Mokslas ir pažanga

Dirbtinį intelektą supanti mistika ir baimė verčia manyti, kad mašinos gana greitai smarkiai pakeis pasaulį ir žmogaus vaidmenį jame. Prisiminkime kino filmuose matomus mąstančius kompiuterius, turinčius aibes ne pačių geriausių ketinimų žmonių atžvilgiu. Tačiau daug mažiau kalbama apie priešingą ketinimą – ne mašiną padaryti žmogumi, o prikišti į žmogų mašinų. Pritaikyti žmogui kai kurias kompiuterių galimybes implantavus tam tikras mikroschemas į jo organizmą.

Technologijos vis mažina ir mažina tarpą, skiriantį žmones ir mašinas. Dėl to fantastams kyla vis ddaugiau naujų įžvalgų, kaip gąsdinti žiūrovus, klausytojus ir skaitytojus. Visokiausi terminatoriai, kiborgai. Tačiau realybėje žmogaus ir kompiuterio santykis yra kitoks: paprastai kompiuteris atlieka daug neįdomesnius ir nuobodesnius darbus, nei to norėtų „sci-fi“. Kol čia gąsdinamės galimybėmis užteršti savo kūną elektronika, po kai kurias kitas šalis jau abejingai slampinėja tūkstančiai naminių gyvūnėlių su kakluose įmontuotomis mikroschemomis. Jungtinėse Valstijose yra net toks visiškai legalus reikalavimas tiems, kurie nori vežtis savo augintinį į užsienį. Tai patogu ir visiškai nekenksminga, tačiau mintis, kad mikroschemas ggalima įmontuoti ir žmogui, didelio entuziazmo nesusilaukia. Tačiau ir implantai žmogui jau irgi nėra tik mokslinė fantastika. JAV kompanija „Applied Digital Solutions“ yra sukūrusi tokią mikroschemą kodiniu pavadinimu – „Digital Angel“. Pirminė jos paskirtis – būti sekimo įtaisu. Tai nereiškia ššnipinėjimo ar kišimosi į privatų gyvenimą: „skaitmeninio angelo“ pritaikymo sritis – leisti, pavyzdžiui, medikams sekti paciento širdies veiklą. Tačiau tik spalio mėnesį pradėta tokių mikroschemų gamyba dabar sustabdyta, o kompanija iš implantuojamų mikroschemų persiorientuoja į ant kūno nešiojamas mikroschemas. „Mes nebeužsiimame implantuojamų mikroschemų pritaikymu, ir atsisakėme jų dėl poros priežasčių“, – aiškina „Applied Digital Solutions“ atstovas. Jo teigimu, pagrindinė priežastis – ekonominė. Per maža rinka ir per didelis laiko tarpas, po kurio vyriausybės institucijos patvirtintų implantų galimumą naudoti. Antroji priežastis – etiniai klausimai. „Mes nenorime visuomenės priešiškumo. Yra daugybė neišspręstų privatumo klausimų ir religinių problemų – didelės krikščioniškos bendruomenės atmetė jį [kompiuterinių mikroschemų implantavimą] kaip Šėtono sumanymą“, – sako atstovas. Regis, kad ir kitos kompanijos, kurios matė implantuose geras verslo ggalimybes, dabar keičia savo nuomonę. Įmanoma, kad jas atgrasė daugybė visuomeninių grupių, pasiryžusių nagais ir dantimis kautis prieš tokių technologijų pritaikymą.

Didieji mikroschemų pavojai

Didžiausią priešiškumą sukelia tai, kad žmones su kompiuterizuotais implantais nesunkiai galės kontroliuoti „didysis brolis“ – šalių vyriausybės ir tam tikros jų tarnybos. Teorija tokia, kad, kai tik turėsime mikroschemas savo kūnuose, vyriausybės galės lengvai ir greitai koordinuoti bei stebėti mūsų veiksmus. Kai kurie asmeninio privatumo gynėjai prisiekinėja, kad vyriausybės jau dabar turi tokio sekimo technologijas, o vvisuomenėse, ir taip įtariančiose, kad vyriausybė seka jas, kompiuteriniai implantai būtų paskutinis lašas kantrybės taurėje. Kompanijos „Privacy International“ vadovas Simonas Daviesas yra įsitikinęs, kad implantuotos mikroschemos būtų panaudotos sekimui greičiau nei per penkerius metus nuo leidimo juos naudoti. „Implantai būtų pradėti naudoti medicininiams tikslams, o paskui virstų ir kariniais bei kalinių sekimo prietaisais. Iš pradžių buvę laisvai pasirenkami, vėliau jie taptų privalomi“, – sako S. Daviesas. Maža to, „Privacy International“ vadovas šiuo metu domisi ir kita, daug realesne galimybe: kad mūsų veiksmams sekti gali būti naudojami ir mobilieji telefonai bei asmeniniai kišeniniai kompiuteriukai – PDA. O ateityje, jo nuomone, nanotechnologijų sukurti atomo dydžio robotai mūsų organizmuose taps tikrai rimta grėsme asmens privatumui. Net ir nelabai tokiomis prognozėmis tikintys mokslininkai neneigia galimybės, kad ateityje gali būti sukurtas implantuotų mikroschemų „kompiuterinis tinklas“, o vyriausybėms šio tinklo naudojimas savo tikslams taptų įprastu dalyku. Galybė bevieliu ryšiu į tinklą sujungtų mikroschemų atveria ir galybę naujų pavojingų galimybių. Nereikia nė vyriausybės, prisiminkime kad ir internetą su jo hakeriais, įsilaužimais ir kitokiu elektroniniu vandalizmu. Antra vertus, viską, ką gali padaryti implantuojamos mikroschemos, gali ir mikroschemos, nešiojamos ant kūno. Kuo jos blogesnės? Šioje srityje dirbančios kompanijos dabar yra ypač susidomėjusios pastarosiomis. Specialistai tikisi, kad greitai išsirikiuos ištisos eeilės žmonių, norinčių šių mikroschemų savo sveikatos stebėjimui ir pan. O labai dėl savo asmeninio privatumo besijaudinantys asmenys galės būti visiškai patenkinti: pastarąsias mikroschemas esant reikalui galima lengvai nusiimti. Tik, jas nusiėmus, deja, nebebus kam stebėti sveikatos.

