Lietuvių liaudies dainos

REFERATAS

Lietuvių liaudies dainos

Turinys

Įvadas………………………… …3

Lietuva – dainų šalis………………………..4

Senoviškos ir naujoviškos dainos; rimas ir ritmas………………5

Giesmės; jų įtaka dainoms………………………6

Lietuvių liaudies dainų švelnumas…………………..7

Poetinės dainų priemonės……………………….8

Sutartinės…………………………9

Vestuvinės dainos…………………………10

Vaikų dainos…………………………11

Raudos………………………… 12

Darbo dainos………………………… 13

Lopšinės………………………… 14

Dainos apie gamtą………………………..15

Jaunimo ir meilės dainos………………………16

Kalendorinės dainos………………………..17

Istorinės ir kovos už laisvę dainos…………………… 18

Lietuvos kraštų dainos……………………… 19

Dzūkų dainos…………………………20

Suvalkiečių dainos………………………..21

Aukštaičių dainos…………………………22

Žemaičių dainos…………………………23

Mažosios Lietuvos (Prūsų lietuvių) dainos………………..24

Išvados…………………………25

Literatūra………………………… 26

Įvadas

Šią temą “Lietuvių liaudies dainos” pasirinkau todėl, nes maniau rasianti

apie jas daug informacijos. Ir neapsirikau. Buvo įdomu daugiau sužinoti

apie šias dainas, jų rūšis, kaip jos atsirado iir visa kita. Įsiskaičius į

dainos žodžius, nesunkiai galima suprasti, kad lietuviai jose apdainuodavo

savo išgyvenimus, darbus. Kadangi lyrizmas buvo svarbiausias lietuvių

liaudies dainų bruožas, tai dažnai juose atsispindėdavo gilus jausmų

išsakymas, reiškimas, nuoširdumas. Manau prasmingi dainų žodžiai joms

suteikė labai daug pliusų.

Lietuva – dainų šalis

Lietuva – dainų šalis. Lietuviams daina – antroji kalba, jos gaida. Kai

žmonės pradėjo kalbėti, pradėjo ir dainuoti. Dainos Lietuvos kaime

skambėdavo nuo amžių. “Dainuodavo būriais traukdami į darbą ir grįždami iš

darbo vyrai ir moterys. Niūniuodavo motinos, supdamos kūdikį, ir jaunos

marčios, ssukdamos girnų akmenį, susimąsčiusios apie savo sunkią dalią.

Dainuodavo jauni broleliai, tėvynės ginti ar naktigonėn išjodami. Daina

skambėdavo piemenėliui gyvulius raliuojant, taip pat šienpjovio plačius

dalgio mostus lydėdama. Ją traukdavo ir jaunas žvejys, išplaukdamas į jūrą,

su ilgesiu žvalgydamasis kopomis vaikščiojančios žvejų mergytės. O kką

besakyti, kai ateidavo darbo pabaigtuvės, vestuvės ar šiaip linksmos

sueigos, pobūviai, kada kiekvienas, savo vargą, skurdą ir nedalią pamiršę,

traukdavo dainas, giesmeles iš pilnos krūtinės.

Taip žmonės dainavo ir kūrė savo dainas, perduodami jas iš kartos į

kartą – motina dukteriai, tėvas sūnui, vis naujais vaizdais jas

praturtindami, naujais melodiniais vingiais ir puošmenomis pagražindami.

Liaudis kuria ir dainuoja savo dainas ir dabar.” (J. Čiurlionytė )

Liaudies dainose daug metaforų, epitetų, palyginimų. Kareivėlis

“rasele pasikloja, miglele užsikloja” , martelei “pražydo vargo žiedelis

tarpe anytos vartelių” ir “daineles, giesmeles po kojų pamynė”. Dainose

juodoji žemelė yra geroji globėja. Saulelė šildo, globoja piemenėlius,

našlaitėlius. J.Čiurlionytė rašo, kad lietuviui “šiaurus vėjas – nelaimė,

neganda, likimo permaina. Tamsūs debesys – vargeliai, rūpestėliai. Tipingi

taip pat yra palyginimai dainose: motinos – su “balta gulbele” , su

“mėlynų marių pputele”; liūdinčios, dūsaujančios motinos – su siūbuojančia

egle. Tėvas lyginamas su ąžuolu, klevu, “pilku karvelėliu”. Bernelis

liaudies poezijoje – “dobilėlis” , :bijūnėlis” , “sakalėlis” , “ąžuolėlis”

, “berželis”. Mergaitė lyginama su “balta lelijėle” . “šilo uogele” ,

“darže rūtele” , “sedulėle” , “liepele” , “vyšnele” , “raiba antele”.

Didelę reikšmę turi ir dangaus kūnai, jie personifikuojami kaip savarankiai

veikiantieji asmenys, ypač epinėje, mitologinėje poezijoje. Kai našlaitė

teka, dainose saulė, mėnuo, žvaigždės ir sietynas brolelis “lauku palydi”

, žvaigždė seselė “vainiką pina”. (J. Čiurlionytė)

Savo tėviškės pasiilgusi martelė virsta ggegute, atskrenda į vyšnių

sodą ir kukuoja, kol namiškiai ją atpažįsta ir pasikviečia į namus “už

balto stalelio”. Kas kelintoje dainoje “aukso pasagėlės” , “šilko

kamanėlės” , “sidabro naščiai” , “šilkiniai pasaitėliai” , “rausvo vario

laivelis” , “deimanto langeliai” , “marmuro staleliai”. Taigi lietuvių

liaudies dainos yra nepaprastai poetiškos, švelnios, pilnos tyro džiaugsmo,

svajonių, prasmės, kaip ir pati Lietuvos gamta, kaip ir jos žmonės.

