Realizmas

Turinys

Įvadas 3

Realizmas 3

Onorė de Balzakas 4

Fiodoras Dostojevskis 5

Žemaitė 7

Įžanga

Romantizmą pakeičianti literatūros kryptis vadinasi realizmas. Didžiosiose Europos ir Amerikos literatūrose jis įsigalėjo apie 1840 m. (lietuvių literatūroje šiek tiek vėliau) ir vyravo iki pat XIX a. pabaigos. Realizmas susijęs su XIX a. europiečių gyvenimo pokyčiais, mokslo atradimais, su išaugusiu rašytojų dėmesiu viduriniajam ir žemesniajam visuomenės sluoksniui – darbininkijai, smulkiesiems ir vidutiniams verslininkams, tarnautojams. Realistai nusigręžia nuo romantikų suabsoliutinto žmogaus dvasios ppasaulio ir susitelkia ties daiktiškosios žmogaus aplinkos vaizdavimu. Ši literatūros kryptis paskatino šiuolaikinių literatūros žanrų, pirmiausia romano, išpopuliarėjimą. Vėlyvoji realizmo atmaina, išryškėjusi XIX a. paskutiniame ketvirtyje, vadinama natūralizmu.

Realizmas XIX a. Vakarų Europos literatūroje

Amžiaus idėjos ir faktai. – Su ketvirtuoju XIX a. dešimtmečiu romantizmas blėsta. Nuo idealaus dvasinio pasaulio žmonių akys nukrypsta į materialų žemės pasaulį. Fantastines svajones pakeičia rūpestis kasdiene duona ir kova dėl jos.

Naują dvasią plėtotis paskatina gamtos mokslu pažanga, filosofija, socialinis gyvenimas. Šitų sričių gyvenimo nnaujovės pakeičia ir literatūros veidą. Technikos išaugimas duoda ne tik naujų siužetų, bet ir naujų žodžių – techninių. Darvinizmas literatūrai duoda naujų temų: kova dėl būvio, paveldėjimo klausimai, prisitaikymas prie aplinkos.

Mokslo išradimai davė naują darbo jėgą – mašiną. Didėja pprekyba su kolonijomis, plečiama pramonė, statomi fabrikai, kuriami didmiesčiai. Susidarė turtingų ir neturtingų klasės, darbdaviai ir darbininkai, kapitalistai ir proletarai. Socialinė nelygybė ir būvis literatūrai turėjo didžiausios įtakos: davė naujų siužetų, naujų charakterių, naujų problemų ir tendencijų.

Tiesioginiu būdu grožinei literatūrai daug mažiau įtakos padarė religijos klausimai, bet pačiame gyvenime jos reikalai buvo aktualūs.

Apie amžiaus vidurį sustiprėjo religinė kova keliais frontais. Materialistai ir pozityvistai kovoja ne tik su dvasininkais, bet iš viso su religija. Įrodinėja, kad Evangelijos tik mitai, o Kristus tebuvęs kartais kilnus žmogus, kartais apsimetėlis ar silpno proto.

Nors amžiaus antroje pusėje bažnyčia centralizuojama, disciplinuojama, bet didelė dalis mokslininkų yra aiškioje pozityvizmo įtakoje. Jie duoda toną visam šio amžiaus gyvenimui ir literatūrai.

Literatūra. – Literatūra nebeieško vaizdų iir idėjų fantazijos pasaulyje; ji nusileidžia į kasdienį realų gyvenimą, kuriame, pasak pozityvistų, eina kova dėl būvio. Mažiau juos domina gamta, daugiau žmonių gyvenimas: darbininkai – proletarai ir jų skurdas, kapitalistai išnaudotojai ir jų prabanga, valstiečiai mažažemiai, baudžiauninkai, o iš antros puses dvarininkai. Šita socialine antiteze yra mėgstamoji literatūros sritis. Parodomas ir žmogus, nauju amžiaus idėjų pagautas.

Šita literatūra gavo realistinės literatūros vardą (res – daiktas).

