Norminimas(lietuviu kalbos universiteto konspektas)

Pirmasis lietuviškas rašytinas tekstas yra užfiksuotas ne anksčiau 1503 metais. („traktatas kunigams“ 3 maldos).

Pirmoji lietuviška knyga – 1547 m. M. Mažvydas „katekizmas“, išleistas Mažojoje Lietuvoje.

1595m M. Daukša „ katekizmas“.

1-oji liet gramatika – D. Kleinas 1653m. Parašyta vokiečių kalba. Po metų išverčiama į lotynų kalbą. Bet pavyzdžiai- lietuviški.

1-asis žodynas – 1620 m Konstantinas Sirvydas „trijų kalbų žodynas“. Lietuvių, lotynų, lenkų. Apie 6000žodžių.

Svarbiausieji laikraščiai: „aušra“ J. Basanavičius. 1883-1886m. „varpas“ Kudirka 1889-1905m.

Spaudos draudimo laikotarpis: 1864-1904m.

Lietuvių kalba paskelbta valstybine 1922m.

2-ą kkartą paskelbta-1992m.

Liet kalbos komisijos pirmininkė – J. Smetonienė.

Kalbos norminimas.

19 a. pask. dešimtm. – 20 a. pirmaisiais dešimtm. Buvo norminama kalba. Kalbos norminimo darbai – lietuvių kalbos išsaugojimo darbai. Norminimas – taisyklių kūrimas, rašybos, skyrybos nustatymas, kalbos sistemos kūrimas.

Kalbos norma. – visuomenėje pripažįstama kalbos faktų ir jos vartojimo būdų visuma.

Kalbos faktai(kalbos vienetai) :garsas, žodžio forma, žodžio dalis, žodis, žodžių junginiai, sakiniai, tekstas.

Bendrinės kalbos normos yra fiksuotos, surašytos kodeksuose: 1. rašybos rinkinys; 2.skirybos rinkinys; 3.žodynai(nefiksuoja), 4.gramatikos.

Norminimo kriterijai: 11)universalaus tikslingumo kriterijus – tai reiškia, kad renkamasi vartoti tai kas tikslinga. 2) kalbos grynumo kriterijus – kalboje reikia palikti tik tuos kas iš tiesų yra tikslinga. 3) sistemingumo kriterijus – norma niekada nebus tai kas pažeidžia lietuvių kalbos sistemą. 44) pastovumo kriterijus – vartosenos tradicijų laikantis. Normos negali būti kaitaliojamos. Dažnai normas keičiant, tada kalba nyktų. Vietovardžiai rašomi laikantis tradicijų. Miestu pav. parenkami aukštaitiškai. Su pavardėmis gali būti keli variantai pagal tarimą. Jei žodžio reikšmė nebereikalinga, tai žodis norminamas. 5) tikslumo kriterijus – vienareikšmiškumo kriterijus. Svarbesnė ne žodžio kilmė,o tarimo kilmė6)glaustumo arba kalbos ekonomiškumo kriterijus. 7)žodžių kilmės kriterij

Normintojai:

P. Mašiotas – matematikas, jis rašė knygeles vaikams, arba vertė jas. Normino ir tvarkė kalbą.

J. Basanavičius leido „aušrą“ ; pasirašė nepriklausomybės aktą; rūpinosi lietuvių kalba; platino, propagavo lietuvių kalbą; jis išdrįsdavo kalbėti lietuviškai viešoje vietoje; jam nebuvo gėda būti lietuviu; jis rinko lietuvių tautosaką(pasakas); buvo gydytojas dar.

V. Kudirka – gydytojas; sukūrė himną; rašė poeziją, satyras, lietuvybės puoselėtojas buvo, ttačiau nevisada buvo grynai lietuvis, nes kalbėjo lenkiškai; redagavo „varpą“.

