Žmogaus dvasinis grožis J.Biliūno kūryboje

Žmogaus dvasinis grožis J.Biliūno kūryboje

Ištrauka

Vienodai ir nuobodžiai čiuksėdamas, plaukia prieš vandenį nedidelis garlaivis. Jo pirmagalis varo upės paviršiu gilią vagą; bet garlaivio užpakalyje tos vagos krantai vėl susiverčia krūvon, susidaužia savo viršūnėm, kurios atšokdamos pavirsta į nesuskaitomą daugybę nedidelių krutančių bangų; tos bangos juda kaip gyvos, plečiasi į abi šalis, lekia viena paskui kitą, skubindamos prie tolimųjų upės krantų, ir kaip puikiausiais raštais audeklas blizga ir tviska ant saulės įvairiausiom spalvomis. O platus galingas Nemunas romiai ir iškilmingai plaukia vakarų ššalin, tarsi visai nejausdamas ant savo krūtinės žmogaus darbo.

Nuo ilgos kelionės nuvargęs, nuo nemiegojimo apsiblausęs, stoviu ant garlaivio ir žiūriu aplinkui. Tiesiai mano kakton pučia vasaros rytys vėjas, tarsi maloniai glostydamas, draiko galvos plaukus ir savo kvėpavimu gaivina pailsusią mano dvasią. Vienodas garlaivio čiuksėjimas liūliuoja prie miego, bet platus Nemunas ir įvairus jo krantų gražumas traukte traukia prie savęs mano akis bei širdį. Žiūriu ir negaliu atsižiūrėti. Ta upė, kuri, vingiuodama be galo, ant kiekvieno žingsnio maino savo pavidalą; tie jjos aukšti, žaliuojantys miškai ir pievomis krantai, – tai ne kaleidoskopas, bet gyva prigimtis, neapsakomai už aną gražesnė.

Analizė

Svarbiausias J.Biliūno kūrybos tikslas – gilinimasis į vidinį žmogaus pasaulį. Rašytojo žmogus dvasingas. Vienas iš tų dvasingumo bruožų – santykis su gamta, gebėjimas ppastebėti smulkiausias gamtos grožio detales. Šitie novelių žmogaus ypatumai atsispindi ir nagrinėjamoje ištraukoje iš apsakymo “Nemune”.

Ištrauką galima suskirstyti į dvi dalis. Pirmoji – upės vagos, plaukiant garlaiviui, aprašymas, antrojoje dalyje – pasakotojo būsena ir nuotaika gamtoje.

Kūrinys pavadintas “Nemune”. Tad santykis su pavadinimu išryškėja jau pirmose ištraukos pastraipose. Pasakotojas romantiškai žvelgia į didžiausią Lietuvos upę. Vartoja epitetus: “platus”, “galingas”, vaizdingai nusako jo vandenų kryptį, tėkmę: “ramiai”, “iškilmingai”. Jis stebi kiekvieną smulkmeną: kaip laivo pirmagalis varo upės paviršiumi gilią vagą, kaip užpakalyje tos vagos vėl susiverčia krūvon, susidaužia savo viršūnėm. Peizažo detalė labai dinamiška, nes autorius vartoja daug vaizdingų veiksmažodžių: “susiverčia”, “susidaužia”, “pavirsta”, “juda”, “plečiasi”. Dinamiškumą taip pat teikia ir epitetai: “krutančios bangos”, palyginimas “kaip gyvos”, personifikacija: bangos lekia, skubinasi, susidaužia, susiverčia. PPasakotojas, kurdamas tokį vaizdą, geba išryškinti regimąjį grožį: “blizga ir tviska saulėje įvairiausiomis savo spalvomis”. Iš palyginimo – “kaip puikiausiais raštais” – išryškėja lietuvių tautai būdingas požiūris į gamtą.

Autorius vartoja kontrastą. Pradėdamas sakiniu “Vienodai ir nuobodžiai čiukšėdamas.” tai monotonijai prieš pastato vandens judrumą. Tas kontrastas tarsi verčia skaitytoją ieškoti gilesnių prasmių: vienodumas ir nuobodumas asocijuojasi su gyvenimo kasdienybe, kuri savotiškai pilka, be didesnių pakitimų. Bet taip gali atrodyti iš šalies, nes kasdienybė pilna įvairiausių nuotykingų smulkmenų.

Pirmąją dalį autorius pradeda nuo mminčių apie vienodumą. Toliau piešia judrų, dinamišką Nemuno vandenų vaizdą ir vėl mintimis apie ramybė šią pastraipą užbaigia taip: “O platus galingas Nemunas ramiai ir iškilmingai plaukia vakarų šalin, tarsi visai nejausdamas ant savo krūtinės žmogaus rankų darbo.”.

Pasakotojas, stebintis plaukiantį garlaivį, labai pastabus, jautriai reaguojantis į kiekvieną pakilimą gamtoje, lakios vaizduotės. Ilgi sakiniai rodo, kad tas suvokiamas vaizdas yra savitai apmąstomas, tačiau mintys neišsakomos iki galo. Tai liudija pirmosios dalies pabaigoje esantis daugtaškis.

Antroji pastraipa konkrečiau nusako patį pasakotoją, t.y. keleivį. Jis prisipažįsta esąs nuvargęs , nuo nemiegojimo apsiblausęs. Paaiškėja, kad keleivis ir dvasiškai pailsęs. Galbūt kitas ir snūduriuotų kelionėje, bet šios novelės pasakotojas moka džiaugtis ta gyvenimo kasdienybe. Maloniai jį nuteikia vasaros rytų vėjas, kuris draiko galvos plaukus, gaivina pailsusią dvasią. Dvasių pusiausvyrą padeda atgauti stebimi peizažo vaizdai. Jautrus pasakotojas sugeba įprastoje aplinkoje pastebėti grožį: “. platus Nemunas ir įvairus jo krantų gražumas traukte traukia prie savęs mano akis ir širdį”. Jis ne tik pastebi tą grožį, bet ir išgyvena jį. Taip mąstyti leidžia užuomina apie širdį. Pasakotojas – keleivis – atviras savo džiaugsmui, neslepia savo žavesio gamta. “Žiūriu ir negaliu atsižiūrėti.”. Susižavėjimas neišsakytas iki galo, nes sakinys baigiamas daugtaškiu. Pasakotoją žavi paprastučiai, elementarūs dalykai: plati upė, kuri vingiuoja kiekviename žžingsnyje, aukšti, žaliuojantys miškai bei pievos. Išryškėja meilė ne tik gamtai, bet ir pačiai Tėvynei: būtent natūrali gamta kur kas gražiau už meistriškų rankų sukonstruotą kaleidoskopą.

J. Biliūno ištraukoje ne įvykis, ne išorinis konfliktas, o veikėjo mintys ir išgyvenimai. Išgyvenimų tėkmė – siužeto pamatas. Pasakojama pirmuoju asmeniu ir tai sustiprina tikroviškumo įspūdį. Autorius tiesiogiai ir emociškai vertina vaizduojamus dalykus. Visas dėmesys sukoncentruotas į veikėjo vidinį pasaulį. J.Biliūno kūryboje maža peizažo detalių, tačiau šiuo atveju – atvirkščiai. Ištraukoje gausu meninių priemonių, daug epitetų, kurie vartojami prieš pažymimąjį žodį.

V.Krėvė “Perkūnas,Vaiva ir Straublys”

Ko šiandien nebėra?

V.Krėvė – XIXa. Pabaigos ir XX a. pradžios rašytojas, mylėjęs gimtąją Dzūkiją, jos gamtą, o ypač miškus. Vienas ryškiausių V.Krėvės bruožų – vaizduoti personažus epochų sandūroje ar gyvenimo kryžkelėje. Ši tendencija atsispindi pasakoje “Perkūnas, Vaiva ir Straublys” iš rinkinio “Šiaudinėj pastogėj”.

Skerdžiaus svarstymo objektas – žmogus ir gamta, seniau ir dabar, seno gyvenimo išminties sukaupusio asmens vieta visuomenėje. Kūrinyje atsiskleidžia viena svarbiausių nacionalinių lietuvių charakterių bruožų. Tai glaudus žmogaus ir gamtos ryšys. Pakylėtai, romantiškai žvelgiama į mišką – į svarbiausią ir dzūkui brangiausią gamtos dalelę. Išsamaus miško aprašymo nėra. Iš atskirų užuominų susidaro vaizdas, jog senovėje miškai buvę didingi: “.tokios (girios) siūbuodavo, jog vidudienį ten būdavo tamsu kaip vakarą”. Kita senųjų llaikų gamtos detalė – tai pasakotojo prisiminimas, jog “girios kuždėdavo žvėrių, paukščių”. Svetinga, didinga gamta formavo savitą žmogaus charakterį. Todėl praeities žmogus labiau jautė gamtos grožį, spalvas, įvertino miškų turtingumą. Jausmu suvokė girių didybę: “Įeini žmogus tankumynan, klonin, ir kūnas tik eina pagaugais, tik eina”. Iš šių pastebėjimų sąmonėje formavosi įvairūs vaizdiniais: monai,laumės, undinės, piktos dvasios. Tie vaizduotėje gimę paveikslai, “kur tik balelė, ten jau kelios laumės apsigyvenusios, kur upelė ar ežerėlis, ten, žiūrėk, pakraščiais undinės vakarais maudosi; kur tik šlaitelis, ten jau monas švirkštauja”, su laiku virto pasakomis, padavimais, sakmėmis. Tai pirminis mūsų tautosakos šaltinis. Iš pasakotojo pamąstymų suvokiame, jog gamta buvo pagrindinis šaltinis, įkvepiantis žmogų kūrybai. Atsiskleidžia ne tik dvasinis ryšys su gamta, bet ir filosofinis, nes kiekvienas suvokia esąs gamtos dalis. Šie seno skerdžiaus pastebėjimai, romantiškas požiūris, senovės vežėjų idealizavimas pateikti skaitytojui labai įtikinamai.