Realistinė literatūra nori vaizduoti tokį gyvenimą, koks jis yra, vaizduoti objektyviai, nerankiojant „gražių“ ir „„negražių“ paveikslų, nerodant savo nuomonių ir jausmų; vaizduoti su visomis smulkmenomis. Dėl to iš rašytojo reikalaujama dabar ne lakios fantazijos, bet sugebėjimo pastebėti gyvenimą.

Šio amžiaus rašytojai stipriausiai išplėtoja romaną ir novelę. Vietoj romantinio nuotykių romano išaugo socialinis romanas (Č.Dikensas, I.Turgenevas), papročių romanas (O. de Balzakas, G.Floberas, Gi de Mopasanas), psichologinis (F.Dostojevskis), istorinis (L.Tolstojus), natūralistinis romanas (E.Zola).

Šiame amžiuje literatūroje skirtini du periodai – realistų ir natūralistų. Pirmieji žmoguje pastebi ir dvasinių pradų, antrieji tik fiziologiją (kūną). Realistine kryptis yra ankstyvesnė, kiek susijusi su romantizmu, be aiškių mokslinių tendencijų; natūralistinė – vėlesnė (maždaug paskutinis XIX a. ketvirtis Vakaru Europoje) aiškioje pozityvistų įtakoje.

Užsienio rašytojai:

· Gogolis,

· Balzakas,

· Tolstojus,

· Dostojevskis ir t.t.

Lietuvių rašytojai:

· Žemaitė,

· Kudirka,

· Petkevičaitė – Bitė,

· Biliūnas

· Krėvė,

· Vaižgantas,

· Mykolaitis – Putinas,

· Jonas Marcinkevičius,

· Cvirka,

· Baltušis,

· Vienuolis ir t.t.

Onorė de Balzakas

(1799-1850)

Prancūzų pirmuoju realistu laikomas Onorė de Balzakas, nors jis rašė dar pačiame prancūzų romantizmo įkarštyje. Jis naujo tipo rašytojas – literatas, amatininkas, literatūros „katorgininkas“.

Vienas žymiausių XIX a. Vakarų Europos realistų Onorė de Balzakas (Honore de Balzac) gimė 1799 metų gegužės 20 d. Prancūzijos centre, Tūro mieste. Tėvas buvo valdininkas ir vertėsi komercine spekuliacija, kuri padėjo pralobti. Aštuonerių metų Onorė buvo atiduotas į Vandomo koledžą. Tėvams persikėlus į Paryžių, mokėsi įvairiuose pensionatuose. Vėliau, tėvo noru, įstojo į teisės fakultetą iir drauge dirbo notaro kontoroje. Tačiau Onorės nedomino teisininko karjera, o aukštumų jis stengėsi pasiekti per literatūrą. Kilus konfliktui tėvas nusileido ir davė dvejus metus sūnui išbandyti savo jėgas. Gaudamas nedidelę tėvų paramą jaunuolis apsigyveno Paryžiuje, skurdžioje palėpėje, pasišventęs literato darbui.

O. de Balzakas jau nuo mažumės labai daug skaitė, buvo visapusiškai išsimokslinęs, turėjo lakią vaizduotę ir daugybę įvairiausių iliuzijų. Todėl dėl neįgyvendintų ketinimų ar nepasiteisinusių fantastiškų planų jis visą savo gyvenimą nepajėgė išbristi iš skolų.

Onorė de Balzakas – žmogus, beveik fanatiškai atsidavęs literatūrai. Nuo jaunystės iki mirties jis stengėsi įrodyti esąs literatas. Literatūra jam buvo ir gyvenimo tikslas, ir pragyvenimo šaltinis. Todėl nenuostabu, kad jis kasdien rašė bent po 10, o įkvėpimo pagautas net po 14 – 16 valandų per parą, – dažniausiai naktimis, miegą vaikydamas kava. Toks gyvenimas tęsėsi apie dvidešimt metų, kol galiausiai nualintas jo kūnas ir siela užgeso sulaukus vos 51 metų.

