Antanas Vaiciulaitis

ANTANAS VAIČIULAITIS

KONTEKSTAI

Biografinis. Studijuodamas 1927 – 1933 m. Kauno universitete lietuvių ir prancūzų filologiją, redagavo katalikišką moksleivijos žurnalą “Ateitis”, vėliau dirbo “Eltos” redaktoriumi ir vertėju. 1936 m. Lietuvos katalikų MA buvo pasiųstas gilinti prancūzų kalbos studijų į Grenoblio ir Sorbonos universitetus. Žurnale “Židinys” pasireiškė kaip vienas subtiliausių literatūros vertintojų.

Daugiausia medžiagos rašytojas sėmėsi iš savo vaikystės ir jaunystės prisiminimų, kaimo aplinkos. To nepakeitė nė išeivio dalia (baigęs vos pusmetį trukusią diplomatinę tarnybą Romoje, 1940 m. A. Vaičiulaitis atvyko į JAV).

Istorinis. A. VVaičiulaitis priklauso nepriklausomos Lietuvos neoromantikų kartai. Jo prozoje nerasime gyvenamojo laiko aktualijų, vienadienių politinių ar socialinių problemų, klampaus buities aprašinėjimo, didaktikos ar atvirai deklaruojamų idėjų.

Kultūrinis. Gyvenęs prancūzų meninės kultūros atmosferoje, A. Vaičiulaitis persiėmė subtiliu estetiniu skoniu, sakinio paprastumu ir skaidrumu.

Būdamas vakarietiškos kultūros auklėtinis, siekdamas gimtosios literatūros modernumo, A. Vaičiulaitis vis dėlto visomis savo talento galiomis buvo įaugęs į lietuvišką dirvą. Jo kūrybą maitino mūsų istorija, kultūra, gamta, kaimo etninis paveldas, natūralus gamtos žmogaus dvasinis grožis.

Taigi A. Vaičiulaitis orientavosi į VVakarų Europą ir krikščioniškąją kultūrą.

Literatūrinis. A. Vaičiulaitis – neoromantikas. Jo kūryba siejasi su kitais šios kartos atstovais: B. Brazdžioniu, J. Aisčiu, S. Nėrimi, A. Miškiniu.

KŪRYBA

A. Vaičiulaitis (1906 – 1992 m.) laikomas rašytoju estetu, poetinio realizmo atstovu.

Kūrybos principai. VVisa A. Vaičiulaičio kūryba (kritika ir proza) rėmėsi spiritualistinės estetikos principais: dvasia nugali materiją; žmogaus gelmės ilgisi amžinybės; dieviškoji pasaulio harmonija neišardoma. Tik jis kategoriškai priešinosi “aukštų idėjų” telkiniams meniniame tekste. Tegul abstraktybes narplioja filosofai, o prozininkai privalo vaizduoti. Tačiau, jo akimis, prasmingas tik toks prozos tekstas, kuris pratęsia tikrovę už regimos būties ribų.

Vertybės. Meilė,pareiga ir t.t. Nuo meilės prasideda pasaulis, meilė – tai pats gyvenimas, gyvybės džiaugsmas, skaidriausia giesmė dangui.

Meninės priemonės. Daug metaforiškų vaizdų, kontrastų. Dažna gamtos metafora.

Spalvos, nuotaika. Dažna melancholiška nuotaika, lietuvio buvimą lydi tyla ir ramybė. Įprastos lietuviui spalvos: balta, juoda, žalia, mėlyna.

Vaizdiniai. Gamtos reiškiniai, peizažas, jo detalės atspindi ne tik permainingą žmogaus dvasios būvį, jo gyvybingumą ir viltis, bet ir nepasirenkamą, dramatišką lemtį.

Temos. Meilė; ppsichologiniai išgyvenimai; laimės,meilės ir pareigos susidūrimas.

Kūrybinės nuostatos. Aukšti etiniai ir patriotiniai idealai, pagarba senovei, Biblijos išmintis, mitologija, gamtos poetizacija, subjektyvus, lyrinis psichologinis pasakojimo būdas.

Pagrindinis A.Vaičiulaičio kūrybos bruožas. Orientacija į amžinus ir pastovius dalykus, nuvalytus nuo laiko apnašų, išgrynintus ir patikrintus. Tai pasakytina ir apie moralines,dvasines vertybes – meilę, supratingumą, užuojautą, toleranciją, tikėjimą geraisiais žmogaus pradais ir apie patį rašymo būdą – aiškų, skaidrų, elegantišką stilių.

A.Vaičiulaičio proza nuskaidrinta tauraus humanizmo, paženklinta subtilaus psichologizmo.

Kūrybai būdingas estetiškumas, stiliaus sklandumas, bendražmogiškos pproblemos, universalumas, lengvumas.

Pagrindinės vertybės yra žmonių santykių idiliškumas, poelgių spontaniškumas, naivumas.

Už lakoniško, paprasto aprašymo slepiasi sudėtingi daiktų ir reiškinių ryšiai. Paslapties, likimo, nežinomybės momentai. Abstraktūs samprotavimai, potekstė.

Tekstui būdinga: švarus sakinys, prasminga metafora, muzikalus pasakojimo ritmas, išraiškingos detalės, didelis autoriaus pastabumas, psichologinė nuotaika, racionalumo dermė, pasireiškianti tiek kūrinio kompozicijoje, tiek bendroje meninio pasaulio sąrangoje.