Senoviškos ir naujoviškos dainos; rimas ir ritmas

Strofingumas yra dar būdingesnis dalykas lietuvių liaudies dainoms, negu

jų paralelizmai. Netekusios strofingumo dainos yra arba naujesnės

formacijos, arba iškraipytos, netekusios savo senosios formos. Senesnės

dainos išlaikė ir kitas būdingas savybes: jų ritmas visada vienodas, o

pasakojamasis elementas nepainiojamas su aprašomuoju.

Senųjų dainų rimas yra atsitiktinis dalykas. Kadangi dainos mėgsta

mažybinius žodžius, tai kartais rimas atsirasdavo savaime, bet sąmoningai

liaudis seniau jų niekuomet nevartodavo. Visada rimuotos buvo tik nerimtos

dainos, vadinamosios dainuškos, kurias senieji kaimo dainininkai seniau

vadindavo lojimais.

Šoko žydai ir čigonai,

Paskui šoko geri ponai.

Šoko vyžos ir čebatai,

Paskui šoko gryni padai.

Daug dainų, dainuojamų kurį darbą dirbant, turi to darbo judesių ritmą

(linarūčio, skalbtinės, staklinės, šienapjūčio, šoktinės ir daug kitų

dainų). Aiškus ir jotinių arba eitinių, daugiausia kariškių, dainų sąryšis

su žygiuojančių žmonių ar žirgų taktu. kitokio ritmo dainų jojant, einant,

šieną ar rugius pjaunant niekas ir neįstengtų padainuoti.

Giesmės; jų įtaka dainoms

Didelę kartojimų dalį galima išaiškinti chorine dainų kilme. Kunigas

Sabaliauskas ir suomių prof. Niemi, rinkę dainas tolimiausiuose D. Lietuvos

užkampiuose ir tyrę jų melodijas, pastebėjo kad patys daininikai griežtai

skiria dainas didelėm grupėm: vienas vadina dainuškomis (mūsiškai tariant,

dainomis), kitais – giesmėmis. Giesmė seniau buvo giedama dviejų ar kelių

asmenų dviem šalimais einančiom melodijom, o daina – vieno asmens ir viena

melodija. Giesmės vėliau supanašėjo su dainomis ir taip pat buvo pradėtos

dainuoti vienu balsu, nors jas ir žmonių kuopa dainavo. Šis procesas ne tik

suvienodino giesmių ir dainų melodiją, bet pakeitė ir giesmės struktūrą

(sudėtį), kuri kadaise žymiai skyrėsi nuo dainų struktūros.

Giesmės darė įtakos dainoms dar vienu atžvilgiu – padėjo susidaryti

strofoms (posmams). Rinkėjas ir giedotojas, kartodami tą pačią frazę, tik

kitokiais žodžiai (sinonimais), sudarė atskirus išbaigtus giesmės vienetus.

Giesmė – žmonių būrio poezija, daina – daugiau individualinės (vieno

asmens) nuotaikos reiškėja, todėl giesmėje daugiau epinės dvasios, negu

dainose. Kai kuriose šakotose dainose, iš esmės lyrinėse, nėra joms įprastų

lyrinių savybių: jausmas reiškiamas epinėmis priemonėmis.

Lietuvių liaudies dainų švelnumas

Svarbiausias liaudies dainų bruožas lyrizmas – tai yra gilus jausmų

išsakymas, reiškimas, nuoširdumas, švelnumas, o ne istorijų eiliavimas.

Lietuvių dainų savitumas, kuriuo jos skiriasi nuo kitų dainų, yra jų

tikras natūralumas, jų nevaržomas paprastumas, atmetąs bet kokį pasakymų,

vaizdų ir palyginimų dailinimą, trumpai ttariant, visas poezijos puošmenas.

Tuo jos iš pirmo žvilgsnio jau pasirodo kaip iš pačios liaudies kilę

kūriniai. Iš dainos galima lengvai numanyti, ar svetima ranka yra prie jos

prisidėjusi, arba ar žmogus, gerai pažįstąs klasikinę literatūrą, įsijautęs

į liaudies dvasią ir imitavęs liaudies dainą.

 Forkelis muzikos istorijoje sako: ,,Liaudies daina, kokia ji yra mūsų

laikais ir kokia daugiausia buvo praėjusiais amžiais, nėra tikras meno

istorijos objektas. Jei ji atsiranda pačioje liaudyje, tai jos tekstas

dažniausiai tėra paikas, be rimtesnės minties rimavimas arba nešvankios

dviprasmybės, o melodija savo charakteriu yra tokia nereikšminga, kad ji

lygiai gerai pritiktų ir kiekvienam kitam tekstui.“ Šio tvirtinimo visai

negalima taikinti lietuvių liaudies dainoms. Nors jose nerandame gilios

išminties, tačiau čia viskas teisingai mąstoma, giliai jaučiama ir

dorovinga.