Rašytojo manymu, meno, kaip ir mokslo paskirtis – padėti žmonijai. Literatūra skirta ne maloniam laiko praleidimui. Ji – žinių šaltinis. Šiuo požiūriu menininkui keliami specifiniai uždaviniai : kurdamas jis turi atsisakyti asmeninių interesų. Rašytojo gyvenimas nuolatinė auka. Pats Onorė save vadino ,,prancūzų visuomenės sekretoriumi”. Menininkas, – sako Balzakas, – yra ddidesnis už karalių: jo kūriniai veikia žmones ištisus šimtmečius, o karaliaus galia baigiasi su jo mirtimi. Taigi, rašytojo atsakomybė žmonijai didžiulė – jis ir mokslininkas, ir moralistas.

Gausiame literatūriniame palikime, kuriame matyti platus XIX a. visuomenės gyvenimas ryškėja šios svarbiausios kūrybos temos: pragaištingas tuometinės visuomenės poveikis asmenybei, pinigai, natūralių šeimos santykių irimas, jaunuolio kelias visuomenėje. O. De Balzako sukurti socialiniai ir psichologiniai tipai labai įspūdingi, įstringantys atmintin. O visa Onorės de Balzako kūryba turi didelę išliekamąją vertę. Ji – tartum XIX a. pradžios visuomenės enciklopedija. Joje visapusiškai atskleidžiama žmogaus asmenybė ir to meto visuomenės raida bei dėsningumai.

Fiodoras Dostojevskis ,,Nusikaltimas ir bausmė”

F. Dostojevskis buvo vienas iš nedaugelio rašytojų, labiausiai veikusių XX a. literatūros, filosofijos, teologijos mąstytojus, Rusijos ir viso pasaulio skaitytojus bei kritikus. Dabar šis intravertas yra laikomas literatūros klasiku ir tikrai ne be reikalo.

F. Dostojevskis gimė 1821 m. lapkričio 11 d. Maskvoje. Jo tėvas, Michailas Dostojevskis, dirbo vargšų ligoninėje gydytoju, o motina buvo paprasto pirklio duktė vardu Marija Načiajeva. Fiodoras būdamas penkiolikos metų neteko mamos, o netrukus ir tėvo. Mokėsi namie, pensionuose, baigė karo inžinerijos mokyklą Peterburge.

1849 m. išleidęs savo pirmąjį romaną Vargo žmonės, F. Dostojevskis buvo areštuotas už dalyvavimą nelegalios M. Petraševskio

bendrijos susirinkimuose bei už cenzūros uždrausto Belinskio laiško Gogoliui skaitymą. Mirties bausmė paskutiniu momentu buvo pakeista katorga ir vėliau tarnyba eiliniu kariuomenėje iki gyvos galvos. Vis dėlto po dešimties metų rašytojas sugrįžo į Peterburgą ir išleido apysakas Dėdulės sapnas, Stepančikovo kaimas ir jo gyventojai, romaną Pažemintieji ir nuskriaustieji, Užrašus iš mirusiųjų namų”. Kartu su broliu Michailu leido žurnalus „Vremia” ir „Epocha”.

Katorga ir sunkus gyvenimas turėjo daug įtakos F. Dostojevskio kūrybai. Jo kūriniuose žmogus visada ieško savęs, analizuoja savo iir aplinkinių žmonių gyvenimus, o ir pats rašytojas daugelio kritikų yra vadinamas racionaliu etiniu intuityviu intravertu. Jam būdinga savianalizė, didelis psichologizmas, gili filosofija. Kasdieninį gyvenimą F. Dostojevskis visada siejo su „amžinosiomis” žmonijos egzistencijos problemomis, todėl kūrybai būdingas minimalus buities vaizdavimas, ir gilus skverbimasis į žmogaus psichiką, idėjos dominavimas meniniame paveiksle, psichologinis groteskas, veiksmo dramatiškumas, detektyvinio romano elementai. Prieš skaitytojo akis – tarsi drugio krečiamo pasaulio vaizdas. Susigaudyti jame galima tik suvokus visumą, išgirdus autoriaus balsą.

