Literatūra

Literatūrinio vaizdavimo įvairovė

Literatūrinis vaizdavimas turi savo logiką, savo tiesą. Rašytojas nekelia sau uždavinio tiksliai atkurti istorinio įvykio vyksmą, dokumentiškai pavaizduoti vienokį ar kitokį visuomenės gyvenimo faktą. Kūrinyje daug kas pramanyta, menininko vaizduotės sukurta. Literatūra vaizduoja ne tai, kas iš tikrųjų buvo, bet kas gali būti, kas apskritai gyvenime esti. Rašytojas kuria savąjį pasaulio regėjimą, savąją viziją. Jis pasirenka vaizduojamojo pasaulio formas, pavidalus, pobūdį. Literatūroje gyvenimas vaizduojamas ir tikroviškai, ir sąlygiškai. Tikroviškuose vaizduose kuriama realaus gyvenimo iliuzija, t.y. kūrinyje viskas vyksta ttaip „kaip gyvenime“: tikroviški personažai, tikroviški jų santykiai, veiksmai, tikroviškos gyvenimo aplinkybės. Taip gyvenimą paprastai vaizduoja rašytojai realistai.

Būdinga realistinio vaizdavimo ypatybė – dėmesio sutelkimas į tai, ką vadiname kasdienybe. Veikėjai gyvena įprastą kasdieninį gyvenimą, veiksmas vyksta įprastose, kasdieniškose aplinkybėse – namie, darbe, kelionėje, svečiuose, tarnyboje, gamtoje, o jeigu kokios – fronto kasdienybėje ir kitur. Realistui pakanka kasdieniškų situacijų charakteriams atskleisti, įdomiam siužetui sukurti, visuomenės gyvenimo, egzistencinėms ar filosofinėms problemoms spręsti. Pavyzdžiui, B.Vilimaitės novelės „Trys seserys“ veiksmas vyksta ligoninės palatoje, kur ssusirgusią kaimietę lanko seserys: viena – gyvenanti kartu tėviškėje, kita – miestietė. Keliose trumpose jų apsilankymo scenose atsiskleidžia skirtingi seserų charakteriai, skirtingi jų santykiai su nuosavu daiktu (siūlais) ir pagalbos reikalingu žmogumi: darbas – mezgimas – stiprintų ligones, tolintų mirtį, ttačiau iš kaimo atsiųstus siūlus miestietė pasilieka sau. Novelės vaizdą persmelkia egzistencinė tiesa: gyvenimas neamžinas, laikas naikina viską ir nėra prasmės kaupti nelabai reikalingas materialines vertybes.

Romantiniuose kūriniuose taip pat dažnai išlaikomos tikrovės formos, veikia tikroviški personažai, iš esmės tikroviškos situacijos (plg. A. Mickevičiaus „Gražiną“ ar Just. Marcinkevičiaus „Mažvydą“). Tačiau romantikai mato gyvenimą ne tokį, koks jis yra, bet tokį, kokį nori matyti. Romantikai ieško to, kas gyvenime tauru, gražu, aukšta, didinga; jie adoruoja laisvę, asmenybės kilnumą, dvasios jėgą. Romantikai veržiasi iš kasdienybės, jos pilkumos, nuobodumo. Veiksmas dažniausiai perkeliamas į senus laikus ar tolimus kraštus. Vaizduose daug vietos skiriama svajonei, polėkiui. Poetiniai įvaizdžiai, simboliai impozantiški, viliojantys (vėjai laisvūnai, aukštas dangus, žvaigždynai, saulė, beribis kosmosas, kalnų viršūnės, okeanai, gelmės ir pan.). Romantinių vvaizdų šaltinis gali būti jaunystė, gamtos stichija, meilė, kova (plg. V. Mykolaičio-Putino eil. „Margi sakalai“, S. Nėries „Gyvenimo giesmė“, „Jaunystė“). Romantiniam vaizdavimui būdinga didesnė ar mažesnė hiperbolizacija (plg. E. Mieželaičio „Žmogų“), fantastika, simbolika, vadinasi, tikroviškas vaizdavimas jungiasi su sąlygišku.

Fantastiniai, alegoriniai, simboliniai, groteskiniai vaizdai – tai netikroviškas, sąlygiškas gyvenimo vaizdavimas. Fantastika įeina į alegorinius, groteskinius vaizdus; ji dominuoja pasakose, sakmėse. Literatūroje yra ir fantastinių romanų (pvz., P. Norbuto „Nemirtingumo lygtis“), apsakymų.

Alegorinio vaizdavimo reikšmės yra perkeltinės. Alegorijų perkėlimas vienaženklis (vienareikšmis). Loginis turinys &– tikroji reikšmė – lengvai suvokiamas, aiškus (plg. V. Kudirkos satyrinį apsakymą „Lietuvos tilto atsiminimai“). Alegoriniai vaizdai neindividualizuojami, nekonkretinami, veikėjai – schemiški, fabula (įvykių raida) nužymėta bendro pobūdžio linijomis.

Alegoriški yra pasakėčių vaizdai. Tačiau galimi ir alegoriniai apsakymai (minėtas V. Kudirkos kūrinys), ir pasakos (H.K. Anderseno „Bjaurusis ančiukas“ – autoriaus gyvenimo momentų alegorija), ir kiti žanrai.

Į alegoriją panašios parabolės (daugeliu atvejų nuo alegorijų jos menkai skiriasi). Paraboliniai yra šventraščių, biblijų siužetai, biblijinių pasakojimų vaizdai. Parabolės įsitvirtino intelektualizuotoje XX a. literatūroje. Tai sapnai, vizijos, perkeltiniai, neretai sufantastinti pasakojimai – vaizduojamojo gyvenimo palyginimai; pvz., S.Šaltenio apysaka-parabolė „Kalės vaikai“, A. Žukausko eil. „Jauni žirgai kultūrinėse pievose“.

Alegoriniam vaizdavimui artimas ir simbolinis. Simboliniai vaizdai, kaip ir alegoriniai, nekonkretūs, abstraktūs. Didelė simbolinių vaizdų apibendrinamoji jėga. Pažymėtinos dvi simbolinių vaizdų grupės: vienų reikšmė pastovi, kitų – neapibrėžia, individuali, kintanti. Pirmųjų reikšmės įprastos, žinomos: kryžius – kančios, tikėjimo ir vilties simbolis, balandis, alyvos šakelė – taikos ir meilės, ąžuolas – stiprybės, rūta, lelija – nekaltybės simboliai ir t.t.

