Kristjono Donelaičio poemos „Metai“ ištrauka

Kristijonas Donelaitis yra lietuvių nacionalinės literatūros pradininkas, sukūręs pirmąjį meninį kūrinį poemą „Metai“, geriausią ir, matyt, reikšmingiausią mūsų literatūros istorijoje.„Metai“ išaugo iš lietuviškos žemdirbio buities, kultūros, kalbos, iš autoriaus rūpesčių, vargų ir džiaugsmų. Poemos ištraukoje paliečiamos problemos, būdingos visai poemai: socialinė nelygybė, būrų germanizacija, mažėjantis religingumas, būrų nuodėmės, nusikalstamumas.

Ištrauka — tai vieno iš svarbiausių poemos veikėjų — Pričkaus — monologas. Jis yra šaltyšius (tarpininkas tarp būrų ir ponų) ir privalo būti pavyzdžiu visiems būrams: „Aš šaltyšius, aš, mokinto Bleberio žžentas, / Daug klastų tarp jūs numaniau, į baudžiavą slenka..“

Todėl jis „rėžia“ kalbą „nenaudėliams“, kurie girtuokliauja, vagia ir visaip kitaip daro gėdą liaudžiai.

Antroje ištraukos pastraipoje Pričkus prabyla apie bene didžiausią būrų problemą — germanizaciją. Jis kalba, kad didžiausią ir blogiausią įtaką daro lenkai, žydai ir vokiečiai. Būrai ima pamėgdžioti užsieniečių aprangą, elgesio manieras. Būtent iš jų būrai išmoko apgaudinėti, nutolo nuo savo pareigų ir religijos. Iš to atsiranda ir dar viena problema — mažėjantis religingumas.

Paskutinėje ketvirtoje pastraipoje šaltyšius kreipiasi į DDievą: „Ak tu švents Dieve, kokią gi gadynę sulaukėm!

Iš tiesų, būrai niekina Dievą, juokiasi iš jo, vis labiau tolsta nuo savo tikėjimo — pietizmo — idėjų. Pamaldumo idealus keičia į pramogas ir linksmybes, kurių verčia atsisakyti pietizmas.

Viena aštriausių ištraukoje, kkaip ir visoje poemoje, yra socialinė tema. Autorius visame kūrinyje teigia socialinio teisingumo ir prigimtinės žmonių lygybės idėjas, kritikuoja būrą išnaudojančius ponus.

„Metai“ persismelkę kaltinimų. Ir visgi kūrinys išsiskiria keliais aspektais: sudėtingomis meninės raiškos priemonėmis — asonansu (balsių kartojimu) ir aliteracija (priebalsių kartojimu), taip pat savo grubia kalba, kuri puikiai iliustruoja to meto žmonių gyvenimą.

„Metai “ — bene svarbiausias kūrinys mūsų literatūroje. Jis moko mus gyvenimo tikrovės, meilės gamtai — didžiajai mokytojai, verčia suvokti žmonių padaromas klaidas, rasti problemas ir jas išspręsti.