Sarkazmas, Balio Sruogos romane „Dievų miškas“

Epitetai, kaip klipata, bei trumpi žodeliai, tokie kaip netyčia, trupučiuką daro didelę įtaką sakinio prasmei. Įvairiausi epitetai yra pritaikomi charakterizuojant personažus, ypač lagerio viršininkus. Tokia pasirinkta savita prisiminimų forma žymiai stipriau išryškina visus koncentracijos stovyklose patirtus baisumus, todėl ji man sukėlė tiek jausmų : užuojautą, simpatiją ir pagarbą B. Sruogai ir kitiem kaliniams. Pasirodo, žmogus gali iškęsti nesibaigiančius kankinimus, mušimą keiksmus ir vis dėlto išlikti žmogumi. Juk Sruoga grįžęs iš ten sugebėjo parašyti tokią įspūdingą knygą, kurioje susipina ir sarkazmas, jjuodasis humoras, ir užuojauta, simpatija, pagarba likimo bendrams. Autorius atvaizdavo visą žmogaus naikinimo sistemą, parodė stovyklos vadovus, sargybinius, tariamą kalinių savivaldą ir pačius kalinius. Kūrinyje kankinimo priemonės pasiekia neįtikėtino fantastiškumo, žmogaus sužvėrėjimas vaizduojamas šiurpiais vaizdais. Į visa tai žiūrima beteisio, neturinčio vilties išlikti žmogaus žvilgsniu. Vienintelis ginklas tokioje aplinkoje prieš dvasinę anemiją yra aštri ironija. Ją autorius naudoja labai meistriškai – tragiškiausi momentai vaizduojami pro sarkastišką šypseną, sadistų kankintojų portretai piešiami ironiškomis spalvomis. Tas ironiškas bruožas atsiminimams duoda platesnę plotmę, ggilesnį žvilgsnį, patį vaizdavimą iškelia iš protokolinio daiktiškumo į literatūros meno sritį. „Dievų miškas“ atskleidė hitlerinės priverčiamųjų darbų stovyklos tikrovę. Tačiau kūrinys turi ir platesnės apibendrinančios reikšmės. Panašūs vaizdai kartojasi kiekvienos totalitarinės sistemos žmonių naikinimo pragare, ypač Sibire. Nors kūrinyje vveiksmo nedaug, bet pats vaizdavimo būdas yra toks gyvas, kad kūrinys intriguoja ir yra skaitomas kaip įdomus romanas. Balio Sruogos biografija Balys Sruoga gimė 1896 m. vasario 2 dieną Baibokuose (Biržų rajone). Jis buvo poetas, dramaturgas, kritikas, vertėjas, publicistas, literatūros ir tautosakos tyrinėtojas. Mokėsi Panevėžio realinėje gimnazijoje, nuo ketvirtos klasės uždarbiavo privačiomis pamokomis. 1912 m. pradėjo spausdinti savo kūrinius ,,Aušrinėje”, ,,Rygos Naujienose”, ,,Lietuvos žiniose”, ,,Naujam take”, literatūros žurnale ,,Vavorykštė”. 1914 m. įstojo į Petrogrado miškų institutą, vėliau studijavo literatūrą Petrogrado ir Maskvos universitetuose. Šalia studijų, B.Sruoga domėjosi teatru, dalyvavo lietuviškuose vaidinimuose. Maskvoje B.Sruoga parašė dauguma savo geriausių lyrinių kūrinių. 1918m. B.Sruoga grįžo į Lietuvą. Kurį laiką dirbo mokytoju Vilniuje. Persikėlęs į Kauną, dirbo Spaudos biure, Lietuvos dienraščio redakcijoje, rašė daug ppublicistinių straipsnių. B.Sruoga buvo vienas iš satyrinio Vilkolakio teatro organizatorių, rašė teatrui scenos veikalus, įsitraukė ir į politinę veiklą,dalyvavo Šaulių sąjungos, Meno kūrėjų draugijos, žurnalistų sąjungos veikloje. 1921m. B.Sruoga išvyko į Miuncheno universitetą. Studijavo slavistiką, teatro ir meno istorijas. 