Įdomesni nauji individualūs simboliai. Paprastai jų reikšmės nepastovios, kintančios, – jos kinta net tame pačiame kūrinyje. Antai taip kinta katedros reikšmės Just. Marcinkevičiaus kūrinyje „Katedra“ (jas nusako pagrindinis herojus Laurynas):

Ak, Motiejau,

Ne apie pastatą aš tau kalbu –

Kalbu apie lygybę, laisvę, ššviesą,

Apie harmoniją, teisybę, grožį,

Aš apie žmogų tau kalbu, Motiejau,

Apie tėvynę pasakoju tau.

Kūrinio veiksmo tėkmėje kuriasi naujos, šiame monologe neminėtos simbolinės katedros reikšmės.

Simbolių reikšmės sunkiai nusakomos lopiniais sakiniais (pavyzdžiui, sunku nusakyti J. Biliūno „Laimės žiburio“ logines prasmes). Jas galima spėti, intuityviai justi. Simbolinis vaizdas teikia daug erdvės individualiam suvokimui, savitoms įvairioms interpretacijoms.

Gyvenimas gali būti vaizduojamas ir groteskiškai. Groteskinį vaizdavimą yra pamėgę satyrikai. Groteskas – būdinga tragikomiškų veikalų forma. Grotesko pasaulis deformuotas, keistas. Jame susipina žmogaus ir gyvulio, žmogaus ir augalo motyvai. Groteskuose skamba juokas (juokas pro ašaras), blykčioja pajuoka, neretai ir panieka, drauge sklando liūdesys. Situacijos neįprastos, dažnai fantastiškos. Siužetas supainiotas, sunkiai suvokiama jo logika. Tikrovės spalvos sutirštintos, gestai, poelgiai hiperbolizuoti. Grotesku paprastai atskleidžiama tai, kas gyvenime yra nenormalu, absurdiška. Lietuvių literatūroje groteskinių dramų yra sukūrę K. Saja („Abstinentas“, „Mamutų medžioklė“), J. Grušas („Pijus nebuvo protingas“, iš dalies „Meilė, džiazas ir velnias“) ir kiti autoriai. J. Grušas, V. Žilinskaitė, kiti kūrėjai yra parašę apsakymų groteskų.

Suprasti groteskinį vaizdavimą galbūt padėtų J. Apučio novelės „Tylėdami važiavo greitai“ komentaras ir ištrauka.

Trys draugai nuolat didindami greitį lekia, skrieja mašina, bijodami pavėluoti . nežinia kur ir į ką. Staiga paplentėje pasimaišo, kelią perbėga katinas. Mašina akimirksniu sustoja, iššokę keleiviai pradeda katiną gaudyti. Pagrindinis kkūrinio veiksmas – katino gaudynės miške, pelkėje. Vyrus gena nežmoniškas įniršis ir inercija. Kliūdami už medžių ir kelmų, apsidraskę, išsipurvinę pelkėje, pagaliau išsimuša į plentą: „Visų trijų širdys, nusivariusios, pavargusios, ėmė skaudėti nuo įtampos. Katinas jau išlėkė į iškirstą paplentės ruožą; kad ir prietemoj, dabar jį galėjai gerai matyti, jo šonai buvo pliki, plaukai išpešioti šakų ir visokių dygių žolių pelkėje, galva bjauriai perskelta ir viena akis užtinusi. Galbūt jis buvo vertas pasigailėjimo. Galbūt kažkas yra vertas pasigailėjimo kiekvieną mūsų gyvenimo valandą, o dažniausiai – mes palys, tačiau niekad neatvėstanti lava mums degina kojų padus, mes lekiam tolyn, nespėdami gailėtis nei savęs, nei kitų. O gal mes visi nesąmoningai suvokiame, kad nieko negalima gailesčiu pateisinti“. Citatos pabaigoje sukoncentruota pagrindinė filosofinė kūrinio mintis (groteskas dažniausiai filosofinis).

Spalva ir garsas vaizdo struktūroje

Spalvos ir garsai konkretina vaizduojamo gyvenimo paveikslą, daro jį pilnesnį, išsamesnį, vaizdingesnį.

Žvilgterėkime į perkūnijos vaizdavimą I. Šeiniaus apysakoje „Vasaros vaišės“: „Kad pliaukšterėjo, net ausyse suskambėjo. Nušvietė iš vieno aplinkui. Ir ėmė dabar griausti, trinksėti ir toliau, ir arčiau, be jokios paliovos. Lyg būtų du didžiausiu priešu į mūšį susikibę ir paleidę visas patrankas. Ūžia tik, pleška, net kratos viskas. Ir lyg tai būtų kalnų pajėgos susitikusios; tartum kalnai kitas ant kito griuvo.

Gražu!

Tikras mūšis! Kad pleška, kad dunda, kas kartą smagiau ir pikčiau. Rodos, tuojau visai susipiestuos ir žemė plyš.

Šaudo, ardo patrankos. Ir vis tik skrodžia žaibai tamsą. Tai vienan šonan, tai kitan. Tai žalia ugnimi viską aplinkui uždega, tai rausva, tai skaisčiai mėlyna. Va va tuojau užsiliepsnos vinkšnos. Matyt, kaip jų lapai lyg ugnyje paskęsta; sužiba ilgais siaurais liežuviukais. Paskum ir vėl viską juoda tamsa užgeso“.

Vaizduodamas perkūniją (bendras audros vaizdas apysakoje yra platesnis), autorius į viena supina erdvių realybę („ir toliau, iir arčiau“, „iš vieno aplinkui“), gaivališkus vaizdinius („lyg tai būtų kalnų pajėgos susitikusios“), taip pat šviesos ir tamsos sankirtas, žaibų spalvų permainingumą („Tai žalia ugnim viską aplinkui uždega, tai rausva, tai skaisčiai mėlyna“). Tačiau svarbiausia šiame epizode – perkūnijos garsai, trenksmų stiprumas, grumėjimo įvairovė. Akustinis (girdimasis) vaizdas ryškinamas sinoniminiais veiksmažodžiais („pliaukšterėjo“, „ėmė dabar griausti, trinksėti“, „Kad pleška, kad dunda“), įspūdingais palyginimais („Lyg būtų su didžiausiu priešu į mūšį susikibę ir paleidę visas patrankas“) metaforomis, fonetiniu žodžių skambėjimu („šaudo, ardo patrankos“). PPerkeltiniai vaizdai tikslina, konkretina perkūnijos įspūdį, kurio siekia pasakotojas – pagrindinis apysakos veikėjas. Raiškų, ekspresyvų vaizdą turtina ir savaip konkretina pasakotojo reakcija į stichijos šėlsmą: „Gražu! Tikras mūšis!“

Akustinė (girdimoji) vaizdo pusė dažnai sustiprinama vartojant tikrovės garsų pamėgdžiojimus, tendencingai kartojant vienokius aar kitokius garsus, jų derinius. Antai S. Nėris, sutankindama, kartodama kai kuriuos garsus, imituoja miško ošima, medžių girgždėjimą:

Ąžuolai galingi

Kužda ąžuolams čia. –

Girgžda beržo lingė,

Ir lopšinė šlamščia.

