Išeivijos poetas H.Nagys

Lietuvių išeivijos poetas H Nagys.

Lietuvių išeivijos literatūra – viliojantis pasaulis. Kartu su tautos okupacija 1940 m. didžioji dalis kūrybingiausių žmonių atsidūrė emigracijoje. Išeivijoje atsiskleidė žemininkų K.Bradūno, H.Nagio, A.Nykos-Niliūno poezija. Jie tęsė tai, ką buvo pradėję kurti Lietuvoje. Poetai žemininkai remiasi kūryboje gimtąja žeme, jie ieško žmogaus prasmės žemėje. Taip apibendrintai nusakoma „žemininkų“ kūrybos pagrindinė tema. Gimtoji žemė – tautinių bei patriotinių jausmų versmė.

H.Nagys – išeivių poetas. Didelę dalį gyvenimo svetimoje žemėje jaučiasi svetimas. Poetas liko ištikimas nuostatai „Neparduok ssavęs“. Poetinis H.Nagio pasaulis išsaugojo tai, ką, atrodo, nesugrąžinamai buvo praradę: vaikystės regėjimus, belaikiškume sustingusius gimtinės vaizdus, kažkada pralėkusių jausmų fragmentus. Tai labai dramatiškas pasaulis, smelkiantis liūdesiu, o kartais net neviltim.

H.Nagys iš tų poetų, kurie remiasi savo patirtimi, vidinėm nuojautom: kalbos grožio etalonas jam – parasta, lakoniška, išmintinga liaudies poetų kalba. Kai kuriuose eilėraščiuose poetas atgaivina spalvingą vaikystės pasaulį, dėlioja neužmirštamus įspūdžius, mena tėvų kiemo takelius, upeliukų vingius. Jo vaikystė – „pageltusio veidrodžio šukė – liūdna ir mažytė“. PPoetas mato joje pailsusios sielos atspindžius. H.Nagys eilėraščiuose akcentuoja namų jausmą, daug dėmesio skiria gamtai. Poetui labai svarbi tautosaka (rink. „Broliai balti aitvarai“). Pagrindiniai iš tautosakos perimti įvaizdžiai – brolis, sesuo, paukštis. Gamtos motyvas sulietas su žmogaus gyvenimo vaizdiniais.

Eilėraštyje „„Ąžuolai“ piešiamas apibendrintas, savaip čiurlioniškas vaizdas. Nuotaika šiurpi, dramatiška – ąžuolų rankos laiko sustingusį debesį: kaip didelį juodą karstą. Tačiau jaučiame, kaip ąžuolai primena žmones, jų šiurpi daina – lietuvių tautos likimą. Tačiau poetas nepatiki nebūtimi. Susikaupusios sielos nušvitimas, išsilaisvinimas nuo baimės nebūti galingesniu už mirtį svarbiausia. H.Nagys savo poezijoje siekė išganyti pasaulį, prakalbėti į žmogų, kartais net gyventi už jį ir norėjo būti suprastas. Poetas beveik visur pasiliko ištikimas savo prigimčiai – impulsyvus, betarpiškas, šiltas. H.Nagys savo poezijai atramos ir perspektyvos taško ieškojo savo paties intelektualinės kultūros židiniuose, tuo pačiu jis – žemininkas, stovįs ant žemės ir gamtoje. H.Nagio poezijoje dominuoja emocinis betarpiškumas, forma laisva, nelygi.