KŪRINIAI IR JŲ YPATYBĖS

Novelių knygose “Vidudienis kaimo smuklėj” (1933 m.), “Pelkių takas” (1939 m.) gamta iškilo kaip didysis būties pastovumas, nesikeičiantis istorijos sūkuriuose, vienodas turtingam ir vargšui, lydintis kiekvieną žmogaus judesį ir išgyvenimą kaip begalybės kontrapunktas.

Romane “Valentina” (1936 m.) pagrindinė herojė miršta, nepajėgusi suderinti meilės jausmo neturtingam literatui su pareiga tėviškei, kurią ji privalo gelbėti iš skolų, tekėdama už turtingo inžinieriaus. Tačiau konfliktas tarp vidinės laisvės potroškių ir socialinių aplinkybių prievartos yra daugiau lėtai judančios fabulos schema negu pagrindinė kūrinio ašis. Romano centre – meilės jausmo poezija, išgryninta ir suidealinta kaip vienintelė žmogiškos būties kulminacija. Antanas, drovus, nuolat dvejojantis ir svyruojantis literatas, pirmą kartą pamilo moterį. Jo psichika – tokia pat trapi ir elegiška, kaip J. Aisčio lyrinio subjekto – jautriai rezonuoja menkiausias nekaltų susitikimų ir pašnekesių smulkmenas. Skaistus Lietuvos vidurvasaris – pastovi kūrinio melodinė linija – atkartoja, išplečia ir supoetina kiekvieną meilės jausmo virptelėjimą: mmylimosios veidas matomas pro lapus prasiskverbusiuose spinduliuose, kaip impresionistų paveiksle; laimingas vyras, grįždamas vakare į namus, nurenka nuo kelio pailsusias bites, kad jų nesumindžiotų genamos karvės; mylimiesiems išsiskyrus, dangus apsiniaukia, ir kyla audra. Susiliedama su gamtos pavidalais, meilė tampa tiesiog begalinio grožio apraiška. Reflektuojančiam jaunam literatui ji yra ne tiek erotinis, kiek estetinis išgyvenimas. Grožio jutimas – pagrindinė prizmė, per kurią žmogus stebi pasaulį ir suvokia pats save. Lietuvių romano raidoje tai buvo naujas regėjimo taškas. “Valentina” – perdėm lietuviškas meilės romanas, išreiškiantis suidealintos meilės ilgesį, jos dvasinį grožį ir poeziją.

A. Vaičiulaitis kūrė poetinį romaną, kuriame žmogus matomas ne tiek iš išorės, kiek iš vidaus, kur jo esmė tik nujaučiama, bet nepaaiškinama išorinių aplinkybių, kur svarbu ne tiek perteikti įvykių eigą, kiek estetiškai išgyventi kiekvieną detalę. “Valentinos” pasakojimas beveik be fabulos. Poetišku gamtos stebėjimu – savotiška uvertiūra – prasideda beveik visi romano skyriai. Gamtos vaizdu užsklendžiama kiekviena psichologinio vyksmo atkarpa įgauna poetinio simboliškumo. Pagrindinis kūrinio herojus – poetas įeina į gamtą kaip į pasaulio visumą, ir gamtos išgyvenimas jam yra egzistenciškai svarbus, net dominuojantis.

Impresionizmo metodika prigijo “Valentinoje” kaip pasakojimo struktūralizavimo principas. Intymus ir detalus gamtos išgyvenimo piešinys, tarytum kūrinys būtų rašomas gamtoje. Viskas teka ir juda, viskas vyksta šią aakimirką – “Valentinos” herojai neturi jokios praeities. Romano pasakojimas nesusitelkia į kylančią įtampą, į vieną strateginį smūgį, o yra panašus į vargonavimą: “Štai garsai pasikeitė, neramūs ir greiti krito iš viršaus kaip kruša, krito ne lygiomis čiurkšlėmis, bet atskirais ir greitais klodais”.

Valentinos dvasinis sąmyšis ir tragedija motyvuojama viso komplekso individualių psichologinių priežasčių, bendruomenės, religijos suformuotų elgesio normų ir rašytojo kūrybinio sumanymo. Bet įspūdingiausia yra pačios Valentinos pirmapradė, natūrali, ne išmokta, o prigimtinė laikysena. Ir nujausdama mirtį, ir ilgėdamasi amžinybės, ji iki paskutinės akimirkos gal net nesąmoningai ieško išeities, nori gyventi, mylėti, laikyti ant rankų savo vaikelį.

Liaudiško pasakojimo stichija – autentiški vietovardžiai, tikri atsitikimai, spalvingi frazeologizmai, smagūs anekdotai – atgijo A. Vaičiulaičio novelių knygoje “Kur bakūžė samanota” (1947 m.), parašytoje JAV. Pasakų ir padavimų knygose “Auksinė kurpelė” (1957 m.), “Gluosnių daina” (1966 m.), novelių rinkinyje “Vidurnaktis prie Šeimenos” (1986 m.) išlaikytas poetinis pasakojimo skaidrumas, švelni tradicinių fabulų psichologizacija ir impresionistinis kompozicijos judrumas – gražiausios A. Vaičiulaičio stilistinės kultūros ypatybės.