Neretai grožinėje literatūroje fiksuojamos ne pačios vaizduojamo pasaulio spalvos, o jų keliamas įspūdis. Pavyzdžiui, K. Binkio eilėraštyje „Rugiagėlės“ impresionistiškai (lot. impressio -įspūdis) vaizduojamas rugiagėlių žydėjimas, jo keliamas įspūdis:

Vien tik mėlyna akyse, –

Žemėj, ore ir danguj.

Daugiau nieko nebmatysi, –

Vien tik mėlyna akyse.

Mėlynas dažas nuspalvina vaikiško E. Selelionio eilėraščio „Mėlynės“ vaizdą:

Mėlyna, mėlyna, kur tik eini –

Miškas nūnai – uogienojai vieni.

Mėlynas miškas, melsvas dangus,

Miškas mėlynėmis šaukia vaikus.

Spalvos ir garsai vartojami ir perkeltinėmis reikšmėmis, kaip visuomenės ar žmogaus gyvenimo, dvasinės būsenos, nuotaikos metaforos, simboliai ar paralelės. Palyginkime V. Mykolaičio-Putino eilėraščio „Motinai“ vaizdus:

Pro langą saulė leidos Kad aš užaugčiau ddidelis,

Pašvaiste ugnine, – Ir sveikas, ir gražus, –

Tu poterį kalbėdama, O saulė žarstė vygėje

Meldeisi už mane, Tuos žėrinčius dažus.

Paskui atėjo sutemos,

Juoda rudens naktis.

Per naktį alpo motinos

Nerimstanti širdis.

Žėrintys saulės dažai eilėraštyje – ne vien fonas, bet džiaugsmo, laimės, vilties metafora; sutemos, juoda rudens naktis -negandų, vargų metaforinė raiška. Paprastai šviesios spalvos -gero, palankaus, ramaus gyvenimo ženklai; tamsios išreiškia vargus, nesėkmes, sielvartą, netektį ir kitokią nedalią.

Kai kurių spalvų simbolinė reikšmė literatūroje pastovi, nekintanti. Tai pasakoma iir E. Mieželaičio eilutėse:

Žydėjo meilė čia raudonu žiedu,

Viltis žaliavo kaip pirmi linai,

O ilgesys, tas amžinas poeto

Bičiulis, ak, kaip tvieskė mėlynai.

Simboliškai gali būti įprasminami ir garsai. Mūsų literatūroje, ypač poezijoje, yra išpopuliarėjusi daugiareikšmė varpų skambėjimo simbolika. Varpai, dažniau varpas paprastai simbolizuoja naujo, geresnio gyvenimo artėjimą, žmogaus atsitiesimą, tautos prisikėlimą. Plačios reikšmės ne tik kultūroje, bet ir visuomenės gyvenime yra įgijęs V. Kudirkos „Varpas“, kėlęs tautą, skelbęs jos atgimimą. Įvairi Vaižganto pavaizduoto žmonių žadintojo, „skenduonies“ Alaušo Varpo semantika („Pragiedruliai“), tragiškai graudi Just. Marcinkevičiaus „nukabinto varpo“, „nukabinto gaudesio tėvynės“ dalia („Mažoji trilogija“) ir t.t.

Garsai panaudojami ir muzikiniam kūrinio skambėjimui, melodijai, gaidai. Tai ypač ryšku K. Inčiūros eilėraštyje „Tarp miglų mėlynų“. Pacituosime pirmuosius eilėraščio posmus:

Tarp miglų mėlynų teškenu ties giria

Laiveliu prie tylių tų gėlių – ežere.

Kas vėlais vakarais čia ateis ir lankys,

Kai manęs neberas ir užges žiburys?

Kol pasens, čia gyvens tik vandens lelija,

Ir diena gesdama glamonėsis su ja.

Garsų sąskambiai eilučių viduje ir galūnėse, takto vienodumas, išbalansuoti akcentai sudaro sąlygas savitam ritmui, melodijai, muzikai atsirasti.

Spalvos ar garso vidinės funkcijos yra įvairios, kiekvienam kūriniui savitos, individualios. Čia nurodėme tik dažnesnes jų prasmes.

Kūrinio struktūra

Grožinė literatūra egzistuoja kaip atskiri kūriniai, todėl kiekviename kūrinyje rasime minėtas esmines grožinės literatūros savybes.

Kūrinys sudarytas iš daugelio eelementu, arba sistemų: iš žodžių, sakiniu, veikėjų, veiksmų, įvykių, gamtos vaizdų, tematikos, idėjų ir t.t. Įvairios sistemos viena su kita susijusios, priklauso viena nuo kitos, integruoja (pereina) viena į kitą ir sudaro tam tikrą uždarą meninę struktūrą. Kūrinys – įvairių sistemų (elementų) struktūra. Naujausiuose literatūros mokslo šaltiniuose visos kūrinio sistemos skirstomos į tam tikrus sluoksnius (lygmenis). Skyrimo, grupavimo pagrindas – elemento (sistemos) abstraktumas ir konkretumas. Dažniausiai skiriami trys pagrindiniai struktūriniai kūrinio sluoksniai,

I. Loginis (abstraktusis); jį sudaro temos, problemos, idėjos, emocijos. Šias sistemas galima tik protu suvokti, galima numanyti, justi.

II. Vaizdinis (konkretusis): veikėjai, veiksmai, įvykiai, gamtos ir kitokie vaizdai ir t.t. Šio sluoksnio sistemos konkretesnės: skaitant kūrinį, jas galima įsivaizduoti, atgaminti sąmonėje kaip konkrečius paveikslus, vaizdus.

III. Materialusis sluoksnis, arba kalbinė raiška (raiškos planas). Materialusis sluoksnis suvokiamas pojūčiais – jis girdimas.

Kai kurie autoriai pagrindinių struktūrinių sluoksnių žymi ir daugiau.

Literatūros rūšys ir žanrai

Pagal tradiciją literatūra skirstoma į tris rūšis: epą, lyriką ir dramą, tačiau skirstymo pagrindai buvo ir yra skirtingi, nevienodi. Tikslinga nurodyti tris skirstymo kriterijus: 1) žmogaus vaizdavimo aspektą, 2) komponavimo principus ir 3) kalbos organizaciją.

