Modernizmas

MODERNIZMAS

Permainos XIX a. pabaigos Europos kultūroje ir mene 1

Modernizmo ištakos 2

Neoromantizmas 3

ŠATRIJOS RAGANA 4

BIOGRAFIJA. ASMENYBĖ 4

KŪRYBA. 5

APYSAKA „SENAME DVARE“ 5

Ginčą su klasikine meno tradicija pradėjo jau romantikai. Jie tvirtino, kad nauji laikai reikalauja naujos meninės raiškos, kad kiekvienas me¬nininkas privalo apie pasaulį ir žmogų kalbėti savitai, originaliai. Dar toliau nuo klasikinių meno normų nutolo realizmo ir natūralizmo me¬nininkai, siekę kuo tiksliau atvaizduoti industrinės epochos tikrovę. Šiuos meno atsinaujinimo procesus XIX a. pabaigoje ir XX am¬žiuje pratęsė modernizmas. Modernizmą galima apibūdinti kaip krizės meną – kūrybą, maištaujančią prieš ppraeities meno taisykles ir atspindinčią nepastovią, kintančią šiuolaikinę tikrovę, suskilusį dabarties žmogaus vidaus pasaulį, išsakančią šiam žmogui būdingas vienatvės, nerimo, vertybių praradimo jausenas.

Permainos XIX a. pabaigos Europos kultūroje ir mene

Romantizmo ir realizmo epochos žmogaus pasaulėvoka buvo pagrįs¬ta žmogaus dvasios didybės, jo proto galių išaukštinimu. To meto menininkai tikėjo, kad menas, o ypač literatūra, yra galinga pasaulio pažinimo ir žmonių gyvenimo tobulinimo priemonė. Manyta, kad talentingas menininkas atveria eiliniams žmonėms neprieinamas tikrovės sritis, kad jo kūryba pažintine galia prilygstanti mokslui, o rreikšme žmogaus dvasiai esanti artima religijai.

XIX a. pabaigoje Europos humanistinė ir racionalistinė pasaulė¬voka ir su ja susijusi meno samprata susvyravo. To meto filosofijoje įsigalėjo kryptys, pabrėžiančios žmogaus būties ribotumą, asmenišką būties patirtį (Arturas Šopenhaueris [Schopenhauer], Frydrichas Ny¬čė [Friedrich Nietzsche]). Karlo MMarkso, Čarlzo Darvino teorijos vertė suabejoti žmogaus, kaip savo gyvenimo šeimininko, samprata, paro¬dė, kad atskiras žmogus tėra tik statistinis vienetas visuomenės eko¬nominės raidos bei žmonijos biologinės evoliucijos procese. Austrų psichiatro Zigmundo Froido (Sigmund Freud) sukurta psichoanalizės teorija atskleidė žmogaus vidinio pasaulio nevientisumą, didžiulę jame pasireiškiančių pasąmonės jėgų, instinktų svarbą. Nepaprastai išaugusiuose Europos miestuose žmogus pasijuto vienišas, praradęs ryšius su bendruomene, atitrūkęs nuo tradicinių vertybių, alinamas vis greitėjančio gyvenimo tempo.

Šioms aplinkybėms veikiant didžiuosiuose Vakarų Europos kultū¬ros centruose atsirado daugybė giminingų meno srovių ir sąjūdžių, įgijusių bendrą modernizmo pavadinimą (pranc. moderne, vok., angl. modern – šiuolaikinis, naujas). Juos vienija atotrūkis nuo anks¬tesnių, tiek klasikinių, tiek romantinių ir realistinių meno tradicijų ir glaudus ryšys su savo meto pasaulėvoka bei idėjomis. Modernis¬tiniam menui būdingas sskeptiškas požiūris į žmogaus prigimtį, į jo pažintines galias, abejonės civilizacijos prasmingumu. Modernistai mano, kad naujai, niekada nepatirtai žmonijos būsenai reikia visiškai naujų meno kalbos būdų ir priemonių. Jų kūryba pasižymi eksperimentiškumu, originalumu, nuolatiniu nepasitenkinimu esama meno būkle ir pastangomis ją atnaujinti. Šios krypties menininkai yra linkę iš aukšto žvelgti į suvokėją, stengiasi jį priblokšti vaizduotės laisve, meninės kalbos naujumu. Visa tai modernizmą daro gana sudėtin¬gu, elitišku (prieinamu tik turintiems specialų pasirengimą) meno reiškiniu. Nenuostabu, kad amžininkai jį sutiko įtariai, kkartais labai kritiškai. Tačiau greitai daugelyje meno sričių modernizmas įgijo kla¬sikos statusą ir šiandien yra pripažįstamas romantizmui, realizmui lygiaverte meno kryptimi arba net ištisa meno epocha.

Modernizmo ištakos

Pirmieji modernistinės laikysenos bei jausenos rašytojai pasirodė jau XIX a. viduryje, realizmo ir natūralizmo laiko¬tarpiu. Tuo laiku dažniausiai likę nesuprasti, XIX a. pabai¬goje ir XX a. pradžioje jie tapo naujų literatūros sąjūdžių įkvėpėjais ir orientyrais.

