Viduramžių riteriniai romanai

Viduramžių literatūra

Pagoniškoji barbariškoji energija ir ją švelninanti Bažnyčia- tai du galingiausi vidurinių amžių kūrėjai. Trečias, daug silpnesnis veiksnys, atsiliepęs vėlesnei literatūrai, buvo Bažnyčios išsaugoti romėnų raštai, kurie plonu siūleliu jungė vidurinių amžių dvasią su antikine.Šitie veiksniai sukuria viduramžių svarbiuosius luomus ( feodalus su riteriais, vėliau miestiečius ) ir savo idealais nudažo naujos literatūros užuomazgą.

Viduramžių pasaulėjautoje Dievas yra visa ko priežastis ir pradžia.Jis yra absoliutaus grožio šaltinis, iš jo nuolat sklinda šviesa, o pasaulis yra Dievo kūrinys.Viduramžiais pasaulis suvokiamas dualistiškai: vyksta nnuolatinė kova tarp dviejų priešybių- gėrio ir blogio jėgų.Epochos dualizmą išreiškia ne tik visų kategorijų antitezė ( priešprieša), bet ir didžiuliai kontrastai, prieštaravimai.To meto filosofinė mintis viską vertina išganymo požiūriu- smerkia ar šlovina.Viduramžių žmogus ieško reiškinių esmės ir visur įžvelgia paslėptą prasmę, visas pasaulis suvokiamas kaip Dievo sutvertas simbolinis tekstas.Simbolinis pasaulio suvokimas ir alegorinė minties raiška yra pagrindinis viduramžių dvasios bruožas.

Viduramžių literatūros palikimas be galo gausus ir įvairus.To laiko autoriai privalo remtis autoritetu, bet visiškai nesirūpina, koks jo cituojamo ššaltinio santykis su tikrove, nes tikima fantastiškiausiais dalykais, nejaučiamas skirtumas tarp realybės ir vizijų, sapnų.Fantazijos ir stebuklų sritis yra tiek pat svarbi kaip ir realybė. Išmonė yra realaus gyvenimo dalis. Todėl viduramžių literatūrą sunku suskirstyti į praktinę, mokslinę ir grožinę.

Viduramžių rriteriniai romanai

Maždaug nuo XII a. vid. Vakarų Europoje ypatingai reikšminga pasidarė dominuojančios visuomenės klasės-riterių kultūra. Tuo metu susiformavo galingos feodalinės valdos, buvo pastatyta puikių valdovų pilių, kurios taikos periodais virsdavo svarbiais rūmų gyvenimo centrais su savitomis elgesio normomis bei papročiais.Riterinė literatūra skirta kilmingai publikai, rafinuotam aristokratijos skoniui.Riterio idealas įgauna naujų bruožų: svarbu ne tik būti geru kariu, tarnauti Dievui, tėvynei. Riteris nemanė turįs pasižymėti vien tiktai kovos lauke, parodyti kario narsą ir vasalo ištikimybę; iš riterio, kaip rūmų aplinkos žmogaus, labiau buvo tikimasi nepriekaištingų manierų, dėmesingumo, mandagumo ir aukštų dorovinių siekių visuomenės ir asmeniniame gyvenime. Riteris privalėjo mokėti elgtis su damomis, būti subtilių jausmų ir švelnus įsimylėjėlis.Jis turi būti malonaus elgesio, sugebėti muzika ir daina, maloniu pokalbiu užimti damą.Riteris aatlieka žygius norėdamas ištobulinti savo kūną ir sielą bei užsitarnauti damos meilę ir palankumą.Riterio garbės kodeksas numatė sudėtingas procedūras ir etiketą, už kurio menkiausią pažeidimą riteris galėjo netekti garbės kitų privilegijuotos klasės atstovų akyse.

Viduramžių kultūra, ypač viešpataujančio luomo narių santykiai, yra labai simboliški. Reikšminga viskas,- kiekvienas riterio poelgis, jo naudojamas daiktas, drabužiai ir jų spalvos, žodžiai, posakiai, pati kalba, kuria jis bendrauja ( nes paprastai tai ne jo šalies gimtoji kalba).

