Bendravimas

Šio skyriaus tikslas – pateikti informacijos, kuri padėtų tobulinti bendravimo įgūdžius išreikšti save, klausytis kitų, elgtis sudėtingose situacijose. Todėl šiame skyriuje kalbėsime apie tai, kas nulemia vadovo bendravimo proceso kokybę, – sugebėjimus aiškiai, suprantamai, trumpai reikšti mintis, kalbėti auditorijai, sugebėjimus išklausyti, suprasti pašnekovą, teikti grįžtamąjį ryšį (tiek teigiamą, tiek neigiamą).

Bendravimo etapai

Kiekvienas bendravimo aktas prasideda psichologinio kontakto užmezgimu ir baigiasi jo nutraukimu. Bet būtina atkreipti dėmesį į nusiteikimą, pasirengimą bendrauti. Tą parengtį sudaro dėmesio perkelimas, „persijungimas“ nuo savo vidinio pasaulio ar iišorinės veiklos prie laukiančio užsiemimo ar pašnekovo, tai yra nusiteikti, išsiaiškinti, kam, ką ir kaip sakysime. Šiuo momentu pašnekovas turi tapti svarbiausiu aplinkos komponentu. Ankstesnės mintys ar veikla turi būti nutraukta ar nustumta į antrą planą – prasideda pašnekovo tyrimas, jo vertinimas.

Pirmomis kontakto su nepažystamaisiais akimirkomis svarbi vadovo (pašnekovo) išorė, išvaizda: maniera rengtis, veido išraiška, pozos. Tai trunka keletą akimirkų ar sekundžių. Nuo to priklauso, koks bus pirmas žodis, kas pirmas jį ištars, kaip jis skambės, kas prie ko derinsis. NNuo to priklausys pašnekovų kalbos maniera, tai yra balso rodikliai, veido išraiška, mimika, gestikuliacija, vadovo (komunikatoriaus) pozos bei judesiai. Tam reikia vienos dviejų minučių. Pašnekovai pastebi, jog kai kurie jų judesiai, pozos ima derintis, tai vyksta nesąmoningai, neverbalinėmis priemonėmis. Pašnekovai kkuria sau ir kitam būtiną tipą. Nuo jo priklauso aktualūs vaidmenys. Kiekvienas prisiima vaidmenį ir stengiasi įeiti i kito vaidmenį.

Bendraujant neleistina skubėti: kuo didesnis skubotumas, baimė ko nors nežinoti, tuo dažniau klystame vertindami. Vertinimo klaidos paaiškėja, gavus papildomas, naujos informacijos. Tada esame priversti keisti savo nuomonę net į priešingą, o tai kenkia santykiams su žmonėmis, o kartu ir mūsų reikalams.

Skubėjimas įvertinti, spręsti apie kitus žmones yra įprastas, būdingas žmonėms. Kito asmens vaizdą formuoja jo išvaizda, reputacija, kalbos maniera, neverbalinis elgesys. Svarbu ne tik išvaizda, bet net kvapas – visa tai veikia mūsų sąmonėje sukelia asociacijų bangą; daugelis jų yra teigiamos.

Labai svarbi ir žmogaus reputacija. Ji tarsi šleifas driekiasi paskui žmogų, ji sąlygoja nuostatą: jei jums prikalbėjo apie žmogų blogai, jums ssunku nuo to atsiriboti ir būti objektyviam ir linkinčiam gera.

Norint išsamiau, nuodugniau suvokti kitą asmenį, patartina „atsistoti į kito vietą“, žiūrėti jo akimis, paklausti savęs : „O ką aš daryčiau juo dėtas?“ Ne mažiau svarbi bendraujant ir empatija – pajutimas to, ką jaučia, ką išgyvena kitas. Lengviau tai sekasi patyrusiems, išgyvenusiems panašius dalykus, pabuvusiems „jo kailyje“.

Dar prieš užmezgant pirmąjį kontaktą, o ir bendraujant, labai gali praversti socialinė psichologinė refleksija, tai yra įsivaizdavimas, kaip kitas suvokia tave. Paklauskite savęs: „Kaip aš jjam atrodau?“ Tai žymia dalimi priklauso nuo žmogaus savivertės, nuo savų ambicijų.

