Žinomiausi Lietuvos prozininkai
Šeštojo dešimtmečio literatūriniame gyvenime novelė, apysaka, romanas užėmė dominuojančią padėtį, kaip ir privalu XX a. literatūroje. Jei per pirmąjį sovietinės lietuvių literatūros gyvavimo dešimtmetį pasirodė vos 3 romanai, tai šiuo metu per tokį pat laiką išleista apie 60 naujų romanų.
Tačiau ideologinės kontrolės ir cenzūros mechanizmas, „atlydžio“ metu sušvelnėjęs poezijos tekstams, išliko pakankamai griežtas prozos kūrinių atžvilgiu. Kuo kūrinys teisingiau atspindėdavo realią situaciją, tuo sunkesnis būdavo jo kelias į skaitytoją (išleidimui turėdavo pritarti pati aukščiausia valdžios institucija – LKP CK).
Prozos kūrinys, ppasakodamas herojų biografijas, neišvengiamai užkliudydavo sovietinės valdžios atsiradimo Lietuvoje, deportacijų, partizaninio karo klausimus. Jų interpretacija negalėjo kirstis su oficialiomis versijomis, įteisinančiomis okupacinį režimą: nepriklausoma Lietuvos valstybė – skurdo ir vargo šalis, valdoma „fašistinių budelių“; socialistinė santvarka – istorijos proceso neišvengiamybė, nulėmusi Lietuvos suklestėjimą; pokaryje vyko klasių kova, ir visi, kurie priešinosi sovietinei valdžiai, – „banditai“. Romano fabula turėjo rutuliotis šitų privalomų „marksistinių“ aksiomų rėmuose, jas iliustruodama personažų mąstymu ir veiksmais, pateisindama masines represijas „istorijos būtinybės“ bei „socialistinio humanizmo“ aspektais. Prie ššios ideologinės konjunktūros prisitaikę romanai (Alf.Bieliausko „Rožės žydi raudonai“, V.Petkevičiaus „Apie duoną, meilę ir šautuvą“) buvo leidžiami stambiais ir pakartotinais tiražais. Nemažas skaičius prozos kūrinių, vykdę valstybinės propagandos užduotis, baigė savo egzistavimą aname istoriniame laike.
Gavę tvirtai apibrėžtą plotą kūrinio herojaus ssvyravimų ir išgyvenimų amplitudei, talentingesni prozininkai stengėsi bent šiose ribose išryškinti žmogaus padėties dramatizmą, vaizduodami lietuvių valstietį ar inteligentą jau ne istorijos subjektu, o istorijos auka (A.Pociaus novelės, J.Mikelinsko romanai).
Socializmo sistemos atnaujinimo viltys ir komunisto – ryžtingo veikėjo heroizacija, ryški „atlydžio“ pradžioje, palaipsniui geso lietuvių prozoje, kaip ir poezijoje, užleisdamos vietą sumišimo, nusivylimo, bejėgiškumo nuotaikoms, ideologinės ir psichologinės erozijos procesams. Dalis jaunųjų prozininkų (J.Aputis, E.Ignatavičius, S.Šaltenis), brendusių pokario žudynių laike, slėpė savo kūrinių potekstėse skausmingą ginčą su esama tvarka, nematydami jos sugriovimo perspektyvos. Jie nebesiūlė savo kūrinių herojams teigiamos išeities ar kitokio gyvenimo vizijos, o tik elegišką liūdesį ir gilumoje užspaustą nevilties įsiūtį.
Septintojo ir aštuntojo dešimtmečio proza, kratydamasi tezinio galvojimo ir propagandinio iliustratyvumo, ėmė įsitvirtinti kaip realių visuomeninių konfliktų ir aasmenybės dvilypumo išraiška. Romane dėstomi skirtingiausi požiūriai ir svarstomi gyvenimo prieštaravimai iš vienas kitą neigiančių regėjimo taškų, neperšant skaitytojui didaktinės išvados. Novelė, labiausiai ištobulintas lietuvių prozos žanras, itin autentiškai ir su lyriniu sugestyvumu atvėrė dabartinio žmogaus savimonę, kurioje glūdi istorinė ir kultūrinė tautos atmintis, jos likimo vizijos ir nuojautos.
Šio laikotarpio proza, kaip ir poezija, stengėsi absorbuoti Europos meninę kultūrą, naujas mąstymo struktūras ir net madas. Lietuvių autorių kūriniuose nesunku įžvelgti ir tolstojišką deterministinės sekos pasakojimą, ir džoisišką psichologinę analitiką, ir ffolknerišką beribio laiko, žemės, kartų atminties ryšį, ir hemingvėjišką jausenos ir kalbos būdo lakonizmą, ir mitologinio siužeto transpozicijas pagal G.Garcia Marquezą.
Derindamasi prie besikeičiančių pasaulinėje literatūroje pasakojimo tipų, šiuolaikinė lietuvių proza išlaikė tam tikrą sakytinio pasakojimo klodą, kuris kiekviename krašte vis kitoks savo figūromis ir dinamika, išsaugojo sugebėjimą intonuoti personažų dialogus pagal savitą, per amžius susiklosčiusią kalbos melodiją. Istorinis laikas taip pat padiktavo prozai tam tikras savitumo premisas: agrarinę gyvenimo sanklodą kaip vaizdinio mąstymo šaltinį; šnekamąją valstiečių kalbą kaip labai konkrečios, judrios, veiksmažodinės kalbos pagrindą; prievartinį lūžį iš vienos visuomeninės formacijos į kitą kaip konfliktų mazgą. Šitokioje erdvėje klostėsi lietuvių prozos profilis.
Jonas Avyžius
(1922-1999)
Žemdirbio sūnus, sovietinės armijos kareivis Kuršo mūšiuose, laikraščio korespondentas steigiant Lietuvoje kolūkius, septintajame dešimtmetyje iškilo kaip ryškiausias panoraminio romano kūrėjas. Buitinio pasakojimo konkretumas, paveldėtas iš Žemaitės ir P.Cvirkos, jo kūryboje jungėsi su socialistinės ideologijos teziškumu ir moralinio kategoriškumo etika. Atgyjančią epinę tradiciją apriorinės koncepcijos atmiešė iliustraciniais vaizdais ir publicistiniu patosu. Lietuvos kaimas, plėšomas socialinių formacijų kaitos, – pagrindinė jo prozos tema. Žmogus, ieškąs teisybės, – svarbiausias kūrinių herojus. Nuo socializmo sistemos apologijos iki griežtos kritikos – tokia yra Avyžiaus prozos evoliucija.
Apysakoje „Palikimas“ (1949), parašytoje keliaujančio laikraščių korespondento, lietuvis valstietis laužte laužiamas išsižadėti individualaus ūkininkavimo įpročių ir psichologijos, nes kolūkinė ssantvarka suteiksianti jam gerovę ir palaimą. Romane Kaimas kryžkelėje (1964) valstietis, jau netekęs prisirišimo prie žemės, nesijaudina dėl prasto derliaus ar kritusio gyvulio, yra abejingas bendriems kolūkio reikalams, kurie tvarkomi iš centro administracinėmis direktyvomis. Vienintelė išeitis, autoriaus supratimu, – energingas ir doras vadovas, veiksmo žmogus, trupinantis kolektyvinio abejingumo ir kolektyvinio skurdo rutiną, šluojantis iš kelio klasinį priešą – išlikusį „buožę“, iškeltas į teigiamus herojus pagal „atlydžio“ metu skelbtus kompartijos atnaujinimo ir lituanizacijos šūkius. Kritiškas kolektyvizacijos blogybių atžvilgiu ir naivus jų pašalinimo receptais, Avyžiaus kūrinys vis dėlto bandė atgaivinti lietuvių prozoje valstietiškumo pradmenis – nacionalinio charakterio ir šiurkštokos realistinės manieros šaltinį.
Kaip istorijos priežasčių ir pasekmių grandinė plėtojasi romanas Sodybų tuštėjimo metas (I t., 1970; II t. 1989), pranokstantis visus kitus Avyžiaus kūrinius panoraminio vaizdavimo apimtimi, personažų gausumu, išsišakojusio veiksmo dinamika, nors ji sutelkta nedidelėje gimtojo kaimo ir artimiausio miestelio erdvėje, kaip M.Šolochovo romane „Tykusis Donas“, kuriuo autorius žavėjosi. Žiaurus istorijos permainų laikas – šio kūrinio objektas ir variklis – suima žmonių mąstysenas ir likimus, viską neša savo vaga kaip aukščiausia galybė, virš kurios nebėra jokių absoliučių vertybių. Visus charakterius perrėžia istorinio proceso tiesiosios (sovietinės valdžios neišvengiamybė Lietuvoje), ir jų vidinį turinį sudaro svarstymas – ką daryti šitoje istorinėje situacijoje, kuri trupina kkaip šipulėlius atskirų asmenybių ir tautų likimus („Negi atskiros tautos jau atgyveno savo amžių ir mums, mažiesiems, lemta ištirpti gausiųjų masėje“, – svarsto istorijos mokytojas – romano veikėjas).
Gediminas Džiugas, pagrindinis romano herojus, su nepasitikėjimu žvelgia į Raudonosios armijos kolonas, įžengusias į Lietuvą 1940 m. birželyje. Jam atrodo, kad tai suverenios Lietuvos valstybės galas. Tačiau jokių simpatijų nejaučia ir hitlerinio reicho Wehrmachtui, pradėjusiam karą su Sovietų Sąjunga ir nutraukusiam Stalino pradėtą lietuvių deportaciją Sibiran. Gediminas Džiugas, gimnazijos mokytojas, pasitraukia į kaimą, kad išsaugotų žudynių laike humanizmo nuostatą ir asmenybės vientisumą. Jis nori išlikti neutralus, tikėdamas, kad tik neutralumas gali išgelbėti mažą tautą žemėje, kurią trypia svetimos kariuomenės ir svetimos totalitarinės sistemos. Jis neranda vietos ir pokarinėje Lietuvoje: iš vienos pusės – stalininio saugumo siautėjimas, iš kitos pusės – ginkluotas pasipriešinimas krašto sovietizacijai. Romane reiškiama į istorijos akligatvį įvaryto eilinio žmogaus ir mažos tautos savijauta, žinoma, kūrinio pabaigoje įvertinta kaip „klystkelis“. Dramatiška stalininio socializmo ir tautos egzistavimo teisių konfrontacija buvo naujas dalykas sovietinio romano raidoje, cenzūros praleistas tik dėl perdėm negatyvaus, šaržiško „lietuviško nacionalizmo“ ištakų ir veiklos vaizdavimo.
Kiti stambūs Avyžiaus romanai Chameleono spalvos (1979), Degimai (1982) vaizdavo sovietinės Lietuvos visuomenę kaip daugiasluoksnę, kur kiekvienas socialinis klodas turi savo interesus, gyvenimo būdą, psichologiją,
net leksiką. Ligi tol kalbėjęs daugiausia plastinėmis kaimo buities ir gamtos detalėmis, rašytojas čia griebiasi šaižaus sarkazmo, piešdamas konformizmo demoralizuotus menininkus ar niūrias pokarinės nomenklatūros figūras, kurios baudžiasi sutvarkyti „meno inteligenciją“. Įnirtingas teisingumo ieškojimas (kodėl ant viršininkų stalo „visa deficitinė produkcija“, o aktorius žudosi, negaudamas buto? kodėl kviečių lauke statomas fabrikas, ir industrializacija griauna Lietuvos kaimą?) yra šių romanų emocinis patosas ir veiksmo priežastis. Šie romanai nebeturi nuosekliai plėtojamos ir viską motyvuojančios kolizijos. Daugelis faktorių, lemiančių industrinės visuomenės situacijas, nepriklauso tto ar kito atskiro žmogaus kompetencijai, o yra nesibaigiantis procesas, kurio neįmanoma taip aiškiai tipizuoti, kaip darė H. de Balzacas ar P.Cvirka. Todėl dabartį vaizduojančiuose Avyžiaus panoraminiuose romanuose pastebimai silpnėjo fabulinė struktūra, atsirado fragmentiškumo, ir autoriaus – kritiško stebėtojo bei moralinio teisėjo – įsitikinimai, sprendimai, temperamentas ėmė vaidinti vis aktyvesnį vaidmenį kūrinio sandaroje, nors turėtų likti nematomas pagal klasikinį epinio meno apibrėžimą.
