Frazeologizmai

Frazeologizmai

Tam tikra prasme artimi žodžiams yra nelaisvieji žodžių junginiai,

arba frazeologizmai. Frazeologizmas (gr. „posakis“) – tai pastovus ir

ekspresyvus žodžių junginys, turintis savarankišką reikšmę ir atkuriamas

šnekos procese kaip gatavas vienetas, pvz.: apsukti galvą „suvilioti“,

dantis griežti „pykti“, iš kailio nertis „labai stengtis“, molio Motiejus

„ištižėlis“, vėjo pamušalas „vėjavaikis“, velnio neštas ir pamestas

„suktas, apgaulingas (žmogus)“; angl. to keep under one’s hat „laikyti

paslaptyje“; vok. die Augen in die Hand nehmen „atidžiai stebėti“; pranc.

piquer un chien „užsnūsti“.

Kuo skiriasi frazeologizmai nuo laisvųjų žodžių junginių (sintagmų)?

Visų pirma ssavo reikšme. Kiekvienas laisvojo žodžių junginio žodis

turi jam būdingą savarankišką leksinę reikšmę. Todėl tokį junginį galima

semantiškai suskaidyti (pvz., aprišti akį = „apvynioti“ +  „regėjimo

organą“). Tuo tarpu frazeologizmas yra semantiniu atžvilgiu neskaidomas

junginys, jo reikšmės negalima išvesti iš jį sudarančių žodžių leksinių

reikšmių (plg. guldyti galvą „garantuoti“, pro pirštus žiūrėti „nekreipti

dėmesio“, už nosies vedžioti „apgaudinėti“; angl. to be in the cold „likti

vienišam“, o pažodžiui: „būti šaltyje“; vok. Hand und Fuß haben „būti

protingam“, pažodžiui: „ranką ir koją turėti“; pranc. avoir la dent „būti

alkanam“, pažodžiui: „„turėti dantį“ ir kt.). Dėl to, kad frazeologizmą

sudarantys žodžiai yra netekę savo savarankiškų leksinių reikšmių,

desemantizavęsi, kai kurie lingvistai (pvz., rusų frazeologijos tyrinėtojas

A. Molotkovas) netgi nelinkę vadinti frazeologizmo dėmenų žodžiais (juos

vadina komponentais). Tačiau taip daryti nėra tvirto pagrindo, nes

kalbantysis frazeologizmo dėmenis ssuvokia ne kaip kokias nors žodžio dalis,

o kaip atskirus žodžius.

Kitas esminis laisvojo žodžio junginio skirtumas nuo frazeologizmo yra

tas, kad pastarasis šnekos procese ne sudaromas pagal tam tikrą sintaksinę

schemą, sintaksinį modelį, bet atkuriamas iš atminties kaip gatavas

vienetas. Šiuo atžvilgiu frazeologizmas prilygsta žodžiui, kuris taip pat

atgaminamas šnekos aktuose kaip tam tikrą reikšmę turintis garsų

kompleksas. Neretai frazeologizmo reikšmę, kaip tai matyti jau iš pateiktų

pavyzdžių, galima ir nusakyti vienu žodžiu.

Skiriasi laisvasis žodžių junginys nuo frazeologizmo dar ir didesniu

pastarojo struktūros pastovumu. Yra nemaža frazeologizmu, kuriuose

nekeičiama nei juos sudarančių žodžių tvarka, nei žodžių formos.

Pavyzdžiui, tokiuose frazeologizmuose, kaip nei dievui žvakė, nei velniui

šakė „niekam netikęs“, bala nematė „tiek to“, devynios galybės „labai

daug“; angl. as safe aš houses „visai patikimas“; vok. wie aus den Augen

geschnitten „labai panašus“; pranc. comme de raison „kaip reikiant“,

visuomet išlieka ir tokia pat žodžių tvarka, ir jų formos.

Tačiau ir tuose frazeologizmuose, kuriuose gali kisti žodžių tvarka ar

atskiros formos, tas kitimas priklauso ne nuo frazeologizmą sudarančių

žodžių semantinių ar sintaksinių ypatybių, bet nuo frazeologizmo, kaip

gatavo vieneto, gramatinių ryšių su kitais konteksto žodžiais. Pavyzdžiui,

frazeologizme nugarą skalbti „mušti, perti“ veiksmažodis gali būti

pavartotas įvairiomis formomis (skalbia, skalbė, skalbs, skalbtų)

priklausomai nuo to, kokios gramatinės formos bus kitų, į šį frazeologizmą

neįeinančių žodžių. Be to, frazeologizmo žodžių tvarkos ar formų

pasikeitimas nedaro jokios įtakos jo semantikai, jo frazeologinei reikšmei

(pvz., ar mes pasakysime nosį nukabinti „nusiminti“, ar nukabinti nosį,

nukabino nosį, nuo to šio frazeologizmo reikšmė nepakis).