Socialinės psichologinės refleksijos pagrindas yra decentracijos (pasitraukimo „iš savęs“ ir „pasižiūrėjimo į save iš šalies“ kartais labai praverčia (ypač turintiems humoro jausmą!).

Vadovo kalba

Perkėlus dėmesį ir sutelkus jį į temą bei pašnekovą ir užmezgus su juo kontaktą, pagrindine bendravimo priemone tampa žodis – prasideda pasikeitimo informacija etapas. Svarbiausia pasirinkti tinkamą kalbėjimo ir funkcinį stilių, sukurti konkrečias argumentų formuluotes. Užtikrintai, raiškiai kalbantis asmuo palieka palankų įspūdį. Aktualu ir žmogaus kalbumas: daug ir savimi pasitikinčiai kalbantis asmenys dažnai atrodo esą lyderiai, o tyleniai laikomi ribotais, agresyviais, slapta pretenduojančiais į viešpatavimą.

Kalbantysis daro įspūdį kalbėjimo greičiu, posakių ilgumu, balso tembru, tonu, akcentais, intonacijomis. Greita kalba asocijuojasi su inteligentiškumu bei pasitikėjimu savimi. Pernelyg smarkūs gretakalbiai ir garsiakalbiai promena „pašėlusius“, ryšio su klausytojais netekusius. Nepalankiai priimamas ir šaltas, įtemptas balsas. Liaudiška, tarmiška kalba oficialiame susitikime kam gali menkinti informacijos vertę, nors tai ir subjektyvu.

Vadovų kalbos stilius gali būti trejopas: valdingasis – įtaigusis; bevardis- informacinis ir įtikinamasis – aiškinantis.

Valdingasis oratorius elgiasi pasitikėdamas: jis demonstruoja žnias ir suinteresuotumą tuo, apie ką kalba. Jo argumentai direktyvūs, tonas beapeliacinis, kad klausantiesiems nekiltų noras prieštarauti. Vadovas įteigia savo vertinimus. Jis nesiteikia atsižvelgti į darbuotojų nuotaikas, interesus, poreikius.

Bevardis – informacinis kalbos stilius –– dažnas perteikiant svetimą, pačiam kalbėtojui nemielą, nelauktą informaciją. Kalbantysis nė nedemonstruoja intereso, pritarimo perteikiamam dalykui – daro tai iš būtinybės.

Įtikinamąjam – aiškinamąjam stiliui būdingas įtikėjimo efektyvumas, įtaigumas bei informatyvumas, bandant žmones paveikti. Klausantieji gali kritiškai apmąstyti, ką matę ir išgirdę, paversti visus „už“ ir „prieš“, pademonstruoti asmeninį požiūrį ir temą, ir į pranešėją. Visa tai skatina diskutuoti su vadovu, pasitikslinti, nuodugniau reikalą suprasti.

Kalbėti derėtų kuo paprasčiau: kuo aiškesnis, suprantamesnis teiginys, tuo didesnė tikimybė, kad bendrausite efektyviai. Kalbant būtina savo mintis dėstyti logine progresija, nesiblaškant, neklaidžiojant aplink, o turint aiškų planą,kad pokalbis slinktų nuosekliai nuo vieno klausimo prie kito, ir kiekviename aiškiai jaustųsi pradžia, dėstymas ir pabaiga. Kalbantysis turėtu pasistengti, kad pašnekovas sureaguotų į kiekvieną jo pasakytą teiginį, kad paaiškėtų, ar jis tikrai suprastas.

Vieša kalba

Vieša kalba – svarbus vadovo bendravimo ir bendradarbiavimo aktas. Jis pasižymi specifinėmis ypatybėmis. Kalbėtojas patiria didelę įtampą prieš kalbą ir kalbėdamas. Tą įtampą kelia noras gerai atrodyti ir pasirodyti, susirūpinimas kalbos tema ir turiniu bei būtinybė skirti dėmesio auditorijai.tad prieš kalbą būtina relaksacija, temos įvaldymas, kad netektų visą laiką galvoti, ką sakyti, o daugiau dėmesio skirti klausančiųjų interesams, jų problemoms, jų norams.

