Alfonso Nykos-Niliūno prarasties filosofija. Keletas poetinio „aš“ aspektų

Literatūros studijos atsiskleidžia kaip tam tikrų mąstymo apie literatūrą

formų pavyzdys, keliantis teksto perskaitymo galimybės klausimą. Tačiau, ar

įmanoma konkretizuoti, t.y. apibrėžti, tas galimybes? Jeigu orientuosimės į

klasikinius filosofijos modelius, turbūt atsakysime, kad kiekviena galimybė

yra savaime apibrėžta ir nurodo tam tikrą teksto analizės aspektą. Tokiu

atveju tampame modelio, arba sukonkretintos galimybės, nurodymų

vykdytojais. Tiesa, tikriausiai turėtume džiaugtis galimybe pasirinkti, juk

filosofai pateikė ne vieną, o daugybę teksto mąstymo būdų. Taigi, bet

kuriuo atveju mūsų laisvę ar nelaisvę išsako tai, kaip mes šias sąvokas

suvokiame. Atrodo, kad orientuojamės tik į save t.y. į savo norus. Tačiau

ką pirmiau pažįstame tekstą ar modelį? Ar tekstas nurodo perskaitymo būdą,

ar modelis apibrėžia teksto kalbėjimo galimybę? Atrodo, tiktų abu panašiais

atvejais vartojami žodeliai – “taip” ir “ne”. Juk esame laisvi pasirinkti.

Neabejojame, kad intelektualinė erudicija dažnai yra vienintelė teksto

perskaitymo galimybės nuoroda. Ji leidžia varijuoti teksto informacija. Ne

veltui kalbama apie teksto perskaitymo būdų begalybę. Atrodo, jog ir vėl

orientuojamės į save – tekstui visuomet pritaikome savo žinojimą. Ar

įmanoma tokiu atveju teksto ir skaitančiojo komunikacija? Privalome

priversti tekstą prabilti ar tiesiog turime pasakyti jam tai, ką žinome

patys. Stigdami tam tikrų žinių, nesuprastume teksto kalbos. Tačiau ar

teisingas yra teksto suvokimas, kai “primetame” jam savo žinojimą?

Šiuo atveju pats klausimas diktuoja vienintelį galimą atsakymą – teksto

suvokimas, ggrįstas intelektualine skaitančiojo erudicija, yra individualus,

arba asmeninis.Vadinasi, bet kuris filosofų siūlomas teksto perskaitymo

modelis sukuria objektyvią teksto kalbėjimo ir jo suvokimo erdvę. Tačiau ar

tai reiškia, kad toks teksto suvokimas yra teisingas? Jis pagrįstas

konkretaus metodo tiesa, taigi yra teisingas tiek, kiek teisingas pats

metodas. Tad teksto suvokimo ribą nustato ne mūsų asmeninis intelektualinis

pasirengimas ir intuicija, t.y. ne mūsų asmeninė, bet konkretaus modelio

tiesa. Todėl pasidaro labai svarbu, ką pirmiau pažįstame – tekstą ar

modelį; ar tekstas siūlo suvokimo būdą, ar modelis primeta jam objektyvų

žinojimą?

Negalime teigti, kad tuomet visiškai išnyksta subjektyvumas. Jis

pasireiškia, tarkim, pasirenkant modelį.

Savo teksto perskaitymo modelį dažnai nurodo pats autorius – jo estetinės

pažiūros, išryškėjusios kritikos straipsniuose. Geriausias pavyzdys –

lietuvių išeivijos poeto Alfonso Nykos – Niliūno asmenybė ir jo

“Eilėrašciai”(1996) bei kritikos straipsnių rinktinė “Temos ir

variacijos”(1996). LLiteratūros kurinys, A.Nykos Niliūno samprata, kuriamas

racionaliai, įkvepimas tėra dingstis sukurti meninį universalumą:

“Spontaniškai išgyventa medžiaga dar nėra meno kūrinys. Jai sutvarkyti

reikalinga sąmoninga statytojo ranka.” Taigi įkvėpimas išreikštų ontologinį

kūrinio aspekta, tačiau jo kokybę, arba meninę vertę, nulemia racionalusis

pradas. Toks supratimas leidžia ieškoti poetinio subjekto tuose etinės

psichologijos bei psichoanalizės modeliuose. Neatsitiktinai poetas rašo:

Nebesigindamas prieš laiką, nepajėgęs

Ištrūkti iš namų nelaisvės, sėdžiu

Verandoje ir tau rašau įsivaizduotą

Savo paties neišsipildymo ir sudužimo

Istoriją.Tad paklausyk(.)