Dabarties vaizdas – kontrastiškas seniems laikams. Pasakotoją labiausiai erzina žmogaus sumaterialėjimas. Jis nebesaugo gamtos. Iškirtus miškus, nuskursta gamta. Išnaikinus girias, lieka tik žemė, pustoma smėlynų. Keičiantis epochoms, pakinta ir žmogus: kiti jo interesai ir psichologija. Jis rūpindamasis “kad tik skatiką uždirbtų”, nebeturi laiko pakelti akių į siūbuojančias, linguojančias medžių viršūnes, pažvelgti į dangaus žydrynę. Tad “nyksta miškai, girios, skursta žemė, pievos”. Upės – ir

tos jau padžiūvo, o ežerai maurais užėjo, užako. Nebemato grožio, nebėra ir meilės. Fantazuoti taip pat nebėra nei laiko, nei noro. Todėl ir juokiamasi iš senų žmonių pasakų. Vadinasi, užako ne tik ežerai, bet ir žmogaus siela, kartu su žeme nuskurdo ir jo dvasia. Pasakotojas skerdžius ne tik sielojasi, kad gamta nebebranginama, nebematoma jos grožio, didybės, galybės, jam nerimą kelia ir jaunosios kartos požiūris: “Šaiposi, net kvatojasi išgirdę tėvų padavimus”. Jis ne tik protu, kiek nuojauta suvokia, jog tokios pažiūros vveda žmones prie tautinio išsigimimo. Galbūt ateityje jie nebebrangins savo gimtinės, kalbos, nesidžiaugs esą lietuviai. Todėl piktindamasis senasis skerdžius vadina savo žmones beuodegiais: “jie dabar taip nebegirdi ir nebemato, kaip girdėdavo ir matydavo senovėje”. Pasakotojas, smerkdamas moralinį,dvasinį naujos kartos pasikeitimą, jos neniekina, objektyviai pripažįsta, jog naujų laikų žmonės yra labai “pramanūs”.

Pasakotojas ilgisi praeities: “Seni buvo laikai”. Laikai nusakyti labai nekonkrečiai, panašiai į pasakas, todėl ir atitinka kūrinio pavadinimą. Kitur skerdžius giliai atsidūsta : “Kiti dabar laikai, kiti dabar ir žmonės”. NNe sykį kūrinyje pabrėžiamas kontrastas tarp praeities ir dabarties: “Tada ir žmonės ne tokie buvo kaip dabar, ir gyveno kitaip”. Vadinasi, kontrastas – viena iš teksto komponavimo priemonių.

Prisiminimai slegia skerdžiaus širdį. Juk seniau buvo vertinama senų žmonių patirtis, gyvenimiškoji išmintis, ggebėjimas įtaigiai pasakoti įvairiausias istorijas. O šiandien “pasakyk jiems ką, kas buvo seniau – “pasaka”, – kalba ir tik juokiasi, jei jiems tvirtini, kad ne pasaka tai, tik tikriausiai tiesa; tokis atsitikimas, kurį seni žmonės yra matę”. Maži vaikai juokiasi iš seno žmogaus pasaulėjautos, nejaučia jam pagarbos. Vaikams, jauniems svetimas požiūris, kad reikia saugoti gamtą, su saiku naudoti miško gėrybes.

Šiame kūrinyje V.Krėvė poetizuoja liaudies žmogaus praktinę išmintį, sveiką moralę, kurios pagrindinis principas – mylėk ir saugok gamtą. Tas principas atskleidžiamas kontrastu tarp aiškiai nenusakytos praeities ir pasakotojo gyvenamojo meto dabarties. Vadinasi, epochų sankryžoje keičiasi ir aplinka, ir pats žmogus.

J.Aputis “Horizonte bėga šernai”

Ištrauka

Rūta žalioj,

Leiskie Mani namopi,

Rūta žalioj.

Tą vakarą jis pats sau buvo keistas. O gal viskas aplinkui buvo keista, nes GGvildys dar niekada taip nejuto, kas yra šalia jo. Truputį svirduliuodamas, jis užkopė į kalnelį, ant kurio pernai iš žėglių buvo pastatytas baltas bokštas, bet nereikėjo ir jo – nuo kalno matyti toliausiai, o saulė vis tiek jau leidosi, nelaukė nieko, negailestingai skubėjo sukišti į tamsą ir miškus, ir durpyną, kur paliko traktorių Gvildys, ir jau paskui panardinti tolumoj dunksančią Šatriją, laukus su žydinčiais dobilais. ˇiūrėdamas tenai, už horizonto, Gvildys pajuto liūdesį, koksai pasitaiko ne taip dažnai gyvenime, – tokį lliūdesį, kai tau atrodo, kad esi svieto laikrodis,ir ne toks, kurį prisuka, o toks, nuo kurio viskas priklauso: tu spinduliuoji šviesas ir spalvas, girdai upėse gyvulius ir žmones, krauni paukščiams lizdus ir saugai nuo vanagų plikus jų mažylius, tu tvarkai protingiausius dalykus, ir , jei tavęs nebūtų, suklauptų viskas ant kelių – ir gyvi, ir negyvi daiktai, ir ak: viešpatie! Viešpatie! – pajunti, kad vienąkart tavęs nebebus. Taip ateina didysis skausmas ir ilgesys, nes suvoki esąs dievas, kuris žino, jog turės numirti.

Gvildys atsisėdo ant didelio kerpėto akmens svaigo galva į namus dar netraukė eiti, dar norėjo žmogus pabūti viešpačiu, sugrįžti į vaikystę. Vaikystė mus persekioja kiekvieną liūdesio ir ilgesio valandą, mes bėgame prie jos lyg prie šaltinio, tenai niekada netrūksta vandens, nes tik vaikystėje mes esame tikri dievai ir tik vaikystėje galime iškasti šulinius trokštantiems pagirdyti. Vieną dieną mes pradedame suprasti, kad ritiname akmenį į kalną ir kad niekada jo neužritinsime. Bet mes nenorime, nenorime paleisti jo atgal.

Analizė

Tai ištrauka iš J.Apučio novelės “Horizonte bėga šernai”, kurios vardu pavadintas trečiasis autoriaus kūrinių rinkinys.

J.Aputis – kaimiškos tematikos rašytojas, nes daugiausia gerų novelių skirta kaimo žmonių gyvenimui pavaizduoti. “Horizonte bėga šernai” – taip pat “kaimiškas” kūrinys, kuriame pasakojama traktorininko Gvildžio dvasinė tragedija, virtusi jjo fizine nelaime. Veiksmas vyksta vieną vidurvasario dieną. Žydinčių dobilų detalė pabrėžia nuostabų gamtos grožį, kuris veikia regimuosius, uodžiamuosius žmogaus pojūčius. Gamtos grožis – tai kontrastas vaizduojamiems įvykiams. Tą dieną per pietus Gvildys truputį išgėrė, saulei leidžiantis, užkopė į kalnelį, įsižiūrėjo į horizontą ir pajuto neapsakomą liūdesį. Po to grįžo namo, kur supykusi žmona užsimojo kelis sykius šluotražiu ir sužalojo vyro akis. Įvykiai prasideda vakarėjant, arti saulės laidos, kada viskas nurimsta, prityla. Tada ir noras įsiklausyti į save stipresnis, ir tylos fone susikaupusios mintys tragiškesnės.

J.Aputis – įžvalgus psichologas ir gabus nuotaikos kūrimo meistras. Tai atsispindi duotoje ištraukoje. Jau pirmasis sakinys nukreipia skaitytojo žvilgsnį į pagrindinio personažo vidinę būseną: “Tą vakarą jis pats sau buvo keistas”. Tos būsenos priežastis – visa, “kas yra šalia jo”: besileidžianti saulė, artėjanti tamsa, miškas durpynas, žydį dobilai. Tai ką mato horizonte Gvildys, lyg kokia būsiančios nelaimės nuojauta. Juk užges jo akių “saulė”, viską ateitį užguls tamsa, o mišką, durpyną ir dobilus galbūt gerai mato paskutinį kartą. Gal todėl Gvildys aplinką stebi nuo kalnelio, kad toliau įsižiūrėtų, daugiau pamatytų ir visam gyvenimui įsidėmėtų. Tiesa, tie besileidžiančios saulės ir akių šviesos ryškiai paaiškėja iš viso teksto, o novelės pradžioje gamtos detalės nužymi bendrą kūrinio nuotaiką. Besileidžianti saulė iir artėjanti tamsa visada žmogaus širdy žadina liūdesį ir ilgesį. J.Aputis – liūdnos nuotaikos meistras, o tai akivaizdu nagrinėjamos novelės ištraukoje. Autorius pirmiausia vardina gamtos detales, atitinkamai nuteikia skaitytoją, o po to apibendrina personažo būseną: “Gvildys pajuto liūdesį, koksai pasitaiko ne taip dažnai gyvenime.”.

Pagrindinis kūrinio veikėjas toks graudus dėl viduje vykstančių konfliktų. (Vidinių žmogaus konfliktų vaizdavimas – irgi vienas iš J. Apučio kūrybos bruožų). Gvildį slegia kasdienybės inercija. Darbas kolūkio laukuose ir buitiniai namų rūpesčiai – štai ir visas gyvenimo turinys. Tačiau pagrindinis personažas ne tokios prigimties, kuri pasitenkina darbu ir sočiu kąsniu. Gvildžio užkopimas į kalnelį gali simbolizuoti ir jo norą pakilti virš kasdienybės, pilkos ir slegiančios sielą. Kilnesnio tikslo, gilesnės gyvenimo prasmės troškimas ištraukoje suvokiamas iš poetiškai nusakytų traktorininko apmąstymų Kaimo žmogaus buitiniai rūpesčiai vardijami metaforiškai: ”.krauni paukščiams lizdus ir saugai nuo vanagų plikus jų mažylius”, “spinduliuoji šviesas ir spalvas”. Poetiškai apibūdintas ir tėvo vaidmuo šeimos gyvenime: “.jei tavęs nebūtų, suklauptų viskas ant kelių.”. Vadinasi, pabėgti nuo slegiančios kasdienybės nėra jokios vilties. Konfliktas neišsprendžiamas: nepatenkintas esamu gyvenimu, alksti kažko, kas pačiam visiškai neaišku, daugiau, bet neturi teisės elgtis kitaip, negali pabėgti nuo savęs ir gyvenimo.