Vytautas Bubnys
(g. 1932)
Kaimo vaikas, sužeistas pokario ginkluotose grumtyse, 1972 m. baigęs Vilniaus pedagoginį institutą, išsinešė senojo kaimo papročių, psichologijos iir etikos atsiminimus kaip tradicinio epinio pasakojimo pagrindą. Romanų cikle Alkana žemė (1971), Po vasaros dangum (1973), Nesėtų rugių žydėjimas (1976) panoramiškai atskleista lietuvio valstiečio socialinė ir psichologinė istorija nuo klastingos kovos dėl savo žemės (tegul išveža buožę – man aatiteks jo ūkis) iki jos išsižadėjimo ir išėjimo į miestą, kur žemdirbys, tapęs fabriko darbininku, nostalgiškai tebesiklauso tolimame balkone giedančio gaidžio. Medžiagos absorbavimas šiuose savarankiškuose romanuose neturi tokio spontaniško skvarbumo ir plačios apimties, kaip J.Avyžiaus kūriniuose; čia viskas labiau logizuota, sutelkta į vienos kolizijos plėtotę, uždarytą šeimos rėmuose, kaip ir klasikiniuose romanuose. Bubnys sklandžiai pina kontrastingas charakterių linijas, dabarties ir praeities paralelizmus į objektyvizuotą eigą, kuri teigia – kartais optimistiškai, kartais melancholiškai – skausmingą sovietinės santvarkos įsišaknijimą Lietuvoje.
Į centralizuotos fabulos vėžes suguldyto pasakojimo įtampą lemia lakoniška naujų socialinių procesų tipizacija, pagrįsta dramatiško lūžio nuostata. Romane Po vasaros dangum vidutinio ūkio savininkas Marčius Kreivėnas besikuriant kolūkiams išeina į miško kirtėjus, o savo vaikams pasako: „Žemė jūsų nemaitins. Ieškokit gyvenimo kas kur.“ VVienas sūnus trankosi po didžiąsias Sovietų Sąjungos statybas, parsiveža į tėviškę žmoną rusę, ir motina verkia, negalėdama su ja susikalbėti, vėl išvyksta, patapęs skrajūnu be savo namų ir pastovios buities. Jokių sentimentų nebejaučia savo gimtinei ir kitas sūnus, sudiržėjęs pragmatikas, tesirūpinąs išspausti kuo daugiau pelno iš tėvų sodybos. Nuvilta lengvabūdiškos miestietiškos meilės, duktė taip pat nebeturi jokių tvirtesnių egzistencijos principų. Iširo visi valstietiškos buities ir šeimos pagrindai, netekus žemės. Šitą tradicinės kaimo psichologijos ir moralės lūžį autorius motyvuoja kontrastiškomis priešpriešomis, vvaizduodamas, iš vienos pusės, seno žemdirbio išdidumą, jo meilę žolei, miškui, visiems gyviems žemės padarams, o iš kitos pusės – kolūkio pirmininko požiūrį į jį „kaip į darbinį gyvulį“, jo varinėjimą su automatu į valsčiaus miestelio aikštę, kur pamesti nušauti „miško brolių“ lavonai – pažiūrėk, ar ne tavo sūnus. Išmirusios nuo kolūkio cheminių trąšų Marčiaus Kreivėno bitės virsta simboliniu senojo kaimo išnykimo leitmotyvu, persmelktu autentiškos valstiečio psichologijos ir istorinio momento tikrumo.
Kiti Bubnio romanai, skirti moters padėties šiuolaikinėje visuomenėje, karjerizmo, žmogaus atsakomybės ir žmogaus skriaudos problematikai („Pilnaties valandą“, 1980; „Kvietimas“, 1983; „Rudens ekvinokcija“, 1985; „Žalios sūpuoklės“, 1992), pakankamai prisodrinti šiuolaikinės buities realijų ir gana dinamiški savo fabulomis, jau nebeturėjo tokio apčiuopiamo vaizdų konkretumo ir psichologinio teisingumo, kokį lietuviškai epikai teikia kaimiškoji patirtis.
Algirdas Pocius
(g. 1930)
Epinio pasakojimo konvenciją, šiek tiek išskydusią panoraminiuose romanuose, Algirdo Pociaus, ilgamečio Lietuvos rašytojų sąjungos sekretoriaus, novelistika grąžino į tikslias ir lakoniškas formas. Konkrečių realijų plastika be jokių retorikos priemaišų, autonominė veiksmo logika – svarbiausia jo knygų Rytmetis Užgirių kaime (1955), Verpetas (1963), Ištirpę migloje (1972), Liepos šešėlyje (1984) meninė programa, išugdyta Žemaitės ir A.Vienuolio kūrinių lektūros. Natūrali gyvenimo eiga ir žmogiškos būties paprastumas jam yra didžioji kūrinio prasmė. Užaugęs atokiame Žemaitijos kaime pokario sumaiščių metu, jis jaučia ppirmapradę ramybę, glūdinčią valstietiškos aplinkos daiktuose, o kartu žiaurių istorijos kūliavirsčių prievartą, kuri išardo kasdieninio būvio pastovumą ir įstumia žmogų akligatvio situacijon, kur nėra pasirinkimo teisės ir nėra kaltų. Novelėje „Verpetas“ jaunas vyras suimamas už tai, kad iš jo daržinės miškiniai apšaudė milicininkus. Vežamas į valsčių, jis pabėga. Gaudomas milicininkų, miega kaimyno pirtelėje kartu su apylinkės pirmininku, kuris čia slapstosi nuo miškinių, nes nakčia kaime prasideda jų valdžia. Novelėje „Žilasis brolis“ ministro pavaduotojas atvyksta į tėvo laidotuves. Viename kambaryje – karstas, o už sienos kamarėlėje – vyresnysis brolis, išsislapstęs čia nuo pat karo pabaigos, kai jam nepavyko pasitraukti į Vokietiją. Po tėvo mirties ir ministro pavaduotojo karjera bus pakirsta. Brolis pasikaria. Dramatiškas pokario istorijas Pocius pasakoja be jokios regimos užuojautos ir autorinių komentarų. Jo novelėse nėra ir detalių margumyno – vien apnuoginta likiminė situacija, atsiverianti konkrečioje erdvėje ir laike.
Istorinis romanas „Įkaitai“ (1988), vaizduojantis XIV a. lietuvių kovas su kryžiuočių ordinu, pakankamai koloritingas, judrus, šviesios tonacijos, jau neturėjo geriausioms Pociaus novelėms būdingos likiminių lūžių neišvengiamybės.
Vytautas Petkevičius
(g. 1930)
Į idėjų poliariškumą, diskusijų įtampą, publicistinės stilistikos antsluoksnį pakreipė epinio vaizdavimo stilistiką Vytautas Petkevičius, komjaunimo ir partijos aktyvistas, baigęs Maskvoje Centrinę komjaunimo mokyklą ir Maskvos universiteto istorijos fakultetą, „liaudies gynėjų“ būrio komsorgas, Lietuvos komjaunimo centro kkomiteto darbuotojas ir Lietuvos komunistų partijos rajono sekretorius. Daiktiškąją vaizdo faktūrą, kuri buvo audžiama iš kaimo buities detalių, jis ėmė semti iš pokario „klasių kovos“ realijų ir komunistinio aktyvo biografijų, iškeldamas ryžtingą veiksmą kaip svarbiausią žmogaus vertybę. Ne stebėti ir komentuoti pasaulį, o jį keisti – pagrindinė jo kūrybos nuostata, plaukianti iš marksistinės pasaulėžiūros pagrindų.
Pirmieji Petkevičiaus romanai Priemiesčio žmonės (1959), Apie duoną, meilę ir šautuvą (1967), perkrauti empiriniais aprašinėjimais, stokojo psichologinės individualizacijos ir vientisesnės fabulos. Rašytojas, ketvirtos kartos darbininkų sūnus, pernelyg iš arti vaizdavo Kauno proletariato aplinką ir galvoseną, savo kartos kelią į komjaunimą, tęsdamas pokary susidariusią teigiamo personažo – sovietinės valdžios aktyvisto – heroizaciją. Bet šiuose kūriniuose, ypač romane „Apie duoną, meilę ir šautuvą“, užfiksuota apsčiai istorinio laiko situacijų – vidury dienos partizanai užpuola miestelį ir iššaudo sovietinės valdžios pareigūnus, „liaudies gynėjai“ rekvizuoja grūdus ir padega valstiečio trobą su atsišaudančiais „miško broliais“; reguliarios rusų kariuomenės divizija taip iškrato mišką, kad ir „adata nepasislėptų“; šeši čekistai, saulei tekant, šaudo myriop pasmerktą miškinį; stalininio lagerio viršininkas, įskųstas bendradarbio, pats tampa kaliniu. Jaunas herojus, karštai tikįs socializmo idealais, einąs su šautuvu prieš sovietinės valdžios priešus, retkarčiais susimąsto – kodėl vieni artojai žudo kitus tos pačios žemės artojus, kodėl į lagerius buvo sukišti
seni komunistai, – bet minties eiga dar necementuoja išsišakojusio ir trupančio nuotykinio veiksmo, optimistiškai teigiančio sovietinės valdžios galutinę pergalę Lietuvoje.
Pokario istorinės patirties pervertinimas gėrio, teisingumo ir doros aspektais tapo aistringų svarstymų eiga romane Grupė draugų (1979). Šeši aukšto rango komunistai stovi garbės sargyboje ir, aidint gedulingai muzikai, mąsto apie mirusį draugą, save, istorijos permainas, kurias jie nešė ant savo pečių į Lietuvą. Toks yra kūrinio kompozicijos karkasas – šiuolaikiškai paradoksalus. Romano herojai – veiksmo žmonės, perėję su šautuvu rankose karo iir pokario metus, užėmę vadovaujančius nomenklatūrinius postus, sprendę daugelio likimą pagal bolševikinės kovos principą – kas ne su mumis, tas prieš mus. Tik dabar, prie vadovo karsto, jie susimąstė – ar visad teisingai elgėsi. Ar derėjo tremti savo tėvą, suburžuazėjusį pokario metais? Ar reikėjo prievarta kalti į kitų galvas savo tikėjimą – tai išugdė veidmainių ir karjeristų būrius, nepaliko vietos abejojimui – didžiausiai pažinimo jėgai. Tadas Karosas, narsus sovietinis partizanas karo metu ir principingas komunistas, prasimušęs iš grioviakasio į vadovaujančius ddarbuotojus, kopia vis aukščiau tarnybos laiptais, bet nuo to pats nesikeičia: po senovei tranko kumščiu, reikalaudamas iš visų (net iš meno) paklusnumo, ir tvirtai žino, kad jis visada teisus, nes „mes – jėga“. Jo gyvenimas palenktas prievartaujančios valdžios visagalybei, kuri iišsunkė iš jo žmogiškąjį turinį, ir karjera baigiasi krachu. Mirties brūkšnys, kertantis šio romano centrą, – tai prievartinės „socializmo statybos“ moralinis fiasko.
Moralinio teismo bei atgailos motyvai dominuoja ir dviejų dalių romane Paskutinis atgailos amžius (1986). Tik čia teisiama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vadovų politika (žygiai į Rytus) ir dvarininkija, atskilusi nuo tautos ir sulenkėjusi. Tai dinamiškos kompozicijos romanas; skirtingu laiku ir skirtingose erdvėse paraleliškai plėtojasi vienos giminės kelių kartų gyvenimai (1831 m. sukilimas ir katorgininkų kelias už Uralo, Pirmasis pasaulinis karas ir lietuviškų fabrikų kaminai, mūrijami nepriklausomoje Lietuvoje). Staigi veiksmo planų kaita neišblaško kūrinio įtampos, kurią formuoja polemiška autoriaus refleksija apie tautos istorinį kelią ir dokumentinio autentiškumo sugestija, būdinga visai Petkevičiaus kūrybai.
Sovietinės Lietuvos nomenklatūrai sugrįžus į valdžią po 1992 m. Lietuvos sseimo rinkimų, Petkevičius, buvęs Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, tapo tos nomenklatūros radikaliojo sparno ideologu ir įtakingu jos politikos vykdytoju, išrinktas Seimo nacionalinio saugumo komiteto pirmininku.
Juozas Požėra
(1927-1997)
Baleto šokėjo, žurnalisto, keliautojo, kūryboje chronologinė pasakojimo seka, lėti judesiai, aprašinėjimų gausa grindžiami paties autoriaus patirtimi bei dokumentine informacija. Sukūręs iš kasmetinių kelionių į Sibiro tundras ir Šiaurės taigas rūstaus teisingumo apybraižas apie išmirštančias mažas tauteles („Šiaurės eskizai“, 1969; „Tofalarijos mohikanai“, 1970), Požėra iš tų pačių įspūdžių – nepaliestos gamtos, evenkų buities, sabalų, elnių ir vvilkų medžioklės – nužiedė ir romaną Žuvys nepažįsta savo vaikų (1985). Šią akimirką regima ir išgyvenama Šiaurės gamta – savarankiškas ir net dominuojantis pasakojimo objektas – savo atšiauria didybe nuotaikingai atspindi Sibiran deportuotos lietuvių šeimos istoriją. Pradžioj ji įsikuria žeminėje, ir dvi bulvės – vaiko maistas ištisai dienai. Nagingi lietuvių žemdirbiai pasistato trobą iš maumedžių, įsigyja karvę, peni 3 kiaules, pulką žąsų, ir juos vėl išbuožina, nes toks praturtėjimas „nesuderinamas su tarybinio žmogaus principais“. Paleisti iš tremties po gero dešimtmečio, jie teranda akmenų krūvą sodybos vietoje ir vėl grįžta į Sibirą, nepajėgę iš naujo įleisti šaknų gimtojoje žemėje, iš kurios buvo išrauti pokario ginkluotų grumtynių, įskundimų ir kerštų metu. Paremtas daugiau išoriniu stebėjimu negu psichologinės dialektikos nuojauta, Požėros romanas įvedė į lietuvišką epinio vaizdo sudėtį naują gamtos realijų ir gyvenimo aplinkybių faktūrą, atliepiančią Sibiran ištremtų lietuvių patirtį.
