Individas ir visuomenė

INDIVIDAS IR VISUOMENĖ

Pirmiausia, gal reikėtų pradėti kalbėti apie tai, kas apskritai yra individas, kokią reikšmę jis turi visuomenės formavimuisi. Individas nėra paprastas gamtos padaras. Daugybė ryšių jį sieja su kitais žmonėmis, sudarydami visuomeninio gyvenimo pamatą. Jie veikia ir išoriškai reiškiasi per žmonių kuriamas bei ugdomas kultūros institucijas. Tad kultūra plačiausia šio žodžio prasme ir yra tai, kas mūsų gyvenimą padaro tikrai žmogišką ir atskiria jį nuo gyvūnijos pasaulyje tvyrančios tvarkos. Kiekvienas individas turi savo teises ir laisves. Laisvė – neprisirišimas pprie nuodėmės, vergavimo asmeniui, daiktui. Mes gyvename demokratinėje šalyje, kur žmogaus gyvenimas nėra apribotas jokiais griežtais draudimais, bet individo asmeninė laisvė negali būti suprantama tiesmukiškai, kaip gyvenimas nesilaikant jokių dorovės normų ir atsakomybės.

Pasak poeto Justino Marcinkevičiaus, gyvenimą reikia suprasti kaip pareigą: kaip žmogaus pareiga žmogui, jo pareigą visuomenei, kaip pareigą tautai, tačiau tai nėra tiesioginis reiškinys. Jis jaučiamas kasdieniniame mūsų gyvenime, nors nėra teisiškai apibrėžtas.

Nuo pat gimimo visi esame kažkam įsipareigoję: vaikas jaučia pareigą klausyti savo tėvo ir motinos, vvyras ir žmona – neišduoti ir mylėti vienas kitą iki mirties, seni geri draugužiai – nepalikti draugo bėdoje.Tai gyvenimiškos, kaip minėjau, neapibrėžtos pareigos. Tačiau egzistuoja ir šiek tiek kitokia atsakomybės rūšis, kur kiekvienas pilietis, kiekvienas individas privalo jos laikytis ir nnepažeisti įstatymo.

Žmonių gyvenimą valdančios normos skiriasi savo pobūdžiu, tačiau jų esmė ir paskirtis visur ir visada yra ta pati. Norma – yra bendra tam tikro elgesio taisyklė, kuri daugiau ar mažiau visuotinai pripažįstama ir turinti atsakomybės dalią. Kitaip tariant, norma visada yra liepinys arba reikalavimas, kad žmogus ja vadovautųsi savo santykiuose su kitais ir elgtųsi normos nurodomu būdu net tada, kai dėl asmeninės naudos ar kitokių priežasčių jis mielai to nedarytų. Visuomeninės, politinės, teisinės, religinės ir kt. institucijos įvairiais būdais stengiasi garantuoti, kad būtų laikomasi vieną ar kitą gyvenimo sirtį tvarkančių normų.

Galbūt pagrindinė žmogaus pareiga yra įstatymo laikymasis. Įstatymas, kaip žmonių santykius reguliuojanti norma, yra bet kokios savivalės priešybė. Tiesioginė jo paskirtis yra – užkirsti kelią savivalei, šitaip įgyvendinant ppačiame jo apibrėžime slypintį teisingumo reikalavimą. Apskritai, įstatymas turi būti suprantamas ne kaip „iš aukščiau“ ateinantis valdžios nurodymas, kokių tikslų žmogus privalo siekti ir ką jis konkrečiai turi daryti, bet priešingai – kaip draudimas arba nurodymas, ko jis neturi teisės daryti, kad neįsibrautų į kito asmens privataus gyvenimo ir jo interesų sferą.

Deja, mūsų visuomenė nėra linkusi taip palankiai žiūrėti į ivairiausius gyvenimą reguliuojančius veiksnius. Iš to kyla pasipriešinimo, savotiško maišto formos: įstatymų ir draudimų nepaisymas, ivairūs nusikaltimai. Dažnai asmuo, nusižengęs ttam tikrai normai, nenori prisiimti atsakomybės. Geriausias pasiteisinimas – kito apkaltinimas. Tad tam tikrais atvejais valdžia turi teisę kištis i privatų žmogaus gyvenimą. Teisėta ir leistina prievarta yra tik tiek , kiek jos reikia palaikyti, teisingo elgesio normoms, t.y. garantuoti, kad žmonės paklustų įstatymams ir suvoktų savo atsakomybę.

Taigi, individo prigimtinės teisės ir laisvės neturi užgožti kitų. Pareigos riboja mūsų galimybes bet kur ir bet kada daryti ką panorėjus, nes verčia mus atsižvelgti į kitų laisves ir teises. Žmogus nėra tobulas, bet sugebantis savarankiškai kelti sau tikslus ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Atsakomybę, kuri yra neatskiriamas laisvės palydovas.

PINIGŲ SVARBA MŪSŲ GYVENIME

Daugelio mūsų santykis su pinigais ne statiškas, o veikiau dinamiškas – pinigus mėgstame, jų trokštame, nekenčiame, bijome, vertiname, mėgaujamės. Vargu ar esame jiems abejingi – juos ignoruoti sunku. Požiūris į pinigus mūsų gyvenime yra ganėtinai svarbus. Jis persmelkia mūsų elgesį, koreguoja siekius, požiūrį į save ir savęs vertinimą, daro įtaką santykiams su artimaisiais ir draugais.

Reikia pinigų, reikia pinigų.

Taip, finansinė mūsų šalies padėtis nėra „blizganti”. Verstis, dirbti ir uždirbti nėra labai lengva, tačiau ar neįmanoma? Daugelį žmonių nuo finansinės gerovės tolina ne ekonominė padėtis, o veikiau įsišakniję įsitikinimai apie save ir pinigus. Manoma, kad verslui pradėti būtinas nemažas pradinis kapitalas. (O kkaip tie, kurie pradeda nuo „apskrito nulio”?) Manoma, kad „dabar ne laikas” – esu per jaunas, per senas, per mažai patyręs. Investicijos ir finansai apskritai toks sudėtingas dalykas. Tokia mąstysena neskatina imtis produktyvios veiklos ir siekti to, apie ką svajojama.

Tokie įsitikinimai klaidina dar ir todėl, kad priežasties ieškoma išorėje (ekonomika, objektyvi finansinė padėtis ar pan.), nors praturtėjimo paslaptys glūdi mūsų viduje. Turtingumas yra ne tai, ką žmogus turi seife, banko sąskaitoje ar kojinėje po sofa. Tai – vidinė būsena. O nuostata, leidžianti plačiau pažvelgti ir teigiamai vertinti esamą situaciją, turėtų būti tokia: ką aš galiu padaryti? T. y. turėtume savęs klausti, kas yra įmanoma? Kokių turime galimybių?

Bėda ta, kad dažniau mąstoma deficitiškai – apie tai, ko neturima, o ne ko reikėtų imtis. Deficitinis mąstymas neskatina veikti, bet skatina viskuo piktintis – kaimynu, kuris „geriau gyvena”, darbdaviu, kuris „verčiau žmoniškai mokėtų, kitaip ko man dirbti?”, ir pagaliau Vyriausybe, Seimu ar Dievu, kurie „dėl viso šito kalčiausi”. Taip mąstytis lietuvaitis, žinoma, turi užtektinai priežasčių: skurdi vaikystė, nuolatinių nepriteklių nulemta depresinė mąstysena, pastaruosius dešimtmečius šalies nelepinusi ekonominė padėtis. Visai tai trukdo puoselėti teigiamus įsitikinimus ir viltis praturtėti. Tačiau išmoktas bejėgiškumas – prastas pagalbininkas tiems, kurie tikisi prakusti ir nori žvelgti į ateitį optimistiškai.

„Aš ggaliu”

Tai pirmas ir didžiulis skirtumas tarp finansiškai sėkmingai ir pasyviai deficitiškai mąstančių žmonių. Tie, kurie nemano galį suklestėti, dažniausiai sukasi kasdienėje rutinoje, nemėgindami surizikuoti ir pamėginti ką nors nauja ir netipiška. Veikiausiai šiuos žmones stabdo baimė galiausiai likti prie suskilusios geldos. „Viskas baigsis dar blogiau, negu prasidėjo”, – mano jie. Čia norisi įterpti esminę pastabą. Įsitikinimas, kad visuomet viskas turi eitis kaip sviestu patepta, yra klaidingas. Kad ir ko imtumėmės gyvenime, labai dažnai tenka žengti žingsnį atgal, kad paskui galėtume žengti du į priekį. Klaidos ir nesėkmės suteikia mums ne tik neįkainojamos, bet šiuo atveju ir finansiškai apčiuopiamos gyvenimo patirties. Ne vienas klestintis turtuolis patyrė bankrotą, ne vienas pradedantysis verslininkas prarado pinigų. Greičiausiai atkunta tie, kurie į ateitį žvelgia per sėkmės ir gerovės, o ne per skurdo prizmę. Įsivaizduokite vietnamiečius, kurie į JAV atvyko iš šalies, kurioje jiems kas akimirką grėsė mirtis. Amerikoje jie jautėsi laimingi, būdami gyvi, ir galimybės jiems atrodė begalinės, taigi ne vienas tas galimybes kūrybiškai išnaudojo ir pasiekė gerovę.

Gebėjimas užbėgti už akių, žvilgtelti į ateitį, susiplanuoti ir taupyti, yra išties vertinga savybė tiems, kurie nori finansiškai prakusti. Turėtume ne tik įžvelgti savo galimybes, bet ir pasitelkti kantrybę užsibrėžtiems tikslams siekti ir planams įgyvendinti.

. ir

savigarba .

Mūsų mintys ir įsitikinimai apie save – tai „savo vaizdas”. Kaip šias mintis vertiname, ar esame savimi patenkinti ar ne – tai mūsų savigarba. Kad ir kaip pavadintumėte, savigarba yra mūsų asmenybės šerdis, nulemianti santykį su likusiuoju pasauliu. Kuo didesnė savigarba, tuo saugesnė jausena, lengviau įveikiamos kliūtys, produktyvesnis elgesys.

Pinigai nelemia to, kas mes esame. Jie tėra priemonė siekti tikslų, saviraiškos, išorinės realybės elementas. Tuo tarpu tikrai vertingas yra mūsų vidinis „aš”, stipriai ir aiškiai suvokiama savastis. Kai liaujamės vvertinti save pagal turimą pinigų kiekį, atsiveria daug daugiau alternatyvų, kurias galima išmėginti. Mylėdami savąjį vidinį „aš” geriau jaučiamės, mažiau bijome ir ryžtamės pamėginti ką nors visiškai nauja.

Teisingiausia pozicija būtų tokia: žinodami, kokio rezultato norime, apgalvojame, kokiais būdais jo galime siekti. Vienam būdui nepasiteisinus, mėginame veikti kitaip, bet nekaltiname savęs – „nevykėlio”. Būdai, kuriuos pasirenkame, taip pat tik išorinės realybės dalis, mūsų vidus išlieka toks pat.

Derėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad mūsų identiškumas remiasi patyrimu, bet dažniau apmąstome savo nneigiamą patirtį, o teigiamą be reikalo pamirštame. Be abejo, labai svarbu įsisąmoninti nesėkmių priežastis, jei norime jų ateityje išvengti. Tačiau, vertinant save ir savo galimybes, prisiminti ir remtis teigiama patirtimi nemažiau svarbu.

Surizikuokime?

Žmogaus pasitikėjimą savimi neblogai atskleidžia jo požiūris į riziką. AAr žmogus ryžtasi rizikuoti? Ar „nusvilęs nagus” aktyviai stengiasi atsitiesti? Ar būdamas nepatenkintas savo finansine padėtimi ieško būdų, kaip ją pakeisti ir planuoja veiksmus? Ar mieliau laiko pinigus banke ar kojinėje, nes taip tiesiog saugiau?