Kalbininkai(normintojai): 1. Kazimieras Būga(1879-1924) – studijavo Rusijoje; buvo susipažinęs su indoeuropiečių kalba; žinojo kokie panašumai sieja lietuvių kalbą su kitomis; domėjosi kalbos istorija; jį domino diachroninis požiūris; normino lietuvių kalbą; daugiausiai dėmesio skyrė mokslo darbams(per juos normino kalbą); pirmiausia susirūpino rašyba; 1913 m paskelbtas straipsnis „dėl mūsų rašybos“. Jame jis išdėstė

pagrindinius rašybos principus, nurodė kaip ir kada rašyti raides, suformulavo rašybos taisykles. Įtvirtino rašyba su j raide. Jis sunormino llietuvių kunigaikščių vardus. Ilgą laiką (4 metus) jis spausdino straipsnius (1907-1910) „kalbos dalykai“ čia jis sunormino daugelio žodžių formaliąją rašybą, jo dėka turime žodį taip, o ne teip. Būga siūlė naujadarų, išsaugojo žodžius, kurių norėta nenaudoti bendrinėje kalboje.(tokie žodžiai: sarmata, skriauda, vilna, atspėti, boba, kūdikis). Jam rūpėjo ryšiai tarp kalbų. Ryškiausiai ryšiai atsispindi leksikos žodyne. Jo mintis buvo sudaryti lietuvių kalbos žodyną. Pirmieji žodžiai pradėti rinkti 1902 m. Jis norėjo kad jo žodynas atrodytų taip: žodis – reikšmė – paaiškinti iliustrac. Iki 1924 surinktas ir išspausdintas 1-asis liet kalbos žodyno sąsiuvinis. Į to sąsv pradžią buvo įdėtas skyrius „kirčio ir priegaidės mokslas“. Būga sukūrė kirčiavimo taisykles.

2. Jonas Jablonskis(1860-1930)-kalbininkas. Jis turėjo pagalbininkų, jis diktavo savo darbus iš galvos, kūrė gramatiką nerašydamas, o mastydamas galvoje. Jo darbas – praktinis (pagal jį). Remdamasis kalba, praktikos reikalais domėdamasis jis sukūrė mokslą(aprašė gramatinę sandarą); jam rūpėjo visa liet. kalbos sistema, lietuvių kalba tvarkė sistemingai. 1922 gramatikoje paskelbė principus, kurių laikėsi visą gyvenimą. Principai: gyvoji kalba, rinko žodžius vartojamus žmonių, taikė protingai kalb grynumo principą. Jis įtvirtino žodžius: atvirukas, bendradarbis, degtukas,

įspūdis, pažanga, pieštukas ir pan. tvarkė terminus, ne lietuviškus terminus ir paliko. 1925 kai jis pradėjo

vadovauti terminologijos komisijai, tada sustiprėjo terminų tvarkymas. Jis ssavo darbus pasirašinėdavo slapyvardžiais: Petras kriaušaitis, rygiškių jonas, vaidila, obelaitis. Vartojo slapyvardžius, nes norėjo parodyti, jog Ltvoje yra daugiau išsilavinusių žmonių, ir vengiant represijų. 1-oji gramatika Petro Kriaušaičio slapyvardžiu 1901 m. Tilžėje pavadinta „lietuviškos kalbos gramatika“. 1919 Vilniuje Petro Kriaušaičio ir Rygiškių Jono gramatika – „lietuvių kalbos gramatika“. Svarbiausia jo gramatika 1922m. išleista pasirašyta Rygiškių Jono „lietuvių kalbos gramatika“. Paskutinė gramatikos knyga 1925 m „lietuvių kalbos vadovėlis“ tekstas kirčiuotas buvo. Jį domino dar ir sintaksė. 1911 m išleista „lietuvių kalbos sintaksė“; 1928 „linksniai ir prielinksniai“; Jį dar domino rašybos norminimas: 1917 m „mūsų rašyba: rašybos taisyklių rinkinys. Kalbos norminimas po jo mirties tęsėsi.

