Juozas Baltušis

(tikr. Albertas Juozėnas, 1909-1991)

Kaimo samdinys ir spaustuvės darbininkas, 1933 m. K.Borutos įtrauktas į meninę kūrybą opozicinėje spaudoje, 1940 m. pliekia kandžiais feljetonais nuo valdžios nušalintą poniją. Hitlerinės okupacijos metais kalba per Maskvos radiją, ragindamas nepasiduoti gąsdinimams. Pokario metu, būdamas Rašytojų sąjungos partinės organizacijos sekretoriumi ir „Pergalės“ žurnalo redaktoriumi, reikalauja, kad visi rašytojai mokytųsi vakariniame marksizmo-leninizmo universitete, kad „pabuvotų prie kolektyvinių ūkių kūrimo“, kad vaizduotų Tarybų Lietuvą „judančią, augančią, klestinčią“. Griežtai kritikuoja komedijas ir feljetonus, kuriuose „purvais drabstomas“ tarybinis žmogus &– geriausias iš geriausių, taip pat gamtinę poeziją, kurios kūrėjai nepastebi, kad „į kolūkinį respublikos kaimą atėjo galingi traktoriai ir kita priešakinė technika“, Kategoriškai smerkė nepriklausomybės laikotarpio kūrinių publikavimą socialistinės santvarkos sąlygomis, Perėmęs iš kompartijos funkcionierių demagoginių kaltinimų metodiką, ideologinius kalbos štampus ir direktyvinę tonaciją, J.Baltušis iš tiesų buvo artistiškai daugiaveidė asmenybė, mikliai prisitaikanti prie besikeičiančio laiko, aplinkos ir auditorijos, trokštąs vaidinti svarbų vaidmenį kiekvienoje istorijos atkarpoje.

Turėjo kaimo žmogaus pastabumo, sveiko proto, humoro, lakaus žodžio dovaną. „Atlydžio“ metu, nusiėmęs partinio ddogmatizmo kaukę, prabilo jau socialistinį realizmą neigiančiais teiginiais, išdrįso užstoti valdžios ujamą A.Solženicyną. Tačiau lemtingais Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metais vis dėlto pasiliko su pokario metų savo bendraminčiais, stalinistais. Pasipiktinę skaitytojai masiškai ėmė grąžinti autoriui jo knygas, kaip ir K.Hamsunui hitlerinės ookupacijos metais.

J.Baltušis – savamokslis regioninio tipo rašytojas. Jo talento stiprybė – autentiškas savo patirties išpasakojimas, o silpnybė – tos patirties modeliavimas į privalomas ideologines schemas, griaunančias autentiškumo įspūdį.

Savamokslio rašytojo kelias natūraliai vedė J.Baltušį į realistinį pasakojimo būdą. Knygos „Savaitė prasideda gerai“ (1940) apsakymai parašyti tradicine realizmo maniera, išsaugant apsigimusio kaimo pasakoriaus vingrų sakinį, laisvą toną ir bendravimo su klausytojais jausmą.

Apybraižoje „Tėvų ir brolių takais“ (1967) su liaudišku humoru buvo stilizuotas Amerikos lietuvių žargonas. Novelių knygoje „Valiusei reikia Alekso“ (1965) meistriškai imituotas liaudiškas primityvas ir liaudies pasakoriaus pašaipios intonacijos.

Sukūręs dvi statiškas pjeses „Gieda gaideliai“ (1947) ir „Anksti rytelį“ (1953) pagal buožijos demaskavimo ir konflikto tarp „gero ir geresnio“ schemas, J.Baltušis grįžo į kaimo samdinio atsiminimus, objektyvaus vaizdingumo ir lyrinės tonacijos junginį 22 t. romane „Parduotos vasaros“ (1957-1969).