Riterinė literatūra vaisingiausiai buvo plėtojama Prancūzijoje.Svarbiausi jos žanrai yyra du: poezija ir riterių romanai. Šiaurės Prancūzijos truverų kūryboje pirmą kartą dideli pasakojamieji eiliuoti kūriniai pavadinami romanais ( roman ); vėliau šis žodis plačiai vartojamas daugiausia prozos kūriniams apibūdinti.Daugiausia iš didikų luomo kilusius dainius Šiaurės Prancūzijoje imta vadinti truverais, pietų Prancūzijos Provanse- trubadūrais. Kiek vėliau riterinė literatūra ėmė plisti ir kitose Vakarų Europos šalyse, pirmiausia Vokietijoje ir Anglijoje. Pagrindinės įtakos ėjo iš Prancūzijos.Iš čia romanai pasklido po kitus kraštus ir buvo įvairiai perdirbinėjami. Tokiu būdu tie romanai pasidarė lyg tarptautiniai. Prie to ypač daug prisidėjo prancūzų kalba, kuri viduriniais amžiais viešpatavo Anglijos diduomenės tarpe, kuria mielai kalbėjo ir vokiečių kunigaikščių dvaruose. Riterinė tų laikų literatūra dar buvo vadinama kurtuazine ( pranc. cour- dvaras, dvaro aplinka ).Riteriniai romanai buvo rašomi ir eilėmis, ir proza ( proza nuo XIII-XIV a.).

Svarbus visos riterinės kultūros motyvas yra damos kultas. Literatūra jau nebevaizduoja karžygiškų riterio darbų vardan karaliaus, tėvynės arba tikėjimo- pirmiausia jis tarnauja damai, nesipriešindamas paklūsta visiems jos norams, visur ir visada pabrėžia savo atsidavimą jai. Į pirmąjį planą iškeldama damos kulto ir meilės temą, riterinė literatūra akcentavo posūkį prie žemiškųjų, pasaulietinių dalykų, toliau nuo bažnytinių dogmų ir askezės( atšiauri, griežta gyvensena).Riterinė literatūra ne tik vaizdavo riterių aplinką, papročius, kasdienio gyvenimo normas, bbet ir pati visa tai aktyviai formavo. Sustiprėjo literatūros vaidmuo.

Nuo tų laikų Eoropos viduramžių literatūra darosi nebeanonimiška. XIIa. Riterinių romanų autorių ir trubadūrų vardai jau žinomi; iš jų tarpo iškilo ir pirmieji ižymūs rašytojai bei asmenybės: Chretienas de Troyes, Bernaras Ventadūrietis ( Bernart de Ventadour ), Marija Prancūzė ( Marie de France ) ir kt. Jie padėjo pagrindą naujųjų laikų literatūros individualumui.

Šioje literatūroje itin svarbūs trys nauji žanrai: herojinis epas, kūriniai apie kurtuazinę meilę ir Artūro romanai. Jie leidžia geriau suprasti be galo seną patriotizmo jausmą, labai originalią meilės jausmo sklaidą ir fantastinę riterių pasaulio viziją.

Riterinių romanų XII a. ir XIII a. buvo daug. Dėl patogumo jie skirstomi į ciklus; seniausias yra antikinis ciklas, kuriam veikėjai yra paimti iš graikų ar romėnų pasaulio ( istorinių- mitologinių motyvų siužetas ); gausesnis už jį yra nuotykių ciklas ( arba avantiūrinių romanų ). Didžiausią riterinių romanų grupę sudarė bretonų romanų ciklas, šio ciklo romanams pagrindą padėjo keltų pasakojimai ir legendos. Populiariausios pastarojo ciklo tematinės grupės yra pasakojimai apie karalių Artūrą, karžygį Tristaną, Šventąjį Gralį.

Kai kurių ankstyvųjų riterinių romanų temos kilo iš antikos; toks pavyzdžiui, „Aleksandro romanas“ ( XII a. vidurys ), kuriame vaizduojamas Makedonijos imperatoriaus Aleksandro Didžiojo gyvenimas, kupinas nnuotykių ir įstabių dalykų. Iš šio kūrinio kilo aleksandrino pavadinimas ( vėliau aleksandrinas tapo viena pastoviausių prancūzų poezijos eiliavimo formų).Riterinių romanų kūrėjai iš antikos daugiausia imdavo meilės temą. „ Enėjo romanai“ vaizduoja tragišką Enėjo ir Didonės meilę. Didžiuliame „ Trojos romane“ truveras Benua Senmorietis prasimanė Trojos karalaičio Troilio ir belaisvės graikaitės Brizeidos meolės istoriją, kurią vėliau savo kūriniuose panaudojo Boccaccio, Chauceris ir Shakespeare’as („ Troilas ir Kresida“ ).

