Vincas Krėvė

(tikr. Mickevičius, 1882-1954)

Dzūkijos ūkininkų sūnus, pasimokęs 2 m. Vilniaus kunigų seminarijoje, išvyko į Kazanę laikyti brandos atestato egzaminų, netekdamas tėvų paramos. 1904 m. pradėjo studijuoti filologiją Kijevo universitete. Revoliucijos metu tęsė studijas Lvovo universitete. 1908 m. Kijevo universitete išlaikė baigiamuosius lyginamosios kalbotyros egzaminus ir buvo rekomenduotas ruoštis profesūrai. Nuo 1909 m. mokytojavo Baku realinėje mokykloje, skaitė paskaitas apie budizmą ir islamą, važinėjo į Persiją, kas vasarą parvykdavo į tėviškę rinkti liaudies dainų ir padavimų. 1922 m. tapo besikuriančio Lietuvos uuniversiteto profesoriumi, organizavo Humanitarinių mokslų fakultetą, buvo ilgametis jo dekanas (1925-1937) ir mokslinių leidinių redaktorius.

Prieš karą didžiavęsis apolitiškumu, pirmaisiais nepriklausomybės metais karštai ją gynė, tačiau po 1926 m. perversmo nutraukė bičiuliškus santykius su A.Smetona, kritiškai vertino autokratinio valdymo formas. 1936 m. ėmė remti net komunistinį pogrindį. Tad 1940 m. sovietinių emisarų buvo pastatytas „Liaudies vyriausybės“ priešakyje kaip dekoracija, pridengianti krašto okupaciją. Suvokęs marionetės vaidmenį, atsistatydino. 1941 m. buvo paskirtas pirmuoju Lietuvos MA prezidentu. Hitlerinės okupacijos metais turėjo slapstytis nuo gestapininkų aarešto. 1944 m. vasarą V Krėvė pasitraukė į Austriją, o 1947 m. išvyko į JAV, kur Pensilvanijos universitete dėstė rusų, lenkų, lietuvių kalbas ir literatūras.

Pirmieji V.Krėvės spausdinti kūriniai – eilėraščiai lenkų kalba, paskelbti 1907 m. Dramatiškame jauno autoriaus pasaulėvaizdyje, paženklintame mmetafizine neviltimi ir individualistiniu maištu, glūdėjo daugelio jo kūrinių daigai. V.Krėvė žengė į literatūrą kaip reflektuojančios savistabos, audringos vidinės įtampos, stipraus poetinio potencialo rašytojas, pajungęs pasakojimą fantastiniam abstrahavimui ir melodingos kalbos srautui.

Kontrastingas nuotaikų bangavimas, likiminiai lūžiai, egzistencinės nevilties atodūsiai išliko ir „Dainavos šalies senų žmonių padavimuose“ (1912), kurie tapo tautinio idealizmo reprezentacine knyga. Poetinė lietuviškumo apoteozė – šios knygos esmė ir tikslas. Galingos pilys baltais kuorais, iškilusiais virš siūbuojančių girių. Aukšti dvarai su vario vartais. Šaunūs berneliai ant širmų žirgų – kur prajoja, ten „kryžiuočių patalas nuklota“. Laisvų bajorų – karių luomas, pilnas karžygių-riterių savigarbos. Pagal senųjų epų tradiciją V.Krėvė kūrė narsios ir karingos, ugnyje susideginančios, bet nepasiduodančios tautos viziją, kuri turėjo sužadinti užuitos tautos pasitikėjimą savimi ir pasipriešinimo dvasią.

Intensyvus ppoetinis jausmas, siekiąs individualizuotos literatūrinės saviraiškos, dabar įsilieja į tautosakines formas, kurios ne tik objektyvizuoja padavimų pasakojimą, bet ir suteikia jam nepakartojamo tautinio kolorito. „Padavimų“ herojai – tie patys liaudies dainų berneliai ir mergelės, tėvuliai ir motulės, tik perkelti į tragišką siužetą, labiau supsichologinti ir supoetinti. Iš dainų atributikos iškyla sąlyginė veiksmo erdvė, kur gali atsiskleisti romantinė praeities vizija. Iš dainų palyginimų ir hiperbolių, laipsniavimų ir pakartojimų, deminutyvų ir epitetų susidaro ornamentuotos kalbos klodas, kur vyrauja monologinė pasakingumo ir įstabumo ttonacija: „Žingsnį žengė – kaip gulbelė ėjo, žodį kalbėjo – kaip lakštutė lakštavo. Dieną – kaip lelijėlė žydėjo, naktį – kaip mėnulis žibėjo“. Čia taip pat simetriškai išsidėsto kirčiuotos skiemenų grupės, taip aiškiai girdimi periodo taktai ir pauzės, taip harmoningai pinami fonetiniai deriniai, leksiniai, gramatiniai ir sintaksiniai pakartojimai per visą pastraipą, kad ji darosi tokia užbaigta ir uždara, kaip ir eilėraščio strofa:

„Kai raitas jojo – žemė dundėjo, kai pėsčias ėjo – medeliai drebėjo, geltoni plaukai supės ant vėjo; akys kaip dangus mėlynuodavo, kai į mergeles žiūrėdavo. Mylėjo jį visi, ir žmonės, ir bajoras, neatleisdamas jo nei žingsnio nuo savęs: kur pats eidavo, ten berną vesdavo, kur pačiam joti reikėdavo, ten berną siųsdavo. Bet už visus labiausiai pamilo jį skaisti bajoro dukrelė, balta lelijėlė.“

Iš tautosakos šaltinių V.Krėvė išplėtojo melodingo poetinio pasakojimo kanoną, suteikdamas jam tautinio stiliaus statusą.

Dainiško stiliaus kanoną V.Krėvė toliau gilino draminėje apysakoje „Šarūnas“(1911), atsisakydamas deklamacinio skandavimo. Čia daugybė liaudies dainų citatų, parafrazių, perdirbtų tekstų, folkloriškai stilizuotų baladžių ir himnų, kuriuos atlieka vaidilos. Protarpiais kūrinio personažai net kalbasi tarp savęs dainų posmais, kaip operoje. Tautosakos įvaizdžiais grindžiamas istorinis laikas ir vieta. Neradęs tautosakos šaltiniuose pakankamai medžiagos herojiškam tautiniam epui, V.Krėvė kūrė „Šarūną“ kaip daugiaplanį epopėjinį tautos būties paveikslą, kuris turėjo ssuimti mitologinę žmonių galvoseną, senąją religiją, papročius, valstybingumo kilmę.

Pasišovęs sudrebinti pasaulį Šarūnas buvo nedidelio ūgio, kuprotas žmogelis, dievų nuskriaustas ir pažemintas, pasak jo apmaudingai ištartų žodžių. Apleistas ir niekinamas nuo vaikystės, nepatyręs gailesčio ir meilės, jis išmoko nepasitikėti ir atsilyginti atšiauriam pasauliui deginančia neapykanta. Tai jo didžioji emocija ir jo vidinė stiprybė, teikianti jo charakteriui smogiančios jėgos. Toks kontrastas – fizinis iškrypėlis ir dvasios milžinas, nuskriaustojo mizantropija ir prometėjiškas užmojis sudrebinti pasaulį – būdingas romantinio herojaus bruožas. Balyno kunigaikštį Šarūną į tokią žūtbūtine konfrontaciją stumia ir vaidilų giesmės apie jo žygius – labai romantinis veiksmo akstinas.

Šarūnas bando kalaviju suvienyti Dainavos kraštą, ir jo darbą tęs kunigaikštis Mindaugas. Jis traktuojamas autoriaus kaip istorinė asmenybė, prikelta iš užmirštų liaudies padavimų ir dainų. Ją gaubia pagoniškos Lietuvos poetinė atributika – krivių pranašystės, vaidilų giesmės, mirusiųjų deginimas. Jo sukilimas prieš senolių tvarką baigiasi tautinės valstybės sukūrimu. Bet Šarūnas neatiduoda viso savęs realizuoti tam tikram tautos istorijos vyksmui ir nebeišsitenka pagoniško tikėjimo nustatytose elgesio normose. Jis turi jau pakankamai individualių problemų ir vidinių prieštaravimų. Jame įkūnytas XX a. žmogaus dramatiškas pasaulėvaizdis – maištingi grasinimai pasauliui, grandioziniai planai apversti viską aukštyn kojomis ir melancholiško liūdesio, vienatvės, būties tuštumos, sudužusio likimo elegija, prabilusi jau pirmuose V.Krėvės kūriniuose.