1924m. apgynė disertaciją iš lietuvių tautosakos ir gavo filosofijos daktaro laipsnį. Grįžęs į Lietuvą, B.Sruoga dėstė Kauno universitete Humanitarinių Mokslų fakultete, įsteigė teatro Seminarą, o kiek vėliau ir akademinę dramos studiją. Greta universitetinio darbo B.Sruoga skelbė spaudoje daug literatūros ir teatro kkritikos straipsnių. Nuo 1930m. pasireiškė kaip dramų kūrėjas. 1939m. Humanitarinių mokslų fakultetui persikėlus į Vilnių, B.Sruoga tęsė universitetinį darbą. Sovietų okupacijos metu, dalyvavo pogrindžio spaudoje. 1943m. buvo suimtas ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. 1945m. jis grįžo į Lietuvą, kur vėl dėstė Vilniaus universitete, vėl kūrė lyriką, parašė Štuthofo atsiminimų knygą “Dievų miškas”, kuri yra bene populiariausia jo knyga. Mirė Balys Sruoga 1947 m. spalio 16 dieną. Balio sruogos kūryba Lyrikos sfera Sruogai – ne gnoseologija, kaip skelbė pereito amžiaus pozityvistai, o spontaniška žmogaus vidinės būsenos ekspresija. Eilėraštis – ūmus sielos judesys, gaivališkas išsiliejimas, giliųjų psichikos galių kalba, nepaliesta racionalaus pažinimo ir nepajungta jokiems moralizacijos uždaviniams. Rusų simbolizmo poetinė kalba, sukūrusi savo autonomiją iš dematerializuotos tikrovės vaizdinių ir virtuoziškos melodingumo žaismės, Sruogai buvo fundamentalus atradimas. Savo eilėraščių rinkiniuose ,,Saulė ir smiltys” (1920), ,,Dievų takais” (1923) jis taip pat stengėsi susikurti tokią uždarą poetinio įstabumo erdvę iš nudaiktintų gamtos elementų, laisvai vartomų šėlstančios vaizduotės, kuri nujaučia nežinomus dydžius už regimumo ribos ir tikisi kažkokio stebuklo. Tačiau charakteringi simbolistinės lyrikos įvaizdžiai – saulė kaip dominuojantis „kertinis žodis“ (K.Balmonto sugestija), varpa ir dalgis (J.Baltrušaičio skolinys), mėlyna paukštė, gulbė, žvaigždė, baltas svečias, žibintas, šventovė, vergas – čia nevirsta pastovių reikšmių ženklais. Jie slenka ne įį filosofinių kategorijų centrą, kaip M.Gustaičio ir F.Kiršos lyrikoje, o rezonuoja emocinių būsenų kaitą. Sruogos eilėraščiuose tie patys įvaizdžiai atsiveria vis naujais niuansais, kurie varijuojami tarytum muzikiniai akordai siekiant nuolat besikaitaliojančių ir skambančių reikšmių sugestijos. Eiliuotose istorinėse kronikose „Milžino paunksmė“ (1932), „Baisioji naktis“ (1935), „Kazimieras sapiega“ (1938-19410), „Apyaušrio dalia“ (1941) vaizduojami autentiški Lietuvos istoriniai įvykiai ir politiniai veikėjai. Istorijos šaltiniais grindžiami pagrindiniai konfliktai, aplinkos, papročių ir elgsenos koloritas, žinojimo ribos, kuriose gyvena to ar kito laikotarpio žmonės. Tačiau B.sruoga visai nesiruošė iliustruoti tautos istorijos ar kurti suidealintų nacionalinių herojų galerijos, kaip buvo įprasta tautinio atgimimo laikotarpiu. B.Sruogos dramose istorija praeina tarytum šalia žmogaus, nepaisydama jo norų ir valios, palikdama jam teisę vien stebėti ir apmąstyti. Lietuvių lyrikoje Sruoga įteisino nepastovią, nuolat besikeičiančią sąmonės tėkmę, iš kurios kilo laki, lengva pustonių, asociacijų, nutylėjimų ir melodingų pakartojimų