Dauguma frazeologizmų skiriasi nuo laisvųjų žodžių junginių dar ir

savo vaizdingumu, ekspresyvumu. Frazeologizmai, kaip rašo žymus lietuvių

stilistikos specialistas J.Pikčilingis, „yra stiliaus aukso valiuta, jo

ramsčių ramstis, tai, nuo ko priklauso išraiškos sodrumas, spalvingumas,

emocinis poveikis“. Ir iš tikrųjų užtenka sugretinti bent kelis laisvuosius

žodžių junginius su atitinkamais frazeologizmais, kad įsitikintume šių

žodžių teisingumu (plg.: Jis į nurodymus nekreipė dėmesio ir Jis nurodymus

pro ausis leido; Valgė labai nenoromis ir Valgė kaip ne savo dantimis; Ar

vėl pradėsi vaiką mušti? ir Ar vėl pradėsi vaikui kailį šukuoti?). Jau iš

šių pavyzdžių matyti, kad laisvieji žodžių junginiai nesukelia jokio

vaizdo, stilistiškai neutralūs, o frazeologizmai, jų reikšmė turi aiškų

konotacinį (emocinį, ekspresinį, vertinimo ar kt.) komponentą. Dėl tokių

čia suminėtų skirtybių frazeologizmai paprastai neverčiami pažodžiui į kitą

kalbą, bet ieškoma atitinkamų frazeologinių atitikmenų toje kalboje, į

kurią verčiama. Pažodžiui verčiant frazeologizmus, ne tik išnyksta jų

konotacinis komponentas, bet dažnai toks vertinys būna neaiškus,

beprasmiškas, o kartais net komiškas.

Pagrindinės frazeologinių junginių ypatybės

Žodžių junginių reikšmės vientisumas yra pagrindinė ypatybė,

atskirianti juos nuo laisvųjų junginių, kurių kiekvienas žodis išlaiko savo

reikšmę, ir leidžianti juos laikyti frazeologiniais junginiais.

Frazeologinių junginių dantų neišplikti, kojas sukulti reikšmes

žodžiais „negauti“ ir „nueiti“ nnusakome ne visai tiksliai. Pakeiskime jais

frazeologinius junginius, pavyzdžiui, Žemaitės raštų sakinyje (Be reikalo

būtum nuėjusi, būtum nieko negavusi), ir neliks vaizdingumo, būdingo

rašytojos sakiniui. Pavartojusi frazeologinius junginius, Žemaitė tuo

sakiniu kartu parodė sakančiojo nepasitenkinimą, kad būtų veltui nueitas

tam tikras kelias, ir pasipiktinimą, kad asmuo, pas kurį būtų nueita, ir

turėdamas nebūtų davęs. Ši frazeologiniams junginiams būdinga ypatybė –

vaizdingumas – ir atsirado, laisvųjų junginių žodžiams netenkant savo

reikšmės, pradėjus tuos junginius vartoti perkeltine prasme ir apibendrinus

vientisa reikšme.

Imkime, pavyzdžiui, junginį duris parodyti, kuris bus laisvas ir

nevaizdingas, kai juo nieko daugiau nenorėsime pasakyti, tik parodyti

duris. Bet lig tik šį junginį pavartosime, norėdami ką išvaryti iš

kambario, jis įgaus vaizdingumo ypatybę, nes reikės jau suprasti ne

pažodžiui, o perkeltai ir vientisa reikšme, nusakoma žodžiu „išvyti“.

Išvijimas – tai tiesiogiai suprantamas prievartos aktas, o durų parodymas –

priminimas, kad jos skirtos išeiti, tuo pačiu metu duodantis suprasti, jog

reikia išeiti.

Vaizdingumas yra antra frazeologinių junginių ypatybė.