3. Pranas Skardžius ir Antanas Salys. Jie mokslus baigė vakarų univieruose. Kitaip žiūrėjo į kalbą. Dėstė Vilniaus universitete; domėjosi moksline veikla. Tyrė tiesioginę kalbą. Jie minimi ir dėl to kad jie pradėjo leisti žurnalus visuomenei, kuriuose buvo pateikiami norminimo dalykai. 1930 – žurnalas „kalba“; 1933 – „gimtoji kalba“; 1938 – „kalbos patarėjas“ nedidelė knygelė. Ji tapo pirmuoju pavyzdžiu kaip turėjo atrodyti tolimesni kalbos praktikos leidiniai.

4. Juozas Balčikonis. Jis prisistatinėjo kaip Jablonskio mokinys, ir laikėsi jo metodų. Jo darbas – Lietuvių kalbos žodyno rinkimas. Jis atsisakė žodžių kilmės aiškinimo. 1-asis tomas 1941 m žodynas. Iš viso buvo 220 tomų, visa abėcėlė gavosi. 20-tas tomas 2002 m išleistas.

Bendrinės kalbos norminimas (kodifikavimas).

Bendrinės kalbos kodifikavimas – kilęs iš lot. kalbos. Reiškia knygos darymą. Kodifikavimas reikalingas, kad visiem būtų viena kalba, kad susikalbėtų. Kodifikacija kaip terminas pradėtas naudoti teisėje. Tai teisės terminas, reiškiantis įstatymų sistemą, įstatymų jungimą į vieną knygą – kodeksą. Iš teisės mokslų gali būti perkeltas į kalbotyrą. Pirmą kartą kodifikacijos terminas kalbotyros moksle pavartotas 1932m jį pavartojo čekų kalbininkas Havranekas. Jo straipsnis „bendrinės kalbos uždaviniai ir kalbos kultūra“. Kodifikavimo pagrindinė f-ja: komunikavimo.

Kalbos politika.

Šifmanas amerikiečių kalbininkas. Pirmasis paaiškino kas yra kalbos politika. Pasak jo tai valstybės priimami sprendimai dėl kalbos statuso, vartosenos, vartojimo sričių ir tos kalbos vartotojų teisių. Jis sako kad sprendimai turi būti priimami dėl vartosenos.

Kalbos vartotojų teisės – kad kiekvienas turėtų žinoti gali vartoti tą kalbą ar ne, turi žinoti taisykles.

Politikos kalbos rūšys: 1. paslėptoji kalbos politika – apie kalbos vartojimą nėra užsimenama jokiame akte. Apie kalbos vartoseną galima spręsti iš kitų sričių. 2. atviroji kalbos politika – aiškiai nustato kalbinių grupių teises vartoti savo kalbą. Ir turi būti aiškiai nustatytos sritys, kur ta kalba gali būti vartojama. Laikomasi aiškumo principo. 3. skatinamoji kalbos politika – skatina tam tikros kalbos vartojimą

konstitucinėmis, administracinėmis ir teisinėmis garantijomis. Valstybė užtikrina reikalingų išteklių. Aiškiai apibrėžtos vartojimo sritys. Gali būti paslėptoji ir atviroji. Paslėptoji skatinamoji pol – akivaizdžiai aiškiai nesakoma, kad viena kalba skatinama, tai turime nustatyti iš aplinkinių požymių. Atviroji skat pol – aiškiai įvardija kalbą bei jos teises ir teritoriją. 4. tolerantiškoji kalbos pol – reiškia, kad yra leidžiama vartoti tam tikrą kalbą, bet nėra finansinio rėmimo, išteklių. Gali būti paslėptoji ir atviroji. 5. mišrioji kalbos pol – ji reiškia, kad greta pagrindinės kkalbos yra toleruojamas ir tautinių mažumų kalbos, tačiau rėmimo nėra. Tautinių mažumų kalbos mokymui gali pinigus surinkti tėvai.