Investuoti – tai atsisakyti šiandien, kad gautum (galbūt daugiau) rytoj. Rizikuoti – tai paleisti iš saujos žvirblį ir leistis medžioti briedžio, kitaip tariant, iškeisti žinomą dalyką į viso labo ateityje tikėtiną. Galimas daiktas, briedžio sumedžioti nepavyks. Žmogaus tolerancija rizikai lemia tai, kaip patogiai jis jaučiasi priimdamas sprendimus, susijusius su nežinoma ateitimi, ir kaip ramiai jis jaučiasi, priėmęs rizikingą sprendimą. Rizikuoti nebijantiems asmenims būdingi 3 bruožai:

Pirma, jie sugeba valdyti nerimą. Nerimas yra naudingas, kol padeda išvengti pavojų, tačiau kenkia, kai ima mus luošinti – sustabdo nuo to, kkas galėtų tapti puikia gyvenimo siūloma galimybe. Finansinės sėkmės lydimi žmonės paprastai sugeba valdyti emocijas ir priima sprendimus remdamiesi faktais, o ne jausmais.

Antra, šie žmonės pasikliauja savimi ir nebijo patys priimti atsakomybės reikalaujančių sprendimų. Jie nesistengia kiekvienos kilusios minties aptarti, sužinoti kitų nuomonę ir būtinai kartu nuspręsti (vadinasi, ir pasidalinti atsakomybe už sprendimą).

Trečia, šie žmonės nebijo prarasti. Baimė ir praradimas žmogui yra daug stipresnės skatinimo priemonės negu pelnas ir sėkmė. Kuo labiau bijoma potencialaus nusivylimo, tuo mažiau tikėtina pasinaudoti naujomis, kkitokiomis galimybėmis. Tačiau nesėkmė – mūsų didžiausia mokytoja. Kodėl mano naminių sausainių nepirko? Gal reikėjo atidžiau ištirti kepinių rinką? Gal reikėjo paieškoti originalesnės receptūros? Gal reikėjo didesnio įdirbio? Išanalizavę nesėkmės priežastis būsimą riziką galime daug geriau pamatuoti ir pagrįsti. Svarbu mokėti įprasminti praradimus, tuomet jie virs laimėjimu.

Kiek pinigų gana?

„Šiek tiek daugiau”, – atsakė vienas turtuolis. Ir čia mūsų lūkesčiai pakiša mums koją. Kuo daugiau turime, tuo daugiau norime, iki pilnos laimės vis trūksta vieno kito tūkstančio. „Gana” yra vidinė būsena. Ją turintys žmonės:

. žvelgia plačiau, ne tik rūpinasi savo poreikių, norų, troškimų tenkinimu. Visų troškimų patenkinti neįmanoma. Vienas išsipildo, atsiranda dar 10. Verta atskirti akimirkos užgaidas nuo to, kas prasminga, ir dėmesį nukreipti į svarbius tikslus, kad kokie būtų – auginti vaikus, puoselėti sodą ar dvasiškai tobulėti.

. skaičiuoja pinigus. Jie žino, kaip pinigai uždirbami ir kur išleidžiami. Toks požiūris teikia aiškumo pojūtį. Jei nežinai, kiek turi, ar gali žinoti, kiek tau gana?

. turi vidinį pasitenkinimo matą. Jų „gana” nėra pagrįstas tuo, ką kiti turi ar neturi. Jie nebijo savęs paklausti, ar tai tik tikrai padės jaustis laimingesniems, ar bus tik dar vienas daiktas, dulkėsiantis lentynoje, arba kurį reikės saugoti ar remontuoti ir galiausiai išmesti į sąvartyną.

. jaučiasi atsakingi dėl to, kkas vyksta pasaulyje, ne tik savame kieme. Jaučia, kokią vietą jų gyvenimas ir pasirinkimai užima platesniame socialiniame ir dvasiniame kontekste.

Teksto autorius: egzote [2005-04-25, 19:52:32]

„Gatvės žmonės“: gyvenimas be namų

Per keletą pastarųjų dešimtmečių daugelio šalių miestuose formuojasi naujas reiškinys – benamių subkultūra, kurios atsiradimą lėmė didėjantis atotrūkis tarp turtingų ir vargšų. Kartą į ją patekus, labai sunku iš jos išsiveržti, kadangi žmonės prisitaiko ir net įpranta prie tokio gyvenimo būdo. Benamiais paprastai laikomi žmonės, neturintys nuolatinės tinkamos gyvenamosios vietos. Atsakyti į klausimą, kas yra benamiai ir kiek jų, sunku, kadangi dažniausiai benamystė yra laikina aplinkybė. Iš kitos pusės, tai aštri visuomenės problema, su kuria susiduria visos valstybės. Dvi pagrindines priežastys, lėmusios benamių skaičiaus augimą per pastaruosius 15-20 metų: tai didėjantis prieinamos kainos nuomojamų gyvenamųjų vietų trūkumas bei nuolatinis skurdo augimas. Benamystė ir skurdas yra neatsiejami. Skurdžiai gyvenantys žmonės dažnai negali susimokėti už gyvenamą vietą, maistą, vaikų, sveikatos priežiūrą, išsilavinimą. Nepakankamos pajamos verčia atsisakyti kai kurių šių poreikių, ir nesant kitos išeities, atsisakoma namų. Prie benamystės lygio augimo prisideda ir daugybė kitų veiksnių. Tai:

Sveikatos priežiūros neprieinamumas – žemas pajamas turintiems žmonėms rimta liga ar trauma gali lemti benamystę, pradedant darbo praradimu, santaupų išnaudojimu gydimuisi ir baigiant iškeldinimu.

Smurtas namuose – mušamos mmoterys, ypač skurdžiai gyvenančiose šeimose, dažnai priverstos rinktis – gyventi taip, ar išeiti į gatvę, nes tokia moteris, palikusi namus, paprastai neturi kur eiti. Atitinkamos institucijos suteikia prieglobstį tokioms moterims ir vaikams, bet jos negali aprūpinti pastoge visų, ir dalis neišvengiamai tampa benamiais.

Psichiniai sutrikimai, kurie neleidžia žmonėms patenkinti pagrindinių kasdieninio gyvenimo poreikių, tokių kaip rūpinimasis savimi, namų tvarkymas bei tarpasmeniniai santykiai – dar viena benamystės priežasčių. Benamiai, turintys psichinių sutrikimų, išlieka benamiais ilgiau ir turi mažiau kontaktų su šeima bei draugais, jiems sunkiau įsidarbinti, jų prastesnė fizinė sveikata, jie dažniau susiduria su teisine sistema.

Žalingų įpročių ir benamystės ryšys gana sudėtingas. Nors alkoholio ir narkotikų vartojimo lygis tarp benamių yra daug aukštesnis, palyginti su visa populiacija, tačiau benamystės lygio augimas negali būti siejamas tik su žalingais įpročiais. Daug žmonių, įpratusių prie alkoholio ar narkotikų, netampa benamiais, bet skurdžiai gyvenantys žalingų įpročių turinys žmonės patenka į benamystės rizikos grupę. Iš kitos pusės, gatvėje gyvenantiems žmonėms sunkiau gauti medicinos pagalbą, taip pat ir gydymą nuo žalingų įpročių. Pagrindinės kliūtys žalingų įpročių turintiems benamiams – tai sveikatos draudimo ir apskritai dokumentų neturėjimas, gydymo procedūrų lankymo nereguliarumas, transporto neturėjimas, neefektyvūs jų gyvenimo sąlygomis gydymo būdai , rėmimo paslaugų nebuvimas, o neretai – ir

neigiamas visuomenės požiūris į jų problemas.

Sveikatos priežiūra – benamystė tiesiogiai susijusi su prasta gatvėje gyvenančių žmonių sveikta. Benamiai labiau linkę į chroniškus sveikatos sutrikimus. Kai žmogus gyvena gatvėje, ypač sunku išgydyti ir kontroliuoti nuolatinio gydymo reikalaujančias ligas: tuberkuliozę, diabetą, žalingus įpročius, psichikos sutrikimus. Be to, benamiai daug dažniau kenčia nuo įvairių traumų. Atskira problema – AIDS ar ŽIV sergantys benamiai. Žmonės, susirgę šiomis ligomis, dėl diskriminacijos ar ilgesnio gydimosi įstaigose praleisto laiko gali prarasti savo darbo vietas, taip pat ggydymo išlaidoms išleisti visas santaupas. Dėl to jie tampa benamiai. ŽIV sergantys benamiai yra silpnesni už kitus, todėl dažniau serga įvairiomis ligomis, o būdami benamiai jie daug sunkiau gauna reikiamą sveikatos priežiūrą ir gydymą.

Didelę problemą sudaro benamių vaikų ir jaunimo išsimokslinimas. Šeimai tapus bename, ji paprastai priversta dažnai keltis iš vienos vietos į kitą, todėl benamiams vaikams kyla problema lankant mokyklą; problemų kyla ir dėl mokyklų įrašų perdavimo vėlavimo, nuolatinio adreso, transporto nebuvimo. Neturėdami galimybių lankyti mokyklos ir įgyti iišsilavinimo , benamiai vaikai neįgyja įgūdžių ir žinių, kurie ateityje padėtų jiems išsivaduoti iš skurdo.

Atskirai reikėtų aptarti benamių šeimų su vaikais situaciją. Benamystė žlugdo šeimą. Ji suardo beveik visus šeimos gyvenimo aspektus, pažeisdama šeimos narių fizinę ir emocinę sveikatą, ttrukdydama vaikams lavintis ir tobulėti ir paprastai lemia šeimos narių išsiskyrimą. Pagrindinės šeimų tapimo benamėmis priežastys – skurdas ir prieinamo gyvenamo ploto nebuvimas, taip pat – smurtas namuose. Benamystė skaudžiai atsiliepia visų šeimos narių, o ypač – vaikų sveikatai. Ji ypač žalinga pirmaisiais vaikystės metais, tačiau ir paaugus kelia daug minėtų problemų dėl mokyklų lankymo ir išsilavinimo įgijimo. Neigiamas benamystės pasekmes patiria ir tėvai – pavyzdžiui, benamės moterys daug dažniau kenčia nuo depresijos, didelė dalis benamių motinų yra bandę nusižudyti.

Benamis jaunimas – jaunesni nei 18 metų individai, gyvenantys be tėvų, globėjų ar atitinkamos įstaigos globos. Paprastai jaunuoliai tampa benamiais dėl kelių priežasčių – šeimos problemų, ekonominių sunkumų bei gyvenamosios vietos nestabilumo. Didelė benamio jaunimo dalis paliko namus po metų mmetus trukusio fizinio ir emocinio smurto, įtemptų santykių, žalingų šeimos narių įpročių, tėvų nerūpestingumo. Dalis jaunimo netenka namų, kai jų šeimos patiria finansines krizes, kilusias dėl prieinamo gyvenamojo ploto trūkumo, ribotų įsidarbinimo galimybių, mažų atlyginimų, sveikatos draudimo nebuvimo, nepakankamos socialinės rūpybos. Neretai benamiais tampa ir dėl vienokių ar kitokių priežasčių vaikų prieglaudas palikę jauni žmonės. Gatvėje dėl jauno amžiaus šiems žmonėms sunku rasti legalių būdų užsidirbti pragyvenimui, todėl daugelis padeda teikti seksualines paslaugas tam, kad užsidirbtų maistui, drabužiams pastogei. Taip jjie atsiduria tiesioginiame pavojuje užsikrėsti AIDS ar ŽIV. Jie dažnai kenčia nuo nerimo ir depresijos, prastos sveikatos ir mitybos, žemo savęs vertinimo. Neturėdami galimybių įgyti išsilavinimo, jie sunkiai gali keisti savo gyvenimo būdą.

Vyresnio amžiaus benamiai – kita kritinė grupė. Paprastai šiai kategorijai priskiriami vyresni nei 50 metų žmonės. Vyresnio amžiaus benamiai yra ta grupė, kurios atstovas, kartą patekęs į gatvę, sunkiausiai grįžta į normalų gyvenimą. Be to, šie žmonės dažniausia tampa nusikaltimų aukomis, didžioji jų dalis kenčia nuo sunkių sveikatos sutrikimų.