Vaizdingumas, galima sakyti, nėra labai pastovus, apibrėžtas, visų

vienaip suprantamas reiškinys. Bet ir frazeologinių junginių reikšmės

vaizdingumo atžvilgiu nėra vienodos: vienos yra labiau, kitos mažiau

vaizdingos. Žemaitės sakinio frazeologinių junginių kojas sukulti, dantų

neišplikti vaizdingumas nekelia abejonių. O pažvelkime į trečią šio sakinio

junginį be reikalo. Iš anų dviejų junginių reikšmių matyti, kad sakinyje

kabama apie tam tikrą reikalą – norą ką nors gauti.Vadinasi, junginio be

reikalo taip pat negalima suprasti pažodžiui. Jis reiškia „veltui“,

„nereikalingai“.Tačiau to junginio vaizdingumas yra sunkiau suvokiamas.

Visi trys Žemaitės sakinį sudarantys junginiai nėra jos pačios

sukurti. Tik rašytoja sugebėjo juos sukomponuoti viename labai raiškiame

sakinyje. Šie junginiai, turėdami vientisas ir vaizdingas reikšmes, kaip ir

bet kuris kitas lietuvių kalbos žodis bet kuria savo reikšme, yra lietuvių

kalbos turtas. Juo kiekvienas kalbėdamas ar rašydamas gali pasinaudoti.

Frazeologiniai junginiai ne sudaromi iš atskirų žodžių, bet iškyla sąmonėje

jau kaip sąvokos, kaip ir žodžiai, tačiau ne kaip laisvieji junginiai.

Frazeologiniai junginiai yra pastovūs kalbiniai vienetai. Pastovumas

yra trečia visų frazeologinių junginių ypatybė.

Taigi matome, kad frazeologiniai junginiai yra vientisos ir vaizdingos

reikšmės pastovūs junginiai.

Frazeologizmų atsiradimas

Nors frazeologizmai skiriasi nuo laisvųjų žodžių junginių, tačiau

daugelis jų yra atsiradę iš pastarųjų. Svarbiausia priežastis, dėl kurios

laisvasis žodžių junginys gali pavirsti frazeologizmu — tai naujos

perkeltinės reikšmės kristalizavimasis junginyje. Kai tik laisvajame

junginyje vienas kuris žodis imamas dažniau vartoti perkeltine reikšme, tas

junginys įgyja potenciją tapti frazeologizmu. Pavyzdžiui, kai junginyje

iškratyti kišenes veiksmažodis iškratyti, drauge su kišenes patekęs į tam

tikrą kontekstą, neteko savo tiesioginės „išpurtyti, kratant pašalinti“

reikšmės ir imtas vartoti netiesiogine „išimti iš kišenių ką nors slaptai,

pasisavinti“ reikšme, tada tas junginys virto jau frazeologizmu,

reiškiančiu „apvogti“. Iš pradžios toks, frazeologizmas paprastai būna

individualaus pobūdžio (pasitaikantis tik vieno kurio žmogaus šnekoje ar

raštuose), o

ilgainiui jis gali paplisti ir kartojamas stabilizuotis

reikšmės ir formos atžvilgiu.

Tačiau frazeologizmų gali atsirasti ne vien tik dėl laisvųjų žodžių

junginių atskirų dėmenų reikšmės perkėlimo (metaforizacijos plačia šio

žodžio prasme), nors tokia jų kilmė kalbose yra dažniausia. Kartais jie

sudaromi ir iš analogijos pagal jau esančius kalboje tam tikrus

frazeologizmų formos modelius. Pavyzdžiui, vėjo botagas „plevėsa“ galėjo

susidaryti pagal tokius analogiškus frazeologizmus, kaip vėjo pamušalas,

vėjo padraika, vėjo pagalys „vėjavaikis“ ir pan., tačiau nuspręsti, kuris

kurio prototipu ėjo, be specialių tyrinėjimų neįmanoma.

Kai kurie frazeologizmai, ypač nneliaudiniai, gali būti išsiversti ir

iš kitų kalbų. Tokie yra, pavyzdžiui, šnekamojoje kalboje pasitaikantys

balta varna (plg. rus. белая ворона „kuo nors išsiskiriantis žmogus“); Štai

kur šuo pakastas (plg. rus. вот где собака закрыта, vok. da liegt der Hund

begraben) „čia esmė“; katę maiše pirkti (plg. rus. купить кошку в мешке,

vok. die Katze im Sack kaufen) „ką nors aklai pirkti“; laužtis pro atviras

duris (plg. rus. ломаться в открытую дверь) „aiškinti žinomus dalykus“ ir

kt. Tarp verstinių frazeologizmų pasitaiko ir tokių, kurie paplitę ne

vienoje ar dviejose, bbet keliose ar net keliolikoje kalbų. Tai ypač būdinga

iš antikinių, pvz.. graikų, lotynų kalbų kilusiems frazeologizmams (plg.