Taigi tą vakarą Gvildys, kur kas jautresnis pasidarźs dėl per pietus išgerto buteliuko ir

stipriai veikiamas gamtos grožio, vakaro ramybės, skaudžiai ilgisi kitokio, gražesnio ir prasmingesnio, gyvenimo. Tą vakarą jis susimąsto, pasižiūri į save iš šalies, ypač iš to taško, kai” vienąkart tavźs nebebus”. Ir tada Gvildį, kaip ir daugelį J. Apučio novelėse vaizduojamų kaimiečių, ima draskyti dvi jėgos: gyvenimo būdas ir savo veiklos aukštesnio tikslo pasiilgimas, noras likti taikoje su likimu, su sąžine. Ypač stipriai žmogų veikia sąlytis su gamta ir įsiklausymas į save, savo gyvenimo, vidinės būsenos analizė. Sumaterialėjimas, susmulkėjimas nuaidi kaimiškos pprigimties personažų sieloje graudžiu liūdesiu, skaudžia aimana. Tą liūdesį dar labiau stiprina grįžimas mintimis į kasdien tolstančią vaikystź, kuri “persekioja kiekvieną liūdesio ar ilgesio valandą”. Galbūt Gvildžio kopimas į kalnelį irgi gali būti siejamas su vaikystės prisiminimais: atsigręži nuo pasiektos gyvenimo aukštumos į praeitį ir pamatai ten save. Apie vaikystę J. Aputis kalba metaforiškai kaip apie šaltinį, kuriame netrūksta tyro vandens ištroškusiai širdžiai pagirdyti. Žmogus, prisiminimų veikiamas,pasidaro “pats sau keistas”, nekasdieniškas, bet tas keistumas jam labai malonus, nors ir elegiškas.

Ištrauka bbaigiama užuomina apie Sizifo akmenį. Iš legendos žinome, kad Sizifui sunku ritinti akmenį į kalną, nėra jokios vilties pasiekti kalno viršūnę ir baigti kančias, kasdien vėl būtina pradėti viską iš naujo. Taip prakeiktas Sizifas. Panaši ir Gvildžio dalia. Tiesa, jis nne Sizifas, tad ir jo vargų kalnelis ne pats aukščiausias (Šatrija dunkso tolumoj). Sakinys “bet mes nenorime, nenorime jo paleisti atgal” byloja apie kaimo žmogaus pareigas, atsakomybės supratimą, jo kantrybę, ištvermę ir didžiulę viltį, kad gal bus kitaip.

Novelės epigrafu paimta ištrauka iš liaudies dainos. Pirmiausia – tai ženklas, paryškinantis kaimiškąją novelės tematiką. Ilgųjų balsių dominavimas leidžia manyti, jog dainuojama tęsiamai, o toks dainavimo būdas atspindi ilgesingą dvasinę būseną. Tą ilgesį, kažkokį nerimą, gal ir liūdesį nusako ir trys prasmingi (Leiskis mani namopi) žodžiai. Pati to trijų žodžių junginio prasmė byloja apie nepasitenkinimą esama padėtimi, norą sugrįžti ten (pas artimuosius ar į vaikystę), kur ramu, jauku, kur tikimasi rasti paguodą, užuovėją nuo gyvenimo negandų. Tačiau tokia liaudies dainoje pabrėžta liaudies viltis yyra visiškai priešinga tam, kas Gvildžio laukia jo namuose. Vadinasi, nebėra senojo kaimo, senų bendravimo tradicijų, senos sampratos apie šeimą. Senojo kaimo griovimas, jo gražiųjų tradicijų nykimas – viena iš J.Apučio kūrybos problemų, kuri novelėse vaizduojama tiesiogiai arba išryškėja iš potekstės, iš atskirų užuominų. Vadinasi, epigrafu paimta liaudies dainos citata atspindi J.Apučio kūrybos tematiką, susietą su kūrinio problematika ir nuotaika.

Taigi nagrinėtoje novelės “Horizonte bėga šernai” ištraukoje atsispindi daugybė J.Apučio kūrybos bruožų: polinkis rašyti kaimo tema ir vaizduoti netradicinio žmogaus vidinį kkonfliktą, meistriškai analizuoti psichologinę pagrindinių personažų būseną ir kurti elegišką novelės nuotaiką, pabrėžti žmogaus ryšį su gamta, išryškinti išsilaisvinimo iš kasdienybės idėją. J.Aputis meistriškai kuria iškalbingos tylos, laukimo, nežinios, artėjančios grėsmės nuotaiką. Ištrauka pilna simbolinių detalių, užuominų, kurių prasmė išryškėja iš konteksto arba paliekama pačiam skaitytojui sprźsti.

J.Baltrušaitis “Būties psalmė”

Eilėraštis gimęs iš gilaus poeto susimąstymo apie egzistenciją, gyvenimo prasmę. J.Baltrušaičio lyrinis “aš” tarsi apžvelgia gyvenimą vienu mirksniu: “Todėl neliūdėk ramunėle, / Kad tu sužydėjus nuvytai”. Kaip viskas šioje žemėje laikina, nepastovu. Šiai minčiai pagrįsti poetas pasirinko gėlės žiedo mirtį – tai žemiška realu.

Mintis plėtojama mąstant filosofiškiau, vaizdas gilėja: “Neslūgsta būtis ir nesenka.”. Poetas pasirinko kontrastingą komponavimą: gyvenai – nuvytai, grįžimas į būtį – grimzdimas į ją. Kūrėjo žmogus kalba apie greitą mirtį to, “kas menka”. Jūros vilnys visada pagauna silpnesnį.

Gyvenimo laikinumą pabrėžia pasirinktas žodžių pasikartojimas: jis patvirtina suvokimą ( “truks amžius.”, “truks mirksnį.”).

Trečiasis posmas – eilėraščio kulminacija. Poeto žmogus mąsto apie Dievą, žmogaus ir žemės vienybę. Išplėtotas meninis vaizdas siejasi su Biblijos motyvais: “ji liepsną ir dūmus suvienys.”. Taigi žemė gyvybinga, jos galia – žmogus. Puošnia metafora poetas tai išsako: “<.> įsakymą ruošęs,/ ne bergždžias želmuo vienadienis.”. Žemė – tai sakrali šventa vieta, todėl “jo žiedu jos aukuras puošias.”. Bet žžemėje žmogus kenčia. Nuo to neapsaugotas nė vienas, todėl mes “pasvirę, nuvytę, nualę”. Trys pasikartojančios dalyvinės konstrukcijos, neigimo reikšmę turintys priešdėliai pagilina anksčiau išsakytą mintį. Paskutinės eilutės nuteikia pesimistiškai: mes grįžtame ten, iš kur atėjome (o gal grįžimas į mirtį yra savotiškas mūsų laimėjimas?).

Autorius palieka mintį nebaigtą (daugtaškis). Atsakymo nėra: kiekvienam duota pačiam pamąstyti laikinumą, nepastovumą, laikinybź.

ˇmogus novelėje “Polaidis”

Gamta diktuoja žmogui darbus ir šventes. Senolis Dryža mistiškai, paslaptingai, šventai bendrauja su žeme (“ <.> ginti ją, kaip gina paukštė savo jauniklius”). Gamtos ir žmogaus sąlytis – tai sąlytis su darbais, kaukais artimaisiais, pačiu savimi. Kodėl Juozapas Dryža pasaulį sudievina? Meilė visam, kas gyva, ūkininkui suteikia dvasios pilnatvę, harmoningą būtį. Atiduodamas save žemei (alaus darymas, beržyno priežiūra, atnaujinti kapeliai), žmogus alsuoja, dvasiškai tobulėja, dvasiškai augina save. Juozapo Dryžos gyvenimo dvasinės ir moralinės vertybės – tai meilė ir prasmingas darbas.

Ryškios tekste emocinės būsenos (pasigėrėjimas,džiaugsmas). Senojo dialogas su namiškiais “sušiauštas” rupaus žodžio, šiurkštesnio palyginimo, žemiškų vardažodžių.

Švelnios ir ilgesingos intonacijos pasigirsta, kai autorius iš kasdienybės laiko ir erdvės pereina į jausmų aprašymą ar pasineria į gamtos pasaulį. J. Dryža filosofiškai mąsto apie žemę, kaip gyvą būtybę.

Emocingai ir ekspresyviai senolis kreipiasi į žemę ir jos vaisius (“Ak tu juoda, gera kviečių žeme!”). Jo siela atvira ggrožiui, gėriui, neaptemdyta kančios, skausmo, ūkininkas visą gyvenimą siekė palikti gerų darbų pėdsakus.

A.Škėma “Žilvinėėli”

Post modernizmas naujai įprasmina žinomą mitą ir įtraukia į mūsų epochos dvasinį kontekstą.

Novelė pradedama inversija: “Sugriuvo jis”. Atsiduriame Amerikos didmiesčio erdvėje. Mirtis atėjo netikėtai, kaip dažnai atsitinka XX a., katastrofų epochoje. “Jo žmona neverkė. Čia negalima rodyti jausmų. Čia visi užsidėję kaukes”. Sugriuvo “ne tik jis”. Sugriuvo ir jos gyvenimas. Bet “ji gyveno”. Ji – tai XX a. moteris, likusi viena svetimame jos dvasiniam pasauliui didmiestyje. Mirtis nenutraukė ryšio, o gyvenimas tapo vargana egzistencija. A.Škėma mėgsta mozaikinę kompoziciją: autorius pateikia sąmonės ir pasąmonės procesus, įvairias asociacijas (tai psichologinio modernizmo bruožas). Vienatvės problema – svarbiausioji novelės problema. Dėmesys sutelkiamas į trapų vidinį moters pasaulį. A.Škėmos kūrybos žmogus dažnai suskilęs į keletą personažų, kurie gyvena skirtingose erdvėse, tikrovėje ir pasakoje, dabartyje ir praeityje. Penktoje dalyje tikrovė traukiasi: transcendentinis (anapusinis) pasaulis virsta realiu. Vyras vaizduotėje virsta pasakos Žilvinu. Septintoje dalyje krikščioniškasis Dievas susipykźs su Rytų religijos vaizdiniais. Miesto sumaištis atgrasi. Čia žmonės lyg ūžianti srovė nuteka į požeminę skylę. Vadinasi, esi tik lašas! Devintoji dalis poetiška. Čia meldžiamasi už du: “Duokite mudviem”. Tačiau grįžimas į Rojų – į praeitį – yra neįmanomas. Yra tik pragaras. Skamba Faustos sandėris su Mefistofeliu:

“Lėktuvai krinta, sprogsta bombos.”. Tokia šiurpi XX a. realybė – pragaras žemėje.