Didelio skirtumo tarp benamių ir valkatų nėra, tačiau pastaraisiais ne visada tampama dėl neturto, prarastų namų – lemti gali ir psichologinė žmogaus nuostata, kai nusiviliama gyvenimu, protestuojama arba dėl kitų priežasčių pasitraukiama iš normalios aplinkos. Elgetos paprastai turi namus. Kartais elgetavimas tampa pragyvenimo šaltiniu, teikiančiu nemažas pajamas, tačiau paprastai elgetomis tampama dėl to, kad prarandamas darbas, sveikata, o gaunamų pašalpų nepakanka pragyventi. Šiukšlynų žmonės taip pat nebūtinai yra benamiai – dažnai juos sudaro iš aplinkinių vietovių atvykę skurdžiai gyvenantys žmonės, kurie šiukšlynuose surinktus daiktus panaudoja kaip pagrindinį arba papildomą pajamų šaltinį. Skaudi problema – gatvėse ir šiukšlynuose laiką leidžiantys vaikai, nes jie paprastai nelanko mokyklos, neįgyja specialybės, todėl beveik neturi galimybių išsiveržti iš užribio klasės.

Didelė problema, susijusi ssu benamyste – visuomenės požiūris į benamius. Lietuvoje visuomenės požiūris į benamius – dažniausia neigiamas. Daugelį metų visuomenei buvo pateikiami iškreipti faktai apie socialinę struktūrą. Žmonės niekuomet nebuvo lygūs savo poreikiais, įgūdžiais ir sugebėjimais. Tačiau benamystės atsiradimas suvokiamas kaip neigiamas reiškinys. Žiniasklaida taip pat pateikia gana neigiamą benamių įvaizdį. Pavyzdžiui, dauguma žmonių tiki, kad išmaldos prašymas – pelningas užsiėmimas, ir, kad išmaldos prašytojai emociškai ir finansiškai išnaudoja sąžiningai dirbančius žmones. Apskritai benamystės problemai visuomenėje skiriama pernelyg mažai dėmesio, trūksta objektyvios ir patikimos informacijos.

Teksto autorius: egzote [2005-04-25, 19:51:40]

EUROPOS ŽMOGUS

Kažin kas apsprendžia, koks bus mūsų gyvenimo kelias? Socialinė padėtis, giminės paveldas, gimtųjų vietų dvasia? Nuo ko pareina dėsniai, valdą mūsų ilgesį ir pasitenkinimą, viltį ir gėlą, džiaugsmą ir rūpestį? Kiek galima nuo tų dėsnių pabėgti? Ir ar išvis jie egzistuoja? Nežinau. Kas nuveda žmogų doros keliu, ar nuklaidina klystkeliais? Kas valdo žmogaus dorovę, žmogaus gėrio gyslelę. Nieks to negali paaiškinti, tačiau mes galime paaiškinti aplinkybes, kurios galbūt ir turi įtakos šių žmogaus vertybių valdyme.

Europos žmogus turi ypatingų dvasinių vertybių. Amžinos okupacijos, amžinos priespaudos, karai ir mūšiai. Ilgametė sovietizacija pamynė daugelio Europos šalių moralę, tiesiog ją sutrypė purve. Kiek reikia jėgos, dvasinės stiprybės ir valios, kad priverstum savo kūną, protą iir dvasią visapusiškai priešintis tam, kas yra bloga ir juoda, nepaklustum jų įsakymams, visą laiką puoselėtum laisvės liepsnelę savo širdyse. Juk šitaip buvo sunku kiekvienam nešti savo liepsnelę per pagundas į vieną didelę liepsnojančią laisve ugnį, kuri išsklaidytų tamsius šešėlius, kurie atrodo tokie stiprūs ir nenugalimi. Vienybė, laisvės troškimas, meilė tėvynei, meilė savo artimui, mokėjimas kovoti už tiesą. Vien tik per kovą nuolatinę žmogus atranda savo aš. Mokėjimas eiti savo pasirinktu keliu, iš kurio, nepaisant vingių ir duobių, nieks negali išstumti – štai Europos žmogaus vertybės.

Europa skirtingai nuo kitų kontinentų, daugiausia priespaudos, daugiausia nuoskaudų, daugiausia nelaimių patyręs žemynas. Šitiek didžių vyrų – ąžuolų motina Europa palaidojusi po didžiųjų karų. Šios visos nelaimės apsprendė ypatingus Europos žmogaus bruožus. Jis kaip tas tvirčiausias plienas ugnyje degintas, vandenyje skandintas ir išlikęs Žmogumi. Štai kur svarbiausia žmogaus vertybė.

Europa šalia visų šių vertybių ir dorybių išaukština tvirtumą, teisingumą, susivaldymą ir, žinoma, protingumą. Kiek didžių pasaulio protų yra kilusių iš Europos. Europa yra visų kultūrų, visų stichijų židinys. Europa atrado didžiąją Ameriką, Aziją ir Afriką, suteikė joms prasmingo gyvenimo ir kultūrinio paveldo pagrindą. Suteikė joms visoms civilizacijos rėmus. Europa – tai lyg visų kultūrų, visų kontinentų motina. Todėl Europos žmogus gyvena lyg viso, kas gera, centre.

Centras simbolizuoja didelę jėgą, pranašumą prieš kitus, buvimą laipteliu aukščiau kitų.

Dauguma Europos žmonių aukština dvasines vertybes, dorovę. Dauguma Europos žmonių tiki į Dievą. Europos žmogui gal yra svarbiau sielos ramybė ir dvasinis pasitenkinimas negu socialinė padėtis ir materialinės vertybės. Toks žmogus “minta” dvasiniu penu, moraliniu pasitenkinimu. Nesvarbu ar žmogus nuskurdęs, ar jo apdaras nedailus, svarbiausia yra jo vidus, jo dosni siela. Toksai žmogus spindi ryškia šviesa sielos gelmėse, o apgavikas ir piktadarys skęsta tamsoje ir purve.

Gal kam pravers dar sis ttas:)

Bendravimo psichologija

Žmogaus ryšys su žmogumi – viena iš didžiausių socialinių vertybių. Be jo neįmanoma jokia visuomenė nei praeityje, nei dabar, nei ateityje. Žmonių tarpusavio bendravimo pobūdis priklauso nuo gyvenimo būdo, atitinkamos orientacijos, charakterių, skonio, interesų. Šiuolaikinėje industrinėje visuomenėje natūralus žmonių bendravimas tapo probleminiu reiškiniu. Pirmiausia tai pasakytina apie Vakarų kraštų visuomenę, kurioje daug kalbama ir rašoma apie žmogaus vienišumą, pamestumą, nekomunikabilumą.

Industrinė visuomenė sukūrusi žmogui daug patogumų, tuo atskyrė žmones vieną nuo kito. Lieka labai daug svarbių kultūrinių bei dvasinių žžmogaus problemų; psichologinių, etinių, estetinių, komunikacinių ir kitų.

Žmonių daugėja, sugebėjimas bendrauti mažėja. O atrodo turėtų būti atvirkščiai – kuo daugiau žmonių, tuo ir kontaktai turėtų būti dažnesni. Iš tikrųjų mūsų gausėjimas ir to gausėjimo padariniai kaip tik labiausiai ir didina vvis labiau pastebimą nūdienos žmonių vienišumą. Vienišumas ir masiškumas – du teiginiai, kurie, ir dažniausiai kartojami, nepraranda savo reikšmės.

Visi žinome pavyzdžių, kaip aplinka gali teigiamai ar neigiamai paveikti mūsų vidinį gyvenimą. Aplinkinis pasaulis kuria pasaulį mumyse, ir nuo jų abiejų mes esame priklausomi.

Kiekvienas žmogus patiria vis kitokius poveikius. Ir žmonės labai skirtingai reaguoja į tai, kas juos veikia iš šalies. Todėl kiekvienas turi savų, tik jam vienam būdingų problemų. Priežastys, kodėl daugeliui žmonių sunkiai sekasi užmegzti kontaktus, kyla dėl pasąmonės struktūros, susidariusios po žmogaus gimimo.

Visai kitokio pobūdžio yra žmogaus instinktai. Vieniems jie pasireiškia stipriau, kitiems silpniau, tačiau visada galime būti tikri, kad į tuos pačius dirgiklius visi reaguosime vienodai. Daugelis elgsenos būdų žmonėms yra lygiai taip pat įgimti kaip iir gyvuliams. Elgsenos tyrinėjimas – etologija – neginčytinai įrodė, jog mes tebeturime daugybę “gyvuliškų” instinktų, kuriuos nors ir suvokiame bei tramdome intelekto pagalba, tačiau visai, ar bent ilgesniam laikui nuslopinti neįstengiame. Šie instinktai veikia visas mūsų gyvenimo sritis. Įgimtos elgsenos normos ypač didelę reikšmę turi žmonių tarpusavio santykiams.

Žvėrys, o taip pat ir žmonės turi savo teritoriją – tam tikrą plotą, kuriame nepakenčia jokių konkurentų. Svarbiausios žmogaus valdos yra jo butas, automobilis, darbo vieta. Yra ir laikinų valdų. tai namelis kurorte, ppalapinė ar smėlio pilis paplūdimyje. šis valdos jausmas kliudo žmonėms bendrauti tarpusavyje. Paprastai visi žmonės, jeigu tik jie nėra ypač susierzinę – išsigandę ar įtūžę – automatiškai nesiryžta įžengti ten, kur žymu svetimos valdos.

Šiais instinktais yra ginama sava sritis, teritorija, tačiau yra ir kitokio, nors ir nematomo “turto”, kurį kiekvienas gina taip pat įnirtingai, kaip ir savus namus. Tai – padėtis, vieta visuomenėje. Gyvuliams būdinga tik viena tam tikra hierarchija – genties arba bandos hierarchija. O žmogus gali priklausyti tuo pat metu daugeliui hierarchijų ir užimti jose skirtingą padėtį. Tai instinktyvus siekimas išsikovoti vietą grupėse, susibūrimuose ilgesniam ar trumpesniam laikui. Orientacija į vadus jokiu būdu nereiškia, kad proto pagimdytos demokratijos, lygiateisiškumo ir sprendimo teisės siekimas beprasmiškas arba net prieštarauja žmogaus prigimčiai.

Paveldėti bendravimo sunkumai sudaro tik dalį reiškinių trukdančių bendrauti. Nė kiek ne mažesnę dalį apima ir mūsų aplinkos veiksniai, turėję mūsų gyvenime įtakos ir prisidėję prie mūsų elgsenos, charakterio formavimosi. Tai iširusios šeimos, silpna mokykla, brutualumo, seksualinio išnaudojimo įtaka. Žmogaus charakteris iš dalies susideda iš poveikių, kuriuos jis patyrė vaikystėje. Tarp jų visada būna ir neigiamų.

Prisirišimas prie savojo aš – visiems žinomas dalykas. Dauguma laiko tai visai normaliu reiškiniu. Nepaisant to, jis kartais būna toks stiprus, jog sudaro rimtų sunkumų uužmezgant, o ypač gilinant pažintis. Visi pažįstame žmonių, laikančių save pasaulio išrinktaisiais ir besimėgaujančių savo geranorišku palankumu aplinkiniams. Tokie žmonės, pamanę, jog kažkas kėsinasi į jų išskirtinę padėtį, neretai tampa agresyvūs. Nesvarbu, kokią visuomeninę padėtį jie beužimtų, save jie laiko svarbiausiu asmeniu, o savo nuomonę – vienintele teisinga. Jei ir neįmanoma su jais užmegzti artimesnių ryšių, reikia su jais elgtis kiek galint atlaidžiau ir kantriau, nes jie kenčia dėl pačių savęs. Ir jie nieko negali padaryti, nes tokie jie pasidarė dėl blogos įtakos, dažniausiai vaikystėje.

Įvairūs žmonių charakteriai, nevienodas ir jų poreikis bendrauti. Daugelis tik tada būna laimingi, kai yra tarp žmonių, kiti laikas nuo laiko turi pabūti vieni, kad galėtų jaustis laimingi. Tačiau nė vienas žmogus negali ilgam atsisakyti žmonių draugijos. Kiekvienas žmogus nori kontaktų, kiekvienam jie reikalingi.