Horacijaus (I a. pr. m. e.) posakio aurea mediocritas „kraštutinumų

vengimas“ atitikmenis: liet. aukso vidurys, rus. золотая середина, lenk.

zloty srodek, bulg. злama cpeда, serb.-chorv. zlatna sredina, angl. the

golden mean, vok. die goldene Mitte ir kt.).

Žinoma, ne visi vienodos ar panašios struktūros ir reikšmės

frazeologizmai, randami keliose kalbose, yra verstiniai. Vienodų ar panašių

frazeologizmų, pasitaikančių net negiminiškose kalbose, gali atsirasti ir

dėl bendrų žmogaus mąstymo ypatybių, bendrų asociacijų, bendrų gyvenimiškų

situacijų. Pavyzdžiui, frazeologizmas pro pirštus žiūrėti „nekreipti

dėmesio“, turintis identiškus atitikmenis ne tik latvių (skatities caur

pirkstiem), bet ir rusų (сьотреть сквозь пальцы), vokiečių (durch die

Finger sehen), anglų (look through one’s fingers) kalboje, veikiausiai yra

ne verstiniai. Tačiau, ar jis kiekvienoje iš šių kalbų yra savarankiškai

susidaręs, ar kai kuriose ir išsiverstas, be specialių tyrinėjimų taip pat

sunku pasakyti.

Literatūrinėje kalboje, ypač jos moksliniame ir publicistiniame

stiliuje, vartojama taip pat skolintinių frazeologizmų, pvz.: lot. conditio

sine qua non „būtinoji sąlyga“, est modus in rebus „viskam yra saikas“,

persona non grata „nepageidaujamas asmuo“, pro domo sua „savu reikalu“,

terra incognita „neištirta sritis“, ultima ratio „paskutinis argumentas“;

angl. last but not least „paskutinis, bet ne mažiau svarbus“; vok. fix und

fertig „visiškai gatavas“; pranc. billet doux „meilės laiškas“.

Tai taip pat ne frazeologizmai.

Frazeologizmus, kaip ekspresyvius ir savarankišką, iš atskirųjų dėmenų

tiesiogiai neišvedamą reikšmę turinčius žodžių junginius, reikia atriboti

nuo šiaip pastovesnių žodžių samplaikų, sudėtinių terminų, tokių kaip

aukštas lygis, daryti pranešimą, reikšti užuojautą, dėmėtoji šiltinė,

greičių dėžė, kosminė erdvė, sudėtinis prijungiamasis sakinys, vidaus

degimo variklis ir pan. Tokie žodžių junginiai paprastai neturi nei

frazeologizmams būdingos frazeologinės reikšmės, nei ekspresinės-emocinės

konotacijos.

Dėl tokių pat priežasčių nederėtų laikyti frazeologizmais ir pastovių

įvardinių ar prieveiksminių junginių: kas kita, kas be ko, kolei kas, kur

kas, šiaip ar taip, šį bei tą, šis tas ir pan.

Frazeologizmų klasifikacija 

Frazeologizmų, kaip ir žodžių, klasifikacija gali būti labai įvairi.

Ji priklauso tiek nuo pasirinkto skirstymo pagrindo, tiek ir nuo pačios

„frazeologizmo“ sąvokos supratimo. O tas supratimas toli gražu nėra

vienodas. Vieni lingvistai frazeologizmus suvokia labai plačiai: jiems

priskiria ir priežodžius, patarles, vad. „sparnuotuosius žodžius“,

aforizmus ir net sudėtinius terminus ar šiaip bent kiek pastovesnius žodžių

junginius (pvz., brandos atestatas, reikšti užuojautą ir pan.). Kiti

lingvistai – priešingai, susiaurina frazeologizmo sąvoką, atsiriboja nuo

tokių junginių, kuriuose tik vienas žodis turi neįprastą reikšmę (pvz.,

arklio dozė, kapeiką spausti „labai taupyti“ ir pan.).

Tačiau nepriklausomai nuo to, kaip suprantami, frazeologizmai

dažniausiai skirstomi pagal reikšmę, struktūrą, sintaksines funkcijas,

kilmę. Be to, klasifikuojant kartais dar atsižvelgiama į juos sudarančių

dėmenų ryšio glaudumą, frazeologizmų stilistinę konotaciją ir kt.

