į

žodžius lydinčią kūno kalą. Juk kiekvieną žodinį sakinį lydi kūno kalba.

Kartais tik ji . atskleidžia pokalbio partnerio tikruosius norus ir

ketinimus. [23, p. 17].

Kūno kalbos suvokimą galima ugdyti stebint mokytojus, tėvus,

bendraamžius, taip formuojant stereotipiško mąstymo ir elgesio pagrindus.

Tiksliausią informaciją apie save, savo jausmus, nuostatas ir kitas vidines

reakcijas mes gauname iš savo kūno. Jis – puikiausias indikatorius, iškart

reaguojantis į bet kokius net ir sunkiai plika akimi pastebimus

pasikeitimus. Vaikų kūno kalbos išmanymas ir teisingas interpretavimas

mokytojui gali padėti daugiau sužinoti aapie vaiką. Stebint kūno pokyčius,

pozą, judesius galima nuspėti stebimojo mintis, jausmus, slaptus ketinimus.

Nieko nėra kūne, ko nebuvo jausmuose ir mintyse, net ir

neįsisąmonintuose, pasakytų humanistas D. Whitemoras [25, p. 61- 80].

Žodžiais galime sakyti netiesą, tačiau kūnas niekada nemeluos. Asmenybės

vientisumo laikymosi pprincipas – tai mokėjimas skaityti vaiko ir savo kūno

knygą bei sąžiningai šiuo atžvilgiu elgtis. Grynos tiesos apie kitą asmenį,

su kuriuo bendraujama, galima žinoti tik tiek, kiek matome jo kūne. Visa

kita yra vaizduotės reikalas. Dėl to, bendraujant su vaiku, mokytojui, ir

apskritai kiekvienam žmogui, reikia pripažinti, kad: “laiku įsisąmoninus

savo vidines reakcijas, nuolat kylančias konkrečiomis sąlygomis ir

bendravimo situacijomis, augantis žmogus vis dažniau remsis savo vertybėmis

ir doriau elgsis“ [6, p. 255].

Neverbalinio bendravimo elementai aktyviai reiškiasi mokymosi procese.

Per fizinį ryšį geriau pažįstami kiti žmonės ir objektai. Besiformuojančio

žmogaus kūnas su visais organais padeda priimti ir perduoti informaciją.

Tai žmogaus dvasios namai, kuriais reikia rūpintis, kaip ir įprastais.

Mokytojo pareiga padėti suvokti mokiniui, kad sveikas kūnas – tai fizinė

sveikata, atidumas ir meilė savo kūnui, priėmimas jo tokio, koks yra.

Ugdytojas turi įskiepyti savo ugdytiniui, kad gera kūno priežiūra, gera

minčių ir jausmų raiška balsu, gestais, veidu, judesiais ir kt., rankų

vikrumas, teigiamas požiūris į savo kūną, asmenybę menkinančių ir

žalojančių emocijų nebuvimas, sugebėjimas kūno judesiais ir poza reikšti

sąmoningus minčių, jausmų proveržius yra labai svarbi bendravimo kultūros,

santykių su kitais bei savimi tapimo dalis.

J. Pikūnas ir A. Palujauskienė (2001), kaip vieną neverbalinio

bendravimo komponentų, ypač jaunesniajame mokykliniame amžiuje, išskiria

girdėjimą. Girdėjimas – procesas, kai garsų bangos sukelia ausies būgnelio

virpėjimą, kuris perduodamas smegenims. Jose elektrocheminiai impulsai

virsta psichologiniais pojūčiais, o garsų reikšmė interpretuojama.

Klausymas nėra automatiškas procesas, nes dažniausiai girdima, bet

neklausoma, jei tai neįdomu arba neaktualu. Tikrasis klausymas apima

daugiau procesų už pasyvų girdėjimą. Menas klausytis nėra įgimtas.

Mokykloje klausymas yra labai svarbus, nuo to priklauso įsisąmoninamų žinių

kiekybė ir kokybė, deja, jam beveik neskiriama laiko. Tai ypač paradoksalu,

kai žinome, jog daugiau kaip 50% bendravimo laiko yra klausomasi [25, p. 61-

80].

Visi klausytojai skirtingai supranta pateikiamą informaciją. Girdimų

duomenų suvokimą veikia: fiziologiniai ir kultūriniai faktoriai,

socialiniai vaidmenys, asmeniniai interesai ir poreikiai, kurie taip pat

nulemia, kas gaunamoje informacijoje bus atsirinkta ar išskirta.

Anot J. Bikelienę (2000), mokytojo ir mokinių bendravime labai svarbus

emocionalus kalbėjimas. Emocionalus kalbėtojas savo kalboje ne tik išsako

mintis, bet ir išreiškia jausmus, jaus užkrečia klausytojus; verčia

žavėtis, gėrėtis ar piktintis, bjaurėtis. [5, p. 47]. Pedagogas turi

sugebėti taip sudominti mokinius savo emocionalia kalba, kad mokiniai

klausytųsi ir mokytųsi su didžiuliu noru.

Kuo toliau, tuo labiau ne . tik viešosios aplinkos srityse, bet ir

mokykloje be lingvistinės bendravimo dalies, dėmesys telkiamas ir gestų

kalbai, mimikos, intonacijos, kalbančiųjų pozos, kalbėjimo ritmo, greičio

ar kitų neverbalinių bendravimo niuansų. Toks susidomėjimas kūno kalbos

bendravimo būdu yra sveikintinas reiškinys, ir atsižvelgiant į jo

populiarėjimą, vartojimą mokinių bei mokytojų tarpe, o taip pat

literatūros šia tema gausėjimą, galime pastebėti, kad kūno kalbos vaidmuo

bendravimo procese, nenuvertinant lingvistinio bendravimo reikšmingumo,

pamažu tampa vis labiau ir labiau aktualūs. Nuo jo didžia dalimi priklauso

tiek jaunesniojo, tiek vyresniojo amžiaus vaikų sugebėjimas suvokti bei

teisingai interpretuoti bendravimo procese pateikiamą informaciją. 2. VERBALINĖS IR NEVERBALINĖS KALBOS SANTYKIS PRADINĖJE MOKYKLOJE

Dabartinėje bendrojo lavinimo sistemoje pradinis ugdymas yra tarpinė

grandis tarp ikimokyklinio ir pagrindinio ugdymo. Todėl kalbos ugdymo

pradinėje mokykloje paskirtis – toliau plėtoti priešmokykliniais metais

įgytą kalbinę kompetenciją, padėti mokiniams įgyti naujų, reikalingų

gebėjimų bei rengti mokinį perėjimui į aukštesnę ugdymo(si) pakopą. [3, p.

95].

Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos Bendrosiose programose (2003)

pradinėms klasėms numatytas svarbiausias gimtosios kalbos, kaip mokomojo

dalyko, tikslas – kalbinės vaiko kompetencijos ugdymas. Tai kalbinis

bendravimas, gebėjimas skaityti ir rašyti, pirmieji skaitytojo bruožai ir

elementarus visų kalbos lygmenų pažinimas. [3, p. 95].

Priešmokykliniame amžiuje žaidžiantis vaikas ugdomas suvokti

suaugusiųjų veiklą ir elgesį veiksmais, laikysena, mimika, gestais ir

kalba. [3, p. 30]. Pasak J. Bukantienę ir A. Jurkuvienę (2004), pradinėje

mokykloje nežodinės komunikacijos ugdymas lyg nebetenka prasmės. [26, p.

11]. Tačiau mokytojas pasakodamas, skaitydamas, mokydamas įjungia ir

nežodinį bendravimą. Vaikai stebėdami mokytoją patys mokosi jungti

verbalinį ir neverbalinį bendravimą, šioje situacijoje įsijungia vaiko

vaizduotė.

Anot D. Kalesinkienės (2003), vaizduotė suteikia savitos informacijos,

padeda įgyti turiningesnį ir visybiškesnį aptariamo dalyko vaizdą.

Susidaryti vaizdiniai savitai perteikiami žodžiais. Kad mokinių kabinė

raiška būtų originali, reikia neslopinti vaizduotę, o ją lavinti. Pasak N.

M. Grendstad, vaizduotėje patirti įspūdžiai veikia ugdytinius, jų kūno

reakcijas, mintis, jausmus beveik taip pat kaip patirti tikrovėje. [17, p.

