Viduramžių ir šviečiamojo laikotarpio literatūra

Dažnai vartojamas literatūros vardas. O ką jis reiškia?

Dažnai skaitomi iki išnaktų literatūros veikalai. O kodėl?

Ne kartą vienos knygos laikomos ant stalo, o kitos po stalu, ant kelių. Tos ant stalo – sako vyresnieji – esančios geros, skaitytinos, tos antrosios neskaitytinos. O kada gi literatūros veikalas geras?

Literatūros vardą, kaip aiškina kalbininkai, sudarė romėnai Cezario laikais graikiškam gramatikos vardui pakeisti. Tada jis reiškęs skaitymo ir rašymo mokslą. Tik nuo vidurinių amžių jou imta vadinti knygos. Mūsų laikais literatūra šiaip nusakoma: vvisa žmogaus dvasios kūryba, išreikšta raštu ar žodžiu, yra literatūra. Tos kūrybos vaisius yra literatūros veikalas.

Literatūros veikale skaitytojai įsivaizuoja, nelyginant, atskirą naują pasaulį. Veikalo sudedamosios dalys yra fonas, charakteriai, siužetas, idėjos, nuotaika. Į jas ir tenka atsižvelgti, nagrinėjant literatūros veikalą.

Pirmiausia savą literatūrą Europoje sukūrė graikai. Nors jie laisvės neteko, bet jų kultūrą pasiskolino romėnai ir patys kūrė graikų pavyzdžių. Graikų ir romėnų literatūros yra padaras pagoniškosios kultūros, jau išmirusių tautų. Jas vadiname antikine literatūra.

Pagoniškąją kultūrą pakeičia krikščioniškoji. Graikų ir rromėnų vietoj stoja dar besiformuojančios tautos – ispanų, prancūzų, vokiečių, anglų, italų. Tai vidurinų amžių, renesanso, klasicizmo, šviečiamojo amžiaus, romantizmo, realizmo ir natūralizmo, naujausioji literatūra. Ši kartą plačiau pažvelgsiu į vidurinų amžių ir šviečiamojo laikotarpio literatūrą.

Viduramžiai

I.Epochos ribos

Viduramžiai prasideda žlugus RRomos imperijai 453 m., kai ją užgrobė barbariškos germanų gentys, ir baigiasi , vienų nuomone, XIV a., kai iškyla italų humanistai, kitų nuomone,- XV a., kai buvo atrasta Amerika. Daugiausia dabar laikomasi pirmosios nuomonės.

Viduramžiams būdingi ryškūs kontrastai ir labai skirtingų pradų derinimas; krikščioniška pasaulėžiūra sklinda į barbarų kraštus. Greta literatūrinės lotynų kalbos ima formuotis literatūra nacionalinėmis kalbomis – italų, prancūzų, vokiečių, anglų ir kt.

Literatūra labiausiai klesti vienuolynuose – tuomečiuose intelektualiniuose centruose: perrašinėjamas Šventasis Raštas, rašomi jo komentarai, kaupiamos rankraštinių knygų bibliotekos. Už vienuolyno sienų plinta sakytinės poezijos autorių kūryba. Populiari riterių literatūra.

II.Pasaulio tvarkos idėja

Viduramžių pasaulio supratime viskas yra pabrėžtinai tvarkinga; kiekvienas žmogaus poelgis yra matomas- jį stebi Dievas- ir įvertinama pagal nuopelnus. Žmogus priklauso tam tikram visuomenės sluoksniui ir turi įįpareigojimus ir įsipareigojimus, kiekvienas žmogaus žingsnis kontroliuojamas. Šis pasaulis savotiškai jaukus, nes poelgių ir minčių ribos savotiškai apibrėžtos; žmogų saugo angelai, tyko velniai, bet tiek vienų, tiek kitų veiklos zonos pažįstamos. Pasielgęs vienaip ar kitaip žmogus žino, kaip jis bus įvertintas; diskusijų dėl vertinimo nekyla, niekas neišsišoka, nes gali būti pasmerktas. Žmogaus gyvenimas slenka prieš akis turint Paskutinio teismo dieną, kai bus pasveriami jo gerieji darbai ir nuodėmės. Teisuoliai skris į dangų, o nuodėmingieji grims į pragarą. Šį aiškų smerkiamos aapačios ir teigiamai vertinamo viršaus išsidėstymą arba hierarchiją pakartoja romaninė ir gotikinė bažnyčių architektūra, pirmoji kreipianti žmogaus žvilgsnį į tamsumą, o antroji kelianti sielą į dangų.

