J.Grušo dramos “Meilė, džiazas ir velnias” ištraukos analizė ir interpretacija

J.Grušo dramos “Meilė, džiazas ir velnias” ištraukos analizė ir

interpretacija (61-67 psl.)

J.Grušas – vienas didžiausių moralistų mūsų kūryboje. “Meilė, džiazas

ir velnias” vainikuoja Grušą – dramaturgą. Autorius kūrinyje kelia esminių

šiuolaikinio visuomenės dvasinio gyvenimo problemas. “Meilė” ir “velnias” –

šviesiosios ir tamsiosios jėgos, kurios dramoje priešpastatomos. Autorius

parašė veikalą, kuris rėkte išrėkia skaudžią tiesą, fiksuojama jaunimo

mąstysena ir šneka. Didelę teksto dalį sudaro “tėvų” ir “vaikų” diskusijos

moralinėmis temomis, dialogai apie jaunimo dvasines kryžkeles ir apskritai

visuomenės raidos problemas. Išsamiau ir giliau analizuosime Beatričės ir

Andriaus tėvo dialogą, kkuris yra pirmos dalies antroje scenoje.

Scena prasideda durų skambučiu. Jas atidaro Andriaus tėvas. “Po velnių!” –

pirmieji žodžiai. Šie žodžiai rodo, jog Beatričė atėjo ne laiku. Tas laikas

– naktis. Tokiu momentu iškart pasidaro aišku, kad Beatričė nekantrauja

pasikalbėti su Andriaus tėvu, jog įsitikintų: jis nieko baisaus nepadarė.

Norisi paaiškinimo, dėl ko mergina atėjo į Andriaus tėvo namus. Andrius

jai papasakojo apie tariamą bufetininkės nužudymą, – taip demonstruojamas

vyriškas šiurkštumas. Mėgaudamasis jis pasakoja apie sutinkamas moteris,

kurias jis pasiryžęs išprievartauti. Šis bedvasėje aplinkoje išaugęs

jaunuolis – agresyviausia vveikalo figūra, džiazininkų vadeiva.

Sujaudinta mergina žadina įmigusį prokurorą, kalba jam apie sūnų, o

tėvas ilgai negali suprasti, ko iš jo nori ši vidurnakčio įsibrovėlė:

Beatričė. Aš – Beatričė. Andrius mane vadina Beta.

Andriaus tėvas. Andrius? Koks Andrius?

Personažai stovi skirtingose plotmėse, abu kkalba apie Andrių, tačiau iš

skirtingų pozicijų. Beatričė gerai perpratusi, o tėvas dar daug ko apie

sūnų nežino. Jie tartum lipdo jo portretą iš atskirų detalių, ir tuo pat

metu vyksta tarp jų pačių kažkas labai esminga. Mergina Andriaus tėvą

vadina “tėveliu”, tuo pabrėždama, jog gerbia jį ir jo amžių, ir duoda

užuomina į tai, jog pati nepažino savo tikrojo tėvo. Beatričė, ta šventa

keistuolė, kurios lūpose kasdieninės sąvokos įgauna spindinčio švelnumo, iš

budina Andriaus tėvo sąmonę, apšviečia jam sūnaus paveikslą tokia neįprasta

dvasios šviesa: “Andrius pats per save geras. Gali būti geras. ar ne?

Gali!”. Po Betos žodžių prokuroras pasijunta tik šią akimirką supratęs,

prie kokio bedugnės krašto yra atsidūręs jo sūnus. Beatričė su baime kalba

apie lemtingą ribą, kurią “peržengęs, žmogus jau nieko nebesupranta.”

Įdėjęs į merginos lūpas šiuos žodžius, aautorius nori parodyti, kad beveik

kiekvienas žmogus nejučiomis su kažkuo apsipranta, kažko nepastebi, tampa

laisvai pasiduodantis, lengvai gali prarasti tą pirmapradį gėrio ir blogio

pojūtį, kuriuo yra apdovanota Beatričė.