“Neišsipildymo istorija”

Įvardijama autentiško kalbėjimo ar sakymo galimybė – “Tu”, arba Kitas.

Poetinio universumo kalba, vaizdiniai yra kuriami ir projektuojami į

Kitą.Aš-tu trajektoriją yra kaip egzistencijos sąlyga. Tokiu būdu aš-tu

santykis yra ne psichologinis, bet ontologinis:

Man miegančiam vienam kažkas suriko:-Kelkis!-

Ir aš radau vidudienį su vėju vaikštant po namus.

Dabar esu aš dar labiau išalkęs;

Laukai pavasariu jau dvelkia,

Bet Tu nesikeli.Ir aš dainuot imu.

“Vaikystė”

Būtent šioje trajektorijoje A. Nyka-Niliūnas išpildo savo ontologinį

poetinio kalbejimo aspektą. Vis dėlto tas santykis nėra natūralus.

Pirmiausia jis būtinas siekiant savižinos vientisumo.Vienas prancūzas E.

Levinas (psichologas) pastebi: “Žmogus gali tapti vientisu ne santykyje su

pačiu savimi, bet santykyje su kitu.” Prancūzų psichoanalitikas, išplėtojęs

lingvistinio simbolio sampratą ir kalbos struktūrą, J. Lacan’as Kitą

įvardija “simbolišku”. Tai socialiniu kodu(vaizdiniu, draudimu, normu),

kuriuos vaikas jau randa atėjęs į šį pasaulį, visuma. Tai plotmė, kurioje

realizuojasi subjektas.Akivaizdu, kad A. Nyka-Niliūno poetiniai ženklai,

motyvai dažnai ateina iš įvairiu istorinių laikotarpių ir kultūrų:

Aš ir dabar, kovoms prie Ksanto

Vaizduotėje seniai numirus, klausiu:

Kas tu buvai, o Astioche?

Ir iš pasamonės skeveldrų

Statausi juodą laivą,

Kad ir mane Homeras atsimintų.

“Homero laivų katalogas”

Jeigu kartezinėje tradicijoje subjektas buvo substancionali vienovė,

suverenus sąmonės ir savimonės turėtojas bei vienintelis atskaitos taškas

kultūroje, tai šiuo atveju priešingai-subjektas iškyla kaip kultūros

funkcija, kaip taškas, kuriame susiduria simbolinės kultūrų struktūros bei

pasireiškia kultūrinės pasąmonės jėgos. Ne kultūra yra individo atributas,

bet pats iindividas tampa kultūros atributu, t.y. būdamas “nieku”, tam tikra

“tuštuma”, subjektas pripildomas simbolinių matricų turinio. “Simboliška”

stengiasi visiškai pajungti sau individą. Tuo tarpu individas vartoja

kultūros topus, idant jiems padedant sukurtų narcizinį vaizdinį – tai yra,

teikdamas “aš” vietoje subjekto, kuri jam primeta simbolinės struktūros

kaip socialinį vaidmenį, sukurtų savo kultūrinį alibi:

Chalkidės kunigaikštis ir Bizantijos vasalo

Stavrakios vaikai, du garbiniuoti

Juodais plaukais berniukai, senstančių tėvų,

Ilgai ir išmintingai valdžiusių šį kraštą

Buvo ištremti

Tokia yra Chalkidės kunigaikščio

Stavrakos vaikų istorija. Tokia yra ir mano

Paties istorija: tik aš lig šiolei vis dar nežinau

Mane apakinusio tėvo ir karaliaus vardo.

“Chalkidės kunigaikščio vaikai”

Kita aš pozicija A. Nykos-Niliūno poetiniame universume yra vienintelis

nežinomasis pačiam sau:

Nežinau, kas esu

Neradęs

Atsakymo į baisų

Klausimą, kas aš esu,

Nematas ir nematomas

Bandau išspręsti

Lygtis, kuriose

Vienintelis nežinomasis –

Aš(.)