Semantiniu pagrindu galima skirti du pagrindinius frazeologizmų tipus:

idiominius ir neidiominius. Idiominiai frazeologizmai, arba idiomos (gr.

„ypatumas“), – tai reikšmės atžvilgiu absoliučiai neskaidomi, sustabarėję

žodžių junginiai, kurių bendroji frazeologinė reikšmė visiškai nemotyvuota

juos sudarančių žodžių reikšmės. Tokie yra molio Motiejus, vėjo pamušalas,

velnio neštas ir pamestas, beržinė košė „mušimas“, ožio bamba „pikčiurna“;

angl. big ffish „svarbus asmuo“ (paž. „stambi žuvis“); vok. Sand in die

Augen streuen „meluoti, apgaudinėti“ (paž. „smėlį į akis berti“); pranc. un

vilain matou „nemalonus tipas“ (paž. „bjaurus katinas“) ir kt.

Idiomose pasitaiko kartais ir pasenusių, iškraipytų žodžių, siaurų

dialektizmų, dėl kurių ir pati jos reikšmė plačiau būna nesuprantama, plg.

čioringes varinėti „niekus plepėti“ (Vilkaviškis), čviko duoti „barti,

koneveikti“ (Zarasai), dinderį mušti „dykinėti“, palparybais eiti

„dykinėti“ (Gargždai), vepšlas susukti „supykti“ (Kuršėnai) ir pan.

Neidiominiai frazeologizmai – tokie, kuriuose tarp junginio bendros

reikšmės ir atskirų jį sudarančių žodžių reikšmių jaučiama tam tikra

(ryškesnė ar mažiau ryški) sąsaja. Kitaip sakant, neidiominių frazeologizmų

reikšmės yra daugiau ar mažiau motyvuotos. Tačiau šio tipo frazeologizmų

bendrosios reikšmės sąsaja su jų dėmenų reikšmėmis, semantinė motyvacija

gali būti nevienodo laipsnio. Todėl neidiominiai frazeologizmai paprastai

dar smulkiau skirstomi.

Semantinės motyvacijos laipsnio atžvilgiu neidiominius frazeologizmus

galima dar skirstyti į dvi rūšis: a) ryškios motyvacijos ir b) neryškios

motyvacijos. Ryškios motyvacijos frazeologizmų reikšmė yra susijusi su

tiesioginėmis juos sudarančių žodžių reikšmėmis, pvz.: akis sumerkti

„užmigti“, ausis įtempti „atidžiai klausyti“, kojas ištiesti „mirti“,

rankas surišti „susituokti“; angl. cakes and ale „pasilinksminimas“ (paž.

„pyragaičiai ir alus“); vok. große Augen machen „stebėtis“ (paž. „dideles

akis padaryti“); pranc. avoir bon nez „būti įžvalgiam“ (paž. „turėti gerą

nosį“). Kaip matyti iš pavyzdžių, šios rūšies frazeologizmai — tai

perkeltinės reikšmės posakiai, metaforiniai ar metoniminiai junginiai. Jie

turi savo nefrazeologiškus aatitikmenis, t.y. juos sudarantys žodžiai gali

būti vartojami ir tiesioginėmis reikšmėmis. Tokiu atveju tais žodžiais

reiškiamo vaizdo santykis su frazeologizmo denotatu yra lengvai suvokiamas,

ir skirtumą tarp frazeologizmo ir jo nefrazeologinio prototipo lemia

kontekstinė aplinka. Pavyzdžiui, sakinyje Aš negalėjau visą naktį akių

sumerkti frazeologizmo akis sumerkti sukeliamas vaizdas siejasi su vokų

suglaudimu miegant (kitame kontekste — Guli sumerkęs akis, bet nemiega, šis

žodžių junginys jau neturėtų frazeologinės reikšmės, nebūtų

frazeologizmas).

Neryškios motyvacijos frazeologizmais laikytini tokie, kurių reikšmė

mažai tesusijusi su juos sudarančių žodžių reikšmėmis, pvz.: akimis šaudyti

„viliojančiai žvalgytis“, gerklę laidyti „smarkiai šaukti“, nosį nukabinti

„nusiminti“,  pro gerklę praleisti „pragerti“; angl. leap to the eyes

„atkreipti dėmesį“ (paž. „kristi į akis“); vok. den Kopf verlieren „netekti

nuovokos“ (paž. „galvą pamesti“); pranc. allonger le nez „nusiminti“ (paž.