struktūra, būdinga naujųjų laikų moderniajai lyrikai. Štuthofo lageris 1943 m. kovo 16 d. 23 val. 30 min. pas vieną žymiausių to meto inteligentų, Balį Sruogą, atėjo du vokiečių gestapininkai ir jį išsivedė. Liepė ką nors pasiimti, tik ne per daug, nes neilgam ,,dviem trim dienom – daugiau nereikėsią”. Iš tikrųjų, Štuthofe Balys Sruoga gavo numerį, kuris atstojo pasą, ir raudoną trikampį, kuris reiškė, kad esi uuždarytas į koncentracijos lagerį iki karo pabaigos. Šiame lageryje buvo apie 20000 žmonių – lenkų, rusų bei lietuvių inteligentų, – o gyvų liko tik apie 2000. Vienus pražudė kelionė, kiti mirė nuo bado ar lageryje išplitusių ligų. Juk lavonai, keiksmai, mušimas, utėlės, alkis, sutinusios kojos, svaigstanti galva buvo lagerio gyventojų kasdienybė. Jų maistas buvo duonos plutos, sušvinkęs vanduo, draugai – ,,gyvi numirėliai’ – kiti ,,klipatos”, artimieji – ,,balti gyvulėliai” – utėlės. Tie klipatos buvę inteligentai, išsilavinę, protingi žmonės, tapę šnekančiais, mąstančiais, jaučiančiais numirėliais, o vėliau – jau tik ,,mirksinčiais”, žiopčiojančiais numirėliais. Ir šis lageris netgi nebuvo toks žiaurus kaip lageriai pačioje Vokietijoje. Baliui Sruogai, kuris buvo tikras inteligentas buvo sunku prisitaikyti prie baisaus gyvenimo lageryje, kuriame su kaliniais buvo elgiamasi blogiau nei su šunimis. Mat šunys ėsdavo specialiai jiems gaminamas bandeles, o kaliniai kartais išgyvendavo tik valgydami savo mirusių draugų žarnas. ,,Dievų miškas” ,,Dievų miškas”- modernizmo kūrinys, Balio Sruogos atsiminimų knyga, kurią parašė grįžęs iš Štuthofo lagerio. ,,Dievų miškas”- tai ne tik sukrečiantis dokumentas, bet ir viena iš geriausių lietuvių prozos knygų. Skaudus asmeninis patyrimas čia virsta ironišku, groteskišku pasakojimu. Ironiškas jau pats knygos pavadinimas – „mirties fabrikas“ vadinamas poetišku dievų mišku. Koncentracijos stovykla pateikiama kaip absurdiško pasaulio modelis.Tai pirmasis

lietuvių literatūros kūrinys, atsivėręs per ironiškų kalambūrų, sarkastiškų aforizmų, šmaikščiai stilizuotų keiksmažodžių manierą XX a. mirties fenomenui – totalinei ištisų tautų ir ištisų klasių mirčiai. Individualus likimas ir individuali savimonė čia tik smėlio grūdeliai, genami be skaičiaus nebūtin ir jau nieko nereiškiantys. Koncentracijos lageryje – masių naikinimo fabrike – mirtis netenka „kilnaus tragizmo elemento“, mistinės paslapties, gedulingos ceremonijos – ji darosi įprasta „šiokiadienė šiukšlė“, kuri jau nieko nejaudina ir negąsdina. „Šiandien tu griuvai, aš griūsiu rytoj – koks skirtumas?“ Iš nnuvaryto klipatos jau išmuštas troškimas gyventi ir priešintis mirčiai. „Giltinės malūne“ nėra pasirinkimo – būti ar nebūti; mirtis čia privaloma; mirtis čia ne procesas, o pabaiga, paliekanti tik beveidžius lavonus, iš kurių nebepakyla siela. Surūdijusiomis replėmis iš mirusiojo burnos išplėšiami auksiniai dantys, „numirėlius visai kaip malkas sukrauna malkų sandėliuke“, paskui sumeta į vežimą „kaip pas mėsininką paskerstus paršus“, o lavonus degina krematoriume ir duobėse, kur