Gamta-žmogaus įkvėpimo šaltinis
GAMTA IR ŽMOGUS
Jau nuo seno žmogaus santykis su gamta labai glaudus : žmogus
neišskiria savęs iš gamtinės aplinkos, jis jautė ryšį su gamtos objektais,
naudojosi visais jos suteikiamais privalumais : maistas, gyvenamasis
būstas, rūbai. Aplinkiniai daiktai buvo suvokiami kaip kažkas nežemiško,
žmogų suprasti gamta buvo laikoma šventa, o medžiai, akmenys, kalnai, upės,
ežerai – gamtoje veikiančios dieviškosios galios, nuo kurių priklauso
žmogaus buitis. Buvo garbinami gamtos objektai, tarp jų ir medžiai. Jiems
teikė ypatingą reikšmę, nes juos laikė dievybių buveine auka įsikūnijimu
. Žemyna laikyta vvaisingumo dievybe, žemės ir motina, teisingumo
vykdytoja, namų ir laukų globėja. Žemynos kultą skatino tikėjimas žemės ir
dangaus sąjunga. Žinių apie pagoniškąją lietuvių religiją randame jau
pirmosiose lietuviškose knygose – Martyno Mažvydo “Katekizmas”.
Ekologijos sąvoka į mūsų vartoseną atėjo palyginti neseniai – vos prieš
kelis dešimtmečius. Žmonių ryšys, santykis su gyvenamąją aplinka per amžius
suformavo jų dorovines nuostatas – etninis kultūros dalį. Pagaulus požiūris
į gamtą skatino mūsų protėvius rūpintis jos objektais, juos tausoti. Kaip
būtų gerai, jei šių laikų žmogus įstengtų susigrąžinti bent dalelę pasaulio
šventumo jausmo! BBet deja dabar žmonės per daug reikalauja iš gamtos.
Statumos gamyklos, fabrikai, naikinami miškai, gyvūnai.
Žmogus naikina gamtą, gyvybę, o greit ir pats žmonių, kurie susirūpino
gamtos likimu.
Visame pasaulyje jie steigia “Žaliųjų” judėjimus, organizacijas. Lietuvoje
taip pat yra visuomeninė aplinkosaugos organizacija – “Lietuvos Žaliųjų
judėjimas”. ŽŽaliesiems” rūpi ateitis, todėl jie perspėja apie neatsakingas
žmogaus veiklos pasekmes, ieško žmogaus ir aplinkos darnos. Šiuo metu
Lietuvoje yra 4 valstybiniai, 5 nacionaliniai rezervai, 30 regioninių
parkų, 265 valstybiniai draustinai. Į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos 194
rūšys, iš jų 92 gyvūnų, 82 augalų, 12 grybų, 7 kerpių rūšys. Saugomos
teritorijos Lietuvoje užima 754000 hektarų. Trečdalyje Lietuvos miškų
apribota ūkinė žmogaus veikla. Yra išleisti įsakymai, kurie gina ne žmogų,
o nuo , gyvūnus, augalus, visą gyvąją aplinką, kuri pati apsiginti negali.
Mes turime iš ko mokytis : mūsų liaudies dainos, papročiai, tikėjimas
atspindi protėvių pasaulėjautos darną. Mums reikia atgaivinti Simono
Dauganto apdainuotą lietuvišką būdą, pažadinti Antano Baranausko širdgėlą,
atskleisti M.K. Čiurlionio sielą, ugdyti Vydūno išmintį.
Lietuvių liaudies šeimos tradicijas, papročiai išreiškė pagarbą ir
meilę gyvajai gamtai, žemei. Daugelio švenčių apeigų veiksmai, iišlikę dar
XX a. pradžioje, atspindi žmogaus pagarbą gamtai. Per Kalėdas – puošiama
eglutė. Iš žaliuojančio medžio šakų užgavėnėms pinami vaikinai. Paskutinį
prieš Velykas Verbų Sekmadienį bažnyčioje šventinamos verbos. Žinomas
paprotys gimus kūdikiui pasodinti medelį : mergytei – liepaitę, berniukui –
ąžuoliuką. Liaudies papročiams būdingas paukščių elgsenos sureikšminimas.