Kliudo nemokėjimas naturaliai elgtis, bandymai įtampą, nepasitikėjimą savimi pridengti oficialumo kauke, griebtis autokratinių elgesio metodų: pprimesti auditorijai tamą, laiką, elgtis oficialiai, šaltai, nejautriai.

Pradžioje būtina sutarti su auditorija dėl temos, laiko, klausimų ir atsakymų: ar klausti ir atsakyti tuoj pat, kalbos pabaigoje, ar kitaip. Atkreipti dėmesį į neverbalinį elgesį: vengti uždarų pozų, suvaržytos laikysenos, nesislepti už stalo, tribūnos ir t.t.

Viena iš didesnių viešos kalbos problemų yra baimė: kuo didesnė auditorija, tuo didesnė atsakomybė už savus žodžius ir veiksmus. Todėl kyla psichologinė įtampa, baimė. Vieni asmenys tai slepia, kitus tai mobilizuoja, trečių veiklą šis stresas sutrikdo, net visai deorganizuoja.

Patyrę vadovai žino, jog didelė auditorija nesuvokia, netoleruoja kalbos su gausybe skaičių, faktų ir t.t. Tokiai auditorijai tinkamesnis oficialus, informacinis kalbos stilius ar platesnis ekspresijos priemonių naudojimas, emociniai samprotavimai. Didelė audotorija silpnai organizuota, nes susirenka menkai bepažystami arba visai nepažįstami žmonės.nedidelė, gerai organizuota auditorija iš oratoriaus reikalauja patiklaus, „kamerinio“ pobūdžio klabos, virstančios pokalbiu, tvirto logiškumo, įrodymų, skaičių ir faktų pasitelkimo teiginių įrodymui.

Psichologinį vadovo kalbos efektą sudaro:

• Klausančiųjų dėmesys ir kalbai, ir kalbančiajam;

• Darbuotojų susitikimo su oratoriumi ir pritarimo jam laipsnis;

• Emocinė žmonių reakcija į kalbą;

• Klausantiems – naujos informacijos kiekis;

• Žmonių pasirengimas veikti ir mąstyti pagal įgytą požiūrį, išklausius vadovo kalbą;

• Oratoriaus autoritetas, jo populiarumas, jo prestižas, kalboje iškeltos problemos.

Jei auditorija žavisi kalbančiuoju ir jį giria, vadinasi, pranešimas nepakankamai informatyvus, o jei kalbama apie turinį,

reikalo esmę, kalba efektyvi. Mat kiekvienas klausytojas savaip suvokia kalbantįjį ir jo pranešimą: vieni „ploja“, gerisi, kiti – klauso. Nėra vienintelio, idealaus kalbos stiliaus. Aišku tik viena: jei imsi paisyti nuobodžiaujančių, prarasi klausančius.

Ypač aktuali problema – viešos kalbos pabaiga, kontakto nutraukimas. Rengiant kalbą, pabaigai būtina pasilikti kokį nors įspūdingą momentą. Reikia vengti kontaktą nutraukti formaliai, baigus pranešimą ar pasibaigus jam skirtam laikui, taip pat nuvalkioto „Dėkoju už dėmesį“.

Gerai organizuoti pranešimai prasideda oficialiu tonu, o baigiasi draugišku pokalbiu.

Tipiškos viešos kalbos klaidos:

• Monotoniškas bbalsas;

• Bereikšmis, „į dausas“ įbestas žvilgsnis;

• Nespėjama visko, kas sumanyta, pasakyti;

• Varžomasi;

• Nepasitikima savimi;

• Ryškiai megdžiojamas „idealus“ oratorius;

• Kalbama perdėtai lakoniškai, ribotai naudojant neverbalines priemones;

• Nesikreipiama į žmones auditorijoje, ignoruojamos jų problemos arba vengiama gvildenti jų interesus, poreikius, veiklos motyvus;

• Neužmezgamas ar nepalaikomas grįžtamasis ryšys su pašnekovais;

• Emocijų perteklius arba jų stygius bei alogiškumas;

• Kalbos neišbaigtumas, tai yra emocinės iškrovos stygius.