Norėdami užmegzti kontaktą su svetimais žmonėmis, privalome laikytis tam tikrų, nerašytų, bendravimo taisyklių. Pirmiausia svarbu nepamiršti, kad mokėti klausyti yra daug svarbiau, negu mokėti pasakoti. Dėmesingai ir atidžiai klausyti yra toks menas, kurio turime nepaliaujamai mokytis. Taip pat mokykimės tolerancijos ir pagarbos kitų nuomonei. Šios taisyklės ypač svarbu nepamiršti darbe, kur visada “priverstinai” bendrauja daug žmonių. Nesvarbu, apie ką būtų kalbama, – apie darbą ar apie privačius dalykus, – esant skirtingoms nuomonėms, ttik tada galima prieiti vieningos išvados, kai stengiamasi suprasti kito požiūrį ir jo argumentus. Be abejo, siekiant gerų tarpusavio santykių, labai svarbi yra paprastutė taisyklė: būkime su visais žmonėmis draugiški. Nedraugiškumas dar niekada nesukėlė palankios reakcijos. Svarbu ir dar kai kas, jei tenka susidurti su daugeliu žmonių. Sava pavardė daugumai žmonių yra pats svarbiausias žodis. Kai jus kas nors prakalbina pavarde, tai tuo automatiškai įrodo jums, kad jį sudominot, kad jis jau turėjo su jumis reikalų, o svarbiausia, kad jis nelaiko jūsų svetimu, pašaliniu.

Užmegzti kontaktus su svetimais žmonėmis, nugalėti instinktų barjerus, kuriais kiekvienas apsitvėrė save, pavyks tik tada, jeigu elgsimės, kaip reikalauja pagrindinis dėsnis: būsime draugiški ir mokėsime tą draugiškumą parodyti. Tik tada galima nuslopinti agresyvumą, kuris automatiškai atsiranda tarp svetimų žmonių. Lengviausiai ir paprasčiausiai tas draugiškumas parodomas šypsena.

Taigi, šypsokimės ir draugaukime. Nesipriešinkim ir nesivaržykim, jei jaučiame, kad gali užsimegzti draugystė. Jei kurią dieną ji ir iširs, liks malonus prisiminimas ją buvus, liks didelė žmogiška nauda.

Teksto autorius: Anonimas [2005-04-25, 19:48:52]

Tu kaip is dangaus nusileides:)***

Teksto autorius: Anonimas [2005-04-25, 19:41:06]

Krc cia manciuz jums raso . radau kazka apie individa ir visuomene .. nors man cia ir niekas nepadejot bet bent as nebusiu toks kaip dauguma

cia esanciu . sy ta pakopinsiu .

TEMA : “ŽMOGUS IR VISUOMENĖ”

NAUDOTA LITERATŪRA : ANCENBACHER’IS “FILOSOFIJOS ĮVADAS”

KAD IR KĄ NAGRINĖŲ FILOSOFIJA , GALIAUSIAI JI KALBA APIE ŽMOGŲ. GRAIKAI VADINO ŽMOGŲ GYVA BŪTYBE , TURINČIA LOGOSĄ (“LOGOS”-ŽODIS , PROTAS, DVASIA) ,ROMĖNAI – “ANIMAL RATIONALE” (PROTINGA , JUSLI BŪTYBĖ) . TAI YRA LYG DU POLIAI , APIE KURIUOS SUKASI ŽMOGAUS PROBLEMA : GYVUNIŠKUMAS IR TRANSCENDENTALUMAS .

ŽMOGAUS PROBLEMĄ SUDARO TAI , KAD JIS , KAIP GYVŪNAS , PRIKLAUSO MATERIALIAJAI GAMTAI , BET KAIP DDVASIA YRA VIRŠ ŠIOS GAMTOS .ŽMOGAUS BŪTIS – TAI BUVIMAS PASAULYJE . ŽMOGUS NUOLAT YRA YRA MOTYVUOJAMAS PRAEITIES IR PROJEKTUOJAMAS Į ATEITĮ .TIK ŽMOGUI BŪDINGA LAIKINIŠKUMO ATMAINA – ISTORIŠKUMAS . TIK ŽMOGUS TURI ISTORIJĄ . ŽMOGAUS BUVIMAS PASAULYJE YRA BUVIMAS KARTU SU JUO . ŽMOGAUS ESMĖ DARO JĮ VISUOMENIŠKĄ .

1. ŽMOGUS – KAIP MOKSLO TEMA . KAS YRA ŽMOGUS ? ATSAKYTI GALĖTUME TIK TUOMET , JEI PAVYKTŲ PAŽVELGTI Į ŽMOGAUS ESMĘ KAIP VISUMĄ . MOKSLAS , KURIO TEMA YRA ŽMOGUS ,, VADINAMAS ANTROPOLOGIJA (GR. ANTROPOS – ŽMOGUS) . NEFILOSOFINĖ ANTROPOLOGIJA TIRIA ŽMOGŲ KAIP SPECIALIŲJŲ MOKSLŲ OBJEKTĄ (FILOSOFIJA IR TEOLOGIJA PAPRASTAI ATSKIRIAMOS NUO SPEC. MOKSLŲ). SPECIALIOJI ANTROPOLOGIJA TIRIA DALINIUS ŽMOGAUS BŪTIES ASPEKTUS , TAD, ŽMOGAUS KAIP TOKIO IR KAIP VISUMOS ČIA NNEBEMATOMA . TIK FILOSOFINĖ ATROPOLOGIJA , ANOT K. LOWITH ’O , MĖGINA SUVOKTI ŽMOGŲ KAIP TOKĮ IR KAIP BENDRYBĘ . TIK KLAUSIMAS APIE ŽMOGŲ KAIP TOKĮ IR KAIP VISUMĄ ĮGALINA PAMATYTI ŽMOGAUS PROBLEMĄ . Į PRASMĖS KLAUSIMĄ , KURIS ASMENINĖJE IR SOCIALINĖJE SRITYJE VIS IŠKYLA Į PAVIRŠIŲ ,SPEC MOKSLŲ TYRINĖJIMAI NEATSAKO . ANOT L. WITTGENSTEIN ’O , NET KAI IR BUS ATSAKYTA Į VISUS MOKSLINIUS KLAUSIMUS , MŪSŲ GYVENIMO PROBLEMOS BUS DAR NET NEPALIESTOS .

2. GYVUNIŠKUMAS IR DVASIA . G.W.F. HEGELIS TEIGIA ,JOG ŽMOGUS YRA GYVŪNAS , TAČIAU ATLIKDAMAS SAVO GYVŪNIŠKĄSIAS FUNKCIJAS , JIS ĮSISĄMONINA IR ŠITAIP PERŽENGIA SAVOSIOS BŪTIES SAVAIME BETARPIŠKUMĄ (GYVŪNIŠKUMĄ) IR KAIP TIK DĖL TO , KAD ŽINO ESĄS GYVŪNAS , ŽMOGUS NUSTOJA BŪTI GYVŪNU IR PAŽĮSTA SSAVE KAIP DVASIĄ .

ONTOLOGINĖ REFLEKSIJA LEIDŽIA SUVOKTI ŽMOGŲ KAIP JUSLIĄ BŪTYBĘ , KURI KAIP GAMTOS DALIS YRA EVOLIUCIJOS REZULTATAS . TRANSENDENTALINĖ REFLEKSIJA LEIDŽIA SUVOKTI ŽMOGŲ KAIP SUBJEKTĄ , KURIS NĖRA GAMTOS DALIS . FILOSOFIJAI TENKA ATSIŽVELGTI Į ABU KELIUS. ŽMOGUS , ANOT I . KANTO , YRA “DVIEJŲ PASAULIŲ PILIETIS” . ŽMOGAUS PROBLEMĄ SUDARO ŠIŲ DVIEJŲ PASAULIŲ PRIEŠTARINGUMAS IR ĮTAMPA TARP JŲ . S. KIERKEGAARD ‘ AS ŽMOGŲ VADINA “PARADOKSALIA EGZISTENCIJA” (KAIP BEGALYBĖS IR BAIGTINUMO , LAIKINUMO IR AMŽINYBĖS , LLAISVĖS IR BŪTINYBĖS SINTEZĖ ) . ANOT P. SARTRE ’O, ŽMOGUS YRA PRIEŠTARAVIMAS TARP “ BŪTIES – PAČIOS – SAVAIME , KŪNIŠKUMO “ IR “ BŪTIES – PAČIAM – SAU , SUBJEKTYVUMO” .

GYVUNIŠKUMAS DVASIA

MATERILIOJI GAMTA, KŪNIŠKUMASAUGALIŠKUMASJUSLUMASBAIGTINUMASBŪTINUMAS TRANSCENDENTALUMASSUBJEKTIŠKUMASSAVIMONĖAŠBEGALYBĖLAISVĖ

ASMUO

IR VIS DĖL TO , ŽMOGUS YRA KŪNIŠKAS ASMUO .

3.ŽMOGUS KAIP FENOMENAS . ŽMOGAUS TRANSCENDENTALUMAS YRA REALUS TUO ATVEJU , JEIGU JIS YRA KŪNIŠKAS . ŽMOGUS , JAU BIOLOGIJOS POŽIŪRIU , SKIRIASI NUO GYVŪNO . TAI NE GYVŪNO BIOLOGIJA , O SPECIFINĖ ŽMOGIŠKA BIOLOGIJA , KURIOS SAVITUMĄ SUDARO NEATSKIRIAMAS BŪTIŠKAS RYŠYS SU ANTBIOLOGINIU PRINCIPU (HENGSTENBERG) . JAU KAIP GYVŪNAS ŽMOGUS , ANOT J. HERDER ‘ IO , TURI KALBĄ .

ŽMOGAUS KŪNIŠKUMAS YRA ATVIRAS PASAULIUI . VERTIKALI EISENA IŠLAISVINA NESPECIALIZUOTAS ŽMOGAUS RANKAS IR ATVERIA ŽVILGSNIUI PLATŲ HORIZONTĄ, KLAUSA IR REGA TAMPA SVARBESNI UŽ LYTĖJIMĄ , UOSLĘ , SKONĮ . TAS NESPECIALIZUOTUMAS RODO JĮ ESANT TOKIA GYVA BŪTYBE , KURI “PATI TURI SUSIKURTI GYVENIMO GALIMYBĘ . JIS TURI TAPTI “ HOMO FABER” , TAI YRA GAMINANČIU ŽMOGUMI , INSTRUMENTIZUOJANČIU SAVO KŪNĄ IR KITUS DAIKTUS. INSTRUMENTIŠKUMAS LEMIA ŽMOGAUS FIZINĮ EGZISTAVIMĄ . REIKIA NUOLAT NAUDOTI SAVO KŪNĄ KAIP PRIEMONĘ , VEIKTI JUO . DAŽNIAUSIAI VEIKIAME RANKOMIS , KURIAS “KONTROLIUOJA” AKYS .

LYGINANT SU GYVŪNU , KURIO ORGANŲ FUNKCIONAVIMAS PRITAIKYTAS TTIK RŪŠIES SPECIFIKĄ ATITINKANČIAI APLINKAI (KUR GYVA BŪTYBĖ SUSIETA SU TAM TIKRA APLINKA) , ŽMOGUS LYG TURI “SAVĄJĮ KŪNĄ” : JIS VISADA JAU YRA IŠKILĘS VIRŠ SAVO KŪNIŠKŲ GYVYBĖS PROCESŲ INSTINKTIŠKOS PRIKLAUSOMYBĖS NUO APLINKOS IR JUOS PERPRANTA . GRĮŽTAMUOJU RYŠIU SUSIJĘS SU PAČIU SAVIMI , JIS GYVENA , REMDAMASIS KITOKIU , NEGU GYVŪNAI , “VIDUJUMU” , KURIS ĮGYJA SAVIMONĖS POBŪDĮ .

ŽMOGAUS ATVEJU , PATS INSTRUMENTINIS SANTYKIS SU SAVO KŪNU TAMPA PRIEMONE , KURIOS DĖKA JIS SUVOKIA SAVE KAIP VISUMĄ “IŠ ŠALIES” . TIK ŽMOGUS SUVOKIA , JOG TURI KŪNĄ , TIK JIS ATRANDA SAVYJE SAVO PATIES KŪNIŠKUMO INSTRUMENTIŠKUMĄ .

ŽMOGUS ŽINO , JOG KŪNIŠKUMAS DARO JĮ PRIEINAMĄ KITO ŽMOGAUS – ANOT P. SATRE ‘ O – ŽVILGSNIUI . G. MARCEL ‘ AS SAKO : “BŪTI KŪNIŠKAM – TAI BŪTI IŠSTATYTAM “ . “AŠ” TURI ŠALIA SAVĘS “KITĄ” IR SUVOKIA “KITĄ” KAIP SAVE , KAIP “AŠ” . “AŠ” GALI SAVE PADARYTI OBJEKTYVŲ TIK PER “KITĄ” . ŽMOGUS GRĮŽTA Į SAVE PER “KITĄ” . VIDUJUMO NEGALIMA ATSIETI NUO ŽINOJIMO , KAD YRA IŠORĖ . “ TAPTI ŽMOGUMI IR PAŽINTI SAVĄJĄ NUOGYBĘ YRA NEATSIEJAMI DALYKAI “ , – TEIGIA H. PLESSNER’ IS .