Vytautas Sirijos Gira
(1911-1997)
Epinio pasakojimo maštabiškų panoramų, deterministinių schemų ir sunkios sakinio rimties pirmasis pabandė atsisakyti Vytautas Sirijos Gira, miesto žmogus, gydytojas, išleidęs dar prieš karą kelis ironiškų ir dainingų eilėraščių rinkinius. Jau pirmasis romanas Buenos Airės (1956), vaizduojantis prieškarinį Kauną, išsiskyrė žaisminga intriga, lengvais potėpiais, lakia scenų kaita, grindžiama miesto gyvenimo ritmu, greitu laikraštinės informacijos srautu, asociatyvine bei ironiška inteligento mąstysena. Didelio oficialiosios kritikos ppasipriešinimo susilaukė antrasis romanas Voratinkliai draikės be vėjo (publikacija žurnale 1960 m., atskiras leidimas 1968 m.), pavaizdavęs intymų „tarybinio žmogaus“ gyvenimą be įprastų visuomeninės aplinkos rėmų ir viską determinuojančios idėjinės programos. Erotinis pradas, dangstomas lietuvių prozoje moralinio drovumo skraiste, čia iškilo kaip visagalis faktorius, ardantis šeimas ir pastovią buitį, laužantis charakterius (keli meilės trikampiai). „Jausmų lūžius“ – romano esmę, pasak autoriaus – šiame kūrinyje lemia ne išorinės socialinės aplinkybės, o nuolat kintantys žmonių tarpusavio santykiai bei atsitiktinumų grandinė, formuojanti romano intrigą. Gyvenimo vyksmas čia jau nėra nuoseklus tam tikrų dėsningumų įsikūnijimas, kaip tradiciniame epiniame romane, o greičiau likimo žaismė, niekam nepavaldi. Nebėra statikos – viskas teka, kinta, juda: trumpalaikės personažų būsenos, Vilniaus gatvių vaizdai, šmaikštūs gydytojų dialogai, kandi autorinės charakteristikos frazė.
Vėlesniuose romanuose „Raudonmedžio rojus“ (1972), „Bėgimas nuo šešėlio“ (1975), „Kai neliepsnojo tik vanduo“ (1980), „Nakties muzika“ (1986) Sirijos Gira grįžo į tradicinę panoraminio romano kompoziciją, konformistiškai grindžiamą socialistinės ideologijos pranašumo ir sovietinės valdžios būtinybės nuostatomis. Vakarietiška lengvo romano elegancija apibluko, bet išliko sakinio judrumas ir fragmentiška kompozicija – pradėto ginčo su tradicinės epikos masyvumu pėdsakai.
Romualdas Lankauskas
(g. 1932)
Novelių ir trumpų romanų autorius, dailininkas, E.Hemingwayaus kūrinių vertėjas, kategoriškai atmetė Žemaitės „kūrybos mastelį“, tvirtindamas, kad šiuolaikinė proza turi būti kuriama XX a. menine kkalba – maksimalaus glaustumo ir maksimalaus vidinio intensyvumo kalba, kuri išreikštų techninės civilizacijos išugdytą naują gyvenimo būdą ir miesto žmogaus jutimų spektrą, vis dar neįprastą lietuvių meniniame žodyje.
Lankausko novelių ir romanų knygose Klajojantis smėlis (1960), Pilka šviesa (1968), Džiazo vežimas (1971), Prisiminimai po vidurnakčio (1977) kavinė, restoranas, baras tampa nuolatine veiksmo vieta. Čia susirenka, mylisi, svarsto savo likimo klausimus Lankausko herojai – tokie pat benamiai, nepritapę prie sėslios buities, kaip ir E.Hemingwayaus romanų žurnalistai ir matadorai. Jie geria vyną ir konjaką pasimėgaudami – tai savotiška jų būties kulminacija, išvaduojanti iš nykios sovietinės kasdienybės ir jungianti draugėn bastūnų sielas. Sėdėti ant aukšto krėslo, traukti kvapnią cigaretę, šūktelėti: „Barmenai, dar vieną!“ – tai naujas gyvenimo stilius, dar neįprastas kaimietiškoje Lietuvoje. Jauni vyrukai, demonstruojantys šį stilių, lengvai užmezga pažintį su grakščiomis merginomis. Meilė ir gamta yra vienintelės vertybės šitiems miestietiškos civilizacijos vaikams. Techniškoji civilizacija ir Lietuvoje išugdė jaunos kartos formaciją be mistikos, nuodėmės tabu, labiau pasitikinčią jutimais negu abstrakčiomis kategorijomis, trokštančią pomėgių ir įspūdžių, konfrontuojančią su pralobimo ir karjerizmo praktika, bet viduje labai trapią. Lankauskas pirmasis pagavo šitos kartos savijautą ir jos išdidžią laikyseną.
Lankausko sakinys – pabrėžtinai lakoniškas, konstatavimai – protokoliški, detalės – sausos ir tikslios. Jauni žmonės kalbasi tarp savęs bendromis frazėmis,
kuriomis prisidengia kaip skydais, kad neparodytų savo veido. Jie apsupti standartinių daiktų ir uždaryti kasdieninės buities narvelyje, iš kurio negali ištrūkti. Nerimas, graužatis, nepasitenkinimas daužosi į kasdieninės pilkumos krantus, ieško išeities ir pagaliau atslūgsta elegiškame liūdesyje. Ta nepritapimo jausena, neperėjusi į loginius argumentus ir neartikuliuota, sudaro nematomą pasakojimo įtampą, kuri tęsiasi anapus veiksmo scenų kaip nerealizuotos žmogaus būties nebyli dalis. Novelės „Balta, juoda ir mėlyna“ (1967) herojus, jaunas architektas, ne tiek veikia, kontaktuoja su kitais, kiek nerimsta pats vienas savo vvienatvėje. Mylimoji nuėjo su kitu, o „sniegas vis krenta, krenta, krenta“. Krintantis „su nuožmiu atkaklumu sniegas“ – kūrinio emocinis ir vaizdinis leitmotyvas. Tai vis labiau spaudžiančio, nykaus šiokiadieniškumo paralelė, žmogaus vidinio sąmyšio spalva, virš smulkių žmogiškų egzistencijų stovinčios, grėsmingai nepavaldžios ir viskam abejingos gamtos įvaizdis. Toks leitmotyvo judrumas ir daugiaprasmiškumas, įgaunantis neretai simbolinę reikšmę (antikariniame romane Vidury didelio lauko, 1962) arba satyrinės alegorijos atspalvį (romane Užkeiktas miestas, 1988), Lankausko buvo įtvirtintas šiuolaikinėje lietuvių prozoje kaip antipodas tradiciniam epikos ekstensyvumui. Vėlesniuose jjo kūriniuose (pjesė „Svečiai atvyksta prieš perkūniją, arba sausainiai su gvazdikėliais“, 1986; romanas „Nė vienas nebuvo pagailėtas“, 1990) persvarą įgijo racionalistinis schematizmas.
Mykolas Sluckis
(g 1928)
Hitlerininkų sušaudyto žydo amatininko sūnus, karo metais evakuotas iš Palangos pionierių stovyklos į Sovietų Sąjungos gilumą, 1951 mm. baigęs rusų filologijos studijas Vilniaus universitete, atėjo į literatūrą su „lyrinės prozos“ banga, kuri siekė sujausminti epinio pasakojimo objektyvumą, suromantinti karo ir pokario patirtį.
Novelių knygose Vėjų pagairėje (1958), Išdaigos ir likimai (1964) Sluckis bandė atgaivinti impresionistinę stilistiką, išnykusią socialistinio realizmo literatūroje. Novelė – nuotaikos žaismas, kuris nežinia kur ir kaip pasisuks. Jutimų niuansai svarbesni už fabulos brėžinį, paliekantį vos įžiūrimus pėdsakus. Vidinio pasaulio judrumą lydi greitas šuoliavimas iš vienos situacijos į kitą, spalvų mirgėjimas, intymios intonacijos virpesiai. Pasakotojas nuolat susilieja su savo herojais, ir atviras emocingumas tampa pasakojimo norma, kaip ir tuometinėje A.Baltakio ar J.Degutytės lyrikoje. Novelėje „Vėjų pagairėje“ stribas pamilsta „buožės“ dukrą. Meilė – stipresnė už klasinės priklausomybės saitus ir idėjinius įsitikinimus. Jausmas paneigia socialinį determinizmą ir triumfuoja kkaip tikroji žmogaus esmė, romantiškai laisva ir graži. Baladinė novelės pabaiga: „miško broliai“ pakaria stribą, o mylimoji „bučiavo bučiavo baisias žaizdas“ ir pati pasikorė greta. Prasidėjusią prozos subjektyvizaciją lydėjo romantizuotas poetinis pakilumas, jausminga tonacija, puošnus sakinys, ilgainiui perėjęs į daugiažodę retoriką.
Emocinių impulsų srautu, metaforine stilistika ir asociatyvine kompozicija rėmėsi ir pirmas stambus Sluckio romanas Laiptai į dangų (1963), kur jausmo tekamumas, būsenų neužbaigtumas, nervingas sąmonės pulsavimas buvo pagrindinės jauno literato, romantiškai nusiteikusio idealisto, atsidūrusio pokariniame kaime, psichologinės situacijos. Istorija ir bbuitis čia nebeturi nepriklausomų teritorijų. Autorius persikelia į personažo vidų ir jo naiviomis akimis ima žiūrėti į pasaulį, kuriam atsivėrė palaiminga socializmo perspektyva („laiptai į dangų“ – tai socialistinės santvarkos metafora). Jis nebesiekia išorinės, ryškiai matomos charakterių plastikos, o ieško tipiškų bruožų nuolat judančiame žmogaus nuotaikų pasaulyje. Kuo mažiau išorinių įvykių, kuo daugiau vidinės tiesos – toks, Sluckio supratimu, yra pagrindinis XX a. principas.
Spontaniška psichinių būsenų kaita ir maišatis, tapusi pasakojimo centru, lenkė Sluckį į modernišką vidinio monologo struktūrą, kuri buvo išplėtota romanuose Adomo obuolys (1966), Uostas mano – neramus (1968), Saulė vakarop (1976). Lietuvių romanistas, eidamas J.Joyce’o pėdomis, stengiasi įsižiūrėti, kas lieka žmoguje, nuėmus išorinės buities kevalą, kas dedasi už jo veiksmų ir kalbų fasado, atgręžto į dienos šviesą. Romane „Adomo obuolys“ žmogaus psichika padėta tarsi po padidinamuoju stiklu. Menkiausia pojūčio dalelytė čia virsta atskiru ir stambiu dydžiu. Kiekviena padėtis skyla į tūkstančius „už“ ir „prieš“, tarp kurių murkdosi romano herojai. Žmogaus psichikoje atsiveria keli vidiniai sluoksniai (intelektualinis, moralinis, biologinis), tarp kurių vyksta nuolatinė trintis. Valingą ir drovų Augustiną Kamanį drasko dirglus erotinis instinktas, kaip ir Leoną Blumą J.Joyce’o romane „Ulisas“, užkrečiąs visus jo pojūčius nervingu irzlumu ir virstąs neretai šizofrenišku košmaru. Kiekvieną jo poelgį paralyžiuoja skeptiška savistaba, kuri įįkyriai byloja apie aš menkumą ir pastangų bergždumą. Jis norėjo tyrinėti biologinio paveldimumo mechanizmą, bet paveldimumo teorija pokario metais buvo paskelbta reakcinga, ir jauną mokslininką permetė į siloso tematiką, vėliau į durpinių puodelių tematiką. Jis negalėjo protestuoti, nes „burną kietai užčiaupė brolis“ – avantiūristas, 1940 m. įstojęs į komjaunimą, o, atėjus hitlerininkams, stojęs tarnauti okupantams, vėliau išmovęs už jūrų marių. Baimė, kad sužinos ir paklaus – o ką gi veikė tavo brolis, kur jis dabar – verčia Augustiną Kamanį baikščiai taikytis prie esamų aplinkybių, nedrįstant ko nors reikalauti ar ginti save. Augustino Kamanio drama – konformisto drama, determinuota istorijos aplinkybių. Sąmonės susiskaldymas ir asmenybės erozija nevirto autonominiu procesu, o turėjo aiškias visuomenines priežastis, tik giliau paslėptas. Uždarytas istorinio laiko rėmuose, žmogaus mąstymo turinys liko toks pat buitiškas ar net fiziologiškas, kaip ir tradiciniuose romanuose, tik suskaldytas į smulkesnius atomus, bet nepakeltas į visuotinesnių vertybių ir būties problemų erdvę.