Šios scenos niekaip nebūtų galima pavadinti komiška, nes Beatričės

pokalbis su Andriaus tėvu yra daug daugiau nei paprastas pokalbis. Tai

dviejų žmonių vienodai susirūpinusių dėl Andriaus dialogas. Čia nebetenka

prasmės tai, jog Beatričė trokšta padėti Andriui atgauti savo dvasinę

pusiausvyrą, grįžti prie humanistinių idealų. Kaip ir per visą dramą, taip

ir šioje scenoje Beta eina kaip simbolis, bet su žmogiškais trūkumais ir

savo nesėkmėmis. Ji įkūnija visos žmonijos sąžinę, kuri su dideliu nerimu

beldžiasi į visų dramos veikėjų širdis, apeliuoja į jų žmogiškumą.

Pažymėtina yra tai, jog nors pats veiksmas nėra komiškas, tačiau

veiksmo raida daug kur grindžiama tokiais poelgiais, kurie galėtų būti

vadinami išdaigomis. Įsismaginę vaikinai nutaria pagąsdinti Beatričę

(Andrius papasakoja dėl dviejų konjako butelių užmušęs bufetininkę, toji

bėga pas Andriaus tėvą aiškintis, nukentėjęs Andrius pasiūlo vaikinams

naują pokštą – atiduoti mokyklos vadovybei intymų Beatričės dienoraštį).

Tačiau, nepaisant visų Beatričei padarytų skriaudų, ji pasiryžusi nešti

atpirkimo kryžių. Beatričė – grožio ir gėrio įsikūnijimas. Taipogi ji

įkūnija ir pačią motinystę. Štai, kalbėdama su Andriaus tėvu ji

prisipažįsta neturinti motinos teikiamos šilumos ir gyvenanti pas senelę.

Minimos žvaigždės: “.Labai ramu. Tik medžiai, dangus. pilna žvaigždžių.

Galvoji, galvoji, paryčiais užsnūsti.” Naktį įsižiūrėjusi į žvaigždes ji

tarsi pasineria į visatos gelmes ir susilieja su jomis, pajunta savyje

motinystės pašaukimą, kalba apie gimdymo stebuklą, kūdikį. Beatričė

džiazininkus motiniškai jungia, formuoja juos kaip savotišką šeimą. Visi

vaikinai yra likę be motinų ir tai yra skaudi jų vidinio gyvenimo žaizda.

Merginos ir Andriaus tėvo kalba pasižymi ypatingu dvasiniu artumu. Kaip

minėjome, prokuroras vadinamas “tėveliu”, o pačioje ištraukos pabaigoje,

jis Beatričę apkabina ir pavadina “vaikeliu”. Kartais, Beatričės kalboje

pasigirsta netikrumo gaidelių. Ji kartoja žodžius, tarsi norėdama pati save

priversti jais tikėti ir patikėti Andriaus tėvą. Tėvo kalba daug

emocingesnė. Bene kiekvienas jo sakinys ar šūkteltas teiginys baigiasi

klaustuku ar šauktuku. Per visą dialogą eina pasikartojimas – tai Andriaus

tėvo žodžiai “po velnių!”.

Svarbiausią būties momentą šioje scenoje galime įžvelgti jau pačiame

merginos ir tėvo bendravime. Ji su Andriaus tėvu bendrauja dėl to, kad jį

myli. Šis meilės prisipažinimas plaukia iš pačios Beatričės lūpų kitame

dramos veiksme.

Į Beatričę sueina pagrindinės konflikto gijos. Ji jungia ir tėvus, ir

maištaujančius jų vaikus. Tai geriausiai atsispindi šioje scenoje, nes

kalbasi tėvas ir vaikas. Ji pati kelia protesto balsą ir kartu siekia

santarvės, harmonijos. Ji yra tarsi paties gyvenimo šauksmą, humanistinių

idealų įsikūnijimas. Įniršio, netikrumo ir cinizmo apimtoje aplinkoje

Beatričė, kaip sako Julius, atrodo tartum “maišyta su velniu”, – ji “nori

tvarką pakeisti”.

Šiais žodžiais būtų galima ir baigti duotos ištraukos analizę ir

interpretaciją. Tik norėtųsi pridurti, kad ištrauka pasako tai, ką norima

pasakyti ir visame kūrinyje. O kūrinys tikrai yra ne įprastas. “meilė,

džiazas ir velnias” – šviesiosios ir tamsiosios prigimties siautėjimas,

iškeliant moralę ir dvasinį pasaulį aukščiau už patį gyvenimą.