Neoromantikai

Neoromantikai

Idealistinė orientacija , atgimusi techniškosios civilizacijos ir praktinės galvosenos amžiuje , Lietuvoje įgavo neoromantizmo vardą. Vaižgantas pirmasis pakrikštijo romantikais jaunuosius poetus, kurie avangardinio ,,barbarizmo” aplinkoje išlaikė trapią svajonę , jausmingą ilgesį , harmoningą formą . Patys šios idealistinės orientacijos poetai taip pat laikė save romantikais. Kritika taipogi segė jiems romantikų etikėtes . J.Alesandriškis į literatūrą ateina kaip romantikas , ligi kaulų smegenų romantikas. Jei jis būtų gyvenęs senais gerais laikais , prieš kokį šimtą metų, tai būtų rrašęs kaip koks Heinė, Lermantovas, – sakė A.Vaičiulaitis, vienas aktyviausių katalikiško žurnalo ,,Židinys” kritikų.

Neoromantizmas nedavė savo šalininkams aiškių programinių direktyvų. Nereikalavo grupinės discilinos ir vieningų kolektyvinių veiksmų kaip avangardizmas, o leido šakotis jų individualiems keliams. Jis tik sudarė vertybių skalę, pagal kurią orientavosi mintis, funkcionalo teigimo ir neigimo galią, klostėsi moralinis eilėraščio klimatas.

Atsigręžę idealizmo ir katalikybės linkui, neoromantikai vis dėlto nebeturėjo metafizinės mąstysenos, kuria gyveno simbolizmas.

Neoromantikų eilėraščiuose ,,tėvynės meilė” ir ,,tarnavimas tautai” buvo suvokiama kaip pati aaukščiausia žmogaus gyvenimo prasmė. Šitoks žmogiškos būties pateisinimas Maironį vedė į žūtbūtinį konfliktą su viešpataujančia politine sistema, o neoromantikus stūmė į ramaus susitaikimo ir apologetikos padėtį, nes visos tautos ir atskiro žmogaus padėtis atseit nebesikirto su ,,tautine santvarka” ir todėl nnebeturėjo jokių aukštesnių matavimų. Lyrikos nemaištingumas buvo deklaruotas net kaip principas ,,Pjūvis” turi tylomis pasakyti, kad jis visa širdimi prijaučia dabartiniam ,,reakciniam” mūsų politiniam režimui – lygiai jo principuose, lygiai taktikoje. Šitokiomis sampratomis ir konformistine pozicija neoromantikai iš tikrųjų naudingai pasitarnavo tautininkų diktatūrai, kuri skelbėsi svarbiausia tautos vienybės ir tautos egzistencijos saugotoja.

Neoromantikų lyrikoje žmogaus psichika, užsklęsta tarp dviejų nepajudinamų vertės postulatų, turėjo gana nedidelę svyravimų amplitudę. Katastrofizmo savijauta praplėtė nuotaikų skalę rezignacijos, ironijos, isteriško pranašavimo spalvomis . Bet neišjudino pasirinkto vertybių modelio. Neoromantikai bijojo nužengti nuo tvirto nusibėžtų tiesų amato. Bijojo atsidurti nežinioje, kurią Vakarų modernistai skelbė budingiausia šio amžiaus žmogaus situacija. Bijojo net pažvelgti į beprasmybės lauką, kuriame, anot egzistencialistų, uždaryta žmogaus būtis. Jie atkakliai kratėsi abejonių, vvis labiau paversdami tautines, religines ir moralines vertybes apriorinėmis tezėmis, vis labiau toldami nuo nerimo, įtampos ir maišto dvasios, kuria alsavo avangardizmas. Tik viena S.Nėris išdrįso sulaužyti konservatyvų ir naivų socialinių revoliucijų amžiuje vertybių modelį (tėvynė-dievas), išvaduoti iš jos reglamento savo psichiką, pradėti dramatišką ieškojimą esminės tiesos, kuri per nauja suderintų atskiro žmogaus padėtį su katastrofiška XXa. dialektika.