Pirmą kartą medicinos istorijoje Masačiusetso technologijos universitete 2003 metais iš embrioninių kamieninių ląstelių pavyko išauginti trijų dimensijų audinį. Taip buvo žengtas pirmasis žingsnis, kurio dėka bus galima atkurti įvairius pažeistus organus ir audinius. Ši naujovė teikia vilties, kad nuo šiol bus galima išgydyti tokius susirgimus, kokiems gydyti anksčiau reikėdavo persodinti audinius, ir tokius, kokių nebuvo galima gydyti, nes persodinimas, ypač nervų audinio, nebuvo įmanomas.

Iš pradžių naujasis metodas bus išbandytas kaulų ir odos ligoms gydyti, nes šie organai patys turi regeneracinių savybių. Po to ketinama imtis vadinamų „neišgydomų“ susirgimų, iš kurių svarbiausi – sukeliantys apakimą. Mokslininkai šioje srityje numato taikyti du metodus:

1. Dirbtinai išauginti žmogaus kūno audinius ir tada juos persodinti.

2. Įsodinti kamienines ląsteles tiesiog į pakenktą audinį.

Apakimui gydyti bus taikomi abu metodai. Pavyzdžiui, laboratorijoje bus galima išauginti rageną, suderinamą su paciento imunine sistema, ir ją vėliau persodinti. Arba bus galima persodinti kamienines ląsteles į tinklainę ir šitaip atkurti sunykusią tinklainę. Tačiau šis gydymas, kur panaudojamos kamieninės ląstelės, sukėlė daug ddiskusijų, ypač, ar tai etiška ir moralu. Mūsų nuomone, tokia baimė yra nepagrįsta, nes, žinant, kaip minėti metodai taikomi ir teisingai sutvarkius teisinę mokslinių tyrimų kontrolės bazę, jokio pavojaus nėra. Todėl dabar imkim ir panagrinėkim, kas gi yra toji kamieninių ląstelių terapija.

KAMIENINĖS LĄSTELĖS

Kamieninės ląstelės turi savybę dalintis, todėl iš vienos tokios ląstelės išauga daug tapačių kamieninių ląstelių. Taip pat jos gali keistis ir suformuoti įvairių žmogaus audinių ląsteles. Ląstelių diferenciacija – procesas, kurio metu paprasta ląstelė pavirsta tokia, iš kurios vėliau gali išaugti kuris nors organas. Šio sudėtingo proceso metu vieni genai suaktyvinami, kiti lieka pasyvūs. Diferenciacijos dėka susidaro ypatingos struktūros ląstelės, turinčios atlikti tam tikras funkcijas. Dauguma žmogaus kūno ląstelių užprogramuotos atlikti kurią nors ypatingą funkciją, pavyzdžiui, tokios yra epitelio, kepenų arba širdies ląstelės. Kamieninės ląstelės neužprogramuotos ir lieka nepakitusios tol, kol negauna signalo pradėti diferencijuotis ir virsti specialia ląstele. Reprodukcinė kamieninių ląstelių geba (ląstelių dauginimasis) kartu su diferenciacijos geba (virsti žmogaus audinių ląstelėmis) yra unikalus reiškinys. Mokslininkai jau seniai bando jį panaudoti pakenktiems ir ligotiems organams atkurti.

Apskritai kamienines ląsteles galima būtų suskirstyti į dvi grupes. Pirmoji grupė – tai embrioninės kamieninės ląstelės, kurias galima gauti tiktai iš ką tik užsimezgusių embrionų. Tai vadinamos daugiapotencinės ląstelės.

Jau įrodyta, kad jas persodinus į suaugusio žmogaus organizmą, iš šių ląstelių suaugusio žmogaus kūne susiformuoja bet kurio audinio ląstelės. Antroji grupė – subrendusios kamieninės ląstelės, kurių daug randama įvairiuose išsivysčiusio gemalo audiniuose, o po gimimo – suaugusiame žmoguje visą jo gyvenimą. Normaliomis sąlygomis jos yra labiausiai specializuotos (daugiapotencinės) ir vaidina svarbų vaidmenį keičiant ar atkuriant audinius, tačiau, lyginant su embrioninėmis ląstelėmis, jos turi mažesnę gebą gaminti žmogaus audinius, tinkamus terapiniam panaudojimui.

Embrioninės kamieninės ląstelės priklauso ląstelėms, kurios vadinamos vidine lląstelių mase ir kurios randamos blastocitose – keturių – penkių dienų amžiaus embrionuose. Šias ląsteles išėmus iš blastocitos, jos toliau gali būti auginamos kaip kamieninės ląstelės. Tai nėra embrionai. Nustatyta, kad šios kamieninės ląstelės mėgintuvėlyje nesielgia taip, kaip elgtųsi besivystančiame embrione. Nors embrioninės kamieninės ląstelės gali suformuoti bet kurį somatinį subrendusį audinį, jos negali suformuoti kitų audinių, kurių reikia visapusiškam embriono vystymuisi – placentos, membranų, todėl iš jų negali išsivystyti naujas žmogus. Tuo jos skiriasi nuo embrionų daugiapotencinių ląstelių, kokios bbūna pirmojo dalijimosi metu, kai jos dar nebūna atsiskyrusios nuo vidinių ląstelių masės ir trofoektodermų – struktūrų, iš kurių sudaryta blastocita. Embrioninės kamieninės ląstelės yra nemirtingos (jose yra labai didelis kiekis geno, vadinamo telomerasa).