I. EPAS – pasakojamoji, įvykius aprašanti eiliuota ir prozinė literatūra.

Epo kūriniuose žmogus vaizduojamas įvykiuose. Pasakojama (gr. epos – pasakojimas), kaip įvykiai įtraukia žmogų, kaip žmogus juose dalyvauja, kkoks jo būdas atsiskleidžia. Žmogus vaizduojamas vienokiose ar kitokiose aplinkybėse, tarp kitų žmonių, nuklystama į platų aplinkos, gamtos, buities ir įvairiausių kitokių gyvenimo reiškinių vaizdavimą. Kompozicijos pagrindas – veikėjai, fabula, įvairūs fabulą papildantys aprašymai. Dar viena svarbi epinių kūrinių sistema – pasakotojas. Tarp pasakotojo ir autoriaus beveik visada būna didesnė ar mažesnė distancija; tapatinti pasakotoją ir autorių nėra tikslu. Tik pradinėse klasėse pasakotojas vadinamas autoriumi. Iš tikrųjų rašytojas kuria pasakotoją, kaip ir visa kūrinyje. Paprastai pasakotojas meninio mąstymo lygiu, kalbėjimo stiliaus ypatumais esti artimas tos aplinkos, kurią kūrinyje autorius vaizduoja, žmonėms, tik šiek tiek aukščiau pakilęs išmanymu, protu. Vaizduodami kaimą, rašytojai nesistengia demonstruoti savo erudicijos, intelektualumo, o pasakoja taip, kaip mąsto ir kalba kaimo žmonės (plg. Žemaitės, V. Krėvės, M. Katiliškio kūrinių pasakotojus). Rašantieji vaikams į pasaulį žvelgia vaizduojamų veikėjų, dažniausiai vaikų akimis (plg. K. Sajos „Ei, slėpkitės!“, V. Žilinskaitės „Robotas ir peteliškė“, V. Miliūno „Evalduko metai“ ir kitus kūrinius).

Pasakotojas gali būti ir vienas (ar keli) veikėjas. Tokiais atvejais dažniausiai pasakojama pirmuoju asmeniu.

Epinių kūrinių veikėjai yra „pasakotojo valioje“. Pasakotojas juos „rodo“ skaitytojui: praneša, kuris veikėjas ką ir kaip veikia, ką mąsto, kalba, išgyvena, kaip su kuo elgiasi ir t.t. Žodžiu, tarp veikėjo ir skaitytojo yra pasakotojas.

Epinių kūrinių kalbos organizacijai būdingiausia

yra tai, kad ją sudaro pasakotojo ir veikėjų kalba. Veikėjų dialogai „grynuose“ epiniuose kūriniuose neturėtų būti tokie įtempti, kokie jie esti dramoje. Tačiau literatūroje yra daug kūrinių, kuriems būdingas draminis veikėjų pašnekesių vaizdavimas. Naujojoje psichologinėje prozoje dažnai susilydo pasakotojo ir veikėjo balsai, intonacijos: „Bei Vilius toks. toks akiplėša, visada šaiposi ne tik iš senelio, bet ir iš kiekvieno kito ir visada dedasi esąs baisiai gudrus. O eina iš mamos saldainių ar cukraus vogti. . . Ne, Viliaus jis negali mylėti. AAnskis – visai kas kita. Jis ir mamytės klauso, ir dar niekada nėra Martynuko apmelavęs ar bent subaręs“ (I.Simonaitytė).

Šioje ištraukoje girdėti pasakotojos ir veikėjo – jauniausiojo Karalių sūnaus Martynuko – halsai: į autorinį pasakojimą trečiuoju asmeniu įsipina vaikiškos berniuko mintys, vaikiška mąstymo tėkmė, reiškiama atitinkamomis kalbos formomis.

Naujųjų laikų literatūroje rūšys jungiasi, sinkretizuojasi, tam tikra prasme kūriniai atsinaujina, įvairėja – žanro grynumas nebėra meniškumo požymis. Į epą ir dramą skverbiasi lyrizmas, į lyriką ir dramą – epas ir pan. Turime lyrinę nnovelę (pvz., J. Apučio „Erčia, kur gaivus vanduo“; į lyrinę novelę gravituoja J. Apučio, V. Dautarto, E. Mikulėnaitės ir kitų autorių mažoji proza), draminę poemą (A. Baltakio „Vidurnakčio poema“), poetinę dramą (B. Sruogos „Pavasario giesmė“, Just. Marcinkevičiaus dramos – poemos), llyrinę – epinę S. Šaltenio dramą „Jasonas“ ir daug kitų kūrinių, jungiančių dviejų ar trijų literatūros rūšių ypatybes.

Epo žanrai

Apybraiža – nedidelis literatūros kūrinys, pagrįstas tikrais įvykiais bei veikėjais.

Apysaka – pasakojamasis grožinės literatūros žanras, tarpinis tarp romano ir apsakymo.

Apsakymas – trumpas grožinės prozos kūrinio žanras; novelės atmaina.

Autobiografija – memuarinis pasakojimas apie save, organizuotas chronologine seka arba probleminiais koncentrais.

Biografija – žmogaus gyvenimo istorija nuo gimimo iki mirties.

Dienoraštis – kasdieniai autoriaus užrašai apie save, aplinką, istorinius įvykius be išankstinio konstrukcijos brėžinio.

Esė – mokslo arba literatūros kritikos rašinys, straipsnis, kuriam būdinga kompozicinis ir stilistinis laisvumas, subjektyvus nagrinėjamo objekto traktavimas.

Herojinis epas (epas siaurąja prasme, epopėja) – plačios apimties kūrinys, dažniausiai eiliuotas, bylojantis legendinių arba istorinių herojų žygius svarbiu tautai istorinių lūžių laikotarpiu.

Memuarai – kūrinys, kuriame aautorius pasakoja praeities įvykius, kurių dalyviu ar stebėtoju yra buvęs; atsiminimai.

Novelė – nedidelės apimties prozos kūrinys, kurio veiksmas glaustas, o pradžia ir pabaiga labai išryškinta.

Padavimas – pasakojimas apie nepaprastus atsitikimus, susijusius su konkrečia vietove – kalnu, ežeru, upe, akmeniu, medžiu, miestu, pilimi, piliakalniu ir kt.

Pasakėčia – trumpas alegoriškas pamokomasis pasakojimas.

Poema – eiliuotas pasakojamasis kūrinys, paprastai siužetinis arba pagrįstas idėjos išgyvenimu.

Didaktinė poema – tai ilgesnis eiliuotas pamokomojo pobūdžio kūrinys.

Aprašomoji poema – toks ilgesnis eiliuotas kūrinys, kuriame vyrauja ne pasakojimas, o aprašymas.

Filosofinė ppoema – eiliuotas traktatas, kuriame išdėstoma kokia nors mokslinė, filosofinė ar pasaulėžiūros doktrina.

Romanas – didelės apimties, laisvos struktūros (paprastai prozinis) kūrinys, vaizduojantis asmenybės susidūrimą su socialine istorine aplinka, gamta, atskleidžiantis charakterio raidą ir savimonę.