Žmogus su įlūžusią sąmone, nepatenkintas savimi ir aplinka, praradęs gyvenimo tikslą ir energiją, liko pagrindiniu Sluckio kūrinių herojumi. Tačiau kituose romanuose Kelionė į kalnus ir atgal (1981), Medžliepis (1986) giluminės psichologijos piešinys buvo dar labiau pajungtas laiko ir aplinkos vaizdavimui, skaidomam, aišku, asociatyvinio mąstymo ir retrospektyvinės kompozicijos. Kompromisiniai modernių ir tradicinių pasakojimo būdų dderiniai lėmė ištęstą ir padriką kūrinių kompoziciją, barokinį stiliaus puošnumą, varginančią daugiažodiškumo monotoniją, bet, antra vertus, padėjo legalizuoti sovietinėje romanistikoje šiuolaikinių psichologinės analizės būdų bandymus.
Alfonsas Bieliauskas
(g. 1923)
„Lietuvių psichologinio romano mokyklai“ (rusų kritikos apibūdinimas) priklauso ir brandžiausi Alfonso Bieliausko kuriniai, kuriuose taip pat dominuoja dabartinio žmogaus dvasinės krizės problematika, sprendžiama iš gana aprioriškai nubrėžtų ideologinių pozicijų. Pogrindžio komjaunuolis, evakuavęsis karo pradžioj į Sovietų Sąjungos gilumą, Lietuviškos divizijos kareivis, išvaduotame Kaune komjaunimo miesto komiteto pirmasis sekretorius, baigęs lituanistikos studijas Vilniaus universitete, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas (1970-1976), savo ankstyvuosiuose romanuose Rožės žydi raudonai (1959), Mes dar susitiksim, Vilma! (1962) jungė autobiografijos momentus su sklandžia fabulos slinktimi, apgaubdamas komjaunimo aktyvistų kelią herojiškumo aureole ir ieškodamas masines represijas pateisinančių argumentų (veža juk liaudies priešus ir Vakarų imperializmo agentus – ramina save romano „Rožės žydi raudonai“ herojus). Kritiška savistaba, kaip psichinės analizės būdas ir kalbėjimo tonas, iškilo romane Kauno romanas (1966), kur kompartijos aktyvisto tipažas, sukrėstas stalinizmo kritikos, pasijunta netekęs monolitinio vientisumo. Asmenybės susidvejinimas – tipiška vidinio monologo situacija. Pagrindinis herojus pats save smerkia ir pats teisinasi. Kartais jis stebi save tarytum svetimą žmogų, kuris gyvena kažkur greta, bet jau atskiroje erdvėje. Viena jo pusė veikia pagal išorinių aplinkybių logiką, o kita kritiškai seka jo veiksmus,
žodžius ir mintis. Sigitas Sėlis, vienos įstaigos kadrų skyriaus darbuotojas, kankinasi svarstydamas: paklusti savo viršininko įsakymui, reikalaujančiam melo ir prievartos, ar likti sąžiningam. Ištisą dešimtmetį jis paklusdavo nesvyruodamas. Bet dabar, po SSKP XX suvažiavimo, numano, kad visagalė pokario nomenklatūra gali būti pajudinta iš nusėdėtų kėdžių. Ir pats nebedrįsta toliau įsakinėti, teisti ir spręsti žmonių likimų. Jaučia tik nepasitenkinimą savimi. Bet ne tiek graužiasi ir kaltina save dėl to, kas buvo, kiek ieško socializmo teisėtumą ir žmoniškumą pagrindžiančių įrodymų (deportavo buvusius mministrus). Jo mylima mergina dar bildėjo ešelonu tolyn į šiaurę, o jis jau gulėjo su saugumo pulkininko dukra, rūpindamasis, kaip išvengti nemalonumų už ryšius su išvežtąja. Moralinis jausmas jame užgesęs, kaip ir žmogiškas prisirišimas, kuris išyra tuoj pat, kai tik kliudo jam „lyg šapui plaukti pasroviui“. Sigitas Sėlis yra jaunosios biurokratijos, brendusios pokario metais, tipiškas atstovas. Jo sąmonės maišatis išsakoma spazmiškais šūksniais, kažkada girdėtų frazių įkyriu tiksenimu – tai smulkaus aparatininko konformisto išgąstis, keičiantis istorinėms sąlygoms.
Romane Ramūs laikai (1981) kryžiuojasi kkelių sutrikusių sąmonių „tiesioginės kalbos“, svarstydamos šeimos irimo, kartų išsiskyrimo ir žmonių susvetimėjimo priežastis kontrastiškose socialistinio ir kapitalistinio pasaulio paralelėse. Sovietinio elito dukra, rūpestingai auklėta komunistinių idealų dvasia, siautėja per naktis su menkai pažįstamais „bičais“, svaiginasi narkotikais ir šampanu, kliedi JJ.Kerouaco romano „Kelyje“ vaizdais ir miuziklo „Jesus Christ Superstar“ melodijomis, kalba pusiau amerikietišku, pusiau rusišku, pusiau lietuvišku slengu, niekindama savo tėvų „tokį vienodą, tokį monotonišką gyvenimą“ ir jų veidmainišką moralę, jausdama mirtį kaip galutinę visa ko beprasmybės priežastį. Pagrindinės idėjos ir įvykiai, kaip įprasta vidinio monologo romanuose, juda savotiškais ratilais, plečiasi iš vieno centro į šalis, grįžta atgal, darosi kūrinio leitmotyvais, kurie savo ritmiškais pakartojimais suteikia rišlumo judančioms jausmų, asociacijų, vaizdų bangoms. Frazė, adresuota pačiam sau, o ne pašaliniam klausytojui, čia tarsi ne rašoma, o garsiai tariama, atrodo sujaukta ir nutrūkstanti. Šnekamosios kalbos intonacijos apardė romano stilistikos literatūriškumą, nors Bieliausko kūrinių frazė iš tiesų liko publicistinės prigimties, be ryškesnio vaizdinio pigmento ar emocinės įtampos, slystanti į natūralistinį protokoliškumą. Tai ypač aapsinuogino romane „Vilniaus kalneliai“ (1986), kur Bieliauskas grįžo į A.Gudaičio-Guzevičiaus „revoliucinės epopėjos“ vėžes: šaržiški lietuvių vyriausybės narių (netrukus sušaudytų ar ištremtų) portretai bei kompartijos atsišaukimų ar laikraščių citatos turėjo įrodyti visišką Lietuvos valstybės bejėgiškumą 1939 m. rudenį ir neišvengiamai artėjantį jos žlugimą, nutylint, aišku, Ribbentropo-Molotovo pakto slaptuosius protokolus.
Jonas Mikelinskas
(g. 1922)
Psichologinę analitiką, išplėtotą vidinio monologo romanuose, Jonas Mikelinskas suliejo su jautria etine savimone, būdinga lietuvių kultūros tradicijai. Kaimo mokytojo, baigusio 1952 m. prancūzų kalbos ir literatūros studijas, novelių ir apysakų knygose SSenis po laikrodžiu (1960), Žvaigždžių dulkės (1975), Laukinė obelis (1980) sąžinės teismas tapo svarbiausia vidine kolizija. Autorius nemoralizuoja savo herojaus, o įstato į tokias situacijas, kur jis pats turi ieškoti tiesos ir atlikti savo pareigą, kuri yra ne kas kita, kaip meilė ir pareiga kitam žmogui. I.Kanto kategorinis imperatyvas darosi lemtinga veiksmo priežastimi. Apysakos „Anonimas“ herojui, švietimo skyriaus inspektoriui, gryna sąžinė yra svarbiausia žmogaus vertė. Bet ją sunku išsaugoti, kai tavo veiksmai yra reglamentuojami tarnybinės pareigos. Inspektoriui įsakyta ištirti anoniminį skundą: vienas mokytojas vartojąs fizines bausmes – knežinąs vaikų pirštus ant pianino klavišų. Kaltinimas absurdiškas, bet įtarinėjimo manija, išplitusi pokario metais, gajesnė už sveiką protą. Inspektorius priekabiu tardytojo žvilgsniu seka seną mokytoją – gal jo gerumas tik kaukė, o iš tikrųjų tai nuožmus sadistas. Net pavergtas pamokos „kerinčio spektaklio“, jis stebi vaikų rankas – ar nemėlynuoja pirštai. Su vienišu ligotu žmogumi elgiasi kaip valdžios pareigūnas, stovįs kur kas aukščiau, leidžiąs pačiam paskaityti anoniminį skundą. Šmeižto užgautas mokytojas miršta. Kalti kiti, bet ir tu kaltas, ir tos kaltės jausmas jau niekada jo nepaliks. Apysakos herojus prisiima atsakomybę už kolektyvinę kaltę. Tai naujas moralinės atsakomybės lygis, nes prieškarinėje literatūroje buvo tik individuali kaltė ir individuali atsakomybė.
Ar žmogus atsako už savo veiksmus tik pprieš save ir visuomenę, ar atsako ir prieš pasaulio tvarką, kuri leido jam ateiti iš nebūties? Toks aspektas, iškeltas Mikelinsko romanuose O laikrodis eina (1966), Genys yra margas. (1976), suteikė psichologinei analitikai egzistencinių svarstymų rimties, o visam pasakojimui intelektualinės refleksijos atspalvių ir įtampos. Konkrečių detalių piešinys sulydomas su abstrahuojančios minties polėkiu, o veiksmažodinę kalbą, įprastą lietuvių romanistikoje, atmiešia sąvokinės konstrukcijos. Spalvotus personažų sapnus ir keistus regėjimus-įsivaizdavimus lydi filosofiniai ginčai, kuriuose operuojama prancūzų egzistencializmo argumentais. Žmogaus esmė stovi aukščiau išorinių aplinkybių diktato, kuris negali nei nutildyti pasąmonės gaudesio, nei įprasminti jo būties. Mikelinsko prozos herojus yra žmogus sau, o ne žmogus – socialinių santykių produktas ar klasių kovos instrumentas.
Romano „Genys yra margas.“ veikėjas architektas Žalga apimtas egzistencinio nerimo: kam aš gyvenu, kur mano kaltė, kas yra meilė ir mirtis. Pirmąją pokario žiemą jis, kaimo mokytojas, „prisiekė Lietuvai“, išėjo į mišką, bet po pirmo mūšio metė šautuvą, pasidavė milicijai, ilgai buvo tardomas, o po to išvyko į Kareliją kirsti miško. Jo mylimoji pagimdė ir išaugino sūnų, kuris žuvo bekrapštydamas tėvo paslėptą granatą. Šitokios fabulos rėmuose vyksta sąžinės teismas: žmogus kaltina save, o ne istorinį laiką; jis svyruoja tarp dabarties ir praeities, apimtas globalinio netikrumo, kurio negali išsklaidyti nei socialinė santvarka, nei visatos hharmonija.
Intelektualinė problematika logizavo chaotiškus vidinio monologo pulsavimus ir savaip paveikė panoraminį romaną, kurio Mikelinskas neišsižadėjo, kaip ir kiti šiuolaikinės lietuvių prozos kūrėjai. Filosofinių svarstymų intonacija išraiškingai skamba vokiškų karinių komandų fone romane Už horizonto – laisvė (1978), parašytame autoriaus – Trečiojo reicho „arbeitsmano“ – dienoraščio pagrindu. Savo dvasinę autonomiją atkakliai gina dviejų politinių jėgų grumtynėse jaunas mokytojas romane Juodųjų eglių šalis (1988 m.) – valsčiuje jį tardo rusiškai enkavedistas, mosuodamas pistoletu, miške jam grasina mirtimi lietuviškai, jei jis bendradarbiaus su sovietine valdžia, o kariuomenės garnizonas, apautas amerikoniškais batais, laksto pamiškėmis amerikoniškais sunkvežimiais su parengtais kulkosvaidžiais. Refleksijos apie gyvenimo prasmę ir mirtį sutaurina tradicinį valstiečio tipažą daugiaplaniame romane Kur lygūs laukai (l t. 1981, 2 t. 1990). Tačiau panoraminio romano konstrukcija nebuvo esmingiau sumoderninta – liko neįveiktas ištęstumas, nuotaikos monotonija, žodžio nuovargis.
Išsaugojęs savo kūryboje moralinių vertybių primatą, nepriklausomos Lietuvos metais Mikelinskas karštai teigė žmogaus dvasinio atgimimo ir tautinės valstybės stiprinimo būtinybę gausiuose publicistikos straipsniuose.