Pačių sudėtingiausių siužetų riteriniai romanai vis dėlto rėmėsi senovės keltų mitais bei sakmėmis, kurių centrinis personažas buvo legendinis Va. ar VIa. britų karalius ( iš tiesų turbūt genties vadas ) Artūras. Vėlesniuose, vadinamuose Artūro romanuose, jis ir jo riterinė aplinka vaizduojami taip, lyg viskas vyktų truverų laikais. Artūras yra galingas Europos valdovas, kurio rūmuose įsikūrusi ideali klajojančių riterių brolija.Įsivaizduota, kad niekada tikru riteriu netaps tas, kas nepabuvo Artūro rūmuose ir nesėdėjo čia prie „ apvaliojo stalo“; šis stalas simbolizavo riterių lygybę ir brolystę ( dėl to romanai apie Artūrą dar vadinami apvaliojo stalo romanais ).Artūras ir jo draugai šiuose romanuose tampa idealiais riteriais, krikščionybės gynėjais, kovotojais už teisybę.

Įžymusis prancūzų truveras Chretienas de Troyes ( Kretjenas de Trua; apie 1130-1183 m.) parašė seriją puikių romanų apie Artūrą („Lanselotas, arba Vežėčių riteris“,

„Ivenas, arba Liūto riteris ) ir davė pradžią Gralio temai, paplitusiai riteriniuose romanuose ( Persevalis, arba apysaka apie Gralį ). Geriausiuose kūriniuose, pvz.,“Ivenas, arba Liūto riteris“, jis plėtojo jau nuo „Rolando giesmės“ prancūzų literatūrai būdingą psichologizavimo linkmę.Savo kūrinyje „Persevalis, arba apysaka apie Gralį“ autorius pasakoja, kaip berniukas, patyręs daug gyvenimo išbandymų, tampa jaunuoliu bei riteriu, tad šiame kūrinyje galima įžvelgti vėlesnio ugdymo ( arba auklėjimo) romano pradmenis.

Tarp kitų kūrėjų, bandžiusių tęsti Gralio temą arba savarankiškai parašyti naują romaną apie GGralį, buvo vokiečių poetas Volframas Ešenbachietis ( apie 1170-1220 m.).Gralio istorija jo stambiame eiliuotame romane „ Percifalis“ ( XIII a. pr.) įgijo naujų bruožų.Šis kūrinys- svarbiausias eiliuotas vokiečių viduramžių romanas.

Pradinė Gralio reikšmė iki šiol neaiški. Tikriausiai jis kilęs iš keltų tautosakos ir reiškė kokį nors maginį daiktą arba talismaną. Anksti paplitusi krikščioniška legenda susiejo jį su mirties nuosprendžiu Kristui ( kraujas, lašantis nuo ieties, ir taurė, į kurią vienas iš Jėzaus mokinių surenka jo kraują).Volframas Ešebachietis Gralio taurę pakeitė bbrangakmeniu, kuris gali išpildyti visus žmogaus norus, jį atjauninti ir duoti naujos gyvenimo jėgos.Iš Gralio galima imti valgių ir gėrimų, ir jie niekada neišsenka.Gralis yra tobulybės ir laimės simbolis.

Iš esmės remdamasis Volframo Ešenbachiečio kūriniu, vokiečių kompozitorius Richardas Wagneris XIXa. SSukūrė garsiąsias operas „Lohengrinas“ ir „Parcifalis“.

Visų šių romanų pasaulis fantastinis.Jame veikia geri ir pikti burtininkai, klastingi nykštukai, egzotiški gyvūnai ( paslaptingi vienaragiai ir geraširdžiai liūtai, nepaprastų galių žirgai), čia stovi užburtos pilys, veikėjų ginklai nenusakomo stiprumo. Romanuose vaizduojamų jausmų pasaulis sudėtingas, psichologizuotas.