Meilė galėtų išgelbėti pasaulį, Ją ir jos Žilviną, bet pasaulis jau pasirašė sutartį su Mefistu. Vaizduotė vėl gražina jaunystę į namus. Vėl, kaip ir pradžioje, yra du: vyras ir moteris. Viskas kas gražu, amžina, prasminga, yra gimę iš meilės: ir “plonutėliai mezginiai”, ir “išdrožinėti Kristūs”.

Lietuvių partizanų dainos

Sunkiais pokario kovų metais partizanų dainas dainavo ne tik rezistentai, bet ir kiti lietuviai. Jos buvo perduodamos iš lūpų į lūpas, klajojo rankraštiniais nnuorašais. Daugiausiai tai buvo anonimiški kūriniai, tik kai kurie pasirašyti slapyvardžiais. Juos kūrė ypatinga jaunimo dalis – idealistai. Jų posmai gimė ne patogiame kambaryje, ant rašomųjų stalų, o siaučiant darganoms, pasidėjus lapelį ant šautuvo buožės, slepiantis žeminėje, klausantis mirties alsavimo.

Ne visi jie buvo poetai, bet kūrė dainas, kad lengviau būtų ištverti. Todėl šie kūrinėliai dideliu meniškumu nepasižymi. Jie primena liaudies dainas tiek savo tematika, tiek savo menine išraiška. Kaip pavyzdys galėtų būti “Sušaudytos dainos”. Jose išdainuojama meilė Tėvynei, artimiesiems, atsisveikinimo ggraudulys, namų bei mylimųjų žmonių ilgesys, mirties nuojauta. Šiose dainose greta eina ir skausmas, ir viltys:

Ir kada žemelė bus nuo kraujo soti,

Ir kada sugrįši tu su žirgeliu,

Atnešiu vandens tau moliniam ąsoty,

Duosiu nusišluostyt rankšluosčiu dailiu.

Ypač dažnas dainose grįžimo motyvas. Lyrinis “aš” llygina save su paukščiais. Bet jie yra laimingesni: išlėks ir vėl sugrįš. O apie save sako:

Nežinau tik aš, motule,

Ar pabelsiu į duris.

O jeigu ir grįš, nebebus kam durų atidaryti, niekas nelauks prie vartelių, veltui vardą šauktų, nes motinėlė toli, Urale, o tėtis šaltuos kapuos. Retoriniais klausimais išsakomas skundas ir skausmas (“Kas nuvargusį paguos? Kas dainelę padainuos?”). Kaip ir liaudies dainose, šiuose kūriniuose gausu deminutyvų, epitetų. Dažni įvaizdžiai rūtos, žirgelio, paukščių. Visa tai dainoms suteikia nuoširdumo, paprastumo, sukelia graudulį, kad prabėgs gražios jaunystės dienos, o širdį pasiliks tik skriauda.

Liaudies menininko paveikslas P.Cvirkos romane

“Meisteris ir sūnūs”

P.Cvirkos romanas “Meisteris ir sūnūs” – tai linksma knyga apie kaimo amatininkus, du gerus draugus meisterį Deveiką ir siuvėją Krizą. Jiems būdingos geriausios liaudies savybės: šviesus, ooptimistiškas požiūris į gyvenimą, linksmumas, kūrybiškumas, nagingumas, kova už laisvę, neapykanta prispaudėjams.

Stalius Deveika – tikras liaudies menininkas. Visą sielą įdeda droždamas kryžius, margąsias skrynias, lazdas ir kitką. Nuo kitų amatininkų skiriasi kūrybiškumu, gebėjimu daryti gražius daiktus. Deveikai darbas – tai kūryba, dažnai ir pinigų neima, svarbiausia jam, kad kūriniai teiktų žmonėms džiaugsmo. Be to, meistras daro ne tik buičiai reikalingus daiktus, bet ir tokius, kurių sumanymas kyla iš svajonių, fantazijos (pvz., pagamina paukštį). Moka prakalbinti medį, įkvėpti jam gyvybės: “Nepajunti –– iš po drūžlių, iš medžio šerdies kalasi nosis, ranka, koja. Tada dar smarkiau juda pirštai”. Taip gimsta dievukų, kareivių, žvejų figūros. Stovi apylinkėje jo darbo kryžiai ir džiugina žmones. Tai tikras kūrėjas. “Jo net širdis sudreba, kai paima beržo ar liepos gabalą. Jis ilgai šildo medį rankose, o jo pirštai taip ir niežti ką nors išdrožti”. Laimingiausias Deveika, kai jam pasiseka darbas. Ypač pavyko lazdas išdrožti! Rangosi gyvatės, raguotasis šėtonišką snukį rodo, įvairūs paukščiai tarytum gyvi. Ant lazdų sutupdė pusę rojaus ir pusę pragaro gyventojų. Kūryba – prasmingiausia gyvenimo dalis.

Tačiau Deveika negali kurti užsakytas. Kūriniai gimsta tik tada, kai jo krūtinę kažkas “kelia”. Kai meisterį apima įkvėpimas, jo niekas nemato daugelį dienų. Kartais net namus palieka, norėdamas pabėgti nuo alinančios kasdienybės, kur jo nesupranta, tačiau pareiga uždirbti duoną grąžina atgal. Taigi kūrėjas patiria nemažai prieštaravimų tarp menininko polėkių ir šiurkščios realybės.

Meisteris labai mėgsta pabuvoti gamtoje, ypač sekmadieniais. Jos grožis skatina kurti. Galvoje jam kyla įvairiausių minčių, ir diskutuoja su krizu apie gyvenimą, laimę. Meisteris žmogaus laimę lygina su paukščiais: “Mat jie be vargo sukinėjasi. Jeigu žmogus kada nors bus toks – vot tai bus laisvas”. Paukštis – vienas jo kūrybos simbolių.

Deveika mėgsta bendrauti. Praeidamas pro žmones kiekvieną užkalbins: vieną ppaglostys, kitą ugnies pypkei prisidegti paprašys, mergaites paerzins. Jis visada linksmas. Jautrus ir geraširdis: slaugo sumuštą draugą Krizą, labai liūdi jam mirus, “net saulė darosi tamsi”.

Deveika – tai vienas poetiškiausių P.Cvirkos herojų. Jo paveikslu rašytojas atskleidė žmogaus dvasinį tvirtumą, atsparumą, kūrybingumą ir mokėjimą juoktis.

Lietuva išeivijos poezijoje

Išeivijos poetai – tai B.Brazdžionis, J.Aistis ir kiti. Būdami toli nuo Lietuvos, jie jautėsi lyg tremtiniai ir rašė eilėraščius, pilnus meilės ir ilgesio Tėvynei.

B.Brazdžionio eilėraštyje “Auka” Lietuva vaizduojama lyg tolima, nepasiekiama vizija. Jo gimtinė ten, kur “balta palinkusi tėvų obels šaka”. Lyriniam subjektui be jos trošku čia, už okeano. Graudu, kad “dienų pakrantės” vis tolsta. Kitame eilėraštyje “Šaukiu aš tautą” poetas mato Lietuvą užguitą, paniekintą, “blaškomą it rudenio lapus” ir šaukia “lietuvį burtis prie lietuvio”, pamiršti kerštą, kad šis nekristų ant vaikų. Tik tada tauta išliks.

J. Aisčio “Vienas kraujo lašas” – miniatiūrinis eilėraštis, kurio pagrindinė mintis – skausmas dėl neįvykdytos pareigos tėvynei. Atrodo, tiek mažai tereikėjo: tik vieno kraujo lašo, tik vieno žodžio. Tai pasiaukojimo įvaizdžiai. Nors visi žadėjo mirti už Tėvynę, bet liko tik pažadai. Eilėraščiu “Tu vis” poetas kreipiasi į Lietuvą, tokią išdidžią, kupiną vilties. Jis tiki, kad ateis diena, kada Tėvynė atgims. Tai nusakyta palyginimu: ateitis “kaip krištolas tyriausias”.

K.Bradūnas šią mintį ttarytum pratęsia eilėraštyje “Apeigos tautos šventėje”. Poetas lyg stebuklo laukia tautos prisikėlimo ir džiaugiasi, kad Lietuva “kyla iš liepsnos ir pelenų”. Ten šlama tėviškės sodai, žvaigždės klausosi žemės dainos. Garsi Lietuva savo praeitimi, kur “miega šventi ąžuolai”. Ir atsiranda netikėtas prisipažinimas: “Kaip gera.”. Gera, kad yra tokia šalis ten, vėsioj, begalinėj šiaurėj.

Eilėraštis “Pakeliui” – tai apibendrinimas visų išeivijos poetų gyvenimo. Juos likimas lyg žolę išrovė, bet liko šaknys ten, Lietuvoje, kur sugrįžt ir aklas kelią žino.

K.Binkis “Atžalynas”

K. Binkio “Atžalynas” – tai drama apie moksleivių gyvenimą. Pagrindinis konfliktas – tai doro, neturtingo jaunuolio susidūrimas su jam svetima miesčioniška aplinka. Kūrinys turėjo ir tebeturi didžiulį pasisekimą, nes dramaturgas atskleidė tikrąsias ir tariamąsias vertybes. Jau pavadinimas “Atžalynas” reiškia autoriaus šviesų požiūrį į jaunuomenę. Rašytojas tiki, kad jaunoji karta bus tokia, kokie jos pagrindiniai herojai Petras ir Jasius. Šiais paveikslais autorius ir atskleidžia tikrąsias vertybes: pagarbą darbui ir paprastam darbo žmogui, mokslo vertę, tikrosios garbės ir draugystės supratimą, sugebėjimą pasiaukoti.