Kūryba rašytojui buvo vienintelis ppragyvenimo šaltinis, tačiau jis niekuomet dėl pinigų nevaizdavo to, kas jam pačiam neatrodė aktualu. F. Dostojevskis nuolat akcentuodavo rašytojo atsakomybę ir jo reikšmę visuomenei. Jis atskleidė savo politines, visuomenines ir etines pažiūras beletristikoje – apysakoje Užrašai iš pogrindžio, romanuose Nusikaltimas iir bausmė, Idiotas, Velniai, Jaunuolis, Broliai Karamazovai ir kt. Savo kūrinius leisdavo maždaug kas du – keturis metus.

Broliai Karamazovai buvo paskutinis F. Dostojevskio kūrinys – įtempto trejų metų darbo ir viso gyvenimo apmąstymų bei ieškojimų rezultatas. Romanas atskiru leidiniu pirmą kartą išėjo 1880 m. gruodžio mėnesį. 1881 m. vasario 9 d. rašytojas mirė.

Iki šių dienų F. Dostojevskis daugeliui yra neaiški charizmatinė asmenybė ir labai sunkiai suvokiamas rašytojas. Jaunoji karta dažnai išgirsta jo vardą ir numoja ranka – per sudėtinga, sena, nuobodu. Tokia nuomonė yra klaidinga – F. Dostojevskis buvo vienas iš genialiausių ir unikaliausių visų laikų rašytojų, o jo kūryba privertė susimąstyti ir pažiūrėti į pasaulį kitomis akimis ne vieną. Literatūros klasikas ir genialus intravertas, XIX aa. rusų literatūros ir kultūros pažiba – toks yra ir buvo F. Dostojevskis.

,,Nusikaltimas ir bausmė” – garsiausias Dostojevskio romanas, tvirtai įėjęs į pasaulio literatūros aukso fondą. Šis romanas, parašytas 1865-1866m. Peterburge, susijęs su tam tikra rašytojo asmenine patirtimi, su epochos idėjomis bei problemomis. Jame matyti vargšo žmogaus Peterburgas, kokį turbūt regėjo pats Dostojevskis, ambicingas, tačiau neturtingas studentas; galima pajusti ir to meto Rusijoje bei visame Vakarų pasaulyje populiarios visuomenės pertvarkymo teorijas. Tačiau romano centre esanti nusikaltimo prieš moralinius visuomenės ppagrindus ir atsakomybės tema, joje susieinančios problemos ir idėjos yra iš esmės visuotinės, amžinos, nė kiek nepasenusios, o kai kuriais aspektais ir dar aktualesnės šiandien, praėjus bemaž pusantro šimto metų nuo romano sukūrimo, ,,etninių valymų” ir pasaulinio terorizmo epochoje.

Pagrindinis šio romano veikėjas Radionas Raskolnikovas. Tai jaunas, gražus, įdomus žmogus, tačiau tuo pačiu ir negailestingas žudikas, maištautojas. Raskolnikovas mąstė apie viską. Kadangi jo gyvenime buvo labai daug visiškai skirtingų žmonių, jam teko itin sunkus psichologinis uždavinys: susidoroti su visa jį pasiekiančia informacija.

Kurinio pradžioje Raskolnikovas gauna laišką iš motinos, kuriame rašoma, kad jo sesuo Dunia išteka už Lužino, kurio labai nemėgo Raskolnikovas. Tai pat jis sužino, kad jo sesuo išmesta iš tarnaitės pareigų, kadangi šeimininkas Svidrigailovas išdavė žmona, pasinaudodamas Sonia. Šios liūdnos naujienos labai sukrėtė Raskolnikovą. Gan neretai atsiskleidžiantis pyktis privertė griežtai pašnekėti su Lužinu, kuris yra labai turtingas , liepė jam nešdintis iš jo šeimos gyvenimo. Jis leido sau jį skaudžiai įžeist, parodydamas, kad nereikia jam jo pinigų.