Ryškiausiu modernistinės literatūros pirmtaku laiko¬mas prancūzų poetas Šarlis Bodleras (Charles Baudelaire, 1821-1867). Bodlero kūryba susijusi su romantikų pasaulė¬jauta – su jų idealybės ilgesiu, panieka miesčioniškai pub¬likai, poeto vienatvės išaukštinimu. Tačiau, panašiai kaip realistai, jis yra savo meto tikrovės – miesto, civilizacijos poetas, jis rašo apie gatvę, minią, fiksuoja ir apmąsto nau¬jas epochos patirtis. Bodleras nevengia natūralistinių, šiurkščių vaizdų, šokiruojančių palyginimų bei metaforų, drastiškai (šiurkščiai, įžeidžiamai) peržengia ir provokuoja mies¬čionišką skonį ir moralę. Tokie jo poezijos vaizdai buvo pavyzdys būsimo šimtmečio menininkams avangardistams.

Nenuostabu, kad žinomiausias Bodlero eilėraščių rinkinys „Piktybės gėlės“ (1857) susilaukė skandalo, autorius buvo apkaltintas viešosios doros įžeidimu.

Tačiau kintamybėje, kasdienybės detalėse, netgi bjaurume poeto žvilgsnis pastebi ir grožio, ir prasmės užuominas, amžinų sielos bū¬senų ženklus. Tai liudija kad ir jo eilėraštis „Gulbė“.

Šis Bodlero alegorinis, metaforinis tikrovės traktavimo būdas buvo įtakingos modernistinės literatūros srovės – simbolizmo – pradžia. Jis iš esmės ppaveikė ir kitas, vėlesnes modernizmo sroves.

Bodleriškasis individualizmas, provokuojantis santykis su tradi¬ciniu skoniu, miestiška jausena, vertybių, meno normų kintamumo pajauta ir kartu amžinųjų idealų ilgesys – tai svarbiausi dar tik besiformuojančios naujos, modernistinės meninės sąmonės bruožai.

Modernizmo pirmtakais taip pat laikomi amerikiečių prozininkas, detektyvinių ir siaubo apsakymų autorius Edgaras Po (Poe, 1809-1849), prancūzų poetai Polis Verlenas (Paul Verlaine, 1844-1896), Artiuras Rembo (Arthure Rimbaud, 1854-1891). Prie jų dažnai priskiriamas ir rusų romanistas Fiodoras Dostojevskis.

Neoromantizmas

Neoromantizmas yra pirmoji lietuvių literatūros kryptis, siekusi naujesnio, problemiškesnio kūrybos suvokimo. Ją galima skirstyti į ankstyvąją ir moderniąją.

Kas būdinga ankstyviesiems neoromantikams?

1. Jie siekė suprasti savo tautos dvasią, sukurti savitą tautinį stilių, sumoderninti kūrybos pasaulėvaizdį; todėl kreipė žvilgsnį į tai, kas nematoma (vidiniai išgyveni¬mai, regėjimai, slapti patyrimai), į tai, kas nepasiekiama (visatos, kosmo¬so gelmės) ir neišsprendžiama (tikėjimo, Dievo problematika).

2. Ilgesys kažko kito – trokštamo ir nepasiekiamo – yra psichologinis neoromantizmo pamatas. Todėl atsigręžiama į roman¬tizmą, į jo stiprius jausmus, į praeities aukštinimą, į žmogaus ir gam¬tos ryšį, į paslaptingumo jutimą.

3. Ankstyvųjų lietuvių neoromantikų idealizmas skatino keisti gyvenimą, aukotis dėl idealų, žadino viltis. Neoromantikai siekė savo tautos kultūrą išvesti į pasaulį, mintis apie „tautos dvasią“ išreikšti naujoje kū¬ryboje.

4. Garsiausi šio laikotarpio neoromantikai yra J. A. Herbačiauskas, S. Kymantaitė-Čiurlionienė, Šatrijos Ragana, V. Krėvė, Vaižgantas.

5. Neoromantizmas, išplitęs EEuropos literatūrose, yra atnaujintas, sumodernintas romantizmas. Neoromantizmo paveikti yra B. Sruoga ir V. Mykolaitis-Putinas.

Vėlyvasis neoromantizmo etapas – modernieji neoromantikai (J. Aistis, S. Nėris, B. Brazdžionis, A. Miškinis). Vienas skiriamųjų neoro¬mantizmo bruožų yra idea¬lizmas, reiškiantis dvasinio idealo taikymą gyvenimui ir menui.

Ankstyvojo neoroman¬tizmo bruožai ryškūs Šatri¬jos Raganos kūryboje.