Ši hierarchija poetiškai išreiškiama Dantės kūrinyje “Dieviškoji komedija”. Ją sudaro 3 dalys: “Pragaras”, “Skaistykla”, “Rojus”. I dalyje vaizduojama poeto kelionė po mirusiųjų pasaulį. Poeto vedlys – romėnų poetas Vergilijus. Kelionė pragaro ratais- tai nuodėmių klasifikacija ir jų iliustravimas papasakojant trumpas nusidėjėlių gyvenimo istorijas bei piešiant gąsdinančius jų kančių vaizdus.

Gąsdinantys pragaro vaizdai yra tartum atėję iš košmariškų sapnų, kuriuose pasirodantys pavidalai fiziologiškai apčiuopiami, natūralistiniai, bet kartu fantastiški, išdarkantys žmogaus kūną, nutrinantys ribą tarp žmogaus ir gyvūno.

III.Žmogaus idealas

Antika suformavo didingą, herojišką kario figūrą. Tai narsus, sumanus, tvirto ir gražaus kūno žmogus. Viduramžių personažas kitoks. Tai šventieji, asketai, religiniai kankiniai, atsisakę kūniško malonumo ir atsidėję dvasiuos reikalams. Jų gyvenimo aprašymams skirtas žanras vadinamas hagiografija ( gr. hagios- šventas). Šitokius kūrinius rašė vienuoliai.

Istoriniuose pasakojimuose apie šventuosius jie pakeliami iki idealo arba suniekinami iš idealo pozicijų. Baltos ar juodos spalvos parinkimas priklauso nuo to, kaip politiniu požiūriu vertinamas žmogus. Priešai piešiami tamsiomis, savieji- šviesiomis spalvomis. Jei prabylama apie riteriškas kunigaikščių dorybes- ištikimybę, narsą, pasiaukojimą, jos tuoj papildomos krikščioniškomis dorybėmis. Itin dažnai ir akivaizdžiai krikščioniški žmogaus vertinimo kriterijai taikomi priešams. PPirmiausi šie kaltinami nedorybingumu – išdidumu, pavydu, garbės troškimu, godumu.

Labai svarbus asmuo viduramžių literatūroje buvo riteris. Jis vertinamas pagal riterio kodeksą ir pagal krikščioniškos moralės principus.

Koks riterio idealas:

a) riteris turi būti kilęs iš gerą vardą turinčios giminės,

b) jis išoriškai gražus ir patrauklus. Riterio grožį pabrėžia puošnūs, auksu ir brangakmeniais dabinti rūbai, nuo kurių neatsilieka ir šarvai,

c) riteris turi būti stiprus ( šarvai sveria 60-80 kg),

d) nuolat rūpintis savo garbe; garbę riteriui teikia ne tiek pergalė, kiek jo elgesys mūšio lauke. Garbinga kova neleidžia naudotis priešo silpnumu, gėdingu poelgiu laikoma užmušti beginklį priešą arba smogti priešui į nugarą. Šarvuotas riteris negali pasitraukti iš mūšio lauko,

e) jis keliautojas, ieškantis progų susikauti kovos laukuose ar turnyruose,

f) silpnumas ir bailumas- didžiausi kaltinimai riteriui,

g) riteris ištikimas savo globėjui ar širdies damai. Būti įsimylėjusiam- privalomas riterio bruožas, bet riterio meilė dvasinga, dažniausiai jis tik iš tolo garbina savo širdies damą, dar vadinamą Puikiąja Dama, neretai ištekėjusią moterį,

h) būdamas vyriškumo ir patrauklumo įsikūnijimas, riteris turi būti dosnus. Iš jo reikalaujama nesiderant dovanoti kiekvienam tai, ko tik šis paprašo. Geriau nusigyventi, negu pagarsėti šykštuoliu.

Ryškios ir krikščioniškosios moralės normos: dvasingumas, moralinės vertybės, nes daug riterių buvo vienuoliai.

Tobulas literatūrinis riterio paveikslas aprašytas herojinėje prancūzų poemoje “Rolando giesmė”, kurioje riteris Rolandas puolat kkur kas gausesniems priešams iš pradžių atsisako pūsti savo ragą ir kviestis karaliaus kariuomenę į pagalbą, nes riteriškumo požiūriu tai nėra pats garbingiausias poelgis.

Kas šio kūrinio autorius? Jis nežinomas. Bet tokius kūrinius galėjo rašyti tik žmonės, kurie buvo artimi riterių luomui arba patys buvo riteriai.