Dauguma embrionų, kurie panaudojami kamieninių ląstelių kkultūrai išauginti, yra nebereikalingi embrionai, likę po „in vitro“ apvaisinimo procedūrų. Tai tokie embrionai, kurie nebuvo perkelti į gimdą „in vitro“ apvaisinimo metu. Jie užšaldomi ir, gavus poros sutikimą, panaudojami kamieninių ląstelių tyrimams (tose šalyse, kuriose įstatymai leidžia tai daryti). Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Švedijoje, apie kamienines ląsteles buvo plačiai diskutuojama žiniasklaidoje, tačiau dėl to nė kiek nepadaugėjo sutuoktinių, panorėjusių atiduoti savo embrionus tyrimams. Padėtis pasikeitė tuomet, kai pacientai sužinojo apie terapinę kamieninių ląstelių naudą, ir netrukus 92 proc. sutuoktinių, turinčių atliekamų embrionų, juos padovanojo moksliniams tyrimams. Šiuo metu nesutariama, ar galima kurti embrionus specialiai kamieninėms ląstelėms gauti. Labiausiai nesutariama dėl terapinio klonavimo (kai somatinės ląstelės branduolys perkeliamas į ovocitą, neapvaisintą kiaušinėlį, iš kurio prieš tai buvo išimtas branduolys), siekiant ssukurti kamienines ląsteles, genetiškai tapačias paciento organizmui, kurias persodinus būtų išvengta audinių atmetimo reakcijos.

Daugiapotencinės ląstelės – tai embrioninės augimo ląstelės; jos gaunamos iš ląstelių, kurių dėka pradeda augti gametos. Jos išimamos iš neišnešiotų gemalų. Tokios rūšies ląstelių kultūros iš žmonių gemalų buvo išskirtos 1998 metais, netrukus po to, kai buvo išskirtos embrioninių kamieninių ląstelių kultūros.

Nustatyta, kad tam tikruose suaugusių žmonių audiniuose taip pat yra kamieninių ląstelių. Kamieninių ląstelių rasta suaugusių žmonių smegenyse, kaulų smegenyse, kraujo induose, raumenyse, odos iir virškinimo sistemos epitelyje, ragenoje, tinklainėje, dantų smegenyse, kepenyse, kraujyje, kasoje, bamboje – t.y. kamieninės ląstelės randamos audiniuose, išsivysčiusiuose iš embriono trijų pagrindinių ląstelių sluoksnių (endodermos, ektodermos ir mezodermos). Organizme jos gali ilgai daugintis nesidiferencijuodamos, taip pat gali išaugti į tam tikro organo audinius.

GALIMOS PANAUDOJIMO SRITYS

Teoriškai žmogaus kamieninės ląstelės yra nemirtingos. Patalpintos į specialią terpę, jos gali diferencijuotis į daugelį ląstelių tipų. Atitinkamai parinkus terpę, išauginamos tokios ląstelės, kurios padeda atskleisti pačias ankstyvąsias žmogaus gemalo vystymosi stadijas. Taip pat terpės pagalba galima išauginti ląsteles, sugebančias atkurti žmogaus audinius. Be to, jos gali būti panaudotos toksikologiniams testams. Pati svarbiausia kamieninių ląstelių panaudojimo sritis – jų persodinimas. Tai ir yra pagrindinis kamieninių ląstelių tyrimų tikslas. Dabartiniai tyrimai susiję daugiausia su kamieninių ląstelių diferenciacija, siekiant išauginti specialias ląstelių populiacijas ir išmokti kontroliuoti jų vystymąsi ir daugėjimą po persodinimo į paciento organizmą.

Šios „ypatingos ląstelės“ turi nuostabią savybę atstatyti pažeistus audinius, todėl mokslininkai mano, kad jų dėka bus galima išgydyti arba apgydyti daugelį ligų, sukeliančių invalidumą. Transplantacijos metu paciento organizme defektyvias ląsteles pakeitę kitomis, išaugintomis iš kamieninių ląstelių, gydytojai galės atstatyti pažeisto audinio funkciją. Apskritai subrendusias kamienines ląsteles būna sunku aptikti, išskirti ir išgryninti, nes jų būna nedaug. Be to, jų negalima ppanaudoti gydymui iškart po išgavimo, nebent kraujo imuninei sistemai atstatyti. Visų minėtų tyrimų trūkumas – transplantacijoms negalima panaudoti subrendusių kamieninių ląstelių dėl jų nepakankamo kiekio.

Kamieninių ląstelių terapija turėtų padėti išgydyti tokias ligas ir negalias, kurias sukelia vienos arba kelių rūšių ląstelių funkcijos pakitimai, pavyzdžiui: tinklainės degeneraciją, diabetą, Parkinsono ligą, cerebrinį paralyžių, artritą, išsėtinę sklerozę, širdies išemiją, meduliarinius (kaulų čiulpų) pakitimus ir dar daug kitų.