II. LYRIKA – kūriniai (paprastai eiliuoti), perteikiantys individo išgyvenimus, įspūdžius, nuotaikas, mintis. Lyrika yra žmogaus jausmų ir minčių vaizdavimas. Lyrikoje dominuoja tai, kas yra subjektyvu – dvasinė žmogaus būsena, jausmai, nuotaikos, emocionalios mintys. Išorinis pasaulis vaizduojamas tiek, kiek jo reikia lyrinio subjekto išgyvenimams išreikšti. Eilėraščio centre – lyrinis subjektas, arba lyrinis „aš“, rečiau vadinamas lyriniu pasakotoju. Lyrinio herojaus sąvoka mokslininkų laikoma ne visai tinkama kūrinio subjektui pavadinti.

Lyrinis „aš“ neturėtų būti tapatinamas su autoriumi (skirtumas nenurodomas tik žemesniosiose mokyklos klasėse). Nors dažnai teigiama, kad lyrika – poeto asmenybės išraiška, tačiau iš tikrųjų tarp autoriaus ir lyrinio „aš“ yra didesnė ar mažesnė distancija. Poetas išdainuoja ne vien savo, bet apskritai žmogaus jausmus, siekius, idealus, įspūdžius, nuotaikas, t.y. apibendrina žmonių išgyvenimus. Pavyzdžiui, B.Brazdžionis eilėraštyje „Rudenio vėjuj“ išsako ir savo, ir didumos emigrantų skausmingą tėviškės, tėvynės pasiilgima, norą sugrįžti:

Kai rudenio žemę, kai gedulo dangų,

Kai raudantį vėją aplinkui regiu,

Man šalta ir širdžiai, man šalta ir rankoms,

Man liūdna be tėviškės lauko rugių.

Be sodo žalių kadagių. ir t.t.

Lyrikoje poetas dažnai iir kalba daugiskaita – žmonių ar jų grupės vardu:

Žiūrėk, mum saulė kelią Nušviesk ilgai, saulele,

Vaivorykštėm nudažo, Gyvenimą mūs gražų! –

Mus pusnuogius apkloja Paskui naktis akloji

Ji šilko spinduliais – Ties jūra nusileis.. .

(S. Nėris. Saulės kelias)

Ne visada sutampa autoriaus ir lyrinio „aš“ nusiteikimas: liūdną eilėraštį gali parašyti džiugiai ar net linksmai nusiteikęs poetas, humoristinį, satyrinį – liūdėdamas ir pan.

Autorių nuo lyrinio pasakotojo skiria informacijos forma – kalbėjimas eilėmis, meninis vaizdinis mąstymas, kalbos stilizacija ir kt. Paprastai poetas, realus asmuo, kitose gyvenimo srityse, ne kūryboje, taip nekalba. Taigi lyrinis „aš“ yra meninė figūra, „poetinė fikcija“, autoriaus sukurta taip, kaip ir visa kūrinyje.

Kita vertus, yra kūrinių, kuriuose distancija tarp kūrėjo ir lyrinio „aš“ yra minimali arba visai išnykusi: skaitydamas gali justi gyvą poeto širdį, realią biografinę patirtį, o ne prisiimtą lyrinio „aš“ vaidmenį. Toks įspūdis susidaro skaitant, pavyzdžiui, S. Nėries eilėraštį „Beteisė“:

Akys man temsta nuo ašarėlių – Mieli šnekučiai, ar man besuoksit,

Tokia beteisė. Draugai sparnuoti?

Ar beateisi, pavasarėli, Noriu šypsotis, noriu aš juoktis,

Ar beateisi? Noriu dainuoti.

Trūksta žodelių tau pasiskųsti,

Krašte gimtinis.

Balta snaige norėtau priglusti

Tau prie krūtinės.

Kartais mokiniai lyrinį „aš“ (eilėraščio subjektą) painioja su kūrinio objektu. Objektas tai, kas kūrinyje apdainuojama. Dažnai objektas iškeliamas į pavadinimą (plg. A. BBaltakio „Pienės pūkas“, J. Degutytės „Rasa“, „Balandis“, „Artojas“, „Lietuvė motina“, V. Mačernio „Poetas“ ir kt.). Kai kuriuose kūriniuose pirmuoju asmeniu kalba apdainuojamasis objektas. Pavyzdžiui, B. Brazdžionio eilėraštyje „Vyturio giesmė“ kalba vyturys („Man pakanka arimų grumstelio“.), A. Matučio „Gintarėlių sauja“ – maža mergaitė {„Bėgu skrieju kopų smėliais / Aš greita, aš greita .“), J. Degutytės eilėraštyje „Geltona“ -vėdrynas (Aš – vėdrynas, / Tavo kaimynas. / Per pievų žalią / Nešu dainelę- / Tokią geltoną, / Tokių geltoną!“). Vyturys, mergaitė, vėdrynas – minėtų eilėraščiu objektai, ir jiems pavadinti netinka lyrinio „aš“ sąvoka.

Žvilgtelėkime atidžiau į J.Aisčio eilėraščio „Našlaitis“ objektą ir subjektą – lyrinį „aš“. Šio eilėraščio objektas – berniukas, situacija – vaikui iškilusi grėsmė likti našlaičiu. Eilėraščio turinio raiška – vaiko monologas, kreipimasis į mamą, prašymas, meldimas nepalikti vieno („Nepalik manęs vieno, mama, / Nepalik manęs vieno.’“), našlaičio dalios priminimas („Kas budės mano miegą neramų? / Kas paseks karalaitę? / Juk aš būsiu pasaulyje, mama, / Vienų vienas našlaitis“). Eilėraščiui būdingas vaikiškas mąstymas, vaikiškas kalbos stilius. Laikyti našlaitį lyriniu subjektu, lyriniu „aš“ netikslu. Dar labiau netikslu tapatinti jį su autoriumi (galima prisiminti ir tai, kad poetas šį eilėraštį parašė būdamas trisdešimties metų).

Šio eilėraščio lyrinis „aš“ (subjektas) – kita meninė figūra. Ji artimesnė autoriui,

ne našlaičiui. Temos – našlaičio dalios -pasirinkimas, sujaudintas poetinis kalbėjimas, laisvas jausmų atsivėrimas, mąstymo elegancija, muzikalus frazių skambėjimas („Kas užriš, kas užriš tad, mama, / Man skarelę ant kaklo?“), emocingi padidinimai („Nežydės čia pavasarį žemėj / žibutės ir purienos.“), švelniom sinkopėm klumpantis ritmas – tai lyrinio subjekto, lyrinio „aš“ būdas, kitaip tariant, lai meninis autoriaus „antrasis aš“. Kitas dalykas yra tas, jog šio eilėraščio veikėjas, berniukas, toks emocingas, toks stiprus, kad stelbia, gožia subjektą – meninį autoriaus atvaizdą, dėl to iir gali susidaryti klaidingas įspūdis, jog kalbantysis (našlaitis) yra lyrinis subjektas.