tenka juos „su šakėmis vartalioti it kotletai kokie, kad jie geriau keptų“. Lagerinė mirtis – mmasinė, prievartinė – Sruogos suvokiama kaip pasaulio degradacijos aktas, paneigiantis visas vertybes. Ji yra anapus natūralių žmogiškų santykių ir natūralių jausmų srities. Ji nesiduoda išmatuojama gailesčio ir užuojautos emocijomis. Ji nesišaukia net protesto, nes nežinia kam adresuoti tokį protestą: totalitarizmo nnusiaubtoje žemėje nebėra jokių aukštesnių teisingumo institucijų, o dangus žiūri abejingai į muilo gamybą iš žmogienos. Tad lieka tik aiži ironija, besityčiojanti iš degraduoto žmogaus ir degraduotos mirties, iš sužvėrėjusio budelio ir bejėgės aukos, kuri neturi gailėtis savęs, iš aukštų idealų patetikos, kuri priklauso humanistinės Europos „sudegusiam teatrui“, pagaliau iš pasakotojo situacijos, kuri kaitaliojasi ir trupa, nebandydama pereiti į vientisą istorijų seką ir memuaristinį toną. Ironija neleidžia prasimušti sentimentalumo gaidai ir desakralizuoja mirtį, kuri netenka įprasto lietuviško lyrizmo. Drastiškas vaizdo nuogumas be jokios guodžiančios lyrikos ir tragiškoji nužmogėjimo dimensija, paslėpta ironizuojančioje intonacijoje, suformavo groteskinę stilistiką, gana neįprastą lietuvių literatūroje. Knygoje gausu kultūrologinių pamąstymų apie civilizacijos situaciją. Stoiška laikysena absurdo akivaizdoje šią knygą priartina prie egzistencializmo literatūros. Stalininiai funkcionieriai apkaltino knygą „„cinišku šaipymusi iš vokiečių grobikų aukų“ ir neleido jos publikuoti. Pirmą kartą ji išėjo tik praėjus dešimtmečiui po autoriaus mirties – 1957 metais. Sunku būtų rasti kitą lietuvišką „anais laikais“ parašytą knygą, kurią kaip vieną mėgstamiausių greta užsienio rašytojų kūrinių minėtų ne vienos kartos „jaunieji maištininkai“ , kurie demonstratyviai niekina visą lietuvių literatūrą – pradedant Maironiu, ir laiko ją iš principo nuobodžia. Apie groteskišką realybės atvaizdavimą taip, kad pirma kvatoji, o paskui pakraupsti: viešpatie, iš ko aš juokiuos? Apie kruopščiai aatskleistą pasityčiojimą iš gyvybės ir mirties išniekinimą? Apie tai, kad yra knygų, kuriose kur kas atviriau aprašomi koncentracijos lagerių siaubai, bet neturinčių tos jėgos, kuri leidžia „Dievų mišką“ vadinti lietuvių literatūros klasika? Ši knyga mūsų literatūrai buvo tarsi ledlaužis, pralaužęs daugelio tabu ledus, tačiau paskui jį dar ilgai niekas nedrįso plaukti į tuos naujai atrastus vandenis. Bent jau aš negaliu prisiminti žymesnės knygos, kur kančia būtų parodoma panašiu būdu. Žinoma, B.Sruogos knygos neįmanoma būtų ekranizuoti. Ne vien dėl jos stiliaus specifikos, bet ir dėl to, kad joje ir siužetą išskirti sudėtinga: visas kūrinys – tarsi mozaika iš gyvenimo Štuthofo lageryje gabaliukų, išmėtytų nechronologiškai – išskyrus pačią pabaigą, kai lageris evakavosi. Be to, ji pasižymi retu bruožu memuaristinėje literatūroje, – kai daugiausia dėmesio skiriama ne pačiam sau, ir asmeniniai išgyvenimai prasimuša tik retkarčiais, apie savo vargus užsimenama puse lūpų, dažnai vos ne juokais. Taip pat