Tačiau, nežiūrint to, kad iš kamieninių ląstelių pelėms, prislopinus jų imunitetą, išauga kelių tipų ląstelės (nervų, širdies, raumenų, kasos ir kepenų), būtų kvaila manyti, kad greitai turėsime patvirtintą klinikinį gydymo ląstelėmis metodą. Žiniasklaidoje dažnai pasirodo sensacingų pranešimų apie nepaprastus gydymo metodus, tarp kurių minimas ištisų organų išauginimas iš kamieninių ląstelių. Ligoniams tokie pranešimai sukelia nepagrįstų vilčių, todėl, sužinoję tiesą, jie labai nuliūsta. Vis dėlto tai daug žadanti sritis – aišku, keliant sąlygą, kad pasikeis ją reguliuojantys įstatymai.

Tinklainės distrofija ir degeneracija – paveldimos ligos – yra labiausiai paplitusios apakimo priežastys. Joms būdinga tai, kad sunyksta šviesai jautrios tinklainės ląstelės. Šiuo metu minėtos ligos neišgydomos, ir tik neseniai pasiūlyta pabandyti jas gydyti taikant genų ir kamieninių ląstelių terapiją. 1999 m. ragenos kamieninės ląstelės buvo persodintos sunkiems ligoniams su ragenos pažeidimais – terminiais ir cheminiais nudegimais. Trisdešimt ddevyniems pacientams medikai persodino kamienines ląsteles, paimtas iš ragenos epitelio. Jie padarė išvadą, kad ragenos epitelio kamieninės ląstelės, pritaikius transplantaciją, pajėgios iš dalies sugrąžinti regėjimą pacientams, turintiems nemažų akies paviršiaus pakitimų.

Apibendrinant reikia pasakyti, kad netrukus labai daug akių ligų bus galima gydyti – vieni žmonės išvengs apakimo, kitiems bus grąžintas regėjimas – su viena sąlyga: turi būti atitinkami įstatymai, skatinantys klinikinius ir kamieninių ląstelių tyrimus.

Iš kur mes atsiradome? Žmonijos ir viso, kas mus supa, atsiradimo klausimas žmogišką protą jaudina jau daugelį tūkstantmečių. Nukeliavęs ilgą įvairiausių teorijų kelią, visatos kilmės klausimas lyg ir buvo išspręstas, visuotinai priėmus mokslininkų prielaidą apie pirmapradį „didįjį sprogimą“. Deja, gali būti, kad ramybė baigėsi – prieš kelias dienas buvo pristatyta nauja teorija, pagal kurią mūsų plačioji visata atsirado po monumentalaus susidūrimo su kita visata.

Skirtingai nuo senosios gerosios „didžiojo sprogimo“ teorijos, „didžiojo susidūrimo“ kosmologinis modelis pateikia prielaidą, kad laikas ir erdvė egzistavo jau iki tol, kol mūsų visata sprogo, sukurdama fizinę realybę. Mokslininkų teigimu, visata egzistavo kaip trijų matavimų vakuumas platesnėje erdvėje, kurioje susidūrė su kita tokia pačia visata. „Visata buvo tyli ir tuščia. Labai pamažu silpna trauka suartino visatas ir įvyko susidūrimas, po kurio atsirado dalelytės ir energija“, – taip fizinės realybės atsiradimo procesą

aiškina vienas naujosios teorijos kūrėjų Paulas Steinhardtas.

Princetono universiteto fizikai ir jų kolegos sutinka, kad naujoji teorija tebėra preliminari, bet teigia, kad ji daugelį kosmoso stebėjimo duomenų paaiškina geriau, nei „didžiojo sprogimo“ modelis. Nauji foninės radiacijos, sklindančios iš kosmoso „pakraščių“ (visatos kūdikystės liekanų), stebėjimų rezultatai atskleidžia stulbinančio visatos homogeniškumo faktą. Nors skirtingus visatos pakraščius skiria milžiniški atstumai, jie yra vienodi – mokslininkų teigimu, tai maždaug tas pats, kaip kad du skirtingose žemės pusėse esantys virėjai, vienu metu kuriantys lygiai tokį patį įįmantrų patiekalą. Tai reiškia, kad visata susikūrė be galo greitai – „didysis susidūrimas“ beveik akimirksniu sukūrė energiją ir materiją visuose naujai atsirandančios visatos kampeliuose, kadangi, kaip teigia kitas Princetono universiteto mokslininkas, P. Steinhardto kolega Justinas Khoury’us, „Susidūrimo metu judančios visatos energija virto materija ir radiacija“.

Naujoji teorija paaiškina ir masyviųjų dalelyčių, vadinamų „monopoliais“ (kurie neišvengiamai turėjo atsirasti po „didžiojo sprogimo“) nebuvimą: „Šioje visatoje temperatūra, iki kurios galima įkaitinti visatą, yra baigtinis dydis – ji niekuomet nepasiekia begalybės, kaip kad suponuoja „„didžiojo sprogimo“ modelis“, – teigia J. Khoury’us.

Ši nauja teorija nesuderinama su vadinamąja „infliacijos“, arba „plėtimosi“ teorija, teigiančia, kad po „didžiojo sprogimo“ sekė eksponentiško visatos plėtimosi periodas. Įdomu tai, kad pats P. Steinhardtas pripažįsta, jog infliacijos teorija visatos kilmę paaiškina ttaip pat gerai, kaip ir „didžiojo susidūrimo“ modelis – šis mokslininkas pats dirbo kuriant „infliacijos“ teoriją devintajame dešimtmetyje. Į klausimą, kuri teorija, jo nuomone, yra teisinga, jis atsako diplomatiškai: „Kadangi dirbau prie abiejų teorijų, galiu pasakyti, kad abi jos yra įdomios ir abi turi galimybę būti teisingomis“. Matyt, tam išsiaiškinti prireiks ateinančių dešimtmečių, kuomet bus gauti visatos gravitacinių bangų tyrimų rezultatai.