1995 sausio 31d buvo priimtas, patvirtintas Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymas. Čia yra apibrėžtos vartojimo sritys. 1 dalis – bendrieji nuostatai(čia pateikiama bendroji informacija). Įstatymas nereglamentuoja neoficialaus bendravimo, ir religinio bei tautinių mažumų kalbos. Bet jiems leidžiama šnekėti. Sferos kuriose turi būti vartojama kalba: 1) įstaigos, įmonės, organizacijos. 2) teismai (visas teismo procesas turi vykti liet k., jeigu ne tada reikia vertėjo.) 33)sandoriai – fizinių ir juridinių asmenų sandoriai turi būti sudaromi liet k. Su užsienio asmenimis sudaromi valstybine ir užsienio kalba. 4) oficialūs renginiai

– sesijos, suvažiavimai, posėdžiai. Šnekamasi liet k. Jei neina reikia vertėjo. Išimtis: netaikomas tarptautiniam renginiam. 5) švietimas iir kultūra – garantuoja teisę įsigyti išsilavinimą liet k. Liet k turi būti mokoma. Filmai turi buti verčiami į liet k. Išimtis: mokomo pobūdžio laidos, proginės laidos, neverčiamos ir dainos. 6)vardai ir pavadinimai. Vardai tai ir vietovių pavadinimai ir kt. Jie visi turi būti užrašomi ir vartojami liet kalba. Įmonių, organizacijų, įstaigų pavadinimai

turi būti lietuvių kalba. 7)ženklai ir informacija. Visi viešieji užrašai turėtų būti užrašomi liet. k., bet nėra taip visur. Prekės ženklų dažnai neverčia, jie būna įteisinti. Užrašų iškabų pavadinimų kitom kalbom formatas negali būti didesnis nei liet k.

2 dalis. Požiūris į kalbos taisyklingumus. INSTITUCIJA – valstybinė lietuvių kalbos komisija nustato kalbos globos kryptis ir kalbos normas. Kalbos komisija turi nustatyti, sutvarkyti egzamino nuostatus.

3 dalis. Atsakomybė bbei kontrolė- valstybinė lietuvių kalbos inspekcija. Reguliuoja, prižiūri baudžia kur daroma klaidų dėl liet kalbos.

Geros kalbos ypatybės:

1. tikslumas t.y. išraiškos priemonė turi atitikti mintį, o mintis turi atitikti daiktą, įvykį, realiją).

Netiksli kalba būna tada kai vartojame ne ta reikšme (semantizmai). Kalba būna neaiški ir tada kai supainiojami panašiai skambantys žodžiai(kompanija-kampanija), ir kai žodis yra per daug bendros reikšmės.(atlikėja- pianistė).

2. aiškumas. Jis sietinas su adresatu. T.y. mintis kuri yra suformuluota kalbėtojo turi pasiekti adresatą nepakitusi. Kalbos aiškumą gadina dviprasmybės:1)ne vvietoj vartojamas įvardis. 2) daug to paties linksnio žodžių. Sakinio aiškumą ardo ne taip sudėlioti žodžiai.

3. glaustumas – susijęs su informacija. 1)elipsė(glaustumui kurti) numanomo iš

konteksto suprantamo žodžio iš konteksto praleidimas.(lapė į mišką, šunys-paskui), 2) nepilnieji sakiniai glaudina pasakymą(gal pieno nori?jei yra saldaus) 3)nominatyviniai sakiniai, sudaryti iš daiktv vardininko. 4) metonimija, meninė figūra, perkėlimas pagal sąvokų ryšį. Kažkas vietoj kažko pasakoma.(gerves padangėje girdėjau-girdėjau balsus).