Tame pačiame Peterburgo mieste gyveno lupikautoja senutė. Raskolnikovas jai užstatė savo tėvo laikrodį, kuris jam buvo labai brangus. Tačiau ta lupikautoja labai suteršė jo orumą duodama už ta laikrodį juokinga sumą rublių. Tai paskatino jį ją užmušti, jis tai ppadarė pasinaudodamas kirviu, rastu malkinėje. Šis kirvis įgavo svarbią simbolinę prasme: tai bene pats žiauriausias žudymo įrankis, jo manymu ji to nusipelnė. Taigi atsiskleidė jo vidinis žiaurumas. Nepaaiškinamą neapykanta nesąžiningiems žmonėms priešingai parodo jo sąžiningumą. Imtis tokių žiaurių priemonių Raskolnikovą privertė ne vien įžeistas jo „ego“. Raskolnikovas piktinosi matydamas tokį skurdą. Jis pats gyveno visiškame skurde, jis kartais, net neturėdavo už ką pavalgyti. Toks skurdas jį labai išsekino dvasiškai ir fiziškai.

Raskolnikovas paėmė iš senutės ne visas jos sukauptas brangenybes ir pinigus, jis paėmė tik tiek, kad užtektu padalinti skurstančiom šeimom, jis norėjo padėti tom

šeimom kurioms tų pinigų tikrai reikėjo. Atsiskleidžia jo idėja keisti neteisingą pasaulį, tai labai taurus jo asmenybės bruožas.

Tačiau Raskolnikovo vidinis sąžinės balsas vis tiek prabyla ir priverčia jį labai graužtis dėl to ką padarė. Netikėtai jis gauna kvietimą į kontorą, tai labai jį išgąsdino. Jį apsėdo neapsakomas baimės jausmas ir gniuždanti mintis, kad jį apkaltins žmogžudyste. Nors jis manė, kad padarė tai vardan to, kad keistų negailestingą pasaulį. Raskolnikovas lygino save su Napoleonu, kuris vardan gerų tikslų išžudė šimtus žmonių, jis mąstė kas būtų jeigu kas nors būtų sutrukdęs mokslininkui išrasti elektrą. Jos išradimas padarė lemtingą perversmą visame pasaulyje. Raskolnikovas skirsto žmones į tuos kkurie yra pilkas kasdienybė ir į tuos, tikruosius žmones, kurie turi sugebėjimų ir talento tarti savo aplinkoje naują žodį. Jis laiko save tuo, kuris gali keisti pasaulį aplink save ir pateisina tokias amoralias priemones siekiant perversmo. Tačiau toks jo noras kainavo jam labai daug psichologinių kančių ir išgyvenimų. Raskolnikovas būdamas kontoroje, net apalpo sužinojęs, kad jis buvo iškviestas tik dėl to, kad nesumokėjo nuomos mokesčio. Tai parodo labai stiprų vidinį sąmyšį ir visišką Raskolnikovo dvasinį pasimetimą.

Raskolnikovas yra labai atvira asmenybė, jis visada garsiai reikšdavo savo jausmus ir iškilusius klausymus, jis nesibodėdavo parodyti savo intelekto.

Raskolnikovas turėjo mylimąją Sonią, girtuoklio Marmeladovo dukrą, kuriai jis davė porą kapeikų, savo paskutinius pinigus, tai įvyko tada kai jis parvedė jos girtą tėvą namo ir pamatė skurstančią šeimą. Vėliau jis taip pat davė Soniai pinigų laidotuvių išlaidoms padengti. Jeigu Raskolnikovas nebūtų toks supratingas ir geras, jis tikrai nebūtų to padaręs. Tačiau jis tai daro negalvodamas, kad iš to turės kažkokios sau naudos.