Klausymas

Teisingą sprendimą vadovas gali priimti tik išklausęs pašnekovą ir gavęs kuo išsamesnę informaciją.

Sprendžiamu klausimu informacijos pertekliaus negali būti. O vadovai „sutaupo“ laiko ir sprendžia, neišgavę nė informacijos. Išklausyti kitą būtina nne vien norint padaryti sprendimą, o ir siekiant suprasti, susidaryti išsamų vaizdą. Bendraujant kalbantieji ir klausytojai abipusiškai atsako už komunikacijos sėkmę.

Šiuolaikiniai administratoriai per 40 procentų darbo laiko klauso. Klausymo efektyvumas siekia apie 25 procentus: tai suvokimo tikslumas, supratimo efektas, procedūros kkultūra. Didesnis klausymo efektyvumas gerina vadybos rezultatus. Sprendimai priklauso nuo aiškaus, konkretaus faktų, žmogaus pozicijų supratimo.

Gebančio atidžiai, atsidėjus klausytis vadovo sprendimus pavaldiniai greičiau ir noriau vykdo, nes, jų, akimis, toks vadovas, prieš spręsdamas, stengiasi gauti maksimalios informacijos, būti teisingas.

Klausyti kliudo recipiento psichologinės būsenos – susierzinimas, antipatija kalbančiajam, nuomonė apie jį kaip įkyrų, nuobodų, ir kt. – o taip pat klausančio fizinis ir emocinis nuovargis, aplinka.

Padeda kalusyti blaškančių faktorių įsisąmoninimas, teisingo vaizdinio apie klausymą formavimas, žinios apie adekvačias našiam klausymui elgesio ypatybes bei vidines nuostatas ir teisingų klausymo metodų įsisavinimas.

Bendravimo grįžtamasis ryšys

Pašnekovai būna atidūs, agresyvūs, pasyvūs ir t.t. jie pasižymi ir blogomis, ir geromis, savybėmis, kurias būtina pastebėti, išryškinti. Tai galima padaryti reaguojant žodžiu ar neverbaliniu būdu, tai yra grįžtamuoju ryšiu. JJis gali būti teigiamas arba neigiamas. Tai – informacijos šaltinis žmonių sąveikai reguliuoti

Grįžtamasis ryšys tuo objektyvesnis, kuo daugiau jame informacijos apie konkretų partnerio (pavaldinio) poelgį ir kuo mažiau – apie jų tarpusavio santykius. Objektyvus grįžtamasis ryšys padeda partneriui geriau suprasti savo elgesį ir jo pasekmes.

Teigiamas grįžtamasis ryšys – pagyrimas, komplimentas; tuo paskatinamas teigiamas elgesys.

Jei gerosios savybės ne per daug padidintos, kyla įtikinimo efektas, o įtikinimo išdava – žmogus pasijunta patenkinęs poreikį būti geresniam, geriausiam. Tai sukelia, stiprina steniškas emocijas ir ssusidaro teigiama nuostata tas emocijas patyrusiojo (savęs) atžvilgiu – pasijuntama esant geresniu, o todėl – aktyvesniu, veiklesniu, stengiamasi „pateisinti pasitikejimą“.

Dirbtinis pritarimas sukelia diskomforto jausmą ir nereikalingą įtampą tarp partnerių. Apgalvotas pritarimas formuluojamas atsižvelgiant į tai, kas vertinga pašnekovui. Pritarti sunkaiu pavyksta tiems, kuriems keblu užmegsti emocinį ryšį su žmonėmis, kadangi tikras pritarimas reikalauja tikrų jausmų ir iš to, kuris giria, ir iš to kurį giria. Pritarimas atrodo paprasta reakcija tik iš pirmo žvilgsnio, bet realiame gyvenime nuoširdžiai pritarti žmogaus poelgiai nėra lengva.