puse lūpų kalbama ir apie tai, kaip rašytojas gelbėjo nuo bausmių kalinius, dirbdamas raštinėje. Užtat gerumo, draugiškumo apraiškas, taip retas ir taip svarbias lageryje, B.Sruoga aprašo negailėdamas padėkos žodžių kitų nuteistųjų atžvilgiu. Knyga išversta į daugelį kalbų, netgi į latvių, nors latvių portretas joje tikrai ne pats patraukliausias. Iškart prisimeni tą latvių „dzimdzi rim dzim dzim“, kkuris vesdavo iš kantrybės tiek lagerio prižiūrėtojus, tiek kitus kalinius. Čia apskritai daugybė posakių ar vaizdinių, kurie verti įsidėmėjimo. „Miutzen ab“ ir „Miutzen auf“, virdulio poza, mušeikizmo filosofija, tai, kad „kulkos vis dėlto metalinis daiktas, žymiai vertesnis už lavoną“, „tvarkinga liaudis numirėliai“, jų vartymas it kotletų, kad geriau keptų, vokietukai su šakėmis, kaip velniukai bešokinėjantys aplink dervos griovius, „pilvūzas su dvokiančia pypke“, be abejo, klipatos klipatėlės, – visko neišvardinsi. Niekam ne paslaptis, kad „Dievų miškas“ ilgai klaidžiojo cenzūros koridoriais. Na, kas gi tai matė – kai kurie vokiečių esesininkai vadinami neblogais vyrais, o broliškos tautos vietomis minimos visai be pagarbos! B.Sruoga ginčijosi beveik dėl kiekvieno braukimo ir taisymo, tai matyti iš „Raštuose“ pridėtų komentarų. Cenzūrai kliuvo ne tik politiniai dalykai, bet ir „nepadorūs intarpai“; pvz., išbraukta istorijėlė apie vokietį, kuris pakliuvo į lagerį „dėl neaiškių santykių su šeimininko telyčia“ ir dėl to tapo politiniu kaliniu. Piktinosi jis ir dėl kanceliarinių eufemizmų, kuriais jo vaizdingus žodžius keisdavo cenzoriai: „Kam sausinti kalbą“, – nesuprato rašytojas, kartais tiesiog prašydamas visai braukti skyrių, nes po iškupiūruotu variantu negalįs pasirašyti. Šis 1946 m. vykęs susirašinėjimas buvo gana beprasmis, – rašytojas mirė kitais metais, taip ir neišvydęs išspausdinto „Dievų miško“. 1946 m. vykusiame Lietuvos rašytojų visuotiniame ssuvažiavime tuometinis Lietuvos Komunistų partijos CK sekretorius K.Preikšas savo pranešime taip apibūdino „Dievų mišką“: „Sruogos knygoje tų stovyklų aprašymas yra <.> ciniškas šaipymasis iš vokiškųjų grobikų aukų. Autorius nė žodžio nepasako apie pasipriešinimo kovą, kuri, kaip <.> mes puikiai žinome, buvo vedama. <.> Atrodo, patys kaliniai yra kalti dėl visų vargų, o vokiškieji fašistiniai budeliai yra niekuo dėti. <.> Štai kodėl yra netikusi Sruogos knyga „Dievų miškas“, ir štai kodėl gerai, kad ji neišėjo, nes išėjusi tebūtų naudinga tik priešams“. Galima juoktis, galima piktintis, galima prisiminti B.Sruogos tvirtinimą, kad kvailių skaičius begalinis. 1957 m. „Dievų miškas“ visgi buvo išspausdintas, ir, beje, atstačius beveik visas kupiūras (visiškai nekupiūruotas tekstas pasirodė tik 1997 m., B.Sruogos „Raštuose“). „Dievų miškas“ – savotiška tragikomedija proza, atskleidžianti iš vidaus nužmoginimo procesą, kurį vykdė totalitarizmo sistemos. Šiuo atžvilgiu „Dievų miškas“, išverstas į rusų, lenkų, estų, latvių, bulgarų, čekų, ispanų kalbas, yra vienas originaliausių veikalų gausioje Europos memuaristikoje apie konclagerius.