Osianas sako: ,,Tai laimė skausme, jei ramybė viešpatauja liūdinčių

širdyje.“ Šis pasakymas visiškai tinka ir lietuvių dainoms. Iš jų dvelkia

švelnus, elegiškas tonas, ir jis sklinda ne iš nesutramdomos, bet iš

skaisčios, nekaltos, mylimo asmens skausmingai besiilginčios širdies.

Poetinės dainų priemonės

Visas vaizdingąsias priemones, kuriomis naudojasi individualiniai

poezijos kūrėjai, randame ir liaudies dainose. Seniausias dainų įvaizdis

yra paralelizmas, atsiradęs čia dar tada, kai žmonės gamtoje matė tuos

pačius reiškinius, kaip ir savo gyvenime. augalų, gyvulių ir paukščių

pavidalas primindavo jiems paties žmogaus pavidalą, o jų garsai ir judesiai

– žmogaus judesius, reiškiančius kurį nors jausmą.

Paralelizmai dainose atsirado kaip tam tikros pasaulėžiūros padarinys.

Du gretimuosius vaizdus žmonės pastatė vieną šalia kito (arba du šalia

trečio) nejučiomis, nė kiek nesirūpindami tokiais įvaizdžiais savo dainą

papuošti. Vaizdų gretinimo pagrindas šios rūšies paralelizmui yra dviejų

veikėjų panašumas.

Daugiausia dainose mažybinių žodžių (deminutyvų), kurių prasmė beveik

visada maloninė. Lietuvių dainos mažybines ir malonines formas daro ne tik

iš daiktavardžių ar būdvardžių, bet ir iš kitų kalbos dalių – iš nekaitomų

prieveiksmių („namolio“ iš „namo“) ir net iš garsiažodžių (lyliūtė lylia,

rylia ryluži, ai da aiduži).

Paralelizmai, ppalyginimai ir metaforos yra patys svarbiausieji mūsų

dainų įvaizdžiai, pagal kuriuos galime spręsti apie meninę jų vertę. Nuo

epitetų ir deminutyvų, teikiančių dainai švelnaus lyrizmo ir ypatingų

niuansų (atspalvių), meninis dainos įspūdis taip pat praeina, bet jų

reikšmė antraeilė. Epitetai ir deminutyvai yra nelyginant gražių rūmų

vidaus ornamentai, kurie vieni negali paslėpti jų nevykusios struktūros.

Sutartinės

Sutartinės – dainų žanras, iki mūsų dienų išlaikęs žilą senovę. Tai

daugiabalsis dainavimas, kur pagrindinę melodiją plėtoja vienas balsas, o

antrasis jam tik pritaria. Tokiu būdu vvienu metu skamba kelios sujungtos

melodijos. Tai kolektyvinio atlikimo dainos. Labiausiai paplitusios darbo,

kalendorinių apeigų ir vestuvinių apeigų, šokių ir žaidimų sutartinės. Joms

būdinga epinė rimtis, santūrumas. Dainavimo tvarka – tai ir tam tikra

dainavimo drausmė.

Sutartinės yra dvejinės, trejinės ir keturinės – pagal ddainininkų skaičių.

Dvejinėse pirmasis dainininkas vadinamas rinkėju, antrasis – patarėju.

Dainininkės dainuoja skirtingą melodiją, bet tą patį, tik šiek tiek

varijuojamą tekstą.

Trejinės dainuojamos trise. Viena dainuotoja pradeda ir dainuoja posmą iki

pusės ( priedainio ), o nuo šito momento įsijungia jau antroji, kuri

dainuoja tą patį posmą iš pradžių. Antrajai posmą įpusėjus, pirmoji sustoja

atsikvėpti, o savo ruožtu tą patį posmą ima dainuoti trečioji. Trečiajai

pereinant prie antros posmo dalies, antrajai nutylant pailsėti, pirmoji

imasi antrojo posmo. Ją tuo pat būdu paseka kitos dainininkės, iš eilės

pasikeisdamos vedimo ir pritarimo partijomis. Ją tuo pat būdu paseka kitos

dainininkės, iš eilės pasikeisdamos vedimo ir pritarimo partijomis.

Trejinės yra pačios populiariausios.

Keturinė dainuojama dviem poromis, panašiai kaip dvejinės, tik viena pora

pasiskirsčiusi balsais: rinkėja renka žodžius, t.y. dainuoja patį tekstą, o

pritarėja tuo pačiu metu dainuoja priedainį – kita melodija nei teksto. „

Rinkimo “ ( teksto ) ir „ pritarimo “ ( priedainio ) skiriasi tiek

melodija, tiek žodžiai.

Vestuvinės dainos

Iš daugybės lyrinių dainų lengviau galima išskirti vestuvinių dainų

grupę. Tos dainos lydi tam tikras kaimo vestuvių apeigas ir šiaipjau per

vestuves dainuojamos. Vestuvinių dainų daugumas yra būdingiausias lietuvių

lyrikos pavyzdys. Nykstant vestuvių papročiams, kai kurios šios grupės

dainos tampa bendrinėmis dainomis, kitomis progomis dainuojamimis. Vienai

vestuvinių dainų daliai tikyų apeiginių, kitų – šeimyninių ddainų vardas.

Vestuvinėse apeigose ir dainose galime rasti labai tolimos praeities

atgarsių. Kai kurie siekia dar tuos laikus, kada žmonės, gyvendami

didelėmis uždaromis šeimomis (giminėmis) vedė žmonas iš tos pačios giminės.