ŽMOGUS , ANOT A. PORTMAN ‘ O , LYGINANT SU ATITINKAMAIS ŽINDUOLIAIS ,, GIMSTA METAIS PER ANKSTI . ŠIO “PERNELYG ANKSTYVO GIMIMO “ PRASMĖ TA , KAD NEPRISITAIKĘS , NESPECIALIZUOTAS KŪDIKIS TURI ĮAUGTI Į SAVO PATIES INSTRUMENTIŠKUMĄ , O TAM REIKALINGAS APLINKINIS PASAULIS . TUO TARPU RŪŠIES SPECIFIKOS TVIRTAI SĄLYGOTAM GYVŪNUI TAI NĖRA BŪTINA , MAT JIS JAU GIMSTA INSTINKTIŠKAI PRISITAIKĘS PRIE SAVO APLINKOS . F. NIETZSCHE KALBA APIE ŽMOGŲ KAIP APIE “ NESTABILŲ GYVŪNĄ” .

ŽMOGUS NĖRA TIK INSTINKTAIS SUSIETAS SU APLINKA . JIS GEBA PAŽINTI DAIKTUS KAIP DAIKTUS . TAI REIŠKIA , KAD JIS PAŠALINA BETARPIŠKUMĄ IR , PAŽINDAMAS , KAS DAIKTAI YRA , UŽIMA POZICIJĄ JŲ ATŽVILGIU . DAIKTŲ POBŪDIS JĮ MOTYVUOJA .

OBJEKTIŠKUMAS SIEJASI SU ATVIRUMU : ŽMOGUS SU PASAULIU SANTYKIAUJA KLAUSDAMAS ( SAVO APLINKOJE GYVŪNAS YRA ORENTUOTAS ). IŠ PRIGIMTIES SUSIJĘS SU PASAULIU , JIS SPECIFIŠKAI INFORMUOJAMAS IŠ IŠORĖS .

BUVIMAS KŪNU IR KŪNO TURĖJIMAS YRA ŽMOGAUS KŪNIŠKUMO , KAIP PIRMAPRADĖS JO BUVIMO PASAULYJE FORMOS , APRAIŠKA . KŪNAS YRA ŽMOGIŠKOSIOS EGZISTENCIJOS VIETA IR PIRMAPRADIS ASMENS VEIKSMAS ( G. SIEWERTH ‘ AS ). JUSLĖMIS SUVOKIAMOS “ IŠORINĖS ” IŠRAIŠKOS IR JOMIS IŠREIKŠTOS “ VIDINĖS “ REIKŠMĖS , BUVIMO – KALBIŠKU IR KALBOS – VARTOJIMO , KALBOS KALBĖJIMO IR KALBĖJIMO APIE KALBĄ VIENUMAS , KALBOS DIALOGIŠKUMAS – VISA TAI RODO ,

KAD KALBA APIMA VISAS ŽMOGAUS FENOMENO PROBLEMAS . ŽMOGAUS FENOMENAS RODO , KAD KŪNIŠKUMAS YRA DVASIOS IŠRAIŠKA . ŽMOGAUS DVASIA SAVE REALIZUOJA PRASMINGAI , JEI JI SAVE ONTOLOGIŠKAI IŠREIŠKIA KŪNE , IR ŽMOGAUS KŪNAS YRA KŪNAS TIK TIEK , KIEK JIS PATS SU VISOMIS SAVO AKTUALIZACIJOMIS TINKA DVASIAI IŠREIKŠTI , MAINAIS GAUDAMAS STRUKTŪRĄ , BŪTĮ IR PRASMĘ . KŪNAS , ANOT HENGSTENBERG’O YRA TARSI “METAFIZINIS DVASIOS ŽODIS” .

DETALIAU REIKĖTŲ APTARTI TRIS APIBRĖŽTIS , PRIKLAUSANČIAS PAGRINDINEI ŽMOGIŠKOJO BUVIMO STRUKTŪRAI : PASAULIŠKUMĄ ,, ISTORIŠKUMĄ IR VISUOMENIŠKUMĄ .

4. PASAULIŠKUMAS . ŽMOGAUS BŪTIS YRA BUVIMAS – PASAULYJE . PASAULIS VISADA JAU YRA ATSKLEISTAS , ANOT M. HEIDEGGER ‘ IO , YRA PIRMAPRADIS “ARTUMAS PASAULIUI “ . PANAGRINĖSIME DU ASPEKTUS : ŽMOGAUS RYŠĮ SU PASAULIU , KAI JIS KONSTATUOJA PASAULĮ , KAIP VISUMĄ , IR ŽMOGAUS VEIKLUMĄ PASAULYJE .

4.1. PASAULIS KAP VISUMA . PASAULIS EGZISTUOJA TIK ŽMOGAUS DĖKA , KADANGI TIK ŽMOGUS SUGEBA MATYTI ĮVAIROVĘ , KAIP VIENĮ . I. KANT ‘AS TRANSCENDENTALINES PASAULIO SĄRANGOS AAPIBRĖŽTIS ATRANDA ŽMOGIŠKAJAME PAŽINIME . ŽMOGUI ERDVIŠKUMAS ĮGYJA PASAULIO PRASMĘ .

KAIP SUBJEKTO RYŠYS SU OBJEKTAIS , ŽMOGAUS SĄMONĖ YRA PASAULIO ĮSISĄMONIMAS , KURĮ ATITINKA SAVIMONĖ . TAIP ĮSISĄMONINAMAS PASAULIS ATSKLEIDŽIAMAS KAIP VISUMA . ŽMOGUS SUVOKIA SAVE KAIP ESANTĮ TAM TIKROJE VVISUMOJE , TAI YRA – KIEKVIENAS ŽMOGUS TURI PASAULĖVAIZDĮ . ŽMOGUS , KURIS KAIP SAVIMONĖ PATS SAU YRA PROBLEMA IR KURIAM , ANOT M.HEIDEGGER ‘IO , SAVOJOJE BŪTYJE RŪPI PATI BŪTIS , KELIA IR BŪTIES BŪTIES KLAUSIMĄ : KODĖL YRA BŪTIS , O NE NIEKAS ? BE PAČIO ŽMOGAUS “BŪTŲ” TIK DAUGYBĖ DAIKTŲ , TAČIAU NEBŪTŲ BŪTYBĖS , GALINČIOS TUOS DAIKTUS PAVERSTI PASAULIU . ŽMOGAUS EGZISTENCIJOJE NUŠVINTA BEGALINIS PASAULIO VIENUMAS , VIENTISUMAS , PASAULIO , KURIS YRA DAUGIAU NEGU DAIKTŲ SUMA .

4.2. ŽMOGAUS BUVIMAS PASAULYJE YRA VEIKLUS BUVIMAS . ARISTOTELIS VEIKLĄ SKIRSTO Į TRIS SRITIS :

– TEORINĖ VEIKLA ( NUO PAPRASTO PATYRIMO PER MOKSLĄ PRIE GRYNOSIOS

TEORIJOS) .

– PRAKTINĖ VEKLA ( PATS SAVAIME VERTINGAS VEIKIMAS , T.Y . DOROVINIS

ELGESYS )) .

– POETINĖ VEIKLA ( GR. “ POIESIS” – PAGAMINIMAS , SUKŪRIMAS ; VERTINGA ,

PRIKLAUSOMAI NUO TO , KAS SUKURIAMA ,PATS KURINYS;

TECHNINIS – KŪRYBINIS DARBAS , MENINĖ KŪRYBA ) .

M.HEIDEGGER ‘ IS ŽMOGAUS PASAULIŠKUMĄ KILDINA IŠ ŽMOGAUS RŪPESČIO , KURIAM “JO BŪTYJE RŪPI PATI JO BŪTIS “ . PASAULIŠKUMAS PIRMIAUSIA REIŠKIASI KASDIENIU APSIRŪPINIMU (DAIKTAIS) IR RŪPINIMUSI (ŽMONĖMIS) . ŠIS “RŪPESTIS” JAU ŽYMI PAČIOS ŽMOGAUS BŪTIES SVARBĄ JAM PAČIAM . VEIKLA VISADA JAU YRA PAŽYMĖTA PRASMĖS . VEIKLOS PRIELAIDA TAI ,, KAD ŽMOGUS VISADA ŽINO PRASMĖS VISUMĄ .

VISI ŽMONĖS SIEKIA LAIMĖS. LAIMĖ YRA TAI , KAS SIEKIAMA DĖL JO PATIES , KAS PASITENKINA PAČIU SAVIMI . TAI YRA GALUTINIS VEIKIMO TIKSLAS . ANOT ARISTOTELIO , BET KOKIA VEIKLA YRA LAIMĖS SIEKIMAS . VEIKLOS ĮPRASMINIMAS PRIKLAUSO NUO TO , KOKS YRA ŽMOGUS . M.HEIDEGGER ‘ IS KALBA APIE TAI , JOG DAŽNAS YRA NUPUOLĘS Į “BEASMENIŠKUMĄ” , Į PILKĄ KASDIENIŠKĄ BUVIMĄ – PASAULYJE , TUO TARPU SĄŽINĖ RAGINA PAKILTI ŽMOGŲ IŠ NUOPOLIO IR SIEKTI AUTENTIŠKUMO , RYŽTINGO GALĖJIMO BŪTI PAČIU SAVIMI . VEIKLA YRA DOROVINIO POBŪDŽIO , JAM REIKIA RINKTIS TARP AUTENTIŠKUMO IR NEAUTENTIŠKUMO , TARP GĖRIO IR BLOGIO .

“TECHNINĖ – GAMYBINĖ ” VEIKLA KYLA IŠ TO , KAD ŽMOGUS KAIP GYVA BŪTYBĖ PATS TURI SUSIKURTI GYVENIMO GALIMYBES . ANOT K. MARX ‘ O , KASDIEN IR KAS VALANDĄ TURI BŪTI VYKDOMA PATIES MATERIALINIO GYVENIMO GAMYBA JAU VIEN TAM , KAD ŽMONĖS GALĖTŲ GYVENTI .VEIKLUSIS BUVIMAS PASAULYJE : KOVOJANT SU GAMTA , KURTI KULTŪRĄ IR CIVILIZACIJĄ . VIENA VERTUS , ANTRINĖ KŪRINIJA (TECHNINĖ – DIRBTINĖ ) ATSIRANDA IŠ ŽMOGAUS SUSIRŪPINIMO SAVO BŪTIMI – JI TARNAUJA JAM , BET KITA VERTUS , ANTRINĖ KŪRINIJA ĮGYJA ŽMOGAUS ATŽVILGIU SAVARANKIŠKUMĄ IR GALIĄ : JI PPATI VERČIA ŽMOGŲ TARNAUTI JAI . ALTERNATYVA – NUOPUOLIS Į BEASMENIŠKUMĄ (PAKLUSIMAS TECHNOLOGINĖMS – EKONOMINĖMS PRIEVOLĖMS – DAIKTAMS ) , AR APSISPRENDIMAS SIEKTI AUTENTIŠKUMO ( ATSIŽVELGIMAS Į ŽMOGAUS BŪTIES ĮPRASMINIMO BŪDŲ TVARKĄ ) . ANOT G. MARCEL ‘ O , DAIKTAI , KURIUOS TURIME . ĖDA MUS TUO MASTU , KOKIU MES JIEMS SAVE PATIKIME .

5. ISTORIŠKUMAS . BE ŽMOGAUS NĖRA LAIKO : LAIKAS EGZISTUOJA TIK TODĖL , KAD ŽMOGAUS DVASIA PRISIMINDAMA SUDABARTINA PRAEITĮ IR LAUKDAMA SUDABARTINA ATEITĮ . ŽMOGUI NUOSAVAS LAIKIŠKUMAS VIRSTA ISTORIŠKUMU (LYGINANT SU GYVŪNAIS) .