„Skirgaila” ((parašytas 1916 m. rusiškai, perrašytas 1924 m. lietuviškai) – pirmutinis lietuvių literatūros kūrinys, kuriame istorinė asmenybė tampa psichologiniu tipažu, valdžia realiai figūruoja kaip veikianti ir triuškinanti galybė, karališkojo etiketo dialoguose skamba valdingos galutinių nuosprendžių intonacijos. Savo aikštingu išdidumu, ironiška panieka, pykčio priepuoliais Skirgaila demonstruoja valstybės savarankiškumą. Nepakenčia jokių prieštaravimų savo valiai, kuri gina Lietuvos interesus, aukodamas žmonių laimę ir likimus. Bet ne visi sutinka būti aukomis. „Aš ne vergė, aš savo likimo valdovė“, – sako kunigaikštytė Ona Duonutė, kurią Skirgaila prievarta veda, kad Lydos kraštas nebūtų atskeltas nuo Lietuvos. Graužiamas kaltės ir nerimo (Kęstučio nužudymas Krėvos pilyje), regėdamas aplink tik klastingą savanaudiškumą ir išdavystę, pavargęs ir nusivylęs, Skirgaila bando pasiguosti moteriai, kuri jo negirdi, susižavėjusi kryžiuočiu riteriu. Lieka vienišas, be meilės ir gerumo, nematąs jokį pasaulį tvarkančios aukštesnės jėgos: senieji Lietuvos dievai – bejėgiai ir tyli, o naujasis krikščionių Dievas neša tik nelaimes tėvynei. Sielvartinga valdovo vienatvė ir kosminės tuštumos pajutimas virsta protestuojančiu ir siautėjančiu įtūžiu. Skirgaila užkasa karste pasislėpusį riterį, atėmusį ir jo paskutinę moteriškos užuojautos ir meilės viltį. Finalinė kūrinio scena – kunigo giesmės prie karsto, kuriame guli gyvas žmogus, guodžiantys ir kurstantys „šviesaus vyro“ ir „tamsaus vyro“ balsai – savo tragiška įtampa ir polifoniškumu tebėra nepralenkta lietuvių

dramaturgijoje. „Skirgaila“ tapo lietuviškos istorinės dramos modeliu.

Tautos istorinio likimo problematiką plėtojo dramoje „Mindaugo mirtis“ (1935), alegorinėje misterijoje „Likimo keliais“ (1926, 1928) vaizduojama krikščionybės kilmė. 1909 m. išspausdino dainiško stiliaus „Gilšę“. Paskelbė tikroviškų kaimo buities detalių prisodrintą apsakymą „Bobulės vargai“, pagrįstą realizmo poetika.

Apsakymų knygoje „Šiaudinėj pastogėj” (1921-1922) ir apysakoje „Raganius“ (1939) V.Krėvė gyvena šnekamosios kalbos stichijoje, kaip ir Žemaitė. Trankiuose dialoguose – jie ritasi per ištisus puslapius – išlaikomas šokinėjančios gyvo balso intonacijos. Veiksmo situaciją ekspresyviai apibrėžia kaimo žmonių priežodžiai: „toji uužgirdusi sučirškėjo kaip spirginys ant keptuvo“, o trumpa veikėjo charakteristika atsiremia į liaudiškus frazeologizmus.

Metafizinis nerimas ir neviltis, prasimušusi apsakymo „Bedievis“ pradžioje, palengva išstumia gamtos, kaip amžinos gyvybės, džiaugsmingo jutimo.

Apsakyme „Skerdžius“ atsiveria paslaptingas ryšys tarp žmogaus ir medžio. Senajam skerdžiui Lapinui gera miške. Jis nemoka katekizmo, bet žino, kad žolė ir medis yra Dievo dovana, duota visiems ir nepavaldi žmonių įstatymams. Senajam Lapinui čigonės pasakyta: mirsi, kai nulūš Grainio liepa. Kai vieną rytmetį Grainis nukirto liepą, linksmas seniokas iškart suglebo, tartum kkirvis būtų užkliudęs ir jo gyvenimo gyslą. „Neužilgo jau nebuvo Lapino. Numirė jisai kaip pakirsta liepa „.

Apysakoje „Raganius“ skerdžius Gugis niekad nesimeldė, nes nemokėjo jokių maldų, bet, ganydamas gyvulius miške, jautėsi gyvenąs gražiame Dievo pasaulyje, niekam pikta nepadaręs. Tad po mmirties drąsiai beldžiasi į dangaus vartus ir karštai ginčijasi su šventaisiais, išdidžiai gindamas savo žemiškojo gyvenimo vertę: „Man buvo gera ir linksma, aš norėjau, kad ir kitiems būtų gera ir linksma.“

V.Krėvė pirmasis europietiško universalumo, įvairiažanris ir daugiabalsis lietuvių rašytojas, žymiausias tautinių psichologinių tipų ir tautinio stiliaus kūrėjas, suteikęs tautinio idealizmo literatūrai dramatiško maštabiškumo ir klasikinio išbaigtumo.