Lietuvių liaudies pasakos arba mitologinės sakmės

LIETUVIØ LIAUDIES PASAKOS ARBA MITOLOGINËS SAKMËS. VIENOS PASAKOS ( SAKMËS

) ANALIZË ARBA PASAKØ ( SAKMIØ ) ANALIZË PASIRINKTU ASPEKTU.

Mitologinës sakmës – tai kolektyvinë kûryba, atspindëjusi senovës

pasaulio supratimà. Tai estetinë ir etinë pasaulio paþinimo forma. Mitas

gimë ið þmonijos pastangø suprasti save, pasaulá, daiktus. Sakmë – tai

savotiðka pakeista realybë, ágyjanti ðventumo. Mite papasakotas ávykis –

ðventa istorija,o ðventumas nesiejamas su þemiðkuoju pasauliu. Senieji

þmonës manë, jog sodybas supantys laukai, miðkai ir vandenys yra

pagyvendintos keistø, kartais draugiðkai, o kartais prieðiðkai nusiteikusiø

mitiniø bûtybiø, jog net kkasdien jø matomi gyvuliai, paukðèiai ir þvërys

kalbasi tarpusavyje, yra protingi, turi savo ðeimininkus ir karalius.

Taèiau visas ðis paslaptingas pasaulis, jø manymu, yra nematomas,

neapèiuopiamas ir tik retkarèiais, ypatingais atvejais, atsiveriàs prieð

þmogø, já nustebindamas, ir, neretai, iðgàsdindamas. Mitologinðse sakmëse

ir vazduojamas trumpalaikis mitinio pasaulio atsivërimas.

Sakmëse protëviø pasaulis sukurtas atidþiai stebint gamtà,

subtiliausius þmogaus ir gyvûnø elgsenos bruoþus, kai kuriø þemës vietø (

pelkiø, kalnø, eþerø, miðkø ) , akmenø ir net dangaus kûnø ( Saulës ,

Mënulio, þvaigþdþiø ) poveikio þmogui ypatumus. Sakmëse sukauptas didelis

protëviø patyrimas, tik iðreikðyas sunkiai suvokiamais fantastiniais

vaizdais, simboliais. Mite net buitiniai dalykai susieti su kosminiais. “

Mitologijos objektas yra ne pasaulis ir daiktai, bet tai, kà þmogus galvoja

apie daiktus, pasaulá ir save patá. “ ( Greimas ) . Pasaulis mitologinëse

sakmëse yra labai ggiliai suvoktas. Jose yra daugybë gamtos paslapèiø. Mitus

mûsø protëviai palieka kaip savotiðkà iðmintá, kaip perspëjimà, uþuominas.

Mitai pabrëþia, kad yra ribos, neraðyti ástatymai, kuriø reikia paisyti,

nes, kitaip , aukðtesniø ir galingesniø jëgø bûsi sunaikintas.

Kaip suvokiama laimë ( Pagal mitologines sakmes ) :

Su antgamtiniu pasauliu þmonës siejo ne tik juos supanèià

tikrovæ, bet ir savo likimà , tikëdami antgamtiniø jëgø egzistavimu,

savotiðkai atidavë á meta kilmës jëgø rankas. Su aukðtesnëm jëgom jie siejo

ir savo laimæ. Þmonëns buvo nesuprantama, kodël kiekvienas gyvena

skirtingai; kodël vienam sekasi geriau : jis turtingesnis, turi didesná

ûká, jo derlius visuomet gerai uþderi, jo namai visuomet graþûs ir ðvarûs,

o kitas neturi nieko , jam gyvenime visiðkai nesiseka. Laimë buvo

suprantama kaip pasisekimo, naudos, veltui gautos dovanos idëja.

Neþinodami, kas tà laimæ sàlygoja, pprotëviai siejo jà su kitu

pasauliu. Kaukai, aitvarai, laumës, velnias buvo pagrindinës jëgos,

galëjusios nulemti likimà. Jie sakmëse vaizduojami þmoniø pavidalu,

dirbantys ávairiausius darbus ir kaip kito pasaulio ( nematomos, bet

girdimos ) bûtybës, savo egzistavimà patvirtinanèios neþemiðkos kilmës

veiksmais.

Svarbiausia þmonëms buvo sutarti ne tik su kaukais ir laumëmis,

bet ir su paèiu velniu. Kaukai uþ piktà galëdavo taip pat atsilyginti piktu

, pridarydami begales nelaimiø ir atneðdami ðimtus rûpesèiø. Todël þmonës

stengdavosi bûti dorais ir sàþiningais, nes, jei norëjai bûti laimingas,

visø pirma, turëjai bûti sàþiningas. Mite “ Laumës ir kûdikis “ laumës

ðilkais apdovanoja kûdiká, motinos netyèia uþmirðtà laukuose, ir nusuka

galvytæ turtingos kaimynës, norëjusios klasta iðgauti ið laumiø gërybiø,

vaikeliui. Ðiame mite pabrëþiama, jog yra ribos tarp þemës, þmoniø ir tarp

dieviðkojo, antgamtinio pasaulio. Ðias ribas perþengæs ( kaip tai padarë

turtingoji kaimynë, norëdama klasta pergudrauti laumes ir taip á savo

rankas savotiðkai prisiimdama dieviðkøjø jëgø funkcijas ), gali bûti rimtai

nubaustas. Kitaip tariant, laimingas bûsi tik tada, kai gyvensi þemiðkojo

pasaulio ribose.