Prie „Parduotų vasarų“ stilistikos natūraliai prigludo ir dvi atsiminimų knygos „Su kuo valgyta druska“ (1973, 1976), kuriose figūravo ne vienas šio romano prototipas, centre stovėjo tas pats mažasis herojus. Tai beletrizuota autobiografija, kur vyravo psichologinis pasakojimas su stipria vidinių pergyvenimų logika, išmoningai išvystytu ir motyvuotu „aš“ paveikslu, ryškiais vienos šeimos portretais, gausybe gamtos ir buities detalių.

Išaukštinti ir pasigėrėti teigiamomis liaudies žmogaus savybėmis – viena iš J.Baltušio memuaristikos linijų, nulėmusios jos šviesų toną – tapo svarbiausia mmenine užduotimi romane „Sakmė apie Juzą“ (1979). Tai supoetinta lietuvio valstiečio dvasinės raidos istorija, prasidedanti pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais ir užsibaigianti kolūkinės santvarkos laikotarpy, turinti savo socialinį ir politinį priežastingumą, kuris smulkiai nenarpliojamas, nes kūrinio centre – artojo santykis su žeme, jo vidinio pasaulio sudėtingumas ir grožis. Kai mažakalbio, rūsčiai užsidariusio savyje Juzos mylimoji išteka už valakininko, jis išeina gyventi į pelkėtą Kairabalę, pats vienas statosi trobas tarp „viksnynų ir persiraudojusių pušelyčių“, kasa šulinį, plėšia karklynus, sėja grūdus, veisia sodą ir gyvena kaip atsiskyrėlis, nepripažindamas buržuazinės valdžios ir nesidomėdamas, kas dedasi aplinkui. Juzos figūra, gana sąlygiška savo patriarchališkumu, tartum pakartojo pirmykštį lietuvio žemdirbio įsikūrimą tarp miškų ir upių, nagingumą, užsigrūdinimą, aprašytą S.Daukanto raštuose, jo šventą pagarbą žemei, bitėms (išmirusias bites Juza laidoja kaip artimas būtybes), jo naivų gerumą, romią ir tyrą dvasią, užslėptą emocijų gilumą (Juzai šiurpas pereina per nugarą, kai mylima mergina paliečia delnu jo skruostą), jo išmintį, paveldėtą iš senolių. Juzos figūrą apgaubė poetinis autoriaus regėjimas, o baladinė įvykių eiga dar labiau pabrėžė jos apibendrinančią reikšmę ir pasakojimo nuotaikingumą, artimą liaudies dainai (tą pačią dieną miršta Juzos tėvas ir motina, tą pačią dieną po metų brolis ir sesuo ruošia vestuves, tą pačią dieną vėl įvyksta jų vaikų krikštynos, ttoj pačioj duobėj guli Pirmojo pasaulinio karo kareiviai – vokietis ir rusas). Apriorinis charakterio brėžinys, būdingas J.Baltušio kūriniams, šiame romane įgavo lyrinės poetizacijos ir atsidūrė emocingo pasakojimo srovėje, turinčioje aukštaitiško spontaniškumo. Autorius, kaimo vaikas, tarsi paskutinį kartą liečia valstiečio darbo įrankius, jo namų rakandus, graudžiai atsisveikindamas su senąja kaimo gyvenimo sankloda, jos subrandintomis moralinėmis vertybėmis. Romano forma, J.Baltušio kūryboje gana fragmentiška ir perkrauta aprašymais, „Sakmėje apie Juzą“ pasidarė vientisesnė, labiau sąlygiška, ne tiek konstatuojanti, kiek perkurianti tikrovę pagal poetinės idėjos impulsus, šiek tiek pasidavusi mito poetikai, plintančiai šiuolaikinėje prozoje.

J.Baltušio kūryboje, išverstoje į daugelį kalbų, vaizdingo liaudiško žodžio, kaimo sakytinio pasakojimo tradicija pasiekė bene aukščiausią meninį lygį sovietinio laikotarpio lietuvių literatūroje.