Apie artimą vyrų ir žmonų giminystę kalba dainų „broleliai” ir „seselės”.

Daug aiškesnių pėdsakų paliko dainose ir apeigose vėlesnė epocha, kada

žmonės ėmė vesti svetimų giminių moteris. Pirmieji, kurie ryžosi sulaužyti

senas vedybų tradicijas, turėjo smurtu grobti svetimos giminės nuotakas.

Vestuvinės dainos kalba apie tai, kaip vieni klasta pavilioja mergaitę, ar

ją nakčia išvagia, o kiti (dainos „broleliai”, t. y. tos pačios giminės

atstovai) vejasi ir puola smurtininkus.

Panašumas tarp šių dienų ir senųjų laikų nuotakos likimo leido sugyventi

dainoje seniausiems motyvams su naujaisiais, naujuosius šeimyninius

santykius senaisiais žodžiais aptarti, senomis, amžiais nusistojusiomis

formulėmis išreikšti.Senoviškus motyvus kaimo daininikai kartojo

nesąmoningai, naudojosi jais kaip metmenimis naujaidainai atausti, o

apeiginė vestuvių dalis virto grynu formalizmu.

Vaikų dainos

Vaikų dainos yra dainuojamosios tautosakos kūriniai, suaugusiųjų sukurti

vaikams, iš suaugusiųjų patekę į vaikų repertuarą, ir pačių vaikų kūryba.

Tai lopšinės, žaidinimai, žaidimų dainelės, gyvulėlių apdainavimai,

formulinės dainos, erzinimai, piemenų dainos.

Lopšinės yra vaikų dainų grupė, savo funkcija glaudžiai susijusi su

kūdikio auginimu – jo supimu, raminimu, migdymu. Folkloristų teigimu,

lopšinėse išliko nemaža senųjų tikėjimų ir senųjų epochų atspindžių. Todėl

lopšinės iš visų vaikų dainų pirmosios patraukė tyrinėtojų dėmesį. Ši

liaudies meninė kūryba, sušildyta motinos širdies, nuo romantizmo laikų

taip pat žadino poetų ir kompozitorių kūrybinę vaizduotę.

Žaidinimai vaidino didelį vaidmenį, ugdant vaiko psichines ir fizines

galias. Tai maži, primityvios formos ir dažniausiai sinkretiniai kūrinėliai

– tarpinis žanras tarp žaidimo ir dainos. Nuo žaidimų jie skiriasi tuo, kad

čia vaikas dar nežaidžia savarankiškai, jis žaidinamas suaugusiųjų.

Ryški vaikų-paauglių fantazijos persvara pastebima erzinimų dainelėse ir

žaidimų skaičiuotėse. Erzinimai, arba išjuokimai, yra talalinių pobūdžio

vienaposmiai kūrinėliai, kuriais erzinami, pravardžiuojami vienmečiai, o

kartais ir suaugusieji, išjuokiamos jų ydos. Skaičiuotės šiandien yra

gyvybingiausia vaikų kūrybos žanras. tai trumpi eiliavimai, atliekami

žaidimo pradžioje, nustatant jame dalyvaujančių žaidėjų eilę bei seką.

Skaičiuotės paprastai nedainuojamos.

Raudos

Rauda yra ypatinga tautosakos rūšis, užimanti vidurį tarp dainuotinės ir

sakytinės poezijos. Ji ne dainuojama, bet recituojama: ištiktas nelaimės

žmogus tęsiamai ir ritmingai reiškia savo skausmą. Pasak svetimtaučių

metraštininkų, senovėje lietuviai apraudodavę mirusius savo vadus ir

kunigaikščius, apsakydami jų darbus; paprastų žmonių raudodavę jų artimieji

giminės. metraštininkai paliko ir vieną kitą senoviškos raudos nuotrupą,

išvertę ją į lotynų, vokiečių ar lenkų kalbą.

Hartknochas knygoje Senoji ir naujoji Prūsija sako: ,,Paprastieji

senovės prūsų žmonės mazgodavo šiltu vandeniu ligonio kūną, atsiskyrus iš

jo vėlei, aprengdavo dažniausiai baltais drabužiais, sodindavo ant kėdės ir

šitaip dainuodavo raudą: Ai, ai, kodėl tu numirei? Ar tu neturėjai ko

valgyti ir gerti? Tad kodėl tu numirei? – Tokiu bbūdu sumini mirusiojo visus

turtus ir gėrybes: vaikus, artimuosius, arklius, avis ir t. t, įterpdami

šiuos žodžius: Tad kodėl tu numirei? – Ir visa tai Lietuvoje ir Žemaitijoje

dar neišnyko, – tokia rauda dar gana dažnai pasitaiko tarp valstiečių.

Lietuvių liaudyje raudos išliko ligi mūsų dienų, nors senoviški

laidotuvių papročiai jau seniai išnyko. Mirusius Lietuvoje dabar aprauda

tik moterys: motinos, seserys, dukterys. Jų tekstai nusistojo tokiu pat

ilgos tradicijos būdu, kaip ir dainų tekstai. Su dainomis jas suartina

lyrizmas ir tos pačios poetinės priemonės.