P. Steinhardtas ir J. Khoury’us nėra vieninteliai, pateikę naują kosmologinę teoriją – taip vadinamą „ekpirotinės visatos“ modelį sukūrė ir jų kolegos Neilas Turokas iš Kembridžo universiteto bei Burtas Ovrutas iš Pensilvanijos universiteto – graikų kalboje „ekpyrosis“ reiškia „visuotinį gaisrą“ arba „kataklizminę ugnį“. Visi keturi mokslininkai savo straipsnį šia tema pateikė žurnalui „Physical Review D“. Taigi mums, paprastiems mirtingiesiems, belieka llaukti įnirtingų mokslinių diskusijų, o švietimo atstovams – verdikto: reikės keisti mokyklinius vadovėlius, ar ne?

Kur jūs, ateiviai iš kitų planetų, tolimų žvaigždynų, kitų dimensijų? Laukiama jau taip seniai, o jūsų kaip nėra, taip nėra. Gal niekada ir nebus. Bet, regis, žmonijai jau pabodo laukti. Galbūt tapsime ateiviais patys.

Jau nuo senų laikų fantazuojamos dvi situacijos. Pirmoji – kad Žemę aplanko mėnuliečiai, marsiečiai, veneriečiai ar kokie alfakentauriečiai. Antroji – kad žmonija pati skrenda svetur, į kitus pasaulius. Kad ir į artimiausius kaimynus –– Mėnulį, Venerą, Marsą.

Keista, kad dar iki šiol nesutinkame Naujųjų metų Mėnulyje. Prieš trisdešimt metų atrodė, kad 2000-aisiais jau būsime kosminė civilizacija ir skrajosime bent jau artimiausiame kosmose taip, kaip dabar važinėjame autobusais. Deja, kosminės kelionės vis dar per brangios. Neatrastas dar tas pigus energijos šaltinis, kuris turėjo pradėti kosminių užkariavimų erą. Tačiau mokslininkai vis tiek nenurimsta ir jau žvalgosi į kitus pasaulius, kuriuos būtų galima kolonizuoti.

Mėnulyje žmogaus koja jau buvo nuleista, tačiau sąlygos šiame negyvame akmenyje tokios, kad belieka tik pavaikščioti pusvalandį ir dumti atgal. Kas kita – kaimyninės planetos. Kosminiai zondai įtikinamai parodė, kad sąlygos Veneroje tokios, kokių ir tikėtasi: ten aiškiai per karšta ir per audringa. Ši planeta per daug arti Saulės. Kas kita – paslaptingasis Marsas. Paskutiniais kosminių tyrimų duomenimis, Marse gali būti vandens, o Žemėje atrastos tokios bakterijos, kurios galėtų gyventi Marso sąlygomis. Kadangi Marsas toliau nuo Saulės, nei Žemė, ten daug šalčiau, ir apie gyvenimą dabartiniame Marso klimate nė kalbos būti negali. Tačiau mokslininkai pagalvojo ir apie tai, kaip pašiltinti Marso atmosferą. O kas, jei pasinaudojus paskutinių dešimtmečių didžiausia Žemės klimato rykšte – visuotiniu atšilimu ir jį sukėlusiu šiltnamio efektu? Teoriškai, jei Marso atmosferoje susikauptų anglies dvideginio dujos, jos turėtų sulaikyti nuo planetos ppaviršiaus atsispindinčią šilumą, ir šitaip atšildyti šaltąją karo dievo planetą. Deja, Marse nėra fabrikų, automobilių ir kitų pramonės dalykų, galinčių sukelti šiltnamio efektą.

Tačiau paversti Marsą tinkamu gyventi žmonėms gali genetiškai sukonstruoti mikrobai. Jie ir turėtų būti pirmaisiais Raudonosios planetos kolonistais: uolas ėdantys vabaliukai padėtų išlaisvinti dirvožemio anglies dioksidą. Juo, suprantama, nepakvėpuosi, tačiau anglies dioksidas, jei tik šiltnamio efekto teorija teisinga, susikaupdamas atmosferoje padarytų Marso planetą daug šiltesnę ir drėgnesnę. Viskas, ko gero, baigtųsi tuo, kad klimato sąlygos joje taptų panašios į esančias Žemėje.

Pirmaisiais kolonistais būtų specialios bakterijos – teigia molekulinės biologijos specialistas iš Readingo universiteto Julianas Hiscoxas. „Mes galėtume paimti Žemės bakterijas, gyvenančias labai panašiomis Marsui sąlygomis, ir truputį pažaisti Darwiną: dar labiau pritaikytume jas natūraliosios atrankos ir genų inžinerijos būdu“, – sakė mokslininkas vienoje NASA surengtoje mokslo konferencijoje Marso tema.

Pavyzdžiui, antarktinė bakterija. Ji jau dabar gali ištverti minusines temperatūras. Auginant šias ląsteles dar žemesnėje temperatūroje ir atrenkant tas, kurios geriausiai prisitaiko, visai įmanoma užsiauginti pirmąją gyvybę, galinčią egzistuoti nežemiškomis sąlygomis, čia pat laboratorijoje. Pasidarykime ufonautus patys. Tegu ir vienaląsčius.

