Tremties literatūra

vidurinė mokykla

REFERATAS

Darbą atliko: X e klasės mokinys

Gytis

Mokytoja: Daina Rasalskienė

2006 m.

TURINYS

Psl.

Įvadas 3

Tremties literatūra 4-7

Išvados 8

Naudota literatūra 9

Įvadas

Jau XIXa. Lietuvių literatūra išgyveno smurto, prievartos bei Tėvynės netekimo skausmą. Tačiau 1940-1953 metų trėmimai iš Lietuvos su niekuo nepalyginami, tai lietuvių tautos genocidas, vykdytas pačiais žiauriausiais būdais, pildant garsiai nesakomą tarybinių ideologų viltį: Lietuva be lietuvių. Kartu su žmonėmis buvo ištremta ir daug lietuviams brangių žodžių: Dievas, Tėvynė Lietuva, Kryžius, malda, Velykos, Kalėdos. Iš girdėtų eilėraščių, maldų ir dainų intonacijų buvo kuriami eeilėraščiai, kuriuos dabar vadiname tremties kūryba, neišskirdami iš jos ir politinių kalinių kūrybos.

1941 m. birželio 14 d. 3 val. nakties prasidėjo masiniai lietuvių areštai. Lietuviai ištisomis šeimomis buvo tremiami į Sovietų Sąjungos gilumą, Sibirą. Per savaitę iš Lietuvos išvežta 30 000 žmonių. Žmonės buvo tremiami krovininių traukinių vagonuose. Iš viso 1941–1952 m. iš Lietuvos buvo ištremta apie 132 000 žmonių, apie 28 000 iš jų žuvo.

Sovietų okupacija visiškai sunaikino Lietuvos ekonominį ir kultūrinį gyvenimą: talengiausieji krašto žmonės buvo nužudyti, iištremti, dvasiškai palaužti arba nuo visų šitų negandų pabėgo į Vakarus. Tačiau kad ir kur lietuviai buvo likimo nublokšti, atkakliai saugojo savo tradicijas ir kultūrą. Okupuotoje tėvynėje, Sibire, laisvose Vakarų valstybėse jie rašė, kūrė, vėliau platino ir skelbė visam pasauliui aapie sovietų okupaciją.

Dabar žinoma daugiau kaip šimtas tremtyje kūrusių žmonių, tik nedaugelis iš jų išleidžia savo atskirą knygą ar prisiminimų rinkinį. Didelė poezijos dalis nebuvo išsaugota iki dabar, ko nesunaikino drėgmė, pelėsiai ir pelės dabar perduoda mirusiųjų giminės, nes daugelis autorių nebesulaukė šių dienų.

Savita draustosios literatūros rūšis – tremties literatūra. Tremtyje tarsi suaktyvėja tautos kūrybos instinktas, sukyla gyvybinės galios. Įdomiausia tai, kad eilėraščius rašo ne “rašto” žmonės ( poetai, mokytojai, mokslininkai ), o ir paprasčiausi beraščiai ūkininkai, darbininkai ir t.t.. Tremtinių kūryba, kaip ir liaudies daina, turi bendrą motyvą – tėvynės ilgesio, sugrįžimo į ją motyvus. Tremtinių eilėraščiai rašomi kaip liaudies dainos, kaip ir XIXa. taip ir tremtyje jie buvo perduodami iš lūpų į lūpas, todėl dabar spausdinami eilėraščiai nneatitinka to ką buvo sukūręs pats jų autorius, perduodant eilėraštis buvo kelis kartus pataisytas kartais net “apkarpomas” ar prailginamas. Tremtinio eilėraštis orientuotas į bendrumą: bendra lagerio patirtis, bendri atsiminimai apie Tėvynę, jos gamtą.

Ištremti į Sibirą lietuviai rašė įvairius kūrinius ant įvairiausių popierių, cemento maišų skiautelių ar net ant beržo tošies. Kai kuriuos kūrinius vėliau išvydo visas pasaulis. Sibire rašytos A. Dirsytės maldos „Marija, gelbėk mus“, buvo išverstos ir išleistos net dešimčia kalbų. Šios maldos tapo populiariausia lietuvių knyga užsienyje. Lietuvoje šši knygelė išleista tik nepriklausomybės metais – 2000-aisiais.

Garsiausi lietuvių tremties rašytojai: Dalia Grinkevičiūtė, Valentas Ardžiūnas, Leonardas Matuzevičius, Petras Zablockas, Kazys Inčiūra, Antanas Miškinis, Balys Sruoga. Vieni savo išgyvenimus išreiškė proza, kiti – eilėmis.