ŠATRIJOS RAGANA (1877-1930)

BIOGRAFIJA. ASMENYBĖ. Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana – XX a. pradžios lietuvių rašy¬toja. Literatūroje jos vieta jau po Žemaitės, po stipraus realistinio tikrovės vaizdavimo. Šatrijos Ragana – idealistinės-romantinės pasaulėjautos, krikščioniškos pasaulėžiūros kūrėja. Ji kilusi iš Žemaitijos bajorų, gimusi Medingėnuose, sena¬me giminės name su prosenių portretais ant sie¬nų, senoviškomis tradicijomis. Augo Užvenčio dvare, jai labai svarbioje „senojo dvaro“ vaizdų ir vaizdinių erdvėje. Prie Ventos, prie senojo ma¬lūno, seno sodo alėjose mėgo vaikščioti viena, mąstyti. Šatrijos Raganos slapyvarde susiejo save su Šatrijos kalnu, su senaisiais jo padavimais, taip pat ir apie raganas, turinčias ypatingų galių. Mokėsi namie, Peterburgo gimnazijoje, Varšuvo¬je. Studijavo Šveicarijos universitetuose, pažino savo meto Europos kultūrą, jos naująsias kryp¬tis, neoromantizmą, simbolizmą. Mėgo ir išmanė muziką, ypač ro¬mantinę. Pati skambino fortepijonu – dažniausiai Šopeną, įžymų lenkų kompozitorių, romantinės muzikos kūrėją. Romantizmas bu¬vo artimas Šatrijos Raganos dvasiai, tad ir neoromantinius bruožus perėmė natūraliai.

Būsimosios rašytojos namuose kalbėta lenkų kalba. Lietuvių kalbos, padedama ir Povilo Višinskio, su

kuriuo artimai bendravo, susirašinėjo, ji mokėsi pati. Įtakos Šatrijos Raganai turėjo ir Vaižgan¬tas. Šatrijos Ragana buvo mokytoja, mokė namuose ir mokyklose. Mokydama siekė įgyvendinti savo idealus: tikėjo, kad žmogus gali tobulėti, kad jį reikia ugdyti gražiais pavyzdžiais. Daug dirbo vi- suomenės labui, ypač nuo 1915 m. gyvendama Židikuose. Buvo labdarė. Su kunigu Kazimieru Bukontu rašyto¬ją siejo artima bičiulystė. Židikuose ir mirė, palaidota jos atminimui pastaty¬toje koplyčioje.

Lietuvių dvasinėje kultūroje Šat¬rijos Ragana išsiskiria pasiaukoja¬ma meile tėvynei, žmonėms, geradaryste. Ji gyveno taip, kaip mmokė kitus.

KŪRYBA.. Svarbiausi Šat¬rijos Raganos kūriniai: apysakos „Vik¬tutė“ (1903), „Vincas Stonis“ (1906), „Sename dvare“ (1922), apsakymai „Dėl ko tavęs čia nėra?“ (1898), „Irkos tragedija“ (1924), „Sulaukė“ (1906), „Mėlynoji mergelė“ (1925). Svarbūs ir pačios parašyti ar išversti pedago¬giniai raštai.

Kartu su Jonu Biliūnu Šatrijos Raga¬na žymi naują lietuvių literatūros pa¬kopą: intymesnį ir įvairesnį pasa¬kojimą, sudėtingesnius žmonių charakterius. Rašytojos kūryba paprasta, nekomplikuota, siekianti kalbėti apie žmogaus gyvenimą, jo atsitikimus, žmogaus galimybes. Žemaitei svarbu tikrovė, aplinkybės, priežastys. Šatrijos Ragana la¬biau akcentuoja atskirą žmogų; ne ttik vargą, bet ir būties poetiškumą, kylantį iš meilės, gamtos grožio, amžinybės, idealo ilgesio (kai žmogaus dvasia tarsi veržiasi aukštyn), iš vaiko ir motinos ryšio, iš mirusiųjų, išėjusiųjų begalinio gailesčio.

Šatrijos Raganos stilius įvairus, šakotas: pakilus, romantinis, lyrinis-impresinis, apibendrintas simbolistinis, vaizduo¬jamasis rrealistinis. Kartais pasirodo ir ironija, netgi kritinis sarkazmas. Bet iš esmės Šatrijos Ragana yra teigiamo ir teigiančio santykio rašytoja: gyvenimas, kad ir koks sunkus, yra prasmingas, gražus, vertas meilės, pasiaukojimo, tikėjimo ir pasitikėjimo.

Lietuvių literatūrinį pasakojimą Šatrijos Ragana praturtino nau¬jais būdais: pasakojimu pirmuoju asmeniu, dienoraščiu, užrašais, praeities ir dabarties laiko sampynomis. Vidinio žmo¬gaus pasaulio vaizdavimo galimybes rašytoja išplėtė muzikos ir gamtos paralelėmis.

APYSAKA „SENAME DVARE“

Apysaka „Sename dvare“ – svarbiausias Šatrijos Raganos kūrinys, parašytas gyvenimo pabaigoje, jau turint didelę gyvenimo, jo apmąs¬tymo patirtį.