Molekulinė biologija leistų „pataisyti“ pirmuosius kolonistus, pridedant jiems dar iš kitų bakterijų paimtų savybių, padėsiančių išgyventi Marse. O tokių pageidaujamų savybių sąrašas nelabai kuklus. Pageidautina, kad bakterijos kolonistės būtų atsparios kkenksmingiems chemikalams, sugebėtų atlaikyti sausrą, nebijotų radiacijos ir gamintų ultravioletinius spindulius sugeriančius baltymus. Ultravioletinius spindulius absorbuojantys baltymai – gera idėja. Jie galėtų būti ne tik UV apsauga, bet ir energijos šaltinis bakterijoms – svarsto Nju Meksiko universiteto mokslininkė Penelopė Boston. Jos nuomone, tokie baltymai galėtų būti prijungti prie jau egzistuojančio bakterijos fotosintezės mechanizmo. Tai ši mokslininkė atrado uolas virškinančias bakterijas, kurios galėtų išlaisvinti Marso dirvožemyje įkalintą anglies dvideginį. Žemėje anglies dvideginis ir kitos dujos iš grunto gniaužtų išlaisvinamos judant tektoninėms planetos plokštėms, o Marse, deja, jokio seisminio aktyvumo nepastebėta. Tad gal padės P. Boston pasiūlytas „biotektoninis“ aktyvumas? Jis, beje, nėra toks jau menkas. Mokslininkės teigimu, Žemės uolienose gyvenančios uolagraužės bakterijos „dirba“ taip efektyviai, kad „uolienos tiesiog tirpsta akyse“.

Tarkime, Marsas atšils. O kas toliau? Apie tolesnius veiksmus mokslininkai dar nekalba. Turbūt galų gale kolonizuosime Marsą, tačiau kiek laiko iki to kolonizavimo liko – dar niekas nespėlioja. Jau ir taip nemažai apsirikta prognozuojant žmonijos kosminius užkariavimus.

Marsas – artimiausia, bet kolei kas dar nesvetinga kolonizavimui vietelė, į kurią vis tiek krypsta mokslininkų žvilgsniai.

Mąstymo procesas įmanomas ne tik smegenyse, bet ir kompiuteryje. Kompiuteriai net vaizdą dar sunkiai atpažįsta, bet praraja tarp smegenų ir euristinių programų iš lėto mažėja. DI bandyta kurti Lisp ir

Prolog algoritminėm kalbom. Gautos programos šiek tiek sugeba apdoroti informaciją, daryti išvadas, ieškoti išeities. Kai kada jos atstoja grupę siauros srities specialistų (taip vad. ekspertinės sistemos). Dalis mokslininkų netiki, kad pavyks užprogramuoti DI, – per daug sudėtinga. Nusižiūrėti į smegenis irgi sunku, jos nepakankamai ištirtos. Jie siūlo gauti DI nuskanuojant smegenų neurosistemą į kompiuterį. DI privalumai: daug didesnis greitis ir galingumas (kvantinis informacijos apdorojimas; elektra greitesnė už nerv.impulsus; atstumai tarp nanokompiuterių mazgų daug mažesni už atstumą tarp žmogaus smegenų neuronų). DDI negrėstų tiesioginė mirtis. Nors yra ir DI senėjimo teorija, kad kuo labiau išsivystęs mąstymo aparatas, tuo jis nelankstesnis prisitaikyme prie naujovių, pasunkėja infocirkuliacija jo viduj. DI rizika tame, kad robotai gali užpykti, kad juos išnaudoja kvailesni padarai ir sukilti.

Kosmoso turizmas“ – perki bilietą ir skrendi pailsėti į orbitinę stotį, mėnulį ar Marsą – kol kas daugeliui tai skamba futuristiškai. Tačiau pastaraisiais metais atliekama vis daugiau profesionalių darbų šiuo klausimu, ir komercinio kosmoso turizmo galimybė darosi vos realesnė verslo pasauliui. <

Nepamirštant ir to, kad kompanija „Space Adventures“ jau užsiėmė šiuo verslu ir 2001-aisiais į tarptautinę kosminę stotį „Alpha“ nuskraidino pirmą kosmoso turistą JAV multimilijonierių Dennis Tito, kuris už kelionę paklojo 20 mln. dolerių. 2002-ųjų balandį tai pakartos dar vienas žmogus &– Pietų Afrikos verslininkas Markas Shuttleworthas.

Jau keletą metų atliekami rinkos tyrimai rodo, kad daugybė žmonių domisi galimybe kada nors nuvykti į kosmosą. Praėjusiais metais kompanijos „Space Adventures“ užsakyto tyrimo rezultatai parodė, kad, jei kelionė į kosmosą kainuotų 100 000 dolerių, norinčių mokėti būtų daugiau nei 10 000 per metus.

Iki šiol vien vyriausybių finansuojama kosmonautika gali pažengti į priekį ir įgauti dar sparčiau plėsti, jei tai taps ir verslo sritimi. Žinoma, net mokslinės fantastikos rašytojai pripažįsta, kad kai kurias kosmonautikos sritis visada kontroliuos valstybė.

Pramogos kosmose

Kaip rodo rinkos tyrimų duomenys ir kosmoso turizmo planai, klientai orbitoje norėtų pabūti keletą dienų ar daugiau gyvendami kosmoso viešbučiuose, kurie iš pradžių bus sudaryti iš 100 svečių ložės, išaugsiančios iki tikrų viešbučių, sskirtų keliems šimtams žmonių ir galiausiai taps orbitoje plūduriuojančiais teminiais parkais, pramogų kompleksais tūkstančiams klientų.

Be įprastų paslaugų (privačių kambarių, restoranų ir barų) kosminėje stotyje galėsime džiaugtis dar dviem ypatingais dalykais: puikiu žemės ir kosmoso vaizdu bei nesibaigiančiomis pramogomis, gyvenant nesvarumo sąlygomis. Pagrindinis dalykas judant nesvarumo sąlygomis – tai galvoti, kad tavo svorio centras yra ties bamba. Kiekvieną kartą, kai nuo ko nors atsistumi ar į ką nors atsitrenki ir stūmimo linija neina per tavo bambą, paprasčiausiai pradedi suktis ratu aaplink savo ašį. Taigi išmokti judėti visai paprasta – reikia stengtis, kad postūmio linija eitų per bambą.