Vytautas Kubilius negalėjo atsistebėti , kad iš Sibiro lagerių ir tremties parsivežta tiek daug lietuviškų eilėraščių , sukurtų ,,glėby nakties”. Anot vieno poeto turime, ko gera, pačią turtingiausią kalinių ir tremtinių poeziją Europoje. Tai skaudus pasididžiavimas. Masinės žudynės , baisūs tardymai, dundantys į nežinią ešelonai išdilino – gal jau paskutinį kartą – kolektyvinį tautos kūrybos instinktą taip atsparą stalinizmo baisybėms. Tūkstančiams ištremtųjų Lietuvos ūkininkų, mokytojų, kunigų, studentų, žodis liko vieninteliu turtu, kurio nepajėgė išplėšti čekistų teroras, badas, ledinė Arktikos naktis. Kai jau atimta viskas – namai, šeima, tėvynė,- gimtasis žodis tapo paskutiniąja užuovėja, kur dar kur dar galima kažkam pasiskųsti, apsiverkti ir pagrasinti savo budeliams. Lagerių imperija ir tremtis pasitiko ,, liaudies priešus ” tokiomis žiaurybėmis, kurių nė iš tolo neatspindėjo išlikusių atmintyje lietuvių eilių graudumas. Alkani ir beteisiai darbo vergai, varomi į kasyklas ar į mišką sargybinių su automatais ir vilkšuniais, deda posmą prie posmo apie ,,kruviną delčią” virš sargybos bokštų, apie tėvą, kuris ,, įšalo amžinam pašale ”, apie ,, griaučių kaulus “ Šiaurės uupių pakrantėse. Lietuviškas eilėraštis gimsta iš kančios ir ilgesio Baikalo salose, Kolymos aukso rūdyne, Jakutijos miškuose, Kazachstano stepėse, Vorkutos Kasyklose Mordovijos lageriuose. Sudėtas eilėraštis skaitomas likimo draugams ar net dainuojamas. Nelaimingiems tremtiniams ir lagerininkams lietuviškos eilės primindavo paliktus namus, pražilusią motinėlę ir paguosdavo, padėdavo išlikti žmonėmis. Eilės buvo kuriamos ne tiek sau pačiam, kiek ,, vergijos broliams “. Tokia yra visos benamių poezijos paskirtis – būti bendro likimo liudijimu, tautos skundu ir viltimi. Dažnai eilėraščių autorius – užguitas, peralkęs, sutyręs žmogus – pats stebisi: kodėl aš rašau? Kam tai reikalinga? Juk už kiekvieną kūrinėlį gresia papildoma bausmė – 5 metai griežto lagerio. Ir vis dėlto net už spygliuotų vielų, šnipų ir budelių akivaizdoje, kažkas verčia jį kalbėti eilėmis – smaugiama gyvybė, tėviškė ,, kraujo klane “, sutryptas teisingumas, kuris turi išlikti – jei ne žemėle, tai bent danguje. Jis privalo kalbėti apie patirtą siaubą, kuriam nėra jokių pateisinimų ir nebus jokio išpirkimo.

Žmogus rašo eiles – ,,į mirtį pasiruošęs”. Pasmerktame sunaikinti ,,tautų sąvartyne” mirtis tampa pagrindiniu žodžiu, pastoviausiu vaizdiniu, dominuojančia situacija, kaip ir B. Sruogos ,,Dievų miške”, hitlerinio konclagerio dokumentikoje. Poledine tundrą klaidžioja mirusio tėvo vėlė. Žuvusieji sapnuoja duonos plutą. Merdi suklupęs draugas. Mus užpustys Mordovijos sniegai. Pavasarį vėl prasižios kkaukolės suskaldytais pakaušiais. Visos pakelės į Šiaurę nubarstytos lietuvių lavonais kaip malkomis. Tas kraštas į kurį juos atvežė mirčiai, alsuoja amžinu šalčiu; ten nėra jokio paukštelio ar skruzdelytės; ten net dangus juodas, kaip ir pati tironija.

Tai kontrastų poezija: viename eilėraštyje svyruoja susikibusių kalinių eisena, o kitame jau šviečia Lietuvos vidurvasarių saulė ir vilnyja išplaukę rugiai. Tie kontrastai nevirsta ašaringu skundu, o atsiremia į vidinę ištvermę, kurią nužiedžia kelios esminės nuostatos. Pirmoji yra tėvynė – ji ,, širdyje kaip žarija “, net įšale boluojantys kaulai ,, Lietuva sapnuos “. Antroji yra tikėjimas amžinuoju teisingumu ir amžinąja būtimi – ,, Tik dievas padės man iškęsti “. Trečioji yra viltis, kad ,, nukris vergijos pančiai”, ir kada nors Stalino vardas ,, gerbt bus užmiršta “.

Kokia šitos poezija, ,,krauju pataškytos”, meninė galia? Ji stipri savo autentiškumu, skaudžiu liudijimu to, ką žmogus patyrė ,,slibino nasruos”. Čia pinasi elegija ir malda, himnas ir prakeiksmas, liaudies daina ir kalėjimo romansas. Paskutinio prieškarinio dešimtmečio lietuvių lyrika daugiausia pateikė ritminių intonacijų, įvaizdžių, klasikinių strofų skaudžios patirties išraiškai. Bet atgijo ir pirmykštis liaudies dainos melodingumas, malonybinių žodelių stilistika, realių įvykių apdainavimo primityvus naivumas, stipriai kertantis. Į neapdailintus tekstus nusėda ir patetinės retorikos iškalbingumas, ir jausminio poetinio gražumo

klišės, išsivežtos atmintyje iš Lietuvos.