3]. Stebint interpretuojančius vaikus, iš jų kūno judesių, galima daug ką

pasakyti: ar tuo metu jo vaizduotėje susikurti vaizdiniai linksmi, ar

liūdni, patinkantys, ar ne ir kt.

Žmonių bendravimui svarbią įtaką turi nežodinė komunikacija –

emocijos, išgyvenimai, žvilgsnis, gestai, mimika ir kt.. Dauguma

neverbalinio elgesio gestų yra įgyti, jų reikšmę apsprendžia kultūra.

Visame pasaulyje pagrindiniai komunikacijos gestai yra maždaug vienodi. Kai

žmonės laimingi – šypsosi, kai niršta – jų žvilgsnis piktas. Galvos

linkčiojimas beveik visame pasaulyje reiškia „taip“. Atrodo, kad tai

įgimtas gestas, nes jį naudoja ir kurti bei akli žmonės. [23, p. 14-18].

Neverbalinė komunikacija plačiai taikoma pradinėje mokykloje.

Mokytojai kūno kalba papildo pamokos aiškinimą, siunčia mokiniams įvairius

signalus (kontaktuoja, padrąsina rankų ženklais, pagiria šypsena, pasako

pastabą akimis ir pan.). Pedagogas papildo savo kalbą gestais skaitydamas

ir pasakodamas tekstą vaikams, kalbėjimas tampa išraiškingesnis,

emocingesnis, priimtinesnis. [27, p. 12].

Anot J. Bukantienės ir A. Jurkuvienės (2004), mokiniai neverbaliniu

būdu dažnai pasako mokytojui apie išmoktą ar neišmoktą pamoką (akių

žvilgsnis), blogą ar gerą nuotaiką (veido mimika). Vaikai vieni kitiems

rodo įvairius gestus (kartais jų reikšmę žino tik jie): iškelia rankas

aukštyn (pasidavimas, nusivylimas), susitikę apsikabina ar kt..[27, p. 12].

Neverbalinio bendravimo galimybės neaprėpiamos, daugumai jos dar

nežinomos ar žinomos nepakankamai. Šios kalbos vaikai išmoksta stebėdami

artimiausią aplinką.

Tai komunikacijos rūšis, kurios reikėtų mokyti

pradinėje mokykloje. [27, p. 12].

Šiandien Lietuvos pradinėje mokykloje vaikai mokosi iš E.

Marcelionienės ir V. Plentaitės sudarytų lietuvių kalbos vadovėlių

„Šaltinėlis“, „Šaltinis“. Svarbiausias „Šaltinėlio“ sudarymo principas –

kalbinio ir literatūrinio ugdymo integracija. Vadovėlio komplekte pateikta

visuminė kalbos samprata, nesuskaldyta į kalbos ugdymą bei literatūrinį

lavinimą. [26, p. 14].

Sakytinės kalbos ugdymas .yra labai svarbus mokytojų uždavinys.

Sakytinė kalba – garsinė kalba, pagrindinė kalbos kaip „ženklų sistemos

realizavimo forma, kuri skiriasi nuo rašomosios kalbos intonacija,

tiesioginiu ryšiu su situacija ir kt. ypatybėmis“. [19, p. 624].

Kalbininkai dažnai pažymi, kad sakytinę kalbą „dažnai lydi gestai, mimika.

Jai būdingas laisvesnis, palyginti su rašomąja kalba, bendrinės kalbos

normos traktavimas“. [16, p. 202]

Kiekvienos pamokos metu, ugdoma vaikų sakytinė kalba. Anot R.

Frumkinos (2003), „sakytinės kalbos ypatingumas susijęs visų pirma su tuo,

kad didžioji dalis perteikiamos informacijos slypi ne pasakytame tekste, o

bendravimo situacijoje“ [25, p. 15]. Vaikas ne tik klausosi, ką jam sako

mokytojas, bet ir stebi mokytojo mimiką, gestus, judesius ir t.t. Pagal tai

vaikas susidaro įspūdingesnį pasakojimo vaizdą.

Anot V. Plentaitės iir E. Marcelionienės (2003), sakytinė kalba –

visada yra bendravimas su kitu žmogumi ar kitais žmonėmis. Tai

komunikacijos aktas. [26, p. 15]. Z. Nackūnaitė (2000) komunikaciją

apibūdina kaip keitimasis informaciniais ženklais (kalba, vaizdais,

gestais, mimika, judesiais, daiktais) arba kaip ko nors pranešimas,

paskelbimas, minčių bei iidėjų perdavimas ir paskleidimas. [22, p. 19].

Bendraudamas sakytine kalba žmogus vartoja ne tik žodžius, kartu jam padeda

ir balso moduliacijos (intonacija, pauzės, loginiai kirčiai), kūno išraiška

(laikysena, gestai, mimika, žvilgsnis ir kt.). [22, p. 20]. Labai svarbu

ugdant vaiko sakytinę kalbą mokyti ne tik parinkti tinkamą žodį, sudaryti

sakinį, bet ir moduliuoti balsą, valdyti savo kūną. [26, p. 15].

Mokytojas skirtingose situacijose naudoja skirtingą kalbinę raišką,

t.y. kiekvienoje situacijoje jo jausmai yra skirtingi, todėl skirtingai

perteikiamos emocijos, ir pasakojimas, pokalbis (kad ir ta pačia tema) būna

skirtingas. Remiantis darbo praktika galima teigti, kad kiekvienoje klasėje

sėdi skirtingi mokiniai, jie skiriasi charakterio ypatybėmis, norais,

siekiais, todėl ir žodinės bei nežodinės kalbos santykis būna skirtingas.

Kai klasė emocingesnė, daugiau įjungiama kūno klaba. Tą patį galima

pasakyti ir kalbant apie mokytoją, kuo mokytojas emocingesnis, jautresnis,

tuo ryškesnė bus nežodinė kalba.

Sakytinei kalbai labai svarbu balso moduliacijos: intonacijos, pauzės,

loginiai kirčiai. Visa tai priklauso nuo adresato, situacijos, pokalbio

temos. Jau baigdami pirmą klasę vaikai turėtų suprasti, kad vienokiu balsu

kalbama su pašnekovais per Vėlines prie artimųjų kapų ir kitaip per Velykas

ridenant kiaušinius. Bendraujant reikšmingas ir pašnekovo bei kalbėtojo

balsas. Jo nepasirenkame, tačiau jis gali būti lavinamas: išgaunamos

įvairios intonacijos džiaugsmui, liūdesiui, nustebimui, pykčiui ir kt.

emocijoms reikšti. V. Plentaitės ir E. Marcelionienės teigimu, turi būti

atkreipiamas dėmesys į neverbalinės raiškos priemonės – kūno raišką:

laikyseną, gestus, mimiką, žvilgsnį, juoką, ašaras. [26, p.17].

Kiekvienas vaikas yra skirtingas, vieniems sekasi lengviau mokytis ir

išklausyti mokytoją, o kitiems – sunkiau. Todėl būtina jau pradinėse

klasėse mokyti vaikus girdėti ir išklausyti. Z. Nauckūnaitė teigia, kad

„girdėjimas yra pasyvus dalykas, klausymas – aktyvi veikla. Jo reikia

mokyti(s), nes menas klausyti nėra įgimtas. Priešingai – vaikų emocingumas

kaip tik ir pasireiškia nesugebėjimu išklausyti ir suprasti kitą“. [22,

p.24]. Kaip tik tada, kai vaikas nesugeba išklausyti mokytojo aiškinimo,

sukinėjasi, mosikuoja rankomis t.y. nesugeba nusėdėti vietoje. Šitoks vaikų

elgesys gali reikšti, kad vaikui yra nuobodu, jis nesugeba išlaikyti

dėmesio, pavargo. Tokiu atveju patartina pailsėti.

Ugdant vaikų verbalinę ir neverbalinę kalbą labai svarbus mokinių

individualumo išryškinimas. Kiekvienas vaik.as turi kalbėti „savo kalba“,

t.y. vartoti tik jam būdingas žodines ir nežodines raiškos priemones ir

atskleisti savo asmenybę – leisti klausytojui save pažinti. [22, p.22].

.Mokytojas turi diferencijuoti ir individualizuoti mokymo(si) programas

taip, kad kiekvienas vaikas galėtų atskleisti savo gebėjimus.

Pradinėje mokykloje ugdoma ne tik vaikų sakytinė, bet ir rašytinė

kalba kuri glaudžiai susijusi su skaitymo procesu. Mokant skaityti,

lavinama ir kalbinė vaiko klausa bei dedami taisyklingos rašybos pagrindai.