Vytautė Žilinskaitė
(g. 1930)
Abstrahuojančios minties trajektoriją ir aforistinį grakštumą suteikė humoristinei prozai, gyvenančiai šios dienos empirika, Vytautė Žilinskaitė, baigusi 1955 m. Vilniaus universitete žurnalistikos studijas. Savo lakoniškų humoreskų knygose Angelas virš miesto (1967), Romantikos institutas (1968), Karuselėje (1970), Paveikslas (1981), Kvaitulys (1984) autorė dažnai net nepasakoja ištisinio įvykio, o
svarsto tarsi kokią problemą, „pafilosofuoja“, dėstydama savo mintis komiškais perdėjimais, fantastiškais įsivaizdavimais ir pritrenkiančiomis hiperbolėmis. Humoristinis „filosofavimas“ vyksta sąlygiškose situacijose, kuriose realybė atsimuša apversta aukštyn kojomis. „Guminėje humoreskoje“ autorė siūlo savąjį ateities variantą: namai – guminiai (trūksta butų – tereikia oro pripūsti), autobusai – guminiai (netelpa keleiviai -autobusą galima išpūsti), net statulos guminės („reikalui esant nei griauti, nei versti jų nereikės – tik ištrauksime kaištuką“). Kartais humoristiniai svarstymai prasideda nuo kokios nors mokslinės idėjos ar teorijos, kuri plėtojama iki komiško aabsurdo. Žemėje taip sparčiai daugėja gyventojų, kad netrukus stovėsime „šonas prie šono“, susispaudę, negalėdami pajudinti nei rankų, nei kojų, kaip troleibuse spūsties metu, o visa planeta bus tik galva prie galvos, be jokio žalio lopinėlio (humoreska „Stačiomis“).
Šiuolaikinio gyvenimo psichologinis ir buitinis koloritas Žilinskaitės humoreskose koncentruojamas į modelines nekintamumo situacijas: taip buvo ir taip bus. Humoreskoje „Plojimai“ direktorius patenkintas šypsosi, kai visa salė ima ploti, paminėjus jo vardą. Audringi pataikūnų plojimai trunka ligi vėlyvo vakaro, kol neišlaikęs direktorius brinkteli ant grindų. HHumoreskoje „Ranka“ vienas išradėjas pagamina dirbtinę ranką su akustiniu įtaisu, kad piliečiams nebereikėtų dalyvauti konferencijose ir suvažiavimuose – jie pasiųs ranką, kuri automatiškai pakils „pasigirdus klausimui „kas už?“ ir laikysis vertikalioje padėtyje iki kito klausimo „kas prieš?“. Stagnacijos sukaustytą buities nnekintamumą Žilinskaitė dar labiau išryškina, įvesdama į šiuolaikinių standartų viešpatiją antikos mitus.
Šiuolaikinio žmogaus elgsenos ir mąstysenos, jo tariamų vertybių ir paradinių pozų demitologizavimas – svarbiausias Žilinskaitės humoreskų tikslas, o priešingų vertybinių dydžių sugretinimas – pagrindinis struktūros principas, grindžiamas iš esmės paradokso logika. Humoreskoje „Paklusę dėsniai“ sustoja erdvėje lėktuvas, kybo vietoje ir nekrenta žemyn – mat skrenda sovietinių ekonomistų delegacija, skelbianti, kad galima sustabdyti ekonominių dėsnių veikimą. Humoristinis pasakojimas, išraižytas oficialios pompastikos parodijų, ironiškų užuominų ir įgėlimų, tvinkčioja aštriais, netikėtais ir koncentruotais vaizdiniais kirčiais, o jo kompozicijos kontūras – tvirtas, griežtas ir lengvas. Žilinskaitė gana esmingai pakeitė lietuviško sąmojo pobūdį, intelektualizuodama jo ištakas ir išraišką dabartinės prozos ir poezijos dvasia. Nepriklausomoje Lietuvoje Žilinskaitė paruošė ir išleido Sovietinėje armijoje žuvusių lietuvių kareivių llaiškus Prašė neverkti (1991), politinių satyrų knygą Paršiuko puota (1996).
Icchokas Meras
(g. 1934)
Sąlyginės pasakojimo formos, modelinės situacijos, personažai-simboliai buvo įteisinti lietuvių prozoje Icchoko Mero, diplomuoto elektrotechniko, kaip sielvarto ir protesto šauksmas dėl hitlerininkų sušaudytų Lietuvoje žydų. Nužudytų Kelmės žydų gydytojų sūnus, išslapstytas ir išaugintas lietuvės valstietės, savo romanuose Lygiosios trunka akimirką (1963), Ant ko laikosi pasaulis (1965), Mėnulio savaitė (1966) su romantiniu patosu vaizdavo pasmerktų žmonių išdidumą, kančią, rezignaciją, kontrastiškai gretindamas žydų, vokiečių, lietuvių nacionalinės pasaulėjautos ir elgsenos tipus. Emigravęs į IIzraelį, Meras parašė antimilitaristinio protesto romaną Sara (1982), su neviltimi klausdamas: nejaugi žmonija nieko nepasimokė iš Panerių kapinyno ir sudeginto Vilijampolės geto. Meras toliausiai nuėjo, modernindamas lietuvių romano struktūrą: kone kiekviename epizode keičiasi veiksmo erdvė ir laikas, aplinkos piešinį atstoja laikraščių ar radijo pranešimų ištraukos, kaip J. Dos Passoso romane „42 paralelė“, kūrinio kompozicija grindžiama ritminiais atskirų epizodų, detalių, sakinių pakartojimais, kurie neretai pereina į dramatizuotą aukšto tono retoriką.
Grigorijus Kanovičius
(g. 1929)
Su lietuvių panoraminio romano tradicija ir modernizacija iš dalies susijusi ir daugelio lietuvių romanų vertėjo, rusiškai rašančio žydų rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus, 1993 m. išvykusio į Izraelį, trilogija „Žvakės vėjyje“ (1977-1982) bei dilogija „Kvailių ašaros ir maldos“ (1985), „Ir nėra vergams rojaus“ (1989), kur ironiškų aforizmų ir Biblijos stilizacijos maniera aprašomi prieškarinės Lietuvos bažnytkaimiai su moišių ir leibų krautuvėlėmis, savo tautos kelią apmąstantys žydų išminčiai, taip pat lietuvių ir žydų santykiai pastarojo šimtmečio bėgyje.
Raimondas Kašauskas
(g. 1934)
Žmogaus vidinio sudėtingumo ir paslapties nuostatą, paveldėtą iš psichoanalitinės prozos, Raimondas Kašauskas, Žemaitijos valstiečių sūnus, baigęs 1958 m. Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultetą, perkėlė į šiandieninio Lietuvos kaimo žmonių tipažus, kuriems netiko nei intelektualinės abstrakcijos, nei šizofreniškos sąmonės kliedesys. Apysakų ir romanų Motociklininkai (1973), Mažos mūsų nuodėmės (1975), Žaliuojančios kalvos (1982), Saulelė raudona (1985) veiksmą rašytojas lokalizavo žžemaitiškose Juodsodės apylinkėse, kaip W.Faulkneris Joknapataufos apygardoje, ieškodamas svyruojančių vertybių laike atsparos taško mažame gimtinės plotelyje. Jaunai agronomei, pamestai vyro, atrodo, kad jos tėvų ir protėvių išdirbtuose laukuose „tebesama kažko didesnio ir stipresnio už tave patį – į ką galima atsiremti kaip į durų staktą“. Bet pastovią žemdirbių buitį taip pat purto istorinės permainos ir techniškoji civilizacija: per daugelį metų tik vieną kartą ateina iš Šiaurės lagerio nuteistojo vyro laiškai; traktorius sutraiško pasigėrusį sūnų; irsta šeima („gyvenimas tik prasideda!“ – džiaugiasi išsiskyrusi moteris); gudresnieji bėga į miestus ir statosi dviaukščius namus. Šitos socialinės ir moralinės suirutės, taip pat vartotojiškos buities standartai (televizorius, lengvasis automobilis), pakeitę iš pamatų Lietuvos kaimą, dramatizuoja Kašausko apysakų ir romanų fabulas, bet nesutrupina jo personažų valstietiškos prigimties, atsparios bet kokiems išmėginimams, nenutildo viena kitai prieštaraujančių psichikos jėgų – stabilumo pojūčio ir maištaujančio nerimo („Nei turtai, nei daiktai, nei patogumai nepasotins mūsų alkanos sielos – niekas!“).
Poetizuodamas žemdirbio sėslumą ir vidinę ramybę, Kašausko pasakojimas yra lėtas, epiškai ramus, folkloriškai elegiškas. Neutrali objektyvaus pasakotojo kalba nesunkiai pasiduoda skirtingiems personažų mąstymo ritmams ir jų šnekos intonacijoms – taip atsiranda menamoji kalba, saikingai įvesta į jo romanų ir apysakų struktūrą, svyruojančią tarp folkneriškos genotipo psichologijos, nesikeičiančios bet kuriomis aplinkybėmis, ir Žemaitės, „„mūsų prozos močiutės“, nubrėžtos įvykių ir išgyvenimų chronologijos.
Eugenijus Ignatavičius
(g. 1935)
Pokario kaimo vaiko psichologiją, nepaliestą ideologinių kompromisų ir modernizacijos vėjų, itin autentiškai vaizdavo Eugenijus Ignatavičius, nuteistas 1953 m. 10 metų už „kontrrevoliucinę veiklą“ (t.y. eilėraščius užrašų knygutėje, J.Petruičio knygos „Kaip jie mus sušaudė“ skaitymą). Tėvas vagoja bulves savo lauke. Vaikas girdo prie upės savo ūkio arklį. Motina skuta bulves žemaitiškam šiupiniui. Gera ir jauku savo pievoje prie „tyliai virvenančios Šlynos“. Kaimynai renkasi gegužinėms pamaldoms, o Trijų Karalių naktį persirengėliai vaikšto per trobas. Senoji kaimo sankloda, dar neišdraskyta, tebegaubia žmogų motiniška šiluma. Tai vaikystės atsiminimų šviesioji gama, skambanti poetiškomis „aukštų pajautų“ gaidomis („Napoleonas užėmęs kvapą įsiklauso į pasidabrintą laukų tylą“). Ji išlieka visose Ignatavičiaus apsakymų knygose – Sekmadienio pieva (1966), Pradalgių tyla (1971), Ir namų amžinoji šviesa (1983), Chrizantemų autobuse (1988) kaip dramatiško kontrapunkto dalis.
Ignatavičiaus apsakymų herojai, sugrįžę į tėviškę, neberanda gimtųjų namų, kurie „gyvenime būna vieni ir vieną kartą“. Skaidrioji upelė virto paplavų grioviu, „kurio paviršiumi šliaužia mazutas“. Miškas iškirstas ir nuniokotas. Koplytstulpiai styro be rūpintojėlių. Kur ne kur kiurkso vienišos sodybėlės su užsilikusiomis senutėmis. Gaišta gandrai, nunuodyti iš lėktuvo barstomomis trąšomis. Prievartinės industrializacijos nusiaubtas Lietuvos kaimas ūkininko vaikui atrodo kaip dykvietė, ir tik atsiminimuose ar sapne stojasi iš nebūties
žydintys ąžuolai, „skrundančios duonos kvapas“, kimus kuliamosios garsas, sklindantis „rausvame danguje kaip aitvaro siūlas“. Vyrauja prarasties savijauta – nuo savo žemės nuvarytų, užskurdusių, ištremtų žmogelių gaili savijauta, kurią dar labiau pagilina mirties leitmotyvas.
Kontrastiški dviejų gyvenimo sanklodų ir laikų deriniai, pagrįsti itin tankia daiktiškumo faktūra ir lokaliniu Raseinių krašto koloritu, išlieka objektyvaus epinio stebėjimo erdvėje, būdingoje kaimo buities prozai. Lėtas pasakojimo tempas, atliepiantis senosios agrarinės sanklodos ciklinį ritmą. Skardžiabalsiai kaimo moterėlių dialogai. Gana smulkūs personažo apdaro, figūros, veido aprašymai – protarpiais iironiški. Komiškos veiksmo mizanscenos – retenybė šio laikotarpio apsakymuose ir romanuose.
Prozoje pasviręs į klasikinio realizmo poetiką, atmieštą ekspresyviais sapnų, klajonių, vizijų reginiais (sūnaus pokalbis su mirusiu tėvu) ir moralinio teisumo patetiškomis intonacijomis, dramaturgijoje Ignatavičius laisvai plėtojo poetinio sakinio ir metaforinių figūrų stilistiką („Baltaragio malūno“ inscenizacija, 1966; pjesė kartu su J.Vaitkumi „Svajonių piligrimas“, 1975).
Nepriklausomos Lietuvos metais sudarė Sibiro tremtinių atsiminimų knygą „Kryžius šiaurėje“ (1992), parašė scenarijų televizijos filmui „Garibaldžio tylėjimas“ (1994).