Neigiamas grįžtamasis ryšys, tai yra kritika – nepalanki nuomonė apie darbuotojo elgesį ar veiklos rezultatus.

Šių metų sausio pirmąją amerikiečių rašytojui J.D.Selindžeriui sukako 75 metai. Bet ar tikrai sukako? Šiandien apie rašytoją niekas nieko nežino – net to, ar jis tebėra gyvas. Selindžerio kūryba negausi: vienas romanas, keturios apysakos ir apie trisdešimt novelių. Be abejonės, labiausiai jį išgarsino romanas Rugiuose prie bedugnės (Catcher In the Rye, 1951), iškilmingai vadintas „penktojo dešimtmečio moksleivių biblija“, o rašytojas, savo ruožtu – „kartos balsu“. Paviršutiniškesnių epitetų vargu ar begali būti. Iš tikrųjų Selindžerio ir besiformuojančios jaunimo kultūros tarpusavio santykis nebuvo toks tiesmukai paprastas. Apie Džeromo Deivido Selindžerio vaikystę ir jaunystę nedaug kas žinoma. Šeima priklausė turtingesniajam viduriniosios klasės sluoksniui, taigi tėvas turėjo iš kko penkiolikmetį Džeromą išsiųsti į karo akademiją, kurią jis po dvejų metų baigė gana gerais pažymiais. Tada pradėjo ir rašyti. Pirmasis spausdintas Selindžerio apsakymas, pranašingai pavadintas The Young Folks, dienos šviesą išvydo 1940 metais Story chrestomatijoje. Truputį vėliau jis nesėkmingai siūlė Niujorko laikraščiui istoriją, kurios herojus buvo vienas jaunuolis, vardu Holdenas Kaulfieldas. Tuo laiku Selindžeris būtų tapęs vienu iš žymiausių garsaus laikraščio autorių. Selindžeris dalyvavo antrajame pasauliniame kare, o jam pasibaigus atsidėjo rašytojo darbui. Aistringiausias jo kūrybos tarpsnis -4-ojo dešimtmečio pabaiga – 5-ojo dešimtmečio pradžia, o jo iškiliausia viršūnė, žinoma, buvo romanas Rugiuose prie bedugnės. Tačiau populiarus jis tapo tik po kelerių metų. Po Rugiuose prie bedugnės pasirodę novelių rinkinys Devynios istorijos (Nine Stories, 1954) bei Frenė ir Zujis (Franny and Zooey, 1961), į kurią buvo įdėtos dvi apysakos, taip pat turėjo nemažą pasisekimą. Tačiau paskutinieji Selindžerio kūriniai buvo sutikti be didesnio susižavėjimo.

Moksleiviško amžiaus* problema: Selindžerio prozos centre beveik be išimties atsiduria su įvairiais sunkumais besigrumiantys labai jauni žmonės. Svarbiausios Selindžerio temos – siekimas atrasti dvasios ramybę ir prisitaikyti prie visuomenės ieškant priimtinesnių vertybių. Po antrojo pasaulinio karo tokiems ieškojimams būta savų priežasčių. Jungtinės Valstijos tapo supervalstybe tiek politine, tiek populiariosios masinės kultūros prasme. Kartu joms teko išgyventi įvairių lūžių iir permainų. Vystantis ekonomikai, smarkiai pakilo gyvenimo lygis. Nauji technologijos laimėjimai ir išsilavinimo galimybių gerėjimas atsispindėjo visos visuomenės sanklodoje. Patriarchališkai (ir baltajai) dominuojančiai kultūrai teko susidurti su etninių mažumų, feministinio judėjimo bei jaunimo kultūros kilimu, ir šis susidūrimas nebuvo be trinties. Priartėjus 6-ajam dešimtmečiui, subkultūrų neišsipildžiusios viltys, negalėjimas laisvai skleistis prasiveržė garsiais savo teisių reikalavimais masinių judėjimų forma. Kad labiau paaiškėtų „Selindžerio reiškinys“, verta iš arčiau panagrinėti jaunimo kultūros formavimąsi 5-ojo dešimtmečio Jungtinėse Valstijose. Pasak anglų roko sociologo Simono Fričo, jaunimo maištingumą ypač lėmė autoritetų susilpnėjimas. Patriarchališka šeimos sankloda nebesąlygojo pasirinkimo darbo ir išsilavinimo, sekso ir santuokos, laisvalaikio ir vartojimo srityse. Masinės informacijos priemonės daugiau negu anksčiau teikė žinių apie pasirinkimo riziką ir galimybes. Fričas pabrėžia, kad iš pradžių visa tai palietė tik viduriniąja klasę, tačiau pamažu didesnės pasirinkimo galimybės tapo prieinamos ir „žemesniosioms klasėms“. Pasak Fričo būtent tada su moksleiviško amžiaus sąvoka ėmė sietis ideologiniai akcentai (tik 6-ajame dešimtmetyje pradėta kalbėti apie „jaunimą“). Fričo samprotavimai pirmiausiai tinka Anglijai, tačiau labai panašaus jaunimo supriešinimo radosi ir Jungtinėse Valstijose. Būta blogų („gatvės vaikai“) ir gerų jaunųjų, būta ir garsiakalbių suaugusiųjų, besibaimi-nančių, kad pirmieji išves iš kelio antruosius.