Labai didelę įtaką kūrinyje Raskolnikovui padaro tardytojas, kuris yra labai smalsus ir gana gudrus. Jis priverčia pagrindinį veikėją susimąstyti apie tai ką jis padarė ir verčia jį prisiminti baisiausias silpnumo akimirkas. Raskolnikovo asmenybė buvo palaužta. Tardytojas priverčia prisipažinti padarius nusikaltimą.

Šis žmogus privedė Raskolnikovą iki to, kad jis net nežinojo kuo jam pačiam save laikyti: bailiu gyvuliu ar visiškai teisiu žmogumi.

Raskolnikovas buvo nuteistas aštuoneriems metams katorgos ir buvo ištremtas į Sibirą, tačiau jis visiškai neužsiminė apie tai savo motinai, nes ji ir taip buvo gana sena. Jis nenorėjo jos skaudinti, ir traumuoti tokia šokiruojančia žinia, kad jis žudikas ir bus ištremtas. Jo ir taip sujauktas dvasinis pasaulis leido tai suprasti.

Šio personažo nuotaika, jausmai, mintys, veiksmai visą laiką bbuvo nenuspėjami. Tai sąlygojo jo paties pasirinktas toks gyvenimas.

Žemaitė

Julija Žymantienė – Žemaitė – viena žymiausių lietuvių realizmo kūrėjų, ryškiausia Žemaitijos rašytoja. Pagrindinis kūrinių motyvas – šeimos santykiai. Daugiausia dėmesio ji skyrė moters likimui. Apsakymuose išryškėja pagrindinis Žemaitės rūpestis: meilė, šeima. Jau pirmuosiuose savo kūriniuose ji nukelia skaitytoją į devynioliktojo amžiaus pabaigos sodžių. Žemaitė pati buvo kaimo žmogus, todėl jos sukurti gamtos, kaimo ir žmonių paveikslai labai tikslūs. Skaitydami mes į viską galime pažvelgti autorės akimis. Ji vvaizdavo tai, ką matė, nesukdama galvos, ar tai patiks kitiems. Jos kūryboje atsispindi tuometinė kaimo gyventojų buitis, jų papročiai, kultūra ir gyvenimo būdas. Žemaitės apsakymai dažnai primena atskirus gyvenimo įvykius, realias jo scenas. Ji pasakoja neįmantriai, paprastai ir aiškiai, siekdama, kkad skaitytojas matytų vaizduojamus dalykus lyg gyvus. Tikrovė jai tampa tarsi tyrinėjimų objektu. Ji pastebi viską, kas yra teigiama ar neigiama. Pavyzdžiui, apsakyme “Marti” apstu neigiamų veikėjų. Tai ir Vingis, ir Vingienė, ir jų sūnus Jonas. Jie įkūnija tuometinio kaimo gyventojų tamsumą, neišsilavinimą, ribotumą. Jie yra savanaudžiai tinginiai, tačiau negali ir nenori to pripažinti ir bando viską suversti kitiems. Ypač nuo to kenčia Katrė – Jono žmona. Ji yra priešingybė visai Vingių šeimai. Joje išaukštinti visi teigiamieji valstietės moters bruožai: švelnumas, darbštumas, tvarkingumas, siekimas šviesesnio gyvenimo ir tikros meilės, žmogiškos šilumos.

Žemaitė taip įtikinamai vaizduoja tikrovę, kad, skaitydamas jos apsakymus, pasijunti tarsi pats būtum atpasakojamųjų įvykių dalyvis. Jos pasakojimai labai tikroviški. Juos dar papildo tiesioginė veikėjų kalba, išryškinanti kiekvieno ppersonažo vidines savybes.

Žemaitei geriausiai buvo pažįstamas valstiečių gyvenimas ir jo sunkumai, todėl dauguma jos kūrinių vaizduoja būtent šio socialinio sluoksnio atstovus. Rašytojai buvo artimos jų problemos, būdingos visam Lietuvos kaimui jos gyvenamuoju laikotarpiu. Todėl ji vaizdavo realią aplinką, tokią, kokią matė aplink save, ir tai, kas, jos manymu, buvo svarbu bei ją labiausiai jaudino.