Juozas Aputis
(g. 1936)
Nuo universalių moderniosios prozos modelių Juozas Aputis, baigęs 1950 mm. lituanistikos studijas Vilniaus universitete, sąmoningai pasuko į vietinių realijų faktūrą, sakytinio pasakojimo formas, deklaruodamas vieno herojaus lūpomis: kol manyje tebesiūbuoja mano vaikystė ir mano kaimas, mano tėvai ir mano proseneliai, aš daugiau žinau už tą, kuris matė visuose savo ttokijuose ir romose. Jo novelių knygose Horizonte bėga šernai (1970), Sugrįžimas vakarėjančiais laukais (1977), Keleivio novelės (1984), apysakose Tiltas per Žalpę (1980), Vargonų balsas skalbykloje (1988), Plėnys (1994) gimtasis kaimas iškilo kaip svarbiausias žmogiškų vertybių centras, o atsisveikinimas su išnykstančia tūkstantmete agrarine sankloda – tautos egzistavimo pagrindu – įgavo elegiško lyrizmo, būdingo lietuvių literatūros vidiniam balsui.
Apučio novelėse nuolat kartojasi scena: tėvas, motina ir vaikas sėdi prie stalo. Tai sakralinis aktas, kaip ir Just.Marcinkevičiaus eilėraščiuose. Gimtieji namai – šventa vieta, kur tu esi didelis ir saugus, o išėjimas iš namų – savęs praradimas, o gal ir mirtis. Tėvas aria dobilieną, motina kūrena krosnį, vaikas eina į ganyklą. Tai uždara veiksmo erdvė, kur visi daiktai jaukiai glaudžiasi prie tavęs. Jie apgaubti atsisveikinimo lliūdesio, nes tai prarasti daiktai, jau nurašyti techniškosios civilizacijos, išardžiusios valstiečio buities uždarą erdvę. Vaiką, pagrindinį novelių ir apysakų herojų, pagauna „nesuprantamas kažko ilgėjimasis“, kai virš ganyklų pažeme greitai skrieja juodi debesys. Arklys lekia paskui skriejančius debesis iki plento ir gailiai žvengia. Tarp lekiančių debesų, arklio žvengimo ir vaiko ilgesio nusidriekia nesuprantamas ryšys, formuojantis potekstės klodą, kuris Apučio novelei toks pat būtinas, kaip ir lyriniam eilėraščiui. Išlaikydamos tradicinės epinės sandaros elementus (įvykį, personažą, dialogą), Apučio novelės ir apysakos stovi arčiausiai llyrikos savo pasaulėvaizdžiu ir tonacija. Grįžimas į vaikystę – pagrindinė jo kūrinių veiksmo ir išgyvenimų trajektorija, permetanti iš standartizuotos šiandieninės buities į stebuklingus regėjimus: tėvas glaudžia tave prie savo sekmadieninių marškinių, ir tau nieko daugiau nereikia. Čia ryškiausiai atsiveria veikiančių figūrų graudus gerumas, bandąs išsaugoti pokario sumaištyje vaiko gyvybę ir namus. Čia vyrauja trapus ir ilgesingai liūdnas kalbėjimas, artimas tyram liaudies dainų tonui („Beržo viršūnėje tupi ilgauodegė gegužė ir atsidėjusi kukuoja, linguoja kartu su šaka lyg kokioj sūpynėj“). Autoriaus numylėtiniai – „žila motina tarp kalakutžolių“, tėvas, glostantis nakčia neužmiegantį sūnų, Milašius, jojantis atbulas ant arklio, „leisdamas iš pypkės mėlynus dūmus“- jau stovi „anapus ribos“, nepasiekiami ir nesugrąžinami, kaip ir „visos gražumo valandos“, likę išgriautų vienkiemių laike. Gyvenimo pavidalai, prikelti iš nebūties kaip vieninteliai jaukumo ir palaimos regėjimai, yra pilni irstančio trapumo, kuris reikalauja lyrinių poteksčių mirgėjimo ir neleidžia pasakojimui pereiti į vienaprasmės fabulos vėžes. Čia mažiausia smulkmena įgauna egzistencinę reikšmę: žmogus, išvykdamas į ligoninę, paskutinį kartą apeina gimtąjį kaimą ir prisimena visa, kas buvo. Atsisveikinimo – laukimo – ilgesio situacijos pakelia konkretų vaizdą virš kasdienybės, paverčia jį ne atspindžiu, o regėjimu, kuris atveria žmonių dvasinio bendrumo grožį, nesuniokotą stalininio teroro, ir žmogaus išnykimo visuotinybę. Pasakojimą rikiuoja ne tiek personažų veiksmai, kkiek paties autoriaus komentuojanti, prisimenanti, apmąstanti intonacija, kuri keisčiausiu būdu derina vaizdus, siekdama išreikšti vidinį įspūdį, nuotaiką, vaizduotės polėkį (klasės suole sėdi arklys ir stropiai rašo kanopa). Lyrinės stilistikos poetinę ekspresiją ir banguojančią sakinio ritmiką, paženklintą prarasto laiko elegija, Aputis sujungė su niuansuotu psichologiniu piešiniu, iš atminties iškylančių detalių sugestyviu tikrumu, melancholišku teigimu vertybių, kurios glūdi žmoguje kaip natūralus jutimo būdas ir jo kasdieninės buities tiesa.
Bitė Vilimaitė
(g. 1943)
Miniatiūrinio plano lyrinių novelių kūrėjos pasakojimo šerdį sudaro tai, ko negalima papasakoti. Jos knygose Baltos dėmės (1969), Obelų sunki našta (1975), Tėvo vardas (1987) žmogaus gyvenimo kulminacija – įstabumo pojūtis, nepavykusio gyvenimo kartėlis, trumpalaikė meilės šviesa ir išsiskyrimų neišvengiamybė – nukelta anapus regimų įvykių ir daiktų. Ją galima nusakyti tik lyrikai giminingomis priemonėmis – vizija, metafora, potekstės punktyru. Novelėje „Namo – negalima“ pagyvenusi moteris, grįždama su pilnu krepšiu pirkinių, prisimena vieną paauglystės nuotykį: žaisdama slėpynių, ji užbėgo į svetimą butą, kur gražus išblyškęs vyras dovanojo jai knygą ir švelniai paglostė rankas. Tai įvyko prieš ketvirtį amžiaus, o dabar, grįžusiai į namus, vyras pasako: „Aš tave palieku“. Tarp šių įvykių nėra jokio ryšio. Du savarankiški vaizdo brūkšniai, o jų viduryje – sudužęs moters likimas. Neaišku – kodėl ir kaip. Tylos juosta palikta skaitytojo spėjimui. PPirmą kartą nuo J.Biliūno laikų pauzė įgavo tokį aktyvų semantinį ir konstrukcinį vaidmenį miniatiūrinio kūrinio struktūroje. Vilimaitės novelės – lyg atsiminimų nuotrupos be aiškios baigmės, apmąstymų fragmentai su veikiančiomis figūromis, atsitiktinės įvykių nuolaižos be jokios priežasties. Autorė išlaiko poetinio jutimo logiką, kuri leidžia laisvai vartyti herojaus praeities ir ateities puslapius, šokinėti kontrastais, įteisinti neužbaigtumą kaip egzistencijos dėsnį.
Saulius Šaltanis
(g. 1945)
Lyrinio pasakojimo impulsyvumas Sauliaus Šaltenio novelių ir apysakų knygose Riešutų duona (1972), Duokiškis (1977), Atminimo cukrus (1983), Kalės vaikai (1990) perkoštas ironijos, kuri numuša nusistovėjusią pokario situacijų patetiką ir degraduoja politinės frazeologijos štampus. Savo personažus, pokario mažo miestuko vaikus, autorius palieka neapsisprendimo ir netikėjimo zonoje, iš kurios jie negali pakilti į vienintelio teisingumo prakilnias pozas. Peizažas, rezonuojantis tokias netikrumo būsenas, yra depoetizuotas. Dialoguose vyrauja šiurkšti paauglių frazeologija, nepasitikinti viskuo. Ir staiga tą suprozintos aplinkos piešinį praplėšia naivi ir visagalė pirmosios meilės emocija, kylanti į įstabius poetinius regėjimus (vaikinas mato savo mylimąją danguje). Jausmas, vienintelė pokario vaikų tiesa ir vertybė, įsiveržia į skurdų laiką, nutiesia per jį trapią vilties liniją. Kasdieninės tikrovės standartiškumas ir stebuklingo jausmo absoliutybė, ironiški degradavimai ir romantiškas hiperbolių polėkis teikia prozos pasakojimui netikėtų ironijos ir lyrizmo derinių, tipologiškai giminingų J.Salingerio romanui „Rugiuose prie bedugnės“. Priešingų stilistinių blokų kaktomuša, pilna
paradoksalaus šuoliavimo, grindžiama Rytų Aukštaitijos psichologiniu tipažu ir lokalizuojama konkrečioje vietovėje, kuri turi tikrus vardus, specifinį kraštovaizdį ir tarmines lytis, kad fikcinis veiksmas įgautų autentiškumo. Šuoliuojanti sakytinio pasakojimo ritmika, nutrūkstanti šnekamosios frazės gaida, improvizacijos momentas Šaltenio prozoje įdomiai derinamas su kinematografiška vaizdų slinktimi, netikėtais regėjimo rakursais, stipriai akcentuota kiekvieno epizodo užsklanda, kontrapunkto principu grindžiama kompozicija. Panašia stilistika parašyti ir Šaltenio kino scenarijus Herkus Mantas (1972), pjesės Škac, mirtie, visados škac!.. (1976), Jasonas (1978), Lituanica (1989), komponuojamos iš emocinės ekstazės ir sskeptiškos ironijos, iš mitologizuotų įvaizdžių ir elegiško graudulio priešpriešų, pagrįstų pasikartojančių leitmotyvų intensyvia ritmika.
Šaltenis, Nepriklausomybės akto signataras, savaitraščio „Šiaurės Atėnai“, o vėliau dienraščio „Lietuvos aidas“ redaktorius, sukūrė savitos lyrinės stilistikos dokumentinio reportažo tipą.
Rimantas Šavelis
(g. 1942)
Poetinio jausmo persmelktas Rimanto Šavelio, diplomuoto lituanisto (1967), romanas Dievo avinėlis (1974), novelių ir apysakų knygos Paparčio šešėly (1980), Amžinoji šviesa (1987), kur lokalinis koloritas yra natūraliai įsigėręs į keistų nuojautų, nerimo, ilgesio ir paklaikimo apimtą žmogaus psichiką, išlaikiusią savo imanentinį vidinį komplikuotumą žiauriose stalininio socializmo aalternatyvose: kas ne su mumis, tas prieš mus. Greta įvykių ir charakterių čia iškyla simboliai, kurie juos dubliuoja, išplečia ir apibendrina. Žmogaus nerimą, jo amžiną „kelionę į nežinią“ lydi lekiančio per rudens sutemas, nestabdomo traukinio metafora, konkretizuojanti košmariškas pasąmonės įtampas, kkurios pulsuoja žmogaus viduje kaip nauja beribiškumo dimensija. Tradiciniai lyrikos poetizmai atidengia paslaptingą žmogaus ir gamtos sąlytį, neprieinamą deterministinei analizei, bet itin reikšmingą lietuvių nacionalinei savimonei, kuriai ryšys su gimtąja žeme tebėra lemiamas faktorius, kaip ir romantizmo laikais.
Romualdas Granauskas
(g. 1939)
Lietuvių novelę, uždarytą trumpose istorinio laiko atkarpose, Romualdas Granauskas, jaunystės metais kaimo muzikantas ir mokytojas, savo knygose Duonos valgytojai (1975), Baltas vainikas juodam garvežiui (1987) pakreipė į beribį laiką, sugestionuotas W.Faulknerio prozos ir Žemaitijos mitologijos. Vienkartinis žmogaus likimas ar psichologinis išgyvenimas, įstatytas į nesibaigiančio laiko rėmus, jo kūriniuose virsta daugiaprasme metafora, kupina nepaaiškinamo būties vientisumo. Novelėje „Raudoni miškai“ mergaitė, stebėdama mirštančią senelę, nugrimzta giliai praeitin: „ji matė senelės senelę, senelės prosenelę ir kitas vis svetimėjančias ir nykstančias moteris“. Ryšys tarp kartų ssuvokiamas kaip paslaptingas kanalas, kuriuo teka tautos gyvybė, persiduoda žmonių patyrimas ir išmintis. Tas ryšys įeina į agrarinės sanklodos pamatus ir sudaro žemdirbio egzistencijos prasmę („Jis tik norėjo, kad jo gyvenimas, tegu ir nedidelis, amžinai šakotųsi kaip medis į vaikus, į anūkus, į tolimesnius žmones.“). Bet žemdirbių vaikai jau gyvena miestuose arba čia pat girti trankosi traktoriais, ir jiems nerūpi šventa tėvų apeiga – pirmos duonos kepimas iš šiemetinio derliaus. Apysakoje Gyvenimas po klevu (1986) fizinė ir moralinė kolūkinio kaimo ddegradacija atsiveria kaip neišvengiama „šautuvuotų vyrų“ įvykdytų voliuntaristinių pertvarkymų pasekmė, alsuojanti skausmingu atsisveikinimu su senojo lietuviško kaimo gyvenimo būdu ir gūdžiu nerimu dėl genties likimo.