ŽMOGUS VISADA YRA MOTYVUOJAMAS PRAEITIES (MOTYVACIJOS HORIZONTAS YRA ANKSTESNIO PAŽINIMO IR ANKSTESNĖS VEIKLOS REZULTATAS . TUO PAČIU ŽMOGUS VISADA YRA PROJEKTUOJAMAS Į ATETĮ – JAM PAČIAM RŪPI JO PATIES BŪTIS ) . TAIGI , ŽMOGAUS ISTORIŠKUMĄ SUDARO TAI , KAD ŽMOGUS NEGALI IŠTIRPTI SAVO DABARTYJE : SAVO VEIKLIAJAME BUVIME – PASAULYJE YRA MOTYVUOJAMAS PRAEITIES IR PROJEKTUOJAMAS Į ATEITĮ .

5.1. ŽMOGUS ŽINO , KAD NUOSAVĄ LAIKIŠKUMĄ TURINTIS JO GYVENIMAS YRA BAIGTINIS : JĮ RIBOJA GIMIMAS IR MIRTIS . ISTORIŠKUMAS KYLA IŠ TO , KAD ŽMOGUS , UŽBĖGDAMAS Į PRAEITĮ , SUDABARTINA MIRTĮ . ANOT AUGUSTINO , TĄ AKIMIRKSNĮ , KAI ĮŽENGI Į ŠĮ MIRTINGĄ GYVENIMĄ , IMA ARTINTIS MIRTIS . ŽMOGIŠKOJI BŪTIS – BUVIMAS MMIRTIES LINK . ŽMOGUS TURI RŪPINTIS ŠIA SAVO BŪTIMI . ŠIS RŪPESTIS VERČIA ŽMOGŲ SAVE MOTYVUOTI PRAEITIMI , ATSIGRĘŽTI Į JĄ , KAD PER JĄ GALĖTŲ PAŽINTI SAVO GALIMYBES . ŽMOGUS PRIVALO PRIIMTI SAVO GYVENIMĄ KAIP BUVIMĄ – MIRTIES LINK (PRIKLAUSO JO AUTENTIŠKAJAI BŪČIAI ) .

5.2. ŽMOGUS VISADA ATSKLEIDŽIA SAVO PASAULĮ ISTORIŠKAI . ŽMOGAUS BUVIMAS PASAULYJE ATSKLEIDŽIA ŠĮ KAIP VISUMĄ . KAIP VISUMĄ JIS ATSKLEIDŽIA IR ISTORIJĄ . ŠIUOLAIKINIS SPECIALUSIS MOKSLINIS ISTORIJOS TYRIMAS YRA VIENA IŠ DAUGELIO GALIMYBIŲ ŽMOGAUS IR JO PASAULIO TAPSMIŠKUMUI SUPRASTI . TYRINĖDAMAS ISTORIJĄ , ŽMOGUS TIRIA SAVE PATĮ : TIRIA KAIP ATSKIRAS ASMUO , KAIP ISTORINĖS BENDRIJOS NARYS , KAIP ŽMONIJOS NARYS . PRAEITIES PRASMĖ PRIKLAUSO NUO MŪSŲ IR KINTA KARTU SU MUMIS .

5.3. TIK ŽMOGUS TURI ISTORIJĄ . ISTORIJA REMIASI LAIKU . BE ŽMOGAUS EGZISTUOJA PROCESAI , BET NE LAIKAS . TAI , KAS IKIŽMOGIŠKA (NEORGANINĖ GAMTA , AUGALAI , GYVŪNAI ) , SAVAIME NETURI ISTORIJOS : JĄ ĮGYJA TIK ŽMOGAUS DĖKA . ŽMOGUS SIEJA GAMTĄ IR JOS ISTORIJĄ SU SAVO PATIES NATŪRALUMU ; TA JO GAMTOS SĄVOKA PRIKLAUSO NUO TO , KAIP JIS SUPRANTA SAVO PATIES GYVUNIŠKUMĄ , SAVO KŪNIŠKĄJĮ BUVIMĄ – PASAULYJE.

5.4. AR ISTORIJA TURI PRASMĘ ? . EGZISTUOJA DU

ASPEKTAI :

1- ŽMOGAUS BUVIMO – PASAULYJE POŽIŪRIU PRASMĖ YRA TA , KAD JI YRA DABARTINIO BUVIMO – PASAULYJE GENEZĖ . ISTORIJOS PRASMĖ YRA TOKIA , KOKIĄ MES JAI SUTEIKIAME VEIKDAMI .

2- AR ISTORIJOS VYKSMO SĄRYŠIS YRA PRASMINGAS PATS SAVAIME IR SAVYJE IR AR JIS YRA PROTINGAS . DVI TENDENCIJOS :

a) ISTORIJA SUPRANTAMA PAGAL ANALOGIJĄ GAMTAI (CIKLIŠKA ISTORIJOS SAMPRATA) .

b) ISTORIJA SUPRANTAMA KAIP ŽMOGAUS PAŽANGOS , TOLESNIO VYSTYMOSI IR EMANCIPACIJOS PROCESAS .

TRYS SVARBIOS ISTORIJOS FILOSOFIJOS POZICIJOS :

AUGUSTINAS . – ANTIKOJE PAPLITUSĮ CCIKLINĮ ISTORINĮ MĄSTYMĄ JIS ĮVEIKIA TAIP : KRISTUS TIK VIENĄ KART NUMIRĖ UŽ MŪSŲ NUODĖMES , O PRISIKĖLĘS DAUGIAU NEBEMIRŠTA ; MIRTIS JAM NEBETURI GALIOS . ISTORIJA YRA “ DIEVO PRADĖTA IŠGANYMO ISTORIJA NUO SUTVĖRIMO IKI TEISMO “ . ISTORIJĄ DIEVAS FORMUOJA PROTINGAI , ANALOGIŠKAI PIRMINĖS KŪRINIJOS PROTINGUMUI IR NATŪRALIAM ŽMOGAUS GYVYBĖS PROCESUI . ISTORIJOS TIKSLAS (SEPTINTOJI DIENA) YRA AMŽINASIS SEKMADIENIS , ŽMOGAUS IR JO ISTORIJOS ATBAIGIMAS LAIKŲ ISTORIJOJE .ISTORIJOS TIKSLAS NĖRA PATI ISTORIJA .

G.W.F. HEGEL ‘ IS . –– ISTORIJOS FILOSOFIJA IRGI PAJUNGTA TEOLOGIJAI . JI YRA DIEVIŠKOSIOS APVAIZDOS PRADĖTA LAISVĖS ĮSISAMONINIMO PAŽANGA . ŽMOGAUS SUBJEKTYVI DVASIA AUTENTIŠKAI SAVE REALIZUOJA VALSTYBĖJE , TAUTOS DVASIOJE . “PROTAS VALDO PASAULĮ , VADINASI PASAULIO ISTORIJOJE VISKAS VYKSTA PROTINGAI “ . PASAULINĖS DDVASIOS VYSTYMASIS UŽBAIGIAMAS DABARTIMI .

K. MARX ‘ AS . – JO ISTORINIO MATERIALIZMO FILOSOFIJOJE G.W.F. HEGEL ‘ IO PASAULINĘ DVASIĄ PAKEIČIA MATERIALINĖ – EKONOMINĖ BAZĖ(GAMYBOS JĖGŲ , GAMYBINIŲ SANTYKIŲ BAZĖ) . DĖL DARBO PASIDALIJIMO , PRIVATINĖS NUOSAVYBĖS PRASIDEDA NEGATYVUS PROCESAS : SUSVETIMĖJIMAS , IŠNAUDOJIMAS , VISIŠKAS NUŽMOGINIMAS . ŽMOGAUS PAŽEMINIMAS VEIKIAU VIRSTA “ NAUJOJO ŽMOGAUS BEKLASE VISUOMENE , ŽMOGUS ĮŽENGIA Į LAIKE ( NE ANAPUS ) EGZISTUOJANTĮ “SEKMADIENĮ” . “NEGATYVUS ISTORIJOS PROCESAS” TĖRA NAUJOJO ŽMOGAUS “GAMTINĖ ISTORIJA” . TIKROJI ISTORIJA PRASIDEDA TIK NUO PASAULIO REVOLIUCIJOS . PRETENDUODAMA ISTORIŠKAI – FILOSOFIŠKAI APIBRĖŽTI IR “ATEITĮ” .

ĮVERTINIMAS : VISOS TEORIJOS PATEIKTOS KRIKŠČIONIŠKOSIOS TEOLOGIJOS . ISTORIJA YRA “ IŠGANYMO ISTORIJA “ , GRINDŽIAMA DIEVO APVAIZDA IR IŠGANINGA VEIKLA . FILOSOFIJAI DAR TEBĖRA KKLAUSIMAS : ISTORIJĄ MATYTI KAIP PRASMINGĄ PAČIĄ SAVAIME , AR SUBJEKTYVIAI .

6. VISUOMENIŠKUMAS . ŽMOGAUS BUVIMAS – PASAULYJE YRA BUVIMAS – KARTU, TAI YRA – BUVIMAS SU KITAIS ŽMONĖMIS . ŽMOGUS KAIP SAVITIKSLIS GALI SAVE ATBAIGTI , IŠSKLEISTI IR ĮGYVENDINTI TIK KARTU SU KITAIS ŽMONĖMIS . ŽMOGAUS DVASIA ( TRANSCEND ) REALIZUOJA SAVE KALBIŠKAI . ŽMOGAUS ESMĖ YRA VISUOMENIŠKUMAS .

DVI PAGRINDINĖS ŽMOGAUS VISUOMENIŠKUMO FORMOS : BENDRAVIMAS IR BENDRADARBIAVIMAS .

BENDRAVIMAS – (KOMUNIKACIJA) : ŽMONIŲ BETARPIŠKŲ SANTYKIŲ SRITIS . BENDRAUJAMA KAIP ““AŠ” IR “TU” . KREIPIAMASI Į KITUS , PRIPAŽĮSTAMA VIENAS KITO ESANT ŽMONĖMIS , SKATINAMA VIENAS KITĄ SAVE REALIZUOTI , AUKLĖJAMA , SUDAROMA BENDRIJA . ASMENINĖS SĄSAJOS AUKŠČIAUSIA FORMA – MEILĖ . ANOT J. G. FICHTE ‘ ĖS , ŽMOGUS VIRSTA ŽMOGUMI TIK TARP ŽMONIŲ .

BENDRADARBIAVIMAS – (KOOPERACIJA) : ŽMONĖS BENDRADARBIAUJA SIEKDAMI BENDRO TIKSLO . ŽMOGAUS SOCIALINĖ SĄSAJA SU KITAIS ŽMONĖMIS ATSIRANDA DIRBANT .

KAD ŽMOGUS IŠ ESMĖS SUSIETAS SU KITAIS , SUPRASTA LABAI SENIAI , TUO TARPU ASMENINIO BENDRAVIMO IR BENDRIJOS REIKŠMĘ FILOSOFIJA IKI GALO ĮSISĄMONINO TIK NAUJAISIAIS LAIKAIS . ARISTOTELIS SKIRIA TRIS BENDRUOMENĖS PLOTMES : PAGRINDĄ SUDARO ŠEIMA , ĮVAIRIOS BENDRADARBIAVIMO ATMAINOS POREIKIAMS TENKINTI , BEI VALSTYBĖ . ANOT G.W.F. HEGEL ‘ IO IR A. TOM ‘O DAR TAMPA REIKŠMINGAS NŪDIENIS PASAULINIS BENDRADARBIAVIMAS .

ŽMOGUS IŠ PRIGIMTIES YRA POLITINĖ ARBA SOCIALINĖ BŪTYBĖ , JAM LEMTA GYVENTI VISUOMENĖJE IŠ PRIGIMTIES .

6.1. KONFLIKTAI . ŽMOGAUS VISUOMENIŠKUMAS SUKELIA ĮTAMPĄ IR KONFLIKTUS . TAI NE NEIGIAMYBĖ . SAVIREALIZACIJA NEVYKSTA BE KRIZIŲ .