ERDVĖ.Lietuvių literatūros klasikoje susiklostė daugiausia neigiamas požiūris į dvarą: jame kalbama svetima kalba, ponai ir ponaičiai ne¬dorai elgiasi, nesilaikoma moralės normų, skriaudžiami žmonės. Šis požiūris ėjo iš baudžiavos laikų ir ilgam įsitvirtino lietuvių sąmonėje: dvaro ir kaimo priešprieša ryški Žemaitės, o yypač Lazdynų Pelėdos kūryboje. Šatrijos Ragana į dvarą žvelgė kitaip: iš dvaro į sodžius sklinda knygos ir rašto šviesa, iš čia žmonės susilaukia pagalbos ir patarimo. Rašydama šią apysaką, rašytoja turėjo galvoje jau prarastą Užvenčio dvarą. Mirę jau ir artimiausi jos žmonės: tėvas ir motina, abudu mylimi broliai. Ypatinga kūrinio nuotaika nulemta grįžimo į praeitį, pastangų susigrąžinti mylimus žmones. Į viską žiūrima iš prarasto laiko, iš skaudžių netekčių taško.

VEIKĖJAI. Pagrindinė veikėja yra motina, švelniai vadinama mamate. Mamatė Marija – dvaro pponia, trijų mažų vaikelių motina, vargšų globėja ir užtarėja, mokytoja, padėjėja, labai savitos dvasios moteris. Mamatė padeda knygnešiui Levanardai, užjaučia varganą žydą prekiautoją, siunčia vaikus su dovanomis pas vienišą bobutę. Graži, protinga mamatė jaučia artimumą jai simpatizuojančiam Jonavičiui, bet paklūsta žmonos ir motinos pareigoms. Pareigos Šatrijos Ragana niekada nepamiršta.

Šatrijos Ragana pirmoji lietuvių literatūroje pavartojo die¬noraščio ir užrašų formas, kaip galimybes praskleisti intymųjį žmogaus, ypač moters, pasaulį. Moterys dar mažai reiškėsi viešajame gyvenime, o jų dvasios įvykiai prašyte prašėsi išsakomi, išliejami. „Tačiau kartais užeina didelis noras iškrauti nors mažą dalelę to, kas ten, sieloje, prisirinko. Tuomet imu plunksną ir rašau tuos lapelius. Tai pasikalbėjimas su savim“, – sako mamatė. Ji kalbasi su savim apie pareigas, meilę, atminimą, gailestį, gamtą, tėvynę. Ji išsako ir tą ypatingą būseną, kurią amžiaus pradžioje išgyveno ne vienas nutau¬tėjęs bajoras, pasiryžęs grįžti į savo tautą: „Nepaisant visų lenkiškų rūbų, lietuvė yra mano siela. Yra joje ir tų ūbų laukų melancholijos, ir tų vasaros saulėlydžių giedros, ir rudens vėjų nusiminimo, ir tų tamsių miškų rimties. Tos šalies išliūliuota, tūkstančiais siūlų ji su¬rišta su ta savo motina.“

Su nuostaba mamatė įsižiūri į paprastus sodiečius, taurius, išmintin¬gus. Toks jai yra Levanarda. „Kad jis būtų mokytas, tikriausiai būtų buvęs žymus filosofas. O ggal ir didis skaptuotojas. Nes, nepaisant technikos menkumo, jo statulėlėse yra kažko, kas jas dvasina, kas primena primityvus.“ XX a. pradžioje ne vienas lietuvių rašytojas, veikiamas ir neoromantizmo, vaizdavo iš liaudies kilusius talentus (Vaižgantas, Lazdynų Pelėda).

Mamatės priešpriešos – bajorai, kuriuos regime Paulinos vestu¬vėse, taip pat teta Karusė ir dėdė Boleslovas. „Turbūt nėra pasaulyje juokingesnio luomo už mūsų smulkiuosius bajorus. Proto ir širdies kultūra nestovi jie nė kiek aukščiau už valstiečius, o putlūs, pilni pretenzijos, su didžiausia panieka žiūri į „chamus“. Dieve, kaip jie kalba lenkiškai!“ – priekaištauja mamatė. Bajorų paveikslus rašyto¬ja šaržuoja, piešia tarsi jų karikatūras. Rašytoja labai pastabi, ir tai matyti kad ir iš šio sakinio apie dėdę Boleslovą: „Pasisveikinę su ciocia, pabučiavome ranką dėdei, o jis – orą viršum mūsų galvų“. Dėdė bučiuoja ne vaikus, o tik orą viršum jų galvų.

Kokia yra lietuvių valstiečių proto ir širdies kultūra, Šatrijos Ra¬gana parodo Levanardos, bobutės, dvaro gaspadoriaus Kazimiero motinos paveikslais. Bobutė – gyva lietuvių tautos dvasia. Ji moka daugybę pasakų ir pati tarsi gyvena jų pasaulyje. Bobutė pasitenkina mažu, ji darbšti ir tvarkinga. Ji kalba tik žemaitiškai ir į dvarą ateina vienąkart per metus, prieš šv. Velykas, sumušti velykinio žemaičių valgio – kastinio.