Kuo tvirtesnė vertybių hierarchija istorijos lūžių epochoje gyvenančio poeto sąmonėje, kuo mažiau jis abejoja, blaškosi, kenčia, tuo vienodesnis ir skurdesnis jo kūrybos ppsichologinis pagrindas. Kuo vertybių ieškojime daugiau dramatiškos įtampos, tuo įvairesnę ir intensyvesnę psichologinę energiją gauna kūrybinė mintis, tuo labiau ji atitinka pereinamojo istorinio laiko situaciją ir žmogaus būseną.

Neoromantikai buvo užsimoję kurti grynąją lyriką, kuri neturėtų jokių kitų tikslų, išskyrus save pačią. Bet jų kūryboje vertės kategorijos taip aiškiai įspaustos, moraliniai sprendimai tokie kategoriški, kad ši estetinė iliuzija greitai išsisklaidė, ir poetai grįžo prie programinės lyrikos idealo. Kiekvienas laikotarpis apjuosia lyriką savo vertybių, kriterijų ir iliuzijų barjeru, kurį sunku peršokti. Kiekvienas laikotarpis įtraukia poetinį žodį į savo kultūrinį bangavimą, uždeda jam savo stilistines kaukes, kurių neįmanoma nuplėšti. Istorinis laikas valdingai reguliuoja eilėraščio prasmes ir stilistiką. Bet eilėraščio gyvybė užsimezga ne tik epochos ideologiniame bei moraliniame statuse ar jos kultūriniame klode, o ir psichikos gelmėse, kurios kinta lėtai. Eilėraštis gali ateiti iš toli: per individualią psichiką jis gali siekti ilgaamžės tautos pasaulėjautos lytis, pirminius jos mąstymo elementus ir istorinės praeities prisiminimus, glūdinčius pasąmonėje, jos nepakartojamą dvasinį aromatą. ,,Paveikslai, statulos, sonatos, simfonijos yra internacionaliniai- eilėraščiai niekados,- tvirtina G.Benas, vienas iš vokiečių moderniosios lyrikos kūrėjų ir teorikų.

Neoromantikai debiutavo pirmajame buržuazinės Lietuvos dešimtmetyje, kai iš Petrogrado, Varšuvos, Paryžiaus studijų grįžę menininkai tebesitikėjo nustebinti pasaulį lietuviškumo gaivumu, o filosofai idealistai išdidžiai pprogramavo lietuvių kultūrą kaip Vakarų ir Rytų kultūrų sintezės aktą.

Lietuvių lyrika, neoromantikų supratimu, turėjo dvi raidos galimybes šitame intensyvios kultūrinės cirkuliacijos amžiuje: mechaniškai pasisavinti didžiųjų Europos literatūrinių judėjimų estetinius ir meninius rezultatus arba savarankiškai rutuliotis, ,,pereinant nuosavu keliu visas turimas kultūros fazes’’. Pirmuoju keliu žengė simbolistai ir keturvėjininkai, kurie vis važinėjo į Europą mokytis, ,,o tuo tarpu mums piršo atneštines pažiūras, idėjas ir jų formas’’. Meno negalima importuoti. Naujos meno formos prigyja, tik suleidusios šaknis į tautos psichiką ir konkretų šito krašto istorinį bei kultūrinį dirvožemį, nes kitaip jos nutrupa kaip išdžiūvusios šakelės. A. Miškinis įtikinėjo, kad ,,Europą būtinai reikia vytis per Lietuvą’’, ,,kad pasisavinti, kas jau yra padaryta, reikia ne aklai, nenustelbiant tautos būdo, dvasios ir būties pradų’’.