Darbo dainos

Darbo dainos priderintos prie metų laikų kaitos ir darbų. Seniau

žmonės daug dainuodavo, taip trumpindami laiką ir lengvindami darbą, Visi

mokėjo labai daug dainų. Darbo dainos dažniausiai susijusios su dirbamu

darbu, jo ritmu. Sezoniškumo išvengdavo tik malimo dainos – miltų reikia

visus metus.

Koks darbas – tokia ir daina, koks metų laikas – tokia ir dainos nuotaika.

Gamta žmogui diktavo darbų sezoniškumą, dainininkui beliko prisitaikyti.

Net žmogaus amžius reikalavo „ savo ” dainos – vienaip dainavo piemenėlis,

pasibaigus ganiavai pristatytas prie girnų, kitaip – linamynio talkininkas

arba verpėja.

Užrašytų ir dar gyvų senų žmonių atmintyje darbo dainų labai daug ir jos

buvo dainuojamos ištisus metus pagal darbų seką, kurią diktavo gamta.

Vienos dainos archaniškesnės, kitos – vėlesnės kilmės kilmės, vienos

brandesnės, įsimintinos, kitos taip ir užsimiršo. Darbas darbui taip pat

nelygus. Vieni darbai keldavo

nuotaiką, žmogų skatino kūrybai, dainai, kiti

savo vienodumu slėgė, todėl ir daina buvo monotiniška, nuobodi, paįvairinta

minčių apie kitus darbus, žmones. Palyginkite šienapjūtės ir malimo arba

verpimo dainas.

Darbo dainos buvo skirstomos į arimo dainas, šienapjūtės dainas,

rugiapjūtės dainas, linų darbų dainos, verpimo dainos ir t.t.

Lopšinės

Lopšinės dainuojamos migdant vaiką. Motinos dainuodamos supdavo lopšį,

todėl ir lopšinių melodijos turi supimo, ramaus liūliavimo ritmą. O

tekstuose daug vaikiškų garsų, įvairių malonybinių žodelių, palyginimų su

paukšteliais, žvėreliais, vabalėliais. Supdamos kūdikį, motinos

įsijausdavo, susimąstydavo apie augančio sūnaitėlio ar dukružėlės ateitį,

išreikšdavo savo ggodas, nusiskųsdavo nelengvu gyvenimu.

Lopšinės vertintos ne tik tuo, kad jų klausydamasis vaikutis greičiau

užmiega. Tai pirmosios dvasinio ir net tautinio ugdymo pamokos mažyliui.

Daina švelniausiu būdu motina perduoda vaikui savo šilumą ir meilę, jau nuo

pat pirmųjų dienų pratina jį prie švelniausių kalbos ir muzikos intonacijų,

nejučiomis formuoja savo tautos dvasinę pasaulėjautą.

Todėl ir dabar būtina jas dainuoti. Dainuokite ir jūs savo mažosioms

sesutėms, broliukams.

Dainos apie gamtą

Tautos būdą ir tikrąjį jos dvasingumą formuoja gamta. Mūsų gamta labai

švelni. Nėra čia juodų kalnų, tarpeklių, gniuždančių kkrioklių, saulės

išdegintų dykumų – vien tik gėlėmis nusėtos pievos, gelsvi javų laukai,

žali miškai, melsvi ežerai. Nėra čia viską nušluojančių viesulų, žemės

drebėjimų, kalnų griūčių. Ar ne todėl ir mūsų kaimo žmonės tokie tylūs,

ramūs, ar ne todėl ir mūsų liaudies daina tokia ššvelni, ilgesinga, širdį

graudinanti?

Mūsų senoliai labai mylėjo gamtą, iš jos įgijo dvasios šilumos, meilės

viskam kas gyva, džiaugsmo ir grožio. Apie tai kūrė dainas, iš dainų patys

mokėsi gerumo.

Kad ir ką lietuvis apdainuotų – gamtą, girią, pievas, laukus, upes,

gyvūniją, – vis tiek išsirutuliuodavo mintys apie žmogų, jo dalią,

mergelės, bernelio, meilę, šeimos likimą. Tai natūralu, juk gamta buvo

žmogaus gyvenimo dalis, nulemianti jo būdą. Apdainuodamas ją, žmogus

pirmiausia išreikšdavo save, savo jausmus ir išgyvenimus.

Jaunimo ir meilės dainos

Seniau Lietuvos sodžiuose dainos skambėdavo nuolatos. Vienos tyliai prie

lopšio, rūtų darželyje ar besidarbuojant, kitos skambiai per vestuves,

vakarėlius, kitokias šventes ar šiaip sau po darbo vakarais suėjus jaunimui

į būrį. Sklisdavo dainų aidai iš kaimo į kaimą, vakaro tyloje natūraliai

susiliedami su gamtos garsais. Be skambančios dainos vakaras atrodydavo

nykus ir nnejaukus.

Apie tai, kad jaunimas daug dainavo ir kokią reikšmę ju buičiai turėjo

daina, galima sužinoti iš daugelio šaltinių, pirmiausia – iš trijų

nuostabių knygų “Aš išdainavau visas daineles”.

Jaunimas buvo pirmasis dainuojant bet kurio žanro dainas. Tačiau,

pasilikę vieni berneliai ir mergelės dainuodavo apie tai, kas arčiausia

širdies. Tai meilė. Meilės dainose jie išreikšdavo pačius nuoširdžiausius,

subtiliausius jausmus, todėl jos yra labai jausmingos ir gražios. Tokių

dainų daugiausia.