Atvira problema, kaip vadinti eilėraštyje apdainuojamus asmenis: sūnų (J. Strielkūno „Sūnus paklydėlis“), močiutę (S. Nėries „Močiutė“), senelę ir pasakų veikėjus (S. Nėries „Senelės pasaka“), sesutę (J. Degutytės „Mūsų mažoji sesutė“), našlaitį ir mamą aptartame J. Aisčio eilėraštyje ir t.t. Literatūros teorijoje jiems pavadinti tinkamos tvirtos sąvokos nėra. Vadinti veikėjais, personažais netiktų, nes eilėraštyje apdainuojami asmenys savarankiškai neveikia, apie juos tik poetas kalba, juos vertina. Literatūros mokslo ir kritikos darbuose jiems įįvardyti taikomos įvairios sąvokos: eilėraščio žmogus, apdainuojamas asmuo, objektas, lyrinis herojus, net personažas (K.Nastopkos terminas). Pradinėse klasėse apdainuojamus asmenis reikėtų vadinti veikėjais – ši sąvoka prieinamiausia vaikui suvokti.

Savita lyrikos kūrinių kompozicija. Nėra savarankiškai veikiančių personažų, išplėstos fabulos. Tik kai kuriuose kkūriniuose gali būti fabulos apmatai, punktyrais nužymėtas įvykis. Nėra ir veiksmo. Lyrikoje jį atstoja lyrinis vyksmas – išgyvenimo raida, vaizdų ir minčių kaita. Lyrinis vyksmas eilėraščio kompozicijos pagrindas.

Lyrinių kūrinių kompozicija priklauso ir nuo sintaksinės sąrangos, ypač nuo paralelizmų ir pakartojimų išdėstymo. Pagal pakartojimo būdą skiriamos kelios kompozicijos formos: anaforinė, žiedinė, spiralinė, amebinė. Dažnesnės jų – anaforinė ir žiedinė.

Anaforinė kompozicija – tai pirmos eilutės (ar tik pirmų jos žodžių) pakartojimas visų posmų pradžioje:

Mėlynajam ežere Mėlynajam ežere,

Glūdi miestas sidabrinis. Po sidabro stogu,

Neužpusto jo pūga Trys žuvytės – trys sesytės

Po skliautais lediniais. Linksmos šoka.

Mėlynajam ežere,

Žalio dumblo patale,

Po dryžuota geldele –

Tyliai miega lelija.

(J. Degutytė. Mėlynajam ežere)

Eilutė „Mėlynajam ežere“ padeda eilėraštį skaidyti į kompozicinius vienetus – posmus.

Dažna iir žiedinė kompozicija. Žiedą sudaro pirmųjų eilučių ar pirmo posmo pakartojimas kūrinio pabaigoje. Paprastai kartojamas tekstas gauna naujų prasmės niuansų:

Mano tėviškės tolimos liepos, Man jūs gaudžiate tartum vargonai

Mano tėviškės sodai balti, Ir sapne, ir darbe, ir maldoj,

Pasakykit, kada jūs man buvot Ir aplink, kai sustoju kelionėj, –

Prie širdies taip arti? Krinta jūsų žiedai.

Aš jaučiu jūsų žydintį kvapą, Mano tėviškės tolimos liepos,

Aš kaip gyvas visur jus matau, Mano tėviškės sodai balti,

Ir kiek jūsų, be rudenio lapų, Pasakykit, kada jūs mman buvot

Kiek dienų man nukrito, skaitau. Prie širdies taip arti!..

(B. Brazdžionis. Tėviškės sodai)

Pirmame posme tėviškės sodų artumas širdžiai skamba šiek tiek retoriškai. Kūrinio pabaigoje tas pats tekstas yra įgijęs tų gilių ir nuoširdžių jausmų, kurie veržiasi iš poeto širdies, jam, tremtiniui keleiviui, kalbant apie „žydinčio kvapo“ ir krintančių žiedų vizijas. Jausmų niuansus paryškina ir posmo pabaigos skyrybos ženklas.

Spiralinė lyrinio kūrinio kompozicija grindžiama eilutės (ar kelių eilučių) tolydžio kartojimu kūrinyje – mintis tartum slenka tam tikra spirale:

Mėlynai balta kregždutė

Iš pietų pas mus sugrįžo,

Mėlynai balta kregždutė, –

Pažiūrėk – ant stogo žydro.

Mėlynai balta kregždutė

Kasa žvyrą, rausia molį,

Mėlynai balta kregždutė

Žydrumoj dangaus prapuolė. ir t.t.

(S. Geda. Mėlynai balta kregždutė)

Be minėtų, yra ir kitokių lyrikos kūrinių kompozicijos formų. Savita ir lyrikos kalba. Dažniausiai ji yra eiliuota, nors pasitaiko ir prozine kalba parašytų lyrikos kūrinių. Eilėraštyje paprastai kalba vienas žmogus, stilistinė kalbos forma – monologas. Retais atvejais būna lyrinis dialogas. Lyrikos kūrinių kalba glausta, kondensuota, ženkliai ritminė.

Lyrikos tipai

Lyrikos kūriniai įvairūs. Tačiau yra galimybių juos tipologizuoti – pagal vienokius ar kitokius požymius jungti į tam tikras grupes – tipus. Tipologijos pagrindai taip pat įvairūs: tematika, lyrinio „aš“ reiškimosi būdas, struktūra, kalbos specifika, intonacija ir kt.

Skiriama visuomeninė (socialinė, istorinė, patriotinė), peizažinė (gamtos), ffilosofinė, intymioji (meilės), psichologinė, didaktinė lyrika.

Didumos tipų esmė aiški iš pavadinimų. Bendrais bruožais apibūdinsime tik tuos tipus, kuriuos aptarinėdami mokiniai dažniau klysta.

Intymiajai (meilės) lyrikai priklauso eilėraščiai vyro ir moters draugystės, meilės tema. Tai bene populiariausias ir turtingiausias lyrikos tipas. Pirmasis lietuvių meilės lyrikos dainius – A.Vienažindys.

Filosofinės lyrikos turinys – individo ir pasaulio santykiai, bendrieji žmogaus būties klausimai (gyvenimo prasmė, laimė, vienatvė, meilė, mirtis, žmogaus dvasios esmė, akimirka ir amžinybė ir t.t.). Filosofinės lyrikos kalba apibendrinanti, joje dominuoja gili mintis, refleksija. Žymesni atstovai – V. Mykolaitis-Putinas, V. Mačernis, Just. Marcinkevičius.