A.Miškinis, artimiausias lietuviškos pasaulėjautos tipui savo mąstysena, temomis ir žodynu iš visų neoromantikų, 1928 metais išleido eilėraščių rinkinį ,,Balta paukštė’’, kurio stilistikoje reali aplinka nepaliko, rodos, jokio įbrėžimo. Vidinis įvykis čia driekiasi tarsi beorėje erdvėje. Tai idealistiškai mistifikuota vienišumo situacija, kurios aplinka negali paaiškinti ir išspręsti (,,Tik sielai, tik sielai- nykus ištrėmimas’’). Ji neįgauna jokio psichologinio konkretumo ir įtampos, nes nušviečiama ir interpretuojama bendromis kategorijomis- ,,širdies virpėjimas’’, ,,sielos maldos’’, ,,sapnas’’, ,,vidurnakčių aistra liepsnojanti’’, ,,regėjimai’’. Ji neprisiima jokių nacionalinės pasaulėjautos kkontūrų, nes suvokiama kaip universali būsena, pakilusi virš vietos ir laiko aplinkybių, aprioriškai supoetizuota ir neapčiuopema. Gamta, kurios fone brėžiama šita vienišumo situacija, taip pat neturi savo geografinės platumos.

Įstrigę neapibrėžtumo migloje, neoromantikai pakluso ,,Keturių vėjų’’ pamokymams: eilėraščio išgyvenimas, vaizdas ir žodis turi būti konkretūs. Šita linkme juos traukė ir lektūra: Š.Bodleras, A.Rembo, A.Blokas, S.Jeseninas, J.Tuvimas, B.Pasternakas, R.M.Rilkė (pastarajam melstasi kaip stabui, anot J.Aleksandriškio). Palengva brendo jų pačių pasiryžimas įgyvendinti šitą konkretumo direktyvą. Įgyvendinti

per Lietuvos kaimo realigijas, liaudies dainos stilistiką ir sodiečio frazeologiją, kaip jau bandė sykį pirmoji modernistų karta.

Neoromantikai nesistengia savo dvasinės istorijos garsiai deklaruoti emociniais šūkiais kaip B.Sruoga, o daug jos energijos perkelia į aplinkos daiktus. Jie tarsi atskiria nuotaiką nuo savęs, užšifruoja ją buities ir gamtos realijose, sumaterialina.

Neoromantikas bijo erdvės. Jo akys įbestos į smulkmeną. Buities kruopelytė- jo stebėjimo laukas. Vienas recenzentas taikliai nužiūrėjo, kad po ,,didingos, ūkanotos simbolikos’’ prasidėjo ,,konkrečios smulkiosios’’ lyrikos laikotarpis.

Neoromantikas bijo daiktų, kurie supa jį šią akimirką. Jaučiasi jų prislėgtas ir traiškomas. Šios dienos kasdienybė jam tėra pančiai, dvasinio pralaimėjimo ir rezignacijos priežastis. Poetas nepiešia esamojo laiko daigtų, kurie užpildė visą avangardizmo lyrikos areną, nes jie bjaurūs, svetimi ir priešiški žmogui. Jie darosi geri ir

jaukūs, tik netekę savo realios valdžios, pasitraukę praeitin, virtę atsiminimais, sapnais vizijomis. Tik ateidami iš tolumos, daiktai sušvinta stebuklingais regėjimais ir dingusia palaima. Palikę nepakeistą išorinį daikto pavidalą, neoromantikai vidinį jo branduolį formuoja iš savo paties būsenų. Kai psichologinis tūris išsineria iš realijos kaip akivaizdi tezė, poetas atsiduria simbolizmo take.

Požeminė srovė gali tekėti per žodžius, kuriuose lieka laisva proskyna, šioks toks neapibrėžtumo tarpelis, kad prasmuktų papildomi prasmės niuansai. Neoromantikai ieškojo konkrečios, o kartu šiek tiek pakylėtos leksikos, jau iišmėgintos tautosakos ar literatūros apyvartoje. Jie bijojo nusileisti į žemutinį šnekamosios kalbos klodą ar į vienareikšmį laikraštinį trafaretą. Pasiliko žydrajame ,,gražių žodžių’’ kvadrate, kaip ir prieškarinė lietuvių modernistų karta, tik gerokai jį išplėtę. Jie pasisavino ir dalį gatavų ,,poetizmų’’, lengvai pasiduodančių dvigubam žaidimui.