Granausko kūrinyje žmogus dedamas ant istorijos kataklizmų aukuro, tampa nežinomų jėgų valios vykdytoju ir nepermaldaujamų sprendimų auka. Priklausomybės gijos ateina iš amžių glūdumos, nepastebimai apraizgo visą žmogų ir įsitempia iki tragiško spengimo. Granausko prozos herojai gyvena ne tiek pasipriešinimo veiksmais, kiek neišvengiamybės nuojauta. Pagrindiniai vyksmo akstinai nusikelia į pasąmonę, kaip ir vidinio monologo romanuose. „Apsakymo su arkliais“ herojus, pasigėręs ir „jau visai prarasdamas sąmonę“, ieško kirvio ir ruošiasi „kirsti“ kaimyną, kuris kadaise, susitvėrus kolūkiams, vieliniu botagu kruvinai nučaižė jo bėrąją, atiduotą į visuomeninį ūkį. Tas pyktis beprasmis, tačiau neįveikiamas net tada, kai kolūkietis stovi greta savo nusenusios kumelės, svarstydamas: „sakyti ar ne, kad rytoj ryte ją išveš į lapyną“. Agrarinėje sanklodoje žmogus ir gyvulys gyvena taip arti vienas kito, kad tarp jų nusidriekia nenutrūkstamas ryšys, siekiąs pačią gyvybės pradžią, – tokiais archetipiniais vaizdais grindžiama apibendrintų kontūrų charakterių tapyba.
Priklausomybės ryšių begalybė ir kolektyvinės pasąmonės archetipai galėjo būti nusakyti metaforine kalba, kuri Granausko pasakojime atvirai eksponuojama, kaip ir šiuolaikinėje lyrikoje. Metafora jam yra pasaulio suvokimo ir vaizdavimo būdas, išstūmęs aprašinėjimo ir konstatavimo stilistiką, būdingą epinei prozai. Viešpatauja abstrahuojanti iintonacija, kuri tas pačias personažų būsenas, mintis, vaizdus kartoja ir laipsniuoja iki dramatiško apogėjaus. Apysakoje „Jaučio aukojimas“, parašytoje iš trijų ilgų sakinių, sukurtas naujas poetinės prozos ritmas, pagrįstas jau ne V.Krėvės periodų dainingumu, o aukščiausios įtampos oratorine melodija, atsiradusia lietuvių lyrikos verlibro prieglobstyje.
Bronius Radzevičius
(1940-1980)
Kaip egzistencinio nerimo kupina autorefleksija plėtojasi Broniaus Radzevičiaus, baigusio 1968 m. lituanistikos studijas, kūryba, užsibrėžusi tikslą – „prasibrauti prie kažko visuotinio“. V.Mykolaitis-Putinas, B.Pascalis, A.Camus, T.Wolfe’as – didžiausi autoritetai degančiai kūrybinei asmenybei – orientavo jo prozą į dienoraštinio atsivėrimo, skausmingos rimties, intelektualinio sensualizmo sugestiją, visiškai neįprastą sovietinėje literatūroje.
Novelių knygose Balsai iš tylos (1970), Link Debesijos (1984) ant dabartinio gyvenimo realijų nepastebimai klojamos etinės sąvokos ir dvasingumo kategorijos, kurios sudaro analitinio stebėjimo prizmę. Psichologinės ujamų, nelaimingų žmonių situacijos įeina į vertybių lygtį, kuri paverčia apmąstymą esmine veiksmo dalimi. Herojai blaškosi, kenčia, trupa – jų negaubia nei užuojauta, nei pamokymai, o tik begalinis autoriaus nerimas: ar taip gyvenama? Pasaulio dekonstrukcijos jutimas ir harmonijos ilgesys įtvirtino Radzevičiaus prozoje nerimo intonaciją kaip XX a. žmogaus padėties ir savijautos išraišką.
Romane Priešaušrio vieškeliai (I d. 1979, II d. 1985) tęsiama kaimo buities mitologizacija, užsimezgusi J.Apučio ir R.Granausko prozoje. Ugnies kūrimas rytmetį, girnų ūžesys kamaroje, šienapjūtė, meitėlio skerdimas iškyla kaip pirmapradės situacijos, įeinančios į pasaulio ttvarkos pamatus. Jos išdėstytos kaip lemtingi dvasinės atramos taškai kaimo kolektyvizacijos peripetijose, kur išnyra ir tradicinė šio prievartinio proceso literatūrinė topika – sadistinis miškinių įniršis, buožės godumas ir klasta, vidutinio valstiečio svyravimai. Taip prasideda „pirmosios kartos nuo žagrės“ kelias į miestą, į šiuolaikinę dvasinę kultūrą, kuri romano pasakotojui – autoriaus alter ego – tampa svarbiausia, jo vidinį gyvenimą lemiančia jėga. Romane nebėra kaimo idealizacijos, įprastos lietuvių prozoje; jaunas intelektualas, ieškąs „didžios prasmės“ ir „nuodugnumo“, netgi baisisi dabartinių kaimiečių „atavistiniu plėšrumu“ – skubėjimu ką nors įsigyti, pinigų kimšimu, lakstymu naujomis mašinomis.
Suėmęs epinio romano elementus (panoraminė istorinio laiko nuotrauka, vienos giminės istorija), Radzevičiaus romanas juda į vieną magnetinį centrą – kaip kaimo aplinkoje, kolektyviniame žmonių buvime, o vėliau mieste, tarp fabriko darbininkų ir studentų, formuojasi kūrėjo asmenybė, jo pažinimo resursai, pojūčių jautrumas, vertybių nuovoka, perskaitytų knygų atverti horizontai, noras pačiam prabilti. Lemtinga darosi introspekcijos prizmė: ką reiškia vienas ar kitas įvykis, aplinkos detalė, emocijos nuotrupa žmogaus ir menininko brendimui. Refleksinė pasakotojo intonacija atitrūksta nuo to, kas vyksta šiuo metu, nulekia toli į priekį, sustabdo charakterių judėjimą, kad įsiklausytų į „visatos tylą“. Daiktai išlieka realiose padėtyse, o kartu tampa bundančios rašytojo savimonės emociniais impulsais, vaizdiniais, regėjimais. Vidinis žmogaus tapimo procesas atsiveria kaip intelektualizuotas
sąmonės srautas, kuriame maišosi skirtingiausi laikai, kaitaliojasi veiksmo vieta ir regėjimo taškai, tuo pačiu metu trykšta keli balsai, vienas kitą nervingai pertraukdami. Pirmą kartą lietuvių prozoje sąmonės srautas įgavo tokios autentiškos ekspresijos, ištirpdančios visus elementus savo bangavime, fabulos rėmuose neišsitenkančios dvasinės įtampos ir begalinio tęstinumo, kurį nutraukė autoriaus savižudybė neužbaigus antrojo romano tomo. O svarbiausia – tas intensyvus sąmonės srautas nuolat pereina į modelines esminių vertybių, apsisprendimo, lemties situacijas, kurios nieko neišsprendžia, o tik išbando romano herojų, nesiryžtantį susitaikyti su ttuo, kad neįmanoma galutinė tiesa ir tobulumas. Išorinių realijų ir intelektualinių sąvokų samplaikas, gilumon smingančias gamtos paraleles, pulsuojantį psichikos daugiabalsiškumą Radzevičiaus romane suima ilgi periodai, kupini minties polėkio, elegancijos, poetinės energijos. Panašiai kaip T.Wolfe’o romano „Žvelk, angele, į savo būstą“ kūrėjas, „Priešaušrio vieškelių“ autorius perėmė iš lyrikos ypatingą jautrumą sakinio melodijai, pakilų ir sutaurintą kalbėjimo būdą, impulsyvias fragmentiško komponavimo jungtis.
Povilas ir Petras Dirgėlos
(g. 1941 ir 1947)
Individo egzistencinių problemų universalumas, tautos istorinio kelio vizijos ir Klaipėdos krašto atributika gana prieštaringai jungėsi bbrolių Povilo ir Petro Dirgėlų egzotiškų charakterių, sąlygiškų vaizdų, improvizacinio tono prozoje, kategoriškai atmetusioje chronologinės sekos konvencijas.
Jau pirmoje apysakoje Šventosios uostas (1971) autorių panaudota kontrapunkto kompozicija, artima vokiečių rašytojo J.Bobrowskio romanui „Lietuviški fortepijonai“. Simonas Grygas, pokario kartos literatas, rašantis savo ppirmąjį romaną, nuolat identifikuoja save su Jonu Šulcu, pirmosios pasaulietiško turinio lietuviškos knygelės autoriumi. Jis gyvena dvigubą gyvenimą – realų ir įsivaizduojamą: kalbasi su kaimynais apie šios dienos reikalus ir čia pat klaidžioja po karų, maro ir bado niokojamą XVIII a. Lietuvą. Atkrinta įprastas deterministinis charakterio motyvavimas, kai šių dienų aplinkoje gyvenąs kūrinio herojus tampa istorinės asmenybės ir buvusio laiko inkarnacija. Keli regėjimo taškai, keli motyvai, kelios įvaizdžių ir intonacijų gamos kartojasi, jungiasi, vėl išsiskiria tarsi rondo melodijos. Pasakojimas juda sūkuriais ir peršokimais, paklusdamas intensyviam ritmui, kuris darosi pagrindine konstravimo galia.
Polifoninės struktūros yra Dirgėlų romanai Likime, keliauk sau (1976), Šalavijų kalnas (1977), Pogodalis (1978), Šermenų vynas (1980), vaizduojantys išdidžius žmones, išsinėrusius iš kasdienybės ryšių, kupinus šventiško įstabumo, filosofuojančius apie būtį, ssueinančius ir išsiskiriančius be aiškesnės santykių logikos, bet pavaldžius paslaptingai būties painiavai, kurios jų veiksmai negali nei išsklaidyti, nei pakeisti. Į charakterio vidų žvelgiama kaip į nežinomybę, kuri ir liks ligi galo nepaaiškinta, nes nėra nei determinuojančių išorinių priežasčių, nei pastovių vertės kriterijų, kuriais ji būtų išmatuojama. Veiksmo erdvė ir laikas neturi pastovių kontūrų – tai kintanti asociacijų srovė, sąlygiškos dekoracijos, idėjų simbolika (nuo Rimini koplyčios sienos nužengusi ir keliaujanti per Rytprūsių žemę Marija ženklina krikščionybę). Vaizdai gimsta iš iracionalaus ssuvokimo, nuojautos, įsivaizdavimo, o ne iš išorės stebėjimo. Vyrauja intymus išpažinties tonas, ir impulsyvus, laisvos sintaksės sakinys gimsta, regis, šią akimirką. Bet romanų sandara, atspindėdama stambių mąstymo blokų irimą ir autorinio požiūrio reliatyvumą, perkrauta kultūrologinėmis reminiscencijomis, neteko kylančios įtampos. Tvirtesnės fabulos ir lakoniškesnės stilistikos buvo vieno Petro Dirgėlos parašyti istoriniai romanai Kūlgrinda (1984) Joldijos jūra (1987) apie Lietuvos kovas dėl Baltijos jūros, kuri įprasminama kaip svarbiausia geopolitinė Lietuvos valstybės suverenumo prielaida ar net jos simbolis.
Vidmantė Jasukaitytė
(g. 1948)
Impulsyvaus sakinio emocinga energija formuoja Vidmantės Jasukaitytės, studijavusios lietuvių literatūrą Vilniaus universitete, pasakojimą, maitinamą nuojautų, sapnų, įsivaizdavimų to, ko „nesi nei matęs, nei girdėjęs“. Projekcija į nerealumo sritį – svarbiausia kūrybos prasmė – apysakoje Stebuklinga patvorių žolė (1981) autorės grindžiama dvasine identifikacija su ankstesnėmis savo giminės kartomis ir senos sodybos atmintimi – mirę senoliai tebeklaidžioja tarp savo paliktų daiktų. Išgriautų dvarų egzotika lokalizuojama lietuviškoje aplinkoje: 1863 m. sukilėlių kalnelis, graudžios rekrūtų dainos, folkloriniai mylinčio berno ir tėtušio tipažai. Skirtingos istorinės epochos įeina į veiksmą kaip trapios legendos, jau netekusios sunkiasvorės socialinės atributikos. Visas „gražus ir graudus pasakojimas“ pajungtas pagrindinio herojaus savijautai, kuri poetizuojama kaip vienintelis moralinis teisingumas ir jutimo grožis, rezonuojamas metaforizuotų gamtos paralelių. Laisva, išdidi, nepriklausoma moteris, stovinti šios apysakos centre, buvo programinė mmoters padėties ir teisių deklaracija, atremta į I.Simonaitytės romanų tradiciją. Meilė čia vaizduojama kaip didžioji būties vertybė. Mylėdama moteris jaučiasi esanti „kažkokia nepaprasta“, ir iš jos sklinda stebuklinga jutimo muzika – kūrybos versmė ir kodeksas: „Kalbėk visiems tik tai, ką jauti“. Bet jei vyras nebežadina joje „amžino moteriškumo“, ji skiriasi, nebejausdama pareigos išsaugoti šeimą. Net tragiškose pokario peripetijose erotika, o ne praktiniai išskaičiavimai lemia moters veiksmus ir likimą (romanas Po mūsų nebus mūsų, 1987). Jasukaitytės proza ir dramaturgija („Žemaitė“, 1986) atliepė vis stiprėjančią „moterų literatūros“ bangą, kuri tikisi „išgydyti pasaulį“ moteriškumu, kuri gina kibernetinių mašinų epochoje emocinės prigimties teises ir subtilios psichologinės analitikos meną (D.Urnevičiūtės, E.Mikulėnaitės, B.Baltrušaitytės, J.Skabliauskaitės proza).