Tikėta, kad jie gali žmonėms išpranašauti laimę, nelaimę, vestuves, mirtį.
Lietuvių kalbos patarlės ir priežodžiai taip pat neapseina be
gyvosios gamtos įsikišimo :
• Ankstyva varną snapą rakinėja, vėlyva – akis krapštinėja.
• Atbulas kaip vėžys.
• Baltas kaip vvarna.
• Be reikalo ir šuo neloja.
• Bėga kaip kiškis šunų vejamas.
• Bijai vilko, neik į mišką.
• Cypia kaip katė uodegą užmynus.
• Čerška kaip šarka.
Tai parodo, kad gamta neatsiejama nuo žmogaus gyvenimo.
Lietuva – didingas, gražus kraštas. Čia daug miškų, aplinkui žalia, taip
gyva ir jauku! Daug lietuvių rašytojų, poetų sugeba aprašyti, apdainuoti
nuostabiąją Lietuvos gamtą.
Antano Baranausko aprašytas “Anykščių šilelis”, tai tik patvirtina. Kas
skaitė šį kūrinį, manau man tikrai pritars. Jo žodžiai apibūdinantys
Lietuvos miškas, girias mes skatina stengtis, padėti išlaikyti gražią
gamtą, rasti ryšį su gyvąją aplinka. Kaip rašė A. Baranauskas : “ Nors jau
dabar lietuvis plikuos plotuos gimsta,
Giesmėj mišką užgriuvęs, be jo neberimsta. Tobula citata, parodanti,
išreiškianti ko mes netenkam.
“Girdi, kaiop šakom šnibžda medžių kalba šventa”?
Taigi įsiklausykime ir išgriskime tą šventą kalbą ir nepaprasto ryšio su
mumis supančia gamta. Būkime žmoniški!
Gamta- žmogus įkvėpimo šaltinis
Jau nuo seno žmogaus santykis su gamta labai glaudus : žmogus
neišskiria savęs iš gamtinės aplinkos, jis jautė ryšį su gamtos objektais,
naudojosi visais jos suteikiamais privalumais : maistas, gyvenamasis
būstas, rūbai. Aplinkiniai daiktai buvo suvokiami kaip kažkas nežemiško,
žmogų suprasti gamta buvo laikoma šventa, o medžiai, akmenys, kalnai, upės,
ežerai – gamtoje veikiančios dieviškosios galios, nuo kurių priklauso
žmogaus buitis. pvz : Žemyna laikyta vaisingumo dievybe, žemės ir motina,
teisingumo vykdytoja, nnamų ir laukų globėja. Žemynos kultą skatino
tikėjimas žemės ir dangaus sąjunga. Žinių apie pagoniškąją lietuvių
religiją randame jau pirmosiose lietuviškose knygose – Martyno Mažvydo
“Katekizmas”. Mūsų protėviai rūpinosi gamta, tausojo ją. Jie suprato, kad
be jos gamtos nebūtų ir mūsų. Kaip teigė Oldas Leopoldas : “ Kai suprasime,
kad ji ir mes, esame viena visuma, galbūt tada pradėsime ja naudotis su
meile ir pagarba”.
Gamta yra žmogaus įkvėpimo šaltinis. Daug mūsų poetų, rašytojų, dainininkų
sugeba gražiai apdainuoti, aprašyti mūsų nuostabią gamtą.
Ir mums reikia atgaivinti Simono Dauganto apdainuota lietuvišką būdą,
pažadinti Antano Baranausko širdgėlą, atskleisti Mikalojaus Konstantino
Čiurlionio sielą, ugdyti Vydūno išmintį.
Daugelis žmonių net nepastebi kiek daug mums reiškia gamta, tačiau
kiekvienam yra malonu įkvėpti gryno miško oro, kiekvienam yra malonu
paklausyti čiurlenančio upelio, kiekvienam yra malonu pabusti kartu
vyturėlio giesmele.
Antanas Baranauskas yra pasakęs : “ Nors jau dabar lietuvis plikuos plotuos
gimsta, Giesmėj mišką išgirdęs be jo neberimsta”/
Mane pavasario bundanti gamta, praskydę paukšteliai, pražydėjusios gėlytės
visada įkvėpia, įpučia oro …
A. Baranauskas :” Girdi kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa?