B.Brazdžionis- vienintekis intelektualinio tipo poetas, kuris potekstės tekėjimą stengėsi įsprausti į aiškios minties kanalą. Realijų piešinys, suskaidytas bendrų kategorijų, jo eilėraštyje iškart pereina į palyginimus, kurie tik pridengia savo plastika, pamažu brandina ir emociškai išplėtoja nusibrėžtą iišvadą.

Į lietuvių lyriką neoromantikai, universitetinės kultūros žmonės, mokėję po kelias užsienio kalbas, puikiai apsiskaitę, įvedė didžiulės apimties kultūrinių asociacijų klodą (nuo biblijos iki Čaplino), kuris atvėrė naujų įvaizdžių atsargas ir davė medžiagos stilizacijai- ne parodijinei kaip keturvėjininkų kūryboje, o llabai rimtai ir sutaurintai stilizacijai, kai literatūrinė kaukė virsta kūrybinės prigimties dalimi.

Neoromantikai grįžo į emocinio pasakojimo tradiciją, kurią buvo prislopinę simbolizmo bei avangardizmo sąjūdžiai. Jie vėl griebėsi atviros emocinės išpažinties, išjuoktos ,,Keturių vėjų’’puslapiuose. Daugelis A.Miškinio, J.Aleksandriškio eilėraščių parašyti tarytum jausmo monologai, įspūdžio ar išgyvenimo istorijos, kurios turi sukelti skaitytojui autentiškumo ispūdį. Išsaugoti širdyje gyvą pojūčio toną, o eilėraščio konstrukcijoje vientisą nuotaikos bangavimą vėl pasidarė svarbus kūrėjo rūpestis. Neoromantikai stengėsi poetinę kalbą suartinti su psichinio išgyvenimo tėkme, kurios ji dažnai nebejautė tolimose savo metaforų ir simbolių atotraukose. Jų trumpa eilutė siūbuoja klausimų ir sušukimų intonacijomis, kupinomis sensualinės energijos. Jų

sakinys taikosi prie jausmo logikos, peršokdamas paaiškinamąsias aplinkybes, praleisdamas ištisas ryšio grandis, paspartindamas ar sulėtindamas savo tempą, pilnas nutrūkstamumo ir nneišbaigtumo ekspresijos. Jų strofa klostosi iš sušukimų ir atodusių kaip judri ir vientisa jų grandinė.

Neoromantikai nustatė intymią pasakojimo tonaciją. Eilėraštyje negali būti nei filosofinio rečitatyvo, nei ramaus atpasakojimo. Tai širdingas ir tylus pašnekesys visiškai mažoje ir jaukioje erdvėje, kur beprasmiška garsiai rėkti, narsiai skeryčiotis ar viską išsamiai dėstyti. Čia girdimas tik šnabždesys, net nutylėjimas.

Neoromantiko eilėraštyje žodis tik glosto, bet negali užgauti, kaip ir lyrinėje liaudies dainoje. Tai meilės, gerumo ir pasitikėjimo aktas, o ne smūgis, kuriuo paversdavo žžodį avangardistai. Vėl atgijo deminutyvinis liaudies kalbos švelnumas, tik šį kartą daug santūriau ir kūrybiškiau naudojamas. Graudžiai švelnus neoromantiko žodis gyvena trumputije eilutėje. Jis neturi kur įsibėgėti. Miniatiūriniame plotelyje jis privalo fiksuoti gryną ir subtilų emocinį niuansą, atskilusį iš didelio masyvo, vos įžiūrimą dvasinį judesį, kuris nesibaigia čia pat, o tęsiasi tolyn.

Neoromantikai sujungė savo kūryboje tokias stilistines tendencijas, kurios ligi tol buvo priešingų literatūrinių judėjimų savastis. Iš Maironio jie peršmė žodžio aiškumą, ryškų pasakojimo vientisumą, tikslų kompozicijos brėžinį, nors jo tiesioginės įtakos ir nebejautė.

Šitokia sintezė baigėsi pomaironinės lietuvių lyrikos formavimasis, ir ligi 1940 metų lietuvių poetinėje lultūroje jau neįvyko esmingesnių poslinkių.

Naudota literatūra:Vytautas Kubilius XX a.lietuvių lyrika