Blogybės: Pirmoji blogybė minties raiškos sudvejinimas(o mokyklinio amžiaus paaugliai laužo medelius). Ardomas ir tada kai pridedami nereikalingi įvardžiai(jo kuriniai patraukia savo paprastumu.). vartojami nereikalingi įterpiniai parazitiniai žodžiai(ta prasme, karoče..). to paties žodžio nepagrįstas vartojimas. Vertalai vietininko formos, arba su ir..(mūsų konkursas, susilaukė susidomėjimo mokinių tarpe).

4. logiškumas, susijęs su kalba kaip instrumentu.

Trūkumai: 1) sąvokų skirstymas ne vienu pagrindu. 2) suardomas tapatumo dėsnis. 3)pažeidžiamas minčių nuoseklumas. 4) minties šuolis. 5) minčių prieštaringumas. 6) daromas nepamatuotos išvados.7) sąvokai priskiriamas požymis, kurio ji negali turėti.

A Dinaminė normos teorija (lankstaus stabilumo teorija).

1. variantiškumas. Kalboje vyrauja konkurencija. Vienas žodis/sakinys gali pakeisti kitą. Todėl reikia rasti normą. Tai gyvas kalbos požymis. Variantai – tai kalbos vieneto atmaina, kitas tos pačios reikšmės pavidalas. Yra norminiai ir nenorminiai variantai: norminiai(1. fonetiniai var – dešinė – dešnė; 2akcentiniai – ranka, ranka(keičiasi kirtis) 33. darybiniai – storapilvis, storpilvis) ir nenorminiai( 1. žargoniniai – stypkė; 2. tarminiai variantai).

2. normų stabilumas. Yra tobulinamos koreguojamos normos, tačiau nėra visiškai pakeistos.

3. istoriškumas normų. Remiamasi istorija. Išlieka normos istoriškumas. Kalbėdami apie istoriškumą reiktų sujungti ir stabilumą ir variantiškumą.

B diferencinė normos teorija.

1. visuotinumas. Visi lietuvių kalb vartotojai turi pripažinti normą. Tarmių taisyklių užfiksuotų beveik nėra. Jis rodo, kad norma yra pripažinta.

2. susiskaidymas. Jo rūšys: 1) pagal geografinę padėtį arba tėkmes. 2) pagal socialinį sluoksnį, išsilavinimą, profesiją. 3) stilistinis susiskaidymas(susiskirstymas pagal f-nius stilius).

Kalbos reiškiniai:

1. intelektualizacija – toks kalbos raidos laipsnis, kuris nulemia apibrėžtą ir tikslų minties reiškimą, leidžia išsakyti abstrakčias ir sudėtingas mintis. Tai reiškia, kad kalba vystosi, ir jei pasiekia tokį laipsnį, kai galima kalbėti apie bet ką, bet kaip tai reiškia, kad kalba yra pasiekusi aukštą intelektualizacijos lygį. Ryškiausiai matoma intelektualizacija moksliniuose stiliuose. Jos principas gali būti neišlaikytas buitiniame stiliuje.

2. automatizacija – įprastinis, stereotipinis kalbos priemonių vartojimas. Ji matoma ryškiausiai administraciniame stiliuje. Taip pat gali būti moksliniame stiliuje. Jos nevartojame meniniame ir buitiniame stiliuose.

3. aktualizacija – kalbos priemonių vartojimas, kai patraukiamas dėmesys, kalba suvokiama kaip neįprasta. Ji visiška priešingybė intelektualizacijai ir automatizacijai. Tai meninio stiliaus sfera. Taip pat ir buitinio stiliaus. Asonansas – balsių paryškinimas. Aliteracija –– priebalsių vartojimas. Onomatopėja – gamtos garsų pamėgdžiojimas. Aktualizuojami gali būti ir žodžiai, ne tik garsai.

Bendravimo funkcija.