Filosofinis eilėraštis įmanomas ir vaikų poezijoje. Joje apibendrinanti mintis pateikiama paprasta, neįmantria forma. Vaikiško filosofinio eilėraščio pavyzdžiu gali būti J. Degutytės „Rytas“:

Saulė tarė: šildau ir šviečiu

Tavo kaktą spinduliu skaisčiu.

Tarė šaltinėlis: gerk mane.

Žvaigždės – mano šaltame dugne.

Kriaušė tarė: aš visa tava.

Mano vaisiuj – vasaros gaiva.

Tarė žiemkentys: aš tau nešu

Duonos kąsnį su rasos lašu.

Žemė tarė: aš tave laikau.

Žaisk ir juokis. Ir dainuok. Ir auk.

Gražiais vaizdais kūrinyje išreikšta bendro pobūdžio egzistencinė tema: žmogaus ir žemės ryšys, ta augimo galia, kurią vaikui duoda gamta.

Lyrikos pasaulis visada susijęs su dvasine žmogaus situacija. Tačiau yra kūrinių, kurių pagrindinė tema yra vienokia ar kitokia psichologinė būsena. Tokiuose eilėraščiuose nedaug tekalbama apie tai, kas sukelia išgyvenimą, jjuose įsižiūrima į savo vidų, išdainuojamas skausmas, nerimas, džiaugsmas ar koks nors kitas sielos sujudimas, virpulys. Jokiam iš minėtų tipų tokie eilėraščiai netinka. Galima kalbėti apie psichologinį lyrikos tipą. Pavyzdžiams tiktų S. Nėries „Sunku“, „Kaip ašara“, „Akmenėlis turi šaltą širdį“, V. Mykolaičio-Putino „Baimė“, „Noriu būti sveikas“ ir kt.

Atskirą tipą sudaro didaktinė poezija. Ji stokoja lyrikai būdingo gilumo. Didaktiniuose eilėraščiuose skaitytojai atvirai pamokomi, moralizuojami – šiam tipui budingas auklėjamasis motyvas:

Jei voveriuką be mamos

Pikta ranka pagaus, kamuos,

O voveriukas klaus:

Už ką?

Padėk.

Tai tavo pareiga . ir t.t.

(R. Skučaitė. Pareiga)

Didaktinio tipo eilėraščiai tinka patiems mažiausiems skaitytojams; bendrojoje literatūroje didaktika vertinama neigiamai.

Tipai, kaip ir žanrai, linkę jungtis, kryžiuotis, – dažname eilėraštyje ne vienas motyvas, o keli. Dažni gamtos-patriotiniai, gamtos-intymieji, gamtos-filosofiniai eilėraščiai.

Tarp įvairių lyrikos tipologijos pagrindų yra ir vaizdų raiška. Šiuo pagrindu eilėraščiai skiriami į dvi dideles grupes: epinius ir lyrinius, lipiniuose eilėraščiuose ne toks stiprus išgyvenimas, juose viršų ima pasirinkto objekto pavaizdavimas. Tokiame eilėraštyje gali būti fabulos apmatų, objektyvesnio pasakojimo:

Biržely, mataškuodamas bambuko spiningu,

Ėjau Antadrajos krantais. Paplūdymėly užkandžiavo

Šventoji šeimynėlė: du gimdytojai ir jų sūnus, bemaž

Studento metų pusvyris ir t.t.

(A. Žukauskas. Duona)

Lyriniame eilėraštyje išorinį vaizdą gožia išgyvenimai, jausmai (plg.: S. Nėries „Rudenio arimuos“, V. Mykolaičio-Putino „Pumpurėlis“, Vytės Nemunėlio „Ar pavasaris jau“ ir kt.).

Tačiau daugelio eilėraščių vaizdo raiška tokia, kad kūrinio priskirti vienam ar kitam šių tipų negalima, klasifikacija sąlygiška.

Lyrikos žanrai

Baladė – trumpas eiliuotas istorinių ar liaudies motyvų kūrinys, vaizduojantis intriguojančius, paslaptingus, dažnai šiurpius įvykius, tragiškus žmonių likimus; ypač buvo paplitusi romantizmo literatūroje.

Daina – rašytinės lyrikos žanras, kurio charakteringos žymės – melodinga intonacija, refrenai, atsikartojantys kupletai, kreipinių – atsakymų paralelizmas.

Eilėraštis – labiausiai neapibrėžtas, universaliausias lyrikos žanras, dominuojantis nuo romantizmo laikų.

Ekfrazė – poetinis kūrinys, aprašantis paveikslą, skulptūrą arba architektūros kūrinį.

Elegija – rimto turinio, susimąstymą rreiškiantis kūrinys, kuriame kalbama liūdno prisiminimo ar skundo tonais; kilusi iš laidotuvių raudų.

Enkomionas – giesmė, šlovinanti didvyrį arba sportinių varžybų nugalėtoją.

Epigrama – aforistinio tipo kūrinys, pagrįstas sąmoju, paradokso logika, netikėtu baigmės smūgiu.

Epitafija – eleginiu distichu parašytas eilėraštis mirusiojo garbei.

Epitalama – panegirinio pobūdžio eilėraštis, skirtas vestuvių iškilmėms; vestuvių daina.

Idilė (pastoralė, bukolika) – dažniausiai lyrinio monologo forma parašytas kūrinys, tematiniu požiūriu susijęs su piemenų, žemdirbių, žvejų, medžiotojų buitimi, kartasis į jį įsipina aprašymai ir dialogai.

Madrigalas – trumpas meilės tematikos eilėraštis, kuriame kreipiamasi įį moterį, sakomi jai rafinuoti ir sąmojingi hiperbolizuoti komplimentai, supinti su pastoraliniais ir mitologiniais motyvais.

Odė – iškilmingas, patetiškas eiliuotas kūrinys, kuriame šlovinamas žymus asmuo, svarbus istorinis įvykis, didi filosofinė, etinė ar politinė idėja.

Parodija – literatūrinės stilizacijos žanras, satyriškai imituojantis atskirą kkūrinį, autorių, meninę kryptį.

Satyra – hegzametru parašytas laisvo pašnekesio formos, pamokančio ar smerkiančio turinio kūrinys, kuris temų sėmėsi iš visuomenės papročių, politikos ir literatūros.

Sonetas – 14 eilučių eilėraštis, sudarytas iš 2 ketureilių su 2 rimais ir 2 trieilių (italų ir prancūzų sonetas) arba iš 3 ketureilių ir 1 dvieilio (anglų sonetas).

Trioletas – aštuonių eilučių kūrinys.

III. DRAMA – kūriniai, kuriuose vaizduojamieji įvykiai, reiškiniai atsiskleidžia per veikėjų kalbą (dialogus ir monologus) ir kurie paprastai yra skiriami vaidinti teatre.