Gera linkinčiomis akimis rašytoja įsižiūri į seną žydą &– prekiautoją Smuiką. Tokių prekiautojų po senąjį Lietuvos kaimą vaikščiodavo daug. Žemaitijoje, mažuose jos miesteliuose (taip pat ir rašytojai gerai pažįstamuose Užventyje, Kražiuose, Varniuose) gyveno daug žydų, dažnai suvargusių, nelengvai besivertusių iš amatų, smulkios prekybos. Mamatės pokalbiai su Šmulka įdomūs, gyvi. Taip kalbėjo žydai žemaičiai: „Eidams su savo kromeliu, paveizėsiu į dangų – mėlyns, gražus; paveizėsiu į pijvas – žalias ir margas; niekur dūmų, visur gražu ir linksma“. „Sename dvare“ regime spalvingą žmonių visumą: bajorus, paprastus sodiečius, dvaro tarnautojus, vyrus, mo¬teris, vaikus. Nėra kokių ypatingų įvykių, tik vestuvės, mažos mer¬gaitės mirtis, svečių apsilankymai.

Pagrindinius veikėjus rašytoja kuria pagal svarbumą, laikysenų reikšmingumą. Antraeiliai veikėjai pasirenkami ir pagal įdomumą: įdomu, kaip ginčijasi du valstiečiai, nepasidalijantys bičių spiečiaus; kaip savo vestuvėse elgiasi keistas jaunasis arba kaip juokingai kal¬ba „bočelis“. Rašytoja tarsi siekia parodyti, kokie skirtingi žmonės: yra labai įdomių, bet yra ir tinginių, apsileidusių. Šatrijos Ragana nori, kad žmonės siektų doros, kad bajorai virstų susipratusiais lietuviais. Tačiau labiausiai jai rūpi vidiniai artimų žmonių santykiai: žmonos ir vyro (mamatė Marija nesijaučia vyro suprasta, ilgisi harmoningesnio bendravimo), motinos ir vaikų. Mamatės ir jos vaikų bendravimas labai artimas, subtilus. Mamatė yra savo vaikų bičiulė ir kartu auklėtoja, iš lėto, atsargiai per gamtos, tėvynės, Die¬vo meilę, per muziką

ir knygą kreipianti juos į aukštus žmoniškumo idealus. Vaikų, ypač Irutės, prisirišimas prie motinos labai stiprus.

PASAKOJIMO YPATUMAS. Apysaka „Sename dvare“ pasakojama dviem balsais: dukrelės Irutės ir mamatės. Bendresnis pasako¬tojo balsas labiau pasigirsta tada, kai pereinama į įvykį, atsitikimą. Pasakojimo energija kyla iš atsiminimo, iš praradimo, iš gailesčio, iš tos šviesos, kuri gaubia vaikystę ir jos šalį.

Apysakos kompozicija kuriama ne pagal įvykių seką, o pagal emocinius impulsus, pagal atminties gaivinamą vidinę patirtį. XX a. pirmųjų dešimtmečių lietuvių prozai dar nauja pasiduoti nnuotaikai, jausmui, užplūstančiam pamačius baltą rožės žiedą. Į pasaulį žvel¬giama ne tik amžinybės požiūriu, saugančiu svarbaus ir mažiau svarbaus ribas, bet ir poetiškai: mamatė ieško grožio, geba jį pama¬tyti ir apie jį pasakyti sau (užrašai) ir vaikams, ypač dukrelei Irutei, savo pačios sielos aidui.

Apysaka prasideda preliudija: „Raudoniems saulėlydžiams be¬gęstant.“ Preliudija – tai kieno nors įvadas, įžanga: veiksmo arba kūrinio. Šatrijos Ragana įveda į dvasinę atmosferą, į atminties galią. Kalbama sujaudintai, poetiškai. Toliau pa¬sakojimu, artimu pasakai, prabylama apie dvarą: „Už miškų, uuž upių, tarp daubų ir kalvų stovi seno dvaro medinis rūmas“. Pristatomi vei¬kėjai, pasakojamos įvairios gyvenimo situacijos. Tik mamatei suteikiama galia pačiai pasipa¬sakoti: užrašais ir muzikavimu – dainavimu. Taip pat ir pokalbiais su dukrele. Viename iš pokalbių mamatė išsako svarbiausius žžmogaus klausimus, būdingus ir neoromantizmui: „Kodėl žmogaus sielos esmė yra ilgesys? Kodėl žmogus, nutvėręs tai, ką buvo vijęsis, nusivylęs sako: ne, tat ne tai! Kodėl žmogaus sieloje žydi gėlės, ku¬rių kvapu niekas nesigėri? Kodėl viso ko galas yra mirtis?“

Vaikiškas kalbėjimo-pasakojimo būdas apysakoje irgi svarbus. Ypač savitai kalba broliukas Niką, trokštantis būti riteriu. Riterystės, kaip aukštojo gyvenimo stiliaus, tema „Sename dvare“ gali būti ir plačiau suprasta.

Ironiškai pasakojama apie panelės Paulinos vestuves, pavarto¬jant ir lenkų kalbą, dažniausiai žargonines jos formas.