Kalbėjimo aktas: jo veiksniai:1. kalbėtojas(jis turi būti matomas, gali būti grupė kaip kalbėtojas. Jis yra subjektyvusis veiksnys); 2. turinys(labai įvairi informacija, kuri pateikiama.) 3. klausytojas(adresatas. Arba

vienas arbe grupė gali būti. Gali būti akivaizdus ir neakivaizdus. Kai tekstas kuriamas mintyse klausytojas ir kalbėtojas sutampa) 4. kalbėjimo situacijos(tai ta situacija, nuo kurios priklausys kaip ką kalbėsime, kokį instrumentą naudosime minčiai reikšti) 5. funkcijos(tai intencija dėl ko kuriamas tekstas).

Funkciniai stiliai:

1. mokslinis. (vartojimo sfera- mokslinė veikla, mokslinis bendravimas; tipinis turinys- susisteminta žmonijos patirtis. Įgauna patirtį. Susisteminta per ilgą laiką, kelių mokslininkų; ) funkcijos – pranešimo; būdingos kalbos ypatybės- tikslumas, logiškumas, aiškumas, apibendrinimas, objektyvumas.; būdingos kalbos priemonės- loginiai žodžių junginiai)

2. administracinis ( sfera- oficialus bendravimas; turinys- valdiniai veikalai; f-jos – pranešimo, poveikio, liepimo.; būdingos kalbos ypatybės – formalumas, rašoma pagal šablonus; būdingos kalbos priemonės – formalūs, šabloniški, standartiniai žodžių junginiai.)

3. publicistinis (sfera-masinė informacija; turinys- visuomenės aktualijos; f-jis – pranešimo, aktualijos, informacijos pranešimo, poveikio.; būding kalb ypatyb – tiesioginis socialinis vertinimas; būding kalbos priemonės- terminai, ekspresyvioji dalyvine leksika, grynoji loginė sintaksė.

4. buitinis (sfera- buitinis bendravim; turinys-paprast nesudėtingi dalykai; f-jos – buitino bendravimo; būding kalb ypatyb neoficialumas, dialogiškumas; būding k priem-

fraziologija.

5. meninis (sfera-kūryba; turinys- žmogaus mintis ir kūrimas; f-jos – estetinio poveikio; būding k ypatyb- vaizdingumas, individualumas; būd k priem – įvairios, bet svarbiausia estetiškai tikslingos priemonės.

Žodynas. Žodynas – 1) visų žodžių visuma(leksika) 2) knyga, į kurią tam tikra tvarka surašyti žodžiai arba posakiai, su komentarais arba be jų. Klasifikacija žodynų: 1)pagal keliomis kalbomis pateik informacija: 1. vienkalbiai(komentarai ir pvz.) 2. dvikalbiai(gali būti koment. , bet dažniausiai būna pvz.) 3. daugiakalbiai (be komentaru). Vienkalbių tipai: 1)skirti mokslo šakai, sričiai(medicinos žodynas) 2)sinonimų, ffrazeologizmų žodynai. 3) formų, šnektų žodynai.

Leksika – visų žodžių visuma. Klasifikacija: 1. pagal kilmę: 1)savoji leksika 2) skoliniai (tikslieji, tarptautiniai žodžiai, vertiniai, semantizmai, svetimybės(barbarizmai), hibridai). 2. pagal vartojimo sferą: 1)visuotinė leksika 2)nevisuotinė leksika(ji skirstoma į tarmybes, žargonus, profesinius žodžius(pastarieji į terminus ir profesinė šnekamoji leksika) ).3. raidos požiūriu: 1)aktyvioji leksika 2)pasyvioji leksika(ji į archaizmus istorizmus ir naujadarus.) 4. pagal taisyklingumą: 1) taisyklinga (į paveldėti liet ž.; senieji skoliniai; tarptautin ž.; vertiniai) 2) taisytina leksika ( į svetimybes(barbarizmus); vertalus; semantizmus; žžargonus; hibridus). 5. pagal kilmę.

Savoji leksika – nevienoda, galima išskirti 3 klodų žodžius: indoeuropiečių, baltų ir lietuvių ž.