Petras – tai našlaitis gimnazistas. Jis gyvena pas dėdę inžinierių ir draugauja su neturtingo kupriaus sūnumi Jasiumi – gabiu, darbščiu jaunuoliu, svajojančiu apie lėktuvus. Dingus auklėtojo 100 litų, Petras, norėdamas išgelbėti apkaltintą draugą ir klasės garbę, netikėtai prisipažįsta paėmęs pinigus. Po šio įvykio dėdė jį

išvaro iš namų. Vaikiną priglaudžia siuvėjas Žiogas, kur jis dirba ir mokosi savarankiškai. Petras įsitikinęs, kad kiekvienas darbas yra gražus, kad “mokslas kaip vanduo, kaip oras turi būti visiems. Mokslas privalo ne pelną, bet šviesą žmogui teikti”. Jis kuklus, santūrus, nes niekam apie savo poelgį nesako. Paaiškėjus, kad jis nekaltas, nesijaučia didvyris. Jaunuolio manymu, visa, kas daroma iš įsitikinimų, yra paprasta, o ne herojiška. Jo poelgis – tai tikrosios draugystės ir tikrojo taurumo pavyzdys.

Į Petrą panašus Jasius, kuris labai sunkiai ggyvena, bet siekia mokslo, turi svajonę, yra geras draugas. Sunkią valandą Petrui padeda ir Aldona (ji atsiunčia laiškelį: aš netikiu). Auklėtojas Tijūnas myli savo mokinius, jiems padeda (net ir Petrui po tariamos vagystės). Bet daugiausiai Petrui padeda gerasis siuvėjas Žiogas, nepabūgęs priimti “vagies”.

Autorius, parodydamas Keraičių šeimą, atskleidė tariamąsias vertybes. Tai tikra miesčioniška šeima: jie nemoka gerbto doro, darbštaus žmogaus, nė nemano ginti pakliuvusio į bėdą Petro. Keraitienė, Petro dėdienė, tipiška poniutė, kuriai svarbiausia “gero tono” vadovėliai, prancūziška pudra, tarnaitės. Stebisi, kkad neturtingieji siekia mokslo (“Pramoktų amato – ir gyventų sau”). Skuba pasmerkti Petrą, sakydama: “Vagis mano šeimos židinio slenksčio daugiau neperžengs”. Tačiau, išaiškėjus nekaltumui, nori pasidalinti garbe. Ji žmones vertina tik pagal turtą ir kilmę, todėl, jos manymu, Jasius negali bbūti Petro draugas, nes jo tėvas batsiuvys, o sūnėnui atsisakius grįžti pas dėdę su panieka mesteli: “Kriaučius buvai, kriaučius ir liksi”.

Vis dėlto dramoje laimi žmoniškumas. Tariamas vertybes įveikia tikros.

J.Grušas “Herkus Mantas”

“Herkus Mantas” – tai istorinė tragedija, kurioje vaizduojamos XIII a. prūsų kovos su kryžiuočiais. Siužeto pagrindas – garsus 1260-1274 metų Manto vadovaujamas sukilimas. Sprendžiamos visais laikais aktualios problemos: pasiaukojimas dėl Tėvynės, tautos ir asmenybės laisvė, tauraus, humaniško žmogaus likimas.

Tragedijoje susiduria dvi jėgos: viduramžių tamsa ir šviesūs, patriotiniai idealai. Šių jėgų kova gana sudėtinga. Prūsai gina savo laisvę (tai kilnūs siekiai), bet jie tamsūs, prietaringi, ištikimi protėvių papročiams. Tai ardo prūsų vienybę ir išduoda tautą priešams.

Tautos tragediją skaudžiausiai išgyvena jos vadas Mantas. Vis gilėja prieštaravimai tarp Manto ir prūsų. Jau pirmame vveiksme Mantas susikerta su genties vadu – vitingu Samiliu, kuris šiurkščiai, neteisingai, elgiasi su kariais (šeimynykščiais), tesirūpina išsaugoti savo tautą.

Antrame veiksme Manto santykiai su vitingais paaštrėja, nes atbėga į prūsus Manto sužadėtinė Kristina, bet ji vokietė, ir vitingai draudžia ją vesti, nors jiedu jau turi sūnų.

Kituose veiksmuose įtampa dar padidėja, kai prūsai ant laužo sudegina buvusį Manto mokytoją Hirchalsą. Mantas, nenorėdamas sugriauti prūsų vienybės, ryžtasi šiai aukai. Tačiau vienybės išsaugoti nepavyksta. Samilis išduoda Mantą kryžiuočiams. Gudrumu ištrūkęs iš nelaisvės Herkus nneranda Kristinos (ją sudegino prūsai). Paskutinė vado mintis pasiekti asmeninę laimę, išplėšti tautą iš tamsos žlunga. Bet meilė tėvų žemei stipresnė už viską. Ir jis, užgniaužęs sielvartą, veda prūsus į kovą su kryžiuočiais. Taip baigiasi tragedija.

Mantas – tragiška asmenybė. Jis puikus karo vadas, su juo prūsai laimi visus mūšius, bet nepajėgia įveikti prūsų atsilikimo, tamsumo (belaisvius aukoja dievams, kai trūksta artojų; sudegina laivą dievų garbei, o jis reikalingas kovai; susidegina Koltis, o buvo puikus genties vadas.). Mantas supranta, kad tauta, kuri dievams aukoja gyvus žmones, pasmerkta pražūčiai. Prieš ją sukils visa Europa. Bet prūsai (net vitingai) to nesupranta. Nepajėgia išgelbėti net savo mokytojo Hirchalso, nors tris kartus liepia traukti burtus. Kovoja prieš luominę nelygybę, nes tik laisvas žmogus gali narsiai ginti tėvynę, bet vitingams tai nepatinka. Siekia asmeninės laimės – nori vesti Kristiną, bet vitingai draudžia. Myli sūnų, bet negali nutraukti Karaliaučiaus apsupimo ir išgelbėti berniuką nuo bado ir mirties, nes kariauja už Prūsijos laisvę, o ne už savo šeimą. Nori išsaugoti asmeninę laimę, bet Kristiną sudegina prūsai, už kurių laimę jis kovoja. Ir kam tada atkeršyti už žmoną? Argi savo tautai? Čia ir glūdi Manto tragedija: jis vadovauja prūsams, bet priverstas kovoti prieš prūsų tamsumą ir jų atsilikimą.

J.Aputis “Erčia kkur gaivus vanduo”

J.Apučio novelės “Erčia kur gaivus vanduo” tema – išsiskyrimo graudulys. Išsiskyrimas yra skausmingas, nes skirtis tenka tiems, kurių gyvenimas glaudžiai susijęs.

Kokia šio pavadinimo prasmė, sunku tiksliai pasakyti. Tiesiogiai “erčia” reiškia “tuščią vietą, aikštź, iškirstą laukymź”. Novelėje aprašyta, kaip juodo miško viduryje buvo iškirsta kvadratinė erčia. Dabar ten stovi vieniša sodyba, joje gyvena ne tik žmonės (tėvai ir dvi dukterys), bet ir gyvuliai (šuniukas, karvė, vištos), šlama trys ąžuolai, auga vyšnios, yra užtvanka, lieptas, raudonų dobilų laukas. Viskas taip parasta, bet kartu ir brangu, nes mergina išvyksta. Nors retsykiais grįš, bet “nebegalima išvažiavus sugrįžti taip pat”. Šis tylus, graudus atsiskyrimas verčia manyti, kad erčia – tai tikriausiai tėviškė, ta vieta, kur semiamės dvasios stiprybės kaip gaivaus vandens.

Išvykti vyriausiajai labai sunku. Visi tą dieną elgiasi neįprastai: motina nešiojasi dukros išaugtinę suknelę, tėvas sėdi po ąžuolu, seserys maudosi, bet didžioji beveik nebendrauja su mažąja. Niekas nenori kalbėti apie išsiskyrimą. Bet tyla visus slegia. Merginai išvažiuojant į miestą mokytis, nežinomas gyvenimas kelia virpulį. Ji jaučia, kad negalės atitrūkti nuo namų, kad ta tyli erčia, metams bėgant, ją trauks vis labiau ir labiau. Tokiu būdu išryškėja pagrindinė mintis – sunku išvažiuoti iš namų, tik netekimai mus išmoko vertinti tai, ką turime.

Moteris ˇemaitės apsakyme ““Marti”

Apsakyme “Marti” ˇemaitė vaizduoja moters beteisiškumą pobaudžiaviniame kaime. Ši tema atskleista Katrės ir senosios Vingienės paveikslais. Abi moterys savaip gyvenimo nuskriaustos. Pirmoji priversta ištekėti už nemylimo vyro, tuoj po vestuvių supranta, kas jos laukia naujoje vietoje. Tik priekaištai ir patyčios. Antroji taip pat kenčia despoto vyro priespaudą, bet jos likimas ne toks skaudus. Dvi moterys – du likimai.

Bet skiriasi ne tik likimai. Rašytoja parodo, kokie kontrastingi jų charakteriai, kaip skirtingai jos kalba ir elgiasi.

Nė vieno karto Katrė neišgirsta iš savo uošvės švelnaus, paguodžiančio žodžio. Vingienės kalba šiurkšti, grubi. Ji išvadina marčią pajuodėle, didnose, tingine.

Visai kitokia Katrė. Ji švelni, mandagi, paslaugi. Pirmąjį rytą po vestuvių šiurkščiai aprėkta, marti mandagiai atsiprašo: “Dovanok, mamulėle, už mano atsikėlimą netikru laiku”. Vingienės žodžius lydi darbai. Kaip žiauriai ji pasielgia su vargšu piemenuku! Tik tūžminga, kietaširdė moteris taip gali pasielgti.

Tuo tarpu Katrės širdis kupina gailesčio ir užuojautos. Jai gaila ne tik nuskriausto piemenuko. Ji net jaučia Vingienź, vestuvių rytą pamačiusi, kaip ši vargiai miegojo, “galvą ant židinio padėjusi”.

