Velnias lietuvių mitologijoje

Lietuvių mitologijoje esama dvasių, saugančių žemėje slypinčius, žmonių paslėptus, dažnai užkeiktus lobius. Ypač velnias artimai susijęs su mirusiųjų pasauliu. Manoma, kad jis kilęs iš senesnio velnio. Velinas ir velnias yra ta pati geroji požemio dvasia.

Lietuvių sakmių velnias nėra krikščionybės atnešta antgamtinė būtybė, vaizduojama pusiau gyvulio, pusiau žmogaus pavidalu, juoda oda, su ragais arklio kanopomis ir uodega. Lietuviškų mitų velniai artimesni kaukams, gyvenantiems požemiuose ir saugantiems žemės lobius, vandenį, kuris taip reikalingas augalijai. Pagrindinė velnio kaip ir kkauko pareiga – saugoti lobius, globoti vargšus, neturtingus, bet sąžiningus, aukštos moralės žmones, bausti girtuoklius, piktadarius, skriaudikus bei gobšuolius. Krikščionybės laikais velnias buvo paverstas piktąja dvasia. Požiūris į velnią arba piktąją dvasią, tikriausiai suformuotas reformacijos ir kontrreformacijos laikais ( XVI – XVII a. ). Velniai buvo apgyvendinti požemyje, pragare iš ten galėjo ateiti į žemę, skatinti žmogų nusidėti – daryti blogus darbus. Jie tapdavo gąsdintojais ir persekiotojais, neretai vaizduojami kvailiais. Velniai turėjo daug pavidalų : buvo paukščiais (varnomis, ,juodvarniais, tamsiai jjuodais paukščiais antimis ir kt. ) ; gyvuliais (jaučiu, arkliu, katinu, lape, ežiu) ; ropliais (žalčiu, gyvate). Kai kada vaizduojami mažais žmogiukais su žalia kepure, jaunuoliais, vokietukais ir pan.

Velniai gyvenę gūdžiuose miškuose, klampiose pelkėse, giliuose urvuose, šakų krūvose, po aakmenimis, velėnomis ar požemiuose. Seniau velnias buvo moteriškos kilmės demonas, vadinamas velne, deiva arba deivute, kuri globojusi vėles, saugojusi požemio lobius, vandenis, skolindavusi doriems žmonėms pinigų. Velnę – deivą kaip ir vėlesnįjį velnią, Perkūnas baudžia, muša už vandens uždarymą, todėl per audrą jos nepamatysi, slepiasi. Velnio pavadinimas kilęs iš žodžio vėlė, vėlinė, velionis, vėliukas. Tokiais vardais dar pagonybės laikais vadintos teisingų žmonių vėlės. Todėl galima teigti, kad velnias buvo geroji antgamtinė būtybė. Mirusieji ir velniai artimai bendravo su gyvaisiais. Gerus žmones jie globojo, nedorėlius baudė. Dažnai pasakose velnias pasireiškia kaip gera, o ne bloga antgamtinė būtybė. Padeda trokštantiems geresnio gyvenimo, baudžia išdavikus. Nuskriaustą ar užmuštą žmogų atgaivina, padeda praturtėti, o jo skriaudikus nužudo. Vienoje pasakoje velnias gailėdamas vargšo zakristijono, visą ggyvenimą dirbusio pas kleboną, sako : „Gaila tavo jaunystės. Visą savo amžių per nieką praleidai, neturėdamas pačios, nei vaikų. Tu nebūk paikas, klausyk manęs aš tave išvesiu į tokią vietą, kur galėsi būti geru ponu ir niekas tavęs nežinos, kur dingai“. Daugelyje sakmių velnias nedorų žmonių ne tik neužjaučia, bet ir išjuokia. Neturtingam jis skolina pinigų, galvodamas, kad jie bus panaudoti geram tikslui. Velnio kilnumas neleidžia iš neturtingo atsiimti skolą. Jis visuomet pasitiki žmogumi, nors šis dažnai jį apgauna, laikydamas vvelnią kvailiu. Pasakose velnias ne toks baisus, koks kvailas. Kai kuriose pasakose velnias yra geresnis už Dievą.

Yra daug sakmių apie tai, kaip žmogus, patekęs į sunkią padėtį, sutinka velnią, žadantį jam padėti, jei šis atiduosiąs, tai ko namuose nepaliko. Žmogus nežinodamas, kad, jam išvykus, gimė kūdikis, pažada jį atiduoti. Bet vėliau velnias, pamatęs, jog žmogus smarkiai kenčia, atsisako pažadėto kūdikio. Kitose sakmėse velnias skolina pinigus, pasako kur paslėptas lobis, manydamas, kad praturtėjęs, žmogus taps geresnis. Negalinčiam skolos grąžinti sutartu laiku, pratęsia terminą. Pagonybės laikų velnias vaizduojamas be jokios klastos ir demoniškumo.

Šiuolaikinis velnias labai skiriasi nuo pirmykščio. Dabar jis vaizduojamas kaip blogio simbolis, piktadarys. O ankščiau – laikomas žmonių globėju, užtarėju. Gal jis ir nėra toks blogas kaip atrodo iš pradžių.