Skaitydamas mokinys mato, taria ir girdi. Rašydamas jis pratinasi garsą

žymėti raide arba įsimena visą žodžio vaizdą ir gali pats sukurti, t.y.

parašyti. [20, p. 36]. Skaitymas ir rašymas susijęs su žodiniu ir nežodiniu

bendravimu todėl, kad vaikas išmokęs taisyklingai, išraiškingai, su

intonacija skaityti, mokės taisyklingai rašyti. Anot A. Gučo (1990), žodžio

tarimas rašant leidžia vaikui patikslinti žodžio garsų sudėtį, raidžių ir

skiemenų tvarką žodyje. Visa tai padeda vaikui tiksliai atkartoti žodį

raštu. [12, p. 168].

Mokymo procese didžiulę reikšmę turi judesys. Judesys – gera vaizdumo

priemonė mokant rašybos, kai reikia įsiminti raides arba įsidėmėti rašybos

sunkumus. Pavyzdžiui, norint, kad būtų įsiminti žodžiai „daug“ ir „lauk“,

išsiaiškinti jų prasmei, ieškoma atitinkamų judesių. Kartu judėjimas, pasak

J. Laužiką, padeda naują medžiagą, sąvokų formavimą ir kalbos bei mąstymo

formų automatizavimą padaryti gyvą ir vaizdų. [18, p.225 – 227]. Mokinys

mokomąją medžiagą turi suvokti taip, kad paklausus bet kokio klausimo

sugebėtų į jį atsakyti.

Ugdymo procese judesio pagalba vaikai mokomi rašyti raides, žodžius.

Pirmoje klasėje mokiniai mokydamiesi rašyti raides iš pradžių jas išmoksta

parašyti ore, o tik paskui – sąsiuvinyje. Kai vaikai išmoksta rašyti

raides, jas jungia į žodžius, sakinius.

Kai vaikai išmoksta rašyti, kuria rašinėlius, atpasakojimus,

samprotavimus. Vaikas rašydamas rašinį turi remtis savo turima patirtimi ir

pirmiausia savo kalbine medžiaga. Žinoma, vaiko kalba yra ir gali būti

veikiama tokių veiksnių, kaip mokytojo ir kitų žmonių kalba, skaitomųjų

knygų kalba. Šie veiksniai reikalingi mokinio kalbai (jo žodynui, net

pasakojimams) iš dalies nesąmoningai, jam pačiam nejaučiant. Tai teigiamai

veikia vaiko kalbos formavimąsi. [27, p. 158]. E. Marcelionienės teigimu ,

„raštingumo lygis priklauso ir nuo sakytinės vaiko kalbos lygio bei

apsiskaitymo“. [13, p. 14].

Norint išplėsti vaikų žodyną galima panaudoti įvairius kalbos

žaidimus. J. Budzinskio (2000) teigimu, galima judesį susieti su garsu,

pvz.: „Kas girdėti važiuojant?“ (nupiešti judančias susisiekimo priemones

ir pasakyti bei parašyti). [28, p. 166]. Taip pat galima imituoti gyvuliu,

paukščių, žvėrių balsus.

Rašytinė kalba formuojasi sakytinės kalbos pagrindu, šios dvi kalbos

rūšys turi daug bendra, tačiau nemažai ir skiriasi. Ugdant rašytinę mokinių

kalbą labai svarbūs ir skaitymas ir rašymas. Skaitydamas mokinys

intuityviai mokytojo ir draugų padedamas supranta rašytinės kalbos

ypatumus, juos perima ir taiko pats rašydamas. Žinoma rašytinės kalbos jis

mokomas ir specialiomis pratybomis, pateiktomis vadovėlyje, pratybų

sąsiuvinyje bei paties mokytojo pasirinktomis ir sukurtomis. Šiandieninėje

mokykloje, anot V. Plentaitės ir E. Marcelionienės, šioks toks pirmumas

taikomas skaitymui, nes kuo geriau vaikas skaitys, tuo lengviau jam bus

formuluoti ir užrašyti savo mintis. [26, p.25].

Ugdant vaikų skaitymą labai svarbu skatinti vaikų domėjimąsi skaitomu

kūriniu. Aktualu tai, kad skaitant kūrinį būtų aktyvi ne tik žodinė kalba,

bet ir kūno kalba (mimika, balso tembras ir pan.).

Skaitymo metodų yra įvairių, vienas tokių – tai teksto skaitymas

dalimis. Jo metu puikiai pasireiškia vaikų. neverbalinė kalba. V.

Gudzinskienės nuomone, taikant teksto skaitymo dalimis metodą, paprastai

stabtelima ties pačiomis įdomiausiomis vietomis. Perskaityta teksto atkarpa

interpretuojama atsakant į mokytojo pateiktus atviruosius klausimus. Į

pokalbį įsitraukia visi moksleiviai.

Jie ne tik patys kalba, bet ir mokosi

išklausyti kitus. Vaikai išgirsta įvairių minčių, turtėja jų žodynas ir

patirtis. Mokytojui svarbu pabrėžti, kad visos išsakytos mintys yra

vertingos. Mokiniai, matydami mokytojo reakciją – džiaugsmą, nuostabą dėl

jų originalių minčių, – stengiasi pasakyti ką nors ypatingo. Prieš

pradėdamas skaityti kitą teksto atkarpą, mokytojas pateikia klausimą,

skatinantį numatyti, kas tekste bus toliau. Tai moksleiviai nupiešia arba

užrašo popieriaus lape. [13, p. 13].

Visuose mokslinės literatūros šaltiniuose minima, kad Lietuvos

pradinėse mokyklose mokiniai ugdomi kalbėti verbaline kalba, tačiau mažai

kalbama apie pradinių kklasių mokinių nežodinės kalbos mokymą. Tačiau pasak

J. Bukantienę ir A. Jurkuvienę (2004), atliktų tyrimų duomenimis (75 proc.)

tyrime dalyvavusių mokytojų mano, kad jų darbo esmė yra bendravimas su

mokiniais ir tiek pat pedagogų pasisako, kad mokiniai turtų būti mokomi ir

neverbalinės kalbos. [20, p. 12].

Kad ir kaip ten būtų, tačiau vaiko kūno kalba turi būti ugdoma. V.

Daujotytės manymu, niekad negalima slopinti kalbančio vaiko kūno, „jo

ekspresyvumo“. Reikia suprasti šią pirminę kalbą, džiaugtis jos džiaugsmu.

Ji gali būti koreguojama, bet atsargiai. Slopinama kūno kalba slopina ir

žodžių kalbą, būdą, asmenybę. [9, p.15]

Verbalinio ir neverbalinio bendravimo įjungimas į mokymosi procesą

padaro mokinį ir mokytoją lygiais pašnekovais. [31, p. 110]

Anot J. Vabalą – Gudaitį (1983), mokytojo ir mokinių bendravime labai

svarbūs „pasikalbėjimai, net ginčai,“ taip pat svarbu parinkti minties

reikšimo formą, bei tikslius žodžius, tų žodžių gražumas ir suderinamumas,

net iškalbingumo ypatybės. [32, p.111]

Mokytojo ir mokinių prasmingam bendravimui labai svarbu ugdyti

jausmus, emocijas, bei jų išraiškas. Negalima slopinti mokinių jausmų

išraiškų – baimės, pykčio. Pedagogas turi gerai suprasti mokinių savivaldos

reikšmę socialinių jausmų ugdymui. [32, p.112]

Mokykloje bendrauja ne tik mokytojas su mokiniais, bet ir mokiniai

tarpusavyje. Bendraudami mokiniai tarpusavyje didžiausią dėmesį skiria ne

tam kokie žmonės jį supa, bet kaip jie atrodo (kokie rūbai, papuošalai ir

pan.). Pasak R. Žukauskienės (2001), vaiko išvaizda, jo drabužiai, kalba

kartais gali būti nepriimtini jo bendraamžiams, ir jis pasijunta atstumtas.

[35, p. 259]. Toks vaikas ir pamokų metu būna užsidaręs, mažiau kalba

neverbalinė kalba.