Susirgus Katrei, anyta mažai tekreipia dėmesio į ją, “giltinių popūčiu išvadinta, net arbatos išvirti nenori, tik siurbsto degtinź ir “žadėtosios valandėlės” laukia”. Atrodo, kad jos krūtinėje – ne širdis, o šaltas akmuo. Kito nelaimė jos nejaudina.

O Katrei abejingumas svetimas.

Ji ilgisi meilės, šilumos, su grauduliu prisimena paliktus namus ir artimuosius: “Bevelyčiau varlele šokavusi, neko tokių beširdžių nagus pakliuvusi. Eisiu prie tėvelių, apkabinsiu kojeles, be nepriglaus mane, be nepasigailės.”.

Labai ryškus senosios Vingienės bruožas – nevalyvumas. Namuose didžiausia netvarka (net vestuvėms neapsikuopė), Jonuko marškiniai “šuns neperkandami, pernai skalbti”. Katrei paprašius Joną nupirkti turguje muilo, uošvė piktai atrėžė, kad amžių baigia nugyventi be muilų. Tik labai didelė tinginė gali taip gyventi.

Katrė ir šiuo atžvilgiu didžiausia anytos priešingybė. Ji visada švari, tvarkinga, “kaip iiš pieno plaukusi”. Net Vingių “kiaulininką” aptvarkė: “Indai surikiuoti į kertes. Lova pataisyta, langai neseniai nuplauti, . keliomis rūtų šakelėmis apkaišyti, asla sausa”.

Darbštumas – patraukliausias Katrės bruožas. Ir namuose, ir šienapjūtės metu, ir rudenį matome ją plušančią, dar ir Vingius raginančią dirbti.

Kontrastingais Katrės ir Vingienės paveikslais Žemaitė smerkė apsileidimą, tingėjimą, nežmoniškumą ir aukštino šviesius lietuvės moters bruožus.

V.Krėvė “Skerdžius”

Pagrindinio veikėjo charakteristika

V.Krėvė apsakyme “Skerdžius” sukūrė šviesų Lapino paveikslą.

Tai šimtametis skerdžius, tikras Lietuvos girių gyventojas. Jau pačioje apsakymo pradžioje Lapinas gretinamas su Grainio lliepa. Ši paralelė tęsiasi per visą kūrinį. Jei liepoj “žvirbliai nuolat vestuves kelia, ir volungės dažnai graso ievai, ir strazdas švirkštauja.”, tai ten, kur skerdžius pasirodo, “šunys pjaunasi, kaimo vaikai rėkauja”.

Linksmai šlamėjo liepa, linksmai gyveno ir Lapinas. Nors dūminė jo ppirkelė, nors neturi senelis jokio turto, nors žmonės mėgsta iš jo pasijuokti, bet jis visuomet linksmas, pasitikįs savimi, kupinas gyvenimo džiaugsmo kaip tikras gamtos vaikas.

Skerdžius su nepaprasta meile kalba apie mišką: “Vėl kaip gali būto gera, kur nėra miško! Be miško suskursta žmogus”. Jo kalboje daugybė vaizdingų veiksmažodžių, taiklių sinonimų, kuriuos ne be reikalo autorius įdeda į senuko lūpas. Tik senasis Lapinas, daugelį metų praleidęs miškuose ganydamas gyvulius, gali girdėti, kaip “kuoja pašvokščia ir epušė lapais paskambina, ir eglė pasiūbuoja, ir berželis, kasas taisydamas, pakušta”. Ypač meilė gamtai išryškėja ginant liepą. Gailisi senelis ne tik liepos, kurią žada nukirsti, bet ir naikinamų miškų.

Lapinas – tai tiesiog vaikščiojanti tautosaka. Pasakos, padavimai, kuriuos jis sekdavo vaikams, rodo, kad jis neskiria pasakų pasaulio nnuo tikrovės. Pripasakoja, primeluoja vaikams apie vilkus, kurie medžiuose vaikus peri, apie laumes, kurios gaudo blogus vaikus ir balosna murkdo, apie miškinius, kurie žmones paklaidina. Pasakodavo ir apie senovę vis pagrąžindamas, kai girdavo galingus žmones, kurie nei vilkų, nei miškų nebijodavę. Primeluodavo tiek, kad vaikai kojas nuo suolo nuleisti bijodavę. Sunku skerdžiui, kad daugelis netiki nei monais, nei dvasiomis, bet pramanytus dalykus taip įtikinamai pasakodavo, kad suvedžiodavo ne tik vaikus, bet ir rimtus vyrus. Tai lyg savotiška pramoga: “linksmas tokiais aatvejais būdavo senis, juokiasi, net akys jam blizga”.

Skerdžius yra geraširdis. Jo pagrindinis moralinis principas – žmogus privalo būti geras ir nedaryti niekam blogo. Tai liudija jo paties gyvenimas. Lapinas linki visiems tik gero, stengiasi gerai priganyti gyvulius, neleidžia jų vaikyti, mušti. Jo nuoširdumas ir gerumas siejasi su darbštumu. Vienai moterėlei vantą parneša, kitai – vaistažolių parenka, trečiai – šluotą suriša. Vaikams išdrožinėja lazdelių, dūdelių išsuka iš karklų, kartais padovanoja rėknę ar aukšliuką. Atėjus žiemai, Lapinas megzdavo tinklus, bradinius, moterims – petkes. Iš vardo jis yra katalikas, bet savo sieloje – tikras gamtos garbintojas. Žolė jam – šventa Dievo dovana, liepa – “dievulio ir mažų paukštelių”.

Lietuvių liaudies pasakos, jų analizė

Didžiausią lietuvių liaudies pasakojamosios tautosakos dalį sudaro pasakos. Tai pasakomieji fantastiniai kūriniai, kurių svarbiausias bruožas yra meninė išmonė. Lietuvių liaudies pasakos žanriniu atžvilgiu labai įvairios: tai žvėrių, legendų, kvailo velnio, juokų, formulių, melų, stebuklų pasakos. Jos skiriasi veikėjais ir kompozicija, temomis ir stiliumi, bet visas jungia bendra nuostata – tai, kas vaizduojama, yra pramanyta, netikra.

ˇvėrių pasakų pagrindiniai veikėjai yra žvėrys, gyvuliai, paukščiai, retkarčiais žuvys, ropliai, vabzdžiai, medžiai, grybai, kai kada šalia jų – ir žmonės. Pačiais seniausiais laikais šios pasakos priklausė mitams, buvo šventos. O vėlesniais laikais į gyvūnus nebuvo žiūrima kaip įį šventus gyvius, todėl imta pasakoti juokingus jų nuotykius.

Mažiausiai nuo tikrovės nutolusios juokų pasakos, kuriose dažnai išjuokiamos įvairios žmonių ydos: kvailumas, tingumas, melagystės, pasipūtimas ir t.t. Vaizduojamas tarsi realus tikroviškas pasaulis, jo buitis, tik patys įvykiai tokie absurdiški, visa pramanyta, netikra, kaip ir turi būti pasakoje.

Pačios originaliausios ir įdomiausios yra stebuklų paskos. Pasaulyje jų prirašyta šimtai tūkstančių, tačiau siužetų tipų Europos, iš dalies ir Azijos tautų folklore yra tik apie porą šimtų. Pagal siužetą sąlygiškai išskiriamos trys pasakų grupės: pasakojama apie susidūrimus su antgamtiniais priešais (slibinu, ragana.), apie vedybas su nepaprastos kilmės žmona (gulbe, varle.) ar vyru (žalčiu, gaidžiu.), apie sunkius uždavinius ir nepaprastus pagalbininkus.

Savičiausios lietuvių liaudies pasakos yra “Eglė žalčių karalienė”, “Sigutė”, “Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių”, “Devyni broliai ir sesuo Elenytė” ir t.t. Jose yra užkoduotos mūsų senolių elgesio prasmės, požiūris į gyvenimą ir t.t. Pasižiūrėkime, kas gi svarbiausia, mokslininkų V.Kropo, B.Serbelytės, S.Matulaitienės nuomone, pasakose.

Pasakos parodo, kad tam tikromis aplinkybėmis žmonės elgiasi teisingai ar neteisingai. Geras ar blogas elgesys – sprendžiama iš rezultatų. Svarbiausias skiriamasis žanrinės stebuklinės pasakos bruožas yra kompozicija: pasaka dažniausiai prasideda trūkumo glaustu aprašymu, toliau kova su antipodu (antiherojus) siekiant tikslo ir trūkumo pašalinimo. Kompozicijos centras – herojaus išbandymų sistema: pirmiausiai patikrinamos jo asmeninės savybės, elgesio nnormos. Tolesni išbandymai vis sunkesni, paskutinis yra lemiamas ir sunkiausias, tačiau herojus trūkumą pašalina. Savita stebuklinės pasakos erdvė- du skirtingi pasauliai: herojaus namai (“savas”) ir antipodo veiklos laukas (“svetimas”). Tiesa, šios erdvės kartais sutampa, kai herojus su priešininku gyvena drauge (našlaitė ir pamotė ragana). Savo erdvėje herojus saugus, o svetimoje arba būnant su priešininkais po vienu stogu jam gresia įvairūs pavojai: gali nužudyti, užburti, atimti vertybes, atskirti nuo brangiausių žmonių ir t.t. Svetimųjų pasaulis – tai utopinė erdvė, mitinių būtybių buveinė, kuri dažniausiai esti už tam tikros ribos: už miško, lauko, upės, jūros, o tamsiu paros metu (ypač vidurnaktį) – pirtis, jauja, negyvenama troba. Tarp dviejų pasaulių – savo ir svetimo – esti pereinamoji teritorija. Tai giria, žydinti pieva. Šioje erdvėje vyksta herojaus išbandymai. Stebuklinių pasakų veikėjus galima suskirstytu į tris grupes: 1) herojus ir jo artimieji, 2) antipodas ir jo artimieji, 3)neutralūs veikėjai. Pagrindinis pasakos veikėjas, atlikęs pirmąją užduotį, tampa herojumi. Užduotys įvairios: vienomis tikrinami gebėjimai, kitomis – jėga, gudrumas ir t.t. Jas gali skirti antipodas, herojaus artimieji, pats herojus (dvylikos brolių sesuo pasisiuva marškinius). Herojus yra silpnesnis už priešininką, bet didesnio intelekto, doras (pvz., pasidalija duonos riekele, teisingai paskirsto grobį ir t.t.). Atlikęs pirmąjį išbandymą, jis įgyja stebuklingą

daiktą, kuriuo naudodamasis įveikia sudėtingas kliūtis. Herojus laimi, kai klauso protingų patarimų, teisingai elgiasi. Jo nesėkmės – klaidų rezultatas (nesilaikė draudimo, papročių, elgesio normų ir pan.). Keblioje situacijoje herojų gelbsti atsitiktinai sutiktos stebuklingos būtybės, dažniausiai seneliai, atsiskyrėliai. Šie neutralūs veikėjai pataria, dovanoja stebuklingus daiktus. Dovanotojai – žmogaus išmintingumą liudijantys asmenys. Šiose pasakose esti ir pagalbininkas. Juo yra paukštis, gyvulys, žmogus. Personažas, su kuriuo herojus kovoja, siekdamas tikslo, vadinamas antipodu (antiherojumi). Teritorijos ir giminės požiūriu tai visiškai svetima būtybė, nors gali ggyventi vienoje šeimoje su herojumi (ragana). Antipodo pavyzdžiu mokoma, kaip vienu ar kitu atveju nedera elgtis.