Kalendorinės dainos

Tai dainos apie metų laikus ir jų svarbiausias šventes. Turinio įvairovė,

mitologinių, apeiginių elementų gausumas, dermių, muzikinių iintonacijų

archaiškumas rodo, kad kalendorinės dainos priklauso seniausiam lietuvių

liaudies dainų žanrui.

Lietuvių kalendorinėse dainose apdainuojami beveik visi metų laikai,

tačiau bene ryškiausiai jose atsispindi žiemos ir vasaros saulėgrįžos

laikotarpiai – Lalėdų ir Rasos šventės, jų papročiai ir apeigos. Žinoma,

buvo dainuojama ir per Užgavėnes, Velykas, Jurgines, Sekmines, bet šioms

šventėms skirtų dainų nedaug tėra išlikę.

Advento ir Kalėdų dainos. Žiemos atėjimas, nuotakos, jaunikio

rinkimasis, piršlybos, ruošimasis būsimoms vestuvėms, senųjų metų

palydėjimas – dominuojanti advento ir Kalėdų dainų tema. Dainų žodžiuose

daug palyginimų, metaforų, epitetų. Bernelis – pilkas žvirblelis,

dagilėlis, vanagėlis, sakalėlis, viliojantis mergelę voverėlę I savo

lizdelį. Mergelė – darbščioji bitelė, gegelė, ilgais žiemos vakarais

laukianti bernelio sakalėlio.

Dauguma advento dainų santūrios, jausmingos, išreiškiančios ilgų

žiemos vakarų ilgesį ir svajas. Įdomu, kad tose dainose daugiausia žodelių

“leliumai”, “aleliuma”, “leliuma rūta” ir pan. Jie kokios nors tiesioginės

prasmės dabar nebeturi, tačiau manoma, kad gali būti kilę iš žodžio

“leliuoti” – aimanuoti, niūniuojant supti, liūliuoti.

Kalėdinės dainos labiau atspindi pčių Kalėdų šventes, todėl jų

nuotaika įvairesnė. Greta ramių, santūrių, yra ir gyvesnių dainų,

išreiškiančių Kalėdų dienos iškilmių džiaugsmą ir linksmumą. Kalėdų

dainoms, ypač jų priedainiams, būdingas žodelis “kalėda”. Ir Kalėdų, ir

advento dainos yra labai senos, dainuotos dar prieš krikščionybės priėmimą

Lietuvoje, todėl tiesioginių ryšių su krikščioniškomis apeigomis nedaug

turi. Manoma, kad pats žodis “kalėda” į Lietuvą atkeliavo iš senovės graikų

ir romėnų galbūt pper slavų kraštus.

Istorinės ir kovos už laisvę dainos

Jos rašytiniuse šaltiniuse minimos jau nuo XIII amžiaus. Istorikai mini

liaudies dainius vaidilas, kurie apdainuodavo tų laikų įvykius, Lietuvos

kunigaikščių žygdarbius, kovas su kryžiuočiais, švedais totoriais.

Dainoje “Visi bajorai į Rygą joja” pasakojama, kaip etmono Karolio

Katkevičiaus vedama Lietuvos kariuomenė 1605m. Latvijoje, prie Salaspilio

sumušė keliskart gausesnę švedų kariuomenę.

Paplitusios buvo ir pasakojamojo pobūdžio dainos – baladės. Tai

nuoseklūs pasakojimai apie išjojusius į karužę bernelius, jų kovas, žūtį,

apie liūdną žinią, pasiekusią mergeles, seseles, brolelius ir tėvelius.

Tarp seniausių, galbūt siekiančių net kryžiuočių laikus, yra ir karo daina

“Oi, lekia lekia gulbių pulkelis”. M. K. Čiurlionis ją pavadino maršu.

Pasak J. Čiurlionytės, tai labai būdinga lietuvių karo daina, tautosakos

rankraštyno fonduose užregistruota daugiau kaip 100 jos variantų.

Prūsų karaliai jau XVIII a. iš Lietuvos dvarininkų samdė ir pirko

valstiečius savo kariuomenei. Jie buvo muštruojami žiauriais metodais. Nuo

XVIII a. vidurio prievarta į rektūrą ilgam, net 25-eriems metams, jaunus

vyrus rinko caro valdžia. Apie šią sunkią vyrų dalią sukurta daug dainų,

vadinamų rektūrų dainomis.

Daug išdainuota dainų apie pavergtą tėvynę, kovas už Lietuvos laisvę

ir nepriklausomybę, Lietuvos partizanus, tremtinius, emigrantus. Jas kūrė

nežinomi liaudies poetai ir kompozitoriai, liaudies dainomis virto ne

vienas garsių mūsų poetų eilėraštis.

Lietuvos kraštų dainos

Lietuva maža, o lietuvių kalba turi tiek daug tarmių ir tarmelių! Vieno

krašto ssenieji žmonės kartais net sunkiai susišneka su kito krašto

žmonėmis. Kartais net tame pačiame krašte už 20 – 30 kilometrų gyvenančių

žmonių šneka labiau skiriasi negu kitose šalyse už tūkstančio kilometrų

gyvenančių. Mat mūsų protėviai ir jų gentys dabartinėje Lietuvos

teritorijoje gyveno nuo seniausių laikų, jie buvo labai sėslūs, ne tik

neklajojo po pasaulį, bet ir nesimaišė tarpusavyje. Todėl ir išsaugojo per

šimtmečius beveik nekitusią mūsų kalbą, jos tarmes, kiekvieno krašto žmonių

papročius, net būdo skirtumus.