„ištiesti nosį“) ir pan. Šios rūšies frazeologizmus sudarantys žodžių

junginiai nevartojami tiesioginėmis reikšmėmis ir yra artimi idiomoms. Nuo

idiomų skiriasi tuo, kad jų frazeologinė reikšmė yra susijusi su tam

tikromis iš dėmenų leksinių reikšmių kylančiomis asociacijomis. Pavyzdžiui,

frazeologizmo akimis šaudyti reikšmė jau ir be konteksto gali būti

apytikriai suvokiama, nes veiksmažodžio šaudyti perkeltinė reikšmė drauge

su tiesiogine akių reikšme sukelia „žvilgsnių mėtymo“,

„žvilgčiojimo“asociacijas. Tačiau išvesti griežtesnę ribą tarp neryškios

motyvacijos frazeologizmų ir idiomų dėl semantikos reiškinių didelio

neapibrėžtumo yra labai sunku.

Semantinės frazeologizmų klasifikacijos, kuri yra svarbiausia šio tipo

žodžių junginiams, pradininku laikomas šveicarų lingvistas Š.Baly. Jis

išskyrė tris frazeologizmų

rūšis: frazeologinius posakius, frazeologinės

grupes ir frazeologinius vienetus. Šią klasifikaciją vėliau patobulino

žymus rusų kalbininkas V.Vinogradovas. Pagal frazeologizmų reikšmės santykį

su juos sudarančių žodžių reikšmėmis jis visus frazeologizmus suskirstė

taip pat į tris pagrindinius tipus: frazeologinės sąaugas, frazeologinius

vienetus ir frazeologines samplaikas. Tokia klasifikacija buvo priimta

daugelio rusų frazeologijos tyrinėtojų, bet pastaraisiais dešimtmečiais

pasirodė ir įvairių naujų mėginimų semantiškai skirstyti frazeologizmus.

Struktūros atžvilgiu frazeologizmai dažniausiai skirstomi dvejopai: a)

pagal dėmenų sintagminius santykius ir b) pagal dėmenų priklausymą

gramatinėms žodžių klasėms (kalbos dalims). Pirmuoju atveju išskiriami

prijungiamieji, sujungiamieji (kartais, neišlaikant vvieningo klasifikacijos

pagrindo, dar ir lyginamieji ir kt.), o antruoju — daiktavardiniai,

būdvardiniai, veiksmažodiniai, prieveiksminiai ir t.t.

Sintaksinių funkcijų atžvilgiu frazeologizmai skirstomi į

predikatinius, atributinius, objektinius ir cirkumstancinius

(aplinkybinius). Taigi sakinyje jie gali eiti veiksniu, tariniu, papildiniu

ir kt. sakinio dalimis, kaip ir atskiri žodžiai ar laisvieji žodžių

junginiai, plg.: Bažnyčios šluota esi, o nežinai vyskupo vardo (čia

bažnyčios šluota reiškia „pamaldų žmogų“ ir eina veiksniu), Jis viską pro

gerklę praleido (čia pro gerklę praleido „pragėrė“ eina tariniu), Bėgo kaip

akis išdegęs (čia kaip akis išdegęs „labai greit“ eina bbūdo aplinkybe). Be

to, frazeologizmai gali sudaryti sudėtinio sakinio dėmenį, plg.: Tamsu,

nors į akį durk (čia nors į akį durk reiškia „labai tamsu“), Kai išgirdau

beldžiantis į langą, visos blusos apmirė (čia visos blusos apmirė reiškia

„labai nusigandau“) ir kt.

Kilmės atžvilgiu frazeologizmai ggali būti klasifikuojami į savuosius,

skolintinius ir verstinius, o stilistinės konotacijos atžvilgiu — į

emocinius, vertinamuosius ir kt.

Frazeologizmas, kaip tam tikras kalbos lygmens abstraktus vienetas,

naujesnėje lingvistinėje literatūroje kartais vadinamas frazema,

frazeologema (plg. fonema, morfema ir kt. eminius vienetus), o mokslas,

tiriantis frazeologizmus — frazeologija. Mūsų laikais atskiri tyrinėtojai

frazeologiją linkę laikyti atskira kalbotyros šaka, tačiau iš tradicijos ji

siejama su leksikologija (tai turi nemaža ir pagrindo: frazeologizmai, kaip

matėme, tam tikromis ypatybėmis yra artimi žodžiams).

Literatūra:

www.ualgiman.dtiltas.lt;

Jonas Paulauskas, Lietuvių kalbos frazeologijos žodynas, 1977

“Šviesa”, Kaunas.