Savita apysakos pasakojimui yra tai, kad dabartis, apie kurią kal¬bama, yra ir praeitis. Pasakotoja žino, kad tai yra praėję, kad žmonės jau mirę, bet atsimenami lyg būtų gyvi. Tai ypač ryšku apysakos pabaigoje – epiloge, prasidedančiame sakiniu: „Ir praėjo viskas, ir prabėgo. Praėjai iir tu, o motin mano, į dausas išlėkusi iš lizdo. Bet pirmiau dar išlėkė paukšteliai.“ Apysaka baigiasi eiliuotu pasa¬kojimu apie šeimos lizdelį. Paskutinis kreipinys: „Mamatė mano!“ Jis sugrąžina į apysakos pradžią, sudaromas lyg pasakojimo ratas, kuriame pradžia sueina su pabaiga.

ATMINTIES GALIA. Skyrelio pavadinimas kreipia mūsų mintį į tai, kas atsimena ir kas yra atsimenama, kokiu būdu. Pradė¬kime nuo apysakos epigrafo – J. V. Gėtės žodžių „Alles Vergangliche ist nur ein Gleichnis“ (A. A. Jonyno išversta: „Tai, ką laikas pa¬niekina – // tiktai alegorija“). Šiuos žodžius „Fausto“ II dalyje sako „Mistinis choras“. Epigrafas svarbus apysakos nuotaikai. Jis išsako tikėjimą, kad visa, kas svarbiausia, išlieka, atsišaukia, atsiliepia ženk¬lais. Ženklai verčia žmogų suklusti, stengtis suvokti. Kai žmogaus dvasia liūdi, kažko ilgisi, ją ima gaubti ypatinga nuotaika. Žmo¬gus ima ženklus ne tik matyti, bet ir juos kurti. Svarbu prisiminti, kad Šatrijos Ragana buvo religinga, tikinti. Žmogaus gyvenimas žemėje jai neatrodė baigtinis. Laiške J. Tumui-Vaižgantui yra rašiusi: „dva¬sios dalykuose nemėgstu žodžių „lig mirties“. Gyvenimas „anapus“ yra man tiek pat realus kaip čionai“. Tam, kas yra „anapus“, suvokti būtina vaizduotė. Ji nukelia į praeitį, prasidedančią pasakojimu apie seno dvaro medinį rūmą. Galėtume sakyti, kad preliudija suintensy¬vina, sužadina vaizduotę ir kaip galimybę vaizdingai prisiminti.

Apysakoje atskleidžiamas sukultūrintos gamtos vaizdas (rūmas, tvenkinys, sodnas), harmoningas, meilingas, tylus ir kartu iškalbus. Pavartojamas ir pats „pasakos“ žodis – lyg šifras: sodnas šnibžda „nepabaigiamas pasakas, kažkokias bylas slėpiningas, ilgas, amžinas godas“. Tai atsimenamas pasaulis, įgijęs ir atminties jam suteikia¬mų spalvų. Šiltas, ištikimas vaikystės pasaulis.

Po platesnio sukultūrintos gamtos vaizdo apysakoje atsiveria siau¬resnis, „žydinčių krūmų uždengtas“. Atskira erdvė mergytei Irusiai, sukurta gamtos, bet suteikta mamatės. Irusia – Irutė ta pati preliudi¬joje pasirodžiusi pasakotoja, vaikystės vaizdinys; ji pati vaikystėje. Mamatė turi ryšį su ta, į kurią kkreipiamasi preliudijoje, tik atminties sugrąžinta į vaikystę. Pirmasis mamatės sakinys tekste – prašymas: „.atmink mamatę, ir vien geros ir gražios mintys teateinie į tavo galvelę“. Preliudijoje tarsi vykdomas mamatės prašymas – per aso¬ciaciją su baltomis rožėmis ji prisimenama.

Pasislėpusi savo „fotelyje“ Irutė siuva mamatei staltiesėlę var¬dinėms. Kuria daiktą, ženklą, kuris skatins mamatę savo dukterį nuolat prisiminti („Ir čia vėl turės mane atsiminti“). Atsiminimas, prisiminimas tekste nuolat fiksuojamas.

Svarbi kelionė per sodą: „Eisim pažiūrėti, ar nepražydo jau mūsų rožės“. Mamatė su vaikais eina nuo krūmo prie krūmo. Krūmai yra „ta¬vo“ ir „mano“, susieti su žmonėmis. Pereinamas tiltelis, pasiekiamas mamatės rožynas: „maža dirvelė“, pilna puikiausio balto žydėjimo. Mamatė vaizduojama su rožėmis turinti ypatingą ryšį: eina prie jų, žiūri į jas, lyti, traukia kvapą, klausosi. Ji poetiškai perteikia rožių kalbą: rožės jai kalba apie anapusį, apie ypatingas grožybes, balsus, laimę.