TRYS TARPUSAVYJE SUSIJĘ KONFLIKTAI :

1) INDIVIDAS IR VISUOMENĖ . KAD ASMUO SAVE RELIZUOTŲ , JAM REIKALINGA LAISVĖS ERDVĖ . REIKALAVIMAS GALI PRIEŠTARAUTI VISUOMENĖS REIKMĖMS . ASMENIŠKUMU GRINDŽIAMOJE BENDRIJOJE (ŠEIMOJE) REIKALAVIMUS SUTAIKO PIRMIAUSIA MEILĖ , SOCIALINĖJE BENDRUOMENĖJE (VALSTYBĖJE) – PIRMIAUSIA TEISĖ .. DVI NESUDERINAMOS KRAŠTUTINĖS POZICIJOS : INDIVIDUALIZMAS , KURIS PAVERČIA VISUOMENĘ INDIVIDUALIOS LAISVĖS ERDVE , KURIOJE VIEŠPATAUJA SAVIVALĖ , BEI KOLEKTYVIZMAS , KURIS INDIVIDĄ LAIKO VISUOMENĖS MOMENTU IR TUO NEIGIA JĮ KAIP ASMENĮ .

2) MEILĖ IR DARBAS . SAVE REALIZUOJAME TIK MYLĖDAMI IR DIRBDAMI . VISUOMET TARP JŲ EGZISTUOJA ĮTAMPA . JEI DARBĄ (PROFESIJĄ) PRIEŠINAME ŠEIMAI , DRAUGYSTEI , LAISVALAIKIUI , TAI , RODOS , KAD ABI PUSĖS YRA NESUDERINAMOS (GYVENIMAS SKYLA Į DVI SRITIS ) . REIKALAVIMAS – HUMANIZUOTI DARBĄ , DARYTI DARBO PROCESĄ KOMUNIKATYVESNĮ – ITIN SVARBUS . SVARBU , KAD IR GYVOJI BENDRIJA (ŠEIMA , KAIMYNIJA) NESUŽLUGTŲ DĖL “NE NAMIE” DIRBAMO DARBO PERTEKLIAUS IR PATI GALĖTŲ TAPTI BENDRADARBIAVIMO PAMATU .

3) PRIKLAUSOMYBĖ IR EMANCIPACIJA . ASMENINIŲ IR SOCIALINIŲ RYŠIŲ SRITYSE ŽMONĖS YRA ĮVAIRIAI PRIKLAUSOMI . NATŪRALI PRIKLAUSOMYBĖ (PVZ. VAIKŲ NUO TĖVŲ) ; PRIKLAUSOMYBĖ , KURI YRA “SAVANORIŠKAS NESAVARANKIŠKUMAS” , BEI LIGUISTA PRIKLAUSOMYBĖ (PVZ. VIDINĖ , FIZINĖ PRIKLAUSOMYBĖ , MANIJA ) .

EMANCIPACIJA – KAIP SAVIREALIZACIJA – IMA KONFLIKTUOTI SU PRIKLAUSOMYBE . KONFLIKTO PAŠALINIMAS SUSIDEDA IŠ TRIJŲ PAKOPŲ :

a) PRADŽIOJE PRIKLAUSOMYBĖ KAIP TOKIA YRA NESUVOKIAMA (MAŽO VAIKO NUO TĖVŲ) .

b) PAMAŽU ĮSISĄMONINAMA SAVA PRIKLAUSOMYBĖ (PAAUGLYS ŽENGIA IŠ SAVO NEPILNAMETYSTĖS IR KOVOJA PRIEŠ VISKĄ , NUO KO JIS PRIKLAUSO ).

c) VĖLIAU ,, LABIAU SUBRENDĘS ŽMOGUS SUVOKIA NE TIK SAVO PRIKLAUSOMYBĘ , BET IR SAVO GALIMOS NEPRIKLAUSOMYBĖS RIBAS.

DAROSI ĮMANOMA SUTAIKYTI ŠIAS PRIEŠYBES . EMANCIPACIJOS ERDVĖ ATSIRANDA MEILĖJE (BENDRIJOJE) IR TEISĖJE (BENDRUOMENĖJE) . VISIŠKAI PAŠALINTI KONFLIKTĄ RETAI PAVYKSTA . JIS KARTOJASI . TIK VĖLIAU MATOME NEBE ŠĖLSTATĮ NEIGIMĄ (PAAUGLYSTĖJE ) , BET APIBRĖŽTĄ KRITIKĄ , KURI SKATINA BENDRIJĄ IR BENDRUOMENĘ VYSTYTIS TOLIAU .

6.2. LYTIS . ŽMOGUS JAU BIOLOGIŠKAI NĖRA GYVŪNAS . ŽMOGAUS SEKSUALUMAS ĮGYJA YPATINGĄ ANTROPOLOGINĘ REIKŠMĘ . SEKSUALUMO PAGRINDĄ SUDARO ŽMOGAUS GYVŪNIŠKUMAS , TAČIAU ŽMOGAUS KŪNIŠKAJAME BUVIME – PASAULYJE VISA , KAS BIOLOGIŠKA , ĮGYJA ŽMOGIŠKAS YPATYBES IR ASMENS BRUOŽUS . LYČIŲ SKIRTUMAS NĖRA “VIEN BIOLOGINIS” ŽMOGAUS ASPEKTAS , TAI LIEČIA VISĄ ŽMOGAUS BUVIMĄ – PASAULYJE . TAS SKITUMAS PARODO PIRMAPRADĮ SKIRTINGUMĄ , BET IR KARTU TARPUSAVIO LYČIŲ RYŠĮ , KURIS APIBRĖŽTA PRASME SUDARO ŽMONIŲ VISUOMENĖS PAGRINDĄ . ANOT ARISTOTELIO , PIRMIAUSIA SUSIJUNGTI TURI TIE , KURIE VIENAS BE KITO NEGALI EGZISTUOTI , TAI YRA MOTERIŠKASIS IR VYRIŠKASIS PRADAI . ŠĮ SUSIJUNGIMĄ JIS LAIKO ESMINIU , NATŪRALIU BET KOKIOS BENDRIJOS IR BENDRUOMENĖS ŠALTINIU . (G.W.F. HEGEL ‘ IS : MEILĖ APSKRITAI REIŠKIA SUVOKIMĄ TO , KAD “AŠ” IR “KITAS” YRA VIENA , SUVOKIMĄ – KAD NESU PATS SAU IZOLIUOTAS . PIRMAS MEILĖS

MOMENTAS YRA TAI , KAD “AŠ” NENORIU BŪTI SAVARANKIŠKAS ASMUO PATS SAU IR , KAD JEIGU TOKS BŪČIAU , JAUSČIAUSI TURĮS TRŪKŪMŲ IR ESĄS NEPILNAS . ANTRAS MOMENTAS YRA TAI , KAD “AŠ” ATRANDU SAVE “KITAME” ASMENYJE , KAD “AŠ” “JAME” DARAUSI REIKŠMINGAS , O “JIS” SAVO RUOŽTU , -“MANYJE” ) .

ANKSČIAU MINĖJOME NUOSTABŲ VIDUJUMO IR IŠORIŠKUMO SANTYKĮ , BŪDINGĄ ŽMOGAUS KŪNIŠKAM BUVIMUI – PASAULYJE . J.P. SARTRE ‘ AS NAGRINĖJO ŠĮ FENOMENĄ , ANALIZUODAMAS “GĖDĄ” , KURIOS PIRMINĮ PAGRINDĄ SSUDARO TAI , KAD PER SAVO KŪNIŠKĄJĄ IŠRAIŠKĄ AŠ ESU PATEIKTAS KITŲ ŽVILGSNIAMS . DRABUŽIUOSE (MADA) IŠ TIESŲ SLYPI VISA ANTROPOLOGIJA . ČIA MES MATOME SKIRTUMĄ TARP “BŪTI –KŪNU” IR “TURĖTI – KŪNĄ” : MES ESAME MŪSŲ KŪNAS IR PATENKAME Į KITO ASMENS AKIRATĮ . KITA VERTUS , MES TURIME SAVO KŪNĄ IR SUTEIKIAME SAU TĄ , AR KITĄ PAVIDALĄ (RENGDAMIESI , ŠUKUODAMIESI , SKUSDAMIESI , KVĖPINDAMIESI) .

SUTEIKDAMI PAVIDALĄ SAVO IŠOREI , MES VISUOMET KOKIU NORS BŪDU IŠREIŠKIAME SAVO VVIDŲ . TAI PRIMENA KALBĄ . IR ATVIRKŠČIAI : GALIME IŠREIKŠTI (KALBA , AR SAVO IŠORE) KAŽKĄ , KAS YRA PRIEŠINGA MŪSŲ VIDUI . ŽMOGUS GALI MELUOTI . TAI , KĄ MES SAVO KALBA , AR IŠORE PASAKĖME KITIEMS , GGALI BŪTI TIESA ARBA MELAS .

SEKSUALUMO POŽIŪRIU SVARBU , AR SAVĘS PATEIKIMAS , ELGSENA , SAVĘS RODYMAS , YRA RAIŠKŪS IR ŽENKLŪS . IŠRAIŠKOS GALIMYBIŲ PALETĖ PLATI : NUO ŽVILGSNIO , IKI ĮVAIRIŲ KALBĖJIMO BEI GLAMONIŲ BŪDŲ . EROTIKA – SU INKSTINKTAIS SUSIJĘ IR JUSLIŠKI ŽMOGAUS SEKSUALUMO KOMPONENTAI . ŠIUO POŽIŪRIU EROTIKA IŠ ESMĖS YRA IŠRAIŠKA . TAM TIKRU POŽIŪRIU SEKSUALINĖ IŠRAIŠKA YRA VIENAREIŠMĖ . BUČINYS , GLAMONĖS , SUSIJUNGIMAS – VISU TUO NORIME KAŽKĄ IŠREIKŠTI , BŪTENT – MEILĘ . ŽMOGAUS SEKSUALUMAS IŠ PRINCIPO PAJUNGTAS MEILĖS ĮPRASMINIMUI . SEKSUALUMAS TAMPA IŠSIPILDYMU , REALIZACIJA TADA , KAI JĮ VALDANTI EROTIKA IŠREIŠKIA MEILĘ . ČIA SLYPI IR ŽMOGAUS SEKSUALUMO MORALINĖS PROBLEMOS PAGRINDAI . MEILEI ESMINĮ POVEIKĮ DARO TAS ANTROPOLOGINIS FAKTAS ,, KAD ŽMOGUS YRA ISTORIŠKAS . NEGALI , KAIP GYVŪNAS BETARPIŠKAI IŠTIRPTI DABARTYJE , BET YRA MOTYVUOJAMAS PRAEITIES IR PROJEKTUOJAMAS Į ATEITĮ . MEILĖS TAIP PAT NEGALIMA APRIBOTI DABARTIMI – PRAEITIS IR ATEITIS JOJE VIRSTA PROBLEMA . MEILĘ ĮPRASMINA IŠTIKIMYBĖ . IŠTIKIMYBĖ REALIZUOJA MEILĘ . SANTUOKĄ G.W.F. HEGEL ‘ IS APIBRĖŽIA KAIP “TEISIŠKAI DOROVIŠKĄ MEILĘ” . SANTUOKAI , KAIP PAMATINEI ŽMONIŲ RYŠIO FORMAI , BŪDINGA ĮTAMPA TARP IŠTIKIMYBĖS IR IŠDAVYSTĖS .

6.3. ŠEIMA . TARP VYRO IR MOTERS IŠ PRIGIMTIES EGZISTUOJA DDRAUGYSTĖS ARBA MEILĖS SANTYKIS . ŽMOGUS DAUGIAU SUTVERTAS SANTUOKINEI , NEI PILIETINEI BENDRIJAI , NES ŠEIMA YRA ANKSTESNĖ IR BŪTINESNĖ , NEI VALSTYBĖ . ŽMONES SUBURIA NE TIK DAUGINIMASIS , BET IR GYVENIMO POREIKIAI . ABIEJŲ LYČIŲ UŽDAVINIAI IR DARBAI YRA PADALYTI IŠ ANKSTO , VYRAS IR MOTERIS VIENAS KITĄ PAPILDO .TAM TIKRĄ RYŠĮ SUDARO VAIKAI : JIE YRA ABIEJŲ SUTUOKTINIŲ BENDRAS TURTAS , O TAI – KAS BENDRA , SUTVIRTINA . ŠEIMA YRA TĖVŲ IR VAIKŲ VIENUMAS .

