Antanas Baranauskas ir jo „Anykščių šilelis“ (referatas)

ANTANAS BARANAUSKAS

1835-1902

Žymiausias 19 a. lietuvių poetas. Pagrindinis jo kūrinys – poema “Anykščių šilelis”. Gimė poetas Anykščiuose, gausioje valstiečių šeimoje (5 vaikai). Gyveno miesto pakrašty. Tėvai sunkiai vertėsi, bet į baudžiavą nėjo. Vaikystė sunki ir varginga, nuo mažens ganė bandą, dirbo sunkius ūkio darbus, bet buvo linksmas, labai mėgo dainas ir pats sudėdavo piemenų daineles, bet dėl prasto balso pravardžiuojamas Jurkštu ir pan. (vėliau pasirašinėjo Jurkštas Smalaūsis).

Pirmosios mokslo žinios iš tėvo, mokėjusio lenkiškai skaityti ir rašyti. Žiemomis lankė Anykščių parapinę mokyklą, bbuvo gabus, ypač matematikai. Trūkstant lėšų mokslui, metus tarnavo Gelvonų klebonui, paskui dirbo tėvų ūkyje. Buvo silpnokos sveikatos. 16 metų – Rumšiškių valsčiaus mokykla. Mokėsi raštininku 2 metus. Ten mokslas buvo nemokamas, bet mokiniai turėjo atidirbti raštinėse. Ten Antanas išmoko rusų kalbos. Vėliau dirbo Skuode, Raseiniuose ir kitur raštinėse. Matė caro valdininkų kyšininkavimą, girtuokliavimą. Rašė dienoraštį ir gausius laiškus tėvams. Dienoraštyje išlikę jo “Įstatai kasdieniniam gyvenimui” (1853 m.): negerti, nerūkyti, užlaikyti griežtai dietą, laikytis tylėjimo, kasdien tą pačią valandą keltis iir gultis ir t.t. Rasdavo laiko skaityti ir mokytis. Sedoje dirbdamas susipažino su Karolina Praneuskaite, poete, rašiusia lenkų kalba ir šiek tiek lietuviškai. Ji turėjo didelės įtakos Baranausko kūrybai.

1856 m. įstojo į Varnių kunigų seminariją. Baigusį, jį, kaip gabų mokinį, bbažnytinė vyriausybė išsiuntė į Peterburgo dvasinę akademiją. Baigęs, gavo stipendiją studijuoti užsienyje (Romoje, Miunchene ir kt.). Būdamas Miunchene, rašė atsišaukimus prieš caro valdžią.

Baigęs mokslą, 1867-1884 profesoriavo Kauno dvasinėje seminarijoje. Be kitų dalykų dėstė pamokslų sakymo metodiką (homiletiką). Pirmus 2 metus mokė ir lietuvių kalbos. Tuo metu labai susidomėjo lietuvių kalbos mokslu: tyrinėjo ir aprašinėjo tarmes, rengė gramatiką, bandė sudaryti rašybos gramatiką (kuri dėl sudėtingumo neprigijo), palaikė ryšį su žymiais pasaulio kalbininkais. Kai kurie Baranausko filologiniai darbai, ypač tarmių tyrinėjimai, turėjo svarbią reikšmę lietuvių kalbotyrai.

Tapęs Žemaičių pavyskupu (1884), o vėliau Seinų vyskupu (1897), A. Baranauskas užleido lietuvių kalbos tyrinėjimą, atsileido matematikai. Susirašinėjo su matematikais, bandė spręsti matematines problemas. Didelės įtakos jo tyrinėjimai neturėjo. Pasirodo, tie dėsniai jau seniai žinomi.

Į senatvę vvėl grįžo prie lietuviškos raštijos. Parašė keletą lietuviškų giesmių. Vertė Bibliją, skirdamas po keliolika valandų per dieną. Bet nespėjo. Mirė 1902 m. Seinuose. Ten ir palaidotas.

Poema “Anykščių šilelis”

Ją sudaro 342 eilutės. Pirmą dalį (iki 178-tos eilutės) Baranauskas rašė Anykščiuose 1858 m. atostogaudamas, grįžęs iš Varnių. Kitą pusę – 1859 m. grįžęs atostogų iš Petrapilio. Kai kuriuos “kąsnelius” pridėjo 1860 m. (20 eilučių Puntuko aprašymo ir šilelio išpardavimo epizodą). Būdamas Varniuose, prof. Gapševičius yra sakęs: “Vaizdingai apdainuoti gamtą galima tik lenkų kkalba. Lietuvių kalba yra piemenų ir tamsuolių kalba.” A. Baranauskui lyg peiliu širdin įsmigo šie žodžiai. Bet tai ne vienintelė priežastis, paskatinusi rašyti poemą. Kai kuriuos žodžius ir posakius jis išgirdo iš tėvelio, idėją – iš A. Mickevičiaus ir S. Daukanto kūrinių (girių aprašymų).

Yra kontrastas tarp gyvenamojo meto ir praeities. Graudžia lyrine nuotaika pradžioje (1-18 eilutės), išniekinto miško vaizdais pradedama poema. 19-21 eilutės – prisimena, kad neseniai dykumos vietoje klestėjo šilelis. 21-100 eilutės – regiamieji vaizdai (pradžioje – apie grybus, po to – apie krūmus, medžius), 101-174 eilutės – uodžiamieji vaizdai, kvapai, toliau girdimieji vaizdai, o dar toliau – apie paukščius. Poetas tarsi suvokia, kad tai, ką jis vaizdavo, jau yra praeitis. Ir vėl motyvas: “visa prapuolę” (177-194 eilutės).

Be socialinių reiškinių, galima įžvelgti ir nacionalinį engimą, nacionalinių teisių varžymą. Valdžia varžė lietuvių gyvenimo būdą, papročius. Tauta, kaip šilelis, netekusi laisvės ir nepriklausomybės, sunyko, jai grėsė visiškas išnykimas. Taip poetas reiškė protestą prieš carizmą ir nacionalinę priespaudą.

Taiklūs žodžiai, epitetai (“musmirės raupsuotos”), palyginimai (“berželiai kaip meldai”), metaforiški, sugyvinti vaizdai, sinoniminės formos (“paukščiai, paukšteliai, paukštytės”), vaizdiniai veiksmažodžiai (teškena, taukši, mekena) – didelio talento vaisius. Į medžių aprašymą įjungiami pasakos “Eglė – žalčių karalienė” motyvai.

Žodžiu, “Anykščių šilelis” – vieningos kompozicijos kūrinys.