“Gnoseologija”

Tokį “aš” pavidalą J. Lacan’as vadina “įsivaizduojamu”. Esminė

“įsivaizduojamo” funkcija – psichinė individo apsauga. “Įsivaizduojamas”

pavaldus ne realybės principui, bet iliuzijos logikai. Ji sukuria tokį “aš”

vaizdinį, kuris patenkina patį individą. “Nežinojimo” ir “paklydimo”

plotmėje pačiame “aš” atsiranda nediferencijuojama “stoka”, kuri įtakoja

realumo laipsnį. “Stoka” žmoguje pasireiškia geismo forma. Patį geismą

valdo patenkinimo ir nepatenkinimo principas, kuris yra orientuotas į

empirinius daiktus. A. Nykos-Niliūno poetiniame universume susiduriame su

“aš” traukimusi iš tapatybės lauko, bėgimu, kuris iš tikrųjų reiškia

troškima būti geidžiamu, t.y. mylimu, pripažintu komunikacijos akto

dalyvių. Todėl meniniame pasaulyje daiktai šaukiasi poetinio “aš” judesio:

Nebegalėdamas pakelti džiaugsmo

Prisiminimų deginamas, vėl keliuosi ir einu.

Tada jie vejasi mane, norėdami paguosti,

Maldaudami jų nepalikt vienų,

Sakydami:-Palieski

Ir savo rankų ugnimi gaivinki mus!

“Grįžimas”

Geismas, anot J. Lacan’o, išreiškia siekį ne valdyti pasaulį, bet susilieti

su juo. Kaip tik tokį poetinį “aš” randame A. Nykos-Niliūno mąstymo

struktūroje. Tai patvirtina ir literatūrologo Rimvydo Šilbajorio

interpretacija, teigianti, kad A. Nyka-Niliūnas “nesielgia kaip visagalis

ir nepažeidžiamas maestro. Jis ne tiek vartoja tikrovę savo muzikos

instrumentui sukurti, kiek stengiasi pavirsti su visa tikrove į tą muzikos

instrumentą.” Tokiu būdu A.Nykos-Niliūno poetinis “aš” tampa visiškai

priklausomas, subordinuotas jį supančių daiktų aplinkai. Pratęsdami J.

Lacan’o mintį, pastebėsime, kad geismo patenkinimas sunaikina patį geismą.

Egzistencijos tąsai reikalingi vis nauji geismo objektai. Jų netektis A.

Nykos -Niliūno poetiniame universume tolygus mirčiai:

Bet vieną naktį grįžta jie per darganą ir lietų

(Pamišęs aidas klykia šuliny)

Ir, neberadę nieko, ką ir vėl galėtų

Mylėti, krinta po slenksčiu, išsekę ir liūdni,(…)

Ir, glostomi ranka tylaus vaikystės vėjo,

Iš lėto miršta, ramūs nuostabiai.

“Laimingi žmonės”

Poetinis A. Nykos-Niliūno “aš” ryškėja ir santykyje su moteriškumo

fenomenu. Galime pastebėti, kad jo poezija išsako ištisą moters

egzistencijos pasaulyje prasmės istoriją: mergaitė-sesuo-tu(mylimoji)-

motina. Krikščioniškoje tradicijoje šitai būtų moterystės sakramentas:

Tik joms vienoms klusni

žiema

Atskleisdavo nesutepto baltumo

Užuolaidas į niekieno nepaliestą pasaulį.

“Mergaitės žiema”

Šiame moters būties modelyje autentiškasis “aš” esti sūnus. Dažna poetinio

subjekto savybė yra erotinis santykis, atsiskleidžiantis per įvairius

pavidalus, kurių ryškiausias-mergaitiškumas:

Į skambantį mergaitės sapną, pilną

Erotiškų kvapų, obsceniškai nervingų

Linijų ir gestų,-kambarį,

Kur tu tada gulėjai

Nuoga prieš sužeista Apvaizdos akį(.)