Drama (gr. veiksmas) – žmonių konfliktų, nesutarimų vaizdavimas. Dramos veikalai paprastai skirti teatrui, scenai, ir tai lemia pagrindines jos savybes, struktūros savitumą. Dramoje kitaip negu epe ir lyrikoje beveik nėra literatūrinio subjekto. Veikėjai veikia savarankiškai, jie tiesiogiai „pasirodo“ prieš skaitytojo ar žiūrovo akis.

Kiti dramos komponentai yyra tie patys kaip ir epinių kūrinių – veikėjai, veiksmas, fabula, laikas, erdvė. Tačiau dramoje viskas yra ypatingai koncentruota, sutelkta apie pagrindinę problemą, pagrindinį konfliktą. Dramos veikėjai, bent pagrindiniai, yra individualybės, ryškūs konfliktiški charakteriai. Jie nėra tokie įvairiapusiai, kokie galimi epo kūriniuose. Veikėjų interesai, veiksmai nukreipti į pagrindinį siekimą, turimą tikslą. Gerai sukomponuotoje dramoje visi veikėjai įtraukiami į konfliktą. Į platesnes socialines, istorines aplinkybes veikėjai „neįsivelia“. Dramoje daug siauriau nei epo kūriniuose vaizduojama aplinka.

Pagrindinis dramos pasaulio komponentas yra veiksmas. Vienas aar keli veikėjai siekia kokio nors tikslo (valdžios, laisvės, vedybų, keršto ir t.t.), kiti sudaro jam kliūtis, stiprina įtampą, sukelia atoveiksmį. Tikslo siekimas kovojant su kliūtimis ir yra kūrinio veiksmas (akcija). Dramos veiksmas kyla iš charakterių valios ir apsisprendimo. Dramos veiksmo šaltinis, išeities taškas yra susidariusi konfliktinė situacija, vadinama kolizija. Veikėjas (ar jų grupė) negali taikstytis su susiklosčiusiomis politinio, socialinio ar privataus gyvenimo aplinkybėmis ir imasi vienokių ar kitokių veiksmų. Taip kyla konfliktas. Dramos veiksmas dinamiškas, koncentruotas, vieningas. Fabula nepertraukiama įvairių epizodų, istorijų, atsainaus veikėjų pasikalbėjimo, dalijimosi įspūdžiais; ji neatsišakoja į atskiras fabulines linijas. Dramoje nėra gausių detalių. Drama taikstosi prie žiūrovų psichikos, prie galimybių išlaikyti dėmesį ir aprėpti veikalo visumą.

Kondensuotas ir dramos laikas. Paprastai fabula apima neilgą laiko atkarpą. Ilgai užsitęsęs veiksmas galimas pavaizduoti tik epizodais, tarp kurių dideli laiko peršokiai.

Koncentruota ir erdvė. Dabartinis teatras turi daugiau galimybių kaitalioti veiksmo vietą (sukamosios scenos), tačiau ir šių dienų spektakliui reikia įvairių informacijos priemonių – radijo, telefono, laiško, reikia veikėjo, kuris praneštų, kas vyksta už scenos – erdvėje, kurios nėra kaip parodyti žiūrovui. Tam galimybių daugiau turi kino ir televizijos drama.

Aptartos savybės būdingos klasikiniam dramos tipui. Dabartinė drama linkusi epiškėti. Nebe toks vieningas veiksmas, daugiau svarstymų, apmąstymų, keitimosi požiūriais, patyrimo pasakojimų. IIšorinį veiksmą stelbia ideologinės prieštaros, etinių principų svarstymas, skirtingų požiūrių susidūrimas. Fizinį veiksmą keičia minties veiksmas. Drama intelektualėja, tačiau joje mažiau gyvumo, dinamikos.

Savita dramos kalbos organizacija. Dramos tekste beveik nėra pasakotojo. Jo buvimo žymės išlikusios tik remarkose, kurios daugiau priklauso kūrinio autoriui, ne pasakotojui. Pasakotojas dažniau pasitaiko epinių kūrinių dramatizacijose, – tai išlikęs epiškumo požymis. Remarkose pateikiama glausta informacija apie veikėjus (jų amžių, profesiją, išvaizdą, judėjimą scenos erdvėje, scenovaizdį).

Pagrindinė dramos kalbos forma – veikėjų dialogas ir monologas. Dramos dialogas konfliktiškas, veiksmingas. „Tai kirtis ir atkirtis, puolimas ir gynimasis“ (V. Zaborskaitė). Dialoguose sprendžiamas ginčas. Ginčydamiesi veikėjai stumia į priekį dramos veiksmą. Žinoma, veiksmą į priekį stumia ir veikėjų poelgiai, kai kurie veiksmai (smūgiai, nužudymas, vagystė, svarbių dokumentų sunaikinimas, pagrobimas ir t.t.).

Konfliktiškas ir dramos monologas: čia veikėjas tarsi diskutuoja su kitu asmeniu arba ginčijasi pats su savimi, svarsto motyvus, abejoja ir sprendžia. Gali būti net vieno veikėjo (vieno aktoriaus) drama – monodrama.

Dramos žanrai

Drama siaurąja prasme (pjesė) – rimto (bet ne tragiško) konflikto kūrinys, dažniausiai vaizduojantis gyvenamojo meto tikrovę, kasdieninius žmonių santykius.

Farsas – iš juokaujamų, išdaigiškų buitinių intarpų į misterijas ir iš karnavalinių mugių, liaudies vaidinimų viduramžiais susiformavusi nedidelė pjesė, personažų–kaukių, šiurkštaus, storžieviško humoro, balaganinių triukų priemonėmis vaizduojanti buitį ir papročius.

Komedija – kkomiškas, skaitytojo ar žiūrovo juoką sukeliančias situacijas bei charakterius vaizduojantis draminis kūrinys, kuriame išjuokiami neigiami žmonių bruožai ar ypatybės, o kartais ir visa visuomeninių santykių visuma.

Melodrama – dinamiškos intrigos, labai aštrių situacijų dramos kūrinys, pasižymintis patetišku aistrų vaizdavimu, kategoriška, pabrėžta moraline-didaktine tendencija.

Tragedija – dramos kūrinys, atskleidžiąs aštrius ir neįveikiamus prieštaravimus, gilią visuomeninę prasmę slepiančias stiprių, herojiškų asmenybių kolizijas.

Tragikomedija – naujųjų laikų dramos žanras, kuriame, išlaikydami autonomiją, jungiasi tragedijos ir komedijos elementai.

Vodevilis – linksma, lengvo pramoginio turinio komedija su žaisminga, paradoksaliai netikėtos atomazgos fabula, kurioje dialogai paprastai kaitaliojami su muzika, šokiu, kupletais.