Gamta

Gamta – tai tikras stebuklas. Tik žmogus nusprendė atsiskirti nuo jos ir susikūrė savo civilizuotus įstatymus. Labai norėtųsi tikėti, kad taip jis elgiasi iš žioplumo. Deja, tikroji priežastis visai ne ta. Niekinti, šiukšlinti ir nuodyti gamtą žmogus pradeda tada, kai auksas tampa brangesniu už gyvybę. Kai noras valdyti išstumia draugiškumą. Kai gerumą pakeičia godumas. Kai milijoniniai miestai išstumia gyvastį ir Būtį iš sąmonės ir iš iš buities. Kai pievos virsta asfaltuotais šaligatviais, o upių ir ežerų vanduo nuodijamas kartu su tten susibūrusiais kenkėjais, kai šulinio vanduo persipildęs trąšomis, o vandentiekiu teka negyvas, dezinfekuotas vanduo. Kai augalų aromatus permuša dirbtini gaivikliai, valikliai, dezodorantai ir kitokie purškikliai. Kai atsiranda dvi skirtingos žmonių rūšys – rafinuoti ir turtingi miesčionys ir „nesugebantys“, o tiksliau nenorintys vergauti piniginei sistemai, laisvi žmonės. Ne, tai ne kaimo gyventojai. Juk kaimiečiai mažai skiriasi nuo miesto žmonių. Gal tik tiek, kad vietoj kontoros jie eina į ganyklas, kiaulides, fermas ir apdirba laukus. Jie, kaip ir miestiečiai, dirba ne džiaugsmo vvedini, o siekdami pralobti.

Baisu, baisu ir gaila žmonijos, kuri kasdien taip intensyviai kasa sau kapo duobę. Jei ji nepradės mąstyti, Žydroji žmonijos planeta Žemė išnyks, kaip po sprogimo susiskaidė Fajetono planeta, tarp Marso ir Jupiterio orbitų palikusi asteroidų ir dulkių žžiedą. O juk kažkada ji buvo pakrikštyta rojumi. Jei žmonija nesugebės suvokti, kad pats didžiausias kenkėjas šiandien yra jis pats, tai yra civilizuotas žmogus, jos laukia žūtis, kaip ir panirusios vandenynan Atlantidos.

Kai kuriose šalyse – Šveicarijoje, Norvegijoje, Suomijoje, Švedijoje, Japonijoje ir kitur – fosfatų koncentracija skalbimo priemonėse ribojama įstatymų. Kaip sako gamtos mokslų daktarė Laima Galkutė, mūsų televizijų reklamose dažniausiai šmėkščioja „fosfatinių“ miltelių pavadinimai. Ar ne todėl, kad jų neįpirši labiau išprususiems vartotojams? Su nuotėkomis pakliuvusios į vandens telkinius, šios cheminės medžiagos skatina dumblių ir aukštesnių augalų augimą. Net geriausi valymo įrenginiai negali panaikinti visų fosfatų. Mokslų daktarė sakė, kad užsienyje yra mačiusi tų pačių OMO ir Ariel be šių kenksmingų medžiagų. Pas mus tokie nei reklamuojami, nei parduodami. <

Lietuvos miškai pasižymi dideliu gamtiniu degumu. Jie skirstomi į tris degumo klases: I-didelio (40 proc. visų miškų), II-vidutinio (23 proc. visų miškų) ir III mažo gamtinio degumo miškai (38 proc. visų miškų).

Miškai

Marijampolės apskrityje bendras miškų plotas – 89800 ha (20,1 proc. apskrities ploto). I degumo klasei vidutiniškai priskiriama 25 proc., II-ajai – 21proc., III-ajai – 59 proc. apskrities miškų. Pavojingiausi gaisro atžvilgiu yra pirmosios degumo klasės spygliuočių miškai. Tokių miškų Kazlų Rūdos sav. – 50 proc., Šakių rajono ssav. – 38 proc., Vilkaviškio rajono sav. – 15 proc., Kalvarijos sav. – 14 proc., Marijampolės sav.- 8 proc.

Pavojingiausias gaisrų atžvilgiu yra Kazlų Rūdos miškų masyvas (apie 70 proc. pušynai ir eglynai) Marijampolės, Kauno, Šakių rajono savivaldybėse (45000 ha), Lekėčių miškų masyvas (apie 60 proc. pušynai ir eglynai) Šakių rajono savivaldybėje.

Miškų gaisrai

Atsižvelgiant į ugnies plitimo pobūdį, gaisrai skirstomi į žemutinius, viršūninius ir požeminius.

Kai ugnis plinta žemės paviršiumi (dega stagarai, nukritę lapai, spygliai ir t.t.), gaisras vadinamas žemutiniu. Jie prasideda pavasarį nutirpus sniegui ir išdžiūvus pernykštei žolei. Tačiau ugnis įsisiautėti negali, nes gilesni miško paklotės sluoksniai dar būna drėgni. Nukenčia smulkūs gyvūnai, apdega medžių žievė, išdega jauni miško želdiniai. Vasarą, ypač per sausrą, žemutinis gaisras apima visą išdžiūvusio miško paklotės storį, kur kas labiau apdega medžių šaknys ir kamienai. Gaisras plinta į visas puses, ypač pavėjui. Ugnis, priklausomai nuo sąlygų, slenka 1-3 m/min. greičiu ir pakyla į 0,5-4,5 metro aukštį.

Plintantis negesinamas gaisras pasiekia vietas, kur yra išdžiūvusių medžių, vėjavartų ar jaunuolynų. Tada ugnis kyla aukštyn, pradeda degti medžių lajos, liepsna šokinėja medžių vainikais. Gaisras plinta 100 m/min. ir didesniu greičiu. Toks gaisras vadinamas viršūniniu. Šie gaisrai dažniausiai kyla vasaros metu esant didelei sausrai ir silpnam vėjui..

Mišku apaugusiose pelkėtose vvietose gaisras plinta ne tik žemės paviršiumi, bet ir įsidega po miško paklote esantis durpių sluoksnis. Toks gaisras vadinamas požeminiu arba dirvožemio gaisru.

Dažniausiai gaisrai kyla dėl poilsiautojų bei miško lankytojų nedrausmingumo (80 proc.), o anksti pavasarį dėl pernykštės sausos žolės deginimo (14 proc.) ir tyčinių padegimų (16 proc.). Dėl sausos žolės deginimo vidutiniškai kasmet pažeidžiama 40 ha miško.

Gaisrų atveju uždūmijama didelė teritorija aplinkui gaisro židinį, ugnis gali persimesti į gyvenamuosius kvartalus ir į gretimai esančias įmones, iškyla grėsmė žmonių gyvybei, materialinėms vertybėms, padaroma nepataisoma žala gamtai.