Taigi žymaus pasakų tyrinėtojo V.Kropo nuomone, visos stebuklinės pasakos panašios veiksmo grandimis, veikėjų poelgiais.

Gamta ir žmogus K.Donelaičio “Metuose”

Taigi matai, kaip žmogiškasis trumpintelis amžis

ˇydinčiom ir krintančioms prilygsta žolelėms.

K.Donelaitis

Poemą “Metai” sudaro keturios dalys: “Pavasario linksmybės”, “Vasaros darbai”, “Rudens gėrybės”, “Žiemos rūpesčiai”. Per keturis metų laikus atskleidžiamas būrų gyvenimas, darbai ir buitis. Kiekviena dalis, išskyrus “Vasaros darbus”, prasideda gamtos vaizdu, kuris filosofiškai įprasmina žmogaus gyvenimą. “Metai” – nėra ggamtinė poema. Čia vaizduojamas mažas gamtos kampelis – vieno kaimo gamta. Gamtos pasaulis nuo žmogaus nepriklauso. Tai atskiras, dinamiškas pasaulis. Kitimai vyksta cikliškai, todėl viskas vis pasikartoja: kiekvieną pavasarį saulelė “budina svietą”, rudenį “nuo mūsų atstodama ritas”. Gamta, jos dalys ssuvokiamos kaip gyvos būtybės, panašios į žmones. Toks supratimas atsirado iš būriškųjų K.Donelaičio kūrybos pagrindų. Būrui gamta atrodo gyva: laukai ledais užsikloję miega, žemė rudenį įmurusi verkia, laukus glosto drungni orai. Pagrindinė gamtos jėga – saulė: ji pradeda amžinąjį žmogaus ir gamtos judėjimo ratą. Pavasarį ji lyg motina pažadina visus gyvenimui, džiaugsmui, juokdamasi pargriauna žiemos darbus ir šalčio “pramones”; vasarą ji, ant dangaus sėdėdama, žaidžia, o rudenį “savo spindulį slepia”. Taigi saulelė, beje, kaip ir visa gamta, sugyvinta. Būrą nuolat supa gamta, nuo jos priklausomas. Nuo gamtos permainų priklauso jo darbai, pats gyvenimo būdas. Žmogus jaučia gamtoje tą pačią gyvybinź jėgą, kaip ir savyje, todėl suvokia save kaip dalelę gamtos. Gamta jį skatina į darbą: pavasarį gandras taiso lizdą, ir žžmogus raginamas rūpintis savo būstu, kurmiai, vartydami žemę, ragina sėti daržoves, “šienaut jau putpela šaukia”. K.Donelaitis – būrų nuotaikų, pažiūrų reiškėjas, gamtą irgi vaizduoja lyriškai: ja džiaugiasi, gėrisi. Dažnai filosofiškai apmąstomas Dievo sutverto pasaulio tobulumas, žmogaus būties dramatiškumas ir trapumas. Žmogaus palyginimas su augalu: pumpuras – žiedas – vaisius – mirimas. Tačiau žmogus paguodžiamas, primenant, kad “peržydėjęs ir nusirėdęs, / užaugin vaisius ir amžį savo pabaigia”. Epiškiausia poemos dalis yra “Rudenio gėrybės”. Rudens peizažas žadina minorinę nuotaiką. Purvyno, darganų fone ((“Ratas ant ašies braškėdamas sukasi sunkiai / Irgi žemes bjaurias išplėšdamas teškina šmotais”) iškyla pavasario dienų pasiilgimas. Gamtovaizdis dinamiškas, nuolat kintantis. K.Donelaitis mėgsta eiti nuo visumos prie detalių vaizdingumo. Kiekvienos dalies peizažas – įžanga į būrų gyvenimą, jų darbus, t.y. įvadas į tai, kas bus toje dalyje aprašoma. Tokios įžangos sukelia nuotaiką, atitinkamai nuteikia skaitytoją. Pvz.: pavasarį – linksma, rudenį – liūdna nuotaika. Daugiausiai dėmesio skiriama pavasariui, nes tai gyvybės pradžios, atsinaujinimo laikas, mažiausiai – vasarai. Nėra tapybiškumo, bet gausu dinamiškų vaizdų, atkuriami net garsai. Štai kokios įspūdingos rudeniškos aliteracijos:

Vyžos su blogais sopagais vandenį siurbia

Ir bjaurius purvus kaip tešlą mindami minko.

Kiekvienas metų laikas – alegoriškas žmogaus gyvenimo tarpsnis (pavasaris – vaikystė, vasara – jaunystė, ruduo – subrendimo metas, žiema – senatvė). Taigi “Metuose” autoriaus gamtos pergyvenimas, jutimas iš esmės nesiskiria nuo būrų, tačiau šie vaizdai lyriniai ir pamokantys.

Miškas ir lietuvis A.Baranausko “Anykščių šilelyje”

Lietuvių poeziją kūrė žmonės, išėję

Iš gamtos, iš girių, iš dūminių pirkių.

S.Geda

Savo šedevrą – “Anykščių šilelį” – A.Baranauskas parašė per dvejas atostogas: 1858m. ir 1859 m. Poemos sumanymas yra romantiškas: pavaizduoti mišką, kurio jau nebėra. Gamtos tema visame kūrinyje persipina su gimtojo krašto, su baudžiavinio išnaudojimo ir carinės priespaudos naštą velkančio liaudies žmogaus tema. Poema prasideda elegiška, raudas primenančia llietuvio aimana dėl išnaikinto šilo, dėl niokojamos Lietuvos:

Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!

Kas jūsų grožei senobinei tiki?

Kur toj puikybė jūsų pasidėjo?

Poetiškas palyginimais, aliteracijomis, poetas perteikia ne tik nykią nuotaiką, bet ir liaudies žmogaus sielvartą, skausmą dėl išnaikinto miško.

Skujom, šakelėm ir šiškom nuklotą

Kepina saulė nenaudingą plotą,

Į kurį žiūrint taip neramu regis.

Lyg tartum rūmas suiręs, nudegęs,

Lyg kokio miesto išgriūvus pustynė,

Lyg kokio raisto apsvilus kemsynė!..

Visoje poemoje ryškus liaudies žmogaus dvasinio pasaulio ir gamtos ryšys. Panoramiškai apžvelgti metų laikai, epochų kaita, dramatiški istorijos posūkiai. Kaip ryškus džiaugsmo ir šviesos kontrastas išsilieja didžioji kūrinio dalis nuotaikingais liaudies žmogaus prisiminimais apie senovės Lietuvą, ištekines girias: “Miškan, būdavo, eini – tai net akį veria, / Vat taip linksmina dūšią, užu širdies tveria.”. Dabarties plikiems kalnams priešpastatomas senovės didžių ir gražių girių vaizdas – su jų spalvomis ir kvapais, su jų garsais ir neįprasta tyla. Liaudies žmogus tik ir gali pamatyti tokias margaspalves grybų šeimynas, uogienojus, medžius. Čia viskas sugyvinta, tarsi primena valstiečio neįmantrų gyvenimo būdą: minkštučiukai samanų patalai priglaudžia uogienojus, “voveruškų leikelės . sarmatlyvai kyšo”. Čia ir valstiečio daina apie baravyką – “grybų pulkaunyką”. Nuo liaudies pasaulėjautos neatskiriami ir medžių vaizdai. Todėl iš lietuvių liaudies pasakų ir Eglės, žalčių karalienės, epušės, ąžuolo, uosio aimana. Čia pat pažodžiui pakartoti llietuvio mėgiami medžių, krūmų palyginimai: gražūs, artimi žmogui krauju varvantys putinai, krūmai žole barzdoti. Žmogui gamta – ne tik matomieji vaizdai, bet ir sudėtingiausios girios, pievų, laukų kvapai. Jis nuo seno įpratęs gamtoje pastebėti netikėčiausius dalykus, jam gamta yra gyvybės, grožio harmonija. Lietuviui giria savo augalija, kvapais, garsais – tarsi šventovė. Jis sugeba pajusti miško garsų, balsų sąskambį ir džiaugsmingais, ir liūdnais akordais: “Ai siaudžia garsiai miškas, netil kvepia gardžiai. / Siaudžia, užia ir skamba linksmai, dailiai, skardžiai”. A.Baranauskas pirmasis mūsų poezijoje prabilo apie liaudies žmogaus sugebėjimą pamatyti gamtos gražumą. Lietuvis ne tik suvokia, jog jis esąs gamtos dalis, tačiau jam svetimas girių, kartu Lietuvos naikinimo, alinimo bruožas: “nei vieno liemenio lietuviai nekirtę, jėg tik stuobriai papuvę savaime išvirtę”, “po urvus sausus laužus kūrę”, “ne leninės, iš šakų buvo pintos durys”, ir nei šakelės “dykai nepražuvo”. Čia ypatingai ryškiai atskleista liaudies žmogaus dvasinė pasaulėjauta. Lietuvis sugeba ne tik pajusti gamtos grožį, išgirsti “medžių kalbą šventą”, įsiklausyti, “kaip jaunas lapas ar žiedelis ant šakelių kraunas”, kaip “žvaigždelės plevena, gaili rasa krinta”, bet ir nusakyti tai poetiškais žodžiais. Kokie stiprūs žmogaus išgyvenimai, pritilus žemiškiems rūpesčiams, įsiklausius į trapią būtį. Tada tarsi liete išsilieja ir paties nesuvokiami jausmai: “Dažnai miške lietuvis, ko verkia,