Didžiulė šių tautos dvasinių turtų saugotoja buvo ir tebėra liaudies daina.

Kiekvieno Lietuvos krašto savitumus, be tarmės, atspindi ir dainų

melodijos, ypač jų intonacinės bei balsų derinimo ypatybės, dainavimo

būdas. Šiuo požiūriu etnografai išskiria dzūkų, suvalkiečių, aukštaičių,

žemaičių bei Mažosios (Prūsų) Lietuvos dainas.

Dzūkų dainos

Dzūkija – Lietuvos pietryčiai. Tai bene dainingiausiais Lietuvos kraštas,

ne veltui Dainava vadinamas. Dzūkų dainos be galo melodingos, vingrios,

kaip ir pati Dzūkijos gamta – kalvos, šilai, Nemuno ir Merkio vingiai.

Dainos švelnios, kaip ir dzūkų žmonės, liūdnos, minorinės, nes dzūkų

gyvenimas niekada nebuvo lengvas.

Dzūkų dainos išsiskiria žanrų įvairumu – nė viename Lietuvos krašte

nėra tiek daug ir įvairių darbo, vestuvinių, kalendorinių dainų. Ypač

gražios ir melodingos rugiapjūtės dainos. Dzūkijoje išliko daugiausia

advento, Kalėdų, Jurginių, sūpuoklinių

Pasvarcyk, antela

– Pasvarcyk, antela,

Cykiai plūkaudama,

Pamislyk, mergela,

Už many aidama.

– Ar tu moki verpcie, – Nesvarcyk, antela,

Ar tu

moki auscie, Cykia plūkaudama,

Ar moki, mergela, Pamislyk, mergela,

Kalne rugius pjaucie? Man atsakydama.

– Tu neklausk, berneli, Nei aš pijokėlis,

Ar aš moku darbo, Nei aš laidokėlis,

Ciktai pasiklauskie, Tėvelio sūnelis,

Ar aisiu už tavy. Žamės artojėlis.

Suvalkiečių dainos

Senovėje Suvalkų krašto dainos buvo taip pat vienbalsės, minorinės,

melodiniais vingiais ir netgi atlikimo maniera artimos dzūkų dainoms.

Vakarinėse Suvalkijos žemėse (dabar esančiose Lenkijos teritorijoje), kurių

ir reljefas toks kaip Dzūkijos krašto, vienbalsės dainos tebeskamba ir

dabar. Tačiau čia jau nebėra kalendorinių, žiemos, pavasario, ciklo, ddarbo

dainų, nėra tokios kaip Dzūkijoje žanrų įvairovės ir tokios gausybės.

Diduma Lietuvai priklausančios Suvalkijos yra lygumų kraštas. O lygumų

žmonės megsta dainuoti garsiau, plačiau. Yra prasmė: neužstoja kalvos ar

miškai, daina gali skristi toli toli. Todėl čia išgirsi daugiau dvibalsių

mažorinių dainų. J. Čiurlionytė teigia, kad daugelis Užnemunės dvibalsių

mažorinių dainų anksčiau yra buvusios vienbalsės minorinės. Ankstyvą senųjų

žanrų nykimą ir skambaus dvibalsio dainavimo atsiradimą Suvalkijoje ji

aiškina ir tuo, kad šiame krašte valstiečiai anksčiau negu kitur ėmė

skirstytis į vienkiemius, kad čia žmonės gyveno kur kas tturtingiau ir kad

daug anksčiau iš apyvartos išėjo senieji palyginti primityvūs darbo

įrankiai.

Ar aš nesakiau, tau, seserėle

Ar aš nesakiau Ar aš nesakiau

Tau, seserėle, Tau, brolužėli,

Neik per linų laukelį, Neik per miežių

laukelį,

Žalių linų laukelį. Žalių miežių

laukelį.

Oi, užkris užkris Oi, užkris užkris

Tau už kkaselių Už kepurėlės

Žalių linų laiškelis, Žalių miežių

laiškelis,

Mėlynasai žiedelis. Geltonasai

žiedelis.

Ne vienai dienai, Ne vieni dienai,

Ne valandėlei – Ne valandėlei –

Visam tavo amželiui, Visam tavo amželiui,

Kolei gyva galvelė. Kolei gyva

galvelė.

Aukštaičių dainos

Aukštaitia išsiskiria dviem skirtingomis dainų rūšimis: dar iki XX amžiaus

pradžios gausiai skabėjusiomis tūkstantmečių senumo sutartinėmis ir kur kas

vėlesnio laikotarpio homofoninėmis dvibalsėmis ir tribalsėmis dainomis.

Kat katinėli

Kat katinėli Kam tu nugirdei

Juodaausėli, Mano motulį,

Ta ta to, ar tau gražu? Ta ta to, ar tau gražu?

Kam tu padarei Kat katinėli

Girtų alutį, Juodaausėli,

Ta ta to, ar tau gražu? Ta ta to, ar tau

gražu?