Komiška riteriškumo versija bus aprašyta renesanso romane “Don Kichotas”.

III luomas, kuris užsiėmė kūryba- miestelėnai, dažnai pajuokdavę žmonių ir valdovų ydas.

IV.Meilės lyrika

Antikos laikais pradedama rašyti meilės poezija ( Sapfo, Ovidijus). Jie vaizduoja platonišką ir kūnišką meilę.

Viduramžiais neigiamas žmogaus kūnas ir iškeliamos dvasinės galios. Susiformuoja 2 tipų meilės lyrika. Vienokia lyrika būdinga aukštuomenei; tai panegirikos (šlovinamasis eilėraštis) žymioms damoms- vienuolynų, bažnytinių mokyklų rėmėjoms. Tokią poeziją rašė net Bažnyčios tėvai, kurie įtvirtino krikščioniškos dvasingos meilės sampratą. Bet greta atsiranda žemiesiems sluoksniams būdingas kūniškumo temų nevengiantis meilės lyrikos tipas. Tokius eilėraščius rašė paprasti vienuoliai, kiti mokyti žmonės.

Atsiranda ir liaudies dainų. Tai vadinama vagantų kūryba.

Dar vienas meilės lyrikos tarpsnis siejamas su trubadūrų, truverų ( keliaujantis Prancūzijoje dvaro poetas), minezingerių ( klajojantis vokiečių dvaro poetas) kūryba. Joje garbinama dama, paverčiama beveik angelu, netenka kūniškumo, žemiškumo. Meilė tampa beveik malda, Puikiosios Damos vietą užima Dievo Motina, Marija. Tokia lyrika vadinama kurtuazine.

V.Lietuviška viduramžių raštija

a) Gedimino laiškai. Lietuvių raštijos pradžia laikome 6 LDK Gedimino laiškus

lotynų kalba popiežiui Jonui XXII, Vokietijos ir Rygos miestų piliečiams, užsienio kraštų dvasininkams, parašytus 1322-1324 m. Vilniuje. Dideli rūpesčiai dėl Lietuvos krikšto ir žūtbūtinė kova su Ordinu yra svarbiausia laiškų tema. Tokie kūriniai vadinami epistoline literatūra.

b) metraščiai. Nuo XIV a. pabaigos iki XVI a. vidurio buvo rašomi metraščiai slavų kanceliarine kalba, kuri nuo XIV a. pab. iki XVII a. vartojama LDK vidaus raštvedybai. Seniausias metraštinis pasakojimas vadinamas “Lietuvių giminės pradžia”. Jame rašoma apie gediminaičių dinastijos įsigalėjimą valdžioje, smulkiai pasakojama aapie Kęstučio ir Jogailos kovą dėl sosto po LDK Algirdo mirties 1377 m. Kova tęsėsi iki 1382 m.- iki Kęstučio nužudymo. Metraštyje akivaizdžiai teigiamas personažas yra Kęstutis, Vytautas, o smerkiamas Jogaila. Manoma, kad metraštis buvo rašytas arba Vytautui diktuojant, arba viską nurodant ir aiškinant. Tačiau Jogaila smerkiamas labai apgalvotai, ne piktais žodžiais, o elgesio aprašymu: Kęstučio ir Vytauto veiksmai visada teisingi, o Jogailos ir jo brolio Skirgailos- visada klastingi. Tai rodo didelę metraščio kultūrą.

XV a. pradžioje buvo parašyti dar keli mmetraščiai, aukštinantys Vytauto atėjimą į valdžią, jo galybę ir asmenį. Vienas iš tokių – “Didžiojo kunigaikščio Vytauto pagyrimas”.

c) seniausias rankraštinis tekstas. Nėra žinių, kad lietuviškai būtų rašoma pagonybės laikais. Seniausi lietuviški rankraštiniai tekstai galėjo atsirasti po krikšto, nes bažnyčiose reikėjo ggiedoti lietuviškai, kalbėti poterius. Tokie tekstai turi būti pastovūs, visiems vienodi, todėl juos reikėjo užrašyti. 1962 m. Vilniuje rastas seniausias lietuviškas rankraštinis tekstas. Jis užrašytas XVI a. pradžioje vienos lotyniškos knygos paskutiniame tuščiame puslapyje. Tai poteriai dzūkų tarme: “Tėve mūsų”, “Sveika, Marija”, “Cikiu ingi Dzievą tėvą”. Iš viso 24 eilutės. Ankstesni tekstai neišliko arba nesurasti.

d) apibendrinimas. Ir lietuviškoje raštijoje viskas sukasi apie 2 pagrindines problemas: valdovą ( Gediminą, Vytautą) ir religiją. Tai dalykai, kurie kaip du centrai, buvo svarbūs ir visai Europos literatūrai: “Rolando giesmė” priklauso Frankų valstybės imperatoriaus Karolio Didžiojo herojinių poemų grupei, o Dantė pasaulį suskirstė pagal religinę sampratą.