Taigi galima sakyti, kad mokymo procese negalima apsieiti be vienos

kurios nors bendravimo rūšies. Mokymo procese žodinė kalba yra papildoma

nežodime kalba, todėl mokymo procesas tampa įdomesnis, emocionalesnis,

išraiškingesnis ir, žinoma, mokiniams labiau suvokiamas. Negalima išskirti

verbalinio ar neverbalinio bendravimo kaip svarbiausia bendravimo išraiška,

nes šios bendravimo rūšys mokymo procese viena kitą papildo.. 3. NEVERBALINĖS KALBOS RAIŠKOS MOKINIŲ BENDRAVIME TYRIMAS

Tyrimo problema ir aktualumas: šios temos problematiškumą lemia,

tai, kad neverbalinis bendravimas yra ypač svarbus šiuolaikinėje

visuomenėje. Tema labai aktuali kiekvienoje švietimo įstaigoje, nes

pamokoje mokytojas siekdamas sėkmingo bendradarbiavimo, su mokiniais

bendrauja ne tik žodžiais, bet ir kūno kalba. Mokiniai stebėdami mokytoją

atkartoja jo judesius, emocijas, geriau įsimena mokomąją medžiagą. Juo

mokytojas turi didesnį autoritetą mokinių akyse, tuo geriau įsimenama

mokomoji medžiaga.

Tyrimui atlikti pasirinktos pirmos ir ketvirtos klasės todėl, kad

atėjusių į 1 klasę mokinių žodynas yra nedidelis, ir norint išreikšti

emocingesnę kalbą net nepastebint daugiau bendraujama kūno kalba.

Ketvirtoje klasėje mokinių žodynas yra pagausėjęs, todėl norint

vaizdingiau papasakoti dažniau vartojami ištiktukai, jaustukai. Taip pat

tyrimo metu buvo apklausti pedagogai, nes jie geriausiai pažįsta savo

mokinius, geriausiai žino kokius ženklus naudoja pamokų metu.

Tyrimui atlikti buvo imamas interviu, pateikiamos anketos ir atliktas

stebėjimas. Interviu metodu buvo apklausti 15 pradinių klasių pedagogų.

Anketavimo metodu buvo apklausti 79 ketvirtokai iš kurių 48 mergaitės ir 31

berniukai. Stebėjimo metodu buvo stebimi 1A, 1B, 1C, 1G klasių 98 mokiniai.

Tyrimo imtis iš viso 192 respondentai.

Tyrimo laikas ir vieta. Tyrimas atliktas 2005 m. vasario – balandžio

mėn. Klaipėdos Gedminių pagrindinėje mokykloje.

Tyrimo tikslas: atskleisti neverbalinės kalbos svarbą, bei nustatyti

jos raišką formalioje veikloje.

Tyrimo uždaviniai:

1. Išsiaiškinti verbalinės ir neverbalinės kalbos santykį mokytojo

ir mokinių bendravimo procese.

2. Nustatyti, kaip mokiniai tarpusavyje bendrauja nežodime kalba.

3. Stebėti mokinių išraišką, emocijas kai mokytojas aiškina temą ir

atsakinėjimo metu.

Tyrimo tipas: kiekybinis ir kokybinis.

Duomenų rinkimo metodai: interviu, anketinė apklausa, stebėjimas.

2.1 PEDAGOGŲ APKLAUSOS DUOMENŲ ANALIZĖ

Iš pedagogų buvo imama interviu. Interviu metu buvo pateikt 9

klausimai. 11, 2, 3 interviu klausimais buvo norima išsiaiškinti, kokios yra

pedagogų teorinės žinios apie neverbalinę kalbą. 4, 5, 6, 7, 8 klausimais

buvo norima išsiaiškinti, kaip pamokų metu verbalinė kalba jungiama su

neverbaline kalba. 9 klausimu, siekiama išsiaiškinti, kaip mokytojas

stebėdamas auklėtinius geba suprasti neverbalinę kalbą. ( žr. 1 priedą)

[pic]

1 pav. Pedagogų nuomonė kas yra neverbalinė kalba

Interviu metu paaiškėjo, kad mokytojai neverbalinę kalbą supranta,

kaip mimiką, gestus, judesius, ženklus (tai matyti 1 pav.). Dauguma

mokytojų 98 % teigė, kad neverbalinė kalba yra gestų kalba – „kai kalbi, o

kad vaikams būtų aiškiau, parodai rankomis, galvos, kūno judesiais“.

Mokytojai turi suprasti kas yra neverbalinė kalba, kad sugebėtų

kontroliuoti savo emocijas ir derintų verbalinę kalbą su neverbaline.

[pic]

2 pav. Kam reikalinga neverbalinė kalba?

Atsakydami į klausimą „kam reikalinga kūno kalba“, pedagogai tvirtino,

kad kūno kalba reikalinga pagyvinti mokymo procesui. Kaip matyti 2

paveiksle 82 % apklaustųjų tvirtino, kad neverbalinė kalba reikalinga

reikšti nuomonei, o 74 % tvirtino, kad ji reikalinga reikšti emocijoms.

Mokytojai dažnai aiškindami temą norėdami išraiškingiau pavaizduoti

mokiniams pasakojimą reiškia įvairias emocijas – liūdesį, gailestį,

džiaugsmą, nerimą. Visas šias emocijas mokytojai parodo mimika, kūno

judesiais, rankų mostais ir pan.

Mokytojų nuomone neverbalinė kalba yra reikalinga bendravimui be

žodžių, nes tokiu būdu bendraujant lavėja mokinių vaizduotė, mąstymas,

kūrybiškumas. Neverb.alinės kalbos pagalba mokiniai geriau supranta

mokomąją medžiagą ((45%). Yra žinoma, kad mokiniai mokosi ne tik iš to ką

girdi, bet ir iš to ką pamato, paliečia (įjungdami visas jusles). Tokiu

būdu vaikai geriau ir ilgesniam laikui įsimena mokomąją medžiagą.

[pic]

3 pav. Specifiniai neverbalinio bendravimo ženklai

Anot mokytojų, specifiniai neverbalinio bendravimo ženklai yra mimika,

rankų padėtis, kūno padėtis, galvos linktelėjimas, akių kontaktas. Kaip

matyti 3 pav. daugumos mokytojų nuomone, specifiniai neverbalinio

bendravimo ženklai yra mimika ir rankų padėtis, nes „šie ženklai yra

geriausiai matomi ir aiškiausiai suprantami aplinkinių žmonių“. 60 %

apklaustųjų mano, kad specifinis neverbalinio bendravimo ženklas yra kūno

padėtis, nes „pagal kūno padėtį galima pasakyti pašnekovo nuomonę apie

kalbantįjį“, „pagal kalbančiojo kūno padėtį galima nuspręsti kaip jis

nusiteikęs pokalbiui“, „kūno padėtis daug ką pasako apie vaikų norą

(nenorą) atsakinėti“. Daugiau nei 40% pedagogų mano, kad specifiniai

neverbalinio bendravimo ženklai yra galvos linktelėjimas arba akių

kontaktas. Galvos linktelėjimas bendraujant pasako pritarimą ar

nepritarimą. Akių kontaktas nežodiniame kalbėjime yra labai svarbus, nes

„akys išduoda mokinių emocijas“, „parodo mokinių norą (nenorą)

atsakinėti“, „susikaupimą“, „nusiteikimą klausytis“, „aktyvumą“.

[pic]

4 pav. Individualūs neverbalinio bendravimo ženklai

Kiekvienas mokytojas pamokų metu naudoja skirtingus ženklus, kurių

reikšmė įvairi. 80% pedagogų bendravimui su mokiniais turi rankos pakėlimo

ženklą. Vieniems mokytojams šis ženklas reiškia tylos, ramybės, kitiems –

darbas baigtas. 48 % pedagogų naudoj ženklą „pirštas prie lūpų.“ Šis

ženklas reiškia, kad „reikalaujama ramybės“, „tylos“.

20% pedagogų norėdami

paskatinti vaiką darbui – paglosto. Mūsų nuomone, glostyti vaiko negalima

bet kada. Visų pirma, reikia žinoti kuriam vaikui malonu mokytojo

prisilietimas. 5 % pedagogų patapšnoja vaikams per petį norėdami pagirti

mokinį. Apie 10 % pedagogų šypsosi norėdami pasidžiaugti mokinių darbu ir

tiek pat pedagogų pakelia pirštą norėdami nuraminti vaikus.

Ugdymo procese ženklai yra labai reikalingi, nes taip ugdomas vaikų

pastabumas, kruopštumas, darbštumas.

[pic]

5 pav. Ar reikia ugdyti mokinių neverbalinę kalbą?