Mitologinëse sakmëse sakoma, jog kiekvieno þmogaus laimë yra

nulemta ið anksto, þmogaus gyvenima tvarko ir likimà nulemia, kaip jau

minëta, stipresnës jëgos ( kaukai, aitvarai, laumës ). Mite “ Þmogaus dalia

“ sakoma, jog . kiekvienam þmogui kiekviename miðke yra uþaugæ tam tikras

skaièius grybø. Ðiuo atveju þmogus atrodo tikrai beviltiðkai kai jis

galvoja, jog viskas priklauso nuo jo . Galbût jo valioje ir galioje yra

surasti kuo daugiau grybø. Sakmëse atverta paprasta tiesa, jog vertybë yra

ieðkantysis þmogus. Taèiau daugiau grybø nei jam skirta jis nesuras. Èia ir

yra þmogiðkosios bûties menkumo prieð kito pasaulio jëgas ávardijimas. Su

ðia nuostata svarbu sugyventi ir susitaikyti. Jei þmogus norës daugiau nei

jam duota, kitaip tariant, jeigu . maþà rasi samanose ir já pakasæs paliksi

augti, manydamas, kad rytoj atëjæs paimsi uþaugusá, tai rytojaus dienà

nuëjæs já rasi toká pat neuþaugusá , tik sukirmijusá. (( Grybai bijo akiø ).

Protëviai manë, jog laimë yra turëti ne daug ir dideliø grybø, o surasti

SAVO grybus, tuomet bûsi laimingas, kitaip tariant, tuomet tavo þemë

grybais suþydës.

Sakmë “ Nusaugotas paparèio þiedas “ ( 83 psl. Ið Suþeisto Vëjo ) :

Joninës – svarbiausia lietuviø liaudies vasaros ðventë. Ðvenèiama ilgiausià

dienà ir trumpiausià naktá. Svarbiausi joniniø atributai, minimi ir

naujuosiuose apraðymuose ir senuosiuose ðaltiniuose , yra ugnis – lauþai,

ant karèiø iðkeltos deganèios dervos statinaitës, ratø stebulës, berþø

toðys ir kt. Joniniø iðvakarëse, norint apsisaugoti nuo laumiø, raganø ir

kt. negerø bûtybiø, á tvartus buvo anksti suvaromi gyvuliai, derva arba

kreida ant tvarto durø uþbrëþiami kryþiai, raktø skylutës uþkemðamos kà tik

surinktomis devyneriopomis þolëmis, ties tvarto durimis pakabinami

ðermukðnio ir kieèiø pluoðtai , jais perbraukiamos karvës, tvarte netoli

durø padedamos klumpës ir veidrodis, virð durø pakabinama uþmuðta ðarka,

kryþmai prikalami keli gabaliukai “ graudulinës þvakës “ . Joniniø rytà

daromi burtai, norint atimti karviø pienà, iðvaryti ið namø þiurkes.

Prasidëjusios iðvakariø dienà , joniniø apeigos nenutrûkdavo beveik visà

naktá. Naktá kûrenami lauþai, daginamos ratø stebulës, ðokama ir

dainuojama, einama imèiø, ieðkoma paparèio þiedo, deginami arba plukdomi

vainikai, spëjama vedybinë laimë. Stengimasis joniniø naktá visiðkai

nemiegoti atsispindi archaiðkame tikëjime, jog tas, kas joniniø naktá ir

iðvakarëse visiðkai nemiega, ágyja gydomàjà galià ( ðioje sakmëje berniukas

praleidþia naktá miðke, iki pat pparyèiø, skaito knygà – dar prieð saulës

tekëjimà . suðniokðtë vëjas ir nuskambo ant drobulës pilkas þiedelis.

Berniukas pasiëmë ir, atpjovæs rankos odà, ádëjo þiedà. Kai ranka uþgijo ,

tapo viso pasaulio þinovu. ) Joninës – dangaus dievams skirta ðventë.

Joniniø apeigø trukmë nuo vienos dienos iki kitos , stengimasis visà naktá

nemiegoti, lauþø deginimas, norint apðviesti visà apylinkæ, liudija jonines

esant ðviesos ir dienos, o ne tamsos ðventæ. Ðioje ðventëje nuo seno

inscenizuojama kova tarp ðviesos ir tamsos, tarp dienos ir nakties, tarp

dangaus ir poþemio bûtybiø, kuri vëliau gavo kovos tarp gërio ir blogio

prasmæ. O kova inscenizuojama todël, kad per jonines saulë ir kitos mitinës

bûtybës bûdavo pasiekusios ir savo galybës apogëjø, ir kartu kritiðkà

momentà – kai jø jëgos tuoj ims sekti . Tik dabar dar galima kovoti ir

áveikti prieðiðkas jëgas. Todël joninëse , prieðingai kûèioms, atsispindi

ne tiek tamsiøjø jëgø aktyvumas, kiek kova su tomis jëgomis ir tos kovos

efektyvumas. Ðioje sakmëje berniukas nugali tamsiàsias jëgas, jis

neiðsigàsta. Kaip laimætojas jis apdovanojams regëjimo , iðminties dovana.

Kiekvienas, priartëjæs , palytëjæs tà ribà, skirianèià þmogiðkàjá pasaulá

nuo meta pasaulio ( realiausiai , remaintis mitologija, tai galima padaryti

kritiniais momentais, kai stichiðkos gamtos jëgos pasiekia aukðèiausià

taðkà begalybës prasme ) tampa iðrinktuoju, palytëtuoju, paþymëtuoju.

Berniuko meta þenklu tampa po oda ádëtas þiedelis.