Kam tu nugirdei Kam tu nugirdei

Mano tėvulį, Mano broliukų,

Ta ta to, ar tau gražu? Ta ta to, ar tau

gražu?

Kat katinėli Kam tu nugirdei

Juodaausėli, Mano sesutį,

Ta ta to, ar tau gražu? Ta ta to, aar tau

gražu?

Kam tu padarei Mano tėvutėlis

Girtų alutį, Namo neparėjo,

Ta ta to, ar tau gražu? Ta ta to, ar tau

gražu?

Žemaičių dainos

Žemaitijoje, kaip ir Aukštaitijoje, vyrauja daugiabalsė mažorinė muzika,

nors nevengiama ir vienbalsio – solinio dainavimo. Senosios vienbalsės

dainos skamba labai savitai, su žemaičiams būdingais patęsimais,

išvingiavimais, priegaidėmis (foršlagais), atsikvėpimais žodžio viduryje,

staigiais užšaukimais ir t. t.

Nors žemaičių dainos, kaip ir aukštaičių, yra mažorinės, dažnai

atliekamos gana garsiai, tačiau daugumai jų yra būdingas lyrizmas, net

skaidrus, graudulingas ilgesys. Kartais net galima pagalvoti,kad jos yra ne

mažorinės, o mminorinės. Tai labai brangus jų ir visos mūsų tautos bruožas,

ir jis niekur kitur – nei dainų žodžiuose, nei kalboje – taip neišryškėja

kaip melodijoje.

Ai, jai ja ja jai

Ai, jai ja ja jai, – Ir numazguojau

Strazdas dejava, – Jauksa žėideli

Kur nutūpsiu geiduoti? Nū baltųjų ronkeliu.

Nū strazda kuoju Siunsiu nareli

Ledą lūžiejė, Į vundineli

Vundinelis tekiejė. Kad parneštu žėideli.

Aš tam vundinelie

Burnelė prausiau,

Baltas ronkas mazguojau.

Mažosios Lietuvos (Prūsų lietuvių) dainos

Greta dzūkų, aukštaičių, žemaičių dainų ryškiai išsiskiria dar ir Mažosios

Lietuvos – Prūsų lietuvių – dainos. Nors buvusiose Prūsų lietuvių žemėse

lietuviškas žodis ir lietuviška daina jau mažai beskamba, tačiau prieš

kelis amžius čia jos skambėjo ne mažiau negu Didžiojoje Lietuvoje.

Dauguma pirmųjų lietuvių tautosakos užrašinėtojų buvo kilę kaip tik iš

Prūsų Lietuvos arba ten dirbę. Pirmosios lietuviškos dainos užrašytos ten,

pirmosios lietuviškos knygos su gaidomis tai pat išleistos ten.

Anot J. Čiurlionytės, Prūsų lietuviai ilgus šimtmečius išlaikė labai

ryškų nacionalinį savitumą, nors jau nuo pat kryžiuočių laikų buvo engiami,

stumiami iš šio krašto, germanizuojami, o po to rusinami.

Dauguma Prūsų lietuvių dainų buvo vienbalsės, jų melodijos savitos

sandaros, archaiško skambesio, dažniausiai minorinės, sudėtingesių dermių,

jose gausu chromatizmų, dažnokai keičiasi metrai. Pamario krašto dainoms

būdinga marių tematika. Daugiausia Mažosios Lietuvos dainų XIX a. pradžioje

užrašė Liudvikas Rėza.

Anksti rytą kėliau

Anksti rytą kėliau, Neturiu brolyčių,

Žirgužį pašėriau, Nei jaunų ssesyčių.

Išgirdau girdėjau Tie mane nelydės,

Brolytį beverkiant. Tie mane

nelinksmins.

Ne brolyčio balsas, Reiks man šalin

joti,

Tik senos mamužės, Į krivužę stoti.

Verkė ta, dejavo Kas mane palydės,

Dėl jauno sūnyčio. Kas mane

palinksmins?

Išvados

• Lietuvių liaudies dainos neturi savyje jokių meninio apdorojimo

pėdsakų. Jos visos „yra užrašytos iš lūpų valstiečių, kuriuos dažnai

sunku būdavo įprašyti jas padainuoti“ (L. Rėza).

• Gausybė deminutyvų dainose, vokiečių kalboje žeistų ausį, tačiau

lietuvių dainoms jie suteikia „tokį malonų žavesį, tokį mielą

švelnumą ir patrauklumą, kuris užburia širdį“ (L. Rėza).

• Labiausiai pažymėtina ypatybė, vyraujanti daugelyje dainų, yra

senoji mitologija.

• Lietuvių dainų originalumas ir grožis glūdi jų lyrizme.“Niekas taip

nepavyksta išreikšti lietuviui dainininkui, kaip jo paties minorinę

nuotaiką“ (M. Miškinis)

Literatūra

Jokimaitienė P. Lietuvių liaudies vaikų dainos. V., 1970. P. 10-11, 27,

44.

Miškinis M. Lietuvių literatūra. K., 1990. P. 27-28, 44, 46, 48-49, 51-

57,66-67.

Urba K. Knygų dienos. Skaitiniai. Vadovėlis VIII klasei. V., 1998. P. 130-

131, 149.

www.anthology.Ims.lt/texts/7/tekstas/1.html

Eduardas Balčytis. Muzikos vadovėlis X klasei. V., 2000. P. 6, 11- 80, 88,

89.