Šviečiamasis amžius

I. Kas būdinga švietimo epochai?

1. Europos kultūros istorijoje 18 a. vadinamas Šviečiamuoju. Tai laikotarpis, kai Europos šalyse kilo pasipriešinimas pasenusioms ffeodalinėms institucijoms ( Prancūzijoje žmonės džiaugiasi laidotuvėse šokdami, kai miršta Liudvikas XIV; Liudvikas XV bus išmestas net iš karsto, iš jo švino lies kulkas; kova prieš Liudviko XVI absoliutinę monarchiją baigėsi Didžiąja 1789-1794 m. revoliucija). Šviečiamasis amžius pirmiausia yra radikalių socialinių permainų laikas, kai ne tik svajojama apie gražesnį ir teisingesnį gyvenimą, bet ir aktyviai jo siekiama.

2. Pavadinimas rodo, kad šios epochos esmė, pagrindinės ypatybės susijusios su šviesa, švietimu. Iš tiesų švietėjai tikėjo, kad protas, žmogaus išminties šviesa įveiks tamsumą ir sskurdą, pakeis socialinius santykius, pagerins žmonių gyvenimą. Todėl susirūpinta įvairių visuomenės sluoksnių švietimu, auklėjimu. Tokį pasitikėjimą protu ( “mokslas yra gražiausias žmogaus proto produktas”) lėmė 17-18 a. intensyvioji gamtos mokslų raida, racionalistinė filosofija.

3. Patikėjus proto galia, kritiškai žvelgiama į tradiciją bei ankstesniuosius autoritetus, negailestingai kritikuojami bet kokie prietarai, vertinama ir ginama minties bei įsitikinimų laisvė, tolerancija. Pažangiausieji žmonės kalba apie būtinybę naikinti luomų skirtumus, žmonių santykius grįsti laisvės, lygybės, brolybės idealais. Švietėjiškos draugijos, sambūriai, pasiryžę kurti humaniškesnį pasaulį, ugdo kosmopolitiškai mąstantį, išmintingą ir tolerantišką žmogų, praktiškai triūsiantį bendruomenės labui. Viena svarbiausių praktinio darbo sričių- liaudies švietimas, rūpinimasis skleisti naudingus patarimus ypač kaimiečiams. Tam leidžiamos pamokomosios knygelės, padaugėja periodikos.

4. Daug kalbama apie žmogaus, piliečio teises ir atsakomybę, diskutuojama prigimtinės žmonių lygybės idėja. Žymusis filosofas ir rašytojas Žanas Žakas Ruso skelbia, kad gamta visus sukūrė lygius, todėl visi turi naudotis vienodomis teisėmis, galimybėmis šviestis, tobulėti. Ruso tiki įgimtu žmogaus gerumu, tik luominė sistema iškreipia žmonių santykius, slopina natūralią prigimtį. Jo garsusis šūkis “Atgal į gamtą” kvietė nenutolti nuo natūralaus būvio, taip išvengti daugelio netikusių visuomenės papročių. Ruso mintimis rėmėsi Prancūzijos revoliucijos ideologijai, jos buvo aktualios ir vėlesnių demokratinių sąjūdžių laikais.

II. Literatūros kryptys

1. Šviečiamojo amžiaus literatūrai pirmiausia keliami ne estetiniai, o švietimo, auklėjimo uždaviniai, todėl gausėja ppublicistinių, didaktinių elementų. Rašytojai siekia ne tik kritikuoti, satyriškai vaizduoti visuomenės ydas, bet mokyti gerais pavyzdžiais, aiškia menine forma perteikti filosofines idėjas. Garsiausi prancūzų švietėjai filosofai- Ruso, Didro, Volteras- buvo ir žymūs rašytojai, grožiniuose kūriniuose svarstę žmogaus ir visuomenės santykių, civilizacijos poveikio, tinkamo žmogaus auklėjimo ir pan. problemas.