„Žinai, Irute, tas meilus kvapas – tai rožių kalba. Ir ta savo kalba pasa¬koja jos apie tokias grožybes, kokių niekados nėra mačiusios žmonių akys, apie tokius balsus, kokių niekados nėra girdėjusios žmonių ausys, ir apie tokią laimę, kokios niekada nėra patyrusios žmonių širdys.“

Mamatė tarsi „prisimena“ tai, ko tikrovėje nėra mačiusi, girdėjusi. Užtat tarsi negirdėdama dar laimingo vaiko, ji žvelgia tolybėn, lyg kažko nežinomo ilgėdamasi ar akimis iieškodama. Tas ar ta, kurie ilgisi, yra liūdni. Mamatė žino, kad „trumpai težydi rožės“, kad gyvenimas praeina, bet prisiminimas lieka, kad mylimi ir mylintys žemėje palieka meilę, iš kurios ir patys prisimenami.

Bukieto (puokštės) skynimą galima būtų interpretuoti kaip mama¬tės norą visus sujungti, prijungti ir tėvelį, nė vieno neužmiršti. Irutė įsega rožę mamatei į kasas, simboliškai ją puošia ir tarsi nujaučia dar tolimą atsisveikinimą – rožė „atrodė lyg sidabrinė žvaigždė“, ki¬to pasaulio, kitos erdvės ženklas. „Baltų rožių sidabrinės akys“ yra reikšmingiausia preliudijos metafora. Mamatės ir rožių panašumą tiesiogiai išsako Irutė: „Mamate, rožės į tave panėši“. Fiksuojamas staigus pamatymas, lyg paslapties prasivėrimas: „Ir ūmai pamačiau, kad tarp mamatės ir baltų rožių yra kažkokio panašumo.“ Atsakymas į mamatės klausimą, kuo rožės į ją pa¬našios („.meilios meilios ir taip liūd¬nai žiūri, kaip ir tu“), vėl sugrąžina prie preliudijos.

Ypatinga yra akių, arba vaizdinė, atmintis. Analizuotoje Šatrijos Raga¬nos „Sename dvare“ atkarpoje ji yra svarbiausia.

Taigi poetiškoji įžanga ir pirmasis pasakojimo fragmentas vienas kitą „atsimena“. Pirmasis tekstas „programuoja“ antrąjį (ir tolesnę apysakos slinktį); antrasis pasiremia pirmuoju ir į jį sugrąžina. Abu tekstai, kad ir fragmentiškai, kalba apie atminties, prisiminimo galią, apie dvasinę energiją, sugrąžinančią mylimus mirusiuosius, prarastą erdvę, gamtos malonę.

TEKSTO ANALIZĖ

Raudoniems saulėlydžiams begęstant, baltų rožių sidabrinės akys

žiūri į mane pro langą.

Ir nuskyniau vieną baltą rožę, ir glaudžiu prie žiedo karštą kaktą. Mo¬tin mano! ar ne tavo rankos – baltos, meilios, kvapios ir švelnutės – taip mane meilingai glamonėja?

Ar ne tavo tai rankelės brangios?

Ašaromis apsirasojo žiedas.

O pro langą sidabrinės akys žiūri vis. Ir jųjų kvapo bangos audžia seną seną aukso sapną.

Vaizdo kontūrai ir detalės

Pradžioje įsižiūrima (pro langą) į tolimus saulėlydžius ir staiga žvilgsnis nukreipiamas į čia pat už lango esančius dalykus – rožių žiedus. Tamsėjan¬čiame fone, nušviestame ttolimos vakarinės žaros, išryškėja balti (esantys ar¬ti, už lango) rožių žiedai. Svarbu pamatyti kintančią perspektyvą (artimą ir tolimą planą) ir spalvų paletę: tolumoje raudoni saulėlydžiai, kiek arčiau -numanomas tamsėjantis fonas, kuriame išryškėja (visai arti, už lango stik¬lo) balta ir sidabrinė spalvos. Raiškios detalės, raiškios spalvos .

Įsižiūrėjimas į rožes tarsi pabudina jas gyventi, savo ruožtu rožės užmez¬ga santykį su kalbančiąja Irute (baltų rožių sidabrinės akys žiūri į mane pro langą). Šiam kontaktui pasiduoda kalbančioji – skina žiedą ir glaudžia prie karštos kkaktos. Ir nustebusi šūkteli: Motin mano! ar ne tavo rankos <.> glamonėja.

Šioje vietoje turime stabtelėti ir iš naujo paskaityti tekstą klausdami, nuo kada rožės ima priminti motiną. Tik dabar, kai šūkteliama? Tik rožių švel¬nus prisilietimas ir kvapas? Pirmojo sakinio metafora bbaltų rožių sidabrinės akys žiūri į mane pasirodo svarbi mums rūpimu požiūriu: rožių sidabrinės akys, žiūrėjimas primena asmenį, žmogų (žr. sąvokas suasmeninimas, su¬žmoginimas, personifikacija). Išskiriama detalė – akys. Nėra pasakyta, jog tai motinos akys, tiesiai rožė nelyginama su motina. Yra tik užuomina, at¬sargiai pro gamtos pavidalą imamas matyti žmogus. Tad skinamas ir glau¬džiamas prie karštos kaktos rožės žiedas jau turi šią personifikavimo galią. Baltos rožės prisilietimo švelnumas ir kvapas ima priminti motinos rankas. Šiame dviejų reiškinių palyginime (rožės žiedas – rankos) matome ne tik su-gyvinimą, bet ir supoetinimą: motinos rankos – baltos, meilios, kvapios ir švel¬nutės. Žemdirbių kultūroje motinos rankos paprastai prisimenamos senos, raukšlėtos, pavargusios, daug darbų nudirbusios, o šioje ištraukoje visiškai kitokio pobūdžio prisiminimas. Svarbu gal ne tiek jų aaristokratiškumas, kiek nuoroda į švelnumą, globą, meilę – ir grožį.