„Tristanas ir Izolda“ bei nusikalstama meilė

Senoviniais keltų mitais pagrįsti yra romanai apie Tristaną ir Izoldą.Tai labai originalus kūrinys, vėliau priskirtas „ Bretanės medžiagai“, pasakotas net keliomis Europos kalbomis.Legenda iliustruoja nepaprasto stiprumo kūniškos, „absoliučios meilės“( Julienas Gracqas ) koncepciją, lydimą nuodėmės ir kaltės jausmo. Deja, nė vienas iš ankstyvųjų prancūzų romanų visas neišliko. Ši stiprių ir permainingų meilės jausmų istorija žinoma iš XIII a. pradžios vokiečių poeto Gotfrydo Štrasburgiečio ( Gottfried von Strassburg ) eiliuoto romano „ Tristanas“ iir iš XIX a. gale prancūziškai parašytų prozinių rekonstrukcijų pagal viduramžių fragmentus.Prancūzų viduramžių tyrinėtojas Žozefas Bedjė ( Joseph Bedier, 1864-1938 ), remdamasis išlikusiais romano fragmentais, rekonstravo romaną apie Tristaną ir Izoldą šiuolaikine prancūzų kalba.

Romano pradžioje Tristanas panašus į herojinių epų didvyrius.Tapęs našlaičiu, jis gyvena Kornvale savo dėdės, seno karaliaus Marko dvare.Markas labai jį myli, juolab kad Tristanas dvikovoje yra nužudęs jo priešą, airių riterį Morholtą:( „ Pamilo Tristaną baronai.bet karščiau nei didikai, jį karalius mylėjo“ ).Pirmą kartą Airijon Tristanas ppatenka valtimi, neturinčia nei burės, nei irklų; valtyje jis gulėjo mirtinai sužeistas užnuodytos strėlės, prie savęs turėdamas tik arfą.Tenykštė karalaitė, Morholto sesuo, auginanti dukrą Izoldą ( vadinamą dar Isente ) nežino, kad Tristanas yra jos brolio žudikas, todėl jį išgydo. Marko dvariškiai, pavydėdami Tristanui ir bijodami, kad Markas neatiduotų savo sesers sūnui sosto, pareikalauja, kad Markas vestų moterį, kuri padovanotų jam įpėdinį. Ketindamas pergudrauti dvariškius, Markas praneša, kad vesiąs tik tą merginą, kurios auksinę plaukų sruogą pilin buvo atnešusi kregždė.Tristaną pasiunčia ieškoti merginos, o jo valtį vėjas iš naujo atplukdo prie Airijos krantų.Čia Tristanas sužino, kad auksinė sruoga yra auksaplaukės Izoldos, kuri pažadama Markui į žmonas.

Lemtingos meilės motyvas prasideda nuo to, kad Izoldos motina įduoda dukrai burtažolių gėrimą, kuris turi amžinai surišti ją su Marku.Tačiau nelemtas troškulys paskatina Tristaną ir Izoldą jau laive paragauti to gėrimo.( tai ir paaiškina, kodėl jie savo meilės nelaiko nuodėminga, nesijaučia prasikaltę nei žmonėms, nei Dievui).Pabunda meilė, kuri nenugalima jėga sujungia jaunas širdis.Pamilęs Izoldą, Tristanas visiškai pasikeičia. Jam neberūpi žygdarbiai, jis trokšta tik nuolat būti su Izolda, o tai prieštarauja socialinėms nuostatoms. Pasakotojas užjaučia Tristaną ir Izoldą ir smerkia tuos, kurie rezga jiems pinkles. Vedybos su Marku Izoldai nepakeliamai skaudžios: ji ilgisi Tristano, o TTristanas ilgisi jos. Jie ima susitikinėti slapčiomis.Kilniaširdis Markas bando vaizduoti tarsi nieko nepastebįs.Dvariškiai seka įsimylėjėlius, juos pagauna ir nuteisia mirti, bet jiems pavyksta pabėgti į mišką, kur jie šiek tiek pagyvena ir patiria didžiulę laimę.Situacija, kurioje atsidūrė įsimylėjusieji, yra beviltiška, meilė jiems ir karaliui Markui atneša daugybę kančių, ir vis dėlto būtent tokia meilė poetizuojama, kelia susižavėjimą.