2. Iš vienos pusės literatūra pratęsia klasicizmo tradicijas, ypač dramaturgija naudojasi klasicistų meniniais principais ( pseudoklasicizmas). Bet klasicistinė tragedija greitai pozicijas užleidžia prozai. Švietimo idėjoms reikšti parankūs įvairūs žanrai, labiausiai romanai ( nuotykių, papročių). Jų ypač gausiai kuria anglų rašytojai. Daugelyje kraštų žinomas Džonatano Svifto fantastinis satyrinis romanas “Guliverio kelionės” (1726), Danielio Defo “Robinzonas Kruzas” (1719), Henrio Fyldingo “Pamestinuko Tomo Džonso istorija”(1749). Didro 1751-1780 m. išleidžia pirmąją Enciklopediją. Lietuvoje atskirų bruožų randame K. Donelaičio, D. Poškos, A. Strazdo, S. Daukanto, S. Stanevičiaus, M. Valančiaus kūryboje.

3. Nuo amžiaus vidurio ima plisti nauja kryptis- sentimentalizmas. Nusivylę švietėjų racionalizmu, dėmesiu išorei, materialioms formoms, sentimentalistai iškelia jausmų pasaulį, vertina žmogaus gerumą, sąžinę, gailestingumą, gilinasi į žmogaus prigimtį, jo ryšį su gamta. Sentimentalizmo literatūros veikėjai yra dažnai žemesnio luomo žmonės, jautrūs ir kenčiantys. Žmogus vaizduojamas idiliškoje kaimo, gamtos aplinkoje, toli nuo neigiamo civilizacijos poveikio. Sentimentalistai pamėgsta laiškų ar dienoraščio formą, kuri leidžia gilintis į psichologiją, atskleisti turtingą jausmų pasaulį. Populiariausi kkūriniai: Samuelio Ričardsono epistoliniai romanai “Pamela, arba Atlygintoji dorybė”, “Klarisa, arba Jaunos merginos istorija”, vaizduojantys dramatiškus meilės išgyvenimus; Ruso “Julija, arba Naujoji Eloiza”. Lietuvoje atskirų bruožų randame D. Poškos, A. Strazdo poezijoje. XX a. ryškūs sentimentalizmo bruožai A. Vienuolio kūryboje.

4. Su sentimentalizmo literatūra siejasi ankstyvojo romantizmo, vadinamo preromantizmu, literatūra. Vokietijoje toks sąjūdis vadinosi “Audros ir veržimosi” vardu. Jo ideologas Johanas Gotfrydas Herderis atkreipė dėmesį į viduramžius ir į šimtmečius gyvuojančią tautosaką; jis tautosaką vertino kaip tautos dvasios išraišką. Tai jis išvertė į vokiečių kalbą 3 lietuvių liaudies dainas ir davė perskaityti Gėtei. “Audros ir veržimosi” sąjūdžio rašytojus vienijo laisvės, lygybės, teisingumo idealai, piktinimasis tironija, luomų nelygybe, maištas prieš bet kokius varžtus tiek gyvenime, tiek kūryboje, žavėjimasis kūrybiniu genijumi. Tokio laisvo kūrėjo pavyzdys jiems buvo Šekspyras. Gėtės drama apie viduramžių riterį, maištininką “Gecas fon Berlichingenas” (1773), romanas “Jaunojo Verterio kančios”(1774), Frydricho Šilerio dramos “Plėšikai”, “Vilius Telis”, Ruso “Julija”- žymūs preromantizmo kūriniai.

Literatūros gyvenime, kaip apskritai dvasios gyvenime, reiškiasi nuolatinė dinamika su potvyniais ir atoslūgiais. Žmonės, kartos ir net tautos dingsta, bet jų sukurtasis produktas palieka.

Rabindranath’as Tagore, tos kūrybinės dinamikos reiškėjas, giliausiąją priežastį ir galutinį tikslą taip taria:

Kai tu sakei man dainuoti, tai širdis, rodos, galėjo trūkti iš džiaugsmo. aš žinau, kad gėriesi mano dainomis.

Aš žinau, kad galiu ateii pas Tave tik kaipo dainius.

Apsvaigęs nuo dainos linksmybių, aš užmirštu pats save ir vadinu tave savo draugu, kurs esi ir mano viešpačiu.

Tesurenka visos mano giesmės krūvon visas įvairias kryptis į vieną srovę ir bėga į tylumos jūras viename pasveikinime TAU.

Naudota literatūra:

1. Juozas Ambrazevičius, Jonas Grinius, Antanas Vaičiulaitis „ Visuotinė literatūra“ (1991 m.)

2. Vadovėlis 10-11kl. „ Visuotinė literatūra“ (1990 m.)

3. Internetas