Pagrindinių motyvų kompozicija

Pasekime šias dvi detales (akys, rankos) visoje ištraukoje: kaip jos išdės¬tomos, kaip pasikartoja. Matome labai aiškią simetriją: akys – rankos – akys. Etiudas pradedamas kalbėjimu apie akis, pagrindinė veiksmo dalis (nusky¬niau, glaudžiu, glamonėja.) susijusi su rankų motyvu, o pabaigoje vėl vy¬rauja akys.

Pažvelgę kitu požiūriu, matysime, jog etiude išsiskiria du aiškūs vaizdo planai: gamtos ir prisiminimo. Jie išsidėsto panašiai: gamta – prisimini¬mas – gamta. Kiekvienas vaizdo planas turi savą motyvą: ssu gamta siejamos rožių akys, o prisiminimas labiausiai siejamas su ranko¬mis.

Pasakojimo subjektyvumas, vyksmas

Kuo skiriasi akių motyvas pradžioje ir pabaigoje? Ar tai paprastas pa¬kartojimas? Kas nutinka, įvyksta šiame trumpame etiude?

Išorinis veiks¬mas labai trumpas: kalbančioji žiūri į saulėlydžius, skina rožę, prisimena motiną, po to vėl nukreipia žvilgsnį į rožes. Tačiau vien taip žiūrėdami į etiudą, nebūsime jo supratę. Svarbiausias čia yra pasakojančiosios išgyve¬nimas, jo raida, tėkmė.

Pradžioje įsimąstoma, įsižiūrima į vieną tašką. Sau¬lėlydžio valandą pro langą žvelgiama į rožes – tokia itin meditacijai tin¬kama vieta ir valanda. Įsimąstymas nutrūksta žvilgsniu pagavus gamtos „žvilgsnį“. Kalbančioji žiūri į saulėlydžius, o rožės žiūri į ją. Judesys, veiks¬mas kyla iš artumo pajutimo, užsimezgusios komunikacijos.

Antroje pa¬straipoje vyrauja veiksmas: kalbančioji skina rožę, lenkia prie jos karštą kaktą. Prisilietimas sukelia prisiminimą, ir ima atrodyti, jog dabar „veikia“ nebe kalbančioji, o rožės žiedas – motinos rankos meilingai glamonėja. Abipusis judesys. Iš jo atspėjame buvus abipusį jausmą. Klausimas: Ar ne tavo tai rankelės brangios? — yra emocinė viršūnė.

Po jo prasideda trečioji dalis – vėl grįžtama prie akių motyvo; bet grįžtama jau su emociniu sukrė¬timu: ašaroms apsirasojo žiedas. Akys nebe tik žiūri, bet ir verkia. Nepasa¬koma, kieno tai ašaros; viena vertus, gali atrodyti, jog kalbama apie rožių sidabrines akis, iir ašaros priklauso joms (rasos – ašaros metamorfozė), kita vertus, galime nujausti netiesiai pasakytą (tik anų „sidabrinių“ akių mo¬tyvo palaikomą) pačios kalbančiosios emociją – verksmą. Akys su akimis susitinka per ašaras. Sakinys baigiamas daugtaškiu. Čia baigiasi ir emo¬cinė kulminacija. Paskutiniai du sakiniai, atskirti ir grafiškai, yra dalinis sugrįžimas į pradžią – sidabrinės akys žiūri vis. Etiudas užskliaudžiamas. Pats paskutinis sakinys susieja ir etiudo prasmes, ir nurodo į visą kūrinį (ir jųjų kvapo bangos audžia seną seną aukso sapną); tas audžiamas senas sap¬nas ir yra visa apysaka: pažadinta prisiminimų kalbančioji atkuria buvu¬sio laimingo laiko atkarpas.

Etiudas panašus į eilėraštį, į poetinę prozą. Pasakojimas neišbaigtas, daug emocijų, Retorinis sušukimas rodo kalbėjimo pakilumą, o retoriniai klausimai – pastangas susitikti su ta, kurios ilgimasi. Aukščiausias emocinio pakilumo taškas pasie¬kiamas retoriniame kreipinyje „Motin mano!“, todėl kulminacija emocinė, kai tarsi nutrūksta balsas, ašarų užgniaužtas. Sujau¬dintą kalbėjimą išduoda ir skyryba – vieni klaustukai ir daugtaškiai.