Visi apklaustieji pedagogai tvirtino, kad mokinių neverbalinę kalbą

ugdyti būtina. Ugdyti reikia todėl, kkad „ji veikia visą mokymo procesą“, be

nežodinės kalbos nebūtų vaizdingumo kuris taip reikalingas mokinių ugdyme.

Kadangi kiekvienas mokinys yra individualus, todėl jų įsiminimo lygis yra

skirtingas. Vieni mokiniai geriau įsimena žodinę informaciją, kiti

vaizdinį, o dar kiti negali įsiminti informacijos be žodinio ir vaizdinio

mokymo kartu.

[pic]

6 pav. Kokiais būdais ugdote mokinių neverbalinę kalbą?

Mokymo procese mokinių neverbalinė kalba yra ugdoma įvairiai.

Kiekvienas mokytojas tai daro skirtingai. Dauguma mokytojų vaikų

neverbalinę kalbą ugdo žaidžiant ir vaidinant, anot jų, taip geriausiai ir

daugiausiai galima į verbalinę kalbą įįjungti ir neverbalinę. Žaisdami ir

vaidindami vaikai gali ne tik įsivaizduoti norimus objektus, bet ir juos

pavaizduoti savo kūnu, mimika, garsu – taip ugdoma ir vaizduotė, mąstymas.

41 % pedagogų teigia, kad norint išugdyti mokinių neverbalinę kalbą būtina

rodyti tinkamą pavyzdį. Vaikai stebėdami mokytojo neverbalinę kalbą

mėgdžioja ir bemėgdžiodami patys išmoksta bendrauti neverbaline kalba.

[pic]

7 pav. Ar pedagogai bendrauja neverbalinė kalba su vaikais ugdymo

procese?

Ugdymo procese 52 % pedagogų su mokiniais bendr.auja, o 34 % bendrauja

dažnai ir 10% bendrauja retai. Mokymo procese su mokiniais bendrauti

nežodime kalba yra ypač svarbu, nes taip vaikai geriau suvokia perteikiamą

medžiagą. Taip yra ugdoma mokinių atmintis bei vaizduotė.

[pic]

8 pav. Ar galima ugdyti vaiką bendraujant tik žodine kalba?

Ugdyti mokinius bendraujant tik žodine kalba neįmanoma – taip teigia

82 % respondentų. Vaikai negali pilnai įsiminti mokomosios medžiagos, nes

jiems reikalingas ir vaizdumas, nes taip ugdomas vaikų kūrybiškumas,

vaizduotė, mąstymas. Tokiose pamokose, kurių metu mokytojas bendrautų tik

žodine kalba su mokiniais, vaikams būtų neįdomu, nuobodu, ir greitai tokios

pamokos vargintų mokinius. Tokiu atveju vaikai nne tik nemėgtų to mokytojo,

bet ir neplėstų akiračio.

[pic]

9 pav. Kaip pedagogai supranta mokinių neverbalinę kalbą?

Visų žmonių neverbalinė kalba yra panaši, todėl ją suprasti nėra

sunku. Pedagogai, norėdami suprasti mokinių neverbalinę kalbą stebi mokinių

emocijų išraišką (tai daro 86% pedagogų). Pedagogai gali pasakyti, kada

vaikas linksmas, kad liūdnas ir pan. 74 % pedagogų norėdami geriau pažinti

mokinį stebi, kaip bendraujama su bendraamžiais neverbaline kalba. Tokiu

būdu pedagogai gali išsiaiškinti vaiko įpročius, norus, svajones. Šitaip

aiškintis mokinių neverbalinės kalbos išraiškas yra labai paprasta, tik

reikia atidžiai sstebėti mokinių kūno kalbą.

2.2 4 KLASĖS MOKINIŲ ANKETINĖS APKLAUSOS DUOMENŲ ANALIZĖ

Ketvirtų klasių mokiniams buvo pateikta anketa, kuri buvo sudaryta iš

12 klausimų. (žr. 2 priedą). Du anketos klausimai atviri (8 ir 12 anketos

klausimai) ir dešimt pusiau uždari (1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 9, 10, 11 anketos

klausimai). Pirmu ir antru anketos klausimais buvo norima išsiaiškinti

kokia yra mokinių demografinė padėtis. 3 anketos klausimu, siekiama

išsiaiškinti koks yra tėvų išsilavinimas. 4 ir 5 anketos klausimai skirti

išsiaiškinti mokinių požiūrį į pamokų organizavimą. 6 klausimu siekiama

išsiaiškinti kokių pamokų metu dažniausiai bendraujama nežodime kalba. 7, 8

anketos klausimai skirti išsiaiškinti, kaip mokiniai supranta neverbalinės

kalbos svarbą pamokoje. 9, 10, 11, 12 anketos klausimai skirti išsiaiškinti

kaip mokiniai tarpusavyje bendrauja be žodžių. (žr. 2 priedą)

[pic]

10 pav. Kokia kalba bendraujama mokinių namuose

Atlikto tyrimo metu paaiškėjo, kad daugiau nei 80 procentų respondentų

tėvai kalba lietuviškai. Lietuvių kalba bendraujama ir su vaikais. Mažiau

nei 20 procentų apklaustųjų tėvai kalba rusų kalba. Tokiose šeimose su

vaikais bendraujama lietuvių ir rusų kalba. Tie vaikai, kurie yra atėję iš

šeimos, kurioje kalbama keliomis kalbomis, turi siauresnį lietuvių kalbos

žodyną. Kadangi yra skurdesnis žodynas, tai norėdami susikalbėti tokie

vaikai daugiau bendrauja kūno kalba (gestikuliuoja, rodo pirštais ir pan.).

[pic]

11 pav. Tėvų išsilavinimas?

Kaip matyti 11 paveiksle 70 pprocentų apklaustųjų tėvų išsilavinimas

yra aukštasis, 20 procentų respondentų tėvai yra su viduriniu išsilavinimu

ir 10 procentų su aukštesniuoju išsilavinimu. Pagal tai, koks yra tėvų

išsilavinimas galima numanyti, kaip geba bendrauti vaikai. Kai žmogus turi

aukštesnį išsilavinimą, jo žodynas gausesnis, todėl bendrauti yra daug

paprasčiau. Kai išsilavinimas žemesnis, žmonių žodynas yra skurdesnis:

kalba nevaizdinga, nėra perkeltinės prasmės žodžių, metaforų. Vaikai, kurių

tėvų išsilavinimas yra aukštasis, kalbėdami mažiau gestikuliuoja, moka

užslėpti emocijas.

[pic]

12 pav. Kada pamokoje mokiniams būna įdomu?

12 paveiksle matyti, kada mokiniams pamokoje būna įdomu. Dauguma

respondentų (45%) teigia, kad pamokoje bū.na įdomu tada, kai mokytoja

pasakoja išraiškingai, nuotaikingai, su intonacija. Visada pamokos metu

mokiniams yra įdomu, kai mokytojas savo pasakojimu ne tik sudomina vaikus,

bet ir sugeba savo kūnu perteikti visas emocijas, apie kurias kalba. Tada

kai mokytojas pasakoja įjungdamas neverbalinę kalbą, vaikai geriau įsimena

mokomąją medžiagą prisimindami, kaip ją perteikė mokytojas.

Apklausos metu paaiškėjo, kad vaikams nepatinka vien klausytis

mokytojo pasakojimų, jiems patinka išreikšti savo nuomonę (taip teigė 42%

respondentų). Kada vaikai pasakoja, atsakinėja į pateiktus klausimus, savo

emocijas, nuotaikas dažniausiai perteikia kūnu (mimika, gestais, žvilgsniu

ir t.t.). Vaikams pamokos metu įdomu būna ir tada, kai užduotys atliekamos

frontaliai (taip teigia 37% apklaustųjų). Kai užduotys atliekamos kartu

mokytojui vadovaujant vaikai gali reikšti savo mintis, atsakinėti verbalinę

kalbą jungdami su neverbaline kalba.

[pic]

13 pav. Kada pamokoje mokiniams bbūna neįdomu?

Labai dažnai pamokų metu vaikams būna neįdomu, tada jie pradeda

judėti, sukinėtis, kalbėtis. Tokių pamokų metu atsiranda triukšmas. Atlikto

tyrimo metu paaiškėjo, kad 44% mokinių pamoka būna neįdomi, kai negalima

išsakyti savo nuomonės. Argumentai: „tai ką aš žinau ar noriu pasakyti,

negali sužinoti kiti“, „negaliu žinoti ar teisingai galvoju“, „nepatinka,

kai mokytoja nemoka išklausyti“. Taip pat vaikams pamokoje būna neįdomu,

kai užduotis reikia atlikti savarankiškai (taip teigė 27% moksleivių).