“Lindau”

Aišku, kad poetinio “aš” kokybės kinta sulig geismo objektais: A. Nyka –

Niliūnas nuolat vaduojasi iš simbolinės struktūros jam primetamų

vaidmenų(subjekto), kurdamas sau įvairius kultūrinius alibi. Tokios

filosofijos ontologinis pagrindas-poetinio “aš” įvaizdžių kūrimas, tuo

tarpu pažinimo procesas- kai tų kultūrinių pavidalų atsisakoma, jie

prarandi. Tai sudaro A. Nykos-Niliūno prarasties filosofijos esmę:

Nes ne susitikimas, žudąs

Meilę ir ištikimybę, bet išsiskyrimas

Sukuria pasaulį, kurs jam pasilikus, būtų

Praradęs teisę tapti ir gyventi

“Jėzaus atsisveikinimas”

Aktyvus, tikrovę perkuriantis (A. Nyka-Niliūnas poeto paskirtį suvokia kaip

egzistencinės patirties perkūrimą) subjektas sąmoningai orientuoja

individualią patirtį į praradimą. Tai apibrėžia A. Nyką – Niliūną ne vien

kaip “kosminį egzistencialistą”, bet ir nurodo jo autentišką daikto

patyrimo būdą(originalų lietuvių poezijoje):

Ribos ir praradimo valandą(.)

Aš būsiu upė ––

Akla ir dumblina,

Besirausianti tavo šaknyse, (.)

Lietus – tirštas, limpantis ir pilnas sraigių,

Tekantis tavo liemeniu,

Nuplaująs svetimų man rankų dulkes(.)

“Medis iš Green Point”

Poetui svarbus pats daiktų (kūnų) santykis, suteikiantis galimybę

atsisakyti iliuzinių daikto kokybių. Pastebime, kad prarasties aspektas

geriausiai atspindi ne vien A. Nykos – Niliūno gelminę psichologiją

egzistencinės komunikacijos ir simbolinių struktūrų erdvėje, bet ir nužymi

fenomenologinį kūnų(daiktu) tarpusavio santykį. Poetas tarsi sustabdo

romantiškojo “aš” projekcijas į daiktą, nesistengdamas jo pakeisti,

suaktyvinti, bet visomis perceptyvumo galimybėmis žvelgia į daikto esmę,

priversdamas jį patį nusimesti idealybės šešėlius, simbolinių struktūrų

apvalkalus.

Suvokdami kūną(daiktą) kaip vienintelę galimybę sąmonės ir pasaulio

koreliatyvumui, negalime apeiti ir paties A. Nykos – Niliūno kaip rašančio

subjekto, kūniškumo(daiktiškumo) savybės. Iškėlęs klausimą “Kas yra

kūnas?”, A. Nyka – Niliūnas atsako: “Kūnas yra būti”(eil. Mergaitės daina).

Ontologinėje dimensijoje buvimo esmę išreiškia ieškojimo aistra. A. Nykai –

Niliūnui ieškojimas pirmiausia reiškia siekį pačiam atsisakyti paveldo,

vaduotis iš idealybės. Suvokiant savo kūniškumą, atsiskleidžia ir

laikiškumo galimybės. Taip pat sukuriamas praradimo kultas. Viename

dienoraščio fragmentų A. Nyka – Niliūnas šitai išpažįsta tokiais

įvaizdžiais:”(.) rašte gyva patirtis atrodo kaip karalaitė, paguldyta į

stiklo karstą;graži, bet amžinai prarasta.”

Tarptautiniai žodžiai

Ontologinis(ontologija)- Dievo buvimo įrodymas; filosofinės būties mokslas.

Substancionali- esminė, pagrindinė.

Kartezinė- susijęs su prancūzų filosofo Rene Dakarto ir jo pasekėjų mokslu.

Empirinius daiktus- pagrįstas patyrimu.

Egzistencija- būvimas, gyvenimas.

Sublimacija- betarpiškai kaitinamos kietosios medžiagos virtimas dujomis,

garavimas, aplenkus skysčio stadiją.

Fenomenologinis- subjektyvioji idealizmokryptis filosofijoje, neigianti

objektyviojo pasaulio buvimą, vienintele realybe tepripažįsta sąmonės

reiškinius, fenomenus.

Perceptyvumo(percepcija)- suvokimas, betarpiškas objektyviosios tikrovės

atspindėjimas jutimo organais.

Koreliatyvumas- sąsajus, tarpusavyje susijęs, santykiaujantis arba

tarpusavyje susiję kalbos elementai.