Pagaliau Markas atleidžia Tristanui, bet su sąlyga, kad jis išvyksiąs iš to krašto. Bretanėje Tristanas veda Baltarankę Izoldą, bet kaip ir anksčiau ilgisi Auksaplaukės Izoldos. Kartą karo žygyje jis mirtinai sužeidžiamas. Išgydyti jį gali tik vienintelė Auksaplaukė Izolda, kuriai jis slapta pasiunčia žinią per pasiuntinį, prašydamas atvykstant laive iškelti vieną baltą burę. Auksaplaukės Izoldos laivas išplaikia su balta bure, tačiau pavydžioji Baltarankė Izolda pasako mirštančiam vyrui, kad laive matyti juoda burė. Praradęs viltį Tristanas miršta. Auksaplaukė Izolda miršta iš sielvarto šalia savo mylimojo. Juo palaidoja tą patį vakarą, tačiau per naktį iš Tristano kapo išauga žalialapis, kvepiančiais žiedais erškėtis, kuris apglėbia Izoldos kapą. Tris kartus erškėtį nukerta, tačiau kiekvieną kartą sulapoja naujas, sujungdamas Tristano ir Izoldos kapus.

Pasakojimas apie Tristaną ir Izoldą yra lyriškiausia viduramžių sakmė.Jame skamba meilės, kaip pirmapradžio, nuolat iš naujo atgimstančio stipraus jausmo bei kilnumo motyvas.Tristanas- toks tobulas kurtuazinis herojus iir riteris, kokį tik įmanoma įsivaizduoti, jis puikiai moka daug kalbų ir sumaniai naudojasi kurtuaziniu kodu.Jis kaip didžiai gerbiamas rūmų narys ir kaip mylimasis, nuolatos yra priverstas naudotis įvairiais kodais, idant išsaugotų savo ir Izoldos paslaptį. Jis išlaiko išmėginimus ir kaip špylmanas ( vok.Spielman )-vid. amžių vokiečių ir austrų klajojantis aktorius; ir kaip slibino nugalėtojas.Tristanas- lingvistinis vunderkindas, o sykiu ir Kornvalio vaduotojas iš karinės airių priespaudos. Tačiau jis tik todėl įstengia atlikti savo nepaprastus žygius arba tik todėl geba nuolat išsivaduoti iš pinklių, kurias jam rezga Marko šnipai, kad yra rūmų kalbinio bendravimo meistras.

Apibendrinant, galima teigti, kad, riterio mylimoji, arba širdies dam, paprastai esti ištekėjusi moteris.Tai pakylėja riterio meilę į idealumo plotmę. Meilė žemiška, tačiau jau iš anksto žinomos jos ribos, nepasiekiamybė. Riteris, kuris pažįsta įprastą juslinę, arba vadinamąją žemesniąją meilę, vis dėlto trokšta tos aukštosios, tobulos meilės, įkūnytos širdies damos asmeny, nes žino, kad tik tuo būdu sukilnins ir patobulins save.Menkiausias damos palankumas daro jį laimingą ir tarsi suteikia sparnus.

Riterinė literatūra praturtino kultūrą naujais bruožais- pagarba moteriai, kaip asmenybei.Riteris ieško nuotykių ( turnyrų ir dvikovų su kitais riteriais, milžinais, burtininkais ar siaubūnais ), kad nuolat vis išbandytų save ir, parodydamas savo narsą, išmaldautų damos palankumą. Nuotykis

ir stebuklai riteriniuose romanuose daugiausia atlieka simbolinį „ išmėginimo“ vaidmenį. Patyręs daug išbandymų, karžygys tobulėja ir mokosi geriau pažinti save.Žonglierių atliekama truverų kūryba dažnai pasiekdavo paprastus žmones, virsdavo tautosaka ir vėliau tapo viena svarbiausių romantizmo pasakos versmių.

Literatūros sąrašas

J.Ambrazevičius, J.Grinius, A.Vaičiulaitis. Visuotinė literatūra.Vilnius, Vaga, 1991

J.W.Baldwin. Viduramžių literatūra. Vilnius, Aidai, 1996

J.F.Braunstein, B.Phan. Visuotinės kultūros istorija.

P.Dinzelbacher.Europos mentaliteto istorija. Vilnius, Aidai, 1998

V.Dailidienė.Viduramžių literatūra.Baltos lankos, 2000

A.Gurevič.Viduramžių kultūros kategorijos.Vilnius, Mintis, 1989

J.Huizinga. Viduramžių ruduo.Vilnius, Amžius, 1996

Visuotinės literatūros istorija.Vilnius, Alma litera, 1998

Viduramžių s