Atsakydami į klausimą „kodėl“ vaikai teigė, „kad tada mokytoja neklausinėja

ir negali žinoti ko vaikai išmoko“, kiti teigė, kad užduotis atlikti

savarankiškai yra nuobodu, reikia labai daug galvoti“.

Tada, kai mokytojas aiškina monotoniškai 29,4 % apklaustųjų pamoka

būna neįdomi. Kai mokytojas kalba neišraiškingai, neįjungdamas kūno kalbos

vaikams yra neįdomu klausytis, ir tada mokiniai įsimena mažiau

informacijos. Taip yra todėl, kad vaikai išmoksta girdėdami, matydami,

liesdami. Aišku, mokiniams liesti mokytojo mokymo procese nereikia, tačiau

labai svarbu pamatyti mokytojo reiškiamas emocijas pasakojant.

[pic]

14 pav. Pamokos kurių metu dažniausiai bendraujama nežodime kalba

14 paveiksle pateikti duomenys rodo, kokių pamokų metu dažniausiai

bendraujama nežodime kalba. Remiantis tyrimo duomenimis, galima teigti, kad

dažniausiai vaikai kūno kalba bendrauja kūno kultūros pamokose (49%). Šių

pamokų metu vaikai daugiausiai juda, žaidžia, žaidimo metu judesiais

perteikia savo pasitenkinimus ir nepasitenkinimus. Čia mokiniams suteikiama

daugiau laisvės judėti, todėl daugiausiai bendraujama kūno kalba. 30%

moksleivių teigia, kad nežodime kalba

bendraujama dailės ir technologijų

pamokose. Šių pamokų metu galima išreikšti savo žodžius piešiniu ir

piešinį galima skaityti. Taip pat mokiniams prieš piešiant dažniausiai

mokytojai leidžia suvaidinti piešiamą objektą, taip vaikai kūnu perteikia

savo mintis. Tokiam bendravimui nereikalingi žodžiai. Todėl galima teigti,

kad dailės darbelių pamokos intensyviai ugdo mokinių neverbalinę kalbą.

30% apklaustųjų teigimu dažniausiai neverbaline kalba bendraujama

lietuvių kalbos pamokose. Šių pamokų metu mokiniai neverbalinę kalbą gali

sujungti su žodine kalba. Tai puikiai galima pasiekti ne tik pasakojimo

procese, bet ir skaitant vaidmenimis, inscenizuojant tekstą. Tokių užduočių

kūrybingas mmokytojas gali sugalvoti be galo daug ir taip ugdyti mokinių

nežodinę kalbą.

Neverbalinė kalba ugdoma visų pamokų metu, tačiau ne visada vienodai.

[pic]

15 pav. Ar įmanoma pamoka tik girdint mokytojo balsą (iš

garsajuostės)?

Anketavimo metu buvo pateiktas klausimas „Ar įmanoma pamoka tik

girdint m.okytojo balsą (iš garsajuostės)?“ į šį klausimą 80 % respondentų

atsakė neigiamai aiškindami tai tuo, kad „nebūtų galima paklausti mokytojo,

kai ko nesuprasi“, „mokytojas negalėtų dar kartą paaiškinti nesuprantamos

užduoties“, „nebūtų įmanoma pasitikrinti“, „nebūtų bendravimo tarp mokinių

ir mokytojų“, kai kurie vaikai teigė, kad „nepatinka mokytojo balsas,

geriau matyti, kai mokytojas pasakoja“. Galima sakyti, kad pamoka niekada

nebus efektyvi kai prieš mokinius nestovės mokytojas. Vaikams labai svarbu

ne tik išgirsti mokomąją medžiagą, bet ir pamatyti mokytojo veido išraišką,

kūno judesius, emocijas, kad būtų geriau įsimenama mokomoji mmedžiaga.

Vaikai, kurie teigė, kad pamoka gali vykti ir tada, kai nėra mokytojo,

tvirtino, jog „galima orientuotis ir iš garsajuostės“, jei ko nesuprasi,

galima garsajuostę pasukti atgal ir dar kartą išgirsti kas buvo sakoma“,

„jokio skirtumo, juk vis tiek kažkas aiškina“. Šitokius mokinių atsakymus

būtų galima paaiškinti tik tuo, kad tie vaikai tikriausiai yra gabesni arba

jų atmintis yra girdimoji.

[pic]

16 pav. Ar vaikai moka bendrauti be žodžių?

Kaip matyti 16 paveiksle, 42 % mokinių teigia, jog nežodine kalba moka

bendrauti mažai. Neverbaline kalba moka bendrauti visi žmonės – vaikai.

Atsakydami į šį klausimą mokiniai tikriausiai nepagalvojo, kad nežodime

kalba bendrauja kiekvieną minutę, arba manė, kad bendravimas turi būti tik

kūnu, t.y. savo mintį perteikiant judesiais, tačiau neverbalinis

bendravimas vyksta žvilgsniu, prisilietimu, mimika, galvos linktelėjimu ir

pan. Daugiau nei 20% mmoksleivių teigė, jog moka bendrauti kūno kalba, o 31

% respondentų mano, kad nemoka bendrauti nežodime kalba.

Atlikto tyrimo duomenimis galima tvirtinti, kad mokinių neverbalinė

kalba yra neišlavėjusi, todėl vaikai nemoka bendrauti kūno kalba.

[pic]

17 pav. Ar per pamoką mokiniai bendrauja nežodime kalba?

Kaip pateikta 17 pav., pamokos metu, kai mokytoja nemato, dauguma

(50%) mokinių bendrauja nežodine kalba. Mokytojui nematant mokiniai

susikalba ženklais, šnibždėdami vienas kitam. Taip mokiniams yra įdomiau

dirbti, nes mintimis gali pasidalinti su draugu. Kadangi apklaustieji

mokiniai – pradinių klasių moksleiviai, daugelis jjų pamokų metu nebendrauja

su bendraamžiais, nes mokymosi motyvacija yra didelė ir noras išmokti

užslopina norą pamokos metu paplepėti su draugu. Todėl 22 % mokinių teigė,

kad pamokos metu su draugais nebendrauja ženklais. 28% respondentų teigė,

kad ženklų pagalba su draugais susikalba labai retai. Taip yra todėl, kad

mokiniai nori užduotis atlikti kuo kruopščiau ir geriau, kad gautų daugiau

mokytojo pagyrimų.

[pic]

18 pav. Kokius ženklus vieni kitiems rodo mokiniai?

Mokiniai kurie bendrauja su draugais pamokos metu nežodine kalba

dažniausiai vieni kitiems rodo pirštų ženklus. Šitokie ženklai dažniausiai

reiškia „ateik“, „paduok“, „netrukdyk“, „palauk“, „sutinku“. Galima

sakyti, kad pirštų ženklai vaikams yra reikalingi tam, kad įspėtų draugus,

jog netrukdytų dirbti, nes taip pirštų ženklus aiškino daugelis mokinių.

Mokiniai pamokų metu vienas kitam linkteli galvą (41%). Galvos

linktelėjimas reiškia, kad sutinka, nesutinka, džiaugiasi. Kadangi vaikų

neverbalinė kalba dar nėra gerai išsivysčiusi, tai mokiniai nežodiniame

bendravime neišnaudoja visų veido ženklų, tik 8 % moksleivių naudoja akies

mirktelėjimą. Šio ženklo mokiniai neaiškino, tik vienas mokinys teigė, kad

„tai paslaptis, kurios negalima išduoti“.

1.3 MOKINIŲ STEBĖJIMO DUOMENŲ APRAŠYMAS

Mokinių stebėjimas buvo vykdomas pamokų metu. Buvo stebėtos lietuvių

kalbos, matematikos, pasaulio pažinimo, muzikos pamokos. Stebėjimo tikslas

atskleisti neverbalinės kalbos s.varbą, bei nustatyti jos raišką formalioje

veikloje. Svarbiausia buvo pastebėti mokinių girdėjimą, klausymą, matymą,

judėjimą. Kiekvienas mokinys viską daro skirtingai, nes yra individualybė.