Leonidas Jacinevičius
(1944-1995)
Pasakojimą aš vardu Leonidas Jacinevičius, užaugęs mieste, poeto ir dramaturgo šeimoje, studijavęs lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete 1962-1973 m., atgręžė į miesto buities realijas, gatvių peizažą, civilizacijos ritmų sukiršintą neurotišką psichiką, literatūrinius svarstymus ir sprendimus – ar rūpestis savo tautos kultūra jau nėra virtęs beviltišku anachronizmu nieko nelemenčiame „mūsų trijų milijonų areale“. Jo apysakų ir romanų Rūgštynių laukas (1968), Keičiu gyvenimo būdą (1974), Arbata penktą valandą ryto (1979) herojus – pradedantis savo gyvenimo kelią inteligentas, besiblaškąs nuo moralinio nuosmukio iki pilietiškumo deklaracijų, trokštąs keisti iš pagrindų savo „gyvenimo būdą“, bet nnerandąs tokiai kaitai nei vidinių jėgų, nei istorinės perspektyvos. Daugelio jo herojų dvasinės istorijos plėtojamos kaip beviltiškas asmenybės maištas valdiškų standartų ir miesčioniškos banalybės gniaužtuose. Ne protestas ar skundas, bet autoironija tampa jų gyvenimo principu. Apysakos „Keičiu gyvenimo būdą“ pasakotojas skelbia: „Pasaulio pažinimo tiesos jau išsakytos, o kadangi mums nestinga autoironijos, kaip matau, verta būtų pažvelgti į susidariusią situaciją be jokio tragizmo“. Daugiaaukštė kompozicija, paremta ironiškomis mistifikacijomis, kelių psichologinių žaidimų, vykstančių vidury vienas kito, deriniais, vėlesniuose romanuose („Atminki pradžią“, 1986) buvo supaprastinta, įgavo fabulinio nuoseklumo, bet sulėkštėjo jos turinys, akcentuojant didaktines išvadas.
Ramūnas Klimas
(g. 1945)
Lietuvių pasakojimo tradiciją, įpratintą į harmoningas liaudies kalbos dermes, Ramūnas Klimas, inžinierius elektrotechnikas, pakreipė į suveltą, netaisyklingą, žargonizmų ir keiksmažodžių išmargintą deklasuotų proletarų – „alkaškų“ gyvąją šneką, išgaudamas žiaurumu dvelkiančios ekspresijos. Pritaręs B.Radzevičiaus nuostatai, kad „būtina nusipurtyti gražaus debesėto purumo“, istoriniame romane Tiktai ugnis išgydys (1989) laikėsi vis dėlto geometrizuoto kompozicijos brėžinio. Brandžiausiame kūrinyje Gintė ir jos žmogus (1981) keli tos pačios fabulos variantai, išraižyti skirtingose laiko plokštumose, pereina į daugiareikšmių metaforų sritį. Kaimo mokytojas, užsidaręs Antrojo pasaulinio karo pradžioje į rūsį vienuolikai metų, „kol Lietuva sugrįš į savo širdį“, – tampa pokario pasikeitimų ir naivių politinių lūkesčių metafora. Nelaiminga Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto karūnacijos istorija, nuolat
svarstoma, įeina kaip simbolinis krašto likimo fonas. Tai polifoninė sandara, kur žmogus suvokiamas kaip neišsemiama galimybių suma, kurią reikia paversti legenda, o ne „žanrine scenele“, pasak autoriaus.
Vytautas Martinkus
(g. 1943)
Į racionalios konstrukcijos karkasą atsiremia kontrapunktiška veiksmo laikų kaita ir painūs intrigos viražai Vytauto Martinkaus, filosofijos mokslų daktaro, docento, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko (1988-1994 m.), intelektualinių svarstymų, globalinių koncepcijų ir moralinės atsakomybės prozoje. Jo apysakos Vėtrungė šeimos šventei (1978), romanų Lašai (1980) ir Medžioklė draustinyje (1983) herojus – sovietinės formacijos inteligentas – sstengiasi pajusti su pasaulio pagrindais ir istorijos eiga jį jungiančią „spiralę, nupieštą jam Hėgelio ir Markso“, nuolat lieka stovėti tuščiomis rankomis, bet vėl pradeda žygį iš naujo, nepraradęs pozityvaus nusiteikimo tobulinti esamas gyvenimo formas. Iš vienos pusės, ieškojimas viską apimančios ir išsprendžiančios tiesos („keliaklupsčiavo prieš abstrakcijas“), o iš kitos pusės, reliatyvistinė nuostata („Niekas negali ateiti su nedaloma tiesa. Būtina jos dvejybė. Arba – trejybė“) lemia veiksmo išsiskaidymą į daugybę atšakų, į filosofinių argumentų, moralinių refleksijų, sociologinių apibendrinimų srautą, kuriam nebūtina nnei konkrečiai apibrėžta buities situacija, nei personažų santykių emocinis tikrumas. Romane Akmenys (1972) įvestas lietuviškas žalčio mitas, kuris kaip poetinis komentaras lydi pirmutinio plano įvykius, paversdamas personažus tam tikrų jėgų (vyro bei moters meilės) simboliais. Romane Negęsta žvaigždė pėdoje (1988) sstilizuoti caro valdžios raportai, skundai, tardymo protokolai (ar ne su velniu susidėjo žemaičių bajoras, kūręs 1843-1862 m. skraidymo aparatus su horizontaliais sparnais ir garo varomu propeleriu) sukuria mįslingumo bei neišsprendžiamumo atmosferą, būdingą visai jo prozai. Martinkus intelektualizavo lietuvių romano pasakojimą, tirštai atskiesdamas konkrečių detalių plastiką sąvokų kalba, o juslinį santykį su daiktais pakeitė erudicija ir minties logika, artėdamas į prancūzų „naująjį romaną“ ir neišvengdamas jo anemiškumo.
Saulius Tomas Kondrotas
(g. 1953)
Konstravimo žaismė, visiškai išgryninta nuo idėjinio ir moralinio užsiangažavimo pėdsakų, buvo įteisinta kaip kūrybos centras ir prasmė Sauliaus Tomo Kondroto, marksistinės filosofijos dėstytojo, 1986 m. paprašiusio politinio prieglobsčio VFR. Novelių knygoje „Pasaulis be ribų“ (1977) fabula plėtojasi iš alogizmo, kuris suvokiamas kaip būties principas. Novelėje „Facesija“ žmogus pereina į motociklo variklį, susitraukęs iiki dujų molekulės dydžio, bet pasitikrinęs, ar kišenėje tebėra pieno butelis. Romanų Žalčio žvilgsnis (1981), Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą (1985) personažai yra tik eksperimentiniai begalinės kaitos modeliai, pakelti virš konkrečių lietuviško gyvenimo realijų. Daiktinį vaizdo reljefingumą išstūmė biblinė filosofinių samprotavimų retorika (kas yra laikas? kas yra valdžia? kas yra menas?), besiliejanti palyginimų ir asociacijų kaskadomis, kurias valdo aforistinis, skambus, protarpiais autoironiškas sakinys. Kondroto pasakojimas, pakeitęs fabulinę akciją stulbinančiais apmąstymų ir fantazijos deriniais, retkarčiais pereinantis į parabolės nuotrupas (metų metais sstatomas ir sugriūvantis tiltas – satyrinė socializmo statybos aliuzija), liko pernelyg ornamentiškas.
Ričardas Gavelis
(1950-2002)
Intelektualinių sąvokų, filosofinių kategorijų, mokslinės informacijos prisodrintas pasakojimas, ganėtinai išdrikęs lietuvių prozoje, Ričardo Gavelio, diplomuoto fiziko, novelių knygose Įsibrovėliai (1982), Nubaustieji (1987) įgavo glausto ir valingo formulavimo jėgos. Novelių herojai, šių dienų žmonės, stojasi prieš istorijos ir sąžinės teismą. Buvęs saugumo tardytojas, kuris išgaudavo norimą prisipažinimą iš bet kurio kalinio, apstotas šmėklų, svarsto abstrakčias gėrio ir blogio problemas, nejausdamas jokios personalinės kaltės. Eilinis viršininkas, Platono, kinų filosofijos, Dylano Thomaso poezijos žinovas, pasityčiojęs iš savo bendradarbių gražbylingų aimanavimų „dėl tautos likimo“, kasmet ima sapnuoti tą patį sapną: senovės lietuvių žyniai su nuodėguliu degina jo ranką, sakydami: „Visą Lietuvą pražudys tylėjimas“. Kafkiška sapnų, košmarų, labirinto, virtimo daiktu ekspresija alsuoja stalinizmo epochos dvasia (tėvas įskundžia ideologiškai nepatikimą sūnų; sargybiniai viduržiemį išveda į Šiaurės taigą būrį lietuvių ir palieka numirti). Asmenybės suirimas Gavelio prozoje atsiveria kaip neišvengiama stalinizmo pasėka: kas pažeidžia žmogiškumo taisykles, tas darosi svetimas sau pačiam, ir net gamta atstumia jį nuo savęs (žudiko kambaryje nuvysta gėlės). Novelių fabula pajungta giluminės psichologijos siūbavimams, kuriuos valdo likimo neišvengiamybė kaip paslėptas kategorinio imperatyvo nuosprendis.
Romane Vilniaus pokeris (1989) Gavelis su maištininko desperacija ir ciniška ironija išrenginėjo totalitaristinę socializmo sistemą, jos išugdytą žmogų ir jją saugančią kultūrą, polemizuodamas su lietuvių literatūros moralinėmis ir stilistinėmis konvencijomis. Tardytojas enkavedistas yra tikrasis šios sistemos simbolis, ir jį laidojant iš karsto virsta juodas garas. Kavinėje ir gatvėje stebi tave nušiurę sekliai, tikrina skaitomas knygas, siunčia meilužes, kad iškvostų, ką galvoji. Senamiesčio gatvelė persekiojamam žmogui virsta labirintu, o jo paties mintys ir jausmai – haliucinacijomis ir košmaru, kurio jis niekam negali patikėti. Esame Visatos Subinėje, kur niekas mūsų nebemato nuo 1940 m. vasaros. Vieton altoriaus pastatytas dvokiantis lovys. Visi mūsų dievai yra mirę. Jokios vilties nėra ir nebus.
Gavelis su tūžmastimi nuvainikuoja „tarybinį žmogų“. Jis pasidarė dvilypis ir trilypis. Po paklusnumo ir padorumo kaukėmis slepiasi „boschiški peizažai“ – baimė ir sadizmas, seksualiniai iškrypimai ir pamišimas. Neverta mylėti visų žmonių ir viso pasaulio, o reikia tyrinėti žmogų „tarsi didelę kirmėlę, prismeigtą prie sienos sidabro adatom“. Gavelis nuvainikuoja ir literatūrinį lietuvybės kultą, vietinės valdžios legalizuotą ir prižiūrimą. Romano herojus niekina „patriarchališkas vertybes, šulinius su svirtimis, geltonkases tyras lietuvaites, kaimo išminčius bei kitokią pseudotautinę mišrainę“. Homo lituanicus linkęs gailėtis savęs, apraudoti savo pražūtį, bet, jei valdžia ką griebia, jis nusisuka, nors „širdies gelmėje absoliučiai netiki šita valdžia“. Vartydamas „šventus altorius“, Gavelis, kaip ir hipių klasikai (J.Kerouacas), naudoja ekshibicionistinę stilistiką, kuri skamba kaip antausis „„geros visuomenės“ normoms ir lietuvių literatūros drovumui. Po kelis kartus aprašomi vyro ir moters lyties organai. Lytinis aktas įprasminamas kaip didžioji nirvana. Smulkmeniškas reportažas iš lavoninės. Siurrealistinio romano besikaitaliojantys planai (net trys fabulos variantai) ir haliucinacinis tikrovės suvokimo būdas sugeria daugelį natūralistinių aprašymų kaip žmogaus (ir sistemos) suirimo apraiškas, bet dalis jų styro tik šoko efektui, kaip ir gana monotoniškai besikartojanti aforistinių, ironiškų samprotavimų retorika.
Nepriklausomos Lietuvos metais Gavelis, išleidęs dar vieną romaną „Vilniaus džiazas“ (1993), iškilo kaip paradoksalių minties šuolių, kritiškai mąstantis liberalinės pasaulėžiūros publicistas.