Kosmoso turizmo perspektyvos

Paklauskite savo senelių, ar vaikystėje jie svajojo paskraidyti lėktuvu. Žinoma, kad taip, tačiau tai buvo nerealu, kaip ir kosmoso turizmas. Dabar lėktuvais skraido apie 1 mlrd. žmonių per metus arba 3 mln. per dieną. Taigi po kelių dešimtmečių prasidės tikra kosminio turizmo era, visos reikalingos technologijos jau egzistuoja, tereikia jas sujungti į funkcionuojančią sistemą.

Norint, kad kosmoso turizmas tikrai taptų realybe, visu pirma reikia sumažinti raketų paleidimo kaštus ir padidinti patikimumą. Reikia sukurti daugkartinius paleidimo į kosmosą prietaisus, juk niekas neskraidytų lėktuvais jei po kiekvieno skrydžio jį reiktų išmesti.

Dar vienas dalykas tai, kad valstybinės kosmoso institucijos Amerikos (NASA) ar Rusijos (RASA), beveik neužsiimančios tuo, kad paprasti žmonės kada nors galėtų išvysti kosmosą, pagrindinius darbus šioje srityje atlieka privačios institucijos. Vyriausybinėms organizacijoms, gyvenančioms iš mokesčių mokėtojų pinigų, svarbesni kiti dalykai – kosminės gynybos sistemos. Tito kelionė taip pat susilaukė kritikos, kai kurie JAV pareigūnai sakė, kad tai kvailas kosminio laivo panaudojimo būdas, neva, jis turėtų būti naudojamas tik moksliniams tyrimams, bet ne pramogoms. Bet, argi didžiųjų valstybių mokesčių mokėtojai, finansuojantys kosmoso tyrimus, nori matyti keletą žmonių vaikščiojančių Marse?

Neseniai NASA vvadovas Mr.Goldinas pareiškė, kad vienas iš jų prioritetų – sumažinti skrydžio kaštus iki 90 proc. Daugkartiniai erdvėlaiviai po truputį kuriami ir tobulinami, nors jiems kurti ateinančius 4 metus NASA skirs tik 2 proc. savo biudžeto.

Taigi darosi aišku, kad kosmoso neužkariausime, jei jis netaps verslo dalimi. Šiandieninis palydovų verslas, naudojamas įvairiam ryšiui, tėra nedidelio masto veikla, kurios apyvarta siekia tik kelis milijardus dolerių per metus. Atsiverianti nauja verslo sfera – kosmoso turizmas – paskatins didesnes investicijas, technologijų plėtrą ir atvers galimybę nuskristi į kosmosą kiekvienam norinčiam.

Šis klausimas atrodo prašo vienareikšmio atsakymo: taip arba ne. Tačiau ,deja, nei taip, nei ne atsakyti negalime. Tik galbūt galime pasvarstyti, kodėl mokslas daro žmogų laimingesnį, ar priešingai- nelaimingesnį.

Kažkada žmonės gyveno uolose, iš sumedžiotų žvėrių kailių pasiūtose palapinėse, mito tuo, ką sumedžiodavo, ką duodavo motina gamta. O dabar gyvename didžiuliuose daugiaaukščiuose arba prabangiuose nuosavuose namuose, nesukame galvos dėl tokių niekų, kaip ką valgyti pusryčiams, ką apsirengti, arba kaip nusigauti iki kito miesto. Taigi dabartinis ir gyvenimas prieš gyvenimas prieš daugelį metų skiriasi kaip diena nuo nakties. Ir kam turime būti už tai dėkingi? Ogi tiems patiems žmonėms. Kažkada jie pradėjo naudoti ugnį kaip šilumos šaltinį, medį kaip statybinę medžiagą ir pan. Tuometinių akmens amžiaus žžmonių, atradusių kažką naujo, palengvinančio jų buitį, gyvenimą negalime vadinti mokslininkais, jie buvo tiesiog šiek tiek drąsesni, protingesni, sumanesni už aplinkinius ir gyvenę ne tik tam kad išgyventų patys, o kad išvestų savo gentį tautą į šviesą, geresnį gyvenimą. Kartais juos vadindavo šamanais, žyniais. Bėgant metams jie buvo vadinami įvairių įvairiausiai: pamišeliais, raganiais ir galiausiai mokslininkais. Tačiau bėgant metams, priešingai nei jų vardai nesikeitė jų tikslas-atrasti gyvybes ir jaunystės eliksyrą, turto formulę, laimės ir džiaugsmo šaltinį. Deja, jiems iki šiol tai nepavyko. Tačiau tai nepraėjo ir be pėdsakų. Bandydami atrasti, sukurti vieną, jie padarydavo visai ką kitą, bet kartais naudingą atradimą. O jų būta įvairių,pradedant geležies išlydimu, baigiant garlaivio sukurimu. Na, o kai mokslininkai nusivylė nesukūrę nieko panašaus į gyvybės ir jaunystės eliksyrą, jie pradejo realiai žvelgti į gyvenimą ir kurti tai, kas buvo tikrai naudinga žmonėms. atom Na, o tokiu perversmu laikoma XVIIIa. pabaiga. Tuomet kaip perkūnas iš giedro dangaus pasipylė išradimai: išrandama verpimo, audimo garo mašina, skiepai, narkozė, pastatomas pirmasis garlaivis, garvežys, nutiesiama geležinkelio linija, požeminis geležinkelis. Net sunku įsivaizduoti, kokiu greičiu vyko pasikeitimai. Vienas po kito pramonėje buvo įdiegiami nauji technikos išradimai, virš miestų bei naujų gyvenviečių iškilo fabrikų kaminai, per keliasdešimt metų ivyko transporto revoliucija. Europos