Skoliniai. Tikrieji skoliniai – neliet ž., tikrieji, nes dabar jų svetimumo neatpažįstame. Pvz. agurkas bulvė iš slavų. Iš germanų amatas budelis, kkunigas. Iš suomių-kadagys, asiūklis.

Tarptautiniai žodžiai – ž, kurie vartojami įv kalbose, ir turi tas pačias reikšmes. Jie skirstomi : 1. pagal kilmę(dažniausiai anglų, italų, ispanų); 2. pagal skolinimosi laiką(senieji- bolševizmas; naujieji – kapitalizmas) 3. pagal santykį su liet kalba(turintys lietuvių atitikimus ir neturintys liet atitikimų) 4. pagal semantika(terminai(leksika, semantika, lingvistika); šnekamoji kalba.

Svetimybės. (barbarizmai). Dalis svetimybių yra įteisinta ir vartotina, kita dalis ne. Didesne dalis vartojamų yra svetimybės. Skirstomi: 1. pagal kilmę(slavizmai, polonizmai(plėmas) baltarusizmas(gadynė) rusizmas(tapkė)germanizmas(biškis, šlipsas.) anglizmai (biznis. kompiuteris) leticizmai((iš latv kalbų) kakis – katinas) 2. pagal skolinimosi laiką (senieji

(arbūzas) naujieji(lakierkos); 3. pagal fiksavimo tipą: (rašytinis (blūdas) sakytinis-gyvojoje kalboje) 4. pagal vartojimo paplitimą: (centriniai- plačiau palitę(kurtkė,kolioti) periferiniai- vartojami tarmėse arba kokios nors srities(dačikas, varčikas).

Vertniai – išverstas žodis; tai žodžiai aar jų junginiai sudaryti kitų kalbų. Jų yra vartotinų ir ne. Vertalas – vertinių dalis; tai vertiniai, kurie neatitinka liet kalbos žodžių darybos ar žodžių junginių sudarymo taisyklių. Vertalai adekvatūs(ištisiniai) arba neadekvatūs(daliniai). Adekvatieji vertalai: žodžiai arba žodžių junginiai(gerbūvis, neužilgo, daug ir daug). Neadekvatūs vertalai – priešdėliniai(daeiti, danešti), šaknies, sudurtiniai(saulėlydis) ir priesaginiai(pakrovėjas, nubalintojas) žodžiai.

Semantizmas – tai savas žodis, kai kur pavartojamas svetima kalba. Skirstomi: 1. pagal kalbos dalis:veiksmažodiniai, būdvardiniai, dktv, prieveiksm. 2. pagal reikšmę: pasiskolintos(verstinės) reikšmės ir nesuprastos(savos)reikšmės. Pvz. abuojas-abejingas; ttūlas-kažkoks, toks. Dar pvz.: mašina dirba, išbaigti darbą.

Hibridai – tai žodžiai, prie kurių šaknies yra prijungtas iš kitų kalbų paimtas priešdėlis, priesaga ar antra šaknis. Yra vartojamų(fotoaparatas, mikropasaulis,fotojuosta) ir ne( su priesšdėliais da-, ). Yra trys hibridų taisymai: 1) keičiant priešdėlį(da keičiame į ap, pa, pri) 2) keičiama visai kitu žodžiu(byla daėjo iki teismo(pasiekė teismą); arba man jau ji daėde(įgriso). 3) atsisakome priešdėlio(bordavas-bordinis; morkavas-morkinis);

Frazeologizmai – tai žodžių junginiai, kurie yra nekintami, vaidingi, raiškūs be konteksto. Jų svarbiausi požymiai:junginio stabilumas, junginį sudarančių žodžių reikšmės nublankimas, ekspresyvumas, emocionalumas. Priklauso gyvajai kalbai. Skirstomi: 1) pagal kilmę(lietuviški ir t.t.) 2)pagal istorinius įvykius.(achilo kulnas, sandoros skrynia) 3) autoriniai(būti ar nebūti, kita medalio pusė)4)pagal vartojimo kalbą(originalo kalba(homo sapiens) ir išversti į liet k.) 5) biblijos posakiai.(dangaus mana, dievo pirštas) 6) paveldėti iš antikos laikų. 7) pagal taisyklingumą(taisyklingi ir taisytini).