Tik prasidėjus pamokai mokiniai rrodo vieni kitiems ženklus – mėgdžioja

gyvūnus, o kiti, turi pasakyti kas rodoma. Šis žaidimas vaikams labai

patinka, todėl mokytojai grįžus į klasę dar vaizduoja gyvūnus, įvairias

figūras.

Pastebėta, kad kai kurie mokinai labai blaškosi, nes klasėje yra

pašalinis asmuo, todėl sunkiai susikaupia ir neišgirsta mokytojo nurodymų.

Mokytojai aiškinant vieni mokiniai klausosi susikaupę, susidomėję, su

didžiuliu noru sužinoti kažką naujo. Besiklausančių mokinių žvilgsnis

gilus, laukiantis, stebintis mokytoją. Klausydami mokytojos aiškinimo vieni

mokiniai labai juda, linguoja pirmyn – atgal. Stebint tokių mokinių elgesį

galima pasakyti, kad jie yra labai aktyvūs, nenustygstantys vietoje, todėl

jiems sunku išlaikyti sukauptą dėmesį. Kiti mokiniai atvirkščiai klausosi

įdėmiai, susikaupę, net nekrutėdami.

Tada, kai mokytoja paklausia mokinių apie ką tik pasakotą istoriją,

tie mokiniai kurie įdėmiai klausėsi, girdėjo viską ir gali atsakyti į visus

mokytojos pateiktus klausimus. Tie mokiniai, kurie klausėsi judėdami,

neišgirdo viso pasakojimo ir negali atsakyti į kai kuriuos mokytojos

klausimus. Atsakinėdami mokiniai yra labai susikaupę, jų veidas rimtas,

patenkintas, su šypsena, naudoja daug gestų, stengiasi pavaizduoti daiktus,

apie kuriuos pasakoja. Atsakinėjimo metu linkčioja galvą, sukinėja rankas,

o suklydę nuleidžia galvą. Kai mokytoja paklausia klausimo ir mokiniai žino

atsakymą, jie nori, kad pakviestų juos, todėl visaip stengiasi, kad juos

pakviestų atsakinėti leisdami įvairius garsus „mmm.“, „eee.“ ir pan.

Mokiniai labai įdėmiai seka pasakojančios mokytojos judesius ir patys

atsakydami stengiasi pavaizduoti mokytojos emocijas. Kai mokytoja rašo

lentoje sakinius, mokiniai labai įdėmiai stebi jos judesius, rašydami

stengiasi juos atkartoti. Kiekvieno mokinio rašančio sąsiuvinyje emocijos

skirtingos: vieni mokiniai rašo labai susikaupę, jų veide daug išraiškos –

lūpa papūsta ar prikąsta, akys primerktos, žandai išpūsti ar sukąsti,

antakiai pakelti ar nuleisti. Kai mokiniai rašo, galima perskaityti jų

nuotaikas – mokiniams sekasi ar nesiseka. Tada, kai sekasi parašyti

teisingai, mokinių veido išraiška linksmesnė – antakiai pakelti, lūpos

prikąstos, su šypsena, taip pat pašnibždomis sako sau žodžius, kuriuos

reikia užrašyti. Kai mokiniams nesiseka, veide atsispindi neviltis,

nusivylimas. Kiti mokiniai rašydami labai daug juda: linguoja kojas, kraipo

galvą, sukinėja ranką. Šių vaikų veide emocijas pastebėti labai sunku,

pastebima tik tai, kad lėčiau dirba ir vis prašo mokytojos pagalbos.

Tie mokiniai, kurie dirba susikaupę, parašo viską greičiau ir tada

padeda tiems mokiniams, kuriems sekasi sunkiau. Draugams užduotis aiškina

labai išraiškingai (panašiai kaip mokytoja), o kai draugas nesupranta,

stengiasi pats už jį parašyti.

Mokytojai nematant daugelis mokinių užsiima pašaliniais veiksmais –

žaidžia su mašinėlėmis, rutuliukais, varto knygą, sukinėja rašiklį, supasi

ant kėdės. Žaisdami yra labai įsigilinę į savo darbą, negirdi ką pasakoja

mokytoja, nepastebi, kas vyksta klasėje.

Kadangi buvo stebėtos įvairių dalykų pamokos, galima sakyti, kad

verbalinis bendravimas su neverbaliniu yra jungiamas kiekvienos pamokos

metu.

Kadangi šio tyrimo tikslas yra atskleisti neverbalinės kalbos svarbą,

bei nustatyti jos raišką formalioje veikloje, tai galima teigti, kad

ateidami į mokyklą šešerių

ar septynerių metų vaikai daugiausia atsineša

savo šeimos suaugusiųjų vertybes ir remiantis jomis bendrauja su

aplinkiniais tiek žodine, tiek nežodime kalba. Bebūdami mokykloj.e ir

susitikdami su kitais vaikais, veikiami savo fizinio brendimo, pasikeitimų

aplinkoje, tokie vaikai keičia savo bendravimą. Kai pirmoje klasėse

besimokantys mokiniai dar yra neramūs, neištvermingi, labai daug vartoja

kūno kalbos elementų, tai jau į ketvirtą klasę atėję mokiniai moka valdyti

savo emocijas ir stengiasi mažiau bendrauti neverbaline kalba. Taip pat

pedagoginio proceso sėkmingumas priklauso nuo mokytojo ir mokinio

tarpusavio santykių, kasdieninis glaudus bendradarbiavimas leidža

kūrybiškiau pažvelgti į pilietinį ir patriotinį ugdymą. Svarbu vaiką

išmokyti ne tik imti, bet ir duoti, kad jis galėtų gyventi visuomenėje,

gerbti kitus žmones ir pats būti jų gerbiamas. Be to, reikia padėti

suprasti, kad nėra vien tik gerų ar vien tik blogų žmonių, kad jie visi yra

skirtingi. Todėl mokytojas pamokoje turi keisti mokymo metodus, kad galėtų

patenkinti visų vaikų individualius poreikius.

Vaikų atsakymai į anketos klausimus, pedagogų interviu atsakymai, bei

mokinių stebėjimas parodo, kad mokytojas pamokos metu bendraudamas

neverbalinė kalba rodo mokiniams pavyzdį, kuriuo mokiniai remiasi

mokydamiesi bendrauti nežodime kkalba. IŠVADOS

1. Kalba, žodžiai turi didžiulę reikšmę visiems žmonėms. Kalbėdami mes

labai priartėjame prie bendravimo su aplinkiniais. Bendraudami verbalinę

kalbą jungiame su neverbalinė kalba. Tokiu būdu kalba tampa vaizdingesnė,

išraiškingesnė. Kontakto ir bendravimo kultūra bei prigimtinių vaiko

poreikių tenkinimo esmės suvokimas – pagrindinės padedančios asmenybei

vystytis sąlygos.

2. Pedagogo ir mokinių bendravime labai svarbu ne tik kas pasakoma,

t.y. žodžiai, bet ir tai, kaip tai pasakoma. Negali būti pilnavertis

bendravimas, kai mokymo procese bendraujama tik žodžiais, reikia įjungti ir

kūno kalbą, nes vaikams mokantis svarbu ne tik išgirsti, bet ir pamatyti

kaip tai sakoma. Kiekvienoje mokytojo ir mokinio sąveikoje labai svarbu,

kad mokiniai įdėmiai klausytų mokytojo, o mokytojas girdėtų mokinį, nes nuo

efektyvaus klausymosi priklauso sėkminga komunikacija. Pasak J. Vabalą –

Gudaitį komunikacijai priskiriami garsai, o ypač žodžiai ir optiniai

įspūdžiai veikia vaiko sielą. Todėl mokymo procese labai svarbus bendravimo

ir bendradarbiavimo ugdymas.

3.1 Neverbalinė komunikacija plačiai taikoma pradinėje mokykloje.

Mokytojai kūno kalba papildo pamokos aiškinimą, siunčia mokiniams įvairius

signalus, akcentuoja esmę (padrąsina rankų ženklais, pagiria šypsena,

pasako pastabą akimis ir pan.). Pedagogas papildo savo kalbą gestais

skaitydamas ir pasakodamas tekstą vaikams, kalbėjimas tampa aiškesnis,

išraiškingesnis, emocingesnis, priimtinesnis.

3.2 Kiekvienas mokinys nežodime kalba bendrauja ir su mokytoju ir su

bendraamžiais. Bendravimas tarp mokytojo ir mokinių, mokinių ir mokinių

nesiskiria, nes mokiniai žodinę kalbą papildo kūno kalba. Tačiau nežodinio

kalbėjimo vartojimas augant kinta. Tik atėję į pirmą klasę mokiniai

neverbaline kalba bendrauja dažniau nei būdami ketvirtoje klasėje.