Realybės košmarai, nuolatinis balansavimas ant nebūties krašto vertė pasakotoja susikurti kitokį pasaulį, grindžiama laisvos dvasios dėsniais. Ten vyrauja mintis, cinizmas žmogaus prigimties prievartavimas, čia – jautrus humanistiškumas, gyvastinga mintis, atjauta ir solidarumas sukenčiančiais. Šiuos būties sferos yra skirtingos savo esme ir paskirtimi: viena funkcionuoja, kad griautų ir naikintų, kita –kad kurtų ir apsaugotų. Platesne prasme – tai yra kultūros ir nekultūros, žmonių ir žvėrių pasauliai. Kacetinėje literatūroje ši priešprieša yra be galo sugestyvi, kadangi aukos yyra beginklės ir nuolankios, į smurtą jos negali atsakyti jėga. Vienintelis savisaugos ir savigynos būdas – susikurti tam tikrą psichologinį gaubtą iš kultūros vertybių, krikščioniškos dorovės, meilės idėjų. Tik šitaip asmenybė gali atsispirti tikrovės košmarams ir pragaištingai ideologijai.

,,Prie ledinės jūros” , laukdamas kasdien mirties, žmogus regi Lietuvą kaip stebuklingą sapną ir bando išlaikyti to sapno šviesą savo eilėse- paskutinį paguodos spindulį. Tenai paupy jau žydi ievos. Tenai prieklėtyje, tėvas plaka dalgį- tuk tuk tuk. Tuoj išeis motinėlė į vyšnių ssodą. Tegul neužkelia kiemo vartų- aš sugrįšiu. Viešpatie, tik neleis užpūsti čia mano gyvenimo, kaip žvakės, duok man atsigulti savon žemėn, ilsėtis kartu su protėviais.

Išgulėjusi palėpėse kelis dešimtmečius, Sibiro tremtinių ir kalinių poezija virsta rūsčiu kaltinimu politinei santvarkai, kkuri išmarino milijonus nekaltų žmonių ,, šviesos ateities” vardan. Ji skamba kaip kenčiančios tautos balsas, užgožiantis visą pokario eiliuotą melą. Ji beldžiasi į kiekvieno sąžinę : kokia išdavysčių , kompromisų ir atsitiktinumų kaina išlikai tu savo žemei.

Išvados

Atrodo jau lyg ir aišku, kas buvo tie tremtiniai. Mano nuomone, tai žmonės verti didelės mūsų pagarbos, nes jie iškentė visą rusų kankinimų ir pasityčiojimų laiką. O juk lietuviai tokie patys žmonės, kaip ir rusai! Kuo daugiau gilinuosi į šią temą, tuo man darosi baisiau. Juk mūsų seneliai ir proseneliai, kurie buvo tremtyj turėjo būti tokie stiprūs, kad visą tai iškęstų. Deja, ne visi buvo tokie stiprūs, kad sulauktų savo kančių pabaigos ir laimingi grįžtų į savo Tėvynę. Kai pradėjau skaityti kaip lietuviai bbūdavo laidojami pasidarė baisu. Juk juos tiesiog užkasdavo kaip kokius gyvulius! Gal tokia rusų kultūra? Gal jie ir saviškius taip laidodavo?

Aš manau, kad lietuviams padėjo išlikti jų tikėjimas, atsidavimas savo Tėvynei, meilė. Jie nepasidavė net tada kai buvo labai sunku. Net tada kai daugelis mūsų laikų žmonių jau senai būtų ”pasinėrę” į depresiją.Tiesą pasakius, manau, kad šiuolaikinis žmogus neatlaikytų tokių sunkumų.

Norėčiau, kad tokių žmonių kaip ankščiau būtų daugiau.

Jau nekartą lietuviai įrodė, kad yra verti būti laisvi. Tai, kad jie aatlaikė tremtį, tai dar kartą patvirtina. Manyčiau, kad lietuviai atlaikė šį likimo siųstą išbandymą atlaikė tik todėl, kad jie tikėjo, mylėjo ir gerbė vieni kitus ir Tėvynę.

Nors Lietuva ir yra maža šalelė prie Baltijos jūros, aš džiaugiuosi, kad esu lietuvis.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. internetiniai šaltiniai:

www.speros.lt

www.mokslai.com

mokslo.centras.lt

2. Vytautas Kubilius „Salomėjos Nėries lyrika“, 1989 m. Vilnius

3. Vytautas Kubilius „Kazio Borutos kūryba“, 1985 m. Vilnius

4. Bibliotekiniai katalogai

5. Vietinė bibliotekos literatūra