nežino”. Prasiveržia liaudies kūrybinės galios įvairiausios kalbos, tautosakos ir tautodailės turtais: “Iš to, matai, ašaros ir atsidusimas, / Iš to šventos pajautos, iš to giesmės imas”. Praeities ir dabarties, lyrizmo ir realizmo, skausmo ir džiaugsmo kontrastai poemoje perauga į dramatišką pasakojimą apie baudžiavos engiamo ir carizmo pavergto krašto likimą, apie liaudies sielvartą dėl krašto nualinimo, apie rūstį dėl nacionalinių žmogaus teisių trypimo. Tragiški girių niokojimo vaizdai susilieja su užuominomis apie krikščionybės įvedimo, karo, maro ir bado metus. Tačiau sunkiausiomis minutėmis mmiškas – žmogaus draugas: “Sunkios dienos atėjęs, žmonės badu mirę, / Samanas duonon kepę, žieves sriubon virę /./ Miškas žmonių pasigailės, rasa apsiverkęs, / Aukštas savo viršūnes debesin įmerkęs / Ir sušukęs: “Broliukai, ginkitės nuo bado!””. Turbūt svarbiausias epinėje dalyje motyvas – nacionalinis sąmoningumas, supratimas, jog kova prieš carinę priespaudą, nacionalinį ujimą yra meilės tėvynei įrodymas: “Visos buvę viršūnes vienybės suspynę, / Kaip lietuvnykų širdys į vieną tėvynę”. Tiek lyrinėje tiek epinėje dalyje ryškus laisvės troškimas, todėl lietuvis mena senųjų llaikų šventąsias girias, jų galinguosius ąžuolus, protėvių pagarbą miškui, savajai žemei ir kalbai. Todėl toks didelis jo sielojimasis dėl girų naikinimo, nepagaili net piktesnio žodžio tiems, kurie išpūstijo mišką dėl pelno. Didžiulis sielvartas dėl miškų ir Lietuvos įtempčiausiais akordais atsikartoja ppoemos pabaigoje: “Ir liko šitie kalnai pliki ir kelmuoti / Aplaistyti ašarom, giesme apdainuoti”.

A.Baranauskas, apdainuodamas gamtos grožį, atvėrė paprasto žmogaus dvasios gelmes. Jis išaukštino lietuviško nacionalinio charakterio, nacionalinės lietuvių kultūros pradus, slypinčius glaudžiame lietuvio sąlytyje su gamta.

Tėvynės praeitis ir dabartis Maironio lyrikoje

Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę,

Kame nuo amžių tėvai gyveno.

Maironis

Maironis – didysis mūsų poetas, Tėvynės dainius. Jis kėlė lietuvių tautinio sąjūdžio idealus, išsakė tikėjimą tautos galiomis. Visai XIX a. pabaigos tautinio sąjūdžio literatūrai būdingas romantizmas. Jis akivaizdus Maironio eilėraščiuose apie tėvynę, kovas su kryžiuočiais. Jo kūryboje gausu praeities vaizdų, kurie yra kontrastas niūriai carizmo prislėgtos Lietuvos dabarčiai. Praeitis poetui – gausios pilys, didūs kunigaikščiai, milžinų kapai, t.y. tautos istorija. Senoji Lietuva apgaubta romantikos šydu, po kuriuo slypi daug neįmintų mįslių: ““Praeities gilų miegą kas pažadint galėtų? / Kas jo dvasią atspėtų? Jai įkvėptų gyvybę?” (“Praeitis”). Praeitis ryškėja kaip dabarties antitezė. Ji “kaip žaibas” tamsioje dabarties padangėje. Praeities atminimas uždega krūtinę, teikia jėgų, padeda įveikti dabarties sunkumus. Praeities ir dabarties antitezėmis paremti eilėraščiai “Vilnius (Prieš aušrą)”, “Trakų pilis”, “Miškas ūžia”, “Tu girele, tu žalioji”, “Senelio skundas”, “Aš norėčiau prikelti”. Primenami ir legendiniai Kźstučio, Birutės, Vytauto vardai, nes jie susiję su garbingąja Trakų pilimi, kuri apdainuota eilėraštyje “Trakų pilis”. Eilėraštis pradedamas minorine nnuotaika, nes dabar ši pilis apleista, griūvanti, graudinanti “jautrią širdį ne vieną”. Tačiau praeitis poetizuojama: jos didingumą pabrėžia epitetai (“aukšti valdovai”, ”garbinga pilis”), perifrazė (“aukštus valdovus užmigdė kapai”), istorinė praeitis vadinama “vieškeliu amžių plačiu”, o sunki savo meto tikrovė – “tamsia naktimi”. “Laikai brangiausi” primena, jog lietuviai buvo galingi ir stiprūs. Eilėraštis baigiamas vėl niūrios dabarties vaizdu: “Kada tik keliu važiavau pro Trakus, / Man verkė iš skausmo širdis.”. Tauta praeityje buvo stipri ir galinga, o dabar carizmo nuskurdinta, pažeminta. Toks žvilgsnis į praeitį akivaizdus eilėraštyje “Vilnius”. Eilėraščio tonas iškilmingas, pakylėtas. Piešiamas didingas miesto vaizdas: Vilnius “dunkso tarp kalnų plačiai”, naktis jį dengia, jis miega giliai, su juo ir “garsūs amžiai užmigę tyli”. Toliau primenama brangi praeitis kaip kontrastas dabarčiai. Vilnius eilėraštyje turi kelias reikšmes. Tai gražus ir poetiškas, paslaptingas miestas, tai ir šalies sostinė – “širdis”, “akis”, pagaliau Vilnius – visos Lietuvos personifikacija. Kada atgis senasis miestas, tada ir tauta sulauks gražesnės ateities. Eilėraštis baigiamas optimistiškai – tikima ateitimi: “Laikai juk mainos: slėgė pikti, – / Nušvis kiti / Lietuvai, mūsų tėvynei”. Kituose eilėraščiuose (“Milžinų kapai”, Praeitis”, “Eina garsas”, “Oi neverk, matušėle!”) atskleisti dramatiškiausi mūsų tautos istorijos momentai: nuolatinis pavojus kultūrai, kalbai, niokojantys priešų antplūdžiai, motinų ir seselių sielvartas, bbaisios kautynės ir sunkiai iškovotos pergalės. Eilėraščio “Milžinų kapai” laikas – tolima praeitis, lietuvių kovos su kryžiuočiais. Tarsi regime lietuvius, kurie “galanda kirvius, kalavijus aštrius”, balnoja juodbėrius ir pulkais ties Kaunu per Nemuną plaukia. Kalbama apie ištroškusius garbės svetimšalius. Lyrinis siužetas baigiasi mūšio vaizdu. Dabar tas ženklas ženklina “kapai milžinų”. Didingai rūstūs vaizdai perteikia senovės lietuvių herojiškumą ir skatina priešintis dabarties negerovėms. “Milžinų kapai”, “Eina garsas” primena karines – istorines dainas. Apdainuodamas praeitį, Maironis brėžia lietuvio ir miško paralelę. Senos didingos girios ir narsūs lietuviai praeity. Be to, miškas maitino ir dengė žmogų, ugdė jo dvasią. Eilėraščius “Miškas ūžia”, “Tu girele, tu žalioji.” Maironis kūrė mąstydamas apie savųjų laikų Lietuvą ir carinę priespaudą. Nuotaika liūdna: “Miškas ūžia, verkia, gaudžia”; “Nuliūdimas širdį spaudžia”. Prisiminimas, kad senovėje miškas buvo didingas, sustiprina jo ilgesį. Todėl ilgesingai klausiama: “Kas mums praeitį grąžintų / Ir jos garsą, ir jos galią?” (“Miškas ūžia”). Kaip kontrastas carinei Lietuvos priespaudai iškyla ne tik didinga praeitis, bet ir viltis: “Atsibus tėvynės sūnūs, / Didžią praeitį atminį / Pagimdys vargai galiūnus, / Ugnimi uždegs krūtinę!” (“Tu girele, tu žalioji.”). Graudžiai lyriškos intonacijos būdingos eilėraščiams “Mano gimtinė”, “Lietuva brangi”. Praeitis iškyla kaip garbingųjų amžių atminimas, įsiskverbęs į “krūtinę”, “širdį”, sesučių “graudžiai mmalonias dainas” – į visą lietuvio buitį. Žmogui stiprybės, vilties teikia praeities atminimas.

A.Vienuolis “Paskenduolė”. Kūrinio analizė

Jei man būtų galima gyventi iš naujo, tai tik norėčiau

Išvengti tų savi ydų ir klaidų, kurios dabar ėda man širdį.

A.Vienuolis

Antanas Vienuolis (1882 – 1957, tikroji pavardė Žukauskas) sukūrė meniškiausią apsakymą XX a. pirmoje pusėje apie apviltos merginos likimą. Pasižiūrėkime, kaip atskleista moters drama “Paskenduolėje”. Apsakymo tema- suviliotos kaimo merginos likimas. Rašytojas sukoncentruoja dėmesį į veikėjos vidinį pasaulį, o ypač į graužaties dėl savo poelgio situaciją. Mintys, nuotaikos, jausmai, prisiminimai, sapnai – pagrindiniai būdai, kuriais atskleidžiamas Veronikos charakteris. Veiksmo laikas – nuo Sekminių iki rugiapjūtės, kai dirbama s