Henrikas Radauskas

Henrikas Radauskas(1910-1970)

 Henrikas Radauskas – Nepriklausomos Lietuvos lyrikas, augęs ir brendęs Lietuvoje, kūrybos viršūnių pasiekęs išeivijoje.    Henrikas Radauskas gimė 1910m. Krokuvoje (Lenkijoje). Augo Gikonių kaime, Rozalimo valsčiuje, Panevėžio apskrityje. Pirmąjį pasaulinį karą praleido Rusijoje, Sibire (Novo-Nikolajevske) lankė pradžios mokyklą. 1921m. grįžo į Lietuvą. Mokėsi Panevėžio gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje. Studijų metais pradėjo rašyti poeziją. 1929m. baigęs seminariją, vienerius metus mokytojavo Kazokiškio pradžios mokykloje. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete studijavo lietuvių, vokiečių, rusų kalbas ir literatūras. 1936m. buvo KKlaipėdos radiofono pranešėjas lietuvių ir vokiečių kalbomis, 1937-1941m. dirbo Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijoje redaktoriumi. 1944-1945m. gyveno Berlyne, iš ten persikėlė į Reutlingeną. Dirbo prancūzų įstaigoje. 1949m. atvyko į JAV. Gyveno Baltimorėje, Čikagoje, nuo 1959m. Vašingtone dirbo Kongreso bibliotekoje.    Mirė 1970m. rugpjūčio 27d. Vašingtone.

2.Pagrindinės rašytojo eilėraščių temos: 1. Gamta, jos grožis. Gamta – neišsemiamas grožio ir įkvėpimo šaltinis  (Saulės darbai, Vasaros diena, Kalnuose, Žiemos pasaka). Kūryba, poeto likimas. Poeto paskirtis – kurti grožį (Poetai arba Katastrofa, Skulptorius lipdo Centaurus, DDeganti šaka, Atradimai, Dainos gimimas). 3. Meilė (Lunatikė, Pirmoji naktis, Undinės, Malda blondinei). 4. Gyvenimas, pasaulis. Nusivylimas tikrove ir tikėjimas vaizduotės, pasakos galia (Girtuoklis grįžta namo, Uostas, Mugė, Antros rūšies restorane, Pasaka).

Vasaros diena  

Derlingi Vasaros plaukai

Kviečių bangom į žžemę krito.

Tu rankoj degančioj laikei

Akordus apgaulingo ryto.

Auksinės žirklės tingiai kirpo

Dangaus avis. Šnerėjo varpos.

Aukštoj tyloj kaip vėjas tirpo

Nebijančios numirti arfos.

Upelis bėgo pagal liepą,

Virpėdamas visom stygom.

Undinė juokdamasi liepė

Pašokt melodijom nuogom.

Klajūnas muzikas girdėjo

Balsus dangaus, vandens ir javo

Ir juos simfonijon sudėjo,

Ir ji šlamėjo ir žaliavo.

”Rytas geležinkelio stoty’’

Atrieda rytas traukiniais nerimstančiais,

Jo žvilgiai spindi bėgių geležim

Dangus ir miškas , ir peronas gimsta čia,

Kur buvo vien tik tamsuma graži.

Iš nebuvimo , iš nakties , iš nerimo

Išėmęs mėto tolius ir medžius,

Pajutę spindulius į pievą beriamus

Pravirksta rasos , kad reikės nudžiūt.

Stoty budėtojas bučiuoja sužadėtinę

(Sapne , po laikrodžiu , kurs rodo tris po keturių).

Ant sstalo juokiasi saldainis mėtinis

Ir Morsė mirksi spindinčiu variu.

Ant žydro stiebo rytas kelia inkilą,

Raudoną dėmę tarp žalių beržų.

Du žvirbliai pešasi ant geležinkelio

Dėl saujos saulės avižų.

H.Radauskas visą laiką stengėsi nebūti toks,kaip kiti. Jis siekė, kad jo kūryba būtų originali, savita, o ne ką nors kopijuojanti. Jo eilėraščius sunku priskirti konkrečiai srovei.H.Radausko kūryba tarsi atskira srovė, įvairių srovių samplaika. Ne išimtis ir eilėraštis ”Rytas geležinkelio stoty”.

Jame naudojant simbolius sukuriama poetui taip artima laisvės dvasia, išreiškiamos H.Radausko idėjos, jjo filosofija.Eilėraštyje labai aiškiai jaučiama, permainų ,naujovių, laisvės dvasia.Vaizduojamas naujos eros, naujo pasaulio gimimas, veržlus naujovių atėjimas.Bet visos šios naujovės – tai ne dangaus dovana, tai atkaklaus darbo rezultatas.

Juk H.Radauskas taip tikėjo žmogumi, jo sugebėjimu kurti, nestovėti vietoje.Jo manymu,

visas šis pasaulis sukurtas žmogaus rankomis, jo ilgu ir atkakliu darbu.

Radauskas yra turbūt vienintelis lietuvių poetas, kurio apibrėžti nepadeda jokie įprastiniai mūsų literatūros arba idėjų istorijos kontekstai ir jokie apmąstymai apie didžiąją tremties katastrofą, mūsų tautos likimo kryžkelę ar panašūs. Skaitytojas turi mokytis ir suprasti vertybių skalę, iškylančią iš vidinių, visų pirma tik pačioj poezijoj galiojančių dėsnių ir santykių. Tarp jų svarbiausias, viską lemiantis yra transformacijos principas, pagal kurį visa medžiaginė ir dvasinė tikrovė praranda savo realią prigimtį, įgydama tik tiek naujos prasmės, kiek jos reikia poetui, statančiam savo vaizduotės šventovę.