Bendravimas nežodime kalba išlieka visą gyvenimą, tik su amžiumi jis tampa

konkretesnis, aiškesnis, vartojamas tik tada kai yra reikalingas. Mokymo

procese tarpusavyje bendraudami nežodine kalba vaikai rodo trumpus ženklus

galvos llinktelėjimą, rankos mostą, akies mirktelėjimą norėdami draugus

įspėti, kad pastarieji palauktų, netrukdytų, ateitų. Šių ženklų prasmė yra

suprantama ir aiški kiekvienam.

3.3 Mokinių neverbalinė kalba kinta priklausomai nuo organizuojamos

veiklos. Mokymo procese vaikų kūno kalba ypač vartojama. Vaikai kūnų

pasako savo nuomonę apie kalbamą temą. Atsakinėjimo metu pirmokams labai

svarbu tai, kad mokinys yra patenkintas, ir tai parodo veido išraiška,

žvilgsniu, gestais, poza. Tokie mokiniai atsakinėja susikaupę ir su

didžiuliu noru. Mokinių žinojimas kalbama tema yra pastebimas kiekvieno

pedagogo klausimo metu, nes kai mokinys žino atsakymą į pateiktą klausimą

jo akys nušvinta ir jis visu kūnu parodo, kad žino atsakymą. Klausymo ir

atsakinėjimo metu mokiniai labai daug bendrauja kūno kalba. NAUDOTA LITERATŪRA

1. Bendravimo menas I. (1993). Vilnius. p. 47 – 62.

2. Bendravimo psichologija. ( 2001). Kaunas.

3. Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai. (2003).

Priešmokyklinis, pradinis ir pagrindinis ugdymas. Vilnius: Švietimo

aprūpinimo centras.

4. Bierach A. ( 2000). Kūno kalba. Kaunas. p. 6 – 31.

5. Bikelienė J. (2000). Iškalbos menas. Vilnius.

6. Butkutė G., Kepalaitė A. (1996). Mokymasis ir asmenybės brendimas.

Vilnius.

7. Čepaitienė G. ( 1996). Kalbos etiketas ir mokykla. Šiauliai. p. 6

– 11.

8. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (2000). Vilnius. p. 78; 91;

921.

9. Daujotytė V. (2000). Kalbėkime, kalbėkimės. // Žvirblių takas. Nr.

1, p. 114 – 17.

10. Furst M. (2000). Psichologija. Vilnius. p. 310 – 312.

11. Gailienė D., Bulotaitė L., Sturlienė M. (2002). Asmenybės ir

bendravimo psichologija. Vilnius. p. 126 – 155.

12. Gučas A. (1990). Vaiko ir paauglio psichologija. Kaunas: Šviesa.

13. Gudzinskienė V. (2002). Sakytinės ir rašytinės kalbos ugdymas. //

Žvirblių takas. Nr. 2, p. 12 – 16.

14. Jensen E. (1999). Tobulas mokymas. Vilnius: AB OVO. p. 116 – 131.

15. Jovaiša L. (1993). Pedagogikos terminai. Kaunas: Šviesa. p. 27; 28;

97.

16. Kalbotyros terminų žodynas. (1999). Vilnius. p. 624.

17. Kalesinkienė D. (2003). Nepaprastas kalbėjimo džiaugsmas. //

Žvirbių takas. Nr. 5, p. 2 – 13.

18. Laužikas J. (1997). Rinktiniai raštai III. Kaunas: Šviesa. p. 102 –

247.

19. Lietuvių kalbos enciklopedija. (1999). Vilnius. p. 624.

20. Marcelionienė E. (1997). Šaltinėlis I klasei mokytojo knyga.

Kaunas: Šviesa.

21. Myers G. D. (2000). Psichologija. Atviros Lietuvos fondas. p. 442 –

447.

22. Nauckūnaitė Z. (2000). Iškalbos mokymas. Kaunas: Šviesa. p. 19 –

35; 170 – 180.

23. Pease A. (2003). Kūno kalba: kaip pagal gestus skaityti kitų žmonių

mintis. Kaunas: Dajalita.

24. Pieget J. (2002). Vaiko kalba ir mąstymas. Vilnius: Aidai.

25. Pikūnas J., Palujauskienė A. (2001). Asmenybės vystymasis. KKaunas.

26. Plentaitė V., Marcelionienė E. (2003). Šaltinėlis II klasės

mokytojo knyga. Kaunas: Šviesa.

27. Pradinė mokykla: ugdymo turinys ir socialinė integracija. (2004).

Klaipėda. p. 11 – 13.

28. Pradinio mokymo patirtis Lietuvoje 1918 – 1940. (2000). Kaunas:

Šviesa. p. 150 – 160.

29. Psichologijos žodynas (1993). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų

leidykla. p. 188.

30. Pukelis K. (1998). Mokytojų rengimas. Kaunas. p. 211 – 213.

31. Rosenberg B. Marchall. (2000). Bendraukime be pykčio. Nuoširdus

kalbėjimas. Kaunas: Šviesa. p. 11 – 12.

32. Vabalas – Gudaitis J. (1983). Psichologijos ir pedagogikos

straipsniai. Vilnius: Mokslai. p. 101 – 114.

33. Želvys R. (1995). Bendravimo psichologija. Vilnius. p. 14 – 17.

34. Žemaitis V., (1992). Bendravimo prasmė. Vilnius.

35. Žukauskienė R. (2001). Raidos psichologija. Vilnius. SANTRAUKA

Šiuolaikinėje mokykloje bendravimas yra būtinas. Jo reikia mokyti.

Pagrindinis mokymo šaltinis yra mokykla. Pamokų metu ir po jų, mokiniai ir

mokytojas bendrauja ne tik žodžiais, bet ir kūno kalba. Neįmanoma pamoka

tik verbalinės kalbos pagrindu, būtinai reikia į mokymo procesą įjungti ir

nežodinę kalbą. Vaikas visą pasaulį suvokia ne tik per girdėjimą, bet ir

per matymą, klausymą, judėjimą, uodimą. Todėl būtina ugdyti mokinių žodinę

ir nežodinę kalbą kartu, neatskiriant vienos nuo kitos.

Rašant darbą buvo išskelti uždaviniai:

4. Atlikti pedagoginės psichologinės literatūros analizę.

5.

Išanalizuoti verbalinės ir neverbalinės kalbos santykį pradinėje

mokykloje teoriniu ir praktiniu aspektu.

6. Nustatyti mokinių neverbalinės kalbos raišką ir jos įtaką

bendravimui.

Naudotasi šiais tyrimo metodais: mokslinės literatūros analizė;

stebėjimas; anketavimas; interviu; tyrimo rezultatų statistinė ir grafinė

analizė.

Tyrimas vyko 2005m vasario – balandžio mėn. Klaipėdos Gedminų

pagrindinėje mokykloje. Jo metu buvo apklausti 15 pradinių klasių pedagogų,

79 ketvirtokai, stebėti 98 pirmų klasių mokiniai. Tyrimo imtis – 192

respondentai. PRIEDAI

———————–

BENDRAVIMAS

Iš lot. Communico, kurio reikšmė labai plati

SANTYKIAI

TARPUSAVIO SĄVEIKA (socialinė interakcija)

KEITIMASIS IINFORMACIJA (komunikacija)

TARPUSAVIO SUVOKIMAS(socialinė percepcija)

TARPASMENINIO BENDRAVIMO ASPEKTAI

Emocijos

išraiškų

perdavimas

Kito asmens padarymas bendrininku

Prasmingas ryšio tarp žmonių palaikymas

Žinių, patyrimo, minčių perdavimas

Mokytojų vertinimo sistema

MOKINYS

Mokytojų bendravimas

Mokytojų kompetencijos

Mokytojų dalyvavimas socializacijoje

EFEKTYVUS KLAUSYMASIS

Girdėjimas

Supratimas

Atmintis

Interpretavimas

Įvertinimas

Reagavimas

NEVERBALINIS BENDRAVIMAS

ŽVILGSNIS

VEIDO IŠRAIŠKA

ASMENINĖ ERDVĖ

POZA

GESTAI

KŪNO SUDĖJIMAS

PRISILIETIMAS

BALSAS

APRANGA, TURIMI DAIKTAI