Žargonybės – tai žodžiai ar žodžių junginiai, vartojami atskirų socialinių ar profesinių grupių šnekamojoje kalboje. Jie visada yra ne pagrindiniai. Joms būdingas stiprus emocini-ekspresinis atspalvis. Jos yra neigiamas kalbos reiškinys. Jų vartojimas yra pateisinamas nebent grožinėje literatūroje. Skirstomos: 1. kilmės požiūriu: 1) pritaikytos prie liet k svetimybės: (chebra, šaika); 2) perdirbti ir sutrumpinti tarptautiniai žodžiai(biblė. Egzas. Stipkė); 3)neleistini priesaginiai ar galūniniai dariniai(bičas, dėstytuvas-dėstytojas); 4)bendrinės kalbos žžodžiai, pavartoti žargonine reikšme- semantinės žargonybės: ardytis, susimauti, šakės. Archaizmai – tai žodžiai, pasitraukę iš aktyvios vartosenos, išstumti kitų tą patį denotatą žyminčių žodžių. Archaizmų pavyzdžiais gali eiti tokie XVI — XVII a. lietuviškuose raštuose randami, bet dabar nevartojami žodžiai, kaip algoti „vadinti“, ašva „kumelė“, avynas „dėdė“. Ne visų archaizmais laikomų žodžių nykimo laipsnis yra vienodas. Vieni jų (pvz., paduksis, talokas, vetušas) yra visiškai išnykę ir, be specialistų, niekam nežinomi. Kiti dar gali būti išlikę atskirose tarmėse ar šnektose, bet težinomi dažniausiai tiktai tų tarmių ar šnektų senosios kartos atstovams (pvz., avynas, keltuva.). Paprastai skiriamos dvi leksinių archaizmu rūšys: a) darybiniai, arba struktūriniai (paduksis, talokas) ir b) semantiniai, arba reikšmės, archaizmai(nasrai „burna“, gamta „dorybė“, elgtis „elgetauti“)Pirmieji — tokie, kurių tik forma, morfeminė struktūra yra pasenusi, o antrieji — tokie, kurių pasenusios atskiros reikšmės.

Istorizmai — tai žodžiai, pasitraukę iš aktyvios vartosenos drauge su jais žymimais denotatais. pvz.: antstolis „teismo sprendimų vykdytojas“, aukštinis „dūminės pirkios anga dūmams išleisti“, baudžiava, lažas. Istorizmai, kaip tam tikri praeityje egzistavusių realijų ar sąvokų pavadinimai, dažnai vartojami istorijos, etnografijos, archeologijos ir kt. visuomenės mokslų darbuose. Be to, jie nereti taip pat grožinėje literatūroje, vaizduojančioje praeities laikus.

Naujadarai -naujai sudaryti ar naują reikšmę įgiję žodžiai. Naujažodžiai dabartinės vartosenos požiūriu iiš tikrųjų yra tik patys naujausi kalbos žodžiai. Jų sudaroma, kai reikia pavadinti kokį nors daiktą. Tokie naujadarai – sisteminiai. Kita naujadarų rūšis – stilistiniai arba autoriniai. Jie dažnai netikėti, kartais neįprastinės darybos. Tokių naujadarų pasiūlo grožinės literatūros kūrėjai. Kita vertus, dalis tų naujadarų lyg ir išlaiko darybos tipą, bet tautai nepažįstami. Pvz: bangorašis „bangų užrašymo prietaisas“; smėliasvaidis „smėlio srovės leidėjas“, antikūnis, antimedžiaga.