Jaunimas ir biznio žmonės: Taigi jaunimas nebebuvo neapibrėžta amžiaus grupė tarp vaikų ir suaugusiųjų. Jis

buvo problema, kurios paprasčiausiai negalėta atmesti. Taip nauja socialinė jaunimo erdvė pasidarė matoma ir populiariosios masinės kultūros produkcijoje. Pavyzdžiui, pasirodė jaunimo spietimąsi į savo gatvės ar mikrorajono „chebrą“, jaunimo nusikalstamumą nagrinėjančių kino filmų, kuriuose praraja tarp kartų atrodė neįveikiama. Filme Black-board Jungle atsiranda epizodas, kuriame geravalio mokytojo pagrotos džiazo plokštelės sukelia klasėje pašėlusių pykčio proveržių. Geriausias būdas numaldyti jaunimą buvo kartu su juo leistis į žaidimą. Kadangi jaunimo kultūros negalima uždrausti, ją reikia institucionalizuoti – tokią išvadą priėjo biznio žmonės. TTarp blogą vardą turinčių pats ne-šlovingiausias, rokenrolas, beveik iš pat pradžių buvo tiksliai suplanuotas ir kryptingas biznis. Elvis galbūt pademonstravo maištingumą, bet maištingumo ir biznio derinys taip pat turėjo gerą paklausą. Dešimtmečio pradžioje pasirodant Rugiuose prie bedugnės, visa tai buvo dar prieš akis. Romane gausu populiariosios masinės kultūros ženklų, tikslaus jaunimo papročių aprašymo ir gyvos kalbos, tačiau jo Tegalimu tiesiogiai laikyti jaunimo kultūrinio bruzdėjimo dalimi. Rugiuose prie bedugnės yra daugiau aprašomasis kartos romanas, o ne kokio nors judėjimo manifestas. Netgi žžodį „karta“ reikia priimti su tam tikromis išlygomis, nes Selindžerio skaitytojai daugiausia buvo moksleiviai, kilę iš viduriniosios klasės bei aukštesniojo jos sluoksnio, būtent ta jaunimo grupė, kuriai pirmiausia atsivėrė galimybė ieškoti savo identiteto. Kaip rašytojas, Selindžeris buvo vienišas vilkas, jo ttikrai nebuvo galima priskirti jokiai krypčiai. Pati artimiausia, vadinamoji bytnikų literatūra, ir ta buvo jam ganėtinai tolima. Bytnikai daug nihilistiškiau už Selindže-rį buvo nusiteikę visuomenės atžvilgiu. Jie protestavo triukšmingiau, tačiau apie kokią nors programinę veiklą negali būti ir kalbos. Be to, bytnikų atveju teisingiau būtų kalbėti ne apie jaunimo, o apie protesto kultūrą, nors 6-tojo dešimtmečio jauniesiems jie ir buvo tam tikras kitokio gyvenimo būdo modelis.