Rašytoja aplinką atvaizduoja labai tiksliai, daug dėmesio skirdama detalėms. Ji vaizdžiai nupiešia kaimo paveikslą: trobas, gyvenamąją aplinką, gamtos vaizdus įvairiais metų laikais. Kartais apsakymai pradedami ggamtos ar kaimo paveikslu arba šie vaizdai įterpiami tarp vaizduojamųjų įvykių. Taip pat tiksliai vaizduojami ir veikėjai, jų išvaizda. Pavyzdžiui, “Marčioje” ypač sodriai tapomas Vingių Jono paveikslas: “Stambus, aukštas, plačiausių pečių, storo pilvo, per didumą truputį sukumpęs, rankos smalinuotos kaip balžienai, kojos kreivos kaip ritmušai, burna kaip sėtuvė, nosis kaip už trečioką agurkas.”.

Žemaitės herojai – valstiečiai, gyvenantys kaime. Savo darbu jie vos užsidirba pragyvenimui, dažnai ieško kitų pasipelnymo šaltinių. Todėl atsiranda santuokos “iš išskaičiavimo”, kai mergina ištekinama už turtingo ūkininko sūnaus arba atvirkščiai, vyras veda turtingų tėvų dukterį, prieš tai būsimiesiems uošviams primelavęs apie savo turtus. Sukuriamas tipiškas charakteris. Vaizduojama darbšti kaimo moteris, sukaupusi savyje teigiamus bruožus: darbštumą, tvarkingumą, dorumą ir meilę šeimai. Tokios yra Katrė, Petro Kurmelio motina, samdinė Janikė.

Rašytoja sukuria ryškų devyniolikto amžiaus Lietuvos kaimo vaizdą. Ji vaizduoja valstiečių gyvenimą, jų tamsumą, prastą išsilavinimą, nepamiršta kasmetinių darbų – rugiapjūtės, šienapjūtės, kūlimo. Taip pat atpasakoja namų ruošos darbus, kuriuos vieni šeimininkai atlieka gerai ir sąžiningai, o kiti gyvena visai apsileidę.

Visi šie bruožai būdingi realizmui, todėl ir Žemaitė laikoma realizmo kūrėja. Tačiau jos darbų realizmas nėra visiškai identiškas kitų Lietuvos realistų kūrybai. Vieni kūrėjai, pavyzdžiui Vincas Kudirka, smerkia rusų valdininkų priespaudą, panieką paprastam žmogui, beprotišką ppinigų troškimą. Kiti piktinasi valstiečių gyvenimo blogybėmis: girtuokliavimu, nekatalikiškais papročiais. Tai būdinga Motiejaus Valančiaus kūrybai. O Žemaitė daugiausiai vaizduoja tragišką kaimo moters likimą, daug dėmesio skiria santuokoms ne iš meilės, o dėl pinigų. Tokios šeimos yra nepilnavertės ir neduoda naudos visuomenei. Jaunos beteisės moterys pasmerkiamos visą likusį gyvenimą kentėti. Lietuvių literatūroje nėra kito tokio rašytojo, kuris taip griežtai būtų iškėlęs moters asmenybės klausimą.

Žemaitė savo kūryboje sukaupė tą gilią gyvenimo išmintį, kuri slypi mūsų kaime, tą neužgesinamą veržimąsi į laisvę, tiesą, kultūrą, grožį, kuris taip ryškiai iškyla kiekvieną kartą, kai visuomenė išgyvena kritiškas savo gyvenimo akimirkas.

Naudota literatūra:

1. Audronė Žentelytė ,,XIX amžiaus lietuvių literatūra”

2. Viktorija Daujotytė, Regimantas Tamošaitis ,,Literatūra XI-XII klasei”

3. Juozas Ambrazevičius ,,Visuotinė literatūra”