VAIKAS , IŠ PRADŽIŲ , VISIŠKAI PRIKLAUSO NUO GLOBOS IR AUKLĖJIMO . LABIAUSIAI VAIKUI REIKIA MYLINČIO DĖMESIO , ŠILUMOS , NAMŲ SAUGUMO , TVIRTŲ , ILGALAIKIŲ SAITŲ SU ŽMONĖMIS , KURIE JĮ GLOBOJA . PRIKLAUSOMUMAS PIRMA SIEJASI SU TĖVAIS . TĖVYTĖ IR MOTINYSTĖ SUSIJĘ SU ŽMOGAUS ASMENIŠKUMU . TĖVYTĖ IR MOTINYSTĖ ATLIEKA SVARBŲ VAIDMENĮ ŽMOGUI SAVE REALIZUOJANT KAIP VYRĄ AR ŽMONĄ . ŠEIMA YRA KAIP NATŪRALUS VIENIS , ANKSTESNIS IR BŪTINESNIS , ANOT ARISTOTELIO , UŽ VALSTYBĘ . ŽMOGAUS TEISIŲ KONVENCIJOS SKELBIA , JOG ŠEIMA , KAIP VISUOMENĖS PAGRINDINĖ LĄSTELĖ , PIRMA JĄ KURIANT IR LAIKOTARPIU , KAI YRA ATSAKINGA UŽ GLOBOS REIKALINGŲ VAIKŲ PRIEŽIŪRĄ IR AUKLĖJIMĄ , TURI NAUDOTIS DIDŽIAUSIA APSAUGA IR PARAMA .

VYKSTANT INDUSTRIALIZACIJAI , ĮVYKO SKILIMAS TARP DARBO ŠEIMOJE IIR DARBO UŽ ŠEIMOS IR TAI PAKEITĖ ŠEIMOS FUNKCIJAS . ŠEIMA YRA SKIRTA BŪTI NE TIK “UŽDARA” BENDRIJA , BET IR LIKTI “ATVIRA” IŠOREI . ŠEIMA TURI JUNGTI KARTAS , RŪPINTIS GIMINYSTE , SUDARYTI KAIMINYSTĘ . SANTUOKA SKIRTA TAM , KAD ATSIRASTŲ ŠEIMA . BET IR VIENGUNGYSTĖ (PVZ.: VIENUOLIŲ ĮŽADAI ) , IR BEVAIKĖ SANTUOKA SUTEIKIA GALIMYBĘ REALIZUOTI SAVE .

6.4. BENDRUOMENĖ . TAIP DAŽNIAUSIAI VADINAMA TARP ŠEIMOS IR VALSTYBĖS ESANTI SRITIS , KURI , ANOT R.KONIG ‘O REIŠKIASI KAIP PATS SAVE SAVYJE VARANTIS IR “SOCIALINIU PROCESU” VADINAMAS FENOMENAS . BENDRUOMENĖ – SOCIALINIO BENDRADARBIAVIMO ERDVĖ . FORMUOJASI , REMIANTIS POREIKIŲ SISTEMA . ŽMOGUS PATS TURI SUSIKURTI GYVENIMO GALIMYBES , TAD JO POREIKIAI JĮ VERČIA BENDRADARBIAUTI SU KITAIS . KOL ŽMOGAUS DVASIA ORENTUOTA Į NATŪRALIUS POREIKIUS , TO JI NĖRA LAISVA . LAISVA TAMPA TADA , KAI SUVOKIA SAVO GILIAUSIĄ POREIKĮ – KAIP DVASIĄ ( KURTI GROŽĮ , IEŠKOTI GALUTINIŲ KASDIENIO BUVIMO – PASAULYJE SĄLYGŲ ) .

BENDRUOMENINIO BENDRADARBIAVIMO DVI DIDELĖS SRITYS YRA ŪKIS IR KULTŪRA. JOSE RYŠKI DARBO JĖGOS PASIDALIJIMO IR SPECIALIZACIJOS TENDENCIJA . PAGAL INTERESUS IR ĮSITIKINIMUS FORMUOJASI SUSIVIENIJIMAI , KURIE SUDARO BENDRUOMENINIŲ JĖGŲ STRUKTŪRĄ . VYKSTANT TOLIAU “ PATIES SAVĘS VARANČIAM ” PROCESUI , KYLA NAUJŲ POREIKIŲ (“AUGA TURTAI”) ,, BET KARTU , DĖL DIDĖJANČIOS SPECIALIZACIJOS , DARBAS TAMPA LABIAU ATSKIRAS , RIBOTAS , STIPRĖJA PRIKLAUSOMYBĖ . SOCIALINIS PROCESAS PATS SAVAIME NĖRA PROTINGAS . TARIAMIEJI POREIKIAI TRUKDO PATENKINTI TIKRUOSIUS POREIKIUS ; NEKONTROLIUOJAMAS ŪKIO AUGIMAS NAIKINA APLINKĄ ; KARŠTLIGIŠKO BENDRAVIMO PERTEKLIUS SLOPINA PAGRINDINĮ ŽMONIŲ BENDRAVIMO POREIKĮ ; MEILĖ IR DARBAS TOLSTA VIENAS NUO KITO ; VARTOTOJIŠKUMAS SLOPINA KŪRYBIŠKUMĄ .

PATS SAVE VARANTIS PROCESAS VEDA Į BEPRASMYBĘ , KURI SUKELIA PRASMĖS KRIZĘ ( BESAIKIS VARTOJIMAS , NARKOMANIJA , ALKOHOLIZMAS ) . ŠEIMA , JAUSDAMA SPAUDIMĄ , VOS GALI SUVOKTI SAVO PAMATINĮ VAIDMENĮ . REIKIA RASTI IŠEITĮ IŠ SOCIALINĖS KRIZĖS . ALTERNATYVOS ŠIANDIEN REIKALAUJAMA LABIAU , NEI ANKSČIAU . G.W.F. HEGEL ‘ IS ATSINAUJINIMĄ MATĖ PER ŠEIMĄ IR KOOPERACIJAS . IŠ JŲ TURĖJO IŠPLAUKTI NAUJA SĄMONĖ , NUKREIPTA Į TIKRUOSIUS ŽMOGAUS POREIKIUS , IR NAUJAS EFOSAS . NUO TO PRIKLAUSO VISUOMENĖS HUMANIZAVIMAS , PROTINGAS PATĮ SAVE VARANČIO PROCESO FORMAVIMAS .

6.5. VALSTYBĖ . ANOT ARISTOTELIO , ŽMOGUS YRA POLITINIS GYVŪNAS . ŽMOGAUS VISUOMENIŠKUMAS IŠ PRIGIMTIES ORENTUOTAS Į VALSTYBĘ . TIK JOJE JIS PASIEKIA SAVARANKIŠKUMO (AUTARKIJOS) BŪKLĘ , JI SUDARO SĄLYGAS ATSKIRAM ASMENIUI REALIZUOTI SAVE BENDRIJOJE IR BENDRUOMENĖJE . VALSTYBĖ YRA VISUOMENĖS VISUMA , KURI PRIVALO VEIKSMINGAI IR PLAČIAI UŽTIKRINTI SAVO PILIEČIŲ SAVIREALIZACIJOS SĄLYGAS .

TIKSLAS – SAVO PILIEČIŲ VISUOTINĖ GEROVĖ . TEISINĖ VALSTYBĖ TURI UŽTIKRINTI TEISĖTUMĄ IR TAIKĄ (VIDUJE) , PRIVALO GARANTUOTI SAVO PILIEČIAMS SOCIALINES , KULTŪRINES , ŪKINES SAVIREALIZACIJOS SĄLYGAS . ARISTOTELIS PAGRINDINIU VALSTYBĖS UŽDAVINIU LAIKO TAI , KAD JI TEISINGAIS ĮSTATYMAIS TURI ĮGALINTI VISAIS ATŽVILGIAIS GERĄ PILIEČIŲ GYVENIMĄ . VALSTYBĖ , ANOT I. KANT ‘O TURI SUTEIKTI SAVIREALIZACIJOS ERDVĘ , PATI NEVIRSDAMA DOROVINE IDĖJA (G.W.F. HEGEL ‘ IS – PRIEŠIGAI ) . PAGAL K . MARX ‘ Ą , VALSTYBĖ TĖRA VALDANČIOS KKLASĖS INSTRUMENTAS (VALSTYBĖS NEBEREIKSIĄ , NES SOCIALINIS PROCESAS SAVAIME VIRSIĄS GERU ) .

A. LINCOLN ‘ AS KALBĖJO , JOG VALSTYBĖ GALI SUVOKTI SAVO UŽDAVINIUS , JEI YRA LAISVA DEMOKRATIJA (KAI TAUTA VALDO TAUTOS PAGALBA IR TAUTOS LABUI ) .

6.6. ŽMONIJA . DAR NIEKADA ISTORIJOJE ŽMOGUS TAIP AIŠKIAI NEBUVO ĮSISĄMONINĘS FAKTO , KAD JIS – ŽMONIJOS NARYS . ŠIANDIENINĖ RYŠIŲ IR TRANSPORTO SISTEMA LEIDŽIA PAJUSTI PASAULĮ KAIP VIENTISĄ VISUMĄ . KOL NEEGZISTUOJA TARPTAUTINĖ , VISOS ŽMONIJOS PRIPAŽĮSTAMA AUKŠČIAUSIA VALDŽIA , TOL ŠŠI YRA PAVIENIŲ VALSTYBIŲ RANKOSE . BENDRA PLANETOS ATEITIS PALIKTA SAVARANKIŠKAM VALSTYBIŲ BENDRADARBIAVIMUI . VISŲ ŽMONIŲ LYGIOS ESMĖS IR LYGAUS ORUMO IDĖJA , IŠREIKŠTA “ŽMOGAUS TEISIŲ” SĄVOKA , TEIGIA , KAD TIK VISIEMS ŽMONĖMS LYGIOMIS PAGRINDINĖMIS SAVIREALIZACIJOS SĄLYGOMIS GALI RASTIS ŽŽMOGAUS VERTA ŽMONIJA . ŽMOGAUS VISUOMENIŠKUMAS VERČIA SVAJOTI APIE “PASAULINĘ VALSTYBĘ “ , KURI UŽTIKRINTŲ PASAULINĘ VISUOTINĘ GEROVĘ ŽMOGIŠKUMO PRASME .

(PABAIGA)

ŽMOGAUS FENOMENAS RODO KAD ŽMOGUS JAU KAIP KŪNIŠKA BŪTYBĖ NEBĖRA GYVŪNAS . NET ŽMOGAUS KŪNIŠKUME GALIME ĮŽIŪRĖTI DVASIĄ . ŽMOGAUS BŪTIS YRA BUVIMAS – PASAULYJE , BUVIMAS- PASAULYJE YRA VEIKLUS . ŽMOGUS VISADA JAU YRA ATSKLEIDĘS PASAULĮ KAIP VIENTISĄ VISUMĄ . ŽMOGUS SUVOKIA SAVE KAIP SAVITIKSLĮ , KURIO PRIELAIDA – PRASMINGA SAVIREALIZACIJA .

ISTORIŠKAS ŽMOGAUS BUVIMAS YRA BUVIMAS MIRTIES LINK . KAD GALĖTŲ SAVE MOTYVUOTI IR PROJEKTUOTI , ŽMOGUS VISADA JAU YRA ATSKLEIDĘS ISTORIJĄ KAIP VISUMĄ . TIK ŽMOGUS TURI ISTORIJĄ . GAMTA – KAIP TOKIA – YRA BEISTORĖ . (PATS KLAUSIMAS APIE ISTORIJOS PRASMĘ YRA ISTORIJOS FILOSOFIJOS TEMA) .

VISUOMENIŠKUMAS IŠPLAUKIA IIŠ PAČIO ŽMOGAUS ESMĖS .

ŽMOGAUS BUVIMAS PASAULYJE YRA BUVIMAS KARTU , KURIS REALIZUOJAMAS BENDRAUJANT IR BENDRADARBIAUJANT , MYLINT IR DIRBANT . NATŪRALI KARTU – BUVIMO STRUKTŪRA PRASIDEDA LYČIŲ TARPUSAVIO RYŠIUI , KURIS PAKLUSDAMAS MEILEI IR IŠTIKIMYBEI , VIRSTA SANTUOKA IR ŠEIMA .