šalis bei JAV išraižė geležinkeliai, buvo tiesiamos, gilinamos upių vagos, jos sujungiamos kanalais, kuriais plaukioja jau ne lėti buriniai, bet patogesni, greitesni garlaiviai. Minėtini pasikeitimai pakeitė žmonių gyvenimo salygas ir būdą. Vis daugiau kaimo žmoni traukė į miestus, ieškodami pragyvenimo šaltinio, ieškodami darbo. Miestai sparčiai augo. Jų gyventojus aprūpinti reikėjo kaskart vis daugiau maisto produktų, pramonės prekių, plėtėsi rinkos santykiai. Darbininkų darbo ir gyvenimo sąlygos buvo nepaprastai sunkios. Todėl jie ėmė kovoti už savo teises. Kuo labiau vystėsi ekonomika, tuo eeuropiečiai ėmė gyventi geriau. Buvo statomi geresni, patogesni namai, sparčiai keitėsi mada, neturtingesni žmonės žvalgėsi į geriau gyvenančius ir norėjo bent is dalies perimti jų gyvenimo būdą, pamėgdžioti elgesį, aprangą. Žodžiu, pažangos radosi vis daugiau.

Na, o dabar jau XXI amžius. Turime beveik viską, ką prieš amžių buvo aprasę geriausi fantastai ir kas atrodė neįmanoma. Tai ir televizorius, nuotolinio valdymo pulteliu, muzikos centras, mobilus telefonas, skalbimo mašina,indų plovimo mašina, robotai, robotai-gyvūnėliai, kompiuteris, padedantis neiškelian kojos iš namų ir apsipirkti, ir ppabūti koncerte, ir pabendrauti su žmonėmis iš įvairiausiųm pasaulio kampelių. Tačiau tai tik smulkmenos, palyginti su tuo, ką žmonija pasiekė apskritai. O mes pasiekėme jau nemažai: nuskraidinome žmogų į mėnulį, paleidome į orbitą begalę dirtinių Žemės palydovų, išmokome atlikti sudėtingas ooperacijas, tokias kaip plaučių, inkstų, netgi širdies persodinimo operacijas, klonavome gyvūnus,ruošiames klonuoti žmogų, sukūrėme branduolinį, biologinį ginklą. rocket STOP. Štai čia ir prasideda mokslo atradimai tikrai nedarantys žmogaus laimingo. Koks malonumas žinoti, kad kažkas, kažkur ruošiasi klonuoti žmogų, o gal kokia slapta blogiečių organizacija jau klonuoja Hitlerį ar Osamą bin Ladeną. O kas jei amerikiečiai ar rusai su kuo nors susipyks ir pradės branduolinį karą? Tuomet visa Žemė taptų negyvenama dykuma. Galbūt šie atradimai ir nėra blogi, tačiau jie naudojami blogiems tikslams, taigi ir laikomi blogais. Mokslui ribų nėra . Mokslininkai ne tokie žmonės, kurie sustotų ties pirmąja nesėkme. Galbūt po daugelio metų galėsime skraidyti po kosmosą, apsigyventi kitose planetose, o gal Žemė bus tik plika dykynė-be šviesos ir gyvybės. IIr tai priklauso nuo mokslininkų, arba nuo mūsų, jei ketinate tapti mokslininkais.

Šiais laikais labai svarbią daugumos žmonių gyvenimo vietą užima kompiuteris bei internetas.Nuo pat šių,savo galimybėmis beveik prilygstančių žmogaus protui, išradimų sukūrimo,jie buvo tobulinami,jų pritaikymo galimybės buvo plečiamos.Pradžioje internetas buvo naudojamas duomenų pasikeitimui tarp valstybių vadovų.Tarptautinio tinklo kanalais buvo siunčiami valstybinės svarbos dokumentai.Tačiau vėliau internetas labai didelemis kainomis buvo pasiūlytas paprastiems vartotojams.Jiems buvo pasiūlyta susikurti virtualią pašto dėžutę tam,kad jie,nesitraukdami nuo kompiuterio galėtų paskaityti gautus laiškus.Tai buvo labai patogu,kadangi tais llaikais be telefono,laiskai buvo viena svarbiausių susisiekimo priemonių.Aišku,pradžioje daug interneto vartotojų neatsirado,nes kainos buvo daugumai neįkandamos,be to,buvo telefonai.Ir vis dėlto,keletas naujai susikūrusių įmonių pasinaudojo galimybe savo paslaugfas reklamuoti internete.Buvo kuriamos virtualios svetainės,kur žmonės galėjo susipažinti su siūloma produkcija.Žaibišku greičių pradėjo vystytis internetinė prekyba.Atsirado žmonių,kurie suprato,jog pasipelnyti galima niekuo neprekiaujant.Jie sukūrė svetaines,kuriose lankytojai galėjo už tam tikrą mokestį bendrauti su kitais,usipažinti su naujais žmonėmis.Tai ypač viliojo jaunimą.

Keičiantis ekonominei situacijai,interneto paslaugos ėmė pigti ir pasidarė prieinamos ir eiliniam vartotojui.Dauguma žmonių pirko kompiuterius tam,kad saugotų juose vertingą informaciją,greičiau skaičiuotų.Jaunimą,aišku,viliojo žaidimų pasaulis,kuris įtraukdavo.